Civilinė byla Nr. 2S-1446-395/2010
Pirmosios instancijos teismo teisėja Diana Jasaitienė
Procesinio sprendimo kategorijos:110.1;122.2;122.3;
(S)
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
N
U T A R T I S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2010
m. rugsėjo 13 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Čeplinsko, kolegijos
teisėjų Rūtos Palubinskaitės, Evaldo Burzdiko, teismo posėdyje apeliacine
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „RSP“
atskirąjį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 17 d.
nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. 2-8911-584/2010
pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Evacuator“ ieškinį atsakovui
uždarajai akcinei bendrovei „RSP“ dėl skolos priteisimo.
Teisėjų
kolegija,
n u s t a t ė:
Kauno miesto apylinkės
teismas 2010 m. gegužės 17 d. nutartimi ieškovo UAB „Evacuator“ ieškinio dėl
skolos už suteiktas transportavimo ir transporto priemonės saugojimo paslaugas reikalavimų
įvykdymo užtikrinimui areštavo ne didesnei kaip 9631,60 Lt sumai atsakovo UAB „RSP“
nekilnojamąjį turtą, jo nesant ar esant nepakankamai – kilnojamąjį turtą, o
nesant pakankamai nekilnojamojo ar kilnojamojo areštuotino turto, areštavo
atsakovo turtines teises bei pinigines lėšas neviršijant 9631,60 Lt sumos,
uždraudžiant atsakovui areštuotu nekilnojamuoju, kilnojamuoju turtu, turtinėmis
teisėmis bei piniginėmis lėšomis disponuoti, leidžiant iš areštuotų piniginių
lėšų vykdyti atsiskaitymus su ieškovu, valstybe bei bendrovės darbuotojais.
Teismas nustatė, kad
ieškovo reikalavimas yra turtinio pobūdžio, reikalaujama priteisti suma yra
didelė (9631,60 Lt), kas žymiai padidina būsimo teismo sprendimo neįvykdymo
riziką, atsakovas gera valia atsiskaityti vengia, todėl sprendė, kad yra
pakankamas pagrindas manyti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių,
atsakovas savo turtą gali paslėpti arba perleisti tretiesiems asmenims, arba
turto gali nelikti, dėl ko būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti
arba tapti neįmanomas.
Atskiruoju skundu atsakovas
prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 17 d. nutartį panaikinti
dėl šių motyvų:
1. Teismas, taikydamas
laikinąsias apsaugos priemones, neatsižvelgė į tai, kad ieškovas nepateikė
jokių įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos
priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti, arba pasidaryti
neįmanomas, kad atsakovas slėptų turtą ar siektų jį realizuoti.
2. Teismas, taikydamas
laikinąsias apsaugos priemones negalėjo vadovautis vien argumentu, kad ieškinys
yra turtinio pobūdžio, kadangi toks argumentas paneigia laikinųjų apsaugos
priemonių taikymo esmę apskritai bei suteikia pagrindą asmenims piktnaudžiauti
laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybe.
3. Teismas pažeidė šalių
lygiateisiškumo principą, kuris reikalauja, kad taikant laikinąsias apsaugos
priemones būtų laikomasi proporcingumo principo ir atsižvelgiama į priešingos
šalies interesus. Skundžiama nutartis pažeidžia atsakovo įmonės plėtrą ir
bendradarbiavimą su klientais. Teismas be jokio teisinio pagrindo priėmė
nutartį areštuoti įmonės turtą 9631,60 Lt sumai, bei teises į pinigines lėšas,
esančias bankų sąskaitose. Tokių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas gadina
įmonės vardą, reputaciją. Įmonė turi pakankamai pajamų, neturi jokių skolinių
įsipareigojimų kreditoriams, dirba pelningai, bendradarbiauja ne tik su kitomis
įmonėmis Lietuvos Respublikoje, bet ir su įvairiomis užsienio šalimis. Todėl
pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės akivaizdžiai pažeidžia bei varžo atsakovo
įmonės teises. Be to apeliantas nurodo, kad byloje nėra duomenų, jog jis ketina
neatsiskaityti su ieškovu, priėmus jo naudai palankų teismo sprendimą, todėl
pirmos instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad turimą turtą atsakovas
gali perleisti tretiesiems asmenims, dėl ko priėmė nepagrįstą ir neteisėtą
nutartį.
Atsiliepimu į atskirąjį
skundą ieškovas prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 17 d. nutartį
palikti nepakeistą. Nurodo šiuos motyvus:
1. Taikydamas
laikinąsias apsaugos priemones, teismas neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje
neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka
įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės
atsiradimo tikimybė.
