Baudžiamoji byla Nr. 2K-281/2006

                                                                                                                        Procesinio sprendimo kategorija

                                                                                                                        1.1.2.1; 1.1.6.1; 1.2.17.1;

                                                                                                                       2.1.6.1; 2.1.12.2.3.1. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2006 m. balandžio 4 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Josifo Tomaševičiaus ir pranešėjo Prano Kuconio,

sekretoriaujant D. Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui J. Lauciui,

gynėjams advokatams S. Juodeliui, Dž. Tarvainytei, V. Pacevičiui, V. Kupcikevičiui, M. Valiukui, M. Gaibel, I. Šuškevič, V. Gerasičkinui,

nuteistiesiems V. P., V. B., V. R., M. R.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo ir nuteistojo V. K. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. vasario 21 d. nuosprendžio, kuriuo:

              G. S. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 199 straipsnio 1 dalį jo padarytai veikai dėl aplinkybių pasikeitimo tapus nepavojingai ir baudžiamoji byla nutraukta.

              V. S. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 199 straipsnio 1 dalį jo padarytai veikai dėl aplinkybių pasikeitimo tapus nepavojingai ir baudžiamoji byla nutraukta.

              V. K. nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, į bausmės laiką V. K. įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas ir laikyta, kad V. K. atliko bausmę.

V. P. nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams ir šešiems mėnesiams.

M. R. nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 1 dalį 200 MGL dydžio (25 000 Lt) bauda.

V. R. nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 1 dalį 200 MGL dydžio (25 000 Lt) bauda.

V. B. nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 1 dalį 50 MGL dydžio (6250 Lt) bauda.

J. K. (J. K.) išteisintas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 199 straipsnio 1 dalį, 233 straipsnio 1 dalį dėl poveikio G. A. R.; pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 199 straipsnio 1 dalį, 231 straipsnio 1 dalį dėl trukdymo prokuroro veiklai 2002 m. lapkričio 19 d. sudarant sąlygas V. K. ir V. P. suderinti parodymus; dėl trukdymo prokuroro veiklai 2002 m. lapkričio 19 d.–2002 lapkričio 29 d. perduodant V. K. surinktą informaciją apie bylos tyrimą; dėl trukdymo teisėjo veiklai ir pasikėsinimo trukdyti teisėjų ir prokuroro veiklai 2002 m. lapkričio 25–2002 m. lapkričio 28 d.; dėl trukdymo prokuroro veiklai darant poveikį įtariamajam G. S. 2002 m. lapkričio 30 d.; dėl trukdymo prokuroro veiklai 2003 m. sausio 8 d.–2003 sausio 10 d. perduodant V. K. surinktą informaciją apie bylos tyrimą, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Prokuroro 1 475 402 Lt civilinis ieškinys atmestas, konfiskuoti 2002 m. liepos 3 d. įvykio vietos apžiūros metu rasti ir paimti 139 120 Jungtinės Karalystės svarų sterlingų ir automobilis “VW Sharan”.

Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 5 d. nuosprendis, kuriuo:

Panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2005 m. vasario 21 d. nuosprendžio dalis dėl G. S. ir V. S.  atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 199 straipsnio 1 dalį jų padarytai veikai dėl aplinkybių pasikeitimo tapus nepavojingai bei baudžiamosios bylos nutraukimo ir priimtas naujas nuosprendis: G. S. ir V. S. pagal BK 199 straipsnio 1 dalį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Vilniaus apygardos teismo 2005 m. vasario 21 d. nuosprendis pakeistas:

              V. P. paskirta laisvės atėmimo bausmė sušvelninta iki dvejų metų ir keturių mėnesių, į jam paskirtos bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2002 m. lapkričio 19 d. iki 2002 m. lapkričio 29 d., nuo 2003 m. sausio 13 d. iki 2003 m. gegužės 23 d., nuo 2003 m. spalio 16 d. iki 2005 m. spalio 5 d. ir V. P. laikomas atlikęs bausmę.

              V. K. į paskirtos bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2002 m. lapkričio 29 d. iki 2002 m. gruodžio 1 d., nuo 2003 m. sausio 13 d. iki 2003 m. liepos 4 d., nuo 2003 m. liepos 22 d. iki 2005 m. vasario 21 d.

              2002 m. liepos 3 d. įvykio vietos apžiūros metu rasti ir paimti 139 120 Jungtinės Karalystės svarų sterlingų ir automobilis “VW Sharan” grąžinti V. S.

              Kita nuosprendžio dalis nepakeista.

              Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą patenkinti, o nuteistojo V. K. kasacinį skundą atmesti, nuteistojo V. K. gynėjo, prašiusio nuteistojo kasacinį skundą patenkinti, o Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą atmesti, kitų nuteistųjų ir gynėjų, prašiusių Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

              Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad G. S. 2002 m. liepos 1 d. sukurstė V. S. išvykti iš Lietuvos Respublikos į Lenkijos Respubliką ir per Lietuvos Respublikos valstybės sieną kontrabandos būdu pergabenti automobilio “VW Sharan” salone paslėptą užsienio valiutą – 139 120 Jungtinės Karalystės svarų sterlingų (774 570,24 Lt pagal 2002 m. liepos 3 d. Lietuvos banko nustatytą kursą), o šiam sutikus padaryti prašomus nusikalstamus veiksmus, sukurstė šio kontrabandos dalyko gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sienos Marijampolės teritorinę muitinę, o V. S. 2002 m. liepos 3 d., 00 val. 45 min., per Lietuvos Respublikos valstybės sienos Marijampolės teritorinės muitinės Kalvarijų kelio postą, kirsdamas valstybės sieną “žaliuoju” kanalu automobiliu “VW Sharan” gabeno privalomus pateikti muitinei 139 120 Jungtinės Karalystės svarų sterlingų (744 570,24 Lt pagal 2002 m. liepos 3 d. Lietuvos banko nustatytą kursą), kurių vertė viršija 250 MGL, nepateikdamas jų muitinės kontrolei, nes minima užsienio valiuta buvo paslėpta vietoje, apsunkinančioje jos aptikimą – po automobilio priekinės keleivio sėdynės pasoste įrengtoje uždarytoje varžtais prisuktu dangčiu ir apdengtoje automobilio kilimine danga slėptuvėje. G. S. ir V. S. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl aplinkybių pasikeitimo šiai jų veikai tapus nepavojingai, nes, Lietuvos Respublikai tapus Europos Sąjungos nare, keleiviai, vykstantys Europos Sąjungos šalių teritorija, neprivalo pateikti muitinės kontrolei jų gabenamo turto ir pinigų.

              Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu G. S. ir V. S. išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teismas padarė išvadą, kad pinigų gabenimas iš Lenkijos Respublikos į Lietuvos Respubliką, nepateikiant jų muitinės kontrolei, nebėra nusikaltimas, veika yra dekriminalizuota. Ši išvada grindžiama tuo, kad, 2005 m. birželio 23 d. Lietuvos Respublikos įstatymu Nr. X-272 BK papildžius 1991 straipsniu, BK 199 straipsnio 1 dalis šiuo metu reglamentuoja tik daiktų gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš trečiųjų šalių (ne Europos Sąjungos valstybių) ar į trečiąsias šalis. Prekių (pinigų) įvežimas iš Europos Sąjungos valstybės narės į Lietuvos Respubliką negali būti kvalifikuojamas kaip kontrabanda pagal BK 199 straipsnio 1 dalį. Tiek BK 199 straipsnio 1 dalis, tiek BK 1991 straipsnio 1 dalis yra blanketinės teisės normos, nenustatančios visų konkrečių nusikaltimo požymių, t. y. jose tik nustatyta baudžiamoji atsakomybė už gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ar įvežimą į Lietuvos Respubliką iš Europos Sąjungos valstybės narės privalomų pateikti muitinei daiktų, kurių vertė viršija 250 MGL, nepateikiant jų muitinės kontrolei ar kitaip šios kontrolės išvengiant, tačiau konkrečiai nenurodyta, kokie daiktai yra privalomi pateikti muitinės kontrolei. Konkrečias daiktų gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną tiek su Europos Sąjungos valstybėmis, tiek su trečiosiomis šalimis taisykles nustato bei privalomus pateikti muitinės kontrolei daiktus įvardija kiti norminiai aktai – tiek Europos Sąjungos teisės aktai, tiek Lietuvos Respublikos  įstatymai ir poįstatyminiai aktai. Jokie šiuo metu galiojantys tiek Europos Sąjungos, tiek Lietuvos Respublikos norminiai aktai neįpareigoja, gabenant pinigus iš Europos Sąjungos valstybės į Lietuvos Respubliką, pateikti šiuos pinigus muitinės kontrolei.

              V. P., V. K., V. R., M. R. ir V. B. nuteisti už tai, kad veikdami organizuota grupe padarė 2 448 800 Lt vertės cigarečių "Sovereign classic" krovinio kontrabandą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną išvengiant muitinės kontrolės:

              V. P. paskirstė užduotis organizuotos grupės nariams, kad kiekvienas iš jų, veikdamas duotų nurodymų ribose, atliktų jam pavestą skirtingą vaidmenį, būtiną nusikaltimo padarymui, organizavo kontrabandos gabenimo įrankių ir priemonių – dviejų krovininių automobilių "Scania R124LB", ir priekabos "Opaz 18" – pergabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, sudarydamas jų pirkimo-pardavimo Latvijos Respublikos firmai SIA "S. T." sandorio regimybę bei organizuodamas fiktyvų šių transporto priemonių pardavimą ir jų užregistravimą UAB "J." vardu, o V. K., pasinaudodamas savo ryšiais ir pažintimis, per A. P., FNTT (duomenys neskelbtini) komisarą inspektorių A. B. ir UAB "L." direktorių S. A. pradėjo ieškoti parduodamos tarptautinių pervežimų firmos, kurios legalia tarptautinių pervežimų veikla prisidengiant būtų organizuojama cigarečių krovimų kontrabanda per Lietuvos Respublikos valstybės sieną; 2002 m. birželio 11 d.-2002 m. birželio 27 d. V. K., veikdamas Vilniuje ir kitose Lietuvos Respublikos vietovėse kartu su kitu organizuotos grupės nariu V. P., turėdami tikslą, prisidengiant legalia tarptautinių krovinių pervežimų veikla, organizuoti cigarečių krovinių gabenimą kontrabandos būdu per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, per S. A. surado parduodamą tarptautinių krovinių pervežimu užimančia UAB "M." ir 2002 m. birželio 19 d.–2002 m. birželio 21 d. suderinę pirkimo–pardavimo sutartį susitikimų su UAB "M." pardavėjais G. S. bei Č. G. metu 2002 m. birželio 28 d. nupirko UAB, sumokėdamas tarpininkaujant S. A., G. S. ir Č. G. 13 000 JAV dolerių.

              V. P., atlikęs šiuos suderintus parengiamuosius cigarečių krovinių kontrabandos būdu per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabenimui reikalingus veiksmus sudaryti galimybę, jog UAB "M." vardu registruotomis minėtomis autotransporto priemonėmis bus vykdomi teisėti tarptautiniai krovinių pervežimai, sutarė su G. A. R., kad šis sutiktų būti šios priedangos firmos direktoriumi, jo vardu įformino UAB "M." akcijų pirkimą, įregistravo UAB "M." vardu kontrabandos gabenimo įrankius bei priemones – minėtus krovininius automobilius "Scania R124LB" ir priekabą "Opaz 18" – bei įdarbino kontrabandos vežėjus – organizuotos grupės narius V. R. ir M. R.

              Po to V. P. 2002 m. birželio 28 d.–2002 m. liepos 2 d. laikotarpiu nusikaltimo vykdytojams V. R. ir M. R. davė nurodymą 2002 m. liepos 5 d. per Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Lietuvos Respublikos teritoriją už 750 JAV dolerių atlygį minėtais automobiliais įvažiuoti į Latvijos Respubliką, ten pasikrauti cigarečių "Sovereign classic" krovinį ir panaudojant legalaus tarptautinio krovinio pervežimo regimybei sudaryti dokumentus – suklastotas CARNET-TIR knygeles, CMR važtaraščius ir sąskaitas – kuriuose bus nurodyta, jog per Lietuvos Respubliką tranzitu gabenamas sodo namelių iš Estijos Respublikos krovinys, šį 2 448 800 Lt vertės cigarečių "Sovereign classic" krovinį 2002 m. liepos 5 d. vakare per Lietuvos Respublikos valstybės sienos Panevėžio teritorinės muitinės Saločių kelio postą įvežti į Lietuvos Respublikos teritoriją, kur su jais susisieks, juos pasitiks ir iki krovinio iškrovimo vietos lydės už įvežto cigarečių krovimo apsaugą atsakingas organizuotos grupės narys V. B., kuriam 2002 m. liepos 5 d. davė nurodymą už 1000 JAV dolerių atlygį, panaudojant krovininių automobilių su kontrabandiniais cigarečių kroviniais lydėjimui skirtą automobilį "Audi-100", užtikrinti V. R. ir M. R. krovininiais automobiliais per Panevėžio teritorinės muitinės Saločių kelio postą įvežto krovinio apsaugą: įvažiavus jiems į Lietuvos Respublikos teritoriją su jais susisiekti ir, siekiant išvengti teisėtvarkos pareigūnų kontrolės, koordinuojant V. R. ir M. R. vairuojamų krovininių automobilių su įvežtu 2 448 800 Lt vertės cigarečių "Sovereign classic" kroviniu vykimą, lydėti juos keliu nuo Saločių pasienio posto iki papildomai nurodytos šio kontrabanda įvežto cigarečių krovinio iškrovimo vietos Lietuvos Respublikoje, taip pat apie kontrabandinio krovinio judėjimą jį nuolat informuoti mobiliojo ryšio telefonu.

              V. R. ir M. R., vykdydami šiuos V. P. nurodymus, 2002 m. liepos 5 d., tarp 21 val. ir 21 val. 30 min., iš Latvijos Respublikos į Lietuvos Respubliką per Lietuvos Respublikos valstybės sienos Panevėžio teritorinės muitinės Saločių kelio postą gabeno privalomus pateikti muitinei daiktus: V. R. krovininiu automobiliu "Scania R124LB" įvežė 1560 cigarečių dėžių, kuriose buvo 15 600 000 vienetų 1 248 000 Lt vertės Didžiojoje Britanijoje pagamintų cigarečių "Soveregin classic", o po jo Lietuvos Respublikos valstybinę sieną kirtęs M. R. krovininiu automobiliu "Scania R124LB" įvežė 1501 cigarečių dėžę, kuriose buvo 15 010 000 vienetų 1 200 800 Lt vertės Didžiojoje Britanijoje pagamintų cigarečių "Sovereigin classic"; bendrai kartu per valstybės sieną gabeno 30 610 000 vienetų 2 448 800 Lt vertės cigarečių "Sovereign classic" krovinį, išvengdami šių daiktų muitinės kontrolės, nes muitinei pateiktuose suklastotuose krovinio dokumentuose – CARNET-TIR suklastotose knygelėse, 2002 m. liepos 4 d. sąskaitose „Invoice", CMR važtaraščiuose – buvo nurodoma, jog iš Estijos Respublikos tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją gabenamas sodo namelių krovinys. Jiems įvažiavus, su jais susisiekė už šio krovinio apsaugą atsakingas V. B., kuris lydėjo V. R. ir M. R. vairuojamus krovininius automobilius su įvežtu 2 448 800 Lt vertės 30 610 000 vienetų cigarečių "Sovereign classic" kroviniu "Saločių-Pasvalio-Panevėžio" keliu ir apie tai, kad kelyje nėra teisėsaugos pareigūnų užtvarų ir kitų kliūčių, galinčių sukliudyti sėkmingai nugabenti krovinį į paskirties vietą, pranešdavo kontrabandos gabentojams V. R. ir M. R., o nustatęs, jog kontrabanda įvežti kroviniai sulaikyti Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnų, po 22 val. mobiliojo ryšio telefonu apie tai informavo V. P., o šis informavo V. K.

