Civilinė byla Nr. 2-136-381/2021

Civilinė byla Nr. 2-137-381/2021

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02395-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.11

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 21 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras Driukas,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs suinteresuotų asmenų G. M., S. M. ir M. M. atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 8 d. nutarties, kuria uždarosios akcinės bendrovės „Girista“ bankrotas pripažintas tyčiniu, ir Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 17 d. papildomos nutarties dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) ,,Girista“ (toliau – ir Bendrovė) iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Indepozit“. Minėta nutartis įsiteisėjo 2014 m. vasario 20 d. Vilniaus apygardos teismas
2014 m. rugsėjo 3 d. nutartimi UAB „Girista“ pripažino bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, ši nutartis įsiteisėjo 2014 m. rugsėjo 11 d. Nuo 2015 m. birželio 12 d. Bendrovės bankroto administratore yra UAB „Bankroto vizija“.

2.       Bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) ,,Girista“ bankroto administratorė UAB „Bankroto vizija“ su pareiškimu, kurį vėliau patikslino, kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, prašydama BUAB „Girista“ bankrotą pripažinti tyčiniu pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4, 5 punktuose ir 3 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintus požymius. Administratorės teigimu, Bendrovės valdymo organai nevykdė ar netinkamai vykdė įstatymuose, steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su Bendrovės valdymu, sudarinėjo nuostolingus ar ekonomiškai nenaudingus sandorius, neperdavė bankroto administratorei visų įmonės veiklos dokumentų, dėl ko negalima nustatyti Bendrovės veikos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų struktūros. Administratorė nurodė, kad Bendrovė 2011–2012 m. sudarė ne vieną nenaudingą sandorį su UAB „Litrecas“, UAB „Sabvit“, UAB „MBH“. Byloje atlikta ekspertizė patvirtina, kad šie sandoriai Bendrovei atnešė mažiausiai 118 406,08 Eur nuostolių. Administratorė taip pat pažymėjo, kad Bendrovės nemokumo atsiradimo momento nustatyti galimybės nėra dėl neperduotų apskaitos dokumentų. Byloje yra pateikti dokumentų perdavimo aktai, kuriais G. M. neva perduoda įmonės dokumentus naujajam vadovui E. T., tačiau šie perdavimo aktai yra neinformatyvūs, todėl vertintini kritiškai. Be to, E. T. ir vėliau bankroto administratorei nebuvo perduota reikšminga dalis Bendrovės turto. Administratorė taip pat nurodė, kad Bendrovė paskutiniąją metinę finansinę atskaitomybę pateikė už 2012 m. Bendrovės akcininkai nesiėmė jokių priemonių, kad būtų šaukiamas visuotinis akcininkų susirinkimas ir tuo atveju, jei vadovas nevykdo įstatyme nustatytos pareigos parengti ir teikti tvirtinti metinę finansinę atskaitomybę, būtų sprendžiama dėl vadovo atšaukimo iš pareigų ir naujo vadovo skyrimo. Bendrovės akcininkai pardavė savo turimas akcijas kitiems asmenims, kurie nesidomėjo Bendrovės veikla, finansiniais rodikliais. Administratorės įsitikinimu, toks akcijas įsigijusių asmenų elgesys nėra logiškas ir pateisinamas verslo prasme bei parodo siekį finansinių sunkumų turinčią įmonę perleisti asmenims, kurie tam yra pasiruošę, savo vardu neturi jokio turto, gyvena užsienyje. Administratorės nuomone, dirbtinai organizuodami tiek įmonės vadovų, tiek ir įmonės dalyvių kaitą, įmonės dalyviai, veikdami kartu su įmonės valdovu, elgėsi nesąžiningai ir siekė išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Be to, pasak administratorės, atsiskaitymai Bendrovėje vyko pažeidžiant mokėjimų eiliškumą, nes 2012 m. buvo sugrąžinta 187 644,81 Eur paskolų didžiausiai įmonės akcininkei S. M., nors Bendrovė turėjo mokestinę nepriemoką ir kitų pradelstų įsipareigojimų. Bendrovės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes 2013 m. liepos 20 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi, Bendrovė perleido 127 747,15 Eur reikalavimo teises į UAB „Mayer & John Gmbh & Co. KG“ naujam kreditoriui SIA „Maval“. Perleidžiant reikalavimo teisę į mokų skolininką ir negaunant už tai jokių lėšų, o tik turint neapibrėžtą galimybę gauti dalį įsiskolinimo, jei skola bus atgauta, buvo siekiama išvengti atsiskaitymo su Bendrovės kreditoriais. Administratorės teigimu, Bendrovės apskaita buvo tvarkoma aplaidžiai ir apgaulingai, ką patvirtino ir Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI), kuri, atlikusi Bendrovės patikrinimą, nustatė, kad Bendrovė laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. birželio 30 d. apskaitė 303 754,58 Eur vertės turto įsigijimą pagal galios neturinčias PVM sąskaitas faktūras. Šis turtas buvo įgytas iš įmonių UAB „Litrecas“, UAB „Sabvit“, UAB „MBH“. G. M., pasinaudodamas minėtų bendrovių vardu, žinodamas, kad PVM sąskaitose faktūrose nurodytos operacijos neatitinka tikrovės, sąmoningai siekė sumažinti mokėtiną PVM ir pelno mokestį.

3.       Suinteresuotas asmuo S. M. atsiliepime su pareiškimu dėl Bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu nesutiko. S. M. nurodė, kad pareiškime nėra nurodyta jokių pagrįstų duomenų, kokie neteisėti tyčiniai S. M. veiksmai ar sprendimai lėmė Bendrovės nemokumą. Pareiškimas yra grindžiamas ne visų, o tik dalies įmonės dokumentų turinio analize, todėl pareiškėjo išvados nėra pagrįstos dokumentų visuma. VMI patikrinimo laikotarpiu vykę sandoriai negali būti laikomi nuostolingais, kadangi po jų sudarymo Bendrovė dar vykdė veiklą, gavo pajamų, turėjo skolininkų, taigi priežastinis ryšys tarp pareiškime minimų sandorių ir bankroto neįrodytas. S. M. atkreipė dėmesį, kad, atsižvelgiant į VMI mokestinio patikrinimo metu surinktus duomenis, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kurio metu surinkti duomenys paneigė VMI išvadas dėl sandorių nerealumo. Be to, VMI išvada buvo surašyta tuo metu, kai įmonės vadovas nebegalėjo atlikti jokių veiksmų įmonės interesais ir apskųsti VMI nepagrįsto sprendimo. Tokią pareigą turėjo pati bankroto administratorė, tačiau šios pareigos nevykdė ir nesiėmė veiksmų, kad be pagrindo priimtas VMI sprendimas būtų panaikintas ir VMI kreditoriniam reikalavimui neliktų pagrindo. S. M. pažymėjo, kad akcininkai, įskaitant ir ją, jokių sprendimų dėl ginčo sandorių nepriėmė, todėl jie nelaikytini atsakingais dėl įmonės veiklos. S. M. kaip akcininkė taip pat neatsakinga dėl Bendrovės dokumentų neperdavimo bankroto administratoriui, kadangi ji tokios pareigos neturėjo. S. M. atkreipė dėmesį, kad už 2013 m. metinės finansinės atskaitomybės dokumentai yra rengiami 2014 m., o šiuo atveju bankroto byla Bendrovei iškelta 2013 m. gruodžio 11 d., taigi S. M. tuo metu nebūdama akcininke neturėjo net teorinės galimybės, o juo labiau pareigos domėtis finansine Bendrovės būkle, todėl ir dėl šios aplinkybės ji nelaikytina atlikusia neteisėtus veiksmus ar vengusia vykdyti savo kaip akcininkės pareigas. S. M. taip pat paaiškino, kad E. T. buvo pažįstamas su naujuoju akcininku
D. P., todėl, akcijas nusprendus parduoti D. P., direktoriumi buvo paskirtas naujam akcininkui priimtinas asmuo. S. M. teigimu, 2012 m. jokia mokestinė nepriemoka neegzistavo, apie ją nebuvo žinoma nei įmonei, nei jos akcininkams, nes VMI sprendimas priimtas tik 2014 m., be to, atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumas, kurio pažeidimu kaltinama S. M., yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnyje, kuris paskolų grąžinimo laikotarpiu dar negaliojo. S. M. pabrėžė, kad nedalyvavo sudarant sandorį dėl reikalavimo teisės perleidimo į skolininkę UAB „Mayer & John Gmbh & Co. KG“, nepriėmė jokių su tuo susijusių sprendimų.

4.       Suinteresuotas asmuo M. M. atsiliepime su pareiškimu dėl BUAB „Girista“ bankroto pripažinimo tyčiniu taip pat nesutiko. M. M. nurodė, kad nuo 2012 m. gegužės
2 d. iki 2013 m. rugpjūčio 30 d. jam priklausė tik 29 proc. Bendrovės akcijų, taigi jo balsas nebuvo lemiamas. Be to, tam, kad Bendrovė galėtų sudaryti sandorius, nebuvo reikalingas akcininkų pritarimas. Kadangi Bendrovei jis niekada nevadovavo, joje nedirbo, negali pasisakyti ir dėl mokesčio mokėtojo pareigų nevykdymo, tuo labiau laikotarpiu, kai jis net nebuvo Bendrovės akcininkas. Sandorių su UAB „Litrecas“, UAB „Sabvit“, UAB „MBH“ sudarymo metu jis taip pat nebuvo akcininku. M. M. nuomone, jis negali būti atsakingas ir dėl netinkamo įmonės finansinių ataskaitų pateikimo, buhalterinių dokumentų praradimo, netinkamo jų tvarkymo ir kitų aplinkybių, dėl kurių bankroto administratorei nebuvo perduoti visi Bendrovės dokumentai, nes už tai atsakingas įmonės vadovas.

