Civilinė byla Nr. e3K-3-46-933/2026
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00778-2022-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.1.2.11; 3.1.1.2.20; 3.2.4.4; 3.2.4.12; 3.4.4.12
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2026 m. kovo 5 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Šulco (pranešėjas), Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė) ir Eglės Zemlytės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens G. G. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. rugsėjo 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „ISA BALT“, atstovaujamos nemokumo administratoriaus Marko Binderio (Mark Binder), pareiškimą dėl likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „ISA BALT“ bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuoti asmenys G. G. ir „Hubbard SAS“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių teismo aktyvumą, įrodinėjimo naštos paskirstymą ir įrodinėjimo standartą tyčinio bankroto byloje, aiškinimo ir taikymo.
2. Vilniaus apygardos teismo 2022 m. liepos 19 d. nutartimi UAB „ISA BALT“ (toliau – ir bendrovė) iškelta nemokumo (bankroto) byla, nemokumo administratoriumi paskirtas M. Binderis. Nutartis įsiteisėjo 2022 m. liepos 27 d. Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nutartimi patvirtinta bendra bendrovės kreditorių finansinių reikalavimų suma – 2 488 069,84 Eur. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. spalio 16 d. nutarė bendrovę likviduoti dėl bankroto. Nutartis įsiteisėjo 2024 m. spalio 26 d.
3. Pareiškėja bendrovė, atstovaujama nemokumo administratoriaus M. Binderio, pateikė pareiškimą pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu ir nustatyti, kad bendrovės bankrotą sukėlė suinteresuoto asmens G. G. veiksmai.
4. Pareiškėja prašymą grindė Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 70 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktuose bei Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1–4 punktuose įtvirtintais pagrindais, t. y.: 1) bendrovės vadovas netinkamai vykdė (nevykdė) įstatymuose nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu, t. y. laiku nesikreipė dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo; 2) buvo priimami bendrovei nenaudingi sprendimai, kuriais buvo ne tik pabloginta bendrovės finansinė padėtis, bet ir sumažintos kreditorių galimybės gauti pradelstų įsipareigojimų įvykdymą; priimtais sprendimais taip pat pažeistas atsiskaitymų eiliškumas; 3) bendrovė vykdė nuostolingą veiklą – perdavė iš tiekėjo gautą produkciją patronuojamajai įmonei, tačiau negavo ir nereikalavo iš patronuojamosios įmonės atsiskaitymo už tokią produkciją. Tokiu būdu buvo dirbtinai padidintas bendrovės turtas (gautinos sumos) ir kartu nevykdomi turimi įsipareigojimai kreditoriui.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. birželio 26 d. nutartimi atmetė bendrovės, atstovaujamos nemokumo administratoriaus, pareiškimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu ir priteisė suinteresuotam asmeniui iš bendrovei administruoti skirtų lėšų 25 096,39 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
6. Teismas nustatė, kad prašymas dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu grindžiamas valdymo organų veiksmais, atliktais galiojant ĮBĮ ir JANĮ, todėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimas sprendžiamas pagal ĮBĮ ir JANĮ galiojusį reglamentavimą.
7. Teismas nesutiko su bendrovės nemokumo administratoriaus argumentais, kad bendrovė buvo nemoki nuo 2014 m., bet ne vėliau kaip iki 2017 m., kai susidarė ir liko iki šiol nepadengtas bankroto byloje patvirtintas didžiausios kreditorės 2 488 001,25 Eur finansinis reikalavimas. Nors teismas, įvertinęs bendrovės finansinius duomenis, ir nustatė, kad 2014–2018 m. bendrovės pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, tačiau bendrovė su didžiausia kreditore 2014 m. balandžio 28 d., 2015 m. gegužės 20 d., 2016 m. balandžio 12 d. ir 2017 m. vasario 3 d. sudarė susitarimus ir pagal juose nustatytus skolų mokėjimo grafikus vykdė mokėjimus, todėl teismas padarė išvadą, kad tuo metu bendrovė neturėjo kreditorei prievolių, kurių įvykdymo terminai būtų suėję.
8. Teismas nustatė, kad iš suinteresuoto asmens pateiktos teismo eksperto Rimo Butkevičiaus 2025 m. vasario 14 d. konsultacinės išvados (toliau – konsultacinė išvada) matyti, jog 2015 m. balandžio 20 d., 2016 m. balandžio 19 d. ir 2017 m. balandžio 19 d. bendrovės akcininkų sprendimų priėmimo metu ir tų sprendimų pagrindu paskirstant dividendus bendrovės akcininkams bendrovė nebuvo nemoki, o jos nemokumas susidarė 2018 m. gegužės mėn. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. balandžio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-99-381/2024, nagrinėdamas ginčą dėl didžiausios bendrovės akcininkės UAB „Grigaliunas Holdings“ finansinio reikalavimo patvirtinimo bendrovės bankroto byloje, nurodė, kad teismai nustatė, jog po 2013 m. balandžio 3 d. akcininkų sprendimo skirti dividendus bendrovė turėjo pakankamai lėšų ir turto veiklai vykdyti, verslo vertė tą dieną sudarė beveik 40 mln. Eur, o prievolių kreditorei „Hubbard SAS“ vykdymo terminai buvo pradelsti tik nuo 2017 m. birželio 13 d.
9. Teismas pažymėjo, kad po 2018 m. kovo 20 d. kreditorės atlikto sutarties nutraukimo bendrovė realios veiklos nevykdė, beveik 4 metus vyko ginčas Prancūzijos teismuose dėl šios sutarties nutraukimo teisėtumo. Teismo vertinimu, nors bendrovė nuo 2018 m. realios veiklos nevykdė, tačiau bendrovės nemokumo administratorius neįrodė, kad bendrovės vadovas tuo laikotarpiu sąmoningai sunkino bendrovės turtinę padėtį, kreditorių galimybes gauti reikalavimų patenkinimą, juolab kad nemokumo situacija, konsultacinės išvados duomenimis, susidarė 2018 m. gegužės mėn.
10. Teismas priėjo išvadą, kad turimų duomenų pagrindu nėra galimybės vienareikšmiškai nustatyti tikslaus bendrovės nemokumo momento, tačiau pažymėjo, jog iki 2018 m. gegužės 18 d. kreditorės vienašališko sutartinių santykių su bendrove nutraukimo bendrovė nebuvo nemoki. Vadinasi, bendrovės vadovas neturėjo pareigos inicijuoti bankroto bylos. Ginčas dėl kreditorės vienašališko sutarties nutraukimo ir skolos priteisimo buvo nagrinėjamas 2018–2022 m., todėl suinteresuotas asmuo neturėjo pareigos inicijuoti bankroto bylą tol, kol nebuvo galutinai išspręstas ginčas su didžiausia kreditore. Bendrovės vadovas bankroto bylą inicijavo po Paryžiaus apeliacinio teismo priimto galutinio sprendimo (2022 m. birželio 15 d.), todėl bendrovės vadovas nepažeidė ĮBĮ nustatytos pareigos inicijuoti nemokumo procesą.