J. K. buvo kaltinamas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 199 straipsnio 1 dalį, 231 straipsnio 1 dalį, 233 straipsnio 1 dalį tuo, kad žinodamas, jog V. K. 2002 m. laikotarpiu užsiima nusikalstama veikla – organizuoja didesnės negu 250 MGL vertės privalomų pateikti muitinei daiktų – cigarečių – krovinių kontrabandą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, 2002 m birželio mėnesį–2002 m. liepos 5 d. laikotarpiu, organizuojant 2 448 800 Lt vertės cigarečių "Sovereign classic" kontrabandą, padėjo V. K. padaryti šį sunkų nusikaltimą: iš anksto pažadėjo V. K. šio sunkaus nusikaltimo išaiškinimo atveju paslėpti nusikaltėlius, trukdydamas ikiteisminiam tyrimui, pridengti jį ir jo bendrininkus, kad jie nebūtų nustatyti bei patraukti baudžiamojon atsakomybėn, ir, 2002 m. liepos 5 d. teisėsaugos pareigūnams Panevėžio teritorinės muitinės Saločių kelio poste sulaikius šį kontrabandinį cigarečių krovinį bei dėl šio fakto 2002 m. liepos 6 d. pagal 1961 m. BK 312 straipsnio 3 dalį iškėlus baudžiamąsias bylas Nr. 04-1-501-02 ir Nr. 04-1-502-02, 2002 m. liepos 10 d.–2003 m. sausio 10 d., 14 val. 13 min. laikotarpiu, veikdamas Vilniuje, Biržuose, Panevėžyje, nebūdamas nusikaltimo organizatoriaus V. K. gynėjas ar atstovas baudžiamojoje byloje Nr. 04-1-501-02 ir kitose baudžiamosiose bylose, neteisėtu būdu tiesiogiai ir per tarpininkus rinkdamas duomenis apie baudžiamosios bylos Nr. 04-1-501-02 ir su ja 2002 m. liepos 15 d. sujungtos baudžiamosios bylos Nr. 04-1-502-02 tyrimo eigą, derindamas ir darydamas poveikį įtariamųjų parodymams, neteisėtai kišosi į šio sunkaus nusikaltimo ikiteisminį tyrimą, taip pat žinodamas, jog suteikdamas turimą informaciją apie šios bylos ikiteisminį tyrimą vienam iš nusikaltimo organizatorių – V. K. – ir duodamas patarimų jis padeda šiam ir jo bendrininkui V. P. išvengti patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, šiuos iš anksto pažadėtus V. K. intelektualaus padėjėjo padarant kontrabandą veiksmus atliko, darė poveikį liudytojams, trukdė Biržų rajono apylinkės prokuratūros prokurorui ir (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo teisėjoms atlikti su baudžiamosios bylos Nr. 04-1-501-02 tyrimu ir nagrinėjimu susijusiais pareigas, pasikėsino trukdyti (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo teisėjoms atlikti su baudžiamosios bylos Nr. 04-1-501-02 nagrinėjimu susijusiais pareigas, būtent tuo, kad, veikdamas kaip intelektualus padėjėjas darant 2002 m. liepos 5 d. sulaikyto 2 448 800 Lt vertės cigarečių "Sovereign Classic" krovinio kontrabandą, vykdydamas išankstinį pažadą vienam iš šio sunkaus nusikaltimo organizatorių – V. K. – paslėpti nusikaltėlius: ikiteisminio tyrimo metu pridengti jį ir kartu su juo šį nusikaltimą organizavusį jo bendrininką V. P., kad jie ikiteisminio tyrimo metu nebūtų nustatyti ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn:

2002 m. liepos 10 d.–2002 m. liepos 30 d. laikotarpiu, negindamas ir neatstovaudamas byloje įtariamųjų, neturėdamas teisės kištis į šio sunkaus nusikaltimo tyrimą, Vilniuje, (duomenys neskelbtini) esančiame Vilniaus (duomenys neskelbtini) advokatų kontoros biure, siekė paveikti baudžiamojoje byloje Nr. 04-1-501-02 apklaustiną liudytoją UAB „M.“ direktorių G. A. R., kad šis ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus, siūlydamas ateityje perduoti piniginį atlygį už melagingų parodymų baudžiamojoje byloje Nr. 04-1-501-02 davimą, jam nurodė, kad apklausiamas kaip liudytojas šis duotų neatitinkančius tikrovės parodymus apie reikšmingas tyrimui 2002 m. liepos 5 d. sulaikyto 2 448 800 Lt vertės cigarečių kontrabandinio krovinio pervežimo aplinkybes bei su tuo susijusius asmenis: nuslėptų, kad visus su 2002 m. liepos 5 d. sulaikyto 2 448 800 Lt vertės kontrabandinio cigarečių krovinio pervežimo organizavimu susijusius veiksmus atliko, taip pat šio UAB direktoriumi fiktyviai jį paskyrė V. P., ir klaidingai nurodytų, jog UAB „M." vardu registruoti kontrabandos gabenimo įrankiai ir priemonės – krovininiai automobiliai "Scania R124LB'' – buvo pirkti iš UAB "J.", užsakymą iš Latvijos Respublikos firmos ŠIA "S. T." 2002 m. liepos 5 d. sulaikytam kontrabandiniam kroviniui pervežti iš Estijos Respublikos į Lenkijos Respubliką gavo iš UAB "J." darbuotojų S. S. ir A. P., kurie jį rado internete, o kontrabandinį cigarečių krovinį gabenusius vairuotojus V. R. ir M. R. pasamdė pagal skelbimą laikraštyje. G. A. R., paveiktas J. K., vykdydamas jo nurodymus, 2002 m. liepos 30 d. apklausiamas Muitinės kriminalinės tarnybos Vilniaus skyriuje kaip liudytojas baudžiamojoje byloje Nr. 04-1-501-02 davė tokius jo nurodytus ikiteisminį tyrimą klaidinančius parodymus šioje byloje.

2002 m. lapkričio 19 d., kartu su iškviestu atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus baudžiamojoje byloje Nr. 04-1-501-02 V. P., būdamas Biržų rajono apylinkės prokuratūroje, esančioje Biržuose, Vytauto g. 59, sudarė sąlygas vienam iš šio sunkaus nusikaltimo organizatorių – V.K. – duoti nurodymus V. P. dėl ikiteisminį tyrimą klaidinančios versijos iškėlimo: V. P. perdavė savo naudotą mobiliojo ryšio telefoną, kad 14 val. 44 min. vykusio telefoninio pokalbio su V. K., kuris naudojosi mobiliojo ryšio telefonu Nr. (duomenys neskelbtini), metu šis duotų nurodymą V. P. apklausų apie priedangos firmą cigarečių kontrabandai gabenti – UAB "M." – pirkimo aplinkybes nurodyti, jog šią UAB pirko ne jis su V. K., o su V. P. mirusiu broliu R. P. susiję jam nepažįstami asmenys. Šias savo veiksmais, padėdamas suderinti jam žinomiems 2002 m. liepos 5 d. sulaikyto 2 448 800 Lt vertės cigarečių "Sovereign classic" kontrabandinio krovinio organizatoriams V. K. ir V. P. parodymus apie svarbias ikiteisminiam tyrimui aplinkybes ir sukurti ikiteisminį tyrimą klaidinančią versiją, J. K., atlikdamas intelektualaus padėjėjo darant 2002 m. liepos 5 d. sulaikyto 2 448 800 Lt vertės cigarečių "Sovereign Classic" krovinio kontrabandą veiksmus, neteisėtai kišosi į šio sunkaus nusikaltimo ikiteisminį tyrimą ir trukdė Biržų rajono apylinkės prokuratūros prokurorui G. Čekuoliui atlikti su baudžiamosios bylos Nr. 04-1-501-02 tyrimu susijusias pareigas.

Veikdamas Biržuose, Panevėžyje ir Vilniuje, nebūdamas nusikaltimo organizatoriaus V. K. gynėjas ar atstovas baudžiamojoje byloje Nr. 04-1-501-02 ir kitose baudžiamosiose bylose, taip pat negindamas ir neatstovaudamas nė vienam šioje byloje įtariamam ar kaltinamam asmeniui, neturėdamas teisės kištis į šio sunkaus nusikaltimo tyrimą, suprasdamas, jog šiais savo veiksmais padeda V. K. išvengti baudžiamosios atsakomybės, mobiliojo ryšio telefonu Nr. (duomenys neskelbtini) kontaktuodamas su mobiliojo ryšio telefonu Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo naudojosi V. K., 2002 m. lapkričio 19 d., 10 val. 53 min.-2002 m. lapkričio 29 d., 7 val. 22 min. vykusių telefoninių pokalbiu metu perdavė V. K. neteisėtu būdu tiesiogiai ir per tarpininkus surinktą informacija apie baudžiamosios bylos Nr. 04-1-501-02 tyrimo metu atliktus ir planuojamus atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus bei įtariamųjų ir liudytojų apklausų metu gautus duomenis: informavo V. K., jog G. A. R. 2002 m. lapkričio 18 d.–2002 m. lapkričio 21 d. šioje baudžiamojoje byloje davė parodymus apie jam žinomas priedangos firmos cigarečių kontrabandai gabenti – UAB "M." – pirkimo aplinkybes ir apie jam žinomus su šiais įvykiais susijusius asmenis - V. P. ir A. P.; kad G. A. R. bylą tiriančiam prokurorui bei apklausiamas (duomenys neskelbtini) apylinkės teisme nurodė, kad jis – J. K. – 2002 m. liepos 5 d. cigarečių kontrabandos organizatorių nurodymu darė G. A. R. poveikį: davė nurodymus, kokius parodymus duoti byloje dėl 2002 m. liepos 5 d. cigarečių "Soverign classic" kontrabandos krovinio pervežimo, kad nebūtų nustatytas ir patrauktas baudžiamojon atsakomybėn V. P., o per jį ir V. K.; informavo V. K., jog 2002 m. lapkričio 19 d. šioje baudžiamojoje byloje pagal 1961 m. BPK 137 straipsnį buvo sulaikyti 2002 m. liepos 5 d. sulaikytos cigarečių kontrabandos vežėjai V. R. ir M. R. bei kitas nusikaltimo organizatorius V. P. ir pasiūlė V. K. imtis neteisėtų priemonių, kad, Biržų rajono apylinkės prokurorui nusprendus kreiptis su pareiškimais dėl kardomojo kalinimo (suėmimo) skyrimo, (duomenys neskelbtini) apylinkės teisme šiems asmenims kardomoji priemonė nebūtų paskirta; nurodė, jog su G. A. R. 2002 m. lapkričio 19 d. buvo atliktas V. P. atpažinimas; pažadėjo V. K. per tarpininkus suderinti V. P. bei 2002 m. lapkričio 27 d. šioje byloje apklaustinų G. S., Č. G. parodymus, nukreipiant ikiteisminį tyrimą klaidinga linkme, jog nebūtų nustatytas vienas iš nusikaltimo organizatorių – V.K.; o paaiškėjus, kad 2002 m. lapkričio 27 d. G. S. ir Č. G. šioje byloje buvo sulaikyti kaip įtariamieji pagal 1961 m. BPK 137 straipsnį 48 valandoms, kreipėsi į V. K., jog šis imtųsi neteisėtų priemonių, kad, Biržų rajono apylinkės prokurorui nusprendus kreiptis su pareiškimais dėl kardomojo kalinimo (suėmimo) skyrimo, jiems (duomenys neskelbtini) apylinkės teisme ši kardomoji priemonė nebūtų paskirta; informavo V. K. apie G. S. ir Č. G. 2002 m. lapkričio 27 d. duotų baudžiamojoje byloje Nr. 04-1-501-02 parodymų turinį: kad atpažinimų iš fotonuotraukų metu jį atpažino kaip vieną iš pirkusių UAB "M." asmenų ir kad byloje nustatyta, jog V.K. – vienas iš priedangos firmos cigarečių kontrabandai gabenti UAB “M.” pirkėjų, taip pat, suteikdamas šias žinias ir duomenis apie planuojamus su V. K. atlikti tyrimo veiksmus, davė V. K. patarimų, kaip jis turėtų elgtis, kad ikiteisminio tyrimo šioje byloje metu nebūtų išaiškintas ir patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Šias savo veiksmais, perduodamas neteisėtu būdu, tiesiogiai ir per tarpininkus surinktą informaciją apie baudžiamosios bylos Nr. 04-1-501-02 tyrimo eigą vienam iš nusikaltimo organizatorių V. K., kad šis, pasinaudodamas jo suteiktais duomenimis, išvengtų baudžiamosios atsakomybės, taip pat duodamas patarimų, kaip išvengti baudžiamosios atsakomybės, J. K. atliko intelektualaus padėjėjo darant 2002 m. liepos 5 d. sulaikyto 2 448 800 Lt vertės cigarečių "Sovereign Classic" krovinio kontrabandą vaidmenį, neteisėtai kišosi į šio sunkaus nusikaltimo ikiteisminį tyrimą ir trukdė Biržų rajono apylinkės prokuratūros prokurorui G. Čekuoliui atlikti su baudžiamosios bylos Nr. 04-1-501-02 tyrimu susijusias pareigas.

Biržų rajono apylinkės prokuratūroje tiriamoje baudžiamojoje byloje Nr. 04-1-501-02 nedalyvaudamas kaip V. K. gynėjas ar atstovas, negindamas ir neatstovaudamas nė vienam šioje byloje įtariamam ar kaltinamam asmeniui, neturėdamas teisės kištis į šio sunkaus nusikaltimo tyrimą, veikdamas Vilniuje ir Panevėžyje, 2002 m. lapkričio 25 d., 18 val. 57 min.-2002 m. lapkričio 28 d., 12 val. 10 min. vykusių telefoninių pokalbių mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) metu, būdamas Vilniuje ir Biržuose suteikė V. K. informaciją, kad dėl 2002 lapkričio 21 d. (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo nutartimi kaltinamam pagal 1961 m. BK 18 straipsnio 4 dalį, 312 straipsnio 3 dalį, 207 straipsnio 2 dalį V. P. paskirto suėmimo termino pratęsimo (duomenys neskelbtini) apylinkės prokuroras į (duomenys neskelbtini) apylinkės teismą planuoja kreiptis 2002 metų lapkričio 28 – lapkričio 29 dienomis, šį klausimą galbūt spręs (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo teisėja (duomenys neskelbtini), ir nurodė V. K., jog šis, pasinaudodamas pažintimi ir tikėtina įtaka (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo pirmininkui (duomenys neskelbtini), imtųsi neteisėtų priemonių, jog kitam nusikaltimo organizatoriui V. P. 2002 m. lapkričio 29 d. kardomojo kalinimo (suėmimo) terminas (duomenys neskelbtini) apylinkės teisme nebūtų pratęstas. V. K., pasinaudodamas šia J. K. suteikta informacija, jam pasiūlius ir pritarus, 2002 m. lapkričio 27 d.–2002 m. lapkričio 28 d. vykusių telefoninių pokalbių metu kreipėsi į (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo pirmininką (duomenys neskelbtini), kad šis per (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo pirmininką (duomenys neskelbtini) organizuotų, jog 2002 m. lapkričio 29 d. (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo teisėjai, spręsdami suėmimo pratęsimo V. P. klausimą, neatsižvelgdami į bylose esančius procesinius suėmimo pratęsimo pagrindus, sąlygas ir faktinius duomenis, šiam asmeniui kardomosios priemonės – kardomojo kalinimo (suėmimo) – termino nepratęstų. A. G. per D. J., o šis – per (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo pirmininkę (duomenys neskelbtini) šiuos V. K., veikusio J. K. suteiktos informacijos pagrindu, jo pasiūlymu ir pritarimu, prašomus veiksmus atliko ir su tokiu neteisėtu prašymu 2002 m. lapkričio 27 d.–2002 lapkričio 28 d. laikotarpiu kreipėsi į (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo pirmininkę (duomenys neskelbtini), tačiau šio nusikaltimo nepabaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo pirmininkė (duomenys neskelbtini) jokių prašomų veiksmų nepratęsti V. P. kardomojo kalinimo (suėmimo) termino neatliko, dėl padaryto neteisėto poveikio atsisakė pati spręsti kardomojo kalinimo (suėmimo) pratęsimo klausimą V. P. ir prašymų nepratęsti suėmimo termino V. P., (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo teisėjoms (duomenys neskelbtini) neperdavė. Tokiais savo, kaip intelektualaus padėjėjo darant kontrabandą, veiksmais J. K. neteisėtai kišosi į šio sunkaus nusikaltimo ikiteisminį tyrimą, bandė paveikti teismo procesinių sprendimų priėmimą ir taip trukdė (duomenys neskelbtini) apylinkės teisėjai (duomenys neskelbtini) atlikti su baudžiamosios bylos Nr. 04-1-501-02 nagrinėjimu susijusias pareigas, pasikėsino trukdyti (duomenys neskelbtini) apylinkės teisėjoms (duomenys neskelbtini) atlikti su šios bylos nagrinėjimu bei Biržų rajono apylinkės prokuratūros prokurorui G. Čekuoliui, kurio žinioje buvo baudžiamoji byla Nr. 04-1-501-02, atlikti su šios bylos tyrimu susijusias pareigas.

