Civilinė byla Nr. e3K-3-97-916/2018

Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00150-2015-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.18.3; 3.2.4.9.2; 3.2.4.11

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 28 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas), Gedimino Sagačio ir Dalios Vasarienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. L. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Daksa“ ieškinį atsakovei V. L., dalyvaujant trečiajam asmeniui D. L., dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimo taisyklių taikymą, sprendžiant dėl tarp šalių susiklosčiusių statybos rangos teisinių santykių, ir teisę remtis liudytojų parodymais, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovės 139 724,43 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė ieškinio reikalavimus sumažino iki 81 148,63 Eur.
3. Ieškovė nurodė, kad su atsakove sudarė žodinę rangos sutartį, kurios pagrindu ieškovė įsipareigojo atlikti ūkinio (duomenys neskelbtini) griovimo (ardymo) ir gyvenamosios paskirties (vieno buto) pastato (namo) statybos darbus, o atsakovė įsipareigojo sumokėti 482 440,54 Lt (139 724,43 Eur). Ieškovė buvo pateikusi atsakovei pasirašyti rašytinę sutartį, tačiau ši jos negrąžino.
4. Ieškovė atliko sutartus darbus, kurie nurodyti lokalinėje sąmatoje. Statybos objekte nuolat lankėsi atsakovės sūnus trečiasis asmuo D. L., jis faktiškai koordinavo statybos darbus ir teikė nurodymus darbus vykdantiems asmenims. Atsakovė atliktų darbų nepriėmė, todėl ieškovė 2015 m. kovo 9 d. raštu informavo atsakovę ir trečiąjį asmenį apie tinkamai ir visiškai užbaigtus darbus, pateikė atsakovei pasirašyti atliktų darbų aktus, PVM sąskaitas faktūras ir pareikalavo sumokėti 139 724,43 Eur. Atsakovei nepasirašius pateiktų dokumentų, ieškovė atliktų darbų aktus patvirtino vienašališkai.
5. Pasitelkdama subrangovus ieškovė vykdė statybos darbus ir atsakovei, ir UAB „BHK Lietuva“, su kuria nėra ginčo dėl jos naudai atliktų darbų ir jų apmokėjimo.
6. Ieškovė bylos nagrinėjimo metu atsisakė 58 575,64 Eur reikalavimo.  

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7. Panevėžio apygardos teismas 2016 m. spalio 11 d. sprendimu priėmė ieškovės ieškinio reikalavimo priteisti 58 575,64 Eur atsisakymą ir šią bylos dalį nutraukė, priteisė ieškovei iš atsakovės 81 148,63 Eur skolą už atliktus statybos darbus ir nuo šios sumos 5 procentų dydžio procesines metines palūkanas už laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 20 d. iki sprendimo visiško įvykdymo, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
8. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog ieškovė tuo pačiu metu vykdė statybos darbus dviejuose objektuose: UAB „BHK Lietuva“, kurios direktorė buvo atsakovė, o pavaduotojas – trečiasis asmuo, naudai ir atsakovės naudai (nugriautas atsakovei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype (duomenys neskelbtini) esantis ūkinis pastatas ir pastatytas naujas gyvenamosios paskirties pastatas atsakovės asmeniniams poreikiams tenkinti). Rašytinės rangos sutarties dėl ginčo objekto nėra, darbai atlikti.
9. Ieškovės teiginį, kad ji ginčo objekte buvo rangovė ir kad dėl darbų atlikimo buvo sudariusi subrangos sutartį su UAB „DP Group“, kuriai ji privalo atlyginti už darbus, patvirtina su UAB „DP Group“ 2013 m. birželio 27 d. sudaryta rangos sutartis Nr. DP 13-06-27 ir medžiagų pirkimas UAB „Daksa“ vardu. Trečiasis asmuo teismo posėdyje paaiškino, kad pirko plytas už savo pinigus, tačiau dokumentuose kaip pirkėją nurodė UAB „Daksa“. Atsakovės atstovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad tarp atsakovės ir UAB „DP Group“ jokie sutartiniai teisiniai santykiai dėl statybos darbų atlikimo ginčo objekte nesusiklostė. Liudytojas G. R. patvirtino, kad ginčo objekte dirbo tik ieškovės darbuotojai. Taigi atsakovės užsakymu ginčo objekte darbus atliko rangovė ieškovė, pasitelkdama subrangovus, todėl ji turi teisę reikalauti atlyginimo už faktiškai atliktus darbus, jei su ja nebuvo atsiskaityta.
10. Tarp bylos šalių buvo sudaryta žodinė rangos sutartis ir susiklostė vartojimo rangos teisiniai santykiai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.672 straipsnio 1 dalis).
11. Ieškovė ieškinio dydį įrodinėja lokaline sąmata, atliktų darbų aktais Nr. 1 ir Nr. 2, dviem PVM sąskaitomis faktūromis, kurių bendra suma 139 724,43 Eur (31 246,04 Eur ir 108 478,39 Eur). Bylos nagrinėjimo metu atsisakiusi dalies ieškinio ieškovė sutiko su eksperto skaičiavimu, kad atliktų darbų rinkos vertė yra 81 148,63 Eur.
12. Trečiasis asmuo – atsakovės sūnus rūpinosi statyba ir dirbo UAB „BHK Lietuva“ direktoriaus pavaduotoju. Teismo posėdyje jis pripažino, kad dalis darbų pagal sąmatą atlikta, ir pagal kiekvieną sąmatą vardijo, kokie konkrečiai darbai yra atlikti. Parinktas teismo ekspertas vertino, kokie ir kokios vertės faktiškai buvo atlikti darbai ir ar atlikti darbai, nurodyti sąmatoje, atliktų darbų aktuose.
13. Aiškinant šalių žodinės sutarties sąlygas dėl kainos, sutartis aiškintina vartotojos (atsakovės) naudai (CK 6.193 straipsnis). Tokiu principu vadovavosi ekspertas, nepripažindamas atliktais tų darbų, kurių negalima faktiškai patikrinti arba jų patikrinimas būtų ekonomiškai nenaudingas, nors jie nurodyti akte.