11. Teismas, pasisakydamas dėl bendrovės akcininkų sprendimų išmokėti dividendus, nurodė, kad visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimas paskirstyti bendrovės pelną savaime negali būti laikomas veiksmu, atitinkančiu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytą tyčinio bankroto požymį. Nagrinėjamu atveju keturiais akcininkų sprendimais (2013 m. balandžio 3 d., 2015 m. balandžio 20 d., 2016 m. balandžio 19 d., 2017 m. balandžio 19 d.) iš viso buvo paskirta 5 905 440,22 Eur dividendų, išmokėta – 4 119 153,40 Eur. 2015–2017 m. sprendimų skirti dividendus priėmimo metu bendrovė akcininkams nebuvo išmokėjusi ankstesniais sprendimais paskirtų dividendų dalies. 2015 m. balandžio 20 d. sprendimo paskirti dividendus priėmimo metu buvo neišmokėta 1 320 630,24 Eur dividendų, 2016 m. balandžio 19 d. – 2 446 384,24 Eur dividendų, 2017 m. balandžio 10 d. – 1 573 586,82 Eur dividendų. Bendrovės akcininkams 2015–2017 m. priimant sprendimus dėl dividendų skyrimo, bendrovė buvo moki, tai patvirtina tiek konsultacinė išvada, tiek kreditorės ir bendrovės sudaryti susitarimai dėl skolos mokėjimo tvarkos, todėl laikytina, kad bendrovė 2015–2017 m. neturėjo pradelstų įsipareigojimų kreditorei. Taigi, teismo vertinimu, tik dividendų išmokėjimas nelėmė vėlesnio bendrovės neatsiskaitymo su kreditore.
12. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad nors Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. balandžio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-99-381/2024 konstatavo, jog 2015–2017 m. visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimų priėmimo metu bendrovė turėjo pradelstų prievolių savo akcininkams, įgijusiems bendrovės kreditorių statusą, kurių vykdymo terminai buvo suėję iki sprendimų priėmimo ir tai pažeidė jų teises, tačiau teismas vertino, kad toks pažeidimas nėra pakankama ir besąlygiška aplinkybė pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu.
13. Teismas, pasisakydamas dėl 2018 m. liepos 2 d. sudarytos paskolos sutarties tarp suinteresuoto asmens ir bendrovės, nurodė, kad paskolos sutartis buvo sudaryta jau po kreditorės vienašališko sutartinių santykių su bendrove nutraukimo. Tuo metu bendrovė iš esmės veiklos nevykdė ir gynė savo interesus Prancūzijos teismuose. Nors bendrovė tuo metu iš esmės veiklos nevykdė, tačiau tai, teismo vertinimu, nepaneigia fakto, kad reikėjo lėšų būtiniausioms išlaidoms (atsiskaityti su darbuotojais, mokesčiams mokėti, teisminiam procesui finansuoti). Taigi, nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo išvadai, jog sudaryta paskolos sutartis buvo nenaudingas sandoris. Bendrovės nemokumo administratorius nepateikė įrodymų, kad paskolos sutartimi buvo sąmoningai bloginama bendrovės turtinė padėtis, todėl nėra pagrindo spręsti, kad paskolos sutartis buvo ekonomiškai nenaudingas sandoris.
14. Teismas, atmesdamas nemokumo administratoriaus argumentus dėl atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo pažeidimo, pažymėjo, kad nemokumo administratorius nepateikė konkrečių įrodymų, su kokiais kreditoriais ir kokiu būdu buvo pažeista atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo tvarka. Tai, kad tarp bendrovės ir kreditorės buvo sudaromi susitarimai, nereiškia, jog buvo pažeista įstatyme nustatyta atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo tvarka. Dividendų mokėjimas akcininkams taip pat nesuponuoja priešingos išvados. Teismo vertinimu, bendrovės nemokumo administratorius neįrodė, kokiu būdu buvo pažeista Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnyje nustatyta atsiskaitymų pinigais eiliškumo tvarka.
15. Teismas nusprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog bendrovės nemokumo administratoriaus nurodyti veiksmai (neveikimas) sukėlė bendrovės bankrotą ar jais sąmoningai buvo siekta privesti bendrovę prie bankroto. Nors bendrovės vadovo priimti sprendimai turėjo įtakos bendrovės finansinei padėčiai, tokie sprendimai galėjo būti ir nepriimami ar sprendžiama veikti kitaip, tačiau tai nėra pakankamas pagrindas bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu. Teismas nenustatė požymių, kurie leistų daryti neabejotiną išvadą, kad bendrovė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai ar neteisėti suinteresuoto asmens veiksmai.
16. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė, jog bendrovės bankrotas būtų suinteresuoto asmens sąmoningų, tyčinių, blogų valdymo veiksmų pasekmė, o ne verslo nesėkmė, todėl prašymą pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu atmetė, nes prašymas nėra pakankamai įrodytas.
17. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą pagal bendrovės atskirąjį skundą, 2025 m. rugsėjo 10 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį panaikino ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
18. Lietuvos apeliacinis teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. balandžio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-99-381/2024 netenkino UAB „Grigaliunas Holdings“ prašymo patvirtinti 2 318 873,70 Eur finansinį reikalavimą bendrovės bankroto byloje. Kasacinis teismas nurodė, kad bendrovės akcininkė neturi teisės į dividendus, paskirtus 2015–2017 m. akcininkų susirinkimo sprendimais, nes bendrovė turėjo pradelstų prievolių savo akcininkams, įgijusiems bendrovės kreditorių statusą, kurių vykdymo terminai buvo suėję iki sprendimų priėmimo. Nors 2014 m. balandžio 28 d., 2016 m. balandžio 12 d. ir 2017 m. vasario 3 d. susitarimais buvo nustatyti papildomi prievolių kreditorei „Hubbard SAS“ vykdymo terminai ir bendrovė jų laikėsi, tačiau kartu akcininkai naujais sprendimais skyrė ir iš dalies mokėjo sau dividendus, o jau nuo 2017 m. birželio 13 d. prievolių vykdymo kreditorei „Hubbard SAS“ terminai tapo pradelsti. Galiausiai su kreditore „Hubbard SAS“ nebuvo visiškai atsiskaityta, nes bendrovei buvo iškelta bankroto byla. Tokioje situacijoje bendrovės akcininkai negalėjo priimti naujų sprendimų paskirstyti pelną. Preziumuojama, kad dividendų skyrimas ir išmokėjimas akcininkams, kai jau yra pradelstų bendrovės įsipareigojimų, lėmė vėlesnį neatsiskaitymą su kreditoriais. Tokiu atveju pirmenybė turi būti teikiama bendrovės kreditoriaus teisei gauti savo reikalavimo patenkinimą iš bendrovės, o ne bendrovės akcininko turtinei teisei gauti dividendus.
19. Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, tinkamai neištyrė tokio pobūdžio klausimui išnagrinėti reikšmingų aplinkybių. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad bendrovė pagal balanso testą buvo nemoki 2014–2018 m. (įsipareigojimai viršijo pusę bendrovės turto vertės; ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis), tačiau kartu teismas, remdamasis konsultacine išvada, konstatavo, jog bendrovė faktiškai nemoki tapo 2018 m. gegužės mėn., nes nuo tada (t. y. 2018 m. gegužės 18 d.) didžiausia bendrovės kreditorė nutraukė su bendrove nuo 2007 m. sausio 21 d. vykdytą platinimo sutartį.
20. Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ir bendrovės faktinį nemokumo momentą. Teismas neįvertino, nuo kada bendrovė negalėjo nustatytais terminais vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams, kitų aplinkybių, susijusių su bendrovės vykdomos veiklos pobūdžiu, retrospektyvomis, perspektyvomis ir pan. Be to, nors teismas nurodė, kad, pagal 2014–2018 m. finansinės atskaitomybės duomenis, bendrovė buvo nemoki, tačiau teismas nenustatė, kokie įsipareigojimai minėtu laikotarpiu buvo pradelsti (balansuose tokie duomenys neatsispindi), nevertino įsipareigojimų kreditoriams vykdymo eiliškumo, struktūros, pokyčių, taip pat debitorinių įsipareigojimų dydžio, struktūros, santykio su pradelstais įsipareigojimais kreditoriams, galimybės gauti šių įsipareigojimų patenkinimą ir pan., atsižvelgiant į tai, jog, pagal minėtų balansų duomenis, didžiąją dalį bendrovės turto sudarė su bendrove susijusios „OAO Baltisa“ debitorinė skola, kuri minėtu laikotarpiu keitėsi nežymiai.
21. Lietuvos apeliacinis teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-99-381/2024 konstatuotas aplinkybes, jog 2015–2017 m. sprendimų paskirti ir išmokėti dividendus priėmimo metu bendrovė buvo neišmokėjusi ankstesniais sprendimais paskirtų dividendų dalies, todėl kasacinis teismas pripažino, kad bendrovė turėjo pradelstų įsipareigojimų akcininkams, kurie taip pat laikytini bendrovės kreditoriais. Be to, buvusio bendrovės vadovo pateiktoje konsultacinėje išvadoje, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas, nurodyti du bendrovės nemokumo atsiradimo momentai, t. y. 2017 m. gruodžio 31 d. ir 2018 m. gegužės mėn., o buvęs bendrovės vadovas laikė, jog jo vadovaujamos bendrovės nemokumas galutinai paaiškėjo tik 2022 m. kovo 23 d. pasibaigus ginčui Prancūzijos teismuose, nors kartu pripažino, jog bendrovė veiklos nevykdė nuo 2019 m. Taigi, akivaizdu, kad bendrovės nemokumo momentas pirmosios instancijos teisme nustatytas neteisingai, atsižvelgiant į bendrovės negalėjimą vykdyti įsipareigojimų kreditoriams (iš esmės didžiausiai kreditorei) anksčiau nei 2018 m. gegužės mėn.
22. Lietuvos apeliacinis teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl bendrovės nemokumo grindžiamos tikimybių pusiausvyros principu ir negali būti pripažintos pakankamomis, sprendžiant dėl tyčinio bankroto. Todėl aplinkybė, jog teismui nepakako duomenų konkrečiam bendrovės nemokumo atsiradimo momentui nustatyti, nepanaikino teismo pareigos tokius duomenis išreikalauti ir jų pagrindu nustatyti bendrovės pradelstų įsipareigojimų ir turto masės santykį ir (ar) bendrovės galimybes atsiskaityti su kreditoriais konkrečiais laikotarpiais, taip nustatant konkretų bendrovės nemokumo momentą. Tik tinkamai nustačius nemokumo momentą galima analizuoti buvusio bendrovės vadovo veiksmus (neveikimą) ir nustatyti priežastinio ryšio tarp šių veiksmų (neveikimo) ir bendrovės nemokumo arba priežastinio ryšio tarp bendrovės nemokumo ir jos būklės pabloginimo (ne)egzistavimą, taip pat spręsti klausimą, ar bendrovės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu.
23. Lietuvos apeliacinio teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas iš esmės rėmėsi buvusio bendrovės vadovo paaiškinimais ir pateikta konsultacine išvada, o ne byloje esančių įrodymų visuma. Byloje nėra ginčo, kad bendrovės veiklos sėkmingumas, tęstinumas iš esmės priklausė nuo dviejų kontrahentų, t. y. „OAO Baltisa“ (didžiausios debitorės), kuriai bendrovė parduodavo produkciją (paukščius), ir nuo „Hubbard SAS“ (didžiausios kreditorės), iš kurios bendrovė pirko produkciją. Byloje nėra ginčo, kad bendrovės bankrotą iš esmės lėmė bendrovės negalėjimas atsiskaityti su kreditore, nes dėl įvairių kompleksinių priežasčių „OAO Baltisa“ neatsiskaitė su bendrove. Tačiau pirmosios instancijos teismas nevertino su minėtais bendrovės kontrahentais sudarytų sandorių visumos ir jų ekonominio naudingumo kartu su visomis byloje nustatytomis aplinkybėmis.
24. Lietuvos apeliacinio teismo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas taip pat neatsižvelgė į nustatytas aplinkybes, kad ginčui aktualiu laikotarpiu bendrovės balanse nuolat atsispindėjo debitorinė „OAO Baltisa“ 5–6 mln. Eur skola, bendrovės vykdoma veikla 2017–2018 m. buvo nuostolinga, o nuo 2014 m. balandžio 28 d. iki 2017 m. vasario 3 d. kiekvienais metais bendrovė su kreditore sudarydavo susitarimus dėl pradelstų skolų mokėjimo nustatytais grafikais ir naujų sąskaitų mokėjimo tvarkos. Tai iš esmės reiškia, kad 2014–2018 m. bendrovės gaunamos pajamos galimai buvo mažesnės nei išlaidos produkcijai įsigyti, kad veikla iš esmės buvo vykdoma didžiausios kreditorės sąskaita, nors bendrovės akcininkų susirinkimas priimdavo sprendimus dėl dividendų išmokėjimo (paskirta 5 905 440,22 Eur, išmokėta 4 119 153,40 Eur), kurių dalies (2015–2017 m.) paskyrimą kasacinis teismas iš esmės pripažino neteisėtu. Taigi, būtina nustatyti ir įvertinti, kokių veiksmų ėmėsi bendrovės vadovas, siekdamas išsaugoti bendrovės veiklą, atsiskaityti su kreditoriais ir pan., ar bendrovės bankrotą lėmė verslo nesėkmė, ar buvusio bendrovės vadovo tyčiniai veiksmai (neveikimas). Be to, teismas turėjo įvertinti, tačiau to nepadarė, ar bendrovės 2014–2018 m. balansuose nurodyta debitorinė skola, kuri iš esmės liko nepadengta iki bankroto bylos iškėlimo, buvo realus bendrovės turtas, kokia buvo jos kitimo dinamika ir ar nebuvo siekiama dirbtinai padidinti bendrovės turto vertę tam, kad bendrovės akcininkų susirinkimas galėtų priimti sprendimus dėl dividendų skyrimo.