2002 m. lapkričio 30 d., veikdamas Vilniuje, (duomenys neskelbtini) esančiame Vilniaus m. (duomenys neskelbtini) advokatų kontoros biure, Biržų rajono apylinkės prokuratūroje tiriamoje baudžiamojoje byloje Nr. 04-1-501-02 negindamas ir neatstovaudamas įtariamajam G. S. ir kitiems šioje byloje įtariamiems ar kaltinamiems asmenims, po to, kai šis 2002 m. lapkričio 29 d., nuo 15 val. 05 min. iki 15 val. 18 min., Biržų rajono policijos komisariato patalpose vykusio atpažinimo metu atpažino vieną iš 2002 m. liepos 5 d. cigarečių kontrabandos organizatorių V. K., siekdamas, jog šis procesinis veiksmas būtų pripažintas niekiniu bei netinkamu įrodymu teisme ir taip siekdamas padėti išvengti V. K. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, užuominomis grasindamas ateityje gresiančiais nemalonumais, davė nurodymą G. S. pakeisti duotus ikiteisminio tyrimo metu parodymus apie vieną iš priedangos firmos cigarečių kontrabandai gabenti – UAB "M." – pirkėjų V. K. ir nurodyti, jog 2002 m. lapkričio 29 d. vykusio atpažinimo metu V. K. atpažino verčiamas teisėsaugos pareigūnų. Šiais savo veiksmais, darydamas neteisėtą poveikį įtariamajam G. S., kuris dėl pavartotų grasinimų jo nurodytus veiksmus atliko, J. K. neteisėtai kišosi į šio sunkaus nusikaltimo tyrimą ir trukdė Biržų rajono apylinkės prokuratūros prokurorui G. Čekuoliui atlikti su baudžiamosios bylos Nr. 04-1-501-02 tyrimu susijusias pareigas.

Biržų rajono apylinkės prokuratūroje tiriamoje baudžiamojoje byloje Nr. 04-1-501-02 nedalyvaudamas kaip V. K. gynėjas ar atstovas, negindamas ir neatstovaudamas nė vienam šioje byloje įtariamam ar kaltinamam asmeniui, neturėdamas teisės kištis į šio sunkaus nusikaltimo tyrimą, suprasdamas, jog šiais savo veiksmais padeda V. K. išvengti baudžiamosios atsakomybės, veikdamas Vilniuje ir Biržuose, 2003 m. sausio 8 d., 17 val. 57 min.-2003 m. sausio 10 d., 20 val. 10 min. laikotarpiu mobiliojo ryšio telefonais Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) kontaktuodamas su mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), kuriais naudojosi V. K., žinodamas, kad šis, panaudodamas jo surinktą informaciją, sieks išvengti baudžiamosios atsakomybės, telefoninių pokalbiu metu perdavė V. K. neteisėtu būdu tiesiogiai ir per tarpininkus surinktą informaciją – baudžiamosios bylos Nr. 04-1-501-02 tyrimo metu surinktus duomenis apie šioje byloje atliekamus ikiteisminio tyrimo veiksmus: informavo V. K. apie 2003 m. sausio 8 d. BPK 137 straipsnio tvarka baudžiamojoje byloje Nr. 04-1-501-02 sulaikytojo A. P. duotų parodymų apie UAB "M." pirkimo ir kontrabandos gabenimo įrankių bei priemonių – krovininių automobilių "Scania R124LB" – registravimo aplinkybes bei pasiūlė V. K. imtis neteisėtų priemonių, kad, Biržų rajono apylinkės prokurorui nusprendus kreiptis su pareiškimais dėl kardomojo kalinimo (suėmimo) skyrimo A. P. (duomenys neskelbtini) apylinkės teisme, ši kardomoji priemonė jam nebūtų paskirta. Šias savo veiksmais, perduodamas neteisėtu būdu tiesiogiai ir per tarpininkus surinktą informaciją apie baudžiamosios bylos Nr. 04-1-501-02 tyrimo eigą vienam iš nusikaltimo organizatorių V. K., kad šis pasinaudodamas jo suteiktais duomenimis, išvengtų baudžiamosios atsakomybės, J. K. atliko intelektualus padėjėjo darant 2002 m. liepos 5 d. sulaikyto 2 448 800 Lt vertės cigarečių “Sovereign Classic” krovinio kontrabandą vaidmenį, neteisėtai kišosi į šio nusikaltimo ikiteisminį tyrimą ir trukdė Biržų rajono apylinkės prokurorui G. Čekuoliui atlikti su baudžiamosios bylos Nr. 04-1-501-02 tyrimu susijusias pareigas.

Dėl šių kaltinimų J. K. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

              Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas kasaciniu skundu prašo:

              1. Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 5 d. nuosprendžio dalį, kuria panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2005 m. vasario 21 d. nuosprendžio dalis, kuria G. S. ir V. S., padarę nusikaltimą, numatytą BK 199 straipsnio 1 dalyje, nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti, šiai jų veikai dėl aplinkybių pasikeitimo tapus nepavojingai, ir baudžiamoji byla nutraukta bei priimtas naujas nuosprendis, kuriuo G. S. ir V. S. pagal BK 199 straipsnio 1 dalį išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir bylą dėl šių išteisintųjų perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius nurodo, kad, priimdamas sprendimą išteisinti G. S. ir V. S., apeliacinės instancijos teismas padarė baudžiamojo įstatymo taikymo klaidą. BK 1991 straipsnio 1 dalis, skirtingai nei nurodoma skundžiamame apeliacinio teismo nuosprendyje, nedekriminalizavo iki 2004 m. gegužės 1 d. per Europos Sąjungos šalių narių vidines sienas gabentų daiktų (šios bylos kontekste – 2002 m. liepos 3 d. iš Lenkijos Respublikos į Lietuvos Respubliką gabentos užsienio valiutos) kontrabandos. Priešingai – minėta BK 1991 straipsnio 1 dalis yra įstatymas, nustatantis naujos veikos nusikalstamumą, ir yra specialioji norma BK 199 straipsnio 1 dalyje numatytam kontrabandos nusikaltimui tiek, kiek tai liečia veikas, susijusias su neteisėtu privalomų pateikti muitinei daiktų gabenimu per vidines Europos Sąjungos valstybių sienas. Pareigą pateikti muitinei daiktus Europos Sąjungoje numato Tarybos reglamentu 2913/92 nustatytas Bendrijos muitinės kodeksas. Abiejų aptariamų BK straipsnių sankcijos tokios pačios, juose numatyti nusikaltimai priskiriami prie sunkių. Nuo 2005 m. birželio 30 d. įsigaliojusio BK 1991 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę už naują nusikalstamą veiką ir kitaip nelengvina iki šio įstatymo įsigaliojimo nusikaltimus padariusių asmenų teisinės padėties. Tad šis įstatymas, atsižvelgiant į BK 3 straipsnio 3 dalies nuostatas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 38 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo kodekso normas, reglamentuojančias baudžiamųjų įstatymų galiojimą laiko atžvilgiu“ 13 punktą, yra laikytinas įstatymu, nustatančiu naujos veikos nusikalstamumą. Įsigaliojus šiam įstatymui, 2002 m. liepos 3 d. užsienio valiutos kontrabandos epizode G. S. ir V. S. veiksmams taikytoje BK 199 straipsnio 1 dalyje numatytos kontrabandos nusikalstamumas nebuvo panaikintas, šis straipsnis nebuvo keistas ir jo sudėtis nesusiaurėjo. Todėl pagal BK 3 straipsnio 3 dalį nuo 2005 m. birželio 30 d. įsigaliojusio BK 1991 straipsnio l dalis neturi grįžtamosios galios. Atvirkščiai, baudžiamąją atsakomybę už naują nusikalstamą veiką - muitinės apgaulę - numatanti specialioji BK 1991 straipsnio norma įsigaliojo tik 2005 m. birželio 30 d., todėl negali būti taikoma nei veikoms, padarytoms per vidinėmis tapusias Europos Sąjungos šalių narių sienas iki 2004 m. gegužės 1 d. Lietuvos Respublikai tampant Europos Sąjungos nare, nei veikoms, padarytoms nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2005 m. birželio 30 d., iki šio naujo, numatančio baudžiamąją atsakomybę už naują nusikalstamą veiką, įstatymo įsigaliojimo.

              Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatuodamas, kad jokie šiuo metu galiojantys Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos norminiai aktai gabenant būtent pinigus per valstybės sieną neįpareigoja jų pateikti muitinės kontrolei, o pinigų gabenimas nepateikiant muitinės kontrolei ar kitaip jos išvengiant iš Lenkijos Respublikos į Lietuvos Respubliką nebėra nusikaltimas ir šia prasme, apibrėždamas ir BK 199 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimo dalyką, padarė baudžiamojo įstatymo specialiosios dalies taikymo klaidą. Pagrindas baudžiamajai atsakomybei pagal BK 199 straipsnio 1 dalį kilti yra privalomų pateikti muitinei daiktų vertė, o ne rūšiniai privalomų pateikti muitinei daiktų požymiai. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 199 straipsnio 1 dalį atsiranda gabenant didesnės negu 250 MGL (31 250 Lt) vertės daiktus. 2002 m. liepos 3 d. įvykio vietos apžiūros metu buvo rasta ir paimta 139 120 Jungtinės Karalystės svarų sterlingų arba 744 570,24 Lt pagal Lietuvos banko 2002 m. liepos 3 d. nustatytą valiutos kursą, ir tai beveik 24 kartus viršijo 250 MGL dydžio sumos, nuo kurios atsiranda baudžiamoji atsakomybė už kontrabandą, ribą. 2002 m. liepos 3 d. per Lenkijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos valstybės sieną kontrabanda gabenta užsienio valiuta buvo ir yra priskirta prie privalomų pateikti muitinei daiktų. Tiek nusikaltimo padarymo metu, tiek nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose galiojo ir šiuo metu galioja 1997 m. gruodžio 31 d. Muitinės departamento prie Finansų ministerijos direktoriaus įsakymas Nr. 423 „Dėl į Lietuvos Respubliką įvežamų ir iš jos išvežamų pinigų kontrolės“. Šio įsakymo 1.2 punkte nustatyta detali grynųjų pinigų deklaravimo tvarka. Lietuvos Respublikai įstojus į Europos Sąjungą, Lietuvos teismų praktikoje yra pripažįstama, jog pinigai ir užsienio valiuta, gabenta per Europos Sąjungos šalimis narėmis tapusių Lenkijos Respublikos ir Latvijos Respublikos sienas, yra kontrabandos dalykas. Kasatorius taip pat teigia, kad 2003 m. gruodžio 29 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimas Nr. 43 „Dėl teismų praktikos kontrabandos bylose“ nėra pakeistas ar panaikintas, yra privalomas teismams nagrinėjant bylas, todėl nagrinėdamas minimą bylą apeliacinės instancijos teismas privalėjo vadovautis jo nuostatomis. Kaip teismams elgtis ir teisiškai įvertinti veikas, padarytas iki 2004 m. gegužės 1 d. per Europos Sąjungos šalių narių vidines sienas, nurodyta ir 2004 m. spalio 7 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konsultacijoje teisėjams Nr. B3-338, kuria apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo. Taigi, kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas šioje bylos dalyje netinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies normą ir, esant pagrindui V. S. ir G. S. veikas kvalifikuoti pagal BK 199 straipsnio 1 dalį, to nepadarė.

              Kasatorius taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje iš viso nepasisakė dėl prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų apie bendrininkų grupės buvimą, netinkamai nustatytą bendrininkavimo formą bei rūšį ir baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies normos – BK 36 straipsnio – nepagrįstą taikymą G. S. ir V. S., taip pat nepagrįstą jų atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės veikai praradus pavojingumą. Dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų, neatitinkančių bylos aplinkybių, argumento teismas pasisakė tik formaliai ir ne visais jo aspektais. Nepateikęs motyvuotų išvadų dėl esminių apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus ir prokuroro apeliacinio skundo neišnagrinėjo. Teismas nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ nuostatomis ir taip padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, sukliudžiusį apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

              2. Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendžio dalį, kuria Vilniaus apygardos teismo nuosprendis pakeistas, 2002 m. liepos 3 d. įvykio vietos apžiūros metu paimti 139 120 Jungtinės Karalystės svarų sterlingų bei automobilis "VW Sharan" grąžinti V. S., ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, grąžindamas V. S. kontrabandos dalyką bei kontrabandos gabenimo įrankį, padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, sukliudžiusį priimti teisingą nuosprendį. Byloje nėra jokių duomenų, kad V. S. yra teisėtas 2002 m. liepos 3 d. įvykio vietos apžiūros metu rastų per valstybės sieną gabentų 139 120 Jungtinės Karalystės svarų sterlingų savininkas. Iš bylos medžiagos galima daryti prielaidą, jog V. S. tą dieną galėjo būti tik faktinis šių daiktų valdytojas. Daikto faktinis valdymas savaime nesukuria nuosavybės teisės į jį ir jo valdytojas savaime netampa teisėtu daikto savininku. Tiek kaltinamajame akte suformuluotuose kaltinimuose V. S. ir G. S., tiek prokuroro apeliaciniame skunde, kurio ši dalis apeliacinės instancijos teismo nėra tinkamai išnagrinėta, nurodoma, kad pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes 2002 m. liepos 3 d. gabenta užsienio valiutos kontrabanda gauta nusikalstamu būdu – už realizuotus Vakarų Europos šalyse kontrabandinius cigarečių krovinius. Taigi V. S. BPK 94 straipsnio 5 dalies prasme nėra asmuo, kuriam grąžintini minėti daiktai. Skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nėra nurodyta, kokiais motyvais remdamasis apeliacinės instancijos teismas laiko, jog V. S. yra teisėtas šių daiktų savininkas. O ir iš priimto sprendimo grąžinti šiuos daiktus formuluotės darytina išvada, kad ir pats apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad V. S. – teisėtas jam grąžinamų daiktų savininkas. Esant tokiai situacijai, kai tikrieji šių grąžintų daiktų savininkai byloje nėra nustatyti, apeliacinės instancijos teismas, net ir priėmęs sprendimą išteisinti G. S. ir V. S., nustatęs, kad V. S. nėra teisėtas kontrabandos dalyko ir kontrabandos įrankio savininkas, bei taikydamas BPK 94 straipsnio 5 dalį, turėjo priimti teisine prigimtimi kitokį sprendimą – 139 120 Jungtinės Karalystės svarų sterlingų ir automobilį "VW Sharan", kaip daiktus, kurių savininkai nenustatyti, perduoti valstybės nuosavybėn.

              3. Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendžio dalį, kuria atmestas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas dėl Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio dalies, kuria J. K. 2002 m. liepos 30 d. G. A. R. epizode išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 233 straipsnio 1 dalį; 2002 m. lapkričio 19 d.–2002 m. lapkričio 29 d. epizode išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 231 straipsnio 1 dalį; 2002 m. lapkričio 25 d.–2002 m. lapkričio 29 d. V. P. epizode išteisintas dėl kaltinimų pagal BK 231 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 231 straipsnio 1 dalį; 2002 m. lapkričio 30 d. G. S. epizode – dėl kaltinimo pagal BK 231 straipsnio 1 dalį, ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius teigia, kad nuosprendyje konstatuodamas, jog 2000 m. BK 231 straipsnio l dalis ir BK 233 straipsnio 1 dalis yra atsakomybę griežtinantys įstatymai, dėl to negali būti taikomi 2002 m. padarytoms J. K. veikoms, bei jo veiksmus vertindamas pagal 1961 m. BK 297 straipsnio 1 dalį ir 1961 m. BK 298 straipsnio 1 dalį, apeliacinės instancijos teismas padarė BK 3 straipsnio taikymo klaidą. 2000 m. BK 233 straipsnio 1 dalis, palyginti su 1961 m. BK 297 straipsnio 2 dalimi, skirtingai negu nurodo apeliacinės instancijos teismas, yra bausmę švelninantis įstatymas ir pagal BK 3 straipsnio 2 dalį turi grįžtamąją galią.

              Kasatorius nuomone, svarstant normų griežtumo klausimą lygintinos ne tik senojo ir naujojo BK specialiosios dalies straipsnių dispozicijose numatytos bausmės, bet ir šių baudžiamųjų įstatymų bendrųjų dalių nuostatos, kuriose taip pat numatytos bausmių ribos. Tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pasakytoje prokuroro baigiamojoje kalboje, tiek prokuroro apeliaciniame skunde už veikas, numatytas 2000 m. BK 231 straipsnio 1 dalyje, 233 straipsnio 1 dalyje, buvo pasiūlyta J. K. nuteisti bauda. Pagal BK 11 straipsnio 3 dalį nurodyti nusikaltimai yra nesunkūs, o BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktas numato, jog bauda už nesunkų nusikaltimą nustatoma iki 100 MGL dydžio (12 500 Lt). Bauda, kaip viena iš pagrindinių alternatyvių bausmių, buvo numatyta ir J. K. inkriminuotų nusikalstamų veikų metu galiojusio 1961 m. BK 297 straipsnio 1 dalies, 298 straipsnio 1 dalies sankcijose. J. K. inkriminuotų nusikalstamų veikų metu galiojusio 1961 m. BK 32 straipsnio 2 dalyje baudos, kaip pagrindinės bausmės, dydis buvo nustatytas nuo 1 iki 1000 MGL (nuo 125 Lt iki 12 5000 Lt). Tad 2000 m. BK 231 straipsnio 1 dalis, 233 straipsnio 1 dalis, palyginti su 1961 m. BK 297 straipsnio 1 dalimi, 298 straipsnio 1 dalimi, yra ne tik griežtinantis bausmę baudžiamasis įstatymas, bet ta apimtimi, kuria taikoma baudos bausmė, yra ir bausmę švelninantis baudžiamasis įstatymas, o pagal BK 3 straipsnio 2 dalį švelninantis bausmę įstatymas galioja atgal ir šioje situacijoje ta apimtimi, kuri numato baudos bausmę, turi grįžtamąją galią. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 38 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo kodekso normas, reglamentuojančias baudžiamųjų įstatymų galiojimą laiko atžvilgiu“ 14 punkto 2 dalis numato, kad tokiais atvejais kvalifikuojant veiką kaltininkui taikomas tas įstatymas, numatantis jam palankesnę nusikaltimo sudėtį, kuri parenkama atsižvelgiant ne vien į atitinkamo BK straipsnio konstrukciją bei dispoziciją, bet ir į sankciją.

