Administracinė byla Nr. I-1054-426/2014
Proceso Nr. 3-61-3-03372-2013-4
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 74
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. vasario 4 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė, dalyvaujant pareiškėjui S. T., dalyvaujant vertėjai M. K., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. T. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Teisėja, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
pareiškėjas S. T. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo priteisti iš Lietuvos valstybės 750 000 Lt neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–6). Pagrįsdamas savo reikalavimus paaiškino, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime (toliau – Lukiškių TI-K) nuo 2002-04-30 iki 2012-04-18 buvo laikomas perpildytose kamerose, nepritaikytose laikyti du ar daugiau kalinių. Pažymi, kad dėl netinkamų ir neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų buvo pažeista jo konstitucinė teisė į orumą, tuo padaryta žala. Pasak pareiškėjo, žala padaryta ir dėl per didelio kalinių skaičiaus kameroje, dėl ko kankino nemiga, tapo irzlus, tarp kalinių kildavo nesutarimai, pykčiai, nesusipratimai. Aiškina, kad patyrė diskomfortą, neigiamus išgyvenimus, gyvenimo kokybės pablogėjimą. Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K dirbantys asmenys neturi tinkamo išsilavinimo, pareigūnai grubiai bendrauja su nuteistaisiais, provokuoja, vartoja fizinį smurtą, moralinį spaudimą. Nurodo, jog medicinos personalas ne visada suteikdavo pagalbą, tai labai pakenkė jo sveikatai. Pareiškėjas aiškina, kad jo sveikatai taip pat pakenkė asbestu dengtas stogas. Nurodo, kad 2012-01-05 apie 7 val. ryto kilo gaisras, kuris įrodė Lukiškių TI-K administracijos ir aukštesnių organizacijų aplaidumą. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį į blogą kamerų būklę, nemalonų kvapą iš dušo patalpų, pelėsius ir grybelį ant lubų ir sienų. Mano, kad tai neigiamai veikė jo sveikatą, skatino vėžinių ląstelių vystymąsi bei kitas neigiamas pasekmes.
S. T. reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo prašo netaikyti trejų metų senaties termino, nes, pareiškėjo teigimu, nurodyti pažeidimai tęsėsi ilgą laiką.
Lukiškių TI-K, atstovaujantis atsakovę Lietuvos valstybę, su pareiškėjo skundu nesutinka, mano, kad keliami reikalavimai yra nepagrįsti. Atsiliepime (b. l. 62–67) nurodo, jog pareiškėjas dėl tariamai jam padarytų pažeidimų už Lukiškių TI-K praleistą laikotarpį, t. y. nuo 2002-04-30 iki 2012-04-18, į teismą su skundu dėl žalos priteisimo kreipėsi 2013-08-26. Tai rodo tam tikrą pareiškėjo abejingumą dėl savo pažeistų neturtinių teisių. Pažymi, kad laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta, todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba tuo metu, kai buvo laikomas kamerose, pažeidžiant vienam žmogui tenkančio minimalaus kameros ploto reikalavimą, leidžia daryti išvadą, kad jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, iš kurios galėtų būti kildinama neturtinė žala. Taip pat prašo vadovautis Civilinio kodekso 1.125 str. 8 d. ir pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.
Pažymi, kad S. T. nuo 2010-08-26 iki 2010-10-05 buvo laikomas kamerose vienas arba su kitais asmenimis. Nuo 2010-04-l1įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto.
Nurodo, jog teismui pateikta visa informacija apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygas, iš kurios matyti, kad atskirais laikotarpiais vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas pilnai atitiko norminių teisės aktų reikalavimus. Pažymi, kad nuo 2010-08-26 iki 2010-10-05, 2010-10-06 vakare, 2010-10-07, 2010-10-08 vakare, nuo 2010-10-09 iki 2012-03-13, 2012-03-13 vakare, 2012-03-14 iki 2012-03-18, 2012-03-19 ryte pareiškėjas buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K,.