14. Ieškovė pagal žodinę rangos sutartį faktiškai atliko atsakovei sutartus darbus, juos įformino atliktų darbų aktuose ir išrašė 2 sąskaitas. Atsakovė šių dokumentų nepasirašė, nenurodė nepasirašymo priežasties, byloje neginčijo atliktų darbų aktų ir neįrodinėjo, kad juos pagrįstai atsisakė pasirašyti. Atsakovė be pagrindo nepriėmė darbų rezultato, nors jai tai buvo pasiūlyta 2015 m. kovo 9 d. raštu, jai buvo pateikti atliktų darbų aktai, todėl ieškovė turėjo teisę atliktų darbų aktus pasirašyti vienašališkai (CK 6.694 straipsnio 4 dalis). Ieškovei vienašališkai pasirašius aktus laikoma, kad darbus ji perdavė, o atsakovė – priėmė, ir nuo šio momento atsakovei kilo pareiga sumokėti už atliktus darbus.
15. Ieškovė išrašė identišką PVM sąskaitą faktūrą, serija DS Nr. 0082, atsakovei ir UAB „BHK Lietuva“. Ta pačia sąskaita kaip ir šioje byloje ieškovė įrodinėjo UAB „BHK Lietuva“ nemokumą, šiai neatsiskaitant už jos naudai atliktus darbus, prašė teismo iškelti UAB „BHK Lietuva“ bankroto bylą. Ieškovė paaiškino, kad ši sąskaita išrašyta už faktiškai atsakovei atliktus darbus, ją išrašė bendrovės vardu trečiojo asmens prašymu, jam teigiant, kad sąskaitą apmokės per UAB „BHK Lietuva“. Įvertinus, kad tuo pačiu metu statybos buvo vykdomos atsakovės ir bendrovės, kuriai vadovavo atsakovė, naudai, abu objektai nedideliu atstumu, labiau tikėtina, kad ieškovės sąskaita išrašyta už atsakovei atliktus darbus būtent pačios atsakovės ar jos faktinio atstovo D. L. prašymu. Šią išvadą patvirtina atsakovės ir trečiojo asmens teiginys, kad už atsakovės naudai atliktus darbus su ieškove buvo atsiskaityta per UAB „BHK Lietuva“ pavedimu. Taigi ieškovė, kaip rangovė, turi teisę reikalauti užmokesčio už faktiškai atliktus darbus ginčo objekte.
16. Ieškovė tvirtino, kad susitarimas dėl darbų ir kainos nurodytas lokalinėje sąmatoje, kurios atsakovė nepasirašė. Atsakovė teigia, kad sąmata suklastota, tačiau tokių įrodymų nepateikė. Trečiasis asmuo nesutiko su sąmatoje nurodytais įkainiais ir kiekiu. Teismo paskirtas ekspertas atliko statybinę techninės veiklos ekspertizę, jos metu lygino faktiškai atliktus darbus su nurodytais sąmatoje ir padarė išvadą, kad faktiškai atliktų statybos darbų (numatytų atlikti  statinio projekte ir kartu 2015 m. gegužės 20 d. lokalinėje sąmatoje) skaičiuojamoji statybos kaina yra 280 190 Lt (81 148,63 Eur).
17. Ieškovė nesutinka su atsakovės ir trečiojo asmens teiginiais, kad už darbus atsiskaityta iki galo – sumokėta atsakovės grynaisiais pinigais ir per UAB „BHK Lietuva“ pavedimu. Įrodymų, kad atsakovė ar už ją trečiasis asmuo sumokėjo grynaisiais ieškovei už darbus, nėra. Atsakovės pateiktas 2013 m. birželio 28 d. mokėjimo pavedimas, kuriuo atsakovės vadovaujama UAB „BHK Lietuva“ pervedė 169 400 Lt (49 061,63 Eur) ieškovei, nepagrindžia atsakovės teiginio, kad šiuo pavedimu buvo atsiskaitoma už jos naudai atliktus darbus ginčo objekte, nes pavedime nėra jokios nuorodos, kad mokama už atsakovę. Tuo pačiu metu ieškovė darbus atliko UAB „BHK Lietuvai“ naudai ir ieškovė šiuos pinigus įtraukė į apskaitą kaip gautus už darbus UAB „BHK Lietuva“ objekte. Be to, atsakovė ir trečiasis asmuo bylos nagrinėjimo metu teigė neturintys pareigos mokėti ieškovei, nes darbus atliko kitas asmuo. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas patvirtino, kad su ieškove už sandėlio statybą atsiskaitė (paskutinis mokėjimas 2014 m. liepos 15 d.), o 2014 m. liepos 14 d. aktas patvirtina, kad nėra įsiskolinimų. Atsakovės tvirtinimu, atsiskaityta už bendrovės objektą. Iš to išplaukia, kad atsakovės ir trečiojo asmens teiginiai apie atsiskaitymą su ieškove neparemti įrodymais, o 2013 m. birželio 28 d. 169 400 Lt (49 061,63 Eur) mokėjimas ieškovei vertintinas kaip atsiskaitymas už jos atliktus darbus bendrovėje (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis).
18. Ieškovės 2015 m. balansas, kuriame eilutėje „per vienerius metus gautinos sumos“ nurodyta 75 075 Eur, o už 2014 m. nurodyta 107 816 Eur, įvertinus šios bylos reikalavimo dydį –  81 148,63 Eur, nepaneigia atsakovės pareigos atsiskaityti su ieškove už faktiškai atliktus darbus.
19. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2017 m. birželio 27 d. nutartimi pakeitė Panevėžio apygardos teismo 2016 m. spalio 11 d. sprendimo dalį – perskirstė šalių bylinėjimosi išlaidas.