              Be to, G. A. R. epizode J. K. darė poveikį liudytojui, siūlydamas už melagingų parodymų davimą ateityje perduoti materialinį atlygį. Tokia veika 1961 m. BK buvo laikoma kvalifikuotu poveikiu liudytojui ir atitiko ne 1961 m. BK 297 straipsnio 1 dalyje, kaip teigiama apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, o 1961 m. BK 297 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, už kurį šio straipsnio sankcijoje buvo numatytas laisvės atėmimas iki ketverių metų su bauda ar be jos ir bauda. Šiuo metu poveikis liudytojui jį paperkant atitinka 2000 m. BK 233 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį. Šio straipsnio sankcijoje numatytos viešųjų darbų, baudos, laisvės apribojimo arba laisvės atėmimo iki dvejų metų bausmės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 38 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo kodekso normas, reglamentuojančias baudžiamųjų įstatymų galiojimą laiko atžvilgiu“, 12 punkto 3 dalyje nurodyta, kad bausmę švelnina toks įstatymas, kuris sumažina minimalią, maksimalią arba abi ribas, numato naują švelnesnę bausmės rūšį, pašalina papildomas bausmes. 2000 m. BK 233 straipsnio l dalies sankcijoje laisvės atėmimo bausmės viršutinė riba sumažinta iki dvejų metų, joje numatyta švelnesnė bausmės rūšis – viešieji darbai. Be to, baudos dydis už 2000 m. BK 233 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą yra daug mažesnis (iki 100 MGL) negu 1961 m. BK 297 straipsnio 2 dalyje (iki 1000 MGL).

              Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad negalima J. K. inkriminuoti poveikio liudytojui G. A. R., nes poveikis įtariamajam – ne nusikaltimas. Neaišku, kokia bylos medžiaga ir kokiomis BPK nuostatomis remdamasis apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, jog 2002 m. liepos 30 d. G. A. R. šioje byloje buvo ne liudytojas, o įtariamasis. Tą dieną G. A. R. buvo apklaustas byloje apie aplinkybes, kurios nebuvo susijusios su jokia G. A. R. padaryta nusikalstama veika, minimu laikotarpiu jis nebuvo sulaikytas 1961 m. BPK 137 straipsnio tvarka, nebuvo ir kitų 1961 m. BPK 59 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų laikyti jį įtariamuoju. Be to, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje konstatuojant, kad J. K. veiksmuose nėra tiesioginės tyčios paveikti liudytoją G. A. R., neatsakyta į esminį prokuroro apeliacinio skundo argumentą, jog būtent J. K. už jo nurodytų parodymų davimą šioje byloje G. A. R. siūlė materialinį atlygį. Neišnagrinėjęs šių prokuroro apeliacinio skundo argumentų ir dėl jų nepateikęs motyvuotų išvadų, apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus ir prokuroro apeliacinio skundo neišnagrinėjo. Be to, 2005 m. spalio 17 d. valstybinį kaltinimą palaikęs prokuroras pareiškė pastabas dėl Lietuvos apeliacinio teismo teisiamojo posėdžio protokolo dalies, kurioje užfiksuoti liudytojų G. A. R. bei A. S. parodymai, neišsamumo. Nors šias pastabas Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nutartimi atmetė kaip neteisingas, tačiau kitų motyvų, kodėl teismas taip mano, nutartyje nenurodė, taip pažeisdamas BPK 261 straipsnio 8 dalyje numatytus reikalavimus.

              Byloje nustatytos visos aplinkybės, reikšmingos 2002 m. liepos 30 d. epizode taikant 2000 m. BK 233 straipsnio 1 dalį J. K. veiksmams, tačiau apeliacinės instancijos teismas be pagrindo šios baudžiamojo įstatymo specialiosios dalies normos nepritaikė. 2000 m. BK 233 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formalioji, veika laikoma baigta atlikus veiksmus, kuriais siekiama paveikti liudytoją, o pasekmių atsiradimas – melagingų parodymų dėl padaryto poveikio davimas – gali turėti įtakos tik kaltininko bausmės rūšiai ar jos dydžiui. Šis straipsnis J. K. inkriminuotinas nustačius patį poveikio apklaustinam liudytoju G. A. R. faktą.

              Pirmosios instancijos teismas dėl intelektualinio padėjimo padaryti kontrabandą, pasireiškusio iš anksto pažadėtu nusikaltėlių paslėpimu, pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 199 straipsnio 1 dalį J. K. išteisino, tačiau išnagrinėjus bylą teisme kiti kaltinamajame akte J. K. nurodyti nusikaltimą padariusių asmenų slėpimo veiksmai buvo nustatyti. Apeliacinės instancijos teismui net ir konstatavus, jog J. K. veiksmų negalima kvalifikuoti pagal BK 231 straipsnio 1 dalį, kuri yra specialioji norma BK 237 straipsnio 1 daliai, net nebuvo svarstoma galimybė šiuos pagal teismų nuosprendžius J. K. iš anksto nepažadėtus sunkų nusikaltimą padariusių asmenų slėpimo veiksmus kvalifikuoti pagal 2000 m. BK 237 straipsnio 1 dalį. Taip apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes esant pagrindui taikyti Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies normą, to nepadarė.

              Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas be pagrindo nepripažino ir atsisakė vertinti kaip teisėtai surinktus įrodymus V. K. ir J. K. telefoninių pokalbių garso įrašus, jais nuosprendžiuose nepagrįstai nesirėmė, todėl konstatuotina, jog visos kitos šių teismų išvados dėl J. K. veiksmų 2002 m. liepos 10 d.–2002 m. lapkričio 29 d. laikotarpiu yra padarytos remiantis ne visais duomenimis, turinčiais reikšmės bylai dėl J. K. teisingai išspręsti. Taip šioje dalyje tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, kuris sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas be pagrindo plečiamai pritaikė BPK normas, reglamentuojančias įtariamojo asmens teisinę padėtį, ir konstatavo, jog 2002 m. liepos 10 d.–2002 m. lapkričio 29 d. laikotarpiu J. K. kaltinime inkriminuotų veiksmų metu V. K. buvo įtariamasis, o J. K. jam inkriminuotus veiksmus atliko kaip įtariamojo V. K. gynėjas (advokatas). Pagal bylos medžiagą J. K. inkriminuojamų veiksmų atlikimo metu V. K. buvo Operatyvinės veiklos įstatyme numatyto operatyvinio tyrimo objektas. Duomenų apie tai, kad tuo metu V. K. žinojo, jog prieš jį atliekami operatyviniai veiksmai bei priemonės, ir būtent dėl to naudojosi advokato J. K. paslaugomis, byloje nėra. Taigi V. K., kaip operatyvinės veiklos objekto, o ne J. K., kaip advokato, telefoninių pokalbių mobiliojo ryšio telefonais klausymasis buvo sankcionuotas ir atliktas tuo metu galiojusio Operatyvinės veiklos įstatymo numatyta tvarka. Analizuojant advokato ir kliento susižinojimo imunitetą, J. K. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymą reglamentavusius norminius aktus (1998 m. birželio 25 d. Advokatūros įstatymas Nr. VIII-811, 1999 m. gegužės 21 d. Lietuvos Respublikos advokatų konferencijoje priimtas Lietuvos advokatūros statutas), konstatuotina, kad šis imunitetas nėra absoliutus ir gali būti taikomas tik tuo atveju, kai advokatas vykdo savo profesines pareigas, o ir tokiu atveju veiksmai, kurias gali būti pažeistas šis imunitetas, negali būti nukreipti tik prieš profesines pareigas vykdantį advokatą, o ne prieš kitus asmenis. J. K. nebuvo operatyvinio tyrimo objektas, prieš jį nebuvo atliekami jokie Operatyvinės veiklos įstatyme numatyti veiksmai ir priemonės, tarp jų nebuvo sankcionuotas ir atliktas jo naudojamų mobiliojo ryšio telefonų klausymasis, o duomenys, kuriais iš dalies buvo grindžiamas jam pateiktas kaltinimas, buvo gauti atliekant operatyvinį tyrimą prieš kitą operatyvinės veiklos objektą – V. K. Iš bylos medžiagos matyti, kad nebuvo pažeisti jokie byloje esančių J. K. ir V. K. užfiksuotų telefoninių pokalbių įrodymų leistinumui taikomi reikalavimai: 1) byloje esančiuose telefoninių pokalbių klausymosi protokoluose nurodyta, kad V. K. telefoninių pokalbių, kurių metu buvo gauta duomenų apie J. K. inkriminuotus veiksmus, klausymąsi sankcionavo Operatyvinės veiklos įstatymo įgaliotas subjektas – Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas; 2) šiuos operatyvinio tyrimo veiksmus prieš V. K. atliko Operatyvinės veiklos įstatymo subjektai – VSD 9-osios valdybos pareigūnai; 3) minimi įrodymai buvo įforminti laikantis visų būtinų procesinės formos reikalavimų – tuo metu galiojusio 1961 m. BPK 1981 straipsnio nustatyta tvarka surašyti protokolai, padarytos pokalbių suvestinės bei pateikti šių pokalbių garso įrašai. Tad minimi telefoninių pokalbių garso įrašai gauti nepažeidžiant įrodymų rinkimo leistinumo pricipo ir yra gauti teisėtu būdu. Jie yra susiję su byloje įrodinėtinomis aplinkybėmis, todėl ir įrodymų sąsajumo su byloje įrodinėtinomis aplinkybėmis principas taip pat nėra pažeistas. Pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje šie pokalbiai, kuriais kaltinamajame akte grindžiamas kaltinimas J. K., buvo perklausyti, ikiteisminio tyrimo metu ištirti fonoskopijos srities specialistų, šis įrodymas teisme buvo tinkamai patikrintas. Šiuose telefoniniuose pokalbiuose užfiksuotas aplinkybes patvirtina ir kita bylos medžiaga. Dėl šios priežasties ir įrodymų pakankamumo principas, remiantis pokalbiais darant išvadas dėl J. K. veiksmų, taip pat negali būti pažeistas. Be to, šie apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pripažinti netinkamu įrodymu telefoniniai pokalbiai tarp V. K. ir J. K. jų gavimo teisėtumo aspektu jau buvo įvertinti ir patikrinti tiek 2004 m. lapkričio 29 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendyje, tiek 2005 m. balandžio 12 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje ir buvo konstatuota, jog šie įrodymai gauti teisėtais būdais ir iš teisėtų šaltinių, o jų rinkimo teisėtumo principas nebuvo pažeistas.

              4. Pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio dalį, kuria atmestas 1 475 402 Lt Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro civilinis ieškinys ir šį civilinį ieškinį patenkinti: iš V. K., V. P, V. R., M. R., V. B. valstybės naudai solidariai priteisti 1 475 402 Lt. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė 2002 m. liepos 5 d. kontrabandos epizode prokuroro pareikštą 1 475 402 Lt civilinį ieškinį V. K., V. P., V. B., V. R. ir M. R. dėl nesumokėtų akcizo bei pridėtinės vertės mokesčių. Priimdamas tokį sprendimą tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas padarė BPK 115 straipsnio pažeidimą ir, esant pagrindui tenkinti byloje pareikštą civilinį ieškinį, jo nepatenkino. Pagal 2002 m. liepos 5 d. galiojusio Akcizų įstatymo bei Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatas bei nuo 2005 m. birželio 30 d. galiojančio BK 212 straipsnio 2 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija), pagal kurią BK 199 straipsnyje nurodytų daiktų (prekių) vertė apskaičiuojama pagal jų muitinę vertę, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, mokesčių privalomumas siejamas su neteisėtu prekių patekimu į Lietuvos Respublikos teritoriją, o ne su neteisėtai vidinei rinkai skirtų įvežtų daiktų (prekių) realizavimo ir pajamų už jas gavimo momentu. Byloje nustatyta, kad 2002 m. liepos 5 d. įvežtos į Lietuvos Respubliką cigaretės turėjo būti iškrautos Lietuvos Respublikos teritorijoje ir buvo skirtos vidinei rinkai. Taigi prievolė sumokėti mokesčius atsirado nuo 30 610 000 cigarečių "Sovereign classic" krovinio įvežimo į Lietuvos Respubliką momento ir jokiu būdu nėra siejama su jo realizavimo Lietuvos Respublikoje momentu. Byloje esančioje specialisto išvadoje Nr. 30 apskaičiuota, jog už įvežtą krovinį valstybei turėjo būti sumokėta 373 442 Lt pridėtinės vertės mokesčio bei 1 101 960 Lt akcizo mokesčio, o bendrai valstybei nesumokėta 1 475 402 Lt mokesčių. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 23 punkto, 13 straipsnio prasmę mokesčiai yra valstybės finansų sistemos esminė dalis, vienas iš pagrindinių pajamų šaltinių. Nesumokėjus mokesčių valstybei, biudžetas negauna pajamų, ribojamos valstybės galimybės vykdyti jai priskirtas funkcijas. Lietuvos valstybė dėl nesumokėtų akcizų ir importo PVM mokesčių patyrė turtinę žalą. Šią turtinę žalą pagal Lietuvos Respublikos CK 6.263 straipsnio 2 dalį privalo visiškai atlyginti kalti asmenys. Byloje nustatyta, kad ši kontrabandos epizode padaryta 1 475 402 Lt turtinė žala yra nuteistųjų V. K., V. P., V. R., M. R. ir V. B. neteisėto veikimo pasekmė, todėl jų turi būti ir atlyginta.

              5. Pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendžio dalį, kuria Vilniaus apygardos teismo nuosprendis pakeistas ir V. P., pripažintam kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 25 straipsnio 3 dalyje, 199 straipsnio 1 dalyje, paskirta laisvės atėmimo bausmė sušvelninta iki dvejų metų keturių mėnesių, šioje dalyje nurodant, kad V. P. paskirta dvejų metų keturių mėnesių ir 11 dienų laisvės atėmimo bausmė. Kasatorius nurodo, kad BK 66 straipsnyje numatyta, jog teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis kalinimas (suėmimas), privalo jį įskaityti į paskirtą bausmę, bei nurodyta, kokiu santykiu įskaitomas kardomasis kalinimas (suėmimas) į laisvės atėmimo bausmę – vieną kardomojo kalinimo (suėmimo) dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo parai. Šių baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies normų apeliacinės instancijos teismui pakeičiant pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir švelninant laisvės atėmimo bausmę V. P. nebuvo laikomasi. Dėl to į V. P. sušvelnintos laisvės atėmimo bausmės dydį dalis jo suėmime išbūto laiko – 11 dienų – liko neįskaityta.

              6. Pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendžio dalį, kuria Vilniaus apygardos teismo nuosprendis pakeistas, į V. K. paskirtos bausmės laiką įskaitant visą suėmime išbūtą laiką, ir nurodyti, jog V. K., pripažintam kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 25 straipsnio 3 dalyje, 199 straipsnio 1 dalyje, paskirta dvejų metų ir 20 dienų laisvės atėmimo bausmė. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nenurodė galutinio V. K. paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydžio. Teismas, tenkindamas prokuroro apeliacinį skundą ir įskaičiuodamas V. K. suėmime išbūtą laiką, privalėjo nurodyti ir po tokio sprendimo jam paskirtos didesnės negu Vilniaus apygardos teismo 2002 m. vasario 21 d. nuosprendžiu paskirtoji laisvės atėmimo bausmė dydį metais, mėnesiais ir dienomis, t. y. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyti, jog V. K. paskirta dvejų metų ir 20 dienų laisvės atėmimo bausmė. To apeliacinės instancijos teismas nepadarė, pažeisdamas BPK 307 straipsnio 1 dalies 4 punkte, 331 straipsnio 1 dalyje numatytus reikalavimus, bei netinkamai pritaikė BK 50 straipsnio 1 dalį.

