Administracinė byla Nr. A-3345-502/2016
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02341-2015-1
Procesinio sprendimo kategorija 4.4; 14.3.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. gegužės 26 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Audriaus Bakavecko ir Artūro Drigoto (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. Š. (K. Š.) ir trečiojo suinteresuoto asmens M. M. (M. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. Š. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimų panaikinimo (tretieji suinteresuoti asmenys – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius ir M. M.).
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Pareiškėjas K. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) Miesto plėtros departamento 2015 m. vasario 12 d. raštu Nr. A63-148/15(3.2.1.EM4)(48510) (toliau – ir Raštas) įformintą Administracijos Miesto plėtros departamento sprendimą atsisakyti išbraukti iš Administracijos Miesto plėtros departamento 2014 m. spalio 23 d. Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo reikalavimų Nr. A648-508/14(2.14.2.12-MP8) reikalavimą sklypo dalyje, patenkančioje į (duomenys neskelbtini) gatvės apsaugos juostas, suprojektuoti siūlomą nustatyti servitutą, suteikiantį teisę tiesti centralizuotus (bendro naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požeminėms ir antžeminėms komunikacijoms), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti; 2) panaikinti Administracijos Miesto plėtros departamento direktoriaus patvirtintų 2014 m. spalio 23 d. Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo reikalavimų Nr. A648-508/14(2.14.2.12-MP8) (toliau – ir Reikalavimai) 5 punkto 5 papunktį, kuriuo nustatytas reikalavimas sklypo dalyje, patenkančioje į (duomenys neskelbtini) gatvės raudonąsias linijas suprojektuoti servitutą, suteikiantį teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti.
Pareiškėjas prašė atnaujinti skundo dėl Reikalavimų 5.5 punkte nustatytos sąlygos panaikinimo padavimo terminą. Pareiškėjas paaiškino, kad į Administracijos direktorių ir į teismą dėl Reikalavimų kreipėsi nepraleidęs vieno mėnesio apskundimo termino, jis nedelsė ir aktyviai gynė savo teises. Be to, Administracijos Miesto plėtros departamento atsakymuose buvo nurodyta klaidinanti jų apskundimo tvarka.
Pareiškėjas nurodė, kad Reikalavimų 5.5 punkte nustatyta sąlyga sklypo dalyje, patenkančioje į (duomenys neskelbtini) gatvės raudonąsias linijas, suprojektuoti servitutą, suteikiantį teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti, iš pareiškėjo nuosavybės teise valdomo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas), faktiškai atimama apie 55 m2 ploto žemės, kurioje bus gatvė ir takas, o po jais – komunikacijos. Šiuo žemės plotu naudosis visuomenė, o pareiškėjas privalės už jį mokėti žemės mokestį, t. y. dalis pareiškėjo privačios žemės bus neteisėtai atimta visuomenės poreikiams, teisingai pareiškėjui už ją neatlyginant.
Nors Administracijos Miesto plėtros departamentas iš esmės pripažįsta, kad žemė, patenkanti į gatvės raudonąsias linijas, turi būti atidalinta iš pagrindinio sklypo ir paimta visuomenės poreikiams teisingai atlyginant, tačiau, naudodamasis tuo, kad pareiškėjui ir Žemės sklypo bendrasavininkui trečiajam suinteresuotam asmeniui M. M. būtina atsidalinti sklypo dalis iš bendrosios nuosavybės, siekia privačią žemę paimti per apgaulingai suformuluotą servitutą. Administracija nepateikia jokių teisės aktais nustatytų rašytinių įrodymų (teritorijų planavimo dokumentų), kuriais būtų nustatytos (duomenys neskelbtini) gatvės raudonosios linijos. (duomenys neskelbtini) gatvė buvo suprojektuota ir įrengta prieš 40 metų, jos raudonosios linijos nustatytos gatvės įrengimo metu ir formuojant pareiškėjo Žemės sklypą, kuris į gatvės raudonąsias linijas nepateko.
Reikalavimų 3 punkte nurodyta, kad Žemės sklypui yra taikomi tik Vilniaus miesto savivaldybės bendrojo plano iki 2015 m., patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-15-19, sprendiniai. Šiame punkte taip pat nurodyta, kad detaliųjų planų ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentų šioje teritorijoje nėra. Taigi esamos (duomenys neskelbtini) gatvės plėtra nėra numatyta jokiame galiojančiame teritorijų planavimo dokumente, taip pat nėra parengtas joks (duomenys neskelbtini) gatvės rekonstravimo ar remonto projektas. Miesto gatvės yra projektuojamos atskirais žemės sklypais, todėl Administracijos pasirinktas esamos (duomenys neskelbtini) gatvės praplėtimo būdas, t. y. nustatant servitutą, suteikiantį teisę pareiškėjo Žemės sklypo dalyje tiesti gatvės važiuojamąją dalį, yra neteisėtas ir prieštarauja gatvių formavimo principams ir normoms. Vadovaujantis Žemės įstatymo nuostatomis, teisinio santykio subjektas, kuriam suteikta teisė priimti sprendimus dėl servitutų nustatymo, yra Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) vadovas arba jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas ir tik pagal patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų ar žemės valdos projektų sprendinius. Šiuo atveju taip pat reikalingas Žemės sklypo savininko sutikimas.
Atsakovas Administracija su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.
Atsakovas paaiškino, kad Raštas yra informacinio pobūdžio pranešimas – atsakymas į pareiškėjo skundą. Juo pareiškėjas buvo pakartotinai informuotas, kad Vilniaus miesto savivaldybė neplanuoja organizuoti detaliojo ar specialiojo teritorijų planavimo dokumento rengimo, kuriame būtų numatytas privačios žemės, patenkančios į (duomenys neskelbtini) gatvės raudonąsias linijas, paėmimas visuomenės poreikiams. Šią poziciją pagrindžiantys argumentai išdėstyti Administracijos Miesto plėtros departamento 2014 m. gruodžio 9 d. rašte. Pareiškėjui taip pat paaiškinta, kad žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektu servitutai nėra nustatomi, nes tai yra Tarnybos kompetencija. Todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą iš Reikalavimų išbraukti reikalavimą suprojektuoti siūlomą nustatyti servitutą. Skundžiamas raštas nenustatė, nepakeitė ir nepanaikino jokių pareiškėjo teisių ar pareigų, juo tik rekomenduota nustatyti servitutą žemės sklype, taigi jis nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių ir negali būti ginčo teisme objektu.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjo amžius ir turimas išsilavinimas nėra kliūtis jam suvokti vykstančią procedūrą. Administracija atsakymus pareiškėjui teikė pakankamai operatyviai, todėl nėra pagrindo teigti, kad terminą skundui paduoti pareiškėjas praleido dėl Administracijos veiksmų. Be to, pareiškėjas siekė ne tiek reikalavimo sąlygos dėl servituto panaikinimo, kiek to, kad jo žemės dalis būtų paimta visuomenės poreikiams. Tačiau šioje byloje reikalauja išimtinai tik Reikalavimų sąlygos dėl servituto panaikinimo. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas nėra nuoseklus, rūpestingas ir terminą skundui paduoti praleido ne dėl svarbių ir nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių. Apie Raštą pareiškėjas buvo informuotas ir 2015 m. vasario 19 d. raštu, su Raštu turėjo galimybę susipažinti atvykęs į Administraciją, todėl Rašto apskundimo terminą pareiškėjas taip pat yra praleidęs.
Pareiškėjo skundžiama Reikalavimų 5.5 punkte nustatyta sąlyga dėl būsimo servituto nustatymo yra teisėta ir pagrįsta – susieta su projekto teritorija, vietovės ypatumais ir ribomis, parengta atsižvelgiant į gretimų žemės sklypų paskirtį ir naudojimo būdus bei trečiųjų asmenų pagrįstus interesus. Ginčo teritorijoje nėra parengto detaliojo plano ar žemės paėmimo visuomenės poreikiams projekto, todėl Žemės sklypo dalis, patenkanti į gatvės apsaugos juostas, negali būti paimta visuomenės poreikiams.
Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektas yra žemėtvarkos planavimo dokumentas, priskiriamas žemės valdos projektams. Vienas šio projekto rengimo principų – esamiems inžinieriniams tinklams ir susisiekimo komunikacijoms eksploatuoti arba būsimiems tiesti ir eksploatuoti projektuojami servitutai ir (arba) siūlomos nustatyti specialiosios žemės naudojimo sąlygos. Žemės sklypo daliai, kuriai siūlomas nustatyti servitutas inžinierinės infrastruktūros tinklams tiesti, dar 2000 m. rugpjūčio 10 d. Vilniaus miesto valdybos sprendimu Nr. 1593V buvo nustatytas žemės apribojimas, esant reikalui leisti pakloti per sklypą bendro naudojimo inžinerinius tinklus. Šiuo pagrindu pareiškėjo Žemės sklypo ribose, kuriose siūloma nustatyti servitutą, uždrausta nauja statyba, o ribojimas užregistruotas Nekilnojamojo turto registre.
Vadovaujantis Žemės mokesčio įstatymo nuostatomis, žemės mokesčiu neapmokestinama bendro naudojimo kelių užimta žemė. Teisės aktų nustatyta tvarka įregistruotas servitutas taip pat atleidžia nuo žemės mokesčio mokėjimo.