20. Kolegija nurodė, kad ieškovė šalių susitarimo sudarymą, darbų atlikimą įrodinėjo lokaline sąmata, vienašališkai pasirašytais atliktų darbų aktais bei PVM sąskaitomis faktūromis, kurių atsakovė neapmokėjo. Atsakovė nesutikimą su ieškiniu grindė tuo, kad ji su ieškove nesitarė dėl nurodytų darbų, tačiau pripažino, kad jai priklausančiame sklype buvo pastatytas gyvenamosios paskirties pastatas. Trečiasis asmuo D. L. nesutikimą su ieškiniu grindė tuo, kad susitarimas dėl darbų buvo sudarytas su D. K., o darbus atliko UAB „DP Group“ ir D. K. surasti darbuotojai; nurodė, kad buvo tartasi dėl mažesnės darbų kainos, kad už darbus buvo atsiskaityta atlikus mokėjimą iš UAB „BHK Lietuva“ sąskaitos ir mokant grynaisiais pinigais tiesiogiai D. K..
21. Šalys susitarė dėl atsakovei priklausančiame žemės sklype esančio ūkinio pastato nugriovimo ir naujo gyvenamosios paskirties pastato statybos, todėl ginčui spręsti taikytinos CK nuostatos, reguliuojančios statybos rangą, o ne vartojimo teisinius santykius. Pirmosios instancijos teismas vartojimo santykius reguliuojančiomis teisės normomis vadovavosi iš esmės tik atskleisdamas šalių žodinio susitarimo dėl ūkinio pastato nugriovimo ir naujo pastato statybos turinį, išreiškė abejones dėl sutarties sąlygų vartotojos – atsakovės naudai. Todėl neteisingas ginčo santykių kvalifikavimas negalėjo pažeisti atsakovės interesų.
22. Vien ta aplinkybė, kad rangos sutartis nesudaryta rašytine forma, savaime nedaro tokios sutarties (jei tokia buvo sudaryta) negaliojančios, neatleidžia šalių nuo prisiimtų įsipareigojimų vykdymo. Šalys, nesilaikydamos įstatyme nustatytos rašytinės sandorio formos, prisiima riziką, kad, kilus ginčui, sandorio pagrindu atsiradusius teisinius santykius įrodyti bus sudėtingiau abiem šalims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-508-313/2016).
23. Atsakovė ir trečiasis asmuo negalėjo nuosekliai ir argumentuotai paaiškinti, kokiomis aplinkybėmis atsakovei priklausančiame sklype vyko statybos darbai (t. y. kas nugriovė sklype buvusį ūkinį pastatą ir pastatė naują gyvenamosios paskirties pastatą). Nors nagrinėjant bylą buvo tvirtinama, kad dėl nurodytų darbų buvo tartasi tiesiogiai su D. K., o darbus objekte atliko jo (D. K.) pasitelkti asmenys ir UAB „DP Group“, tačiau tokia pozicija neparemta bylos duomenimis. Priešingai, bylos nagrinėjimo metu surinkti duomenys pavirtina, kad statybos darbus ginčo objekte atliko ieškovė. Nors objekte dirbo ir UAB „DP Group“ darbuotojai, tačiau pateikta 2013 m. birželio 27 d. rangos sutartis patvirtina, kad šios sutarties pagrindu tarp ieškovės ir UAB „DP Group“ susiklostė subrangos santykiai, t. y. ginčo objekte atsakovės naudai UAB „DP Group“ darbus atliko ieškovės užsakymu. D. K. ginčui aktualiu metu ėjo UAB „Daksa“ vadovo pareigas, todėl labiau tikėtina, kad atsakovė dėl darbų tarėsi su D. K., atstovaujančiu juridiniam asmeniui. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė susitarimą sudarė su D. K. kaip su fiziniu asmeniu. Pateikti apskaitos dokumentai pagrindžia ieškovės argumentus, kad darbams ginčo objekte būtinas medžiagas ir paslaugas pirko ieškovė ir jos pasitelkta subrangovė UAB „DP Group“. Taigi ieškovė ir atsakovė sudarė žodinę rangos sutartį dėl statybos darbų šiai priklausančiame žemės sklype, o sutartus darbus atliko ieškovė ir jos subrangovė UAB „DP Group“.
24. Bylos nagrinėjimo metu atliktos ekspertizės akte suformuluota išvada, kad faktiškai atliktų statybos darbų kaina yra 280 190 Lt (81 148,63 Eur); ši ekspertizės išvada nebuvo ginčijama. Ekspertizės metu nustatyta faktiškai atliktų darbų apimtis ir kaina, todėl atliktų darbų aktuose įrašyti duomenys tampa neaktualūs.
25. Byloje nepateikta objektyvių duomenų apie atsiskaitymą už atliktus darbus. Sprendžiant klausimą dėl įsiskolinimo fakto ir dydžio, aktuali atsakovės ir trečiojo asmens pozicija dėl neegzistuojančių rangos teisinių santykių, t. y. kad darbus objekte atliko kiti asmenys (D. K. ir (ar) UAB „DP Group“). Tokiai pozicijai (dėl darbus atlikusių asmenų) nepasitvirtinus, objektyviais duomenimis nepagrįstos atsiskaitymo su nurodytais kitais asmenimis aplinkybės praranda aktualumą – galimas atsiskaitymo su D. K. ar su UAB „DP Group“ faktas lieka už šios bylos nagrinėjimo ribų. Atsakovės ir trečiojo asmens versija, kad už atsakovei atliktus darbus su ieškove mokėjimo pavedimu atsiskaitė atsakovės vadovaujama UAB „BHK Lietuva“, iš esmės skiriasi nuo atsakovės pozicijos neigiant bet kokių šalis siejusių teisinių santykių egzistavimą. Iš įrašų šiame pavedime, kaip mokėjimo dokumente, nėra galimybės objektyviai įžvelgti ryšio su atsakovės prievole ieškovei. Nurodytas mokėjimas atliktas UAB „BHK Lietuva“ vykdant atsiskaitymą už savo prievolę pagal kitą su ieškove sudarytą rangos sutartį. 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

26. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pagal CK 1.93 straipsnio 2 dalį įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės sandorio formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šiam faktui įrodyti. To paties straipsnio 6 dalyje nustatyta, kada teismas gali netaikyti draudimo remtis liudytojų parodymais. Pirmosios instancijos teismas sprendime išvadą dėl sandorio sudarymo padarė remdamasis liudytojo G. R. parodymais, tačiau išvados netaikyti draudimo remtis liudytojo parodymais nepagrindė. CK 1.93 straipsnio 6 dalyje nustatytos šio draudimo išimtys negali būti aiškinamos kaip suteikiančios teismui absoliučią sprendimo laisvę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2009).