              Nuteistasis V. K. kasaciniu skundu prašo teismų sprendimus panaikinti dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo bei esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir baudžiamąją bylą nutraukti. Kasatorius nurodo, jog teismai netinkamai pritaikė BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalis, BPK 20 bei 44 straipsnius, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ nuostatomis. Teismai vadovavosi tik jį kaltinančiais įrodymais ir neatsižvelgė į teisinančius, kai kuriuos nuosprendžių teiginius pagrindė spėjimais, nepašalintų abejonių neaiškino kaltinamojo naudai, remdamiesi garso įrašais nepagrįstai bei šališkai padarė išvadas dėl jo kaltės. V. K. teigia, kad jis dalyvavo tik surandant UAB „M.“, ir apie tolimesnę šios bendrovės veiklą jis nieko nežinąs. Teismai neturėjo pagrindo daryti išvadą, kad padėdamas įsigyti šią įmonę jis siekė gabenti kontrabandos krovinius. Tokios teismų išvados prieštarauja G. S. parodymams teisme. Teismai netinkamai ištyrė ir įvertino bylos įrodymus, o nuosprendžiai neatitinka tokiam procesiniam dokumentui keliamų reikalavimų. Kasatoriui nesuprantami apkaltinamieji teismų motyvai apie jo tolimesnę veiklą po kontrabandinio krovinio sulaikymo – jo suinteresuotumas padėti V. P. negali būti traktuojamas kaip dalyvavimas organizuotoje grupėje vykdant kontrabandą. Skunde taip pat išreikšta nuomonė, kad kasacinės instancijos teismas nepadarytų BPK 376 straipsnio 1 dalies pažeidimo, jei, atsižvelgdamas į nurodytus apskundimo motyvus, kasacinio nagrinėjimo metu objektyviai įvertintų byloje surinktus įrodymus.

              Nuteistojo V. K. kasacinis skundas atmestinas, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

              Dėl nuteistojo V. K. kasacinio skundo

              Nuteistojo V. K. kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalių taikymo bei BPK 20 straipsnio 5 dalyje ir 44 straipsnio 5 dalyje numatytų reikalavimų pažeidimo yra nepagrįsti.

              Kasaciniame skunde tiek netinkamas BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalių taikymas, tiek BPK 20 straipsnio 5 dalyje ir 44 straipsnio 5 dalyje numatytų reikalavimų pažeidimai motyvuojami tuo, kad teismai kreipė dėmesį tik į kaltinančius įrodymus ir neatsižvelgė į tuos duomenis, kurie kasatorių teisina. Skunde taip pat kritikuojami įrodymai, kuriais grindžiama V. K. kaltė kartu su kitais organizuotos grupės nariais padarius cigarečių kontrabandą. Tai reiškia, kad kasaciniu skundu iš esmės yra ginčijamas nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimas bylos aplinkybėms, kas nėra apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindu.

              BK 2 straipsnyje, kaip teisingai nurodoma kasaciniame skunde, įtvirtintos principinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Šio straipsnio 3 dalyje numatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, 4 dalyje – pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad V. K. kartu su kitais organizuotos grupės nariais – V. P., V. R., M. R. ir V. B. – padarė 2 448 800 Lt vertės cigarečių "Sovereign classic" krovinio kontrabandą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, išvengiant muitinės kontrolės. Teismų nuosprendžiuose nurodytas konkretus vaidmuo, kurį atliko V. K., darydamas šį nusikaltimą. Tokia V. K. veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 199 straipsnio 1 dalyje, sudėtį. Darydamas šią veiką, V. K. suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti, t. y. šį nusikaltimą padarė tiesiogine tyčia. Taigi teismas, nuteisdamas V. K., pagrindinių baudžiamosios atsakomybės nuostatų, įtvirtintų BK 2 straipsnyje, nepažeidė.

              Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje yra išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiama nuteistojo V. K. kaltė kartu su kitais organizuotos grupės nariais padarius cigarečių krovinio kontrabandą. Nuosprendyje taip pat išdėstyti motyvai, paaiškinantys, kodėl atmetami nuteistojo V. K. parodymai apie jo nedalyvavimą šio nusikaltimo padaryme. Taigi teismas įvertino teisiamajame posėdyje išnagrinėtus įrodymus. BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kasaciniame skunde nuteistasis V. K. nenurodo, kad teismai neišnagrinėjo kokių nors bylos aplinkybių, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad teisėjų vidinis įsitikinimas, pagal kurį buvo vertinami byloje išnagrinėti įrodymai, nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kasaciniame skunde taip pat nenurodoma, kad įrodymai, kuriais grindžiama V. K. kaltė, buvo gauti pažeidžiant įstatymo nustatytus reikalavimus, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad vertindami įrodymus teismai nesivadovavo įstatymu. Kasaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad teismai kreipė dėmesį tik į kaltinančius įrodymus ir neatsižvelgė į tuos duomenis, kurie kasatorių teisina, yra vienas iš nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms atvejų, o tai nėra apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindu, todėl ši aplinkybė neanalizuojama.

              Nuteistojo V. K. kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 1.1, 3.1.4 ir 3.1.8 punktuose išdėstytas nuostatas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimas yra teismų praktikos taikant įstatymus ir kitus teisės aktus apibendrinimo rezultatas. Senato nutarimo nuostatos turi ne privalomą, o rekomendacinį pobūdį (Teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 2 punktas), todėl jų nesilaikymas nėra ir negali būti teismų sprendimų naikinimo ar keitimo pagrindu. Antra vertus, kasaciniame skunde nurodytų Senato nutarimo nuostatų pažeidimai siejami su šioje nutartyje jau aptartais skundo argumentais, t. y. nuteistojo nusikalstamos veikos neįrodytumu. Nustačius, kad nurodyti kasacinio skundo argumentai nepagrįsti, net ir be specialios analizės galima daryti išvadą, kad Senato nutarimo nuostatos nebuvo pažeistos. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40 aiškinamos BPK normos, reglamentuojančios nuosprendžio surašymą, o šių normų pažeidimai negali būti pagrindu baudžiamajai bylai nutraukti, kaip to prašoma kasaciniu skundu.

              Dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinio skundo             

              Dėl G. S. ir V. S. veikos

              BK 199 straipsnio taikymas

              Kasaciniame skunde pagrįstai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl G. S. ir V. S. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 199 straipsnio 1 dalį ir juos išteisindamas, netinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 199 straipsnio 1 dalį ir 3 straipsnio 2 dalį.

              Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad Baudžiamąjį kodeksą papildžius 1991 straipsniu buvo dekriminalizuotos kai kurios BK 199 straipsnyje numatytos veikos, yra nepagrįsta. G. S. ir V. S. veika jos padarymo momentu atitiko nusikaltimo, numatyto BK 312 straipsnio 3 dalyje (1998 m. vasario 3 d. įstatymo Nr. VIII-617 redakcija), sudėties požymius. Įsigaliojus 2000 m. BK, ši veika atitiko nusikaltimo, numatyto BK 199 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymius. Tiek Lietuvos Respublikai tapus Europos Sąjungos nare, tiek ir įsigaliojus 2005 m. birželio 23 d. įstatymui Nr. X-272, kuriuo BK buvo papildytas 1991 straipsniu, BK 199 straipsnis nebuvo kaip nors keičiamas.

              Nusikalstama veika yra pavojinga ir Baudžiamajame kodekse uždrausta veika (BK 11 straipsnio 1 dalis, 12 straipsnis). Veikos pavojingumas reiškia, kad ja kėsinamasi į viešpataujančias visuomenės vertybes, veikos baudžiamumas – kad ji uždrausta ne bet kokiu, o būtent baudžiamuoju įstatymu. G. S. ir V. S. veika jos padarymo momentu buvo ir pavojinga, ir uždrausta Baudžiamajame kodekse. BK 199 straipsnio 1 dalyje uždrausta veika – privalomų pateikti muitinei daiktų, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, gabenimas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, nepateikiant jų muitinės kontrolei ar kitaip šios kontrolės išvengiant. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad, įsigaliojus BK 1991 straipsniui, BK 199 straipsnis reglamentuoja tik daiktų gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš trečiųjų šalių (ne Europos Sąjungos valstybių) ar į trečiąsias šalis, o pinigų gabenimas iš Europos Sąjungos valstybės į Lietuvos Respubliką, nepateikiant jų muitinės kontrolei, nėra nusikaltimas, veika dekriminalizuota.

              Apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad šiuo metu galiojantys teisės aktai neįpareigoja pateikti muitinės kontrolei pinigų, gabenamų į Lietuvos Respubliką iš kitos Europos Sąjungos valstybės, ir kad šiuo metu tokia veika nėra nusikalstama, tačiau tai nereiškia, kad nėra nusikalstama BK 199 straipsnio 1 dalyje numatyta veika. BK 199 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymio – privalomi pateikti muitinei daiktai – turinys atskleidžiamas analizuojant norminius aktus, įtvirtinančius asmenų pareigą pateikti muitinės kontrolei daiktus, gabenamus per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. G. S. ir V. S. veikos padarymo metu galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. kovo 6 d. nutarimas Nr. 199 „Dėl muitų režimo keleiviams, vykstantiems per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, nustatymo", įpareigojantis deklaruoti raštu įvežamą į Lietuvos Respubliką, išvežamą iš jos ar per ją tranzitu vežamą grynųjų pinigų sumą, viršijančią 10 000 Lt, arba ją atitinkančią sumą užsienio valiuta pagal oficialų Lietuvos banko nustatytą tos dienos lito ir užsienio valiutos kursą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 615 Vyriausybės 1997 m. kovo 6 d. nutarimas Nr. 199 buvo pripažintas netekusiu galios ir šiuo metu nėra teisės aktų, įpareigojančių deklaruoti pinigus, vežamus į Lietuvos Respubliką iš Europos Sąjungos valstybių. Prokuroro kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad tokiu aktu yra Muitinės departamento prie Finansų ministerijos direktoriaus 1997 m. gruodžio 31 d. įsakymas Nr. 423 „Dėl į Lietuvos Respubliką įvežamų ir iš jos išvežamų pinigų kontrolės“, kurio 1.2 punkte nustatyta detali grynųjų pinigų deklaravimo tvarka. Šis įsakymas priimtas vykdant Pinigų plovimo prevencijos įstatymą. Nuo 2004 m. gegužės 1 d. galiojančio Pinigų plovimo prevencijos įstatymo 14 straipsnyje (2004 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. IX-2189 redakcija) numatyta, kad muitinės įstaigos privalo registruoti kiekvieną grynųjų pinigų įvežimo į Lietuvos Respubliką iš trečiųjų šalių ir išvežimo iš Lietuvos Respubliką į trečiąsias šalis, kaip jos apibrėžtos Muitinės įstatyme, atvejį, jeigu įvežamų arba išvežamų grynųjų pinigų vienkartinė suma viršija 10 000 Lt ar ją atitinkančią sumą užsienio valiuta. Taigi minėtas Muitinės departamento prie Finansų ministerijos direktoriaus 1997 m. gruodžio 31 d. įsakymas reglamentuoja tik Pinigų plovimo prevencijos įstatymo 14 straipsnyje numatytus atvejus ir negali būti taikomas kitiems, šiuo atveju – pinigų gabenimo iš Europos Sąjungos valstybės į Lietuvos Respubliką, atvejams.

              Norminių aktų, įtvirtinančių asmenų pareigą pateikti muitinės kontrolei daiktus, gabenamus per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, turinio pasikeitimai (atskirų daiktų rūšių įtraukimas į privalomų pateikti muitinei daiktų sąrašą ar išbraukimas iš tokio sąrašo, tokių daiktų kiekio ar kitokio mato pakeitimas ir pan.) turi reikšmės konkrečios veikos teisiniam vertinimui, tačiau tai nereiškia, kad, keičiant šiuos teisės aktus, keičiamas baudžiamasis įstatymas. Vienų ar kitų daiktų pateikimo muitinei privalomumas ar neprivalomumas, nustatytas specialiais teisės aktais, reiškia vienos ar kitos veikos pavojingumą ar nepavojingumą, o ne tos veikos numatymą ar nenumatymą baudžiamajame įstatyme, nes tik Baudžiamasis kodeksas apibrėžia, kokios veikos yra nusikalstamos, bei jas uždraudžia (BK 1 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Veikos numatymas arba nenumatymas baudžiamajame įstatyme (kriminalizavimas arba dekriminalizavimas) yra įstatymo leidėjo prerogatyva. Būtent įstatymo leidėjas, keisdamas arba pildydamas baudžiamąjį įstatymą, nusprendžia, kokios veikos yra nusikalstamos, kokios – ne. Norminiai aktai, įtvirtinantys asmenų pareigą pateikti muitinės kontrolei daiktus, gabenamus per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, nors ir atskleidžia vieno iš kontrabandos požymių turinį, tačiau nėra baudžiamasis įstatymas, todėl jų pasikeitimai nereiškia baudžiamojo įstatymo pasikeitimo. Taigi, nors po 2004 m. gegužės 1 d. pinigų gabenimas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš Europos Sąjungos valstybės, nepateikiant jų muitinei, nėra pavojingas ir todėl nėra nusikalstamas, tačiau BK 199 straipsnis nebuvo pakeistas ir todėl tokių veikų, padarytų iki 2004 m. gegužės 1 d., nusikalstamumas nebuvo panaikintas. Jokios reikšmės šiai išvadai neturi BK papildymas 1991 straipsniu, numatančiu atsakomybę už privalomų pateikti muitinei daiktų, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, įvežimą iš Europos Sąjungos valstybės narės į Lietuvos Respubliką, nepateikiant jų muitinės kontrolei ar kitaip šios kontrolės išvengiant. Apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad šiuo metu pagal BK 199 straipsnį atsako asmenys, nepateikę privalomų pateikti muitinės kontrolei daiktų, gabenamų iš ar į trečiąsias šalis, o pagal BK 1991 straipsnį – asmenys, nepateikę privalomų pateikti muitinės kontrolei daiktų, gabenamų iš Europos Sąjungos valstybės narės, tačiau BK 1991 straipsnis BK 199 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių taip pat nepakeitė ir nėra veikos nusikalstamumą panaikinančiu įstatymu (BK 3 straipsnio 2 dalis).

              Pripažinus, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 199 straipsnio 1 dalį ir 3 straipsnio 2 dalį), naikintina apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria panaikinta pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl G. S. ir V. S.  atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 199 straipsnio 1 dalį jų padarytai veikai dėl aplinkybių pasikeitimo tapus nepavojingai ir baudžiamosios bylos nutraukimo, ir priimtas naujas nuosprendis: G. S. ir V. S. pagal BK 199 straipsnio 1 dalį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kasaciniu skundu prokuroras prašo šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nes apeliacinės instancijos teismas nepateikė motyvuotų išvadų dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

              Apeliaciniame skunde prokuroras, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimti nuosprendį, kuriuo G. S. ir V. S. už pinigų kontrabandą nuteisti laisvės atėmimo bausmėmis, teigė, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl G. S. ir V. S. bendrininkavimo formos ir rūšies yra aiškiai neteisingos ir todėl netinkamai pritaikytos BK 24 straipsnio 5 dalis ir 25 straipsnio 2 ir 3 dalys; kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra įrodyta, kad kontrabandos dalykas – 139 120 Jungtinės Karalystės svarų sterlingų – buvo gautas nusikalstamu būdu, neatitinka bylos aplinkybių; kad G. S. ir V. S. nepagrįstai pritaikytas BK 36 straipsnis.

              Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyti detalūs motyvai, paaiškinantys, kodėl atmetami apeliacinio skundo argumentai ir pirmosios instancijos teismo išvada apie tai, kad neįrodyta, jog kontrabandos dalykas – 139 120 Jungtinės Karalystės svarų sterlingų – buvo gautas nusikalstamu būdu, pripažįstama teisinga (t. 25, b. l. 95, 96). Taigi kasacinio skundo motyvai, kad dėl nurodyto apeliacinio skundo argumento nuosprendyje pasisakyta tik formaliai ir ne visais jo aspektais, yra nepagrįsti.

              Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje iš tikrųjų neanalizuoti apeliacinio skundo argumentai dėl BK 24 straipsnio 5 dalies, 25 straipsnio 2 ir 3 dalių bei 36 straipsnio taikymo, tačiau apeliacinės instancijos teismui padarius išvadą, kad G. S. ir V. S. veika yra dekriminalizuota, nebuvo pagrindo analizuoti kitų BK bendrosios dalies normų taikymo tinkamumo. Pripažinus, kad apeliacinės instancijos teismo išvada dėl G. S. ir V. S. veikos dekriminalizavimo yra neteisinga, nurodyti apeliacinio skundo argumentai lieka neišnagrinėti. Tokiu atveju, panaikinus apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, byla turėtų būti perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad apeliaciniame skunde buvo keliami ir liko neišnagrinėti teisės taikymo, t. y. pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo aspektai, o ne įvykio aplinkybių nustatymo teisingumo ar teismo išvadų atitikimo bylos aplinkybėms, t. y. nuosprendžio pagrįstumo aspektai, kasacinės instancijos teismas pats patikrina minėtų apeliacinio skundo argumentų teisingumą.