Vilniaus miesto bendrojo plano pagrindu Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2011 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. 1-91 patvirtino Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos A, B, C kategorijų gatvių raudonųjų linijų schemą, kuri yra specialiojo teritorijų planavimo dokumentas. Šios gatvių ribų schemos tikslas – patikslinti galiojančio Vilniaus miesto teritorijos bendrojo plano Susisiekimo dalies sprendinius: nustatyti naujų A, B, C kategorijų gatvių raudonąsias linijas, patikslinti anksčiau buvusių magistralinių gatvių, kurios perėjo į D gatvių tinklo kategoriją, raudonąsias linijas ir t. t. Vilniaus miesto savivaldybės taryba nėra patvirtinusi ir atitinkamame akte išvardijusi Vilniaus miesto teritorijoje esančių gatvių, priskirtinų D kategorijai, plano ar schemos, tačiau, kadangi (duomenys neskelbtini) gatvė pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011-06-13 sprendimą Nr. 1-91 nėra priskiriama A, B ar C kategorijų gatvėms, konstatuotina, kad ji yra D kategorijos. Taigi, nustatant (duomenys neskelbtini) gatvės raudonąsias linijas, atsižvelgiant į vietovės užstatymą ir galimus transporto srautus, buvo pasirinktas optimaliausias gatvės plotis ir jo mažinti nebuvo jokių galimybių.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Tarnybos Vilniaus miesto skyrius atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad pareiškėjui 2013 m. balandžio 11 d. raštu buvo paaiškinta, jog Žemės sklypas gali būti pertvarkytas tik pagal parengtą sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui. Servitutas administraciniu aktu gali būti nustatomas tuo atveju, kai jis yra numatytas parengtame teritorijų planavimo dokumente. Tačiau viešpataujančio daikto turėtojo teisės gali būti ginamos tiek nustatant servitutą, tiek paimant nekilnojamąjį daiktą ar jo atitinkamą dalį visuomenės poreikiams. Diskrecijos teisė pasirinkti vieną iš šių būdų priklauso viešpataujančio daikto savininkui. Taigi nagrinėjamu atveju Administracijai, kaip teritorijų planavimą vykdančiam subjektui, priklauso diskrecija spręsti, kurį iš teisės aktuose numatytų institutų – žemės paėmimą visuomenės poreikiams ar servitutą pasirinkti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo M. M. atsiliepime nurodė pareiškėjo skundą laikantis pagrįstu, nes siūlomas nustatyti servitutas blogina jų, kaip Žemės sklypo savininkų, teises.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 29 d. sprendimu pareiškėjo K. Š. skundą atmetė.
Teismas nusprendė atnaujinti pareiškėjui terminą paduoti skundą dėl Reikalavimų 5.5 punkto panaikinimo. Teismas nustatė, kad nesutikimą su Reikalavimų 5.5 punkte išdėstyta sąlyga dėl servituto nustatymo pareiškėjas pakankamai aiškiai išreiškė dar 2014 m. lapkričio 10 d. prašyme, kuris buvo paduotas nepraėjus vienam mėnesiui nuo Reikalavimų patvirtinimo. Teismas pažymėjo, kad atsakyme į pareiškėjo 2014 m. lapkričio 10 d. prašymą Administracijos Miesto plėtros departamento direktorius nurodė, kad Žemės sklypo dalis negali būti paimta visuomenės poreikiams, tačiau nenurodė šio rašto apskundimo tvarkos, taip pat neišaiškino, kokia tvarka pareiškėjas gali skųsti Reikalavimų 5.5 punktą. Tokie išaiškinimai nebuvo pateikti ir Administracijos Miesto plėtros departamento 2015 m. vasario 12 d. rašte, kurį Administracijos Miesto plėtros departamento direktorius priėmė išnagrinėjęs pareiškėjo 2015 m. sausio 6 d. skundą. Dėl įpareigojimo išnagrinėti 2015 m. sausio 6 d. skundą pareiškėjas 2015 m. vasario 13 d. ir 2015 m. kovo 2 d. su 2015 m. kovo 10 d. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris dėl šio skundo sprendimą priėmė 2015 m. birželio 9 d. Teismas nustatė, kad skundą teismui dėl Reikalavimų 5.5 punkte išdėstytos sąlygos ir Rašto šioje byloje pareiškėjas pateikė 2015 m. balandžio 23 d. Nurodytas su skundo padavimu susijusias faktines aplinkybes įvertinęs visų byloje surinktų rašytinių įrodymų kontekste, teismas konstatavo, kad, siekdamas įgyvendinti teisę į teisminę gynybą ir nuginčyti Reikalavimų 5.5 punkte išdėstytą sąlygą ir Raštą, pareiškėjas buvo pakankamai rūpestingas, sąžiningas, atidus ir aktyvus. Jo veiksmai į Administraciją kreipiantis nepraėjus vienam mėnesiui nuo Reikalavimų priėmimo bei trumpiau nei per mėnesį skundžiant Administracijos sprendimus, nors juose ir nebuvo aiškiai nurodyta jų apskundimo tvarka, atitinka ir administracinių teismų praktikoje greta rūpestingumo, sąžiningumo ir aktyvumo reikalavimų taikomą operatyvumo standartą. Teismas nustatė, kad Reikalavimuose, kurių 5.5 punktą skundžia pareiškėjas ir kurie nelaikytini vien tarpiniu (procedūriniu) dokumentu, apskundimo tvarka nurodyta nebuvo. Taip pat apskundimo tvarka nenurodyta ir Administracijos atsakymuose į pareiškėjo pakankamai operatyviai paduotus prašymus, kuriuose jis reiškė akivaizdų nesutikimą su Reikalavimų 5.5 punkte išdėstyta sąlyga. Šiuose atsakymuose nebuvo išaiškinta, kokia tvarka pareiškėjas gali skųsti Reikalavimų 5.5 punktą. Visa tai, teismo nuomone, galėjo sutrukdyti pareiškėjui suvokti savo teises ir laiku kreiptis į teismą teisminės gynybos.
Teismas pažymėjo, kad Žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektas (toliau – Projektas), kurio rengimo metu pareiškėjui išduoti Reikalavimai, yra žemėtvarkos planavimo dokumentas, t. y. žemės valdos projektas (Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) 2 str. 27 d., 37 str. 3 d. 2 p.), todėl Administracijos Miesto plėtros departamentas rengdamas Reikalavimus turėjo vadovautis teisiniu reguliavimu, įtvirtintu aktualios redakcijos Žemės įstatyme (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-411 redakcija, galiojusi nuo 2014 m. sausio 1 d.) ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513 patvirtintose Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklėse (toliau – ir Taisyklės).
Teismas vadovaudamasis Taisyklių 46 punktu konstatavo, kad Reikalavimuose kaip viena iš Projekto rengimo sąlygų galėjo būti servituto tiek esamiems inžineriniams tinklams ir susisiekimo komunikacijoms eksploatuoti, tiek būsimiems tiesti ir eksploatuoti suprojektavimas. Teismas pažymėjo, kad Reikalavimų 5.5 punkte išdėstyta sąlyga tiesiogiai susijusi su reikalavimu projektuoti žemės servitutą, kuris, parengus Žemės sklypo Projektą, būtų nustatytas administraciniu aktu. Teismas nurodė, kad Reikalavimų patvirtinimo metu Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu atvejai ir tvarka buvo sureguliuoti aktualios redakcijos Žemės įstatymo 23 straipsnyje.
Teismas pažymėjo, kad Reikalavimų 5.5 punkte įtvirtintą sąlygą įvertinus teisinio reguliavimo ir kitų byloje esančių įrodymų kontekste, darytina išvada, kad, priėmus Reikalavimus, jų 5.5 punkte nurodytas servitutas nustatytas nebuvo. Šia sąlyga Vilniaus miesto savivaldybė išreiškė valią dėl tokio žemės servituto reikalingumo ir sudarė prielaidas, nustatyta tvarka patvirtinus Žemės sklypo Projektą (žemės valdos projektą), tokį servitutą nustatyti. Reikalavimų 5.5 punkte įtvirtinta sąlyga yra susijusi su būsimu pareiškėjo, kaip Žemės sklypo savininko, nuosavybės teisių suvaržymu, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, vertinant Reikalavimų 5.5 punkte nustatytos sąlygos teisėtumą ir pagrįstumą mutatis mutandis taikytinas teisinis reguliavimas, susijęs su priverstinio servituto nustatymu, t. y. su žemės servituto nustatymu administraciniu aktu.
Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir pažymėjo, kad Reikalavimų 5.5 punkte įtvirtinta servituto sąlyga Žemės sklypo Projektui parengti galėtų būti pripažinta neteisėta ir nepagrįsta, jeigu būtų nustatyta, kad toks servitutas nėra objektyviai būtinas, ar jis yra nereikalingas viešajam interesui, numatytam įstatyme, tenkinti, ar kad juo neproporcingai ribojamos ir neprotingai pažeidžiamos pareiškėjo nuosavybės teisės. Iš byloje surinktų įrodymų teismas nustatė, kad Administracijos Miesto plėtros departamentas žemės servituto sąlygą Reikalavimų 5.5 punkte nustatė, be kita ko, vadovaudamasis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. 1-91 (2013 m. liepos 10 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. 1-1328 redakcija), kuriuo patvirtinta Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos A, B, C kategorijos gatvių ribų (raudonųjų linijų) schema ir nustatyta, kad Administracijos padaliniams rekomenduotina atsižvelgti į šią schemą inter alia išduodant reikalavimus ir sąlygas rengti arba keisti teritorijų planavimo dokumentus, statinių projektus (2.1 p.), Administracijos Miesto plėtros departamentas vadovaujasi šia schema išduodamas reikalavimus žemės sklypo planams, prilyginamiems detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, rengti (3 p.). Taip pat matyti, kad dar 2000 m. rugpjūčio 10 d. priimtame Vilniaus miesto valdybos sprendime Nr. 1593V, kuriuo patvirtintos Žemės sklypo ribos, jo naudojimo teisės apribojimai, sąlygos (1 p.) ir nustatyta, kad Žemės sklypo savininkas privalo vykdyti žemės naudojimo teisės apribojimus (2.1 p.), įtvirtinta pareiškėjo kaip Žemės sklypo savininko pareiga esant reikalui leisti pakloti per Žemės sklypą bendros nuosavybės inžinerinius tinklus, nustatyta, kad šio sklypo ribose 1-2-2a-1a statyba negalima ir kad turi būti numatyti žemės naudojimo apribojimai dėl per sklypą ir šalia jo praeinančių bendro naudojimo inžinerinių tinklų ir įrenginių. Vadinasi, Administracijos Miesto plėtros departamentas turėjo teisinį ir faktinį pagrindą Reikalavimų 5.5 punkte įtvirtinti servituto sąlygą Žemės sklypo Projektui parengti.