25. Lietuvos apeliacinis teismas padarė priešingą pirmosios instancijos teismui išvadą, kad juridinio asmens visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimas paskirstyti bendrovės pelną savaime gali būti laikomas veiksmu, atitinkančiu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytą tyčinio bankroto požymį. Tačiau, sprendžiant dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu šiuo pagrindu, būtina nustatyti konkretų bendrovės nemokumo atsiradimo momentą ir įvertinti, ar bendrovės vadovas, sušaukdamas visuotinius akcininkų susirinkimus, žinojo apie bendrovės nemokumą ir ar tokią informaciją atskleidė bendrovės akcininkams, ar ją nuslėpė sąmoningai, siekdamas asmeninės turtinės naudos. Taigi, tinkamai neišsprendus klausimo dėl konkretaus nemokumo momento, nėra galimybės tinkamai išspręsti ir klausimo dėl minėto (kaip ir kitų) tyčinio bankroto požymio.
26. Lietuvos apeliacinis teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas taip pat netyrė ir nenustatė, ar bendrovės vadovas, be derybų su didžiausia kreditore dėl pradelstų skolų atidėjimo vėlesniems laikotarpiams, ėmėsi kokių nors aktyvių veiksmų, siekdamas stabilizuoti bendrovės finansinę būklę, pavyzdžiui, derėjosi su didžiausia debitore dėl tinkamo (pagal sudarytų sutarčių nuostatas) skolų grąžinimo, sutarčių modifikavimo ir pan. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad Prancūzijos apeliacinio teismo sprendime pažymėta, jog bendrovė neginčijo susidariusios 2 218 485,34 Eur skolos kreditorei pagrįstumo. Bendrovės bankroto byloje buvo patvirtintas 2 488 031,75 Eur kreditorės finansinis reikalavimas, t. y. daugiau nei 200 000 Eur didesnis finansinis reikalavimas. Taigi, teismas turėjo įvertinti, ar buvęs bendrovės vadovas, veikdamas kaip apdairus, lojalus bendrovei ir atsakingas vadovas, galėjo numatyti teisminio ginčo išnagrinėjimo sėkmingumą bendrovei, ar toks vadovo elgesys (reikalaujant žalos atlyginimo iš kreditorės, ginčijant platinimo sutarties nutraukimą), pripažįstant skolą, tačiau kartu sudarant prielaidas jai padidėti, buvo pateisinamas, ar tokiu elgesiu iš esmės buvo sąmoningai siekiama atitolinti bankroto bylos bendrovei iškėlimą.
27. Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad grynųjų pinigų išėmimo iš bendrovės tinkamas nustatymas taip pat yra susijęs su ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punktas) apibrėžtu tyčinio bankroto požymiu. Ir nors pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžiamas atitinkamas tyčinio bankroto požymis, tenka pareiškėjai, tačiau tokio pobūdžio bylose pirmosios instancijos teismas taip pat privalo būti aktyvus, atsižvelgiant į tai, jog nemokumo administratorius nurodė, kad jam nebuvo perduoti pirminiai buhalterinės apskaitos dokumentai, kurių pagrindu buvo išgrynintos lėšos. Teismas, nenustatęs konkretaus nemokumo momento, grynųjų pinigų įnešimo į sąskaitą ir išmokėjimo pagrįstumo bei teisėtumo, t. y. kokiems tikslams buvo panaudotos lėšos, netyrė ir neįvertino santykio tarp išmokėtų lėšų ir bendrovės nemokumo ir (ar) jo pabloginimo, neanalizavo pradelstų įsipareigojimų kitiems kreditoriams, kurių reikalavimai vėliau buvo patvirtinti bankroto byloje, egzistavimo lėšų išmokėjimo metu, nepatikslino dalyvaujančių byloje asmenų pareigos pateikti papildomus paaiškinimus ar įrodymus.
28. Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, nes tyčinio bankroto požymius įvertino formaliai, tinkamai nenustatė faktinio bendrovės nemokumo momento, nenustatė priežastinio ryšio tarp nemokumo administratoriaus nurodytų aplinkybių ir bendrovės nemokumo, nemokios bendrovės padėties esminio pabloginimo. Šių aplinkybių vertinimas apeliacinės instancijos teisme reikštų bylos nagrinėjimą iš esmės visa apimtimi naujais aspektais, o tai neatitiktų apeliacijos tikslo ir paskirties, nes tai pažeistų dalyvaujančių byloje asmenų teisę į apeliaciją. Taigi, yra teisinis pagrindas skundžiamą nutartį panaikinti ir bylą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad byloje būtina patikslinti duomenis, reikšmingus nustatant bendrovės nemokumo momentą, išaiškinant šioje nutartyje paminėtas ir kitas faktines aplinkybes, reikšmingas sprendžiant bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą nurodytais pagrindais.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
29. Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo G. G. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. rugsėjo 10 d. nutartį ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo Lietuvos apeliaciniam teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
29.1. Lietuvos apeliacinis teismas pažeidė rungimosi principą. Šis teismas, konstatuodamas, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi suinteresuoto asmens paaiškinimais ir konsultacine išvada, o ne byloje esančių įrodymų visuma, faktiškai pripažino, jog įrodymai byloje yra, tačiau, grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nurodė atlikti papildomą tyrimą, nes nėra akivaizdu dėl tyčinio bankroto požymių. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino bendrovės pateiktų įrodymų pakankamumo, o nusprendė, jog jų trūkumą reikia kompensuoti papildomu įrodymų tyrimu pirmosios instancijos teisme. Taip Lietuvos apeliacinis teismas nukrypo nuo rungimosi principo – teismas negali perimti įrodinėjimo pareigos iš šalies, net jei ir mano, kad klausimas neatskleistas iki galo.
29.2. Lietuvos apeliacinis teismas nepagrįstai pareiškėjai tenkančią įrodinėjimo naštą perkėlė teismui ir suinteresuotam asmeniui. Suinteresuoto asmens vertinimu, tyčinio bankroto bylose dėl jų galimų teisinių pasekmių turi būti taikomas aukštesnis įrodinėjimo standartas – „akivaizdumo“ lygmuo, t. y. toks, kuris pašalina pagrįstas abejones dėl tyčinio bankroto pobūdžio. Tai reiškia, kad nemokumo administratorius, reikšdamas reikalavimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, privalo įrodyti aplinkybes taip, kad teismas galėtų susiformuoti tvirtą ir pagrįstą vidinį įsitikinimą dėl tyčinio veiksmo egzistavimo. Suinteresuotam asmeniui pakanka parodyti, kad toks įsitikinimas negali susiformuoti, t. y. jog nėra akivaizdumo. Lietuvos apeliacinis teismas, remdamasis tyčinio bankroto byloje vyraujančiu įrodinėjimo standartu, užuot patvirtinęs arba skundžiama nutartimi paneigęs savo išvadą, pripažino įrodymų dėl tyčinio bankroto byloje trūkumą, nemokumo administratoriaus neįvykdytos procesinės pareigos įrodyti savo pareiškimą pagrindu nutarė tęsti įrodymų rinkimo procesą, o ne atmesti pareiškimą. Tokia logika nesuderinama su rungimosi ir tyrimo derinimo principu: teismas negali prisiimti pareigos ieškoti įrodymų, kurie pagrįstų pareiškėjo teiginius, kai šis jų nepateikė, juo labiau tai nesuderinama su tuo, kad apeliacinės instancijos teismas nenurodė jokių konkrečių įrodymų, kurie dar gali būti rasti ir byloje pateikti.