2. Norint taikyti CK 1.93 straipsnio 6 dalyje nustatytą išimtį turėjo būti bent vienas statybos procesą reglamentuojančiuose teisės aktuose įvardytas įrodymas. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad statybos rangos santykiai pasižymi tam tikrais ypatumais, juos reglamentuoja ne tik kodifikuotas civilinės teisės aktas, bet ir viešosios teisės aktai ir turi būti imperatyvaus pobūdžio viešosios teisės normose numatytos tvarkos ir sąlygų laikymasis, privalomas statybos veikla užsiimantiems subjektams, siekiant užtikrinti viešąjį interesą bei teisėtą statybą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-306/2004). Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 18 straipsnyje nustatytos rangovo veiklos sąlygos, t. y. kokie būtini normatyviniai dokumentai turi būti vykdant rangos darbus. Šie įrodymai turėtų būti prioritetiniai nustatant tarp šalių susiklosčiusius santykius, tačiau byloje nėra jokių statybos rangos sandorio sudarymą ir vykdymą patvirtinančių įrodymų. Šioje byloje nėra standartinių rangos sutarties ar jos vykdymo elementų, būtent: ieškovas teigė, kad avanso nebuvo, kaip ir dalinių mokėjimų statinio statybos metu už darbus ar medžiagas, finansinių reikalavimų ar susirašinėjimų, suderinimo aktų ar kitų dokumentų. Statybos rangos sutartys yra tęstinio vykdymo, tai ilgai trunkantis procesas, todėl turėtų būti išlikę kokių nors įrodymų, tačiau ieškovas jų nepateikė.
3. Byloje yra pakankamai duomenų, kad visi su ieškiniu pateikti įrodymai – dokumentai sudaryti ieškovės ir neturi įrodomosios galios, o teismui pateiktos PVM sąskaitos faktūros turi klastojimo požymių. PVM sąskaita faktūra DS Nr. 0082 yra perrašyta atgaline data ir identiška kitoje byloje pateiktai PVM sąskaitai faktūrai. PVM sąskaita faktūra DS Nr. 0092 neįtraukta į UAB „Daksa“ buhalterinę apskaitą ir registrus. Teismai turėjo įvertinti visumą su ieškiniu pateiktų dokumentų, kuriais ieškovė grindė įsiskolinimą (atgaline data surašytą lokalinę sąmatą, fiktyvias PVM sąskaitas faktūras, atliktų darbų aktus už laikotarpį praėjus daugiau kaip metams po pastato baigimo). Neužtenka byloje nustatyti faktą, kokia pastatyto statinio vertė, reikia nustatyti aplinkybes, kurios neginčijamai patvirtintų įsiskolinimą.
4. Panašios aplinkybės buvo nustatytos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2011, kurioje teismas vertino PVM sąskaitos faktūros įrodomąją reikšmę nesant sudarytos raštiškos sutarties. Byloje pateikus suklastotas PVM sąskaitas faktūras sumokėti už rangos darbus, vienašalius atliktų darbų aktus, kuriuose surašyti darbai neva atlikti praėjus daugiau kaip metams po statinio pastatymo, negalima pripažinti šalių sutartinių santykių fakto ir abiejų šalių dėl sutarties išreikštos valios. Esant pagrįstų abejonių ar nepaneigtų priešingų įrodymų dėl aplinkybių egzistavimo, tam tikri faktai nelaikytini įrodytais.
5. Prie nagrinėjamos bylos prijungta išnagrinėta civilinė byla Nr. B2-376-252/2015 dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „BHK Lietuva“ pagal UAB „Daksa“ pareiškimą. Nurodytoje byloje ieškovė pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo grindė 2013 m. atliktais darbais pagal 2013 gegužės 20 d. statybos rangos sutartį Nr. 0520 ir identiška kaip ir šioje byloje PVM sąskaita faktūra, tik išrašyta ne atsakovei, bet jos vadovaujamai UAB „BHK Lietuva“. Nurodytoje byloje nekilo ginčas dėl darbų atlikimo UAB „BHK Lietuva“ naudai už sąskaitoje faktūroje išrašytą sumą (107 886 Lt (31246 Eur), ginčas buvo tik dėl pareigos ją apmokėti. Atsakovė įrodinėjo, kad ginčas su ieškove kilo dėl UAB „BHK Lietuva“ atliktų darbų. Ieškovė bando gauti ginčijamas lėšas ne iš UAB „BHK Lietuva“, bet iš atsakovės. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl prieštaringų prejudicinių faktų, nustatytų prijungtoje civilinėje byloje Nr. B2-376-252/2015. Pirmosios instancijos teismas net nepersiuntė prijungtos civilinės bylos, todėl apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo ne visos apimties bylą. Taigi yra du įsiteisėję teismo sprendimai ir nustatyti skirtingi faktai dėl PVM sąskaitos faktūros, paneigiant teisinio apibrėžtumo principą.