5.       Suinteresuotas asmuo G. M. atsiliepime prašė atmesti pareiškimą dėl Bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu. G. M. nurodė, kad tiek VMI patikrinimas ir jo eigoje surašyti dokumentai bei sprendimai, tiek byloje atlikta ekspertizė buvo atlikti remiantis tik dalimi BUAB „Girista“ buhalterinės apskaitos dokumentų. Iš dalies Bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų objektyviai nėra galimybių nustatyti tikrosios Bendrovės padėties, Bendrovės valdyme priimtų sprendimų naudingumo, todėl administratorės argumentai apie sandorių su UAB „Litrecas“, UAB „Sabvit“ ir UAB „MBH“ nenaudingumo yra nepagrįsti. Visi sandoriai su UAB „Litrecas“, UAB „Sabvit“ ir UAB „MBH“ vyko būtent tokiomis aplinkybėmis, kaip ir nurodyta ūkines operacijas patvirtinančiuose dokumentuose, atmestini ir pareiškimo argumentai apie apgaulingą ar aplaidų apskaitos tvarkymą. G. M. pažymėjo, kad ekspertė patvirtino, jog atlikdama ekspertizę, kiekvieną operaciją naudingumo Bendrovei požiūriu vertino atskirai ir suminės naudos neskaičiavo bei nevertino. G. M. nuomone, toks vertinimas yra ydingas, nes iškreipia sudaromų komercinių sprendimų priėmimo esmę.
G. M. taip pat pabrėžė, kad Bendrovės dokumentai buvo perduoti E. T. ir tai patvirtina byloje esantys dokumentai. Suinteresuotas asmuo taip pat atkreipė dėmesį, kad ekspertizės išvadose nurodoma, kad Bendrovės turto vertė 2012 m. gruodžio 31 d. buvo
521 151 Eur, o pradelsti įsipareigojimai sudarė tik 12 283,05 Eur, taigi teiginiai apie sunkią Bendrovės padėtį neatitinka tikrovės. Be to, G. M. vadovavimo laikotarpiu Bendrovė turėjo net 441 085,36 Lt dydžio reikalavimą į UAB „Meyer & John GmbH & Co. KG“. Pareiga sumokėti mokestines nepriemokas atsirado tik 2014 m. vasario 17 d. VMI priėmus sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo, be to, paskolų grąžinimo laikotarpiu CK nuostata dėl atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo negaliojo, taigi Bendrovė nepažeidė mokėjimų eiliškumo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6.       Vilniaus apygardos teismas 2020 m. spalio 8 d. nutartimi BUAB „Girista“ bankrotą pripažino tyčiniu. Be to, teismas 2020 m. lapkričio 17 d. priėmė papildomą nutartį, kuria priteisė iš suinteresuotų asmenų S. M., G. M. ir M. M. BUAB „Girista“ naudai po 1 242,65 Eur bylinėjimosi išlaidų. 

7.       Teismas nustatė, kad UAB „Girista“ buvo įregistruota 2006 m. rugsėjo 4 d. Vienintele Bendrovės akcininke nuo 2011 m. gruodžio 28 d. iki 2012 m. birželio 15 d. buvo S. M., o vienasmeniu valdymo organu – direktoriumi nuo 2011 m. vasario 19 d. iki
2013 m. liepos 31 d. buvo G. M.. Nuo 2013 m. liepos 31 d. iki 2013 m. rugsėjo
3 d. Bendrovės vadovu ir akcininku buvo E. T., nuo 2013 m. rugsėjo 3 d. iki
2013 m. rugsėjo 13 d. – J. K. (J. K.), gyvenantis Latvijoje, o nuo 2013 m. rugsėjo 13 d. – M. L. (M. L.), gyvenantis Baltarusijoje.

8.       Teismas sprendė, kad į bylą pateiktas 2013 m. liepos 1 d. UAB „Girista“ finansinės atskaitomybės dokumentų priėmimo–perdavimo aktas yra neinformatyvus, iš jo nėra aišku, ar visi Bendrovės dokumentai buvo perduoti. Bendrovė dirbo nuo 2006 m., vykdė pakankamai didelės apimties darbus, todėl, teismo vertinimu, Bendrovės dokumentų apimtis turėjo būti labai didelė. Teismas atkreipė dėmesį, kad bylos eigoje G. M. negalėjo tinkamai paaiškinti perduotų dokumentų kiekių, kaip šie dokumentai buvo parengti perduoti, kaip E. T. juos priiminėjo, ar dokumentus tikrino.

9.       Teismas nesutiko su S. M. ir G. M. teiginiais, kad Bendrovės finansinė padėtis 2012 m. buvo puiki. Įvertinęs įmonės trumpo balanso, trumpos pelno (nuostolių) ataskaitos bei aiškinamojo rašto duomenis, teismas konstatavo, kad Bendrovė 2012 m. gruodžio 31 d. duomenimis veikė nuostolingai: tipinės veiklos nuostoliai sudarė 448 704 Lt, įprastinės veiklos nuostoliai – 460 224 Lt, grynieji nuostoliai – 460 224 Lt, kai 2011 m. grynąjį pelną sudarė
81 717 Lt. Teismas pažymėjo, kad Bendrovės ilgalaikis turtas sumažėjo nuo 637 459 Lt 
2011 m. iki 372 264 Lt 2012 m., o visas turtas, įskaitant materialųjį, nematerialųjį, trumpalaikį turtą, per vienerius metus gautinas sumas, atsargas, išankstinius mokėjimus, nebaigtas vykdyti sutartis, kitą trumpalaikį turtą ir piniginius ekvivalentus sumažėjo, nuo 1 706 268 Lt 2011 m. iki 1 614 740 Lt 2012 m. Teismas nurodė, kad byloje nepateikta jokių duomenų, kas atsitiko su Bendrovės turtu per 2013 m. pirmąjį pusmetį, taip pat nėra duomenų, kad šis turtas buvo perduotas E. T..

10.       Teismas nustatė, kad E. T. Bendrovės akcininku ir vadovu tebuvo vieną mėnesį nuo 2013 m. liepos 31 d. iki 2013 m. rugsėjo 3 d., kai akcijas perleido J. K., gyvenančiam Latvijoje, kuris akcininku tebuvo nepilnas dvi savaites ir akcijas 2013 m. rugsėjo 13 d. perleido M. L., gyvenančiam Baltarusijoje. Tuo metu Bendrovė jokios veiklos nebevykdė. Teismas pažymėjo, kad į Latviją J. K. siųsti dokumentai grįžo neįteikti. Latvijos prisiekusiųjų antstolių taryba teismui atsiuntė pranešimą, kad antstolei, vykdžiusiai pavedimą įteikti dokumentus J. K. adresu, kuris nurodytas Juridinių asmenų registre kaip J. K. gyvenamosios vietos adresas, dokumentų įteikti nepavyko, nes minėtu adresu yra ne gyvenamasis namas su butu, bet teritorija, kurioje yra daug angarų. Antstolė buvo palikusi pranešimą prie angaro Nr. 3, tačiau niekas per nurodytą terminą dokumentų atsiimti neatvyko. Teismas pažymėjo, kad M. L. siųsti dokumentai taip pat grįžo neįteikti su Minsko Lenino rajono teismo pirmininko patvirtinimu, kad
M. L. adresu yra administracinės paskirties pastatas, kuriame nėra butų. Atsižvelgdamas į tai, kad per itin trumpą 2,5 mėn. laikotarpį Bendrovės vadovai pasikeitė ir Bendrovės akcijos buvo perleistos tris kartus, teismas padarė išvadą, kad tokia Bendrovės akcijų pardavimų eile, kai akcijos ir įmonės dokumentai galutiniame rezultate atsidūrė užsienyje išgalvotais adresais gyvenančių asmenų nuosavybėje, buvo siekiama išvengti atsakomybės už galimai apgaulingą Bendrovės apskaitos tvarkymą.

11.       Teismas nustatė, kad Bendrovės mokestinis patikrinimas buvo baigtas 2013 m. gruodžio 2 d. ir jo pagrindu Vilniaus apskrities VMI priėmė 2014 m. liepos 2 d. sprendimą dėl patikrinimo akto patvirtinimo, kuriuo Bendrovei papildomai apskaičiavo 256 417 Lt mokesčių, iš jų 193 007 Lt PVM už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. birželio 30 d. ir 63 338 Lt pelno mokesčio už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Be to, mokesčių administratorius apskaičiavo Bendrovei 8 113 Lt pelno mokesčio delspinigių bei paskyrė
57 902 Lt PVM ir 19 001 Lt pelno mokesčio baudas. Teismas nurodė, kad VMI atlikto patikrinimo metu nustatyta, kad Bendrovės sandoriai su UAB „Litrecas“, UAB „Sabvit“ ir UAB „MHB“ nevyko tokiomis aplinkybėmis kaip atvaizduota PVM sąskaitose faktūrose. Patikrinimo metu įvertinus nustatytas sandorių tarp Bendrovės ir UAB „Litrecas“, UAB „Sabvit“ bei UAB „MBH“ aplinkybes konstatuota, kad Bendrovės vadovas G. M., veikdamas kartu su D. P., pasinaudodamas D. P. vadovaujamų uždarųjų akcinių bendrovių UAB „Litrecas“, UAB „Sabvit“ ir „MBH“ vardu, turėdamas tikslą sumažinti mokėtiną į biudžetą PVM ir pelno mokestį, iš anksto žinojo, kad UAB „Litrecas“, UAB „Sabvit“ ir UAB „MBH“ vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos ūkinės operacijos neatitinka tikrovės ir pardavimo PVM į biudžetą nebus sumokėtas, bet nepaisant to, jas įtraukė į apskaitos registrus, todėl laikoma, jog Bendrovės vadovas G. M. elgėsi nesąžiningai.

12.       Teismas atmetė G. M. argumentus, kad jam buvo atimta galimybė skųsti VMI patikrinimo aktą. Teismas sprendė, kad G. M., nesulaukęs patikrinimo rezultatų perleisdamas Bendrovę kitam asmeniui ir surašydamas neinformatyvų aktą, kuriame nėra duomenų apie vykstantį patikrinimą, prisiėmė riziką, jog patikrinimo aktas nebus apskųstas. Teismas padarė išvadą, kad vienas iš motyvų, paskatinusių perleisti vadovavimą Bendrovei ir jos akcijas, ir buvo minėtas VMI patikrinimas. Teismas konstatavo, kad ta aplinkybė, jog mokesčių nepriemokos buvo nustatytos VMI mokestinio patikrinimo metu 2013 m., kai G. M., S. M. ir M. M. nebebuvo UAB „Girista“ vadovais, akcininkais ar darbuotojais, neturi reikšmės, nes VMI nustatytos nepriemokos susidarė ir veiksmai, dėl kurių jos susidarė, buvo atlikti nuo 2011 m. iki 2012 m. birželio mėn.

13.       Nors Vilniaus apygardos prokuratūra 2015 m. lapkričio 20 d. nutarimu, nesant galimybės nustatyti visų objektyviųjų ir subjektyviųjų nusikalstamų veikų sudėties požymių, nutraukė ikiteisminį tyrimą dėl UAB „Girista“ atsakingų asmenų galimai nusikalstamų veikų, apgaulingo apskaitos tvarkymo, neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimo, tačiau teismas pažymėjo, kad pritaikius administracinę atsakomybę ir paskyrus atitinkamą sankciją – baudą baudžiamoji atsakomybė nebegalėjo būti taikoma dėl dvigubo nubaudimo už tuos pačius pažeidimus negalimumo.

14.       Teismas sprendė, kad, nors 670 000 Lt paskolos gražinimo įmonės vadovo sutuoktinei S. M., turėjusiai 71 proc. Bendrovės akcijų ir dirbusiai Bendrovės kasininke, metu
CK 9301 straipsnio nuostatos dėl reikalavimų laikytis eiliškumo vykdant prievoles negaliojo, tačiau tokios didelės pinigų sumos išėmimas iš apyvartos per trumpą laiką negalėjo nepadaryti įtakos Bendrovei ir jos galimybėms atsiskaityti su kreditoriais. Be to, teismas padarė išvadą, kad toks elgesys buvo aiškiai nesąžiningas M. M., kuris įmonei buvo paskolinęs
500 000 Lt (144 810 Eur) ir yra praradęs galimybę minėtą paskolos sumą kada nors realiai atgauti, atžvilgiu.