Teismas pažymėjo, jog nenustatyta, kad ateityje numatytas servitutas nebus objektyviai būtinas, ar kad jis nebus reikalingas viešajam interesui, numatytam įstatyme, tenkinti, ar kad juo galėtų būti neproporcingai ribojamos ir neprotingai pažeidžiamos pareiškėjo nuosavybės teisės. Teismas akcentavo, kad Reikalavimų 5.5 punkte įtvirtinus servituto nustatymo sąlygą, žemės servitutas nustatytas nebuvo, tokiu būdu išreikšta Vilniaus miesto savivaldybės valia dėl tokio žemės servituto reikalingumo ir sudarytos prielaidos, nustatyta tvarka patvirtinus Žemės sklypo Projektą (žemės valdos projektą), tokį servitutą nustatyti. Todėl šioje byloje nėra galimybių įvertinti, kokia apimtimi ši sąlyga bus realizuota Žemės sklypo Projekte (žemės valdos projekte). Taip pat byloje nepakanka duomenų nustatyti, ar net ir patvirtinusi Žemės sklypo Projektą (žemės valdos projektą), Vilniaus miesto savivaldybė kaip viešpataujančiuoju tampančio daikto savininkas nustatyta tvarka Tarnybai teiks prašymą dėl siūlomo servituto nustatymo ir išreikš valią dėl tokio servituto reikalingumo.
Teismas kritiškai vertino pareiškėjo teiginius, kad nėra jokių teisės aktais nustatytų rašytinių įrodymų, kuriais būtų nustatytos (duomenys neskelbtini) gatvės raudonosios linijos, o šios gatvės plėtra nėra numatyta jokiame galiojančiame teritorijų planavimo dokumente, taip pat nėra parengtas joks (duomenys neskelbtini) gatvės rekonstravimo ar remonto projektas. Teismas pažymėjo, kad nurodytais argumentais negali būti paneigiama Vilniaus miesto savivaldybės diskrecija nagrinėjamu atveju kaip vieną Projekto rengimo sąlygų nustatyti reikalavimą Žemės sklypo dalyje, patenkančioje į (duomenys neskelbtini) gatvės raudonąsias linijas, suprojektuoti servitutą, suteikiantį teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti.
Teismas taip pat kritiškai vertino ir pareiškėjo teiginį, kad miesto gatvės yra projektuojamos atskirais žemės sklypais, todėl Administracijos pasirinktas esamos (duomenys neskelbtini) gatvės praplėtimo būdas, t. y. nustatant servitutą, suteikiantį teisę pareiškėjo Žemės sklypo dalyje tiesti gatvės važiuojamąją dalį, yra neteisėtas ir prieštarauja gatvių formavimo principams ir normoms. Teismas vertino, jog pareiškėjo teiginiai, kad Reikalavimų 5.5 punkte įtvirtinta sąlyga yra neteisėta ir nepagrįsta, nes nustačius nurodytą servitutą iš jo faktiškai bus atimta apie 55 m2 ploto žemės, kurioje bus gatvė ir takas, o po jais – komunikacijos; šiuo žemės plotu naudosis visuomenė, o pareiškėjas privalės už jį mokėti žemės mokestį, t. y. dalis pareiškėjo privačios žemės bus neteisėtai atimta visuomenės poreikiams, teisingai pareiškėjui už ją neatlyginant, susiję išimtinai su nuostoliais, kuriuos pareiškėjas gali patirti dėl būsimo servituto, ir jų atlyginimu, tačiau jais savaime nepaneigiama Administracijos Miesto plėtros departamento diskrecija išduoti Reikalavimus Žemės sklypo Projektui parengti ir jų 5.5 punkte įtvirtinti servituto sąlygą.
Teismas pažymėjo, kad Žemės įstatymo 23 straipsnio 7, 8 dalyse įtvirtintas dėl nustatytų servitutų atsiradusių nuostolių atlyginimo mechanizmas. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjo teiginiai dėl galimų nuostolių, kildinamų iš žemės servituto nustatymo, kai toks servitutas dar nėra nustatytas, yra hipotetiniai, jie neturi teisinės reikšmės sprendžiant šią administracinę bylą. Atsižvelgęs į nurodytus argumentus, nustatytas faktines aplinkybes, teismas konstatavo, jog nėra teisinio ir faktinio pagrindo teigti, kad Administracijos Miesto plėtros departamentas Reikalavimų 5.5 punkte įtvirtinęs servituto sąlygą Žemės sklypo Projektui parengti būtų veikęs neteisėtai ar kad šiame punkte įtvirtinta sąlyga būtų nepagrįsta.
Teismas nurodė, kad vertinant Rašto teisėtumą ir pagrįstumą, svarbu tai, kad, kaip nustatyta šioje byloje, Administracijos Miesto plėtros departamentas turėjo teisinį ir faktinį pagrindą Reikalavimų 5.5 punkte įtvirtinti servituto sąlygą Žemės sklypo Projektui parengti, o nagrinėjant bylą nenustatyta, kad ateityje numatytas servitutas nebus objektyviai būtinas, ar kad jis nebus reikalingas viešajam interesui, numatytam įstatyme, tenkinti, ar kad juo galėtų būti neproporcingai ribojamos ir neprotingai pažeidžiamos pareiškėjo nuosavybės teisės. Teismas įvertinęs pareiškėjo 2015 m. sausio 6 d. skundo ir Rašto turinį, konstatavo, jog nenustatyta, kad būtų pažeisti iš gero administravimo principo kylantys rūpestingumo, nešališkumo, objektyvumo imperatyvai ar esminiai Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti individualiam administraciniam aktui keliami reikalavimai. Teismas sprendė, kad Raštas yra motyvuotas, motyvų išdėstymas jame yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Teismas pakartojo, jog Rašte nebuvo nurodyta jo apskundimo tvarka, tačiau šis trūkumas, ypač dėl to, kad teismui atnaujinus terminus skundui paduoti, pareiškėjo teisė kreiptis į teismą pažeista nebuvo, vertintinas kaip neesminis, t. y. nesudarantis pagrindo vien dėl to skundžiamą sprendimą laikyti neteisėtu ir panaikinti.
III.
Pareiškėjas K. Š. ir trečiasis suinteresuotas asmuo M. M. (toliau – ir apeliantai) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.
Apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo pateiktu Žemės įstatymo bei Taisyklių 46 punkto aiškinimu. Tvirtinama, kad sistemiškai aiškinant teritorijų planavimo nuostatas akivaizdu, kad servitutai suplanuojami rengiamuose žemėtvarkos projektuose, kai jie reikalingi jau esamų komunikacijų eksploatacijai, patvirtintuose teritorijų planavimo dokumentuose numatytose komunikacijoms tiesti ir kai planavimo iniciatoriaus tikslai reikalauja tokių servitutų suprojektavimo. Apeliantai nurodo, kad (duomenys neskelbtini) gatvėje yra nutiestos visos komunikacijos, jų eksploatacijai servituto nustatymas nereikalingas, be to, jokiame galiojančiame ar rengiamame teritorijų planavimo dokumente nėra nustatyta (duomenys neskelbtini) gatvės plėtra ar naujų komunikacijų plėtimas. Apeliantai teigia, kad teismas įvertinęs faktines bylos aplinkybes turėjo aiškiai nustatyti ir nurodyti, kokiu tikslu atsakovas nustato tokį reikalavimą, kas yra viešpataujantis daiktas, kas to daikto savininkas, kokiam tikslui nustatomas servitutas, pagrįsti nustatomo servituto plotą ir pan. Apeliantai akcentuoja, kad iš atsakovo atsakymų į pareiškėjo prašymus ir atsiliepimo galima daryti išvadą, kad servituto projektavimas žemės sklypo žemėtvarkos projekte yra susijęs su ateityje galimai būsima (duomenys neskelbtini) gatvės rekonstrukcija, t. y. esamos kelio važiuojamosios dalies ir kitų į raudonąsias gatvės linijas patenkančių gatvės elementų platinimu. Atsakovo nurodo, kad (duomenys neskelbtini) gatvės raudonosios linijos yra 15 m. pločio, toks plotis nustatytas statybos techniniame reglamente, kuris skirtas gatvės techninių projektų rengimui. Apeliantai pažymi, jog nerengia ir neplanuoja rengti (duomenys neskelbtini) gatvės techninio projekto, tokio projekto nerengia ir atsakovas.