6. Teismas vadovavosi tik UAB „Daksa“ ir UAB „DP Group“ 2013 m. birželio 27 d. rangos sutartimi Nr. DP 13-06-27 dėl gyvenamosios paskirties pastato (duomenys neskelbtini). Atsakovė byloje nurodė, kad ši sutartis negali būti patikimas įrodymas, ir prašė pridėti prie bylos kitą UAB „Daksa“ ir UAB „DP Group“ 2013 m. birželio 25 d. sudarytą rangos sutartį, kurios suma ta pati – 288 368,41 Lt (83 517,26 Eur), tačiau sutartyje nurodytas kitas objektas – sandėlio, priklausančio atsakovės vadovaujamai UAB „BHK Lietuva“, statyba. Šis prašymas 2015 m. birželio 9 d. teismo posėdžio metu buvo atmestas. Atsakovės atstovas, norėdamas paneigti įrodymo patikimumą, 2015 m. gegužės 28 d. teismo posėdžio metu buvo pateikęs prašymą pareikalauti UAB „DP Group“ sąskaitas faktūras, išrašytas UAB „Daksa“, ir apmokėjimą subrangovei, tačiau šis prašymas buvo atmestas. Pirmosios instancijos teismas 2015 m. rugpjūčio 20 d. posėdyje atsisakė apklausti kaip liudytoją UAB „DP Group“ direktorių. Atsakovės atstovas 2015 m. birželio 9 d. teismo posėdžio metu prašė išreikalauti iš ieškovės apmokėjimo UAB ,,DP Group“ sąskaitą faktūrą ir pakartotinai išreikalauti UAB ,,DP Group“ dokumentus, susijusius su atliktais darbais, tačiau teismas atsisakė tai išreikalauti. 2015 m. rugpjūčio 20 d. teismo posėdžio metu atsakovės atstovas pakartotinai palaikė prašymą dėl papildomų dokumentų išreikalavimo, bet teismas vėl jį atmetė. Taigi teismai pažeidė CPK 12 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą, nes atsakovė negalėjo pasinaudoti teise įrodyti, kad darbus atliko UAB „DP Group“ ir su ja buvo atsiskaityta per atsakovės vadovaujamą įmonę UAB „BHK Lietuva“, nors teismai pripažino, kad šalys tarėsi dėl atsiskaitymo už atsakovei statomą namą per UAB „BHK Lietuva“. Tai prieštarauja logikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-469/2015).
7. Šioje byloje buvo svarbu nustatyti tikruosius šalių ketinimus ir elgesį po jos sudarymo, vadovaujantis CK 6.193 straipsnyje įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis. Teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nepagrįstai apsiribodami tik dviejų aplinkybių – rangos santykių atsiradimo ir pastato vertės nustatymu, nevertindami suklastotų įrodymų pateikimo fakto ir ieškovės elgesio statybos proceso metu. Iš ieškovės elgesio, kai, praėjus daugiau kaip metams po statybos užbaigimo, surašomi dokumentai, neva patvirtinantys atsakovės įsiskolinimą, galima daryti išvadą apie įsiskolinimo nebuvimą. Šią išvadą patvirtina ir tai, kad byloje nėra nė vieno įstatymų reikalaujamo rašytinio įrodymo, pagrindžiančio statybos procese buvusius tarpusavio santykius. Teismai, nevertindami byloje pateiktos analogiškos sutarties su UAB „DP Group“ ir atsiskaitymo pagal ją per atsakovės vadovaujamą įmonę, statybos darbų žurnalo, kuriame nurodyti tik UAB „DP Group“ darbai, padarė nepagrįstą išvadą, kad už pastatytą statinį nėra atsiskaityta. Teismų išvados apie subrangos santykius buvo padarytos neištyrus įrodymų, pagrindžiančių atsiskaitymą su darbus atlikusia įmone, ir nenustačius tikrosios šalių valios. Įrodymų leistinumo principo paneigimas turi esminę neigiamą įtaką civilinių teisinių santykių stabilumui, apibrėžtumui ir teisėtiems lūkesčiams, o nesąžiningiems asmenims sudaro galimybes piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis ir teismui pateikti fiktyvius buhalterinės apskaitos dokumentus.
27. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti kasacinio skundo reikalavimus ir apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovės kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Teismai, spręsdami dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių pobūdžio, iš esmės rėmėsi ne liudytojų parodymais, o rašytiniais įrodymais ir pačių proceso dalyvių paaiškinimais, taip pat atsižvelgdami į atsakovės ir trečiojo asmens paaiškinimų netikslumą. Išvadą dėl rangos sutarties teisinių santykių egzistavimo teismai padarė remdamiesi netiesioginiais įrodymais, pavyzdžiui, ieškovės sudaryta subrangos sutartimi, kurios pagrindu atsakovei buvo atliekami statybos darbai, raštu dėl statybos darbų priėmimo, atliktų darbų aktais, trečiojo asmens (atsakovės sūnaus), faktiškai vadovavusio statyboms, paaiškinimais, medžiagų pirkimo dokumentais ir kitais įrodymais, kurie, vadovaujantis logika, leido daryti pagrįstas prielaidas dėl rangos teisinių santykių egzistavimo. Kasacinis teismas yra konstatavęs, jog bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2009).
2. Draudimas remtis liudytojų parodymais neturi būti suabsoliutinamas ir taikomas tiesiogiai, neatsižvelgiant į kitas byloje paaiškėjusias aplinkybes, taip pat neturi būti tiesiogiai vertinamos ir CK 1.93 straipsnio 6 dalyje numatytos išimtys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-469/2015). Esant byloje kitų leistinų įrodymų, pagrindžiančių byloje įrodinėjamas aplinkybes, tačiau šalims nesuteikiant galimybės užpildyti leistinų spragų, būtų pažeidžiamos procesinės normos, reglamentuojančios įrodinėjimą. Bylose, kuriose yra nepakankamai įrodymų dėl įrodinėjamų aplinkybių, šalims suteikiama teisė remtis ir liudytojų parodymais. Taigi aplinkybė, kad teismas remiasi ne tik rašytiniais, tačiau ir liudytojų parodymais, savaime nelemia proceso teisės normų pažeidimo. Be to, atsakovės nurodyto liudytojo paaiškinimai nebuvo esminiai, sprendžiant dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių pobūdžio, o pagal kasacinio teismo praktiką tai nevertintina kaip pagrindas naikinti teismo sprendimą, kai tokio įrodymo nebuvimas neturi įtakos situacijos vertinimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2009). Net kasaciniam teismui nustačius, kad teismai nemotyvavo, kodėl neva vadovavosi liudytojo parodymais, toks faktas nekeistų bylos esmės ir neturėtų reikšmės galutiniam teismo sprendimui.