Akcentuoja, jog Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą. Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatorius ir areštinės kameroje nustatymo“ didžiausias tardymo izoliatoriuje leidžiamų laikyti suimtųjų skaičius neturi viršyti Lukiškių TI-K – 625. Didžiausias areštinėje leidžiamų laikyti areštą atliekančių nuteistųjų skaičius neturi viršyti Lukiškių TI-K – 29. Taip pat, vadovaujantis Teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“, I skyriaus 11 p. yra nurodytas didžiausias pataisos įstaigoje leidžiamų laikyti nuteistųjų skaičius, kurio negalima viršyti, t. y pagal 11.1 p. – neturi viršyti 300. Maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius – 954 asmenys. Atsakovės įgaliota atstovė pažymi, kad šis skaičius nuolat yra viršijamas ir gali siekti virš 1 000 asmenų. Didžiausią dalį sudaro suimtieji, taip pat laikomi nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos (šiai dienai jų yra 88) bei nuteistieji, kurie įstaigoje yra palikti atlikti ūkio darbus. Nuteistieji iki gyvos galvos užima kameras nuo 1 iki 75, ir, atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus, jie laikomi po 1 žmogų (tik labai retais atvejais jų pačių prašymu jie gali būti laikomi po 2 asmenis).
Nurodo, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes, priešingu atveju, nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pažymi, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str., Bausmių vykdymo kodekso 70 str. numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Dėl šių priežasčių kai kurios kameros gali būti perpildytos, ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos neatitinka nustatytų reikalavimų, būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras. Taip pat paaiškina, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, bei kitas teisės aktų numatytas inventorius.
Atkreipia teismo dėmesį į tai, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius ir priemonės išduodami į kameras. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, nuolat atliekami vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pabrėžia, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.
Nurodo, kad 2012-01-05 apie 7 val. Lukiškių TI-K kilo gaisras, 1-ojo korpusinio skyriaus ketvirtame aukšte ir priežiūros poste Nr. 11 iš ventiliacijos angų veržėsi dūmai. Tą dieną, kai įstaigoje buvo ekstremali situacija, pareiškėjas S. T. buvo patalpintas I korpuso 5 priežiūros poste (4 aukštas) kameroje Nr. 93, iš kurios buvo išvestas į evakuacijos vietą. Pareigūnai informavo suimtuosius ir nuteistuosius asmenis, kaip elgtis šiuo atveju. Psichologinės tarnybos specialistai informavo ekstremalios situacijos metu nukentėjusių asmenų artimuosius, taip pat teikė reikalingą psichologinę pagalbą įstaigoje laikomiems asmenis, nukentėjusiems susidariusios situacijos metu.
Lukiškių TI-K nuomone, įstaigos pareigūnai veikė tinkamai, t. y. taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, pastebėję, kad patalpose kilo gaisras, aktyviai, ėmėsi veiksmų gaisro židiniui lokalizuoti ir gesinti bei evakuoti asmenis, t. y. padarė viską, kas yra įmanoma susiklosčiusioje ekstremalioje situacijoje. Pažymi, kad, esant būtinumui, pareiškėjui visada buvo suteikiama reikiama pagalba, jis buvo apžiūrėtas bei konsultuotas sveikatos priežiūros darbuotojų, buvo atlikti reikalingi tyrimai, gydymui skirti vaistai.
Nurodo, kad svarstant S. T. reikalavimo pagrįstumą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Be to, atsakovės teigimu, nagrinėjamu atveju nėra Civilinio kodekso 6.271 str. nurodytos civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtų valdžios institucijų veiksmų.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas patvirtino skundo motyvus ir prašė reikalavimą tenkinti.
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje spręstinas ginčas dėl skundo reikalavimo priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės 750 000 neturtinei žalai atlyginti pagrįstumo ir teisėtumo.
Iš teismui pateiktame skunde nurodytų aplinkybių ir motyvų matyti, kad pareiškėjas savo reikalavimą grindžia tuo, kad nuo 2002-04-30 iki 2012-04-18 Lukiškių TI-K buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis higienos normų, jam nesuteikta tinkama medicininė pagalba, kameros ir dušo patalpos buvo prastos būklės, stogas dengtas asbesto danga, kilo gaisras. Pareiškėjo teigimu, šiais pažeidimais buvo pakenkta jo sveikatai.