29.3. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis pasižymi esminiu vidiniu nenuoseklumu. Viena vertus, skundžiama nutartimi kritikuojamas pirmosios instancijos teismas už tai, kad nepakankamai ištyrė bylą ir nesurinko duomenų, kurie leistų akivaizdžiai konstatuoti tyčinio bankroto požymius. Kita vertus, skundžiama nutartimi taip pat nurodoma, kad teismo aktyvumas bankroto bylose neturėtų būti suprantamas kaip pareiga savo iniciatyva rinkti visus įmanomus įrodymus, susijusius su kiekvienu galimu neteisėtos veiklos epizodu ir jo įtaka bendrovės (ne)mokumui ar finansinės padėties pablogėjimui. Suinteresuoto asmens vertinimu, tuo atveju, kai teismas pripažįsta, jog nėra pakankamai duomenų, leidžiančių akivaizdžiai konstatuoti tyčinį bankrotą, tai reiškia, kad nemokumo administratorius neįvykdė jam tenkančios įrodinėjimo pareigos. Todėl nurodymai „patikslinti“ ir „išsiaiškinti“ ne tik nepašalina įrodymų trūkumo, bet ir paneigia pačią įrodinėjimo pareigos esmę, taip pat kelia grėsmę teismo nešališkumo principui.
30. Pareiškėja, atstovaujama nemokumo administratoriaus, atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti kasacinį skundą ir Lietuvos apeliacinio teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
30.1. Lietuvos apeliacinis teismas priėmė pagrįstą procesinį sprendimą perduoti bylą nagrinėti iš naujo tam, kad būtų pašalinti nustatyti įrodymų vertinimo trūkumai ir kad civilinė byla būtų išsamiai, visapusiškai ir teisingai išnagrinėta – būtų išanalizuota ir įvertinta esamų byloje įrodymų visuma, nustatytos privalomos įvertinant tyčinio bankroto faktą aplinkybės, kurios pirmosios instancijos teismo buvo ignoruojamos.
30.2. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas pirmosios instancijos teismui, kokios aplinkybės privalo būti papildomai nustatytos ir įvertintos bylą nagrinėjant iš naujo, veikė laikydamasis jam priskirto aktyvaus vaidmens ir rungimosi principo nepažeidė. Teismas neperkėlė įrodinėjimo naštos ir neišplėtė pareiškėjos įrodinėjimo galimybių. Nagrinėjamo pobūdžio byloje vyrauja pozicija, kad įrodinėtinų faktų ir nustatytinų aplinkybių įrodymu ir įvertinimu turi būti suinteresuoti ir šią pareigą turi tiek visi proceso dalyviai, tiek ir pats teismas. Skundžiama nutartimi nėra nurodyta, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių konstatuoti tyčinį bankrotą, o iš esmės pasisakyta, kad byloje surinkti duomenys nebuvo tinkamai ir pakankamai ištirti ir įvertinti. Būtent šio pobūdžio išvados ir tapo procesinio sprendimo perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo pagrindu.
30.3. Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje nurodytų aplinkybių vertinimas apeliacinės instancijos teisme reikštų bylos nagrinėjimą iš esmės visa apimtimi naujais aspektais, o tai neatitiktų apeliacijos tikslo ir paskirties. Skundžiama nutartimi pagrįstai nurodyta, kad įvertinus tai, jog pirmosios instancijos teismas bylos iš esmės pagal esamus įrodymus neišnagrinėjo, ją iš esmės išnagrinėjus tik apeliacinės instancijos teisme, būtų pažeista proceso dalyvių teisė į apeliaciją.
30.4. Nors pats suinteresuotas asmuo nurodo, kad bankroto bylose teismo vaidmuo yra daug aktyvesnis nei kitose, o jo galios tirti ir aiškintis aplinkybes yra daug platesnės, tuo pačiu kasaciniu skundu pateikia vertinimą, jog įrodinėjimo našta nepagrįstai buvo perkelta pačiam teismui, o pareiškėjai tariamai nepagrįstai nebuvo taikytos neigiamos įrodinėjimo pasekmės.
30.5. Skundžiama nutartimi pagrįstai nurodyta, kad byla buvo netinkamai išnagrinėta ne vien dėl įrodymų trūkumo (duomenų nepatikslinimo), bet ir, svarbiausia, dėl to, kad esamos faktinės aplinkybės ir surinkta medžiaga nebuvo pakankamai ir tinkamai įvertinta. Vadinasi, šiuo atveju apskritai negalima laikyti, kad byla buvo nagrinėta pirmosios instancijos teisme taip, kaip to reikalaujama pagal įstatymą. Apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju neturėjo pareigos ir net objektyviai negalėjo perimti pirmosios instancijos teismo funkcijų. Priešingai negu nurodoma kasaciniame skunde, šiuo atveju visiškai nėra jokio pagrindo priešpriešinti aktyvaus teismo vaidmens ir įrodinėjimo standarto kategorijas.
31. Suinteresuotas asmuo kreditorė „Hubbard SAS“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti kasacinį skundą ir Lietuvos apeliacinio teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
31.1. Nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kad Lietuvos apeliacinis teismas pažeidė rungimosi principą. Teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu ir savo iniciatyva, o kreditoriai ir įgaliojimų netekę juridinio asmens valdymo organai turi pareigą pateikti teismui jo prašomą informaciją, galinčią turėti reikšmės bankroto pripažinimui tyčiniu (JANĮ 71 straipsnio 1 ir 3 dalys). Tai reiškia, kad net gali nebūti tikrojo rungimosi ir teismas savo iniciatyva gali aiškintis išvadai dėl tyčinio bankroto (ne)buvimo padaryti reikšmingas aplinkybes.
31.2. Didesnė teismo aktyvumo pareiga tyčinio bankroto bylose yra grindžiama viešojo intereso egzistavimu ir tai reiškia būtinybę pačiam teismui gilintis į bylos aplinkybes, kol jis pasieks pakankamą savo vidinio įsitikinimo lygį (tikimybių pusiausvyros principas). Tai teismas turi daryti visomis priemonėmis, kurias turi (neapsiriboti tuo, ką jam pateikė šalys). Tai, kaip jau konstatuota skundžiama nutartimi, geriausiai gali padaryti pirmosios instancijos teismas. Todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai grąžino bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo tam, kad būtų nustatytos visos bylai reikšmingos aplinkybės (bendrovės nemokumo momentas, buvusio bendrovės vadovo veiksmų (neveikimo) įtaka bendrovės turtinei padėčiai, priežastinis ryšys, bendrovės debitorinės skolos kaip turto realumas, dividendų skyrimo ir išmokėjimo aplinkybės ir kitos reikšmingos faktinės aplinkybės). Tai nereiškia rungimosi principo pažeidimo, o tik yra teismo aktyvumo pareigos nemokumo bylose tinkamas įgyvendinimas. Apeliacinės instancijos teismas nurodė pirmosios instancijos teismui tinkamai įgyvendinti minėtą teismo aktyvumo pareigą, o ne perkėlė įrodinėjimo pareigą nuo pareiškėjos teismui, kaip bandoma teigti kasaciniame skunde.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
32. Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas apibrėžia Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 353 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Toks bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų (ir kartu kasacinio proceso paskirties) apibrėžimas reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia išimtinai teisės klausimus, be to, tik tokius klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-684/2021, 19 punktas).
