Civilinė byla Nr. e2S-156-562/2021

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-34916-2020-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.14.8.3; 3.3.2.4

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2021 m. sausio 29 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rosita Patackienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės N. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 10 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovės N. S. ieškinį atsakovui V. P. dėl tėvystės nuginčijimo ir tėvystės nustatymo.

Teismas

nustatė:

                                                                 I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė N. S. (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą prašydama:

1.1.                      pripažinti, kad V. P. ne?ra ieškovės te?vas, o ieškovė ne?ra V. P. vaikas (dukra) ir ieškovės gimimo aktu? registracijos knygoje i?raše Nr. 6300, i?rašytame 1981 m. lapkričio 20 d. Vilniaus miesto Civiline?s metrikacijos skyriuje, skiltyje „te?vas“ esanti? i?raša? P. V., K., panaikinti;

1.2.                      nustatyti juridine? reikšme? turinti? fakta?, jog E. A., miręs 2020 m. gegužės 4 d., yra ieškovės te?vas, o ieškovė yra E. A. vaikas (dukra).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

2.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. gruodžio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-41006-897/2020 ieškinį atsisakė priimti.

3.       Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad ieškovės reikalavimai yra priskiriami prie šeimos ginčų, darė išvadą, jog jiems taikytina privalomoji mediacija.

4.       Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo šalys pasinaudojo privalomąja mediacija arba ieškovė inicijavo mediacijos procesą, tačiau nebuvo gautas kitos ginčo šalies sutikimas dėl mediacijos vykdymo.

III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai

5.       Ieškovė atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 10 d. nutartį ir ieškinio priėmimo klausimą grąžinti spręsti pirmosios instancijos teismui. Kartu su atskiruoju skundu pateikė prašymą prijungti naują įrodymą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

5.1.                      Vertinant kiekviena? ieškove?s pareikšta? reikalavima?, de?l kiekvieno jo pobu?džio ir ypatumu? privalomoji mediacija yra negalima, tode?l reikalavimas laikytis ikiteismine?s tokio pobu?džio ginc?o nagrine?jimo tvarkos, ja? i?vykdyti, šios civiline?s bylos atveju netaikytinas.

5.2.                      Civiline? byla? išnagrine?jus de?l ieškovės reikalavimo turi bu?ti priimamas teismo sprendimas, eliminuojantis galimybe? ieškovei ir atsakovui šiuo klausimu susitarti bei sudaryti taikos sutarti?. Nesant objektyvios teisine?s galimybe?s šiuo klausimu šalims sudaryti taikos sutarti? ne?ra galimas ir mediacijos procesas.

5.3.                      Dėl kito ieškovės reikalavimo, sietino su tėvystės nustatymu, privalomoji mediacija taip pat negalima, kadangi E. A. mirė 2020 m. gegužės 4 d.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų priėmimo.

6.       Ieškovė kartu su atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui pateikė naują įrodymą – Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Vilniaus skyriaus (toliau – Tarnyba) 2020 m. gruodžio 11 d. raštą.

7.       Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

8.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šioje teisės normoje nustatytas ribojimas teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui, kartu nustatytos ribojimo išlygos. Teismų praktikoje ribojimo išlygos išaiškintos taip, kad teismas turi patikrinti ir įvertinti spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019; 2020 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-219-701/2020).

9.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškovės pateikto naujo įrodymo galimą reikšmę klausimo išnagrinėjimui, sprendžia, jog jos pateiktą įrodymą yra tikslinga priimti.

Dėl atsisakymo priimti ieškinį (ne)pagrįstumo.

10.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 329 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys, 338 straipsnis).

11.       Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys, 338 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.

12.       Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, kad ieškovė 2020 m. gruodžio 6 d. Vilniaus miesto apylinkės teismui pateikė ieškinį, prašydama 1) pripažinti, kad V. P. ne?ra ieškovės te?vas, o ieškovė ne?ra V. P. vaikas (dukra) ir ieškovės gimimo aktu? registracijos knygoje i?raše Nr. 6300, i?rašytame 1981 m. lapkričio 20 d. Vilniaus miesto Civiline?s metrikacijos skyriuje, skiltyje „te?vas“ esanti? i?raša? P. V., K., panaikinti; ir 2) nustatyti juridine? reikšme? turinti? fakta?, jog E. A., miręs 2020 m. gegužės 4 d., yra ieškovės te?vas, o ieškovė yra E. A. vaikas (dukra).