Apeliantai sutinka su teismo išvada, kad Reikalavimų 5.5 punkte servitutas nustatytas nebuvo, tačiau pažymi, kad Projekto parengimas sudarys neginčijamas ir neatšaukiamas prielaidas tokio servituto nustatymui, todėl turi būti aiškus viešpataujantis daiktas, jo savininkas, pastarojo valia, servituto poreikis ir daugybė kitų klausimų, į kuriuos galima atsakyti tik rengiant gatvės plėtra numatantį teritorijų planavimo dokumentą. Paaiškina, kad rengiamo žemėtvarkos projekto tikslas yra žemės sklypo atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės, pareiškėjas ir trečiasis suinteresuotas asmuo neplanuoja, nėra suinteresuoti ir įgalioti projektuoti Vilniaus miesto savivaldybei priklausančios gatvės plėtros. Apeliaciniame skunde teigiama, kad esamos gatvės rekonstrukcija, plečiant jos raudonąsias linijas, kai tai daroma formuojant žemės sklypus (paimant juos visuomenės poreikiams) gatvės plėtrai ar nustatant kelio servitutus, turi būti sprendžiama atskirų žemės sklypų, besiribojančių su ta gatve, detaliaisiais planais ar žemėvaldos planais (kaip nagrinėjamu atveju), bet rengiant būtent tos gatvės rekonstrukciją – plėtrą nustatantį teritorijų planavimo dokumentą. Tokio dokumento rengimo metu derinant visuomenės ir atskirų žemės sklypų savininkų interesus galima atsakyti į minėtus klausimus: koks bus gatvės plotis, į kurią pusę ji bus plečiama ir kiek, kaip bus sprendžiamas gatvės paėmimui reikalingos privačios žemės savininko teisių apsaugos klausimas. Apeliantai tvirtina, kad atsakovo vykdomoje (duomenys neskelbtini) gatvės plėtroje nėra jokios sistemos ir logikos, nes pati plėtra šiuo metu nėra vykdoma, tik siekiama, pasinaudojant turimais viešojo administravimo įgaliojimais teritorijų planavimo procese, minimaliomis sąnaudomis rezervuoti teritorijas ateityje galimai gatvės plėtrai. Atsakovas neturi sprendimo, ar ta gatvės plėtra apskritai bus kada nors vykdoma. Rengiant greta (pietinėje pusėje) esantį (duomenys neskelbtini), detalųjį planą, Vilniaus miesto savivaldybė reikalavo suformuoti ir perduoti jai atskirą žemės sklypą gatvės infrastruktūrai. Iš pareiškėjo teismui pateiktų nuotraukų matyti, kad tame infrastruktūros žemės sklype įrengtas pastatyto daugiabučio namo kiemas (klojamos trinkelės), o atsakovas dėl tokio jai priklausančios savavališkos žemės užėmimo nemato jokių problemų. Todėl akivaizdu, kad (duomenys neskelbtini) gatvės plėtra artimiausius keliolika metų nėra planuojama, tačiau iš pareiškėjo reikalaujama savanoriškai sutikti su servituto nustatymu jo žemės sklypo daliai, nors neaiškus nei viešpataujantis daiktas, nei poreikis tokio servituto nustatymo, nei servituto ploto pagrįstumas. Vienintelis atsakovo argumentas, kad statybos techninis reglamentas naujai projektuojamoms ar rekonstruojamoms D1 kategorijos gatvėms nustato tokį minimalų plotį (tarp raudonųjų linijų). Iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2014 m. spalio 23 d. „Žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo reikalavimų“ 3 punkto matyti, kad žemės sklypui yra taikomi tik Vilniaus miesto savivaldybės bendrojo plano iki 2015 metų, patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519, sprendiniai. Šiame punkte nurodyta, kad detaliųjų planų ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentų šioje teritorijoje nėra, teismo spendime minima Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos A, B, C kategorijų gatvių ribų (raudonųjų linijų) schema nenurodyta. Teritorijų planavimo dokumentų registre schema neįregistruota. Taigi, galima daryti išvadą, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. 1-91 patvirtina schema nėra teritorijų planavimo dokumentas.
Apeliaciniame skunde pažymima, jog nėra aišku, kuo remdamasis teismas, nesant atitinkamo teritorijų planavimo dokumento, sugebėjo nustatyti, kad servitutas yra objektyviai būtinas, kad jis yra reikalingas viešajam interesui, numatytam įstatyme, tenkinti, ar kad juo nėra neproporcingai ribojamos ir neprotingai pažeidžiamos pareiškėjo nuosavybės teisės. Teismas nagrinėjamu atveju visiškai atsainiai ir formaliai vertino ginčo situaciją, nusprendęs, kad atitinkamo teritorijų planavimo dokumento, kuriame būtų numatyta (duomenys neskelbtini) gatvės plėtra, nebuvimas yra tik formalumas, nes gatvės platinimas yra visuomenės interesas, kuris turi prioritetą prieš privatų pareiškėjo interesą, o toks interesas matyti iš paties atsakovo patvirtintos neaiškios schemos. Nesvarbu, kad (duomenys neskelbtini) gatvė bus galimai platinama ir servitutas nustatytas tik po keliasdešimties metų arba iš viso niekada nebus platinama, nes Vilniaus miesto savivaldybė kol kas neparengė jokio tai numatančio projekto. Žemės savininko teises galima apriboti jau dabar, nesilaikant įstatymuose nustatytos procedūros, neįvertinus realaus visuomenės poreikio, elementarią žemės sklypo savininko teisę atsidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės apribojant su sklypo atidalijimu ir naujų sklypų formavimu nieko bendra neturinčiais reikalavimais.
Apeliantai pažymi, kad Vilniaus miesto savivaldybė visiškai nesuinteresuota iki galo užbaigti servituto nustatymo procedūrą, nes tokiu atveju žemės sklypo savininkas įgys teisę reikalauti kompensacijos dėl servituto nustatymo. Tačiau parengus ir patvirtinus tokį projektą apribojimai pareiškėjo žemės sklypui bus de facto nustatyti Nekilnojamojo turto registre. Apeliantai akcentuoja, kad per 16 metų jokia (duomenys neskelbtini) gatvės rekonstrukcija ar plėtra nebuvo pradėta. Dabar pareiškėjas planuoja rengti naują savo žemės sklypo planavimo dokumentą, atsidalinti iš bendrosios nuosavybės su trečiuoju suinteresuotu asmeniniu, o savivaldybė reikalauja jo sutikti su minėtų apribojimų išplėtimu, kai iki šiol nepasinaudojo 2000 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu nustatytais apribojimais ir atitinkamai nekompensavo žemės sklypo savininkui jam nustatytų nuosavybės apribojimų.
Apeliantai teigia, kad teismas pateisindamas servituto sąlygos nustatymą, neįvertino neigiamų fragmentiško viešojo administravimo ir teritorijų planavimo proceso pasekmių. Įstatymų ir kitų teisės aktų leidyba Lietuvos Respublikoje pasižymi dažna kaita. Dar didesne kaita pasižymi viešojo administravimo institucijų, tokių kaip Vilniaus miesto savivaldybės taryba ar administracija, vykdoma teritorijų planavimo pozicija: keičiasi tarybų sudėtis, atitinkamai keičiasi žmonės administracijoje, keičiami teritorijų planavimo ir kiti dokumentai.
Vilniaus miesto savivaldybės institucijos, kol kas tik valdininkų mintyse planuojančios (duomenys neskelbtini) g. plėtrą, sąmoningai vengia priimti sprendimus dėl tokiai plėtrai reikalingo privačios žemės paėmimo visuomenės poreikiams, nors juos tai įpareigoja daryti tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis, tiek Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimai.
Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2009 m. birželio 3 d. sprendimu Nr. 1-1062, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos kelių įstatymu, Lietuvos Respublikos žemės įstatymu ir Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymu bei siekdama kompleksiškai spręsti inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų plėtros bei eksploatacijos klausimus, nusprendė nustatyti, kad „rengiant teritorijų detaliuosius ir specialiuosius planus magistralinės (A, B ir C kategorijos) ir vietinės (D ir E kategorijos) gatvės (išskyrus įvažiavimų ir kiemų kelius), patenkančios į planuojamų ir esamų raudonųjų linijų ribas, turi būti formuojamos atskirais sklypais, kurie įstatymų nustatyta tvarka paimami visuomenės poreikiams, arba Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. 30-1328 nustatyta tvarka savanoriškai perduodami valstybės ar Savivaldybės nuosavybėn, o gatvių įrengimo klausimus tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir detaliojo ar specialiojo plano įgyvendintojų spręsti pasirašant sutartis dėl infrastruktūros plėtros“.
Pažymi, kad rengiant greta esančio žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), detalųjį planą iš buvusio žemės sklypo buvo suformuoti du sklypai (vienas gyvenamajai paskirčiai, kitas infrastruktūrai), o inžinerinei infrastruktūrai suformuotas naujas sklypas buvo perduotas savivaldybei neatlygintinai. Kadangi pareiškėjas nesutinka neatlygintinai perduoti savo žemės sklypo dalies, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, pažeisdama Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. 1-1062, įrašė sąlygą dėl servituto nustatymo, kai vadovaudamasi minėtu tarybos sprendimu turėjo pareikalauti suformuoti atskirą žemės sklypą inžinerinei infrastruktūrai. Pareiškėjas ne kartą nurodė, kad su tokia sąlyga jis sutiktų, o Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pasirinktas esamos miesto gatvės praplėtimo būdas yra neteisėtas, nes prieštarauja gatvių formavimo principams ir normoms, t. y. tai patvirtina ir minėtas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas. Tai patvirtina ir bendrosios kompetencijos teismų formuojama praktika. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. spalio 7 d. nutartyje priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2014, spręsdamas privačių asmenų ginčą dėl ieškovo per atsakovo žemės sklypą nutiestų komunikacijų, kurios buvo numatytos patvirtintame detaliajame plane, naudojimo (servituto nustatymo), konstatavo, kad statytojo ir žemės sklypų savininkų interesus labiausiai atitiktų ir jų pusiausvyrą užtikrintų viešosios teisės normų reglamentuojamas žemės paėmimas visuomenės poreikiams. Apeliantai pažymi, jog šioje byloje taip pat galima konstatuoti, kad esamos ir kažkada ateityje praplėstos (duomenys neskelbtini) gatvės naudos gavėjas – visuomenė, nes kalbama apie miesto infrastruktūrą, įvertinusi tai, kad gatvės važiuojamąją dalį, inžinerinius tinklus ir susisiekimo komunikacijas numatoma tiesti bei jas eksploatuoti neterminuotą laiką, kiti asmenys galės neribotai naudotis žemės sklypo dalyje nutiestomis susisiekimo komunikacijomis, o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo vertinimu, tokiais atvejais statytojo ir žemės sklypo savininkų interesus labiausiai atitiktų ir jų pusiausvyrą užtikrintų viešosios teisės normų reglamentuojamas žemės paėmimas visuomenės poreikiams, kurį taikant žemės savininkui teisingai atlyginama už paimamą jo nuosavybę. Toks reikalavimas nustatytas ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 m. birželio 3 d. sprendime Nr. 1-1062, todėl atsakovas priimdamas skundžiamą Reikalavimų sąlygą pažeidė ir minėtą tarybos sprendimą.