15.       Teismas nurodė, kad teismo ekspertė pažymėjo, jog jos nurodyta žalos suma neapima Bendrovei priskaičiuotų mokestinių delspinigių ir baudų, sudarančių dar 37 290,41 Eur. Ekspertė kaip žalingus sandorius identifikavo tik tuos, apie kuriuos buvo pakankamai duomenų, tuo tarpu į žalos apskaičiavimą neįtraukė didžiosios dalies sandorių, kadangi ekspertei pritrūko apskaitos dokumentų. Ekspertė pažymėjo, kad dalis įmonės turto yra dingusi, nes turtas nebuvo perduotas po G. M. Bendrovei vadovavusiam E. T..

16.       2020 m. lapkričio 17 d. papildomoje nutartyje teismas nurodė, kad BUAB „Girista“ bankrotas pripažintas tyčiniu iš esmės dėl S. M., G. M. ir M. M. veiksmų, todėl bylinėjimosi išlaidos BUAB „Girista“ naudai priteisiamos iš nurodytų asmenų.

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

17.       Suinteresuotas asmuo S. M. su atskiraisiais skundais kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 8 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, taip pat panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio
17 d. papildomą nutartį ir BUAB „Girista“ prašymą dėl papildomos nutarties priėmimo atmesti. Atskirieji skundai grindžiami šiais argumentais:

17.1.                      Pripažinęs bankrotą tyčiniu, teismas nutarties tinkamai nemotyvavo, todėl iš nutarties nėra galimybės nustatyti ir suprasti, dėl kokių konkrečių veiksmų bankrotas pripažintas tyčiniu, ar tie veiksmai atitinka įstatyme išvardintus bankroto pripažinimo tyčiniu pagrindus, ar egzistuoja priežastinis ryšys tarp atliktų veiksmų ir įmonės nemokumo, ir kokie konkrečiai asmenys tuos veiksmus atliko.

17.2.                      UAB „Girista“ niekada iš S. M. nesiskolino bei jai negrąžino teismo nutartyje nurodytos 670 000 Lt paskolos per jokį trumpą laiką, galėjusį lemti kitų kreditorių interesų pažeidimą. 670 000 Lt suma – tai operacijų pinigais suma, o ne paskolos suma. Byloje pateiktos UAB „Girista“ paskolų akcininkams suvestines už 2011–2012 m. bei VMI deklaracijos patvirtina, kad S. M. skolino ir jai buvo atliekami skolos grąžinimai laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo mėn. iki 2012 m. rugsėjo mėn., t. y. iki bankroto bylos iškėlimo likus pusantrų metų ir tas laikotarpis nebuvo trumpas, be to, S. M. paskolintų pinigų suma niekada nesiekė 670 000 Lt ir tokia suma nebuvo vienu metu jai grąžinta. Iš viso 2011 m. S. M. dalimis paskolino Bendrovei 300 000 Lt. Laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 31 d. iki 2012 m. liepos 20 d. S. M. grąžinta paskolos suma sudarė 227 000 Lt. Vėliau
S. M. vėl paskolino Bendrovei 258 000 Lt sumą. 2012 m. liepos 30 d. jai grąžinta 65 000 Lt, sumažinant paskolą iki 266 000 Lt. S. M. vėl paskolinus Bendrovei 89 900 Lt, bendra didžiausia paskolos suma sudarė 355 900 Lt. Ši suma S. M. 2012 m. buvo grąžinta tik iš dalies: 2012 m. rugsėjo 19 d. UAB „Girista“ grąžino 80 000 Lt, o 2012 m. rugsėjo 25 d. – 70 000 Lt. Likusi 205 000 Lt suma buvo kapitalizuota pagal 2012 m. rugpjūčio 6 d. visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimą dėl įstatinio kapitalo padidinimo kaip ir kito akcininko – M. M. suteikta paskola. Taigi, S. M. didžiausia paskolinta įmonei suma siekė 355 900 Lt, iš kurių jai buvo grąžinta 150 000 Lt. S. M. kaip ir M. M. neatgavo ir nebeturi galimybės atgauti 205 000 Lt paskolintų pinigų, kuriais buvo padidintas įmonės įstatinis kapitalas, tačiau tokia yra verslo rizika, kurią prisiima akcininkai, investuodami į įmonių veiklą.

17.3.                      Tam, kad būtų įvertinta, ar skolinimasis ir skolos grąžinimai kokiu nors būdu pažeidė kitų kreditorių interesus ir jų galimybes gauti jų reikalavimų patenkinimą, teismas turėjo nustatyti, ar laikotarpiu, kai buvo vykdomas paskolos S. M. grąžinimas, iš viso buvo kitų kreditorių, tačiau teismas šios aplinkybės nenustatė.

17.4.                      Paskolos grąžinimas S. M. nepažeidė kitų kreditorių interesų, nes tuo metu galiojantys teisės aktai nenumatė pareigos laikytis atsiskaitymų eiliškumo, be to, paskolos grąžinimo aplinkybės ir įstatinio kapitalo didinimas kaip tik rodo, kad akcininkai siekė užtikrinti nepertraukiamą Bendrovės veiklą, todėl šie veiksmai negali būti prilyginti siekiui sąmoningai privesti įmonę prie bankroto. Atliekant skolos grąžinimus UAB „Girista“ neturėjo kitų patvirtintų įsipareigojimų, o ginčijamų prievolių suma siekė vos
9 145,04 Eur sumą.

17.5.                      Paskolos dalies grąžinimas 2012 m. neigiamai nepaveikė Bendrovės finansinių rodiklių. Teismas be pagrindo vertino pelno nuostolių ataskaitą už 2012 m., pasisakydamas, kad 2012 m. veikla buvo nuostolinga ir siedamas tai su neigiamomis pasekmėmis. Šiuo atveju teismas Bendrovės nemokumo momento nenustatinėjo. UAB „Girista“ 2012 m. gruodžio 31 d. buvo moki, nes minėtą dieną Bendrovės pradelsti įsipareigojimai neviršijo pusės į jos balansą įrašyto turto vertės (Bendrovės turto vertė sudarė 1 614 740,00 Lt, o pradelsti įsipareigojimai – 42 410,91 Lt), todėl įmonei esant mokiai, nepažeidžiant mokėjimų eiliškumo ir nepažeidžiant kreditorių interesų atliktas paskolos grąžinimas negali būti vertinamas kaip privedimo prie tyčinio bankroto požymis, nes tarp Bendrovės nemokumo ir minėto mokėjimo joks priežastinis ryšys neegzistuoja.

17.6.                      S. M. kaip Bendrovės akcininkė negalėjo priimti ir nepriėmė sprendimų išmokėti paskolas. Kasdieninės veiklos organizavimas, sprendimų dėl sandorių sudarymo bei mokėjimų priėmimas, yra bendrovės valdymo organo, o ne dalyvių (akcininkų) kompetencija.

17.7.                      Pirmosios instancijos teismas neatskleidė ginčo esmės, nutartyje painiojo akcininkus su vadovais. E. T. niekada nebuvo įmonės akcininku, o nuo 2013 m. liepos 4 d. iki 2013 m. rugpjūčio 30 d. Bendrovės akcininkais buvo D. P. ir M. M., kurie vėliau akcijas perleido J. K..

17.8.                      Kvestionuodamas, kodėl sumažėjo ilgalaikio turto likutinė vertė 2013 m., teismas visiškai neatsižvelgė, kad likutinė ilgalaikio turto vertė mažėja ne dėl to, kad turtas yra iššvaistomas, o todėl, kad tai yra jo likutinė vertė, gaunama atskaičius amortizavimą / nusidėvėjimą. Viso ilgalaikio turto, kuris yra apskaitomas, likutinė vertė kasmet mažėja, todėl turto likutinės vertės sumažėjimas nepatvirtina kokių nors neteisėtų veiksmų, susijusių su vengimu atsiskaityti su kreditoriais.

17.9.                      Teismas neargumentavo skundžiamos nutarties dalies, kurioje yra perrašytas VMI patikrinimo akto turinys. Išvardinęs VMI patikrinimo metu nustatytus buhalterinės apskaitos vedimo pažeidimus, teismas nenurodė, kaip jie susiję su Bendrovės nemokumu. Bendrovei bankroto byla buvo iškelta 2013 m. gruodžio 11 d., o VMI sprendimas, kuriuo buvo priskaičiuotos mokestinės nepriemokos ir baudos, buvo priimtas tik 2014 m. Vadinasi VMI nepriemokos ir baudos nelėmė Bendrovės nemokumo, todėl galimai netinkamas buhalterinės apskaitos vedimas nesietinas priežastiniu ryšiu su įmonės bankrotu. Mokestiniai pažeidimai negali būti savaime reiškiantys sąmoningo veikimo, nukreipto į įmonės privedimą prie bankroto.

17.10.                      VMI patikrinimo metu apskaičiavus Bendrovei papildomas pelno mokesčio sumas, tai reiškia, kad realiai Bendrovės būklė buvo geresnė, nei nurodoma jos buhalterinės apskaitos dokumentuose.

17.11.                      Pripažindamas bankrotą tyčiniu, teismas turėjo vadovautis aktualia teisės aktų redakcija ir nutartyje nurodyti asmenį (asmenis), kurio (kurių) veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą. Nors 2020 m. spalio 8 d. nutartyje tokie asmenys nenurodyti, tačiau priimdamas papildomą nutartį dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo teismas nurodė, kad ir
S. M. veiksmai lėmė Bendrovės bankrotą, nors papildoma nutartimi tokie klausimai negalėjo būti sprendžiami. 

17.12.                      Prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų apskritai neturėjo būti sprendžiamas, nes įrodymai apie patirtas išlaidas buvo pateikti po bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, be to,
S. M. nebuvo suteikta galimybė pateikti atsiliepimą į tokį prašymą. Byloje suinteresuotais asmenimis buvo įtraukti ne tik G. M., S. M. ir
M. M., bet ir po jų akcijas nuosavybės teise valdę bei direktoriaus pareigas užėmę E. T., D. P., J. K., M. L., todėl, jeigu būtų pagrindas laikyti visus suinteresuotus asmenis turinčiais priešingą interesą dėl bylos baigties, bylinėjimosi išlaidos turėjo būti paskirstytos tarp visų suinteresuotųjų asmenų. Šiuo atveju S. M. intereso negalima laikyti priešingu dėl bylos baigties, nes ji neprieštaravo, kad bankrotas būtų pripažintas tyčiniu, jeigu būtų nustatyti kitų asmenų veiksmai.