13.       Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl skundžiamos nutarties, kuria pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti ieškinį, konstatuodamas, jog ieškovės reikalavimams taikoma privalomoji mediacija, kadangi jie priskirtini prie šeimos ginčų, ir duomenų, jog ieškovė pasinaudojo privalomąja mediacija, byloje nepateikta.

14.       Ieškovė, nesutikdama su skundžiama nutartimi, prašo ją panaikinti ir ieškinio priėmimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo. Teigia, kad ieškovės reikalavimui dėl tėvystės nuginčijimo netaikoma privalomoji mediacija, ir asmuo, kurio tėvystės ieškovei faktą prašė pripažinti ieškovė, yra miręs.

15.       Asmens teisei kreiptis į teismą teisminės gynybos yra būdingas absoliutumas, tačiau ši teisė turi būti įgyvendinama laikantis įstatymų nustatytos tvarkos (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Viena iš teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų yra susijusi su tuo, kad tuo atveju, kai konkreti specialaus įstatymo norma nustato tam tikroms bylų kategorijoms išankstinę privalomą ginčų sprendimo ne teisme tvarką, asmuo gali kreiptis į teismą ir ginti pažeistas teises ar įstatymų saugomus interesus tik tuomet, kai jis pasinaudoja išankstinio ginčo sprendimo ne teisme tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punktas).

16.       Nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojusi Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymo (toliau – Mediacijos įstatymas) redakcija įtvirtina privalomąją neteisminę mediaciją sprendžiant šeimos ginčus, kurie nagrinėjami ginčo teisena CPK nustatyta tvarka, taip pat kitais įstatymų nustatytais atvejais (Mediacijos įstatymo 20 straipsnis).

17.       Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.1 straipsnio 1 dalis numato, kad CK trečiosios knygos normos nustato bendruosius šeimos santykių teisinio reglamentavimo principus ir reglamentuoja santuokos sudarymo, jos galiojimo bei nutraukimo pagrindus ir tvarką, sutuoktinių turtines ir asmenines neturtines teises, vaikų kilmės nustatymą, vaikų ir tėvų bei kitų šeimos narių tarpusavio teises ir pareigas, įvaikinimo, globos ir rūpybos, civilinės būklės aktų registravimo tvarkos pagrindines nuostatas.

18.       Vadovaujantis Mediacijos įstatymo 21 straipsnio nuostatomis, privalomąją mediaciją inicijuoja ginčo šalys bendru sutarimu arba viena iš ginčo šalių. Abiem šiais atvejais, t. y. tiek kai mediaciją inicijuoja ginčo šalys bendru sutarimu, tiek kai mediaciją inicijuoja viena iš ginčo šalių, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai paduodamas prašymas dėl mediatoriaus skyrimo Mediacijos įstatymo 14 straipsnyje nustatyta tvarka arba toks prašymas paduodamas pasirinktam mediatoriui, įrašytam į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą, Mediacijos įstatymo 13 straipsnyje nustatyta tvarka (Mediacijos įstatymo 21 straipsnio 2, 3 dalys). Tuo atveju, kai privalomąją mediaciją inicijuoja tik viena iš ginčo šalių, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba arba mediatorius kreipiasi į kitą ginčo šalį su pranešimu apie gautą prašymą bei informacija, kad per penkiolika darbo dienų asmuo turi pateikti savo sutikimą dėl mediacijos vykdymo (Mediacijos įstatymo 21 straipsnio 4 dalis). Tuo atveju, jei kita šalis nesutinka dalyvauti mediacijoje arba sutikimas dėl mediacijos vykdymo negaunamas, vadovaujantis Mediacijos įstatymo 21 straipsnio 5 dalies nuostatomis laikoma, kad aptariamą procesą inicijavusi ginčo šalis įgyvendino įstatymuose nustatytą reikalavimą pasinaudoti privalomąja mediacija. Kreipiantis į teismą su ieškiniu dėl civilinės bylos iškėlimo dėl ginčų, kuriems nustatyta privalomoji neteisminė mediacija, teismui kartu su ieškiniu turėtų būti pateikiami rašytiniai įrodymai, kad ginčo šalis (šalys) pasinaudojo privalomąja neteismine mediacija.

19.       Įrodymu, jog šalis (šalys) pasinaudojo privalomąja mediacija yra atitinkama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos arba mediatoriaus, į kurį šalys kreipėsi, parengta pažyma ar panašaus pobūdžio dokumentas, patvirtinantis šalies realizuotą prievolę pasinaudoti privalomąja mediacija. Mediacijos paslaugas gali teikti tik mediatorius, įrašytas į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą (Mediacijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis). Kitų subjektų (pvz., advokatų, mediatorių, kurie nėra įrašyti į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą) parengti dokumentai nelaikytini įrodymais, kad pasinaudota privalomąja mediacija.