33. Nagrinėjamoje byloje bendrovė, atstovaujama nemokumo administratoriaus, pateikė pareiškimą pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu ir nustatyti, kad bendrovės bankrotą sukėlė suinteresuoto asmens veiksmai. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškimą, padaręs išvadą, kad pareiškėja neįrodė, jog bendrovės bankrotas būtų suinteresuoto asmens sąmoningų, tyčinių ir blogų valdymo veiksmų pasekmė. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog teismas neatskleidė bylos esmės, panaikino pirmosios instancijos teismo nutartį ir grąžino bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
34. Nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo nutartimi, suinteresuotas asmuo G. G. pateikė kasacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir grąžinti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasaciniame skunde keliami šie teisės aiškinimo ir taikymo klausimai: 1) kaip turi būti taikomas rungimosi ir įrodymų tyrimo principas tyčinio bankroto bylose, kuriose taikomas aukštesnis įrodinėjimo standartas nei įprastame civiliniame procese; 2) ar apeliacinės instancijos teismas, grąžinęs bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui ir nurodydamas teismui išsiaiškinti papildomas faktines aplinkybes ir rinkti papildomus įrodymus, nepažeidė civiliniame procese galiojančio rungimosi principo ir įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklių; 3) ar apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs įrodymų nepakankamumą, gali pavesti pirmosios instancijos teismui papildomai tirti faktines aplinkybes, ar turi pats konstatuoti, kad pareiškėja neįvykdė jai tenkančios įrodinėjimo pareigos.
35. Teisėjų kolegija, laikydamasi kasacinio skundo ribų, toliau pasisakys kasaciniame skunde nurodytais teisės aiškinimo ir taikymo klausimais.
Dėl taikytino įrodinėjimo standarto tyčinio bankroto bylose
36. Suinteresuotas asmuo kasaciniame skunde teigia, kad Lietuvos civiliniame procese vyrauja didesnės tikimybės doktrina, pagal kurią tam, kad faktas būtų laikomas nustatytu, pakanka fakto buvimo tikimybei nusverti jo nebuvimo tikimybę. Tačiau tyčinio bankroto bylose turi būti taikomas aukštesnis įrodinėjimo standartas – akivaizdumo lygmuo, t. y. toks, kuris pašalina pagrįstas abejones dėl tyčinio bankroto pobūdžio. Teisėjų kolegija su šiais argumentais sutinka tik iš dalies.
37. Pirma, Lietuvos civiliniame procese taikytinas ne didesnės tikimybės, o pagrįsto įsitikinimo įrodinėjimo standartas. Kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 28 punktas; 2026 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-5-403/2026, 35 punktas).
38. Antra, bankroto bylose taip pat taikytinas minėtas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris nelaikytinas aukštesniu įrodinėjimo standartu lyginant su tuo, kuris taikytinas kitose civilinio proceso tvarka nagrinėjamose bylose. Bankroto, taip pat ir tyčinio bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti įstatymai. Jeigu yra prieštaravimų tarp CPK ir kitų Lietuvos Respublikos įstatymų, teismas vadovaujasi CPK normomis, išskyrus atvejus, kai CPK suteikia pirmenybę kitų įstatymų normoms (CPK 1 straipsnio 1, 2 dalys). Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 1 dalį, bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos CPK nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis. Ši įstatymo nuostata iš esmės atkartota ir JANĮ 15 straipsnio 2 dalies nuostatose. Atitinkamai nei ĮBĮ, nei JANĮ išimčių, nustatančių kitokią teisenos tvarką, sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, nenustatyta. Teisės doktrinoje taip pat pažymima, kad nemokumo bylos yra nagrinėjamos pagal CPK nuostatas. Atitinkamai, nagrinėjant prašymą pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, turi būti vadovaujamasi CPK principais (Jokubauskas, R. Juridinių asmenų nemokumo procesas. Mykolo Romerio universitetas, Krakow, 2021, p. 221).
39. Taigi, kadangi Lietuvos civiliniame procese taikytinas pagrįsto įsitikinimo įrodinėjimo standartas, o tyčinio bankroto bylos nagrinėjamos CPK nustatyta ginčo teisenos tvarka ir jokių išimčių nei JANĮ, nei ĮBĮ įrodinėjimo standartui neįtvirtina, nėra pagrindo teigti, kad tyčinio bankroto bylose yra taikomas skirtingas įrodinėjimo standartas. Atitinkamai teisėjų kolegija sutinka su suinteresuoto asmens kasacinio skundo argumentais tuo aspektu, kad tyčinio bankroto bylose neturėtų būti taikomas didesnės tikimybės įrodinėjimo standartas, nes kaip minėta, taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, tačiau neturi pagrindo sutikti su teiginiais, kad turi būti taikomas įrodinėjimo standartas, atitinkantis suinteresuoto asmens minimoje teisės doktrinoje apibrėžtą ketvirtą tiesos lygį, kurį suinteresuotas asmuo vertina kaip aukštesnį nei taikytiną civilinio proceso tvarka nagrinėjamose dispozityviose bylose.
40. Vis dėlto išvada, kad civilinėse bylose taikytinas vienas – pagrįsto įsitikinimo – įrodinėjimo standartas, nereiškia, kad ir teismo vaidmuo ar rungimosi principo turinys visose bylose yra vienodas arba kad tam tikrų kategorijų bylos nepasižymi tam tikrų su įrodymais ar įrodinėjimu susijusių taisyklių taikymo specifika. Be to, teismų išvados dėl tam tikrų faktų buvimo ar nebuvimo gali būti kvestionuojamos teismo pareigos tinkamai motyvuoti sprendimą aspektu. Teisėjų kolegijos nuomone, būtent pastarieji klausimai šioje byloje yra esminiai, vertinant bylą nagrinėjusio apeliacinės instancijos teismo nutarties pagrįstumą, taigi teisėjų kolegija dėl jų pasisako toliau.
Dėl teismo aktyvumo ir rungimosi principo tarpusavio derinimo bei įrodinėjimo pareigos nustatymo tyčinio bankroto byloje
41. Kasaciniame skunde keliamas klausimas, ar apeliacinės instancijos teismas, grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui ir nurodydamas teismui išsiaiškinti papildomas faktines aplinkybes ir rinkti papildomus įrodymus, nepažeidė civiliniame procese galiojančio rungimosi principo ir įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklių.
42. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors anksčiau galiojusiose ĮBĮ nuostatose ir nebuvo aiškiai apibrėžtas teismo vaidmuo bankroto bylose, tačiau kasacinio teismo praktika dėl teismo padėties bankroto bylose buvo aiškiai suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių.
43. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad bankroto instituto esmė, tikslai ir paskirtis lemia tai, jog bankroto procesas neabejotinai susijęs su viešuoju interesu. Šio proceso teisėtumo kontrolė yra pavesta teismui. Viešojo intereso buvimas įpareigoja bankroto bylą nagrinėjantį teismą būti aktyvų ir, sprendžiant konkrečius bankroto proceso metu kilusius klausimus, įvertinti reikšmingas jiems išspręsti aplinkybes. Nesant byloje pakankamai duomenų išvadai dėl kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo, teismas turi imtis priemonių reikšmingoms bylos aplinkybėms išaiškinti; tai apima ir teisę rinkti įrodymus (CPK 179 straipsnis, ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 6 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476/2011; 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2014; 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015).
44. JANĮ, pakeitęs iki tol galiojusius ĮBĮ ir Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymą, expressis verbis (tiesiogiai) įtvirtino aktyvų teismo vaidmenį nemokumo bylose.
45. JANĮ 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintas teisėjo vadovavimo procesui principas, reiškiantis, kad teismas gali savo iniciatyva įpareigoti nemokumo proceso dalyvius atlikti procesinius veiksmus, rinkti įrodymus ir kontroliuoti nemokumo proceso šalių veiksmus, siekdamas užtikrinti veiksmingą teismo tvarka vykdomo nemokumo proceso eigą ir viešąjį interesą.
46. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant ir taikant JANĮ 3 straipsnio 4 punktą, pažymima, kad paprastai teismo aktyvumo ribos siejamos su nemokumo proceso dalyvių (nemokumo administratoriaus, kreditorių susirinkimo) veiksmų kontrole, jų priimtų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimu. Vienas iš teismo aktyvumo pavyzdžių, pripažintų teismų praktikoje, yra teismo teisė išimtiniais atvejais įsiterpti į kreditorių susirinkimo kompetenciją ir priimti sprendimą už kreditorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-313/2017; 2023 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-99-381/2023, 40 punktas).
47. JANĮ taip pat įtvirtinta ir teismo teisė rinkti įrodymus (JANĮ 20 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai, 57 straipsnio 1 dalies 1–2 punktai). Tokia teismo teisė nustatyta ir sprendžiant klausimą dėl tyčinio bankroto (JANĮ 71 straipsnio 3 dalis).
48. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmiau aptartas aktyvus teismo vaidmuo turi būti derinamas su civiliniame procese įtvirtintu rungimosi principu (CPK 12 straipsnis) ir neatleidžia šalių nuo pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 178 straipsnis), o teise rinkti įrodymus teismas naudojasi tuo atveju, kai byloje pateiktų įrodymų nepakanka esminėms aplinkybėms, kad byla būtų išspręsta teisingai, nustatyti.
49. Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad viešojo intereso elemento buvimas (egzistavimas), inter alia (be kita ko), reiškia, jog teismui, nagrinėjančiam bylą, tenka aktyvesnis (negu įprastas) vaidmuo. Toks vaidmuo įrodinėjimo procese atsiskleidžia tuo aspektu, kad teismas, siekdamas išsiaiškinti bylai teisingai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, turi teisę (tam tikrais atvejais netgi pareigą) savo iniciatyva rinkti įrodymus. Vis dėlto viešojo intereso elemento egzistavimas nepaneigia rungtyniškumo, kuris yra pamatinis nacionalinio civilinio proceso principas, ir savaime nesudaro pagrindo kitaip paskirstyti įrodinėjimo naštą – nors asmuo ir gina ne (išimtinai) savo asmeninį, bet viešąjį interesą, jis privalo įrodyti faktines aplinkybes, kuriomis grindžia reikalavimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018 60, 62 punktus; 2020 m. balandžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-104-701/2020 32 punktą).
50. Teisėjų kolegija nurodo, kad pirmiau minėta kasacinio teismo praktika dėl teismo aktyvumo ir rungimosi principo tarpusavio derinimo taikytina ir nemokumo bylose, taip pat ir tyčinio bankroto bylose. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismas tokio pobūdžio bylose, turėdamas teisę ex officio (pagal pareigas) rinkti įrodymus, yra saistomas šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principų bei įrodymų sąsajumo taisyklių. Teismo teisė savo iniciatyva rinkti įrodymus gali būti tinkamai įgyvendinta tik kai bankrutuojančios įmonės administratorius iš esmės įvykdo pareikštų reikalavimų pagrįstumo įrodinėjimo pareigą, bendra tvarka jam nustatytą CPK 178 straipsnyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429/2015; 2019 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-5-611/2019, 46 punktas).
51. Atsižvelgiant į tai, kad tyčinio bankroto bylos nagrinėjamos CPK tvarka (šios nutarties 38 punktas), tokio pobūdžio byloms taikytinos ir įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės, įtvirtintos CPK 182 straipsnyje. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę civiliniame procese, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Taigi, tai reiškia, jog, pagal bendrąją taisyklę, asmuo, teikiantis prašymą pripažinti bankrotą tyčiniu, turi įrodyti tyčinio bankroto pagrindą (pagrindus) ir asmenį (asmenis), kurio (kurių) veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą. Pastarajam šių aplinkybių neįrodžius, civilinę bylą dėl tyčinio bankroto nagrinėjančiam teismui pagrindo konstatuoti tyčinį bankrotą nėra.
52. Teisės doktrinoje taip pat pripažįstama, kad prašymą pripažinti bankrotą tyčiniu pateikęs asmuo įrodinėjimo naštos negali perkelti teismui, kadangi tokiu atveju būtų paneigiamas rungtyniškumo principas. Autorių nuomone, tokio pobūdžio byloje asmuo, teikiantis prašymą pripažinti bankrotą tyčiniu, turi įrodyti visas aplinkybes, o teismo aktyvumas nereiškia, kad jis perima įrodinėjimo naštą (Jokubauskas, R. ir Višinskis, V. Tyčinio bankroto nustatymo procesinės problemos. Jurisprudencija, Vilnius, 2020, 27(2), p. 545).
53. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau aptartą teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo praktiką, padaro išvadą, kad teismo aktyvumas tokio pobūdžio bylose pirmiausia yra siejamas su teismo iniciatyva renkant įrodymus, kiek tai susiję su šalies įrodinėtinomis aplinkybėmis, o ne šalių įrodinėjimo pareigos palengvinimu ar perėmimu, t. y. faktinių aplinkybių įrodymu ir nustatymu.
54. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos prašymą pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu, remdamasis tuo, kad pareiškėja neįrodė tyčinio bankroto požymių. Apeliacinės instancijos teismas, padaręs išvadą, kad pirmosios instancijos teismas formaliai įvertino tyčinio bankroto požymius, tinkamai nenustatė faktinio bendrovės nemokumo momento, priežastinio ryšio tarp nemokumo administratoriaus nurodytų aplinkybių ir bendrovės nemokumo, nemokios bendrovės padėties esminio pabloginimo, grąžino bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Apeliacinės instancijos teismas nurodė ir tai, kad, pirmosios instancijos teismui nagrinėjant bylą iš naujo, būtina patikslinti duomenis, reikšmingus nustatant bendrovės nemokumo momentą, išsiaiškinti šioje apeliacinės instancijos teismo nutartyje paminėtas ir kitas faktines aplinkybes, reikšmingas sprendžiant bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą nurodytais pagrindais. Vis dėlto teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti tokioms apeliacinės instancijos teismo padarytoms išvadoms.
55. Kaip minėta pirmiau, teismas, įgyvendindamas aktyvų vaidmenį tokio pobūdžio bylose, turi išlaikyti balansą tarp teismo aktyvumo ir rungimosi principo ir užtikrinti, jog įrodinėjimo našta bus tinkamai paskirstyta.
56. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas bylos grąžinimą pirmosios instancijos teismui iš esmės motyvavo tiek netinkamai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis (netinkamu aplinkybių vertinimu), tiek aplinkybėmis, kurios pirmosios instancijos teisme apskritai liko neištirtos ir neįvertintos. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, padarė išvadą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė tyčiniam bankrotui reikšmingas faktines aplinkybes: tinkamai neištyrė tokio pobūdžio klausimui reikšmingų aplinkybių (skundžiamos nutarties 68 punktas); netinkamai nustatė bendrovės faktinį nemokumo momentą (skundžiamos nutarties 69–70 punktai); netinkamai įvertino su bendrovės kontrahentais sudarytų sandorių visumą ir jų ekonominį naudingumą byloje (skundžiamos nutarties 73 punktas). Apeliacinės instancijos teismas nurodė ir tai, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą įvertinti, tačiau nevertino ir netyrė faktinių aplinkybių, susijusių su dividendų skyrimo ir išmokėjimo aplinkybėmis (skundžiamos nutarties 75 punktas), pareiškėjos nurodytais argumentais dėl suinteresuoto asmens veiksmų dėl debitorinės skolos neišieškojimo (skundžiamos nutarties 80 punktas); netyrė ir neįvertino galimai neteisėtų veiksmų atlikimo metu buvusios bendrovės turtinės padėties, jos turimų pradelstų finansinių įsipareigojimų kreditoriams, kurių reikalavimai vėliau buvo patvirtinti bendrovės bankroto byloje, siekiant nustatyti priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir bendrovės nemokumo ar jo pabloginimo (skundžiamos nutarties 89 punktas).
57. Įrodymų rinkimas ir teikimas, kaip sudėtinės įrodinėjimo proceso dalys, – šalių pareigos dalykas (CPK 179 straipsnio 1 dalis). Teismas neturi teisės savo iniciatyva rinkti įrodymus, nebent įstatymas atskirais (specialiais) atvejais suteikia teismui tokią teisę (CPK 178 straipsnio 2 dalis, 376 straipsnio 1 dalis, 414 straipsnio 1 dalis ir pan.). Kita vertus, teismas turi procesinę pareigą tinkamai paskirstyti įrodinėjimo naštą bylos baigtimi suinteresuotiems proceso dalyviams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018, 24 punktas; 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-15-701/2019, 20, 21 punktai). Bylą nagrinėjančio teismo pareiga užtikrinti tinkamą įrodinėjimo proceso eigą negali būti aiškinama taip, kad būtų paneigiama ir teismui perkeliama suinteresuotų bylos baigtimi dalyvaujančių asmenų pareiga įrodyti savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindą; šios teismo ir dalyvaujančių asmenų pareigos dera tarpusavyje, tačiau atsakomybė už tinkamą jų derinimą tenka bylą nagrinėjančiam teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-287-469/2022, 30 punktas).
58. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas, grąžindamas bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tuo pagrindu, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino tam tikras aplinkybes (netinkamu aplinkybių vertinimu), nepateikė motyvų dėl procesinių kliūčių, užkertančių kelią pačiam apeliacinės instancijos teismui, remiantis byloje esančių įrodymų visuma, išnagrinėti bylą iš esmės ir padaryti kitokias išvadas dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų ir įvertintų aplinkybių, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Negana to, apeliacinės instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje konstatuodamas įrodymų nepakankamumą, įpareigojo teismą nagrinėjant bylą iš naujo patikslinti duomenis ir išsiaiškinti kitas reikšmingas faktines aplinkybes. Taigi iš esmės apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas pirmosios instancijos teismui nustatyti ir išsiaiškinti aplinkybes bei patikslinti duomenis, įpareigojo teismą išsiaiškinti aplinkybes, kurios pagrįstų arba paneigtų tyčinio bankroto egzistavimą nagrinėjamoje byloje. Dėl šių priežasčių yra pagrindas konstatuoti, jog apeliacinės instancijos teismas pareiškėjui tenkančią įrodinėjimo pareigą įrodyti pareikštų reikalavimų pagrįstumą, t. y. įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžiami tyčinio bankroto požymiai, perkėlė pirmosios instancijos teismui. Tokie apeliacinės instancijos teismo veiksmai, atsižvelgiant į pirmiau aptartą teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo praktiką, sudaro pagrindą pripažinti proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykles, kartu ir civiliniame procese galiojančio rungimosi principo, pažeidimą (CPK 12, 178 straipsniai).
59. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nusprendžia, jog apeliacinės instancijos teismas turėjo pareigą ne grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui dėl faktinių aplinkybių netinkamo įvertinimo, o, esant pagrįstam įsitikinimui, remdamasis pirmosios instancijos teismo nustatytomis ir įvertintomis aplinkybėmis, padaryti kitokias išvadas, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Dėl šių priežasčių yra pagrindas sutikti su kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas, grąžindamas bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, perkėlė įrodinėjimo naštą ne pareiškėjui, o pirmosios instancijos teismui, kartu pažeisdamas ir civiliniame procese galiojantį rungimosi principą.
60. Šiame kontekste pažymėtina, kad toks pirmiau šios nutarties 59 punkte pateiktas aiškinimas nepaneigia apeliacinės instancijos teismo teisės esant CPK įtvirtintiems atvejams grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui dėl tų aplinkybių, kurios pirmosios instancijos teisme iš viso nebuvo tirtos ir įvertintos, taip užtikrinant, jog šalys turės galimybę veiksmingiau naudotis savo procesinėmis teisėmis ir išsaugos teisę į apeliaciją.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
61. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta pirmiau, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, grąžindamas bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui ir įpareigodamas teismą patikslinti duomenis bei išsiaiškinti papildomas aplinkybes, netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykles, taip pažeidė rungimosi ir šalių procesinio lygiateisiškumo principus. Dėl nurodytų pažeidimų apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas panaikinamas ir byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
62. Kasaciniam teismui nusprendus apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai).
63. Pažymėtina, kad šioje byloje kasaciniame teisme išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nepatirta.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. rugsėjo 10 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Irmantas Šulcas
Egidija Tamošiūnienė
Eglė Zemlytė