Pareiškėjai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 22 straipsnio 8, 10 ir 14 dalies, 23 straipsnio 2 dalies 3–4 punktų, 3 dalies, 6 dalies ir 8 dalies konstitucingumo.
Atsakovas Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jo netenkinti.
Atsakovas nurodo, kad žemės sklypų pertvarkymo ir formavimo projektai nėra teritorijų planavimo dokumentai. Atsakovas vadovaujasi Taisyklių 46 punktu ir pažymi, kad Administracijai kaip žemės sklypų pertvarkymo ir formavimo projektų rengimo organizatoriui, yra suteikta teisė siūlyti projekto iniciatoriui projektuoti servitutą, nes susisiekimo komunikacijos ir inžineriniai tinklai yra viešoji infrastruktūra ir jos poreikis, plečiantis miestui, tik didėja.
Atsakovas nurodo, kad Vilniaus miesto savivaldybė yra (duomenys neskelbtini) gatvės (duomenys neskelbtini), t. y. viešpataujančio daikto, savininkė. Atsakovas paaiškina, jog šiuo metu nėra numatyta, kada bus atliekami šios gatvės plėtros projektai, todėl atsakovas pagrįstai išreiškė valią, atsižvelgdamas į viešosios infrastruktūros svarbą miesto tinkamam funkcionavimui, t. y. viešąjį interesą, prieš atidalijant Žemės sklypą suprojektuoti preliminarų servitutą būsimiems inžineriniams tinklams ir susisiekimo komunikacijos tiesti bei eksploatuoti.
Atsakovas teigia, kad turi kompetenciją vertinti, ar ateityje bus poreikis remontuoti, plėsti esamas ar statyti naujas gatves, nes pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 dalį viena iš savarankiškų savivaldybės funkcijų yra vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas (analogiškos funkcijos numatytos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtintame Kelių priežiūros apraše). Atsakovas pažymi, jog vadovaujantis Taisyklių 24 punktu, kai priimamas sprendimas pradėti rengti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą, organizatorius, atsižvelgdamas į projekto tikslus, parengia projekto rengimo reikalavimus, Projekto organizatoriumi laikytina Administracija (Taisyklių 12.2 p.), todėl atsakovas rengia reikalavimus, remdamasi Taisyklių nuostatomis.
Atsakovas pažymi, kad savaime servituto suprojektavimas žemės sklypo atidalijimo projekte jokių teisinių pasekmių apeliantams nesukels, nes nei Reikalavimais, nei pačiu žemės atidalijimo projektu servitutai nėra nustatinėjami. Atsakovas teigia, kad apeliantai neįrodė, kad servituto suprojektavimas apribos jų galimybes naudotis Žemės sklypu – patvirtintas žemės sklypo atidalijimo projektas su suprojektuotu servitutu nėra pagrindas servitutui įregistruoti, tad jokie žemės sklypo naudojimo apribojimai dėl to kilti negali.
Atsakovas nesutinka su apeliantų teiginiu, kad Vilniaus miesto savivaldybė visiškai nesuinteresuota iki galo užbaigti servituto nustatymo procedūrą, nes tokiu atveju žemės sklypo savininkas įgis teisę reikalauti kompensacijos dėl servituto nustatymo. Atsakovas pažymi, kad iki galo neužbaigus servituto nustatymo procedūrų (t. y. po žemės sklypo atidalijimo projekto patvirtinimo nesikreipus į Tarnybą Žemės įstatymo 23 str. numatyta tvarka) nagrinėjamu atveju apeliantams, kaip jau buvo minėta, nekils jokių teisinių pasekmių, todėl tokie apeliantų argumentai yra spekuliatyvus ir nepagrįstai bandantys sudaryti įspūdį teismui, jog servituto suprojektavimas žemės atidalijimo projekte iš esmės reikš neatlygintino servituto nustatymą ir apeliantų teisių suvaržymą.
Atsakovas pažymi, kad apeliantai patys nurodo, jog jų žemės sklypo atidalijimo projektas su (duomenys neskelbtini) gatvės rekonstrukcija ar plėtra yra visiškai nesusijęs, todėl nesuprantama, kodėl apeliaciniame skunde kaip vienu iš pagrindiniu teismo sprendimo tariamo neteisėtumo argumentu yra nurodomas faktas, kad šiuo metu nėra suplanuota (duomenys neskelbtini) gatvės plėtra. Atsakovas taip pat pabrėžia, kad vadovaujantis paskutinės redakcijos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 61 statybos techniniu reglamentu 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ (neteko galios nuo 2015 m. sausio 1 d., nes įsigaliojo naujas STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“) motorizuoto eismo gatvės yra skirstomos į 4 kategorijas – A, B, C ir D (analogiškas suskirstymas numatytas ir minėtame STR 2.06.04:2014). Remiantis to paties reglamento 4.2 punktu, bendruoju atveju gatvės juosta tarp raudonųjų linijų yra skirta įrengti važiuojamąją dalį ir kitus gatvės elementus (šaligatvius, pėsčiųjų ir dviratininkų takus); inžinerinius tinklus; transporto priemonių aptarnavimo pastatus, stovėjimo vietas; taršos slopinimo įrangą; želdinius. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519 patvirtino Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą. Nurodyto bendrojo plano pagrindu Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2011 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. 1-91 patvirtino Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos A, B, C kategorijų gatvių raudonųjų linijų schemą. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad minėtos gatvių ribų schemos tikslas yra patikslinti galiojančio Vilniaus miesto teritorijos bendrojo plano Susisiekimo dalies sprendinius: nustatyti naujų „A“, „B“, „C“ kategorijų gatvių raudonąsias linijas, patikslinti anksčiau buvusių magistralinių gatvių, kurios perėjo į „D“ gatvių tinklo kategoriją, raudonąsias linijas ir t. t. Atsakovas pažymi, jog ši schema nėra teritorijų planavimo dokumentas, tačiau yra parengta miesto bendrojo plano pagrindu. Atsakovas nurodo, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba nėra patvirtinusi ir atitinkamame akte išvardijusi Vilniaus miesto teritorijoje esančių gatvių, priskirtinių D kategorijai, plano ar schemos. Visgi, atsižvelgiant į tai, kad pagal jau minėtą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 61 patvirtinto statybos techninio reglamento 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ 2.3 punktą ir 1 lentelę, motorizuoto eismo susisiekimo gatvės skirstomos į 4 kategorijas: „A“ - greito eismo gatvės, „B“ - pagrindinės gatvės, „C“ - aptarnaujančios gatvės ir „D“ - pagalbinės gatvės, kiekviena iš Vilniaus mieste esančių gatvių yra priskiriama vienai iš išvardintų gatvių kategorijų. (duomenys neskelbtini) gatvė pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. 1-91 nėra priskiriama A, B ar C kategorijų gatvėms, konstatuotina, kad (duomenys neskelbtini) gatvė yra D kategorijos, o Žemės sklypas patenka į (duomenys neskelbtini) g. raudonųjų linijų ribas – šios aplinkybės apeliantų nuginčytos nebuvo. Remiantis STR 2.06.01:1999 7 lentele, D kategorijos gatvės juostos plotis tarp raudonųjų linijų yra 12–20 m. Atsakovas pažymi, kad atsižvelgus į teritorijos, kurioje yra (duomenys neskelbtini) gatvė, esama užstatymą buvo nustatytas minimalus 12 metrų plotis taip raudonųjų (duomenys neskelbtini) g. linijų (toks minimalus plotis reglamente buvo numatytas išduodant Reikalavimus). Taigi, nustatant (duomenys neskelbtini) gatvės raudonąsias linijas, atsižvelgiant į vietovės užstatymą ir galimus transporto srautus, buvo pasirinktas optimaliausias gatvės plotis ir jo mažinti nebuvo jokių galimybių. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas, vadovaudamasis aukščiau išdėstytu reglamentavimu bei Taisyklių 46 punkto 2 pastraipa. Reikalavimų 5.5 punktu nustatė sąlygą dėl servituto Žemės sklypo daliai, patenkančiai į (duomenys neskelbtini) gatvės raudonąsias linijas, suprojektavimo, t. y. atsakovas veikė teisės aktų jam suteiktos kompetencijos ribose. Atsakovas akcentuoja, kad teisės aktai nereglamentuoja, kaip ir kokiuose dokumentuose turi būti nustatomos gatvių raudonosios linijos, todėl nesutinka su apeliantų argumentais, kad (duomenys neskelbtini) gatvės raudonosios linijos apskritai nėra nustatytos ar juolab, kad gali būti nustatomos tik rengiant gatvių plėtros teritorijų planavimo dokumentus.