18.       Suinteresuotas asmuo G. M. su atskiraisiais skundais kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 8 d. nutartį ir atmesti pareiškimą dėl Bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, taip pat prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 17 d. papildomą nutartį ir BUAB „Girista“ prašymą dėl papildomos nutarties priėmimo atmesti. Atskirieji skundai grindžiami šiais argumentais:

18.1.                      Skundžiamoje nutartyje nenurodyti pagrindai, kuriais Bendrovės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, nenustatytos kitos aplinkybės, būtinos pripažinti bankrotą tyčiniu, be to, klaidingai nurodomas laikotarpis, kada G. M. buvo Bendrovės vadovu. Bendrovės vadovu jis buvo ne nuo 2011 m. vasario 19 d. iki 2013 m. liepos 31 d., o nuo 2011 m. sausio 19 d. iki 2013 m. liepos 1 d.

18.2.                      2013 m. liepos l d. keičiantis BUAB „Girista“ vadovams, naujajam direktoriui E. T. G. M. perdavė visus teisės aktų numatytus dokumentus ir tai patvirtina byloje esantis 2013 m. liepos l d. UAB „Girista“ įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų perdavimo–priėmimo aktas. Jokie teisės aktai nenumato jokių reikalavimų dokumentų priėmimo–perdavimo akto turiniui, todėl G. M. ir E. T. pasirašytas dokumentų perdavimo–priėmimo aktas yra tinkamas ir pakankamas įrodymas, kad naujajam Bendrovės vadovui buvo perduoti visi UAB „Girista“ dokumentai, kurie naudojami buhalterinėje apskaitoje. Bendrovės dokumentacijos perdavimo naujajam vadovui faktą patvirtina ir 2013 m. liepos 20 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutartis, kurios pagrindu UAB „Girista“, atstovaujama naujojo bendrovės vadovo E. T., perleido sutarties priede nurodytus reikalavimus naujajam kreditoriui SIA „Maval“.

18.3.                      Kasacinio teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, kad pareigą perduoti bankroto administratoriui įmonės dokumentus ir turtą turi ne visi bet kuriuo laikotarpiu įmonei vadovavę ar jos akcininkais buvę asmenys, o tik paskutiniai bendrovės valdymo organai.

18.4.                      Byloje yra pateiktas 2013 m. liepos 4 d. UAB „Girista“ ilgalaikio ir trumpalaikio turto perdavimo–priėmimo aktas, kuris paneigia pirmosios instancijos teismo išvadas, kad byloje nepateikta jokių duomenų, kas atsitiko su Bendrovės turtu per 2013 m. pirmąjį pusmetį, ir patvirtina, kad naujajam bendrovės vadovui E. T. turtas buvo perduotas ir naujasis vadovas dėl Bendrovės turto perleidimo jokių pretenzijų neturi.

18.5.                      Teismas turėjo remtis pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais, o ne perrašyti VMI neva nustatytas faktines aplinkybes, nors VMI patikrinimo aktas ir sprendimas neturi prejudicinės galios. Be to, VMI patikrinimo pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuris buvo nutrauktas ne dėl nubaudimo negalimumo, o todėl, kad nebuvo jokių duomenų apie Bendrovės sandorių fiktyvumą, taigi visi veiksmai vyko taip, kaip nurodyta buhalterinės apskaitos dokumentuose, jokių įrodymų apie apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą byloje nėra.

18.6.                      Atliktas mokestinis patikrinimas ir jo išvados bei pasekmės niekaip nesusiję su Bendrovei iškelta bankroto byla, kadangi Bendrovei bankroto byla buvo iškelta 2013 m. gruodžio
11 d., VMI patikrinimo aktas buvo surašytas 2013 m. gruodžio 2 d., o VMI sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo buvo priimtas tik 2014 m. vasario 17 d.

18.7.                      G. M. iš UAB „Girista“ vadovo pareigų pasitraukė dėl sveikatos problemų.
2013 m. kovo mėn. G. M. nelaimingo atsitikimo metu patyrė traumą – jam lūžo šonkauliai. Dėl patirtos traumos suinteresuotas asmuo negalėjo dirbti ir nuo 2013 m. kovo 28 d. iki 2013 m. balandžio 26 d. 2013 m. birželio mėn. G. M. buvo diagnozuota skrandžio opa bei erozinis gastritas, dėl ko suinteresuotas asmuo buvo nedarbingas nuo 2013 m. birželio 8 d. iki 2013 m. rugpjūčio 23 d. VMI patikrinimo aktas buvo surašytas tada, kai G. M. nebebuvo Bendrovės vadovu, todėl jis skųsti VMI sprendimų negalėjo. Tuo metu Bendrovei vadovavo M. L., tačiau jis jokių pastabų dėl patikrinimo akto neteikė. Būtent M. L. neveikimas nulėmė, kad patikrinimo aktas buvo patvirtintas. Bankroto administratorė šiuo klausimu taip pat neatliko visų veiksmų, kad būtų apginti Bendrovės kreditorių interesai.

18.8.                      Nutartyje nurodytos aplinkybės apie paskolos grąžinimą neatitinka tikrovės. Paskolos S. M. dydis 2011–2012 m. nuolat svyravo, o didžiausia suteiktų paskolų suma siekė 355 900 Lt, o ne teismo nurodytus 670 000 Lt. Be to, S. M. suteikta paskola jai niekada nebuvo grąžinta, kadangi akcininkai nusprendė didinti bendrovės įstatinį kapitalą nuo 100 000 Lt iki 300 000 Lt, o bendrovės akcininkės S. M. įgyjamos 2 059 vnt. naujai išleidžiamų akcijų buvo apmokėtos kapitalizuojant 205 900 Lt dydžio S. M. paskolą Bendrovei.

18.9.                      Teismas visiškai nevertino ir nenustatinėjo aplinkybių dėl BUAB „Girista“ nemokumo momento. G. M. vadovavimo laikotarpiu Bendrovė veikė sėkmingai ir buvo moki, ką patvirtino teismo ekspertizės išvada, kurioje nurodyta, kad Bendrovės turto vertė
2012 m. gruodžio 31 d. buvo lygi 521 151 Eur, o pradelsti įsipareigojimai sudarė tik
12 283,05 Eur. Be to, Bendrovė E. T. vadovavimo laikotarpiu perleido
441 085,36 Lt dydžio reikalavimą į skolininką UAB „Meyer & John GmbH & Co. KG“, kas patvirtina, jog G. M. vadovavimo laikotarpiu Bendrovė neturėjo jokių finansinių sunkumų ir buvo moki, todėl G. M. net neturėjo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo.

18.10.                      Net jeigu ir būtų nustatyti kokie nors G. M. veiksmai, kurie galėtų būti vertinami, kaip atskiri tyčinio bankroto požymiai, jie niekaip negalėtų būti vertinami kaip priežastiniu ryšiu susiję su BUAB „Girista“ nemokumu ir bankrotu. Šiuo atveju Bendrovės dokumentų bankroto administratoriui neperdavė paskutinis BUAB „Girista“ vadovas M. L..

18.11.                      Teismas papildoma nutartimi nepagrįstai bylinėjimosi išlaidas priteisė tik iš trijų suinteresuotų asmenų, nors nagrinėjant prašymą suinteresuotais asmenimis, kurie turėjo priešingą pareiškėjai interesą, iš viso buvo net septyni asmenys. Be to, BUAB „Girista“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir jas patvirtinančius įrodymus, pateikė jau po bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, todėl toks prašymas apskritai negalėjo būti sprendžiamas. Teismas papildomoje nutartyje taip pat nurodė, kad BUAB „Girista“ bankrotas tyčiniu pripažintas iš esmės dėl S. M., M. M. ir G. M. veiksmų, nors tai nebuvo konstatuota Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 8 d. nutartyje. Konkrečių asmenų nustatymo klausimas negalimas ne tik paskirstant bylinėjimosi išlaidas, bet ir pripažįstant bankrotą tyčiniu, kadangi teismų praktikoje yra išaiškinta, kad, nesant papildomų reikalavimų, teismas, pripažindamas bankrotą tyčiniu, turi nustatyti tik ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir / ar 3 dalyje nurodytas aplinkybes, bet neturi nustatyti kaltų asmenų, jų kaltės ir kitų aplinkybių.

19.       Suinteresuotas asmuo M. M. taip pat pateikė atskiruosius skundus, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 8 d. nutartį ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, taip pat panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 17 d. papildomą nutartį ir pareiškėjos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmesti. Atskirieji skundai grindžiami šiais argumentais:

19.1.                      Teismas aiškiai nenurodė, kokie veiksmai lėmė, kad bankrotas pripažintas tyčiniu, taip pat nenurodė, koks asmuo ar asmenys tokius veiksmus atliko, nors to reikalauja Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 70 straipsnio 3 dalis. Teismas taip pat nenustatė priežastinio ryšio, nemokumo momento, taigi neatskleidė bylos esmės, kas trukdo M. M. efektyviai naudotis teisinės gynybos teise.

19.2.                      Kai kurios teismo išvados yra prieštaringos arba neparemtos byloje esančiais duomenimis. Pavyzdžiui, teismas nurodė, kad tai, jog mokesčių nepriemokos buvo nustatytos, kai G. M., S. M. ir M. M. nebebuvo UAB „Girista“ akcininkais ar vadovais, neturi reikšmės, nes nepriemokos susidarė ir veiksmai, dėl kurių jos susidarė, buvo atlikti nuo 2011 m. iki 2012 m. birželio mėn.. Tačiau byloje buvo pakankamai duomenų, kad M. M. minėtu laikotarpiu nebuvo Bendrovės akcininku, sandorių sudaryme nedalyvavo, nebuvo tokių sandorių šalimi, nepriėmė jokių sprendimų dėl tokių sandorių sudarymo ir / ar vykdymo. Tokios aplinkybės nustatytos ir teismo ekspertizės akte, tačiau teismas dėl šių aplinkybių visiškai nepasisakė.

19.3.                      Teismas nenurodė, kad M. M. būtų atlikęs kokius nors neteisėtus ar nesąžiningus veiksmus, piktnaudžiavęs ribota atsakomybe. Pats teismas nurodė, kad įmonės kasininkei išimant dideles pinigų sumas iš apyvartos per trumpą laiką, toks elgesys laikytinas nesąžiningu M. M. atžvilgiu. Tokia pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė tik patvirtina, kad M. M. kaip mažasis akcininkas neatliko veiksmų, kurie būtų turėję neigiamos įtakos Bendrovės galimybėms atsiskaityti su kreditoriais.

19.4.                      Pats teismas nurodė, kad už buhalterinės apskaitos organizavimą apskaitos dokumentų išsaugojimą atsako ūkio subjekto vadovas. M. M. Bendrovei nevadovavo. Būdamas tik įmonės dalyviu (akcininku), jis neturėjo įstatyme nustatytų pareigų Bendrovei, be kita ko, pareigos organizuoti įmonės buhalterinę apskaitą ar dokumentų perdavimą bankroto administratoriui. M. M. taip pat nebuvo VMI patikrinimo objektas, taigi jis neturėjo ir negalėjo turėti teisės ar pareigos teikti dokumentus, ginčyti priimtą VMI patikrinimo aktą ir jame konstatuotas aplinkybes.