2. Ieškinyje teismui ieškovas
nurodė bei pateikė raštiškus įrodymus, jog atsakovą ragino gražiuoju susimokėti
susidariusį įsiskolinimą (2009-12-07 UAB „Evacuator" pranešimas dėl skolos
sumokėjimo UAB „RSP“). Prieš kreipiantis į teismą ne kartą buvo susitikę su atsakovo
atstovais bei ragino šį klausimą išspręsti ne ginčo tvarka, siūlė įvairias
nuolaidas, bei lankstų atsiskaitymo grafiką. Be to, atsakovui visą laiką buvo
žinoma apie tai, kad jam patikėta valdyti ir šiuo metu nuosavybės teise
priklausanti transporto priemonė yra laikoma ieškovo aikštelėje, kaip to
įrodymą teismui pateiktas 2009-04-28 raštas, kurį surašė atsakovo atstovas R. K..
Atsakovas ignoravo visus siūlymus bei vengė atsiskaityti su ieškovu, todėl ieškovo
nuomone, toks atsakovo elgesys kelia dideles abejones dėl jo turtinės padėties
bei veiksmų ateityje, siekiant padengti susidariusį įsiskolinimą ieškovui.
3. Antstolis, vykdydamas
teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, areštavo atsakovui
priklausantį turtą - transporto priemones. Areštavus minėtą turtą atsakovas ir
toliau gali vykdyti normalią ūkinę veiklą bei laisvai disponuoti kredito
įstaigose atidarytomis sąskaitomis.
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo
apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai
bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės
instancijos teismas patikrina, ar skundžiama pirmosios instancijos teismo
nutartis yra teisėta ir pagrįsta (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d., 338 str.).
Apelianto skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pritaikytos
laikinosios apsaugos priemonės, absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta
(CPK 338 str., 329 str. 2 d.).
Pagal CPK 144 straipsnio
pirmąją dalį teismas dalyvaujančių byloje asmenų prašymu gali imtis laikinųjų
apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali
pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Taigi, pažeista ar ginčijama subjektinė
teisė realiai apginama tik tuomet, jeigu realizuojamas teismo sprendimas,
kuriuo patenkintas ieškinys. Teismo sprendimas, kuriuo būtų tik patvirtinamas
ieškovo reikalavimų pagrįstumas, neužtikrintų tinkamos pažeistų teisių ar
teisėtų interesų gynybos teismine tvarka. Tikimybė, jog sprendimą ateityje
įvykdyti bus sunkiau, gali atsirasti tiek dėl objektyvių, tiek dėl subjektyvių
priežasčių, kurias teismui būtina įvertinti taikant laikinąsias apsaugos
priemones.
Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią
aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti
negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl
didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai
padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką. Prezumpcija, jog ieškinio
didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimai palankaus teismo
sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Kiekvienu atveju teismas turi
vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes,
atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ši ieškinio
suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, vykdoma veikla,
gaunamu pelnu bei apyvarta, įsipareigojimais kreditoriams, yra didelė. Tačiau net
ir tuo atveju, jeigu ginčo nagrinėjimo metu atsakovas turi turto, tai savaime
negarantuoja, jog teismui išsprendus ginčą iš esmės ir priėmus ieškovui galimai
palankų sprendimą, bus įmanoma įvykdyti šį sprendimą, nes dinamiškame verslo
pasaulyje itin gera įmonės finansinė padėtis šiandien dar nereiškia, jog po
kurio laiko ji nepablogės tiek, kad ši įmonė nebebus pajėgi atlyginti kitos
šalies patirtus nuostolius. Taip yra dėl to, jog verslas – tai veikimas savo rizika.
Todėl atsakovo atskirajame skunde tik nurodyta
aplinkybė, kad įmonė turi
pakankamai pajamų, neturi jokių skolinių įsipareigojimų kreditoriams, dirba
pelningai, savaime nereiškia, kad
laikinosios apsaugos priemonės netaikomos. Teisingam šio klausimo išsprendimui
turi įtakos, ar skolininkas turi ilgalaikio ar trumpalaikio turto, ar šis
turtas likvidus, ar apsunkintas disponavimas turtu.
Nors nagrinėjamu atveju vieno
juridinio asmens prašoma priteisti pinigų suma iš kito juridinio asmens nelaikytina
labai didele, tačiau teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovas neįrodė
aplinkybių, jog ši pinigų suma jam nėra didelė ir grėsmė, kad gali būti
neįvykdytas ieškovui galimai palankus teismo sprendimas, neegzistuoja (CPK 12
straipsnis). Skolininko realią turtinę
padėtį įrodo pagal teisės norminių aktų reikalavimus sudarytas ir patvirtintas
įmonės finansinių dokumentų rinkinys, tai galėtų būti balanso ir pelno
(nuostolių) ataskaitos, nuosavo kapitalo pokyčių ataskaitos, aiškinamasis raštas,
duomenys iš viešųjų registrų apie atsakovui nuosavybės teise priklausančio
registruotino turto vertę, šiam turtui taikytus apsunkinimus. Tačiau šiuo
atveju atsakovas prie atskirojo skundo apeliacinės instancijos teismui
nepateikė nei vieno iš minėtų dokumentų, kas nesudaro galimybės spręsti apie atsakovo
gerą turtinę padėtį ir nustatyti įmonės finansines galimybes ateityje. Tuo pačiu atsakovas nepateikė
ir jokių įrodymų, patvirtinančių atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, jog
yra stabiliai veikianti, pelninga įmonė, kurie leistų manyti, kad atsakovas yra
finansiškai pajėgus įvykdyti teismo sprendimą ieškinio patenkinimo atveju.