Atsakovas pažymi, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu paaiškino, kad Administracijos Miesto plėtros departamento specialistai preliminarias žemės sklypų ribų schemas rengia naudodami savivaldybės turimą topografinį planą, sudarytą geografinių informacinių sistemų (GIS) pagrindu. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos geodezijos ir kartografijos įstatymu topografinis žemėlapis – žemėlapis, kuriame vaizduojami žemės paviršiaus topografiniai gamtiniai ir antropogeniniai objektai. Savivaldybės įmonė „Vilniaus planas“ nuolat atnaujina ir pildo Vilniaus miesto savivaldybės skaitmeninio suvestinio žemėlapio topografinių inžinerinių duomenų bazės įrašus – taigi raudonosios Vilniaus miesto gatvių rekomendacinės linijos yra numatomos nuolat atnaujiname Vilniaus miesto savivaldybės suvestiniame skaitmeniniame žemėlapyje, atsižvelgus į atitinkamų statybos techninių reglamentų, nustatančių gatvių charakteristikas, reikalavimus, o taip pat vietovės ypatybes ir užstatymą ir toks reguliavimas nepažeidžia jokių teisės aktų imperatyvų.
Atsakovas akcentuoja, kad Žemės sklypo daliai, kuriai yra siūlomas nustatyti servitutas inžinerinės infrastruktūros tinklams tiesti, dar 2000 m. rugpjūčio 10 d. Vilniaus miesto valdybos sprendimu Nr. 1593V buvo nustatytas žemės apribojimas – sklypo naudotojas privalo, esant reikalui, leisti pakloti per sklypą bendro naudojimo inžinerinius tinklus. Minėto valdybos sprendimo pagrindu žemės sklypo ribose l-2-2a-la (kuriose siūloma nustatyti servitutą) taip pat uždrausta nauja statyba, kadangi šioje vietoje yra nutiesti bendro naudojimo inžineriniai tinklai ir įrenginiai. Atsakovas pažymi, jog apeliantų teigimu, Savivaldybė už šiuos apribojimus žemės savininkui nekompensavo, iki šiol nepasinaudojo nustatytais apribojimais, todėl tai patvirtina jų poziciją, jog atsakovas ir nagrinėjamu atveju siekia nepagrįstai suvaržyti apeliantų teises. Atsakovas pažymi, kad apeliantas nenurodo, kokiais teisės aktais remiantis Savivaldybė privalėjo kompensuoti pareiškėjui žemės sklypui nustatytus apribojimus, kurie nebuvo įregistruoti kaip servitutas. Nagrinėjamu atveju servitutas yra rekomenduojamas suprojektuoti dėl aiškios priežasties – norimo atidalinti žemės sklypo dalies patekimo į (duomenys neskelbtini) gatvės raudonųjų linijų ribas. Atsakovui nusprendus servitutą įteisinti ir Tarnybai tuo pagrindu priėmus administracinį aktą atsiras iš servituto kylančios teisės ir pareigos – servituto apribojimų įregistravimas ir atlygintinumas. Atsakovas pažymi, kad servitutą nustačius Tarnybos administraciniu aktu, Žemės įstatymas (23 str. 7 ir 8 d.) įtvirtina dėl nustatytų servitutų atsiradusių nuostolių atlyginimo mechanizmą, kuris žemės sklypų savininkų nuostolių atsiradimą sieja su servituto įregistravimu nekilnojamojo turto registre. Taigi įstatymas nenumato, kad suprojektuotas, bet neįregistruotas servitutas gali lemti kokių nors žemės savininkų nuostolius.
Atsakovas pažymi, jog apeliaciniame skunde yra nagrinėjama hipotetinė situacija, kaip turėtų būti vykdoma (duomenys neskelbtini) gatvės plėtra, kai pagal skirtingų redakcijų statybos techninius reglamentus skiriasi pagrindiniai gatvių techniniai parametrai. Atsakovas pažymi, kad kaip ir nurodė apeliantai, Žemės sklypo atidalijimo projektas nėra niekaip susijęs su (duomenys neskelbtini) gatvės plėtra, apeliantai neturi pareigos rūpintis Savivaldybei nuosavybės teise valdomų inžinerinių statinių remontu ar rekonstrukcija, todėl nurodomi argumentai nėra susiję su nagrinėjamos bylos dalyku. Taip pat nėra aišku, kuo su šios bylos nagrinėjimo dalyku yra susijusi Panevėžio savivaldybės administracija ir šiame mieste rengiami detalieji planai.
Atsakovas tvirtina, kad kol nėra parengtas (duomenys neskelbtini) gatvės plėtros projektas, nėra jokio faktinio ar teisinio pagrindo konstatuoti, kad tokia plėtra nėra galima. Nagrinėjamu atveju yra siūlomas projektuoti servitutas tik konkrečiai Žemės sklypo daliai, patenkančiai į (duomenys neskelbtini) gatvės raudonųjų linijų ribas, t. y. suprojektavus konkretaus dydžio servitutą (ir jį teisės aktų tvarka patvirtinus), už jį yra atlyginama visa apimtimi, nepaisant to, kuri servituto dalis faktiškai bus ar yra naudojama viešpataujančiam daiktui eksploatuoti.
Atsakovas paaiškina, jog tam, kad administraciniu aktu Tarnyba galėtų nustatyti servitutą inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų tiesimui, naudojimui ir eksploatavimui, privalo būti parengtas teritorijų planavimo ar žemės valdos projektas, kuriame toks servitutas yra suprojektuotas – servituto nustatymui ateityje. Vadovaujantis Žemės įstatymo VIII skyriaus nuostatomis žemė visuomenės poreikiams iš privačios žemės savininkų gali būti paimama, kai ši žemė pagal specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ar detaliuosius planus, parengtus Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka, tenkinant viešąjį interesą reikalinga šio įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nurodytiems visuomenės poreikiams tenkinti. Visuomenės poreikiams reikalingam konkrečiam objektui statyti (įrengti) konkrečios vietos ir ploto motyvuotas pagrindimas turi būti atliktas rengiant detaliojo ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentą (Žemės įstatymo 45 str. 2 d.). Atsižvelgiant į tai, kad šioje teritorijoje nėra parengto detaliojo plano ar žemės paėmimo visuomenės poreikiams projekto, Žemės sklypo dalis, patenkanti į gatvės apsaugos juostas, negali būti paimta visuomenės poreikiams. Tais atvejais, kai privačios žemės sklype numatoma tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kurie nuosavybės teise priklausys ne žemės sklypo savininkui, ir nėra Žemės įstatymo VIII skyriaus numatytais atvejais valstybės institucijos ar savivaldybės tarybos sprendimo inicijuoti tokio žemės sklypo ar jo dalies paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, turėtų būti nustatomas servitutas, suteikiantis teisę tiesti minėtus tinklus, jais naudotis ir juos aptarnauti, nes kitu atveju nebūtų galimybės privačios žemės sklype tiesti bendrojo naudojimo inžinerinės infrastruktūros tinklus ir juos eksploatuoti.
Atsakovas pažymi, jog pareiškėjui ne kartą paaiškino, kad artimiausiu metu nėra planuojama organizuoti detaliojo ar specialiojo teritorijų planavimo dokumento rengimo, kuriame būtų numatytas privačios žemės, patenkančios į (duomenys neskelbtini) gatvės raudonąsias linijas, paėmimas visuomenės poreikiams. Akcentuoja, kad apeliantai savo skunde nepagrįstai remiasi Vilniaus miesto savivaldybės 2009 m. birželio 3 d. sprendimu Nr. 1-1062, numatančiu, kad rengiant teritorijų detaliuosius ir specialiuosius planus magistralinės (A, B ir C kategorijos) ir vietinės (D ir E kategorijos) gatvės (išskyrus įvažiavimų ir kiemų kelius), patenkančios į planuojamų ir esamų raudonųjų linijų ribas, turi būti formuojamos atskirais sklypais, kurie įstatymų nustatyta tvarka paimami visuomenės poreikiams, arba Administracijos direktoriaus 2006 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. 30-1328 nustatyta tvarka savanoriškai perduodami valstybės ar Savivaldybės nuosavybėn, o gatvių įrengimo klausimus tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir detaliojo ar specialiojo plano įgyvendintojų spręsti pasirašant sutartis dėl infrastruktūros plėtros. Atsakovas pažymi, kad žemės sklypo atidalijimo projektas nėra nei detalusis, nei specialusis teritorijų planavimo dokumentas, todėl atsakovas nepažeidė, kaip nurodo apeliantai, ir negalėjo pažeisti minėto Tarybos sprendimo.
Atsakovas akcentuoja, kad nuosavybės teisė nėra absoliuti, o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad viešpataujančio daikto turėtojo teisės gali būti ginamos tiek nustatant servitutą nekilnojamajam daiktui, tiek paimant šį daiktą ar atitinkamą jo dalį visuomenės poreikiams, o diskrecijos teisė pasirinkti vieną iš minėtų civilinių teisių gynimo būdą priklauso viešpataujančio daikto turėtojui.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Tarnybos Vilniaus miesto skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo spręsti dėl apeliantų apeliacinio skundo pagrįstumo atsižvelgiant į Tarnybos atsiliepime išdėstytus argumentus.