20.       Tuo atveju, jei ginčo šalis (šalys) nepasinaudojo privalomąja mediacija, sprendžiant tarp šalių iškilusį ginčą, laikytina, kad asmuo, prieš kreipdamasis į teismą, nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos ir tai sudaro pagrindą teismui atsisakyti priimti ieškinį vadovaujantis CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu.

21.       Ieškovė pirmosios instancijos teismui pateikė ieškinį, kuriuo prašė nustatyti E. A. tėvystę ieškovei. Taigi ieškovės pareikštas reikalavimas dėl tėvystės nustatymo būtų priskirtinas šeimos ginčams, nagrinėjamiems ginčo teisenos tvarka, ir šioje byloje būtų galimas taikos sutarties sudarymas (CPK IV XIX skyriaus I, III skirsnių nuostatos), tačiau esant tokioms aplinkybėms, kai asmuo, kurio tėvystę prašoma nustatyti, yra miręs, nagrinėjamu konkrečiu atveju analogiškos galimybės priskirti reikalavimą šeimos ginčams nėra, nėra galimybės ir sudaryti taikos sutartį. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepasisakė dėl E. A., skundžiamoje nutartyje net nenurodyta, jog reikalavimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo pareikštas būtent dėl E. A. tėvystės nustatymo. Skundžiamoje nutartyje teismas nevertino tos aplinkybės, jog E. A. yra miręs, todėl nepagrįstai konstatavo, jog ieškovė nesilaikė privalomos mediacijos reikalavimų.

22.       Tėvystės (motinystės) nuginčijimo klausimas nagrinėjamas CPK IV dalies XIX skyriaus ketvirtame skirsnyje nustatyta tvarka, t. y. ginčo (ieškinio) teisena (CPK 394–399 straipsniai), tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad CK 3.149 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, pagal kurią duomenis gimimo įraše apie vaiko tėvą ar motiną leidžiama nuginčyti tik teismo tvarka. Išaiškintina, jog ši CK norma yra imperatyvi ir nei kitos CK normos, nei Mediacijos įstatymas ar kiti įstatymai nenumato išimčių ar kitų procesinių galimybių, leidžiančių tėvystės nuginčijimo klausimą išspręsti ikiteismine tvarka.

23.       Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ieškovė po skundžiamos nutarties priėmimo kreipėsi į Tarnybą, kuri 2020 m. gruodžio 11 d. ieškovei pateikė atsakymą. Tarnybos atsakyme ieškovei aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad dėl tėvystės nuginčijimo mediacija, remiantis Mediacijos įstatymu, negalima, kadangi klausimas dėl tėvystės nuginčijimo negali būti taikos sutarties objektu. Apeliacinės instancijos teismas, iš esmės neprieštaraudamas nurodytiems Tarnybos argumentams, pažymi, jog net ir tuo atveju, jeigu ieškovė būtų pateikusi Tarnybai prašymą dėl privalomos mediacijos iki kreipimosi į teismą, Tarnyba būtų pateikusi tokias pačias išvadas. Pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertinęs Mediacijos įstatymo reglamentuojamą privalomąją mediaciją šeimos bylose, netinkamai taikęs CPK nuostatas ir neatsižvelgęs į CK normas, reglamentuojančias tėvystės nuginčijimą, nepagrįstai konstatavo, jog šis šeimos ginčas priskiriamas prie ginčų, kuriems taikoma privalomoji mediacija.

24.       Be to, atkreipiamas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir dėl to, jog vienas iš reikalavimų yra nagrinėjamas ypatingosios teisenos tvarka – prašymas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Dėl procesinės bylos baigties.

25.       Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atskirojo skundo argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti. Vertinant, ar atskirojo skundo argumentai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis).

26.       Kadangi kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

27.       Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirajame skunde nurodytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertinęs bylos aplinkybes ir netinkamai taikęs proceso teisę reglamentuojančias normas, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį, kurią atskirojo skundo argumentais yra pagrindas naikinti ir ieškinio priėmimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 320 straipsnis, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu, teismas

nutaria:

atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 10 d. nutartį panaikinti ir ieškovės N. S. ieškinio dėl tėvystės nuginčijimo ir tėvystės nustatymo priėmimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėja           Rosita Patackienė