              BK 24 ir 25 straipsnių taikymas

              Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyta, kad G. S., bendrininkų grupėje, sukurstė V. S. gabenti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną privalomus pateikti muitinei daiktus – pinigus, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, nepateikė jų muitinės kontrolei bei kitaip šios kontrolės išvengė. Toliau nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti G. S., kaip kurstytojo, ir V. S., kaip vykdytojo, veiksmai. Motyvuodamas priimamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas konstatuoja, kad G. S. sukurstė V. S. padaryti pinigų kontrabandą ir daro išvadą, kad G. S. veika kvalifikuotina pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 199 straipsnio 1 dalį, tačiau toliau vėl teigia, kad G. S. ir V. S. veikė bendrininkų grupe. Apeliaciniame skunde buvo teigiama, kad teismo išvada dėl bendrininkavimo formos ir rūšies yra neteisinga, kad G. S. ir V. S. bendrininkavimas pasireiškė organizuotos grupės forma, ir kad jų padaryta veika turėtų būti kvalifikuota pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 1 dalį.

              Apeliacinio skundo argumentai apie pirmosios instancijos teismo išvadų dėl G. S. ir V. S. bendrininkavimo formos ir rūšies prieštaringumą yra pagrįsti, o dėl G. S. ir V. S. veikos kvalifikavimo pagal BK 25 straipsnio 3 dalį – nepagrįsti.

              Apeliaciniame skunde, aptariant G. S. ir V. S. bendrininkavimo formos ir rūšies nustatymo teisingumą, nepagrįstai vadovaujamasi 2000 m. BK 24 ir 25 straipsniuose įtvirtintomis nuostatomis. Bendroji baudžiamojo įstatymo galiojimo laiko taisyklė yra įtvirtinta BK 3 straipsnio 1 dalyje: veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Ši taisyklė taikoma tiek BK specialiosios, tiek bendrosios dalies normoms. Nuosprendžiu nustatyta, G. S. ir V. S. jiems inkriminuotą veiką padarė 2002 m. liepos mėnesį, t. y. galiojant 1961 m. BK, todėl jų bendrininkavimo formą ir rūšį, pirmiausia, reikia įvertinti pagal 1961 m. BK įtvirtintas normas, o po to spręsti, ar 2000 m. BK bendrosios dalies normos, reglamentuojančios bendrininkavimo formą ir rūšį, turi kokią nors įtaką G. S. ir V. S. teisinei padėčiai.

              1961 m. BK bendrojoje dalyje bendrininkavimo formos, išskyrus nusikalstamą susivienijimą, nebuvo apibūdintos. Jų apibūdinimas buvo teismų praktikos ir baudžiamosios teisės mokslo uždavinys. Bendrininkavimo rūšys apibūdintos tiek 1961 m. BK, tiek 2000 m. BK. Kurstytojas ir padėjėjas abiejuose kodeksuose apibūdinamas iš esmės vienodai, o vykdytojo ir organizatoriaus apibūdinimai skiriasi.

              Nors 1961 m. BK bendrininkavimo formos „grupė asmenų“ ir „grupė iš anksto susitarusių asmenų“ nebuvo apibūdintos, tačiau teismų praktikoje ir baudžiamosios teisės moksle jos buvo suprantamos taip, kaip „bendrininkų grupė“ pagal 2000 m. BK 25 straipsnio 2 dalį. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose (BK 274 ir 275 str.)“ (1999 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 19 redakcija) 14 punkte išaiškinta, kad nusikaltimas yra padarytas grupės iš anksto susitarusių asmenų, kai du ar daugiau asmenų iki nusikaltimo objektyviosios pusės požymių padarymo pradžios susitarė jį kartu padaryti ir kiekvienas bendrininkas betarpiškai padarė bent dalį BK straipsnio dispozicijoje numatytos veikos. Byloje nustatyta, kad pinigus paėmė, juos per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno ir muitinės kontrolei nepateikė V. S.  G. S. šiuo atveju neatliko veiksmų, numatytų BK 199 straipsnio 1 dalies dispozicijoje, jis nebuvo nusikaltimo vykdytoju, todėl teismui nebuvo jokio pagrindo konstatuoti, kad G. S. ir V. S. nusikaltimą padarė veikdami bendrininkų grupe.

              Apeliacinio skundo teiginys apie tai, kad G. S. ir V. S. bendrininkavime yra visi organizuotos grupės požymiai, grindžiamas tuo, jog jų bendrininkavimas atitinka visus BK 25 straipsnio 3 dalyje apibūdintus organizuotos grupės požymius. Nutartyje jau minėta, kad 1961 m. BK bendrininkavimo forma „organizuota grupė“ nebuvo apibūdinta. Kvalifikuojant nusikalstamas veikas, padarytas iki 2003 m. gegužės 1 d., ir konstatuojant, kad jas padarė organizuota grupė, buvo rekomenduojama atsižvelgti į kaltininkų organizuotumo lygį, nustatomą įvertinant konkrečias veiką apibūdinančias aplinkybes: grupės pastovumą, veikos trukmę ir intensyvumą, pasiskirstymą konkrečiomis funkcijomis, susitarimą pasidalyti teritorijas kelioms tokio pobūdžio grupėms ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1996 m. birželio 21 d. nutarimo 43 „Dėl teismų praktikos nagrinėjant turto prievartavimo baudžiamąsias bylas“ 10 punktas, 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ 19 punktas). Akivaizdu, kad toks organizuotos grupės apibūdinimas žymiai skiriasi nuo pateikto BK 25 straipsnio 3 dalyje. Galima pripažinti, kad svarstytina, ar G. S. ir V. S. bendrininkavimas atitinka BK 25 straipsnio 3 dalyje numatytus požymius, tačiau kartu reikia konstatuoti, kad BK 25 straipsnio 3 dalis, nustato konkrečius organizuotos grupės požymius, kurių nereikėjo vertinti darant išvadą apie organizuotos grupės buvimą pagal 1961 m. BK (du asmenys susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų arba labai sunkų nusikaltimą). Net ir sutinkant su visomis apeliaciniame skunde nurodytomis aplinkybėmis (G. S. surado nusikaltimo vykdytoją, davė jam nurodymus, vykdytojas veikė duotų nurodymų ribose, pagal aptartą planą, nusikaltimo padarymas buvo koordinuojamas dviejų valstybių teritorijoje), negalima padaryti išvados, kad pagal iki 2003 m. gegužės 1 d. susiformavusią teismų praktiką G. S. ir V. S. bendrininkavimas gali būti pripažintas organizuota grupe, nes pagal byloje nustatytas aplinkybes negalima konstatuoti, kad ši grupė buvo pastovi, veikė ilgą laiką ir intensyviai. Taigi BK 25 straipsnio 3 dalis, lyginant su iki tol buvusia teismų praktika, pasunkina kaltininkų teisinę padėtį, todėl neturi grįžtamosios galios ir negali būti taikoma vertinant G. S. ir V. S. bendrininkavimą (BK 3 straipsnio 3 dalis). Atitinkamai negali būti pripažinta, kad G. S. ir V. S. veikė organizuota grupe.

              Apeliaciniame skunde buvo tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog G. S. buvo nusikaltimo kurstytojas, o ne organizatorius, yra nepagrįsta ir nurodomi argumentai, pagrindžiantys išvadą, kad G. S. buvo organizatorius. Šis teiginys grindžiamas tuo, kad G. S. parengė nusikalstamą veiką ir jai vadovavo. 2000 m. BK 24 straipsnio 4 dalyje organizatorius apibūdinamas kiek kitaip nei 1961 m. BK 18 straipsnio 4 dalyje, tačiau G. S., kaip organizatoriaus, vaidmuo grindžiamas požymiais, numatytais abiejose normose. Apeliacinio skundo argumentų dėl G. S. vaidmens nusikaltimo padaryme (bendrininko rūšies) kasacinės instancijos teismas nenagrinėja, nes, nenustačius, kad G. S. ir V. S. nusikaltimą padarė veikdami organizuota grupe, dėl žemiau nurodytų motyvų G. S. vaidmuo (ar jis buvo kurstytojas, ar organizatorius) neturi reikšmės nei jo, nei V. S. baudžiamosios atsakomybės klausimo sprendimui. Dėl tų pačių priežasčių pirmosios instancijos teismo nuosprendis nekeičiamas ir iš jo nešalinama aplinkybė, kad G. S. ir V. S. nusikaltimą padarė veikdami bendrininkų grupe.

              BK 36 straipsnio taikymas

              Apeliaciniame skunde netinkamas BK 36 straipsnio taikymas buvo argumentuojamas kritikuojant nuosprendyje išdėstytus BK 36 straipsnio taikymo motyvus, teigiant, kad pinigų kontrabandos nusikalstamumas nebuvo panaikintas, kad nusikaltimą padarė organizuota grupė, kad nusikaltimas buvo iš anksto paruoštas, todėl G. S. ir V. S. veika netapo nepavojinga. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad nuosprendyje yra esminių prieštaravimų, nes, esant vienodoms aplinkybėms ir tokiai pačiai norminei bazei, pinigų kontrabandai BK 36 straipsnis taikytas, o cigarečių kontrabandai – netaikytas.

              Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje G. S. ir V. S. atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės vadovaujantis BK 36 straipsniu motyvuotas tuo, kad nors, pasikeitus aplinkybėms, veika, numatyta BK 199 straipsnio 1 dalyje, nebuvo dekriminalizuota, tačiau šio nusikaltimo sudėtis žymiai susiaurėjo, nes prekių pinigų gabenimas per vidines Europos Sąjungos sienas, nepateikiant jų muitinės kontrolei, negali būti traktuojamas kaip kontrabanda, kadangi šiuo metu nėra nė vieno norminio akto, kuris tai įpareigotų daryti. Nuosprendyje taip pat teigiama, kad šiuo metu prekių, pinigų kontrabanda, prievolė pateikti prekes, pinigus muitinei išliko tik juos gabenant iš trečiųjų šalių. Tokia BK 36 straipsnio taikymo motyvacija nėra teisiškai nepriekaištinga, tačiau pagrindinė išvada – kad G. S. ir V. S. nusikalstama veika dėl aplinkybių pasikeitimo tapo nepavojinga, todėl jie atleistini nuo baudžiamosios atsakomybės – yra teisinga ir BK 36 straipsnis pritaikytas tinkamai.

              Vadovaujantis BK 36 straipsniu, padaręs nusikalstamą veiką asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu teismas pripažįsta, kad iki bylos nagrinėjimo teisme šis asmuo ar jo padaryta veika, dėl aplinkybių pasikeitimo tapo nepavojingi. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad iki bylos nagrinėjimo teisme G. S. ir V. S. padaryta veika, dėl aplinkybių pasikeitimo tapo nepavojinga. Ši veika prarado pavojingumą dėl objektyvių, nuo G. S. ir V. S. sąmonės ir valios nepriklausančių veiksnių – Lietuvos Respublikai įstojus į Europos Sąjungą, pasikeitė per Europos Sąjungos vidines sienas gabenamų daiktų pateikimo muitinei tvarka, o, kaip jau buvo minėta, pinigų gabenimas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš Europos Sąjungos valstybės, nepateikiant jų muitinei, nepriklausomai nuo gabenamų pinigų kiekio, nėra pavojingas ir todėl nėra nusikalstamas. Dėl šių priežasčių prarado pavojingumą ir pinigų gabenimas iš Lenkijos Respublikos į Lietuvos Respubliką, nepateikiant jų muitinei, padarytas iki Lietuvos Respublikos įstojimo į Europos Sąjungą. Apeliaciniame skunde nepagrįstai lyginamas pinigų ir cigarečių gabenimas per Europos Sąjungos vidines sienas. Cigaretės (apdorotas tabakas) yra akcizais apmokestinama prekė (Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o tokių prekių apmokestinimo, kontrolės ir gabenimo ypatumus reglamentuoja Akcizų įstatymas bei Europos Sąjungos teisės aktai, nurodyti Akcizų įstatymo 3 priede, todėl cigarečių gabenimas per vidinėmis tapusias Europos Sąjungos valstybių sienas, nepateikiant jų muitinės kontrolei, padarytas iki Lietuvos Respublikos įstojimo į Europos Sąjungą, pavojingumo neprarado ir asmenys, padarę tokias veikas, negali būti atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės.

              Taigi prokuroro apeliacinio skundo argumentai, kurie liko neišnagrinėti apeliacinės instancijos teismui priėmus išteisinamąjį nuosprendį, arba yra nepagrįsti, arba, kad ir pagrįsti, tačiau neturintys esminės reikšmės G. S. ir V. S. baudžiamosios atsakomybės klausimo sprendimui. Dėl šios priežasties, panaikinus apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria G. S. ir V. S. buvo išteisinti, byla ne perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, o paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo G. S. ir V. S. buvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės jų padarytai veikai dėl aplinkybių pasikeitimo tapus nepavojingai ir baudžiamoji byla nutraukta.

              BK 67 straipsnio, BPK 94 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymas

              BK 67 straipsnyje numatyta, kad pilnamečiui asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės BK VI skyriuje numatytais pagrindais, gali būti skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – konfiskuoti 2002 m. liepos 3 d. įvykio vietos apžiūros metu rasti ir paimti 139 120 Jungtinės Karalystės svarų sterlingų ir automobilis “VW Sharan”. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu šie daiktai grąžinti V. S.. Kasaciniu skundu prašoma šią apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Panaikinus apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria G. S. ir V. S. buvo išteisinti, naikintina ir šio nuosprendžio dalis, kuria 2002 m. liepos 3 d. įvykio vietos apžiūros metu rasti ir paimti 139 120 Jungtinės Karalystės svarų sterlingų ir automobilis “VW Sharan” grąžinti V. S. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti klausimas buvo išspręstas teisingai, t. y., sprendžiant šį klausimą, buvo tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nes minėti daiktai turi BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodytus požymius, ir nepažeisti BPK 94 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyti reikalavimai, todėl, panaikinus apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria šie daiktai grąžinti V. S., paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas šiuos daiktus konfiskuoti.

              Prokuroro apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas konfiskuoti 139 120 Jungtinės Karalystės svarų sterlingų, kurie saugomi AB “Vilniaus banke” esančioje Generalinės prokuratūros depozitinėje sąskaitoje valiuta, gali sukelti sunkumų vykdant nuosprendį, nes dalis konfiskuotų pinigų – 4200 svarų sterlingų – yra ne nurodytoje sąskaitoje, o yra palikti saugoti Generalinės prokuratūros Finansų ir apskaitos skyriuje, ir todėl buvo prašoma atitinkamai pakeisti nuosprendį. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė dėl įvykio vietos apžiūros metu paimtų pinigų yra aiški ir suprantama: visi paimti pinigai yra konfiskuojami. Priimant nuosprendį, iš tikrųjų neatkreiptas dėmesys į tai, kad dalis konfiskuotinų pinigų yra ne banko sąskaitoje, tačiau dėl to nuosprendis nekeičiamas, nes toks pakeitimas nesusijęs su nuosprendžio esme. Tuo atveju, jeigu vykdant nuosprendžio dalį dėl pinigų konfiskavimo, kiltų neaiškumų, nuosprendžio netikslumas (BPK 361 straipsnio 2 dalis) gali būti ištaisytas BPK 362 straipsnyje nustatyta tvarka.

              Dėl V. P., V. K., V. R., M. R. ir V. B. veikos

              Dėl V. P. ir V. K. paskirtos laisvės atėmimo bausmės trukmės

              Prokuroro prašymas pakeisti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir nurodyti, kad V. P. yra paskirta dvejų metų keturių mėnesių ir vienuolikos dienų, o V. K. – dvejų metų ir dvidešimties dienų laisvės atėmimo bausmė ir šį prašymą pagrindžiantys argumentai yra nepagrįsti. Kasaciniame skunde bandoma pagrįsti mintį, kad teismas privalo paskirti ne trumpesnę bausmę, nei kaltinamasis išbuvo suėmime, nes, priešingu atveju, dalis suėmime išbūto laiko į bausmę lieka neįskaityta ir taip netinkamai pritaikomi BK 50 straipsnio 1 dalis ir 66 straipsnis bei pažeidžiami BPK 307 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyti reikalavimai.

              Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis) ir atsižvelgdamas į BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardytas aplinkybes. BK 54 straipsnio 2 dalyje nenurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia ir į asmeniui taikyto kardomojo kalinimo (suėmimo) trukmę. BK 66 straipsnyje tik reikalaujama, kad suėmimas būtų įskaitytas į paskirtą bausmę. Bausmės, teismo paskirtos laikantis BK nustatytų bausmės skyrimo taisyklių, trukmė ir suėmimo, skiriamo BPK nustatyta tvarka, trukmė yra autonomiški, vienas nuo kito nepriklausantys dydžiai. Suėmimo trukmė niekaip neįtakoja ir negali įtakoti skiriamos bausmės dydžio, nes priešingu atveju, t. y. jeigu teismas būtų įpareigojamas skiriant bausmę atsižvelgti ir į suėmime išbūtą laiką, būtų varžomas teismo nepriklausomumas: tokiu atveju teismas būtų saistomas ikiteisminio tyrimo teisėjo priimtų sprendimų.

              Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra nurodyti bausmės skyrimo V. P. ir V. K. motyvai. BK normų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, taikymo bei V. P. ir V. K. paskirtų bausmių tinkamumas buvo tikrinami nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nes apeliaciniu skundu buvo prašoma V. P. ir V. K. paskirti griežtesnes bausmes. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu į V. P. ir V. K. paskirtas bausmes buvo įskaitytas suėmimo laikas. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu V. P. buvo paskirta švelnesnė bausmė ir į šią bausmę įskaitytas suėmimo laikas. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pirmosios instancijos teismas į V. K. paskirtą bausmę įskaitydamas suėmimą padarė klaidą, todėl šią klaidą ištaisė. Tiek skirdami bausmes V. P. ir V. K., tiek į bausmes įskaitydami suėmimą, teismai nepažeidė nei BK įtvirtintų bausmės skyrimo, nei kardomojo kalinimo įskaitymo į paskirtą bausmę taisyklių ir nepadarė baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

              BPK 115 straipsnio taikymas

              Prokuroro kasacinio skundo argumentai dėl BPK 115 straipsnyje numatytų reikalavimų pažeidimo yra nepagrįsti. Kasaciniame skunde BPK 115 straipsnyje numatytų reikalavimų pažeidimas argumentuojamas tuo, kad, esant pagrindui tenkinti byloje pareikštą civilinį ieškinį, teismai jo nepatenkino.

              Byloje buvo pareikštas 1 475 402 Lt civilinis ieškinys. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu prokuroro ieškinys atmestas, motyvuojant tuo, kad nei Akcizų, nei Pridėtinės vertės mokesčio įstatymai nenumato prievolės mokėti mokesčius už kontrabanda įvežtas prekes. Tokiais pačiais argumentais apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu atmestas prokuroro prašymas patenkinti civilinį ieškinį. Šie teismų sprendimai yra teisėti ir pagrįsti.

              Lietuvos Respublikos Konstitucijos 127 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad tokie esminiai mokesčio elementai kaip mokesčio objektas, mokestinių santykių subjektai, jų teisės ir pareigos, mokesčio dydžiai (tarifai), mokėjimo terminai, išimtys bei lengvatos, baudos ir delspinigiai gali būti nustatomi tik įstatymu (pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimas). Vadinasi, tenkinant prokuroro pareikštą civilinį ieškinį ir iš V. P., V. K., V. R., M. R. ir V. B. priteisiant akcizo ir pridėtinės vertės mokesčius už kontrabanda gabentą cigarečių krovinį, būtina konstatuoti, kad jie buvo mokestinių santykių subjektai ir nurodyti įstatymo normą, kuri juos tokiais subjektais pripažįsta. Teismai tokios įstatymo normos nenustatė, jos kasaciniame skunde nenurodo ir prokuroras, todėl nėra pagrindo išvadai, kad V. P., V. K., V. R., M. R. ir V. B., kontrabanda gabenę cigarečių krovinį, buvo mokestinių santykių subjektai ir privalėjo mokėti mokesčius.

              Prašymą priteisti nesumokėtus mokesčius prokuroras motyvuoja CK 6.249 straipsnyje apibrėžta žalos sąvoka, pagal kurią negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, yra žala, o taip pat teiginiu, kad nagrinėjamoje situacijoje valstybė dėl nesumokėtų akcizų ir pridėtinės vertės mokesčių patyrė turtinę žalą. Pastarasis kasacinio skundo teiginys nėra teisingas: valstybė turtinę žalą būtų patyrusi tuo atveju, jeigu V. P., V. K., V. R., M. R. ir V. B. būtų turėję įstatyme numatytą pareigą sumokėti mokesčius ir šios pareigos neįvykdę. Neturėdami įstatyme numatytos pareigos mokėti mokesčius už kontrabanda gabenamą krovinį ir nesumokėję mokesčių, kurių neprivalėjo mokėti, nuteistieji turtinės žalos valstybei nepadarė, todėl teismai, atmesdami prokuroro pareikštą civilinį ieškinį, BPK 115 straipsnyje numatytų reikalavimų nepažeidė.

              Dėl J. K.

              BK 3 straipsnio taikymas

              Apeliacinės instancijos teismo išvados, kad J. K. veikos, kurių padarymu jis buvo kaltinamas, turėjo būti kvalifikuotos pagal 1961 m. BK 297 ir 298 straipsnius, o ne pagal 2000 m. BK 231 ir 233 straipsnius yra pagrįstos, o prokuroro kasacinio skundo argumentai dėl to, kad darydamas tokias išvadas apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 3 straipsnį – nepagrįsti.

              Šioje nutartyje jau konstatuota, kad bendroji baudžiamojo įstatymo galiojimo laiko taisyklė yra įtvirtinta BK 3 straipsnio 1 dalyje: veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. BK 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta šios taisyklės išimtis – veikos nusikalstamumą panaikinančio, bausmę švelninančio arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinančio baudžiamojo įstatymo grįžtamoji galia. BK specialiosios dalies normų taikymo atveju ši taisyklė ir jos išimtis reiškia, kad konkrečioje asmens veikoje, pirmiausia, turi būti nustatomi tos veikos padarymo metu galiojusiame baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai ir tik po to, įvertinus BK 3 straipsnio 2 dalyje nurodytus požymius,  sprendžiama, kuris baudžiamasis įstatymas – galiojęs veikos padarymo metu ar naujasis – turi būti taikomas.

              Pagal kaltinamąjį aktą veikos, kurių padarymu buvo kaltinamas J. K., buvo padarytos 2002 metais, t. y. prieš įsigaliojant 2000 m. BK, tačiau jos buvo kvalifikuojamos pagal 2000 m. BK. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad 2000 m. BK 231 straipsnio 1 dalyje ir 233 straipsnio 1 dalyje yra numatytos griežtesnės bausmės, nei atitinkamai 1961 m. BK 298 straipsnio 1 dalyje ir 297 straipsnio 1 dalyje, be to, 2000 m. BK 231 straipsnio 1 dalis išplėtė veikos nusikalstamumą, lyginant su 1961 m. BK 298 straipsnio 1 dalimi, todėl naujieji baudžiamieji įstatymai yra griežtinantys bausmę ir J. K. negali būti taikomi. Kasaciniame skunde prokuroras nurodo, kad 2000 m. BK 231 straipsnio 1 dalis ir 233 straipsnio 1 dalis, lyginant su 1961 m. BK 298 straipsnio 1 dalimi ir 297 straipsnio 1 dalimi yra ne tik bausmę griežtinantys įstatymai, bet ta apimtimi, kuria taikoma baudos bausmė, yra bausmę švelninantys baudžiamieji įstatymai, o kadangi prokuroras prašė J. K. skirti baudą, turėtų būti taikomas 2000 m. BK.

              Nurodyti kasacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

              Pirma, galima sutikti su prokuroro teiginiu, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl to, kad naujieji baudžiamieji įstatymai (2000 m. BK 231 straipsnio 1 dalis ir 233 straipsnio 1 dalis) yra bausmę griežtinantys ir todėl neturintys grįžtamosios galios, yra pernelyg kategoriškos. Spręsdamas apie naujųjų baudžiamųjų įstatymų grįžtamąją galią, apeliacinės instancijos teismas vertino tik naujuose įstatymuose numatytos bausmės maksimalią ribą ir neatsižvelgė į šios bausmės minimalią ribą. 1961 m. BK 297 straipsnio 1 dalies ir 298 straipsnio 1 dalies sankcijose buvo numatytos vienodos bausmės – pataisos darbai iki dviejų metų arba bauda. 2000 m. BK 231 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta, kad asmuo baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų; 2000 m. BK 233 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta, kad asmuo baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Pagal 1961 m. BK 22 straipsnyje įtvirtintą bausmių hierarchiją bauda buvo švelniausia bausmė, tuo tarpu pagal 2000 m. BK 42 straipsnį viešieji darbai yra švelnesnė bausmė, nei bauda. Taigi naujieji baudžiamieji įstatymai (2000 m. BK 231 straipsnio 1 dalis ir 233 straipsnio 1 dalis), lyginant juos su senaisiais (1961 m. BK 297 straipsnio 1 dalis ir 298 straipsnio 1 dalis) bausmių švelninimo–griežtinimo aspektu, yra prieštaringi: numato griežtesnę maksimalią bausmę ir švelnesnę minimalią bausmę. Kaip teismai turėtų elgtis tokioje situacijoje, yra išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 38 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo kodekso normas, reglamentuojančias baudžiamųjų įstatymų galiojimą laiko atžvilgiu“ 15 punkte: klau­si­mas, ar nau­ja­sis įsta­ty­mas yra švel­ni­nan­tis bau­džia­mu­mą, ar jį griež­ti­nan­tis ga­li bū­ti iš­spręs­tas tik pri­imant nuosp­ren­dį ar­ba nu­tar­tį, at­si­žvel­gus į pa­da­ry­to nu­si­kal­ti­mo pa­vo­jin­gu­mą, kal­ti­nin­ko as­me­ny­bę ir ki­tas by­los ap­lin­ky­bes, tu­rin­čias reikš­mės baus­mės sky­ri­mui. Kadangi aptariamą klausimą gali išspręsti tik teismas ir tik priimdamas nuosprendį, iki to laiko turi būti taikoma bendra baudžiamojo įstatymo galiojimo laiko taisyklė ir veika turi būti kvalifikuota pagal veikos padarymo metu galiojusį baudžiamąjį įstatymą.

              Antra, bausmės švelninimas ar bausmės griežtinimas, kaip naujojo baudžiamojo įstatymo savybė, yra objektyvi kategorija, nepriklausanti nuo kieno nors, tame tarpe ir prokuroro, valios. Prokuroro siūlymas skirti baudą teismui nėra privalomas ir negali nulemti baudžiamojo įstatymo pobūdžio, t. y. ar tas įstatymas yra bausmę švelninantis, ar bausmę griežtinantis.

              Trečia, teigdamas, kad naujieji baudžiamieji įstatymai yra ne tik bausmę griežtinantys, bet ta apimtimi, kuria taikoma baudos bausmė, yra bausmę švelninantys, prokuroras vertina tik 1961 m. BK 32 straipsnyje bei 2000 m. BK 47 straipsnyje numatytus baudų dydžius ir neatsižvelgia į Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas nuostatas, reikalaujančias tuo atveju, kai asmuo už nusikalstamas veikas, padarytas iki 2003 m. gegužės 1 d., atsako pagal nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusius baudžiamuosius įstatymus, skirti senajame BK numatytas bausmes, o jeigu tokiam asmeniui paskiriama bauda, ją suderinti su naujojo BK 47 straipsnyje nustatytais baudos dydžiais. Taigi, nors 1961 m. BK 32 straipsnyje buvo numatyti didesni bausmių dydžiai, nei 2000 m. BK 47 straipsnyje, net ir taikant 1961 m. BK realiai gali būti paskiriamos tik 2000 m. BK 47 straipsnyje numatytos baudos, todėl skirtingi baudų dydžiai nėra kriterijumi, lemiančiu naujojo baudžiamojo įstatymo pobūdį (ar jis yra bausmę švelninantis, ar griežtinantis).

              BK 233 straipsnio 1 dalies taikymas

              Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu dėl kaltinimo siekus paveikti liudytoją G. A. R.  J. K. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje nenustatyta subjektyvioji nusikaltimo, numatyto 2000 m. BK 233 straipsnio 1 dalyje ar 1961 m. BK 297 straipsnio 1 dalyje, pusė – nėra tiesioginės tyčios paveikti liudytoją, taip pat nėra įrodymų, neabejotinai įrodančių objektyviąją šio nusikaltimo pusę.

              Apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad nusikalstamos veikos – poveikio liudytojui – sudėties požymiai tiek 2000 m. BK 233 straipsnio 1 dalyje, tiek 1961 m. BK 297 straipsnio 1 dalyje yra apibūdinti vienodai. Taigi 2000 m. BK šios veikos nusikalstamumui įtakos neturėjo.

              Abiejų instancijų teismai J. K. veiką traktavo ne kaip poveikį liudytojui, o kaip advokato konsultaciją įtariamajam. Kasaciniame skunde teigiama, kad G. A. R. apklausos momentu buvo ne įtariamasis, o liudytojas, todėl neaišku, remdamiesi kokia to laikotarpio bylos medžiaga ir kokiomis BPK nuostatomis teismai padarė tokią išvadą. Nuosprendžiuose iš tikrųjų nenurodytos BPK normos, kurių pagrindu padaryta išvada, kad G. A. R. buvo įtariamasis. Tokia išvada padaryta įvertinus G. A. R. faktinę padėtį apklausos, atliktos 2002 m. liepos 30 d., metu. Nuosprendžiuose išdėstytų motyvų, kuriais vadovaudamiesi teismai padarė šią išvadą, analizė, leidžia konstatuoti, kad ji pagrįsta. 2002 m. liepos 30 d. G. A. R. buvo apklausiamas liudytoju. Jis buvo apklausiamas kaip UAB „M.“, kurios du automobiliai buvo sulaikyti vežantys kontrabandinį cigarečių krovinį, direktorius. G. A. R. buvo apklausiamas apie krovinį vežusius vairuotojus, išduotus reisui dokumentus, vežamą krovinį, užsakovą ir kitas krovinio gabenimo aplinkybes. Taigi G. A. R. buvo apklausiamas apie savo paties ir apie jo vadovaujamos įmonės darbuotojų veiksmus. Kadangi kontrabandinio krovinio gabenimu buvo įtariami įmonės darbuotojai, buvo pakankamas pagrindas įtarti, kad ir įmonės vadovas vienaip ar kitaip su šia veika yra susijęs, todėl, nors G. A. R. buvo apklausiamas liudytoju, tačiau buvo pakankamas pagrindas jį apklausti įtariamuoju. Ta aplinkybė, kad G. A. R. 2002 m. liepos 30 d. buvo apklausiamas liudytoju, ir kad tuo metu parengtinio tyrimo institucijose buvo susiformavusi praktika faktiškai įtariamus asmenis pradžioje apklausti liudytojais, nėra kliūtis konstatuoti tikrąją asmens procesinę padėtį, juo labiau, kad vėliau G. A. R. iš tikrųjų tapo įtariamuoju ir buvo apklausiamas apie tas pačias aplinkybes, kaip ir apklausos liudytoju metu.

              Vienok, nežiūrint to, kad G. A. R. apklausos liudytoju metu faktiškai buvo įtariamuoju, teismų išvada, jog J. K. veikoje nėra subjektyviosios pusės požymio – tiesioginės tyčios paveikti liudytoją, - yra pernelyg kategoriška ir padaryta neįvertinus visų nustatytų ir nuosprendžiuose nurodytų bylos aplinkybių. Teismai konstatavo, kad nuo 2002 m. balandžio 26 d. tarp J. K. ir V. K. buvo advokato – kliento santykiai ir, nors V. K. įtarimai oficialiai nebuvo pareikšti, faktiškai per visą J. K. inkriminuotų veikų laikotarpį V. K. buvo įtariamuoju, o V. K. – jo gynėju. Teismai nustatė, kad V. K. kartu su kitais organizuotos grupės nariais padarė 2 448 800 Lt vertės cigarečių "Sovereign classic" krovinio kontrabandą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną išvengiant muitinės kontrolės. Būtent dėl šio krovinio gabenimo aplinkybių ir buvo apklausinėjamas G. A. R. Būdamas faktiniu V. K. gynėju, J. K. daugiau ar mažiau žinojo V. K. padarytos veikos aplinkybes, todėl konsultavimas kito asmens, apklausiamo apie tas pačias aplinkybes, jau negali būti vertinamas kaip įprastiniai advokato – kliento santykiai. Tokio konsultavimo vertinimas priklauso nuo to, ar J. K. žinojo, kad G. A. R. nėra susijęs su minėta kontrabanda, ar ne. Tuo atveju, jeigu J. K. nežinojo, kad G. A. R. nesusijęs su kontrabandos gabenimu (turėjo pagrindo manyti, kad G. A. R. taip pat susijęs su cigarečių kontrabanda), teismų išvada apie tai, jog J. K. veika traktuotina kaip advokato konsultacija įtariamajam, ir kad tokiu atveju J. K. veikoje nėra subjektyviųjų nusikaltimo, numatyto 1961 m. BK 297 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių yra teisinga. Tačiau tuo atveju, jeigu J. K. žinojo, kad G. A. R. nesusijęs su minėta kontrabanda ir byloje gali būti tik liudytoju, jo veika – patarimas (konsultacija, nurodymas, liepimas ir pan.) duoti tikrovės neatitinkančius parodymus – yra poveikis liudytojui, siekiant, kad jis duotų melagingus parodymus, ir tokioje veikoje yra tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji nusikaltimo, numatyto 1961 m. BK 297 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymiai. Pastaruoju atveju teismų išvada dėl nusikaltimo sudėties požymių nebuvimo J. K. veikoje nėra teisinga. Nagrinėjamu atveju nurodytų bylos aplinkybių nustatymas ir vertinimas yra būtina baudžiamojo įstatymo – 1961 m. BK 297 straipsnio 1 dalies – taikymo ar netaikymo J. K. veikai sąlyga. Byloje nenustatyta, ar prieš pirmąją G. A. R. apklausą liudytoju J. K. žinojo tikrąjį jo vaidmenį, ar ne, nes ši aplinkybė nebuvo tiriama. Perdavus bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, abejotina, ar ši aplinkybė gali būti nustatyta, nes šiuo metu iš esmės ji gali būti nustatinėjama tik apklausiant jau ne kartą byloje apklaustus asmenis. Be to, net ir tuo atveju, jeigu minėta aplinkybė būtų nustatyta, t. y. būtų nustatyta, jog J. K. tikrai žinojo, kad G. A. R. nebuvo susijęs su kontrabandinio krovinio gabenimu, tektų papildyti J. K. pareikštą kaltinimą nauja aplinkybe, o kadangi to nebuvo prašoma apeliaciniu skundu, apeliacinės instancijos teismas to padaryti negalėtų.