Trečiasis suinteresuotas asmuo sutinka su teismo išvada, jog Vilniaus miesto valdybos 2000 m. rugpjūčio 10 d. sprendime Nr. 1593V, kuriuo patvirtintos Žemės sklypo ribos, sąlygos ir naudojimo teisės apribojimai buvo įtvirtinta, kad Žemės sklypo savininkai, t. y. apeliantai privalo vykdyti žemės naudojimo teisės apribojimus ir įtvirtinta jų pareiga esant reikalui leisti pakloti per Žemės sklypą bendros nuosavybės inžinerinius tinklus, taip pat nustatyta, kad Žemės sklypo ribose l-2-2a-la statyba yra negalima ir kad turi būti numatyti žemės naudojimo apribojimai dėl per sklypą ir šalia jo praeinančių bendro naudojimo inžinerinių tinklų ir įrenginių. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, ir tai, kad Žemės sklypui yra nustatyti apribojimai vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, Tarnyba nesutinka su apeliantų argumentais, kad jų nuosavybės teisės pagal rengiamą Žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą yra nepagrįstai apribojamos ir už šiuos apribojimus, reikalingus servituto nustatymui (ateityje numatomai (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijai ar plėtrai), nebus taikomas tinkamas kompensavimas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo sutinka su apeliantų argumentais, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad Reikalavimų 5.5 punkte nustatyta sąlyga įtvirtinta vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. 1-91, kuriuo patvirtinta Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos A, B, C kategorijos gatvių ribų (raudonųjų linijų) schema ir nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos padaliniams rekomenduotina atsižvelgti į šią schemą inter alia išduodant reikalavimus žemės sklypo planams, prilyginamiems detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, rengti, tačiau nurodyta schema negali būti laikoma teritorijų planavimų dokumentu. Tarnybos nuomone, teismas nepagrįstai nurodė, kad Reikalavimų 5.5 punkte nustatyta servituto suprojektavimo sąlyga nesukelia apeliantams teisinių padarinių, kol servitutas nenustatytas administraciniu aktu. Pažymi, kad apeliantai rengdami Žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą privalo laikytis Reikalavimų, nes priešingu atveju Žemės sklypo planas nebus patvirtintas. Todėl mano, kad teismas nagrinėjamoje byloje neatsižvelgė į susiklosčiusią specifinę situaciją, jog Reikalavimai apriboja apeliantų galimybes Žemės sklypo planą rengti jų pageidaujamomis sąlygomis, nors ir nėra pradėta servituto nustatymo administraciniu aktu procedūra.
Tarnyba sutinka su apeliantų pozicija, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas nuosavybės teisė yra neliečiama, tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad vadovaujantis Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje išdėstytais išaiškinimais, nuosavybės teisė nėra absoliuti. Pagal Konstituciją nuosavybės teisės ribojimas yra galimas, tačiau visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: nuosavybės teisė ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir / arba konstituciškai svarbius tikslus; yra laikomasi proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
Byloje iš esmės kilęs ginčas dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento direktoriaus 2014 m. spalio 23 d. patvirtintų Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo reikalavimų 5 punkto 5 papunkčio, kuriuo nustatytas reikalavimas sklypo dalyje, patenkančioje į (duomenys neskelbtini) gatvės raudonąsias linijas, suprojektuoti servitutą, suteikiantį teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti, teisėtumo ir pagrįstumo.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas K. Š. 2014 m. birželio 5 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui pateikė prašymą organizuoti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą žemės sklypui, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini).
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2014 m. liepos 31 d. įsakymu Nr. 30-2178 “Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo” nustatė, kad pradedamas rengti 2393 kv. m žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) formavimo ir pertvarkymo projektas, kurio tikslas – atidalyti bendrosios dalinės nuosavybės teise turimo žemės sklypo dalis ir suformuoti du atskirus žemės sklypus. Šiuo įsakymu pavedė Vilniaus miesto plėtros departamentui informuoti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) bendraturčius apie pradedamą rengti šio sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą bei parengti projekto rengimo reikalavimus.
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento direktorius 2014 m. spalio 23 d. patvirtino žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo reikalavimus Nr. A648-508/14(2.14.2.12-MP8), kuriuose nustatyta, kad jie parengti pertvarkant Žemės sklypą (1 punktas); jų pagrindu parengtu projektu siekiama atidalyti bendrosios dalinės nuosavybės teise turimo žemės sklypo dalis ir suformuoti du atskirus žemės sklypus (2 punktas); jie parengti taikant Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519 patvirtintą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą (3 punktas); pertvarkomam Žemės sklypui taikytinų detaliųjų planų, specialiojo teritorijos planavimo dokumentų, galiojančių žemės valdos projektų sprendinių nėra (3 punkto 2–4 papunkčiai); rengiant projektą reikalaujama sklypo dalyje, patenkančioje į (duomenys neskelbtini) gatvės raudonąsias linijas, suprojektuoti servitutą, suteikiantį teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti (5 punkto 5 papunktis).
Pareiškėjas 2014 m. lapkričio 10 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją su prašymu, kuriame prašė inicijuoti jam priklausančio 55 kv. m žemės ploto, esančio (duomenys neskelbtini), paėmimą visuomenės poreikiams ir išreikšdamas nesutikimą su Reikalavimų 5 punkto 5 papunkčiu, kuriame reikalaujama jo sklypo dalyje suprojektuoti servitutą.
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, 2014 m. gruodžio 9 d. rašte Nr. A256-2250/14(2.14.2.12-MP8) nurodė, kad minėtoje teritorijoje nėra parengto detaliojo plano ar žemės paėmimo visuomenės poreikiams projekto, todėl žemės sklypo dalis, patenkanti į gatvės apsaugos juostas, negali būti paimta visuomenės poreikiams. Taip pat paaiškino, kad dėl lėšų stokos artimiausiu metu neplanuojama organizuoti detaliojo ar specialiojo teritorijų planavimo dokumento rengimo, kuriame būtų numatytas privačios žemės, patenkančios į (duomenys neskelbtini) gatvės raudonąsias linijas, paėmimas visuomenės poreikiams.
Pareiškėjas 2015 m. sausio 6 d. skundu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių, prašydamas inicijuoti jam priklausančio 55 kv. m žemės ploto paėmimą visuomenės poreikiams arba panaikinti Reikalavimų 5.5 punktą, kuriame nustatytas servitutas. Išnagrinėjęs šį skundą, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2015 m. vasario 12 d. rašte Nr. A63-148/15(3.2.1.EM4)(48510) pareiškėjui nurodė, kad artimiausiu metu neplanuojama organizuoti detaliojo ar specialiojo teritorijų planavimo dokumento rengimo, kuriame būtų numatytas privačios žemės, patenkančios į (duomenys neskelbtini) gatvės raudonąsias linijas, paėmimas visuomenės poreikiams, ir pareiškėjas apie tai buvo informuotas 2014 m. gruodžio 9 d. raštu Nr. A256-2250/14(2.14.2.12-MP8). Rašte taip pat nurodė, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą išbraukti Reikalavimų 5.5 punkte išdėstytą reikalavimą, nes žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektu servitutai nėra nustatomi, o iš jų kylančios teisės ir pareigos subjektams atsiranda tik įregistravus servitutą, išskyrus atvejus, kai servitutą nustato įstatymai.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad Reikalavimų 5.5 punkte nustatytas reikalavimas sklypo dalyje, patenkančioje į (duomenys neskelbtini) gatvės raudonąsias linijas suprojektuoti servitutą, suteikiantį teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti, nustatytas pagrįstai, todėl pareiškėjo skundą atmetė. Teismas nustatė, kad Reikalavimas 5.5 punkte nustatytas, be kita ko, vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. 1-91 (2013 m. liepos 10 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. 1-1328 redakcija), kuriuo patvirtinta Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos A, B, C kategorijos gatvių ribų (raudonųjų linijų) schema ir Administracijos padaliniams rekomenduota atsižvelgti į šią schemą išduodant reikalavimus ir sąlygas rengti arba keisti teritorijų planavimo dokumentus, statinių projektus, Administracijos Miesto plėtros departamentas vadovaujasi šia schema išduodamas reikalavimus žemės sklypo planams, prilyginamiems detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, rengti. Be to, Vilniaus miesto valdybos 2000 m. rugpjūčio 10 d. sprendime Nr. 1593V, kuriuo patvirtintos Žemės sklypo ribos, jo naudojimo teisės apribojimai, sąlygos, nustatyta, kad Žemės sklypo savininkas privalo vykdyti žemės naudojimo teisės apribojimus ir jame įtvirtinta Žemės sklypo savininko pareiga esant reikalui leisti pakloti per Žemės sklypą bendros nuosavybės inžinerinius tinklus, todėl sprendė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas turėjo teisinį ir faktinį pagrindą Reikalavimų 5.5 punkte įtvirtinti servituto sąlygą Žemės sklypo projektui parengti.
Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu apeliaciniame skunde iš esmės teigia, kad reikalavimas suprojektuoti Žemės sklype servitutą susijęs su ateityje galimai būsima (duomenys neskelbtini) gatvės rekonstrukcija, t. y. esamos kelio važiuojamosios dalies ir kitų į raudonąsias gatvės linijas patenkančių gatvės elementų platinimu, tačiau tokie sprendiniai nėra numatyti nei detaliajame, nei specialiajame planuose. Gatvės rekonstrukcijos projektas taip pat nėra rengiamas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad išdavus Reikalavimų 5.5 punkte nurodyta sąlyga (suprojektuoti servitutą) servitutas nustatytas nebuvo.
Taigi teisėjų kolegija vertins, ar atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, teisėtai ir pagrįstai Reikalavimų 5.5 punkte nustatė reikalavimą pareiškėjui rengiant Projektą, sklypo dalyje, patenkančioje į (duomenys neskelbtini) gatvės raudonąsias linijas, suprojektuoti servitutą, suteikiantį teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti.
Kaip pagrįstai sprendime pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektas (toliau –ir Projektas), kurio rengimo metu pareiškėjui išduoti Reikalavimai, yra žemėtvarkos planavimo dokumentas, t. y. žemės valdos projektas (Žemės įstatymo 2 straipsnio 27 dalis, 37 straipsnio 3 dalies 2 punktas), todėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas, rengdamas Reikalavimus, turėjo vadovautis teisiniu reguliavimu, įtvirtintu aktualios redakcijos Žemės įstatyme (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-411 redakcija, galiojusi nuo 2014 m. sausio 1 d.) ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513 patvirtintose Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklėse (toliau – ir Taisyklės).