3. Atsakovė nurodo, kad, sprendžiant dėl statybos rangos sandorio sudarymo ir vykdymo įrodymų, turėtų būti laikomi prioritetiniais Statybos įstatymo 18 straipsnyje nurodyti dokumentai. Tačiau pagal civilinio proceso taisykles pačios bylos šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, ir pateikti savo reikalavimus pagrindžiančius įrodymus (CPK 178, 179 straipsniai). Be to, ginčas byloje kilo dėl skolos, kilusios iš faktinių rangos teisinių santykių, priteisimo, o ne dėl ieškovės UAB „Daksa“, kaip juridinio asmens, veiklos, netinkamo apskaitos dokumentų tvarkymo ar panašių teisės pažeidimų, todėl teisinga ir logiška, jog teismas, analizuodamas šalių teisinių santykių pobūdį, rėmėsi sutarčių aiškinimo taisyklėmis ir analizavo juos pagal pateiktų įrodymų ribas, o ne remdamasis Statybos įstatymo ar Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatomis. Kasaciniame skunde nenurodoma, kurias Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas teismas turėjo taikyti.
4. PVM sąskaitos faktūros, net ir turėdamos tam tikrų trūkumų, nepaneigė aplinkybių dėl atliktų darbų apimties ir kainos bei nelėmė fakto dėl įvykusių rangos teisinių santykių nustatymo. Jomis buvo grindžiama tik pačių atliktų darbų apimtis ir kaina. Skolos dydis buvo nurodytas pagal ekspertizės akto išvadas, taigi PVM sąskaitose faktūrose nurodytos sumos iš esmės tapo nereikšmingos ir jomis teismai nesivadovavo. Byloje nėra įrodymų, kad PVM sąskaitos faktūros ar kiti byloje pateikti dokumentai būtų buvę suklastoti, todėl tokią abejonę atsakovė kelia be pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas įvertino įrodymų patikimumą, atsakovės nurodytas aplinkybės dėl tam tikrų dokumentų tariamo fiktyvumo. Skolą už faktiškai atliktus rangos darbus teismas apskaičiavo pagal ekspertizės aktą. Atsakovė nenurodė priežasčių, dėl kurių su pateiktu ekspertizės aktu būtų galima nesutikti, ir neneigė, jog darbai atsakovei priklausančiame žemės sklype faktiškai buvo atlikti. Įsiskolinimo faktą teismas nustatė pagal pačių ginčo šalių paaiškinimus ir kitus byloje pateiktus rašytinius įrodymus, atsakovei neįrodžius, jog už faktiškai atliktus darbus (dėl šios aplinkybės byloje ginčo nebuvo) ji būtų atsiskaičiusi su UAB „Daksa“ ar kitu rangovu.
5. Civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2011 nagrinėtos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo šios bylos faktinių aplinkybių, be to, nustatyti kitos rūšies teisiniai santykiai, būtent – pirkimo–pardavimo, todėl nėra pagrindo teigti, jog apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Faktas dėl susiklosčiusių rangos teisinių santykių teismo laikytas įrodytu ne PVM sąskaitų faktūrų pagrindu, o remiantis šalių paaiškinimais ir kitais rašytiniais įrodymais. Be to, įrodymų vertinimas kiekvienoje byloje yra individualus.
6. Bankroto byloje šalimis buvo UAB „Daksa“ ir UAB „BHK Lietuva“. UAB „BHK Lietuva“, kaip juridinis asmuo, šioje civilinėje byloje nedalyvauja ir neturi jokio procesinio statuso, todėl bankroto byloje nurodytos aplinkybės neturi prejudicinės galios šioje byloje.
7. Nors atsakovės bylos nagrinėjimo metu teigė, kad su ieškove nebuvo susijusi teisiniais santykiais, o realiai darbus objekte atliko kiti asmenys, byloje nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Įrodymus, kad už darbus sumokėjo neva tikrajai rangovei UAB „DP Group“, galėjo ir turėjo pareigą pateikti pati ieškovė, o teismas pagrįstai atsisakė tenkinti ieškovės prašymus dėl mokėjimus pagrindžiančių įrodymų išreikalavimo, nes atsakovė pati galėjo įrodinėti, jog darbus realiai atliko ne ieškovė. Jeigu rangos darbus vykdė ne ieškovė, o kiti asmenys, ir atsakovė jiems už darbus yra sumokėjusi, vadinasi, jos žinioje yra apmokėjimą ir atliktų darbų mastą pagrindžiantys dokumentai, kuriuos ji galėjo pateikti. Taigi, rungimosi principas nebuvo pažeistas, o atsakovė sąmoningai nepateikė į bylą jos nurodytas aplinkybes pagrindžiančių įrodymų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

              Dėl įrodymų vertinimo taisyklių taikymo sprendžiant dėl tarp šalių susiklosčiusių statybos rangos teisinių santykių

28. Civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 straipsnis).
29. Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis).
30. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis).
31. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis).
32. Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo išplėtota ir išsami. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Tai yra laisvo įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitas įrodinėjimo taisykles (CPK 182 straipsnis). Teismas turi įsitikinti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodinėjimo procese taikytinos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Kitaip tariant, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.
33. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas, atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį, nagrinėjamų teisinių santykių esmę ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005). Bylą nagrinėjančio teismo vidinis įsitikinimas turi būti formuojamas, nepaneigiant bendrųjų teisingumo bei protingumo kriterijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo  17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2008). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; kt.).
34. Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųsto teismo procesinio sprendimo turinį, kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentus, faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė pirmiau išdėstytas procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai ieškovės pateiktus įrodymus vertino kaip pakankamus tarp ginčo šalių egzistavusiems ūkinio pastato griovimo ir gyvenamosios paskirties pastato statybos rangos teisiniams santykiams pagrįsti ir taip pažeidė teisės aktuose nustatytas įrodinėjimo taisykles. Minėta, kad ieškovas turi pareigą pateikti ieškinio pagrindą pagrindžiančius įrodymus, tuo tarpu atsakovas, siekdamas įtikinti teismą, kad tam tikros ieškovo nurodomos aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, pateikia jo poziciją pagrindžiančius įrodymus.
35. Nagrinėjamoje byloje teismai sprendė, ar tarp ginčo šalių buvo sudaryta statybos rangos sutartis, kurios pagrindu ieškovė reikalavo iš atsakovės atsiskaityti už atliktus darbus. Nesant rašytinės sutarties, teismai vertino ieškovės į bylą pateiktus įrodymus: ieškovės parengtą, bet atsakovės nepasirašytą lokalinę sąmatą, vienašališkai pasirašytus atliktų darbų aktus bei PVM sąskaitas faktūras, kurių atsakovė neapmokėjo, ieškovės ir UAB „DP Group“ sudarytą rangos sutartį dėl gyvenamosios paskirties pastato statybos darbų atsakovės žemės sklype. Tuo tarpu atsakovė laikosi pozicijos, kad gyvenamojo namo ieškovė nestatė. Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad byloje nėra ginčo, jog gyvenamosios paskirties namas, dėl kurio statybos darbų kilo ginčas, buvo pastatytas ieškovės nurodomu laikotarpiu atsakovei priklausančiame žemės sklype. Teismų nustatyta, kad pateikti apskaitos dokumentai pagrindžia ieškovės argumentus, jog darbams ginčo objekte būtinas medžiagas ir paslaugas pirko ieškovė bei jos pasitelkta subrangovė UAB „DP Group“; atsakovė nepagrįstai nepriėmė darbų rezultato, nors jai buvo pasiūlyta tai padaryti raštu dėl statybos darbų priėmimo; ieškovės į bylą pateikti atliktų darbų aktai buvo perduoti atsakovei, kas suteikė teisę ieškovei atliktų darbų aktus pasirašyti vienašališkai (CK 6.694 straipsnio 4 dalis). Teismai sprendė, kad ieškovei vienašališkai pasirašius aktus laikoma, jog darbus ji perdavė, o atsakovė priėmė ir nuo šio momento atsakovei kilo pareiga sumokėti už atliktus darbus. Teismai konstatavo, kad įrodymų, jog atsakovė ar trečiasis asmuo sumokėjo grynaisiais pinigais ieškovei už darbus, nėra. Byloje taip pat nėra pateikta įrodymų, kad atsakovės namas buvo pastatytas kitų subjektų: atsakovės ir trečiojo asmens (atrsakovės sūnaus) teiginių, jog gyvenamosios paskirties namo statybai buvo sudaryta žodinė sutartis su D. K., kuris yra ieškovės vadovas, o statybos darbus vykdė šio samdyti asmenys, taip pat kad už atliktus gyvenamojo namo statybos darbus pareigą atsiskaityti turėjo UAB „BHK Lietuva“, nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai (pavyzdžiui, rangos sutartis dėl gyvenamojo namo statybos darbų atlikimo, sąmatos, finansiniai atsiskaitymo dokumentai, susitarimas tarp atsakovės ir UAB „BHK Lietuva“, kurio pagrindu ši įmonė būtų įsipareigojusi atsiskaityti už atsakovės nuosavybe esančio namo statybos rangos darbus, ir pan.). Šių atsakovės teiginių nepatvirtina nė pats D. K., kuris, kaip ieškovės atstovas, dalyvavo bylą nagrinėjant žodinio proceso metu pirmosios instancijos teisme. Atsakovė teigia, kad gyvenamosios paskirties namo statybos darbus jos užsakymu atliko UAB „DP Group“, tačiau byloje teismų įvertinta 2013 m. birželio 27 d. Rangos sutartis Nr. DP 13-06-27, pasirašyta ieškovės ir UAB „DP Group“, nėra ginčijama. Šia sutartimi ieškovės užsakymu UAB „DP Group“ įsipareigojo atlikti ginčo gyvenamosios paskirties pastato (duomenys neskelbtini) statybos darbus. Pažymėtina, kad nei atsakovė, nei trečiasis asmuo nepateikė atsiskaitymo su UAB „DP Group“ faktą patvirtinančių duomenų.
36. Kasaciniame skunde teigiama, jog statybos rangos faktas negalėjo būti nustatytas dar ir dėl to, kad ieškovė nepateikė Statybos įstatyme nurodytų normatyvinių dokumentų, kurie buvo būtini vykdant statybos rangos darbus. 
37. Kasacinio teismo yra konstatuota, kad viešosios teisės normų, reglamentuojančių statybos procesą, pažeidimas, atsižvelgiant taip pat į CK 6.58 straipsnio 2 dalį ir į vieną iš civilinės teisės principų, draudžiančių praturtėti kito asmens sąskaita, nepaneigia užsakovo pareigos atsiskaityti su rangovu už faktiškai atliktus darbus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-685/2004). Atsižvelgdama į šį išaiškinimą teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai įvertino visus byloje esančius ir šios nutarties 35 punkte nurodytus įrodymus, sprendė, kad tarp ieškovės ir atsakovės buvo susiklostę rangos teisiniai santykiai. Konstatavę, kad ieškovė, savo jėgomis ir rangos sutartimi pasitelkusi UAB „DP Group“, atliko atsakovės gyvenamosios paskirties pastato statybos darbus, teismai neturėjo teisinio pagrindo netenkinti ieškinio reikalavimo ir nepriteisti ieškovei atlygio tuo pagrindu, kad ji nepateikė statybos darbų vykdymo procesą reglamentuojančiuose teisės aktuose nurodytų normatyvinių  dokumentų. Priešingas aiškinimas prieštarautų CK 1.5 straipsnio 4 dalies nuostatai, įtvirtinančiai, jog aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, taip pat neatitiktų šiame punkte nurodytos kasacinio teismo praktikos.
38. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismų išvada, kad ieškovė įrodė savo reikalavimų pagrįstumą, yra motyvuota, atitinka faktinius bylos duomenis bei padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 178, 353 straipsniai). Teismai užtikrino rungimosi principo laikymąsi, visapusiškai ir objektyviai, atsižvelgdami į įrodymų leistinumą ir sąsajumą, įvertino ieškovės bei atsakovės pateiktus jų procesines pozicijas pagrindžiančius įrodymus ir išsamiai tai motyvavo, dėl jų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei jais patvirtinamų aplinkybių pasisakė procesiniuose sprendimuose. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų išvada dėl tarp šalių egzistavusių gyvenamojo namo statybos rangos teisinių santykių suformuluota taip pat nepaneigiant ir bendrųjų teisingumo bei protingumo kriterijų. Pateikto vertinimo negali pakeisti aplinkybė, kad skundžiamame teismo sprendime ne visi įrodymai turi stiprią įrodomąją galią, nes tai nereiškia įrodinėjimo taisyklių pažeidimo ir nesudaro pagrindo abejoti teismo išvada dėl tam tikrų faktų pripažinimo neįrodytais. 

Dėl teisės remtis liudytojų parodymais

39. Pagal CK 1.93 straipsnio 2 dalį įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį. Šios taisyklės išimtis įtvirtinta CK 1.93 straipsnio 6 dalyje, pagal kurią šio straipsnio 2 dalies teismas gali netaikyti, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams ir yra CK 1.93 straipsnio 6 dalies 1–4 punktuose nurodytos sąlygos. Taigi teismui nesuteikta visiška diskrecija kiekvienu atveju savo nuožiūra spręsti dėl galimybės remtis liudytojų parodymais, tai gali būti daroma, jei byloje nustatoma, kad yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių sandorio sudarymo įrodymų (1 punktas); sandorio sudarymo faktą patvirtinantys rašytiniai įrodymai yra prarasti ne dėl šalies kaltės (2 punktas); atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, objektyviai nebuvo įmanoma sandorio įforminti raštu (3 punktas); atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams (4 punktas).
40. Aiškindamas šias nuostatas kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad teismo diskrecija turi atitikti įstatyme nustatyto aktualių teisinių santykių reguliavimo ribas ir negali jų viršyti. Tokios ribos yra esminė įstatyme įtvirtintos įrodinėjimo taisyklės taikymo sąlyga: turi būti konstatuota, kad draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Tokia teismo išvada visais atvejais turi būti atitinkamai motyvuota ir pagrįsta konkrečiomis bylos aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171-687/2016, ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika, 40 punktas).
41. Minėta, kad pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja ir kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (nutarties 32 punktas).
42. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai, priimdami skundžiamus procesinius sprendimus, neturėjo teisės remtis liudytojų parodymais, nes rangos sutartis buvo sudaryta nesilaikant tokio pobūdžio sutarčiai keliamo rašytinės formos reikalavimo. Sutiktina su atsakove, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas vertino liudytojo G. R. parodymus, jog ginčo objekte dirbo tik UAB „Daksa“ darbuotojai, nemotyvuodamas, kodėl netaiko CK 1.93 straipsnio 2 dalies nuostatose įtvirtinto draudimo šalims remtis liudytojų parodymais, kai šalys nesilaikė reikalaujamos rašytinės sandorio formos. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad, viena vertus, pirmosios instancijos teismas sprendė dėl šalis siejusių rangos teisinių santykių visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjęs visus reikšmingus bylos aplinkybes pagrindžiančius įrodymus, antra vertus, apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pasisakė iš esmės dėl visų ieškovės ir atsakovės pateiktų įrodymų leistinumo ir sąsajumo, juos ištyrė ir įvertino, o priimdamas atsakovės kasacine tvarka skundžiamą nutartį, nurodytais liudytojo parodymais nesirėmė ir jų kaip įrodymo nevertino. Pabrėžtina, kad kasacinis teismas kasacine tvarka peržiūri būtent apeliacinės instancijos teismo priimtus sprendimus ir nutartis (CPK 340 straipsnio 1 dalis).
43. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiama nutartimi apeliacinės instancijos teismas nepažeidė materialiosios teisės normų, reglamentuojančių teismo teisę remtis liudytojų parodymais, kai šalys nesilaikė įstatymų reikalaujamos sandorio formos, procesinį sprendimą priėmė įvertinęs įrodymų visetą (šios nutarties 35 punktas), o kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo daryti priešingą išvadą. Taigi pagrindo panaikinti ar pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutartį nenustatyta (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

44. Ieškovė prašo priteisti jai bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą. Pagal pateiktus duomenis, ieškovė turėjo 363 Eur išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Teisėjų kolegija, remdamasi teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti redakcija) 8.14 punktu, sprendžia, kad ieškovės prašomas priteisti išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti atlyginimas atitinka nustatytus reikalavimus, todėl prašymas tenkintinas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
45. Kasaciniame teisme patirta 8,82 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 28 d. pažyma). Kadangi kasacinis skundas netenkinamas, tai šios išlaidos priteistinos iš atsakovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei UAB „Daksa“ (į. k. 300605657) iš atsakovės V. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) 363 (tris šimtus šešiasdešimt tris) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš atsakovės V. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) 8,82 Eur (aštuonis Eur 82 ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimo. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Egidijus Laužikas

                                                                      Gediminas Sagatys

                                                                      Dalia Vasarienė