19.5.                      Teismas 2020 m. spalio 8 d. nutartyje nenurodė už Bendrovės tyčinį bankrotą atsakingų asmenų, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimas negalėjo būti sprendžiamas arba išlaidos turėjo būti priteistas proporcingai iš visų suinteresuotų asmenų, o ne iš selektyviai atrinktų trijų asmenų. Be to, M. M. nebuvo sudaryta galimybė pateikti atsiliepimą į prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Šiuo atveju prašymas dėl išlaidų buvo pateiktas pavėluotai, todėl apskritai negalėjo būti nagrinėjamas. 

20.       Suinteresuotas asmuo M. M. teismui taip pat pateikė atsiliepimą į S. M. ir
G. M. atskiruosius skundus, kuriame nurodė, kad pritaria kitų apeliantų pozicijai, kad Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 8 d. nutartis turi būti panaikinta.

21.       Suinteresuotas asmuo E. T. atsiliepime į atskiruosius skundus nurodė, kad nesutinka su teismo nutartimi Bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu, todėl prašo atskiruosius skundus tenkinti. E. T. teigimu, jis Bendrovės vadovu buvo labai trumpai ir tuo metu jokių neteisėtų veiksmų neatliko, o iš G. M. perimtus visus Bendrovės dokumentus ir visą turtą perdavė kitam direktoriui J. K..

22.       BUAB „Girista“, atstovaujama bankroto administratorės, atsiliepimuose į S. M.,
G. M. ir M. M. atskiruosius skundus apeliantų atskiruosius skundus prašo atmesti ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo nutartis palikti nepakeistas. Atsiliepimai grindžiami šiais esminiais argumentais: 

22.1.                      Pirmosios instancijos teismas nustatė ne pavienius suinteresuotų asmenų veiksmus, kurie buvo nenaudingi įmonei, o suinteresuotų asmenų kryptingą ir sistemingą veikimą siekiant privesti įmonę prie bankroto ir išvengti atsiskaitymų su kreditoriais.

22.2.                      Byloje yra nustatyta, kad Bendrovė 2011–2012 m. sudarinėjo sandorius su UAB „Litrecas“, UAB „Sabvit“, UAB „MBH“. Šie sandoriai buvo sudaromi tarp juridinių asmenų, kurių vadovai buvo glaudžiai susiję, o UAB „MBH“ dalies sandorių sudarymo metu vadovavo pats Bendrovės vadovas G. M.. Šie sandoriai buvo nuostolingi Bendrovei, be to, atlikusi aukščiau nurodytų sandorių patikrinimą VMI nustatė, kad jie vyko kitomis aplinkybės nei atvaizduota apskaitos dokumentuose arba nevyko apskritai, dėl ko Bendrovei buvo priskaičiuoti papildomi mokesčiai, baudos bei delspinigiai. Byloje atlikta ekspertizė nustatė, kad sandoriai su UAB „Litrecas“, UAB „Sabvit“, UAB „MBH“ Bendrovei sukėlė mažiausiai 118 406,08 Eur nuostolių, be to ekspertizėje nurodyta žalos suma neapima Bendrovei priskaičiuotų mokestinių delspinigių ir baudų, sudarančių dar
37 290,41 Eur. Ekspertė kaip žalingus sandorius identifikavo tik tuos, apie kuriuos buvo pakankamai duomenų, o kadangi ekspertei nebuvo pateikti visi apskaitos dokumentai, didžiosios dalies sandorių nuostolingumo / pelningumo ji negalėjo apskaičiuoti.

22.3.                      Ekspertizė nustatė, kad dalis įmonės turto yra dingusi, t. y. turtas nebuvo perduotas po
G. M. paskirtam vadovui E. T.. Dingęs turtas taip pat nebuvo priskaičiuotas prie žalos dydžio.

22.4.                      Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, jog dokumentų ir turto perdavimo aktai, kuriais G. M. neva perduoda Bendrovės dokumentus naujajam vadovui E. T., yra neinformatyvūs, nėra aišku, ar visi Bendrovės dokumentai buvo perduoti.

22.5.                      Tolimesnis įmonės vadovų ir akcininkų keitimasis, kuomet per 2,5 mėnesio tris kartus registruojami akcininkų ir vadovų pasikeitimai, bylos aplinkybių kontekste patvirtina siekį paslėpti įmonės dokumentus ir turtą. Po G. M. Bendrovės vadovu įregistruotas E. T. taip ir nepasirodė bylos nagrinėjime, procesinių dokumentų jam nepavyko įteikti, kiti registruoti Bendrovės vadovai – J. K. ir M. L. buvo įregistruoti nurodant išgalvotus adresus, jokios įmonės veiklos nevykdė ir nėra duomenų, kad jie apskritai būtų domėjęsi įmonės veikla, ar kad jiems būtų perduota nors dalis Bendrovės dokumentų ar turto. 

22.6.                      Vilniaus apygardos teismui iškėlus bankroto bylą Bendrovei, valdymo organai neįvykdė jiems nutartimi ir įstatymu nustatytos pareigos perduoti teismo paskirtam bankroto administratoriui turtą ir visus įmonės buhalterinius dokumentus. Dėl neperduotų įmonės apskaitos ir pirminių dokumentų negalima visiškai nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros, taip pat nėra objektyvios galimybės nustatyti tikslaus nemokumo atsiradimo momento.

22.7.                      Vienas iš tyčinį bankrotą kvalifikuojančių kriterijų yra sąmoningas įmonės dokumentų neperdavimas (slėpimas, praradimas). Siekiant pripažinti bankrotą tyčiniu šiuo pagrindu, neprivalo būti atskirai nustatytas ryšys tarp šių aplinkybių ir įmonės privedimo prie bankroto arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo.

22.8.                      Mokestinė prievolė – tai ne įmonės pareiga sumokėti mokesčius nuo mokestinio patikrinimo išvadų pateikimo, bet mokesčio įstatymo pagrindu atsirandanti mokesčių mokėtojo pareiga teisingai apskaičiuoti mokestį, laiku sumokėti mokestį bei su juo susijusias sumas į biudžetą ir vykdyti pareigas, susijusias su mokesčių apskaičiavimu ir sumokėjimu. Taigi nors nepriemokos buvo nustatytos VMI mokestinio patikrinimo metu 2013 m., Bendrovės pareiga mokėti mokesčius atsirado įstatyme nustatytais terminais, šiuo atveju 2011–2012 m., o paskolų grąžinimas Bendrovės akcininkei pažeidė mokėjimų eiliškumą. Be to, paskolų grąžinimo S. M. metu, Bendrovė turėjo ir daugiau pradelstų kreditorių, pvz., 1 448,10 Eur skola UAB „Fortakas“ buvo pradelsta nuo 2011 m. gruodžio 29 d. Dėl neperduotų apskaitos dokumentų, visų kreditorių, kuriems buvo pradelsti įsipareigojimai, identifikuoti nėra galimybės, tačiau net ir iš turimų duomenų, matyti, kad paskolų grąžinimas S. M. pažeidė kreditorių UAB „Fortakas“ ir VMI interesus.

22.9.                      Nors CK 6.9301 straipsnis įsigaliojo nuo 2013 m. spalio 1 d., tačiau iki tol lėšų nurašymo eiliškumą reglamentavo CK 6.923 straipsnis ir grąžinant paskolas akcininkei
S. M., jo nebuvo laikomasi. Nei S. M., nei M. M. nepateikė rašytinių paskolų sutarčių, dėl ko negalima spręsti, ar grąžinant šias paskolas akcininkams, jų grąžinimo terminai buvo suėję. Nors teismas nutartyje galimai padarė rašymo apsirikimo klaidą dėl S. M. grąžintos paskolos sumos, tačiau tai nepaneigia iš esmės teisingai išspręstos bylos ir pirmosios instancijos teismo išvados, jog didelės piniginių lėšų sumos išėmimas iš įmonės turėjo neigiamą įtaką įmonės mokumo rodikliams bei prisidėjo prie nuostolingos įmonės veiklos 2012 m.

22.10.                      Bendrovės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes 2013 m. liepos 20 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi Bendrovė perleido 127 747,15 Eur reikalavimo teises į mokią UAB „Mayer & John Gmbh & Co. KG“ naujam kreditoriui SIA „Maval“, negaudama už tai jokių lėšų ir tik susitardama, kad SIA „Maval“, atgavusi skolą, Bendrovei sumokės 60 proc. nuo atgautos sumos. Vėliau SIA „Maval“ dar kelis kartus perleido šią reikalavimo teisę kitiems subjektams.

22.11.                      Atlikusi Bendrovės patikrinimą VMI nustatė, kad Bendrovė laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. birželio 30 d. apskaitė 303 754,58 Eur vertės turto įsigijimą pagal galios neturinčias PVM sąskaitas faktūras. Šios VMI patikrinimų metu nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog įmonės apskaita buvo tvarkoma aplaidžiai ir apgaulingai.

22.12.                      Teismas tinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. E. T., D. P., M. L. ir J. K. Bendrovės veikloje iš esmės nedalyvavo, todėl bankrotas pagrįstai pripažintas tyčiniu iš esmės dėl G. M., S. M. ir M. M. veiksmų. Visi bylinėjimosi išlaidas patvirtinantys dokumentai buvo pateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, o su vėlesniu prašymu jie buvo pateikti pakartotinai.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

23.       Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

24.       Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria BUAB „Girista“ bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos ribų.

Dėl taikytinos teisės

25.       Nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus JANĮ, neteko galios ĮBĮ su visais pakeitimais (JANĮ
153 straipsnis). JANĮ 155 straipsnyje, reglamentuojančiame pereinamąsias nuostatas dėl nemokumo procesų, nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo (JANĮ) nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus tam tikras išvardintas šio įstatymo nuostatas.

26.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad materialiesiems teisiniams santykiams taikomi šių santykių atsiradimo metu galioję įstatymai. ĮBĮ materialiosios teisės normoms priskirtinos normos dėl įmonės nemokumo nustatymo kriterijų, asmenų, atsakingų už pavėluotą bankroto bylos inicijavimą, sąrašas ir kt. Proceso teisės normoms savo ruožtu priskirtinos normos, nustatančios pasirengimo bankroto bylą nagrinėti teisme taisykles, veiksmų atlikimo terminus ir pan. Perskyra tarp proceso ir materialiosios teisės normų darytina atsižvelgiant į normos tikslą – ar ja siekiama nustatyti teisės ar pareigos turinį (materialioji teisė), ar įgyvendinimo priemones (proceso teisė). Todėl sąlygų, kokia veikla laikoma tyčiniu bankrotu, apibrėžimas, prezumpcijų elgesio neteisėtumui nustatymas yra materialiojo pobūdžio norma, kuriai netaikoma atgalinio galiojimo išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016). Taigi, sprendžiant dėl tyčinio bankroto požymių, taikytinos teisės normos, galiojusios vertinamų veiksmų atlikimo ir (ar) neveikimo atlikimo momentu.