Taigi, atsakovas su
atskiruoju skundu nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių teiginius,
jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė laikinąsias apsaugos
priemones, taip pat apeliantas nepaneigė teismo išvados, jog nepritaikius
laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas,
kiek tai sietina su galimomis šio atsakovo prievolėmis, gali pasunkėti (CPK 178, 185 str., 144
str. 1 d.).
Taip
pat teisėjų kolegija laiko nepagrįstais apelianto argumentus, kad ieškovas
visiškai nenurodė aplinkybių, patvirtinančių laikinųjų apsaugos
priemonių taikymo būtinumą. Ieškovas nurodė argumentus, dėl ko reikalinga
taikyti laikinąsias apsaugos priemones – didelę ieškinio sumą bei tikimybę, jog
atsakovas gali paslėpti turimą turtą. Pirmosios instancijos teismui priimant
skundžiamą nutartį ir neturint objektyvių duomenų apie atsakovo turtą,
nurodytos aplinkybės laikytinos pakankamu pagrindu tenkinti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo
(CPK 144 straipsnio 1 dalis).
Teisėjų kolegija
nesutinka ir su apelianto argumentu, jog teismas, taikydamas laikinąsias
apsaugos priemones, neatsižvelgė į šalių interesų pusiausvyros principą.
Laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu
(CPK 145 str. 2 d.). Klausimą, kokią laikinąją apsaugos priemonę taikyti
konkrečiu atveju, sprendžia teismas savo nuožiūra, tačiau svarbiausia, jog
taikoma laikinoji apsaugos priemonė būtų tinkama ja siekiamam tikslui pasiekti
ir ekonomiška. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi areštavo ginčo sumos ieškovo
nekilnojamąjį bei kilnojamąjį turtą ir tik nesant tokio turto, nurodė areštuoti
atsakovo pinigines lėšas. Teisėjų kolegija sprendžia, jog būtent toks minėtų
laikinųjų apsaugos priemonių taikymo eiliškumas nepažeidžia ekonomiškumo
principo bei šalių interesų pusiausvyros principo, nes areštas į pinigines
lėšas nukreipiamas tik nesant kitokio skolininko turto, o tai leidžia įmonei
patirti mažiausiai suvaržymų ūkinėje komercinėje veikloje. Be to, atkreiptinas
dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas leido atsakovui iš areštuotų
piniginių lėšų mokėti darbo užmokestį darbuotojams, mokesčius valstybei bei
atsiskaityti su ieškovais.
Tokiu būdu yra garantuojama šalių interesų ir procesinių teisių pusiausvyra,
užtikrinamas prašymo taikyti
laikinąsias apsaugos priemones sąžiningumas ir protingumas bei šių priemonių
proporcingumas siekiamiems tikslams.
Remdamasi anksčiau
išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad atskirojo skundo
motyvais nėra pagrindo naikinti skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties, todėl ji paliktina nepakeista
(CPK 337 straipsnio 1 punktas).
Šis teismo procesinis
sprendimas neužkerta galimybės atsakovui prašyti teismo taikyti galimų
nuostolių atlyginimo užtikrinimą, įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą
reikalaujamą priteisti sumą, pateikti laidavimą, įkeisti turtą, prašyti
pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita (CPK 146, 147, 150 straipsniai).
Neatsižvelgiant į tai, ar atsakovas, vadovaudamasis CPK 147 straipsnio pirmąja
dalimi, pareikš prašymą pirmosios instancijos teismui dėl galimų nuostolių
atlyginimo užtikrinimo, ar tokio prašymo nepareikš, įstatymas jam suteikia
teisę reikalauti nuostolių atlyginimo, jeigu įsiteisėtų sprendimas, kuriuo
ieškinys būtų atmestas (CPK 147 straipsnio 3 dalis).
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio pirmuoju punktu,
n u t a r i a:
Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 17
d. nutartį palikti nepakeistą.
Kolegijos pirmininkas Albinas
Čeplinskas
Kolegijos teisėjai Rūta
Palubinskaitė
Evaldas Burzdikas