Taisyklių 19 punkte nustatyta, kad iniciatoriai prašymą organizuoti Projekto rengimą pateikia raštu užpildydami Taisyklių 1 priede nurodytą prašymo formą. Šių Taisyklių 25 punkte nustatyta, kad reikalavimai turi būti konkretūs, tiesiogiai susieti su Projekto teritorija ir tikslais, vietovės ypatumais ir ribomis, parengti atsižvelgiant į gretimų žemės sklypų pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir žemės sklypų naudojimo būdus bei trečiųjų suinteresuotų asmenų pagrįstų teisių apsaugą, susijusią su Projekto tikslais. Reikalavimuose išvardijamos konkrečios teisės aktų nuostatos, kuriomis vadovaujantis turi būti rengiamas Projektas.
Žemės įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žemės servitutai nustatomi Civilinio kodekso nustatytais pagrindais. Pagal Civilinio kodekso 4.124 straipsnio 1 dalį, servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo numatytais atvejais – administracinis aktas. Servituto nustatymo administraciniu aktu sąlygas ir tvarką reglamentuoja Žemės įstatymo 23 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad <...> administraciniu aktu servitutus nustato Nacionalinė žemės tarnyba vadovo arba jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu, o to paties straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad administraciniu aktu Vyriausybės nustatyta tvarka pagal patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų ar žemės valdos projektų sprendinius servitutai nustatomi <...> išnuomotiems ar perduotiems neatlygintinai naudotis valstybinės žemės sklypams, taip pat savivaldybių ir privačios žemės sklypams, kai pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus numatomas servitutas, suteikiantis teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti.
Taigi iš šios teisės normos matyti, kad teisė administraciniu aktu nustatyti minėtą servitutą gali būti įgyvendinta, jeigu šios rūšies servitutas (suteikiantis teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti) numatytas atitinkamame teritorijų planavimo dokumente, patvirtintame nustatyta tvarka.
Kaip pagrįstai apeliaciniame skunde nurodo pareiškėjas, nors ginčijama Reikalavimų 5.5 punkte įtvirtinta sąlyga servitutas nėra nustatomas, tačiau toks reikalavimas turi būti objektyviai pagrįstas. Be kita ko, pastebėtina, jog servitutų suprojektavimas ir jų nustatymas savaime nėra savitikslis. Atitinkamą servitutą projektuojant, jį nustatant įvertinamas ir jo nustatymo tikslingumas, reikalingumas, nes jo nustatymu yra atitinkamai ribojamos kito asmens teisės.
Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas, nustatydamas Reikalavimų 5.5 punkte sąlygą suprojektuoti minėtą servitutą, šio reikalavimo nepagrindė. Byloje nėra jokių duomenų ir įrodymų, objektyviai patvirtinančių, kad planuojamos teritorijos dalyje ketinama tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius bei takus, tokių įrodymų nepateikė ir atsakovas. Aplinkybė, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. 1-19 buvo patvirtintos Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos A, B, C kategorijos gatvių ribų (raudonųjų linijų) schema ir rekomenduota Administracijos padaliniams išduodant reikalavimus ir sąlygas rengti planavimo dokumentus bei tai, kad Vilniaus miesto valdybos 2000 m. rugpjūčio 10 d. priimtame Nr. 1593V, kuriuo patvirtintos Žemės sklypo ribos, jo naudojimo teisės apribojimai, sąlygos ir nustatyta, kad Žemės sklypo savininkas privalo vykdyti žemės naudojimo teisės apribojimus ir nustatyta pareiga esant reikalui leisti pakloti per Žemės sklypą bendros nuosavybės inžinerinius tinklus ir kt., kurie nėra teritorijų planavimo dokumentai, nesudaro pagrindo atsakovui išduodant Projekto rengimo reikalavimus reikalauti pareiškėjui nuosavybes teise priklausančiame Žemės sklype suprojektuoti nurodytą servitutą.
Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas turėjo teisinį ir faktinį pagrindą Reikalavimų 5.5 punkte įtvirtinti servituto sąlygą Žemės sklypo Projektui rengti.
Minėta, kad servitutų suprojektavimas savaime nėra savitikslis. Nustatant minėtą reikalavimą, turi būti vertinama, ar jis atitinka teisės aktų reikalavimus, yra pagrįstas. Nagrinėjamu atveju nesant duomenų, kad numatytas suprojektuoti servitutas bus objektyviai būtinas ar bus reikalingas viešajam interesui, numatytam įstatyme, taip pat, kad net ir patvirtinus Žemės sklypo Projektą (žemės valdos projektą), Vilniaus miesto savivaldybė kaip viešpataujančiuoju tampančio daikto savininkas nustatyta tvarka Nacionalinei žemės tarnybai teiks prašymą dėl servituto nustatymo ir išreikš valią dėl tokio servituto reikalingumo, nesant galimybių įvertinti kokia apimtimi ši sąlyga bus realizuota Projekte, kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, toks reikalavimas, nors šiuo dokumentu servitutas ir nėra nustatomas, negali būti pripažintas tikslingu ir pagrįstu, neribojančiu pareiškėjo nuosavybės teisių.
Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad Žemės įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad sprendimas nustatyti servitutą negali būti priimtas, jeigu iki teritorijų planavimo dokumento ar žemės valdos projekto patvirtinimo neišreikšta viešpataujančiuoju tampančio daikto savininko valia dėl servituto reikalingumo. Viešpataujančiuoju tampančio daikto savininkas savo valią išreiškia Nacionalinei žemės tarnybai pateikdamas prašymą dėl siūlomo servituto pagal parengtą teritorijų planavimo dokumentą ar žemės valdos projektą nustatymo. Kai siūloma nustatyti servitutą <...> centralizuotiems (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklams (požeminėms ir antžeminėms komunikacijoms), keliams ir takams tiesti, jais naudotis bei juos aptarnauti, prašymą dėl siūlomo servituto pagal teritorijų planavimo dokumentą ar žemės valdos projektą nustatymo pateikia esamų statinių, prie kurių reikia prieiti ar privažiuoti, savininkai arba patikėjimo teisės subjektai <...>, o tais atvejais, kai žemės sklype numatoma tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius ir takus, – šių darbų užsakovas. Atsižvelgiant į šias teisės aktų nuostatas, pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentas, kad Reikalavimų 5.5 punkte įtvirtinus servituto nustatymo sąlygą, tokiu būdu išreikšta Vilniaus miesto savivaldybės valia dėl tokio žemės servituto reikalingumo ir sudarytos prielaidos, nustatyta tvarka patvirtinus Žemės sklypo Projektą (žemės valdos projektą), tokį servitutą nustatyti, yra nepagrįstas.
Teismui pripažinus, kad Reikalavimų 5.5 punkte nustatytas reikalavimas suprojektuoti servitutą yra nepagrįstas, atitinkamai ginčijamo 2015 m. vasario 12 d. rašto Nr. A63-148/15(3.2.1.EM4)(48510) dalis, kurioje pareiškėjui nurodyta, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą išbraukti Reikalavimų 5.5 punkte išdėstytą reikalavimą, negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta, todėl naikinama.
Nustačius, kad Reikalavimų 5.5 punkto reikalavimas yra nepagrįstas, kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nagrinėjamu atveju nėra reikšmingi. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).
Pareiškėjas ir trečiasis suinteresuotas asmuo M. M. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 22 straipsnio 8, 10 ir 14 dalies, 23 straipsnio 2 dalies 3–4 punktų, 3 dalies, 6 dalies ir 8 dalies konstitucingumo.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Prašymams kreiptis į Konstitucinį Teismą išspręsti administracinėje byloje taikomos ABTĮ 4 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos, t. y. jei administracinę bylą nagrinėjantis teismas turi pagrindo manyti, jog nagrinėjamoje konkrečioje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, kreipiasi į Konstitucinį Teismą ir stabdo bylą kol Konstitucinis Teismas išnagrinės konstitucinės justicijos bylą (ABTĮ 99 str. 3 p.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl bylos proceso dalyvių prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą yra išaiškinęs, kad tokie prašymai individualią bylą nagrinėjančiam teismui yra tik vada vertinti, ar yra pagrindo manyti, jog konkrečioje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) gali prieštarauti Konstitucijai. Pagrindas konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai. Kreipimasis į Konstitucinį Teismą jo kompetencijai priskirtais klausimais priklauso bylą nagrinėjančio teismo diskrecijai, kurią lemia tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla teisiškai pagrįstų abejonių dėl sprendžiant bylą taikytino norminio teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1645/2012; kt.). Taigi teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Įvertinus tai, kas pirmiau nurodyta, teisėjų kolegijai teisiškai pagrįstų abejonių dėl prašomų ištirti teisės aktų konstitucingumo nekyla, todėl teisėjų kolegija, pasinaudodama savo diskrecijos teise, į Konstitucinį Teismą dėl minėtų teisės akto nuostatų atitikties Konstitucijai nesikreipia.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo K. Š. (K. Š.) ir trečiojo suinteresuoto asmens M. M. (M. M.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 29 d. sprendimo dalį, kurią pareiškėjo skundas dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2014 m. spalio 23 d. patvirtintų Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo reikalavimų Nr. A648-508/14(2.14.2.12-MP8) 5.5 punkto ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2015 m. vasario 12 d. rašto Nr. A63-148/15(3.2.1.EM4)(48510) panaikinimo atmestas, panaikinti ir pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2014 m. spalio 23 d. patvirtintų Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo reikalavimų Nr. A648-508/14(2.14.2.12-MP8) 5.5 punktą.
Panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2015 m. vasario 12 d. rašto Nr. A63-148/15(3.2.1.EM4)(48510) dalį, kurioje nuspręsta, kad nėra pagrindo tenkinti K. Š. prašymą išbraukti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2014 m. spalio 23 d. patvirtintų Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo reikalavimų Nr. A648-508/14(2.14.2.12-MP8) 5.5 punkte nurodytą reikalavimą.
Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 29 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Audrius Bakaveckas
Artūras Drigotas