27.       Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pagrindo BUAB ,,Girista“ bankrotą pripažinti tyčiniu, pagrįstai vadovavosi ne JANĮ, o ĮBĮ normomis. Be to, šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į tai, kad veikla, dėl kurios bankroto administratorė BUAB „Girista“ bankrotą prašo pripažinti tyčiniu, iš esmės buvo vykdoma 2011–2012 m., kai tuo metu galiojusios redakcijos ĮBĮ tyčinio bankroto pagrindų ir nustatymo tvarkos nedetalizavo. Iki 2013 m. rugsėjo 30 d. galiojusi ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis nurodė, kad tyčinis bankrotas – tai įmonės privedimas prie bankroto tyčia. Bankroto pripažinimo tyčiniu pagrindai iki 2013 m. rugsėjo 30 d. galiojusiame ĮBĮ nebuvo nurodyti, tyčinio bankroto faktinius ir teisinius pagrindus, pripažinimo tvarką formavo teisminė praktika. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004; 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2012). Taigi tokie atvejai, kai dėl įmonės valdymo organų sprendimų yra nuostolingai perleidžiamas, sunaikinamas, sugadinamas ar iššvaistomas įmonės turtas, sudaromi sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei, atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę, atsiskaitoma tik su tam tikrais kreditoriais ir pan., gali būti vertinami kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1045/2003; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. 3K-3-448/2004).

28.       Atsižvelgiant į kasacinio teismo suformuotą praktiką, nuo 2013 m. spalio 1 d. įsigaliojusio naujos redakcijos ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje buvo nustatyta, kad tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Be to, nuo 2013 m. spalio 1 d. ĮBĮ 20 straipsnyje buvo įtvirtinti konkretūs bankroto pripažinimo tyčiniu požymiai. 

29.       Kadangi materialiesiems teisiniams santykiams taikomi šių santykių atsiradimo metu galioję įstatymai, darytina išvada, kad sprendžiant dėl Bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu taikytina iki 2013 m. spalio 1 d. galiojusi ĮBĮ redakcija, todėl pirmosios instancijos teismas ginčijamoje nutartyje privalėjo įvardinti tik tyčinį bankrotą nulėmusias aplinkybes, tačiau neprivalėjo įvardinti tik nuo 2013 m. spalio 1 d. įsigaliojusių ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalių punktų, pagal kuriuos Bendrovės bankrotą pripažino tyčiniu.

30.       Nors nuo 2013 m. spalio 1 d. įsigaliojusios ĮBĮ nuostatos dėl tyčinio bankroto vertinant
2011–2012 m. aplinkybes netaikytinos, tačiau atsižvelgiant į tai, kad ĮBĮ 20 straipsnyje nustatyti įstatymo leidėjo tyčinio bankroto kriterijai buvo iš esmės susisteminti pagal suformuotą kasacinio teismo praktiką, nagrinėjamoje byloje aktuali ir taikant naujos redakcijos ĮBĮ
20 straipsnį suformuluota teismų praktika.

Dėl tyčinio bankroto požymių vertinimo

31.       Kasacinis teismas, nuosekliai aiškindamas tyčinio bankroto požymius, teisinius pagrindus, yra nurodęs kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013). 

32.       Kasacinis teismas yra pažymėjęs ir tai, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. e3K-7-115-915/2017).

33.       Įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu sukelia itin reikšmingų teisinių padarinių asmenims, pripažintiems atsakingais už tyčinį bankrotą, todėl įrodinėjimo standartas šios kategorijos bylose yra aukštesnis ir lemia didesnę teismo aktyvumo pareigą siekiant nustatyti visas aplinkybes, reikšmingas sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu. Nagrinėdamas pareiškimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, pirmosios instancijos teismas privalo itin kruopščiai išanalizuoti byloje esančius įrodymus, galinčius kuo tiksliau apibrėžti nemokumo momentą bei įvertinti suinteresuotų asmenų atliktus veiksmus. Tik nustačius konkretų nemokumo momentą galima analizuoti buvusių bendrovės vadovų veiksmus ir nustatyti ryšio tarp šių veiksmų ir įmonės nemokumo (ne)egzistavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugpjūčio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1204-781/2020).

34.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nagrinėjant pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, svarbu kuo tiksliau nustatyti įmonės nemokumo momentą, kad būtų galima įvertinti tam tikrų veiksmų ar neveikimo įtaką įmonės bankrotui. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas BUAB „Girista“ nemokumo momento iš viso nenustatinėjo.

35.       Pagal šiai bylai aktualų reguliavimą, bankroto byla įmonei buvo iškeliama tais atvejais, kai teismas nustato, kad įmonė atitinka bent vieną iš ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje nustatytų sąlygų: yra nemoki arba vėluoja išmokėti darbuotojams darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriams, kad negali arba neketina vykdyti savo įsipareigojimų. Taigi, įstatyme kaip vienas iš savarankiškų bankroto bylos iškėlimo pagrindų buvo įtvirtintas įmonės nemokumas, kuris ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje buvo apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Įmonės (ne)mokumas nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi – įmonės pradelsti įsipareigojimai ir jų santykis su įmonės turto verte. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog juridinio asmens nemokumas sietinas su rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019).

36.       Vadinasi, sprendžiant, ar ir nuo kada bendrovė atitinka nemokios įmonės kriterijų, privalu atsižvelgti į ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies normos reikalavimą bei visumą kasacinio teismo praktikoje aptartų ir anksčiau nurodytų aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas byloje tokio tyrimo neatliko. Nors teismas vertino Bendrovės balanso ir pelno (nuostolių) ataskaitos duomenis ir  konstatavo, kad 2012 m. UAB „Girista“ veikė nuostolingai, tačiau šis faktas savaime nereiškia, kad Bendrovė buvo ir nemoki.

37.       Pažymėtina, kad Bendrovei bankroto byla iškelta Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartimi, tačiau minėtoje nutartyje tikslus Bendrovės tapimo nemokia momentas nenustatytas. Nors byloje neginčijama, kad bankroto administratorei perduota tik dalis BUAB „Girista“ buhalterinės apskaitos dokumentų, tačiau pirmosios instancijos teismas byloje buvo paskyręs teismo ekspertizę, kurioje ekspertės, be kita ko, buvo klausiama, kokia buvo UAB „Girista“ turto vertė 2012 m. gruodžio 31 d., vertinant VĮ 2012 m. gruodžio 31 d. Bendrovės finansinę ataskaitą, kuri buvo pateikta VĮ Registrų centrui, bei turto įsigijimo sandorius, kurie nėra pagrįsti juridinę galią turinčiais apskaitos dokumentais. Be to, ekspertės buvo prašoma atsakyti, kokio dydžio buvo UAB „Girista“ pradelsti įsipareigojimai 2012 m. gruodžio 31 d., vertinant kreditorių pateiktus dokumentus. Pažymėtina, kad 2019 m. sausio 8 d. teismo ekspertizės akte yra pateikti atsakymai į nurodytus pirmosios instancijos teismo užduotus klausimus. Iš ekspertės pateiktų išvadų matyti, kad UAB „Girista“ 2012 m. gruodžio 31 d. dar buvo moki, tačiau pirmosios instancijos teismas nutartyje ekspertės pateiktų išvadų, pateiktų į nurodytus teismo klausimus, nevertino, nors ekspertės pateikti atsakymai reikšmingi sprendžiant Bendrovės nemokumo momento nustatymo klausimą. 

38.       Apibendrinant tai, kas nurodyta, konstatuotina, jog tik nustačius konkretų BUAB „Girista“ nemokumo momentą, galima analizuoti buvusių bendrovės vadovų, akcininkų veiksmus ir nustatyti ryšio tarp šių veiksmų ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp įmonės nemokumo ir jos būklės pabloginimo (ne)egzistavimą, taip pat tuo remiantis padaryti pagrįstas išvadas, ar UAB „Girista“ bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu.

Dėl priežastinio ryšio nustatymo

39.       Skundžiamoje nutartyje pirmosios intencijos teismas aiškiai nenurodė, kokie konkretūs veiksmai ar neveikimas lėmė Bendrovės bankrotą, tačiau, įvertinus pirmosios instancijos teismo nutarties argumentus, galima spręsti, kad kaip pagrindą pripažinti Bendrovės bankrotą tyčiniu teismas vertino tokias aplinkybes: Bendrovės dokumentų ir turto neperdavimą bankroto administratorei, Bendrovei nenaudingų sandorių sudarinėjimą (sandoriai su UAB „Litrecas“, UAB „Sabvit“ ir UAB „MBH“), paskolos grąžinimą S. M., apgaulingą Bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymą. Tačiau, kaip teisingai nurodo apeliantai, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tam tikras aplinkybes, kaip atitinkančias tyčinio bankroto požymius, neanalizavo jų įtakos Bendrovės nemokumui ar faktiškai nemokumo būsenoje esančios įmonės būklės pabloginimui, t. y. nenustatinėjo priežastinio ryšio tarp tokių, pirmosios instancijos teismo vertinimu, netinkamų Bendrovės vadovų, akcininkų veiksmų ir Bendrovės tapimo nemokia ar nemokios įmonės padėties pabloginimo, nors šių aplinkybių nustatymas yra vienas iš esminių, konstatuojant, kad įmonės bankrotas yra tyčinis.

40.       Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad buvo sudarinėjami Bendrovei ekonomiškai nenaudingi sandoriai su UAB „Litrecas“, UAB „Sabvit“ ir UAB „MBH“. Šią išvadą patvirtina tiek teismo ekspertizės aktas, tiek VMI atlikto patikrinimo išvados. Tai, kad ekspertė neturėjo visų Bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų, nepaneigia jos išvadų pagrįstumo, nes kaip žalingus Bendrovei ekspertė identifikavo tik tuos sandorius, apie kuriuos buvo pakankamai duomenų, leidžiančių daryti pagrįstas išvadas. Tačiau vien nenaudingų Bendrovei sandorių fakto konstatavimas nėra pakankamas, kad būtų galima daryti išvadą, jog Bendrovės bankrotas buvo tyčinis.

41.       Kaip minėta anksčiau, esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Tam, jog būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą. Tam reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste, visumą. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodytų, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-219/2017).

42.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas priežastinio ryšio tarp ekonomiškai nenaudingų sandorių ir Bendrovės nemokumo apskritai nenustatinėjo, nevertino, ar nenaudingais pripažintais sandoriais buvo siekiama išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo.