              Dėl nurodytų priežasčių nėra procesinės prasmės naikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria atmestas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas dėl Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio dalies, kuria J. K. 2002 m. liepos 30 d. G. A. R. epizode išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 233 straipsnio 1 dalį, ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Tačiau tuo pat metu pripažintina, kad teismų sprendimas išteisinti J. K. dėl poveikio liudytojui G. A. R., J. K. nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių, nėra teisingas, nes, kaip minėta, priimtas neįvertinus visų nustatytų ir nuosprendžiuose nurodytų bylos aplinkybių bei neištyrus kai kurių aplinkybių, svarbių nusikaltimo, numatyto 1961 m. BK 297 straipsnio 1 dalyje, sudėties subjektyviųjų požymių konstatavimui. Nenustačius ir neįvertinus visų veikos aplinkybių, reikšmingų nusikaltimo sudėties konstatavimui, nėra pagrindo taikyti BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir išteisinti kaltinamąjį nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nesant galimybės minėtas aplinkybes nustatyti, teismų sprendimai keistini, pakeičiant išteisinimo pagrindą, J. K. išteisintinas nenustačius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

              Šiam sprendimui neturi įtakos kasacinio skundo argumentai dėl telefoninių pokalbių tarp V. K. ir J. K. įrašų pripažinimo įrodymais ir kasacinės instancijos teismo sprendimas dėl to, nes apeliacinės instancijos teismas, nors ir patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadą apie tai, kad šių pokalbių įrašai nėra įrodymai, tačiau vis tik nuosprendyje juos įvertino ir padarė išvadą, jog jų turinyje nėra informacijos, kurios pagrindu būtų galima daryti išvadą apie kokį nors neteisėtą J. K. poveikį G. A. R. Sprendimui neturi įtakos ir kasacinio skundo argumentai dėl galimo J. K. veikos atitikimo nusikaltimo, numatyto 1961 m. BK 297 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymiams – poveikio liudytojui jį paperkant, nes tai yra kvalifikuota poveikio liudytojui sudėtis, o nenustačius kaltinamojo dalyvavimo padarant nusikaltimą, atitinkantį pagrindinės nusikaltimo sudėties požymius, nėra pagrindo svarstyti kvalifikuotos nusikaltimo sudėties požymių buvimo. Dėl tų pačių priežasčių neturi reikšmės ir kasacinio skundo argumentai dėl nepagrįsto ir nemotyvuoto pastabų, prokuroro pareikštų apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolui, atmetimo.

              BK 231 straipsnio 1 dalies taikymas             

              Prokuroro kasaciniame skunde prašymas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria atmestas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas dėl Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio dalies, kuria J. K. 2002 m. lapkričio 19 d.–2002 m. lapkričio 29 d. epizode išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 231 straipsnio 1 dalį, 2002 m. lapkričio 25 d.–2002 m. lapkričio 29 d. V. P. epizode išteisintas dėl kaltinimų pagal BK 231 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 231 straipsnio 1 dalį, 2002 m. lapkričio 30 d. G. S. epizode – dėl kaltinimo pagal BK 231 straipsnio 1 dalį, ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, motyvuojamas tuo, kad teismai netinkamai taikė BK 3 straipsnį ir nepagrįstai nepripažino įrodymais telefoninių pokalbių tarp V. K. ir J. K. įrašuose esančių duomenų. BK 3 straipsnio taikymas šioje nutartyje jau aptartas ir konstatuota, kad teismai šią baudžiamojo įstatymo normą taikė tinkamai. Be to, apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad 1961 m. BK 298 straipsnio 1 dalyje ir 2000 m. BK 231 straipsnio 1 dalyje numatytos ne tapačios nusikalstamos veikos, nes 2000 m. BK 231 straipsnio 1 dalies dispozicija yra platesnė. Beje, šie apeliacinės instancijos teismo motyvai kasaciniame skunde neginčijami. Pagal 2000 m. BK 231 straipsnio 1 dalį J. K. buvo kaltinamas trukdęs prokurorui ir teisėjams atlikti jų pareigas. 1961 m. BK 298 straipsnio 1 dalyje, kurioje numatyto nusikaltimo sudėties požymius ir reikėjo konstatuoti J. K. veikoje, buvo numatyta atsakomybė už mėginimą bet kokia forma paveikti teisėsaugos institucijos pareigūną, norint sukliudyti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai atlikti parengtinį tyrimą arba teisingai išnagrinėti bylą teisme. Objektyvieji šio nusikaltimo požymiai pasireiškia tiesioginiu poveikiu teisėsaugos institucijų pareigūnams: neteisėtais prašymais, patarimais, nurodymais ir pan. Tokiu poveikiu teisėsaugos institucijų pareigūnams J. K. nebuvo kaltinamas, todėl dėl nurodytų veikų jis išteisintas pagrįstai. Minėtose J. K. veikose nesant nusikaltimo požymių, neturi prasmės telefoninių pokalbių tarp jo ir V. K. įrašų vertinimas.

              BK 237 straipsnio 1 dalies taikymas

              Kasacinio skundo argumentai apie tai, kad apeliacinės instancijos teismui konstatavus, jog J. K. veiksmų negalima kvalifikuoti pagal BK 231 straipsnio 1 dalį, kuri yra specialioji norma BK 237 straipsnio 1 daliai, teismai turėjo svarstyti šių J. K. veiksmų kvalifikavimo pagal 2000 m. BK 237 straipsnio 1 dalį galimybę, yra nepagrįsti. BK 237 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė už iš anksto nepažadėtą kito asmens padaryto sunkaus arba labai sunkaus nusikaltimo pėdsakų, įrankių, priemonių, kitų su slepiamu nusikaltimu susijusių dalykų, turinčių įrodomosios reikšmės, paslėpimą, sunaikinimą ar sugadinimą, arba nusikaltimą padariusio asmens slėpimą. Kasaciniame skunde nurodoma, kad J. K. veiksmai galėjo būti nusikaltimą padariusių asmenų slėpimas.

              Kaltinamajame akte buvo nurodyta, kad veikos, kurių padarymu buvo kaltinamas J. K., buvo padarytos galiojant 1961 m. BK, todėl, taikant bendrąją baudžiamojo įstatymo galiojimo laiko taisyklę, numatytą BK 3 straipsnio 1 dalyje, reikia nustatyti, ar tokia veika buvo nusikalstama jos padarymo metu. Veikų padarymo metu galiojęs 1961 m. BK 295 straipsnis numatė atsakomybę už iš anksto nepažadėtą šio straipsnio 1 dalyje išvardytų nusikaltimų slėpimą, padarymo įrankių ir priemonių, pėdsakų, nusikalstamu būdu įgytų daiktų, taip pat dokumentų, turinčių įrodomąją reikšmę paslėpimą arba tyčinį jų sunaikinimą ar sužalojimą. Taigi šiame straipsnyje numatyta atsakomybė už fizinio nusikaltimų slėpimo būdus. Tokių veiksmų padarymu J. K. nebuvo kaltinamas, todėl pripažinus, kad J. K. veikose nėra nusikaltimo, numatyto 1961 m. BK 298 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių, teismai neturėjo pagrindo svarstyti, ar J. K. veikoje yra nusikaltimo, numatyto 1961 m. BK 295 straipsnio 1 dalyje, požymiai, o tuo pačiu ir nusikaltimo, numatyto 2000 m. BK 237 straipsnio 1 dalyje, požymiai, nors pastaroji norma ir numato švelnesnę bausmę, nei veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas.

              BPK 20 straipsnio taikymas

              Abiejų instancijų teismai, motyvuodami tuo, kad telefoninių pokalbių tarp V. K. ir J. K. įrašai gauti pažeidžiant Advokatūros įstatyme nustatytą advokato ir kliento susižinojimo informacijos imunitetą, juose esančių duomenų nelaikė įrodymais. Kasaciniame skunde prokuroras teigia, kad pagal advokato ir kliento susižinojimo imunitetą J. K. inkriminuotų veikų padarymo metu reglamentavusius teisės aktus šis imunitetas nėra absoliutus ir gali būti taikomas tik tuo atveju, kai advokatas vykdo savo profesines pareigas. Šie kasacinio skundo argumentai yra pagrįsti.

              Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje teisingai konstatuota, kad, nors BPK norma, tiesiogiai draudžianti klausytis gynėjo telefoninių pokalbių su įtariamuoju ar kaltinamuoju, kontroliuoti kitą telekomunikacijų tinklais tarp jų perduodamą informaciją ar daryti jos įrašus, įsigaliojo vėliau, nei buvo padaryti V. K. ir J. K. telefoninių pokalbių įrašai (beje, nuosprendyje neteisingai nurodytas aptariamos BPK normos įsigaliojimo laikas), tačiau šių įrašų darymo metu tarp Advokatūros įstatymo 40 straipsnyje (1998 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. VIII-811 redakcija) įtvirtintų advokato garantijų buvo draudimas tikrinti advokato korespondenciją ir kitokias duomenų laikmenas, kas apima ir telekomunikacijų tinklais perduodamą informaciją. Išvadą apie tai, kad V. K. ir V. K. bendravimas yra advokato ir kliento santykiai, teismai padarė įvertinę 2002 m. balandžio 26 d. sutartį tarp V. K. ir J. K. dėl teisinės pagalbos bei telefoninių pokalbių tarp jų įrašų turinį. Telefoninių pokalbių įrašai iš tikrųjų patvirtina, kad J. K. veikė V. K. pavedimu: rinko informaciją apie 2002 m. liepos 5 d. sulaikyto 2 448 800 Lt vertės cigarečių "Sovereign Classic" krovinio kontrabandos tyrimo eigą ir perduodavo ją V. K., teikė konsultacijas, patarimus. Tačiau 2002 m. balandžio 26 d. sutartis tarp V. K. ir J. K. dėl teisinės pagalbos be pagrindo pripažinta sutartimi dėl V.K. gynybos kontrabandos byloje.

              Advokatūros įstatymo 42 straipsnio 3 dalyje (1998 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. VIII-811 redakcija) buvo numatyta, kad klientas su advokatu susitaria pasirašydami sutartį. 2002 m. balandžio 26 d. sutartyje tarp V. K. ir J. K. dėl teisinės pagalbos numatyta, kad J. K. įsipareigoja teikti konsultacijas bei advokato pagalbą pagal atskirus susitarimus bei pavedimus. Ši sutartis vertintina kaip preliminarus susitarimas, kad, prireikus advokato pagalbos, V. K. kreipsis, o J. K. ją suteiks, tačiau, jokiu būdu, ne sutartis dėl gynybos minėtoje kontrabandos byloje, nes sutarties sudarymo momentu nusikaltimas dar nebuvo padarytas. Įstatymai užtikrina absoliutų draudimą kontroliuoti profesines pareigas atliekančio advokato ir jo kliento susižinojimą, o ne advokato aplamai ir kitų asmenų susižinojimą. Teisinė pagalba visada teikiama konkrečiu klausimu, reikalaujančiu teisinių žinių, todėl būtina advokato ir kliento sutarties dėl teisinės pagalbos sąlyga yra konkretūs klausimai, dėl kurių teikiama teisinė pagalba, arba, bent jau, tam tikra veiklos sritis, kurioje tokia pagalba teikiama. Tik pagal tokią sutartį, kurioje nurodyta konkreti veiklos sfera, dirbančio advokato ir jo kliento susižinojimą kontroliuoti draudžiama. Taigi, nors tarp V. K. ir J. K. buvo sudarytas preliminarus susitarimas, nors pagal atliktos veiklos pobūdį J. K. buvo faktiniu V. K. gynėju, tačiau J. K. dirbo be sutarties su V. K. teikti teisinę pagalbą 2002 m. liepos 5 d. sulaikyto 2 448 800 Lt vertės cigarečių "Sovereign Classic" krovinio kontrabandos byloje, todėl negalima daryti išvados, kad buvo V. K. gynėju ir todėl turi būti taikomos advokato ir kliento susižinojimo slaptumą užtikrinančios teisės normos. Dėl šios priežasties teismų išvados dėl to, kad telefoninių pokalbių tarp V. K. ir J. K. įrašai buvo padaryti neteisėtai ir todėl neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalyje numatytų reikalavimų, yra nepagrįstos.

              Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad telefoninių pokalbių tarp V. K. ir J. K. įrašai neatitinka BPK 20 straipsnyje nustatytų reikalavimų, jų nevertino. Apeliacinės instancijos teismas, nors ir padarė tokią pačią išvadą, nuosprendyje vis tik šiuos įrašus vertino ir darė išvadas. Skyrium imant, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pokalbių įrašuose nėra informacijos, kurios pagrindu būtų galima daryti išvadą apie kokį nors J. K. neteisėtą poveikį liudytojui G. A. R., ar kad J. K. būtų mėginęs paveikti prokurorą ar teisėjus. Taigi apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyti prieštaringi motyvai dėl telefoninių pokalbių tarp V. K. ir J. K. įrašų vertinimo: iš vienos pusės, telefoninių pokalbių įrašai nepripažįstami įrodymais, iš kitos pusės – šiuose įrašuose užfiksuoti pokalbiai yra vertinami ir teigiama, kad J. K. pareikštų kaltinimų jie nepatvirtina. Tokia motyvacija nėra teisiškai nepriekaištinga, todėl procesiniuose dokumentuose neturėtų būti naudojama. BPK 20 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla, sprendžia, ar gauti duomenys laikytini įrodymais. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teisėjas ar teismas nusprendžia, ar byloje esantys ir teisiamajame posėdyje išnagrinėti duomenys yra įrodymais, ar tokiais nėra. Spręsdamas, ar gauti duomenys yra įrodymais, teisėjas ar teismas atsižvelgia į BPK 20 straipsnio 1, 3 ir 4 dalyse numatytus reikalavimus. Nustatęs, kad išnagrinėti duomenys neatitinka kurio nors iš minėtų reikalavimų, teismas turi tai motyvuotai konstatuoti, nurodyti konkrečias priežastis, dėl kurių šie duomenys neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų, ir toliau tokių duomenų nevertinti. Tuo atveju, jeigu abejonės dėl duomenų atitikimo įrodymams keliamiems reikalavimams nepasitvirtina, teismas tokias abejones turėtų paneigti, nurodydamas konkrečius motyvus, konstatuoti, kad šie duomenys yra įrodymais, juos vertinti ir arba konstatuoti, kad jais grindžiamos teismo išvados, arba atmesti, nurodant konkrečius motyvus.

              Nors apeliacinės instancijos teismo išvados dėl telefoninių pokalbių tarp V. K. ir J. K. yra dviprasmiškos, tačiau negalima sutikti su prokuroro kasacinio skundo teiginiu, kad teismų išvados dėl J. K. veiksmų padarytos remiantis ne visais duomenimis, turinčiais reikšmės bylai teisingai išspręsti ir todėl prašymas tuo pagrindu naikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį bei perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka netenkintinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1, 6 punktais,

n u t a r i a :

              Nuteistojo V. K. kasacinį skundą atmesti.

              Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 5 d. nuosprendį pakeisti: panaikinti nuosprendžio dalį, kuria panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2005 m. vasario 21 d. nuosprendžio dalis dėl G. S. ir V. S.  atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 199 straipsnio 1 dalį jų padarytai veikai dėl aplinkybių pasikeitimo tapus nepavojingai ir baudžiamosios bylos nutraukimo, ir priimtas naujas nuosprendis: G. S. ir V. S. pagal BK 199 straipsnio 1 dalį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; bei nuosprendžio dalį, kuria 2002 m. liepos 3 d. įvykio vietos apžiūros metu rasti ir paimti 139 120 Jungtinės Karalystės svarų sterlingų bei automobilis “VW Sharan” grąžinti V. S., ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. vasario 21 d. nuosprendį.

              Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. vasario 21 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 5 d. nuosprendį: pagal BK 233 straipsnio 1 dalį J. K. išteisinti nenustačius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

              Kitą teismų nuosprendžių dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                                                              Rimantas Baumilas

                                                                                                                                            Josifas Tomaševičius

                                                                                                                                            Pranas Kuconis