Pagal Civilinio kodekso 1.125 str. 8 d. reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Civilinio kodekso 1.126 str. 2 d. nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Lukiškių TI-K pareiškėjo reikalavimų daliai prašė taikyti Civilinio kodekso 1.125 str. 8 d. numatytą ieškinio senaties terminą.
Pažymėtina, kad S. T. teismui skundą, kuriame prašoma priteisti nuo 2002 m. iki 2012 m. dėl netinkamų kalinimo sąlygų patirtą žalą, pateikė tik 2013-08-26, t. y. skundo praleidęs Civilinio kodekso 1.125 str. 8 d. numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą.
Sprendžiant klausimą dėl ieškinio senaties termino taikymo būtina nustatyti, kuris iš interesų turi būti ginamas prioritetiškai – teisinių santykių stabilumas, kuris ir yra užtikrinamas ieškinio senaties terminu, ar būtinybė pašalinti teisių ir teisėtų interesų pažeidimą.
Pareiškėjas prašo netaikyti ieškinio senaties termino, tačiau jokių aplinkybių, kurias vertinat galima būtų teigti, kad šis terminas yra praleistas dėl ne nuo jo valios nepriklausančių, t. y. objektyvių, priežasčių, nenurodė. Be to, pareiškėjo teiginiai, kad jo teisių pažeidimas tęsėsi ilgą laiką, visiškai nesusiję ieškinio senaties termino eigos skaičiavimo taisyklėmis. Pažymėtina, kad skundo reikalavimų dalyje, kurioje prašoma priteisti neturtinę žalą dėl nuo 2002-04-30 pažeidimo nesiejo su neturtinės žalos kilimu.
Įvertinus nurodytas aplinkybes, pripažintina, kad, S. T. skundo reikalavimas toje dalyje, kurioje prašoma priteisti neturtinę žalą dėl netinkamų laikymo sąlygų iki 2010-08-26, reiškiamas praleidus ieškinio senaties terminą ir atsakovės atstovo prašymas šį terminą taikyti tenkintinas. Todėl, sprendžiant pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo pagrįstumą ir teisėtumą, vertintini ir analizuotini Lukiškių TI-K veiksmai nuo 2010-08-26.
Civilinio kodekso 6.271 str. 1 d. sakoma, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 str. 4 d.).
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą Civilinio kodekso 6.246–6.249 str.: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Skundo reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik tuo atveju, jeigu nustatomos visos sąlygos civilinei atsakomybei kilti. Nesant vienos iš įstatyme numatytų sąlygų, reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestinas. Visos civilinės atsakomybės kilimo sąlygos turi būti nustatytos tiek turtinės tiek neturtinės žalos atveju.
Civilinio kodekso 6.250 str. 1 d. sakoma, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taigi, sprendžiant ginčą, būtina įvertinti, ar byloje esantys įrodymai patvirtina civilinės atsakomybės taikymo sąlygas S. T. nurodytu atveju.
Teismų praktikoje pažymėta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006-05-17 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-337/2006 ir kt.).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas analogiško pobūdžio ginčus, savo procesiniuose sprendimuose ne kartą nurodė, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 6.271 str. 1 d. nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, visiškai neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-01-06 nutartis Nr. A502-1774/2010, 2011-01-31 nutartis Nr. A756-116/2011, 2010-10-11 nutartis Nr. A756-122/2010 ir kt.).
Bausmių vykdymo kodekso 173 str. 1 d. nustatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems užtikrinamos reikiamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.
Departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo” (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 p. nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Byloje nėra ginčo dėl Lukiškių TI-K atsiliepime teismui pateiktų duomenų (b. l. 62–63) apie S. T. kalinimo sąlygas nurodytais laikotarpiais išsamumo ir teisingumo. Minėti duomenys patvirtina, kad didžiąją laiko dalį pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas arba su kitu asmeniu, ir tuo metu vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko aptartų teisės aktų reikalavimus. Kita vertus, pareiškėjas 30 dienų buvo laikomas kamerose kartu su daugiau kaip vienu asmeniu ir tuo metu vienam asmeniui vidutiniškai tekdavo apie 2,65 kv. m. patalpų ploto, t. y. kiek mažiau negu nustatyta Įsakymo 1.3.1 punkte. Teismo vertinimu, toks ploto neatitikimas nustatytiems normatyvams nelaikytinas žymiu, tačiau, atsižvelgus į pažeidimų trukmę, pripažintina, kad jie negali būti vertinami kaip vienkartiniai ar trumpalaikiai, t. y. tokio pobūdžio, iš kurių negali būti kildinama neturtinė žala. Be to, ta aplinkybė, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 str. 1 d., ne kartą konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008-11-18 sprendimas byloje V. Savenkovas prieš Lietuvą).
Atsižvelgus į tai, pripažintina, kad pareiškėjo skundo reikalavimai toje dalyje, kurioje neturtinė žala kildinama iš netinkamų laikymo sąlygų, t. y. pažeidžiant normatyvines vienam asmeniui tenkančias gyvenamojo ploto normas, iš esmės yra pagrįsti.
Teismas, vertindamas kitas pareiškėjo nurodytas aplinkybes, iš kurių yra kildinamas neturtinės žalos atsiradimas (netinkamas medicinos pagalbos suteikimas, grubus pareigūnų bendravimas, Lukiškių TI-K 2012-01-05 kilęs gaisras, kamerose tvyrantis nemalonus kvapas, blogos patalpos), pažymi, kad jos yra abstraktaus pobūdžio, niekaip nepaaiškinta, kuo pasireiškė pareiškėjo sveikatos sutrikimai ar esamų ligų paūmėjimas, kokie neigiami išgyvenimai buvo sukelti, todėl negali būti siejamos su pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos padarymu. Priešingai, Lukiškių TI-K atsiliepime detaliai paaiškino, kokių veiksmų buvo imtasi 2012-01-05 kilusio gaisro metu. Iš nurodytų aplinkybių, kurių pareiškėjas teisminio nagrinėjimo metu nepaneigė, matyti, kad Lukiškių TI-K darbuotojai, pastebėję, kad patalpose kilo gaisras veikė aktyviai, ėmėsi veiksmų gaisro židiniui lokalizuoti ir gesinti bei asmenims evakuoti (b. l. 89–93). Be to, likvidavus gaisrą, pareiškėjas dėl sveikatos sutrikimų į medikus nesikreipė, medicininė pagalba jam nebuvo teikiama. Pažymėtina ir tai, kad byloje esantys įrodymai liudija, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. po 2010-08-26, buvo gydomas ambulatoriškai ir Laivės vietų atėmimo ligoninėje, taigi medicininė pagalba jam buvo teikiama (b. l. 15–19, 54–58). Todėl pareiškėjo teiginiai, kad jam ne visą laiką buvo teikiama medicininė pagalba, yra nepagrįsti.
Išnagrinėjus ir įvertinus visus byloje esančius įrodymus, darytina išvada, kad pareiškėjo skundo reikalavimas toje dalyje, kurioje prašoma priteisti neturtinę žalą, susijusią su jo kalinimu pažeidžiant normatyvines vienam asmeniui tenkančias gyvenamojo ploto normas, iš esmės yra pagrįstas. Tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjo prašoma priteisti 750 000 Lt piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė.
Teismas, įvertinęs S. T. patirtų pažeidimų mastą bei trukmę, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina 200 litų kompensacija patirtai neturtinei žalai atlyginti.
Remiantis išdėstytu ir vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įst. 85–87 str., 88 str. 1, 5 p., 127 str., 129 str., teismas
n u s p r e n d ė :
pareiškėjo S. T. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti S. T. naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, 200 Lt (du šimtus litų) kompensaciją neturtinei žalai atlyginti.
Likusią skundo reikalavimų dalį atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą pateikiant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjai Rūta Miliuvienė