43.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje taip pat konstatavo, kad didelės pinigų sumos išėmimas iš apyvartos per trumpą laiką, t. y. 670 000 Lt paskolos gražinimas Bendrovės vadovo sutuoktinei, 71 proc. įmonės akcijų savininkei, dirbusiai Bendrovės kasininke, S. M. negalėjo neatsiliepti Bendrovei ir jos galimybėms atsiskaityti su kreditoriais. Be to, toks elgesys esą buvęs aiškiai nesąžiningas M. M. atžvilgiu.

44.       Kaip teisingai nurodo apeliantai S. M. ir G. M., teismas neteisingai nustatė
S. M. grąžintos paskolos dydį ir paskolos suteikimo bei grąžinimo aplinkybes. Sutiktina su apeliantais, kad 670 000 Lt suma yra operacijų pinigais suma, o ne paskolos suma, be to, tokia suma S. M. nebuvo grąžinta. 2011 m. S. M. dalimis paskolino Bendrovei 300 000 Lt. 2012 m. gegužės 31 d. S. M. grąžinta 100 000 Lt suma,
2012 m. liepos 18 d. – 40 000 Lt, 2012 m. liepos 20 d. – 87 000 Lt. 2012 m. liepos 23–27 d.
S. M. paskolino Bendrovei dar 258 000 Lt. 2012 m. liepos 27 d. S. M. grąžinta 65 000 Lt suma. 2012 m. liepos 30 d. M. paskolino Bendrovei dar 89 000 Lt, o 2012 m. rugsėjo 19 d. S. M. grąžinta 80 000 Lt suma, 2012 m. rugsėjo 25 d. –
70 000 Lt. Likusi S. M. nesugrąžinta paskolų suma, t. y. 205 900 Lt 2019 m. rugsėjo 27 d. buvo kapitalizuota.

45.       Kasacinio teismo praktikoje atsiskaitymų eiliškumo pažeidimas nepripažįstamas tyčinio bankroto požymiu tais atvejais, kai tokiais veiksmais nėra siekiama apriboti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, bet yra sąžiningai siekiama vertingų tikslų (pvz., tęsti įmonės veiklą, atliekant einamuosius mokėjimus arba atsiskaitant su kreditoriais, nuo kurių priklauso tolesnė įmonės veikla). Teisiškai reikšmingu taip pat pripažįstamas atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo mastas (ar suteikiant pirmenybę perleidžiama esminė įmonės turto dalis, taip nepaliekant galimybių atsiskaityti su ankstesniais kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017; 2017 m. kovo
30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-219/2017). Kasacinio teismo išaiškinta, kad tyčiniu bankrotu pripažintini tik veiksmai, kuriais iš esmės pabloginama įmonės padėtis, nemokios įmonės atveju šis esminis pabloginimas reiškia reikšmingos turto dalies iš įmonės išėmimą, kai dėl tokių veiksmų žymiai pasikeičia daugumos kreditorių galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje e3K-3-324-915/2017; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. 3K-3-297-915/2018).

46.       Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas ne tik netinkamai nustatė bylos aplinkybes, susijusias su S. M. paskolų suteikimu ir grąžinimu, tačiau taip pat nesiaiškino, ar paskolų grąžinimo S. M. metu Bendrovė turėjo kitų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams, kokių kitų kreditorių interesai tokiu paskolų grąžinimu buvo pažeisti, ar dėl tokio paskolų grąžinimo UAB „Girista“ tapo nemokia, ar dėl paskolų S. M. grąžinimo žymiai pasikeitė daugumos kreditorių galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą.

47.       Nustačius netinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą ar buhalterinės apskaitos dokumentų bei turto neperdavimą bankroto administratoriui, neprivalo būti atskirai nustatytas ryšys tarp šių aplinkybių ir įmonės privedimo prie bankroto arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Priešingas aiškinimas, kad net ir netinkamai tvarkius buhalterinę apskaitą arba neišsaugojus buhalterinės apskaitos dokumentų tyčinio bankroto nustatymas būtų įmanomas tik įrodžius konkrečias įmonės privedimo prie nemokumo priežastis, padarytų tyčinio bankroto aplinkybių įrodinėjimą neįmanomą bei neatitiktų principo, jog niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų (lot. nullus commodum capere de sua injuria propria) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018; 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019). Vis dėlto kasacinis teismas yra atkreipęs dėmesį ir į tai, kad ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu, o tik toks, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Toks negalėjimas turi būti susijęs su objektyviu neįmanomumu įvertinti įmonės nemokumo priežastis. Jei įmonės veiklą galima įvertinti remiantis kitais duomenimis (pvz., pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais), be kita ko, ir netiesioginiais įrodymais, taip pat jei akivaizdu, kad įmonės nemokumo priežastys yra kitos nei tos, kurias galimai patvirtintų trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentai, nebelieka pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu remiantis minėtu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018).

48.       Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neatliko išsamaus vertinimo, ar dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo bei dalies Bendrovės dokumentų neperdavimo negalima visiškai ar iš dalies nustatyti Bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

49.       Kartu pažymėtina, kad, nors netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas yra neteisėtas veiksmas, už kurį įmonės vadovui gali būti taikoma teisinė atsakomybė, netinkamas apskaitos tvarkymas ne visais atvejais reiškia tyčinį bankrotą. Tai reiškia, kad minėtu pagrindu įmonės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, jei teismui yra pakankamo pagrindo manyti, kad netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu buvo padaryta žala įmonės kreditoriams, o įmonės dokumentų neperdavimu siekiama nuslėpti įmonės turto iššvaistymą ar įstatymo nuostatas pažeidžiančius atsiskaitymus su pasirinktais kreditoriais. Kitais atvejais įmonės vadovo nebendradarbiavimas su bankroto administratoriumi ir bankroto bylą nagrinėjančiu teismu gali būti įvertintas taikant jam įstatyme nustatytas sankcijas, tačiau savaime nelemia išvados dėl įmonės tyčinio bankroto (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-304-823/2019, Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-783-381/2020).

50.       Pirmosios instancijos teismas nurodytais aspektais netinkamo Bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymo taip pat  neįvertino. Be to, nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nėra aišku, ar E. T. buvo perduotos Bendrovės rangos, paskolų, darbo sutartys, inventorizacijos aktai, tačiau nevertino šių dokumentų neperdavimo įtakos galimybei nustatyti UAB „Girista“ veiklą, turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ar struktūrą. Taigi neatlikus išsamaus nurodytų aplinkybių įvertinimo, negalima pagrįstai spręsti, ar UAB „Girista“ bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu.

51.       Taigi darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nustatė tik tam tikras aplinkybes, sudarančias tyčinio bankroto požymius, tačiau nesiejant jų su tyčinio bankroto sąvoka, nenustatinėjant priežastinio ryšio tarp tokių aplinkybių ir įmonės nemokumo, vien tokių aplinkybių nustatymas nėra pakankamas pagrindas konstatuoti tyčinį bankrotą.

Dėl atsakingų už tyčinį bankrotą asmenų nustatymo

52.       Nors sprendžiant dėl pagrindo BUAB ,,Girista“ bankrotą pripažinti tyčiniu teismas turėjo vadovautis ir pagrįstai vadovavosi ĮBĮ reglamentavimu (nutarties 27 punktas), tačiau pritartina apeliantų pozicijai, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į nutarties priėmimo metu galiojančias JANĮ 70 straipsnio 3 dalies nuostatas ir, pripažinęs bankrotą tyčiniu, nutartyje nurodyti asmenis, kurių veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad JANĮ 70 straipsnio 3 dalyje nustatytas reikalavimas nutartyje įvardinti už tyčinį bankrotą atsakingus asmenis yra proceso teisės norma, todėl jis taikytinas neatsižvelgiant į tai, kad tyčinio bankroto požymiai šiuo atveju nustatinėjami pagal ĮBĮ.    

53.       Šiuo atveju pirmosios instancijos teismo pozicija dėl už tyčinį bankrotą atsakingų asmenų įvardijimo nėra aiški. Pirmosios instancijos teismas 2020 m. spalio 8 d. nutartyje konkrečių asmenų, atsakingų už Bendrovės tyčinį bankrotą nenustatinėjo ir neįvardijo, kita vertus, 2020 m. lapkričio 17 d. papildomoje nutartyje, kurioje turėjo būti sprendžiamas klausimas tik dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, motyvuose nurodė, kad už UAB „Girista“ bankrotą atsakingi
S. M., G. M. ir M. M..

54.       Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad neišsprendus atsakingų už tyčinį bankrotą asmenų nustatymo klausimo 2020 m. spalio 8 d. nutartyje, toks klausimas negalėjo būti išspręstas 2020 m. lapkričio 17 d. papildoma nutartimi. Antra, pirmosios instancijos teismo išvada, kad už tyčinį bankrotą yra atsakingi būtent S. M., G. M. ir M. M., yra visiškai nemotyvuota, neparemta byloje esančiais įrodymais ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

55.       Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas pagrindu pripažinti Bendrovės bankrotą tyčiniu vertino tokias aplinkybes: Bendrovės dokumentų ir turto neperdavimą bankroto administratorei, Bendrovei nenaudingų sandorių sudarinėjimą su UAB „Litrecas“, UAB „Sabvit“ ir UAB „MBH“, paskolos grąžinimą S. M., apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą.

56.       Bylos duomenys patvirtina, kad nuo 2009 m. kovo 13 d. iki 2011 m. sausio 19 d. UAB „Girista“ vadovu buvo L. M., nuo 2011 m. sausio 19 d. iki 2013 m. liepos 1 d. – G. M., nuo 2013 m. liepos 2 d. iki 2013 m. rugpjūčio 30 d. – E. T., nuo 2013 m. rugpjūčio 30 d. iki 2013 m. rugsėjo 10 d. – J. K., nuo 2013 m. rugsėjo 10 d. – M. L..

57.       UAB „Girista“ vieninteliu akcininku nuo 2009 m. sausio 5 d. iki 2011 m. birželio 19 d. buvo L. M.. Nuo 2011 m. birželio 20 d. iki 2012 m. liepos 3 d. Bendrovės akcininke buvo S. M. (nuo 2011 m. birželio 20 d. iki 2012 m. gegužės 1 d. jai priklausė 100 proc. UAB „Girista“ akcijų, o nuo 2012 m. gegužės 2 d. iki 2012 m. liepos 2 d. – 71 proc.), M. M. UAB „Girista“ akcininku buvo nuo 2012 m. gegužės 2 d. iki 2013 m. rugpjūčio 29 d. ir jam priklausė 29 proc. Bendrovės akcijų. Nuo 2013 m. liepos 4 d. iki 2013 m. rugpjūčio 29 d. 71 proc. Bendrovės akcijų turėjo D. P.. Nuo 2013 m. rugpjūčio
30 d. iki 2013 m. rugsėjo 9 d. vieninteliu Bendrovės akcininku buvo J. K. , o nuo 2013 m. rugsėjo 10 d. – M. L..

58.       Vadovaujantis Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalimi, už tinkamą įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą yra atsakingas įmonės vadovas. Teismų praktikoje pažymėta, kad bendrovės vadovo pareiga elgtis rūpestingai su juridinio asmens turtu apima pareigą tinkamai vesti turto apskaitą, teikti kasmetinių finansinių ataskaitų rinkinį Juridinių asmenų registrui, taip pat išsaugoti duomenis apie įmonės finansines operacijas įstatymų nustatytą laikotarpį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015). Pareigą pagrįsti, kokios priežastys lėmė apskaitos dokumentų neperdavimą, turi atsakingi įmonės valdymo organai. Tyčinį bankrotą kvalifikuojantis kriterijus yra sąmoningas bendrovės dokumentų neperdavimas (slėpimas, praradimas) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. e2-1807-381/2016).

59.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pareigą perduoti bankroto administratoriui įmonės dokumentus ir turtą turi ne visi bet kuriuo laikotarpiu įmonei vadovavę ar jos akcininkais buvę asmenys, o tik paskutiniai bendrovės valdymo organai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-687/2016). Tačiau perduoti įmonės turtą ir dokumentus bankroto administratoriui gali būti įpareigoti ir kiti asmenys (ankstesnis įmonės vadovas, faktinis vadovas, savininkas ir kt.), jeigu bylos duomenys patvirtina, jog turtas ir dokumentai yra pas šiuos asmenis ir nebuvo perduoti paskutiniam de jure (pagal teisę) įmonės vadovui (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. 2-890-381/2017).

60.       Atkreiptinas dėmesys, kad paskutiniu Bendrovės vadovu buvo M. L., todėl būtent jis turėjo pareigą perduoti bankroto administratorei Bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus ir turtą. Buvę UAB „Girista“ vadovai už dokumentų ir turto neperdavimą galėtų būti atsakingi tik tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad būtent jie neperdavė dokumentų ar turto po jų Bendrovės vadovo pareigas užėmusiems asmenims.

61.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad už Bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų ir turto neperdavimą yra atsakingas G. M., nes jis Bendrovės dokumentų ir turto neperdavė E. T.. Tokią savo išvadą teismas motyvavo neišsamiu dokumentų priėmimo–perdavimo aktu.

62.       Iš į bylą pateikto 2013 m. liepos 1 d. UAB „Girista“ įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų perdavimo–priėmimo akto matyti, kad G. M. perdavė E. T. kasos dokumentus nuo 2006 m. rugsėjo 4 d. iki 2013 m. liepos 1 d., darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščius nuo 2006 m. rugsėjo 4 d. iki 2013 m. liepos 1 d., banko išrašus nuo
2006 m. rugsėjo 4 d. iki 2013 m. liepos 1 d., gaunamas ir išrašomas sąskaitas faktūras, pranešimus apie darbo pabaigą ir priėmimą į darbą, socialinio draudimo ataskaitas nuo 2006 m. rugsėjo 4 d. iki 2013 m. liepos 1 d., visų sąskaitų apyvartas nuo 2006 m. rugsėjo 4 d. iki
2013 m. liepos 1 d., balansus nuo 2006 m. rugsėjo 4 d. iki 2013 m. liepos 1 d., pridėtinės vertės, gyventojų pajamų ir pelno mokesčių deklaracijas. Pažymėtina, kad į bylą taip pat yra pateiktas 2013 m. liepos 4 d. UAB „Girista“ įmonės ilgalaikio ir trumpalaikio turto perdavimo–priėmimo aktas, kuriame nurodyta, kokį turtą G. M. perduoda E. T.. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėti dokumentai yra pakankamai išsamūs, pasirašyti tiek G. M., tiek E. T., todėl teigti, kad juose užfiksuota informacija yra neteisinga ar netiksli, nėra pagrindo, tuo labiau, kad E. T. atsiliepime į apeliantų atskiruosius skundus patvirtino, kad turtas ir dokumentai jam buvo perduoti, vėliau jis dokumentus ir turtą perdavė J. K.. Tai, kad E. T. iš tiesų turėjo tam tikrus Bendrovės dokumentus patvirtina ir ta aplinkybė, kad būtent E. T. sudarė 2013 m. liepos 20 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutartį Nr. 2013/07/20/01, perduodamas naujajam kreditoriui ir reikalavimą patvirtinančius dokumentus – 2011 m. gruodžio 16 d. darbų vykdymo sutartį Nr. 11/12/16, 2012 m. sausio 2 d. statybos rangos sutartį Nr. MJ-12/01/02 bei 2012 m. vasario 29 d., 2012 m. kovo 30 d., 2012 m. balandžio 30 d., 2012 m. gegužės 31 d., 2013 m. liepos 9 d. PVM sąskaitas faktūras.

63.       Pirmosios instancijos teismas aplinkybių, susijusių su dokumentų ir turto perdavimu Bankroto administratorei išsamiai neišnagrinėjo, nesiaiškino, kada ir kokius bendrovės dokumentus bei turtą perdavinėjo po G. M. Bendrovei vadovavę asmenys. Byloje esant įrodymams, kad
G. M. perdavė tam tikrus Bendrovės dokumentus ir turtą E. T., būtent E. T. turėtų įrodinėti tolesnį šių dokumentų ir turto perdavimą J. K.. 

64.       Kaip galima suprasti iš Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 17 d. papildomos nutarties, pirmosios instancijos teismas atsakingais už tyčinį UAB „Girista“ bankrotą asmenimis laikė ir
S. M. bei M. M., kurie buvo Bendrovės akcininkai, bet ne vadovai. Nors kasacinis teismas yra nurodęs, kad tyčinio bankroto instituto paskirčiai prieštarautų išvada, kad bendrovės dalyviai negali būti atsakingi už tyčinio bankroto sukėlimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
2016 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-466-690/2016), tačiau tai nereiškia, kad konstatavus, jog įmonės bankrotas sukeltas tyčia, visais atvejais už tai atsakingais asmenimis turi būti pripažįstami ir įmonės akcininkai. Kiekvienu atveju reikia vertinti, kaip ir kokia apimtimi bendrovės akcininkai prisidėjo dėl tyčinį bankrotą sukėlusių veiksmų ar neveikimo, tačiau pirmosios instancijos teismas tokio vertinimo neatliko.

65.       Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog M. M. turėjo tik 29 proc. UAB „Girista“ akcijų, be to, tam, kad Bendrovė galėtų sudaryti sandorius, akcininkų pritarimas nebuvo būtinas. Taip pat pažymėtina, kad M. M. nebuvo UAB „Girista“ akcininku tuo metu, kai buvo sudarinėjami pirmosios instancijos kaip nenaudingi Bendrovei pripažinti sandoriai. Kaip minėta, už tinkamą įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą yra atsakingas įmonės vadovas. Taigi, net jei būtų galima pagrįstai teigti, kad UAB „Girista“ bankrotas iš tiesų yra tyčinis, M. M. nebūtų jokio teisinio pagrindo pripažinti už tyčinį bankrotą atsakingu asmeniu.

Dėl bylos procesinės baigties

66.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas UAB „Girista“ bankrotą tyčiniu, tokio savo procesinio sprendimo tinkamai nepagrindė, neišanalizavo ir nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, turinčių reikšmės klausimui dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu tinkamam išspręsti, t. y. neatskleidė bylos esmės.

67.       Atkreiptinas dėmesys, kad ĮBĮ ar teismų praktikoje įtvirtintų tyčinio bankroto požymių nustatymas pats savaime dar nėra pakankamas konstatuoti tyčinį bankrotą – įstatymas reikalauja nustatyti priežastinį ryšį (sąsajumą) tarp tyčinių neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir teisinių padarinių (nemokumo būklės arba nemokios įmonės būklės pabloginimo), tačiau pirmosios instancijos teismas, priimdamas apskųstąjį procesinį sprendimą, nenustatė Bendrovės nemokumo atsiradimo momento, taip pat iš esmės nenustatinėjo priežastinio ryšio, neištyrė ginčui reikšmingų aplinkybių, susijusių su dokumentų ir turto perdavimu bankroto administratorei, paskolų grąžinimu, nenaudingų sandorių sudarymu, kas lėmė nepakankamą teismo procesinio sprendimo motyvavimą, dėl ko liko neatskleista bylos esmė ir dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręstas klausimas dėl BUAB „Girista“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Tik surinkus papildomus įrodymus ir nustačius nurodytas aplinkybes, bus galima spręsti dėl pagrindo Bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu ir nustatyti už tai atsakingus asmenis.

68.       Apeliacinės instancijos teismas yra kompetentingas spręsti tiek fakto, tiek teisės klausimus, todėl dažniausiai gali ištaisyti pirmosios instancijos teismo klaidas. Bylos perdavimo nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui atvejai yra riboti įstatymo, konkretūs tokio perdavimo pagrindai nustatyti CPK 327 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Sprendžiant, ar yra CPK
327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties bei pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009).

69.       Dėl nutartyje nurodytų neištirtų faktinių aplinkybių apimties ir pobūdžio, byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš esmės aukščiau nurodyta apimtimi naujais aspektais, be to, siekiant nustatyti Bendrovės nemokumo momentą, bendrovės vadovų, akcininkų veiksmų įtaką Bendrovės nemokumui, reikėtų rinkti papildomus įrodymus ir juos vertinti, tačiau bylos nagrinėjimas apeliacinėje instancijoje tokia apimtimi neatitiktų apeliacijos esmės ir paskirties bei reikštų, jog apeliacinės instancijos teismas vykdo pirmosios instancijos teismo funkciją ir pakeičia pirmosios instancijos teismą, todėl Vilniaus apygardos teismo
2020 m. spalio 8 d. nutartis naikinama ir byla (klausimas dėl UAB „Girista“ tyčinio bankroto pripažinimo) grąžinama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 337 straipsnio
1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

70.       Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad BUAB „Girista“ nemokumo administratorė, kreipdamasi į teismą su prašymu dėl Bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, prašė atlyginti ir bylinėjimosi išlaidas. Prašyme dėl papildomos nutarties priėmimo buvo prašoma atlyginti išlaidas, susijusias su ekspertizės paskyrimu ir procesinių dokumentų įteikimu užsienyje. Pažymėtina, kad šias išlaidas patvirtinantys dokumentai byloje buvo pateikti dar iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, o su prašymu dėl papildomos nutarties priėmimo jie į bylą buvo pateikti pakartotinai, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantų argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės papildoma nutartimi spręsti BUAB „Girista“ prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

71.       Tačiau bylą dėl Bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu perdavus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, naikintina ir Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 17 d. papildoma nutartis dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Kai yra priimamas procesinis sprendimas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teisme nėra galimybės paskirstyti šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų, nes nėra galimybės nustatyti, kurios šalies naudai buvo priimtas sprendimas. Taigi dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo turės pasisakyti bylą iš naujo nagrinėsiantis pirmosios instancijos teismas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 8 d. nutartį bei Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 17 d. papildomą nutartį panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Teisėjas                                                                                   Artūras Driukas