Civilinė byla Nr. 3K-3-558/2006 (S)

            Procesinio sprendimo kategorijos:

            21.4.1.1, 45.12, 75.6.2

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2006 m. spalio 16 d.

Vilnius

 

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Prano Žeimio (kolegijos pirmininko), Algio Norkūno, Janinos Stripeikienės (pranešėja),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 7 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. F. ieškinį atsakovams V. F. ir A. B. dėl akcijų pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Tretieji asmenys – UAB „Freiga“, R. B., V. B. ir V. B.

 

            Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Ieškovė D. F. kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti negaliojančia 2003 m. rugpjūčio 25 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią jos sutuoktinis atsakovas V. F. atsakovui A. B. nuosavybėn perleido 50 UAB „Freiga“ paprastųjų vardinių akcijų, laikytinų bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Ji nurodė, kad sandoris yra negaliojantis, nes buvo sudarytas pažeidžiant CK 3.92 straipsnio 4 dalies reikalavimą, kad sandorius dėl vertybinių popierių, kurie yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, perleidimo, gali sudaryti tik abu sutuoktiniai, išskyrus tuos atvejus, kai vienas iš sutuoktinių turi kito sutuoktinio išduotą įgaliojimą sudaryti tokį sandorį. Atsakovas V. F. ginčijamu sandoriu akcijas pardavė neturėdamas ieškovės įgaliojimo, be to, akcijų perleidimas nebuvo įregistruotas akcininkų knygoje. 2004 m. rugsėjo 28 d. sutartimi V. F. ir D. F. 100 UAB „Freiga“ paprastųjų vardinių akcijų, sudarančių 100 proc. bendrovės įstatinio kapitalo, perleido R. B., o šis 2004 m. lapkričio 8 d. sutartimi – V. B., kuris 2004 m. lapkričio 9 d. sutartimi 49 akcijas pardavė V. B.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2005 m. lapkričio 7 d. sprendimu ieškinį tenkino – pripažino negaliojančia 2003 m. rugpjūčio 25 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, kuria V. F.  A. B. nuosavybėn perleido 50 UAB „Freiga“ paprastųjų vardinių akcijų ir įpareigojo V. F. per 10 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos grąžinti A. B. 5000 Lt. Teismas nurodė, kad sandoris buvo sudarytas pažeidžiant imperatyviąją CK 3.92 straipsnio 4 dalies nuostatą, jog sandorius, susijusius su vertybinių popierių perleidimu, gali sudaryti tik abu sutuoktiniai. Kadangi sandoriams, susijusiems su vertybiniais popieriais, įstatyme nustatyta rašytinė forma, tai sandoris turėjo būti sudarytas pasirašant ieškovei arba pateikus V. F. išduotą ieškovės įgaliojimą sandoriui sudaryti. Teismas atmetė atsakovo A. B. paaiškinimą, kad V. F. pardavė jam asmeninės nuosavybės teise priklausančias akcijas, nes 2001 m. balandžio 20 d. sutartyje, kuria ieškovė D. F. pardavė V. F. 50 akcijų, nebuvo nurodyta, kad V. F. akcijas įgijo asmeninėn nuosavybėn. Be to, byloje nėra rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad V. F. akcijas įsigijo už asmenines lėšas. Teismas laikė, kad atsakovas A. B. nepaneigė sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos. Teismas, pripažindamas 2003 m. rugpjūčio 25 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia, taikė restituciją, nes, atsižvelgdamas į ginčijamos sutarties 4 punktą, sprendė, kad atsakovas A. B. už akcijas sumokėjo 5000 Lt.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. vasario 14 d. nutartimi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 7 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais ir pabrėžė, kad sandorio pripažinimui negaliojančiu pagal CK 3.96 straipsnio 2 dalį neturi įtakos atsakovo sąžiningumas ar nesąžiningumas. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo metu 2001 m. balandžio 20 d. sandorio šalys nurodė, jog jos sudarydamas sandorį išreiškė valią perleisti UAB „Freiga“ akcijas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn. Be to, teismas nurodė, kad CK 3.96 straipsnio 2 dalyje nenustatytas ribotas sąrašas subjektų, galinčių kreiptis dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

 

            Kasaciniu skundu atsakovas A. B. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 7 d.  sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 14 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasatorius savo prašymą motyvuoja šiais argumentais:

1. Sutuoktinių sudaryta 2001 m. balandžio 20 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartis įrodo akcijų perleidimą asmeninės nuosavybės teise. Teismų išvados, kad V. F. iš sutuoktinės D. F. nupirktos  akcijos yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, paneigia pirkimo-pardavimo sutarties esmę. Tas pats asmuo vienu metu negali būti pirkėjas ir pardavėjas, nes pirkimo-pardavimo sutarties esmė yra ta, kad turtas iš vieno asmens  nuosavybės pereina kito asmens nuosavybėn. Sandoriai sudaromi siekiant sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas, o teismai nesiaiškino, kokias teisines pasekmes 2001 m. balandžio 20 d. sutartimi siekė sukurti ieškovė.

2. Sudarydamas ginčijamą sandorį, kasatorius buvo įsitikinęs parduodamų akcijų priklausymu pardavėjui V. F. asmeninės nuosavybės teise. Tokį įsitikinimą suformavo 2003 m. rugpjūčio 25 d. sutarties 3 punkto nuoroda, kad CK 3.92 straipsnio 4 dalies nuostatos nepažeistos, ir 2001 m. balandžio 20 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartis, kuria D. F. pardavė V. F. 50 UAB „Freiga“ akcijų.

3. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad sandorio pripažinimui negaliojančiu pagal CK 3.96 straipsnio 2 dalį atsakovo sąžiningumas ar nesąžiningumas neturi įtakos. Kai vienas ar abu sutuoktiniai, sudarydami sandorį, panaudojo apgaulę, sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik tada, kai kita sandorio šalis buvo nesąžininga. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 19 d. priimtoje nutartyje Nr. 3K-3-43/2004 nurodyta, kad priešingu atveju būtų pažeistos sąžiningos šalies teisės. Pardavėjas V. F., teigdamas, kad CK 3.92 straipsnio 4 dalies nuostatos nepažeistos, ir pateikdamas 2001 m. balandžio 20 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, buvo nesąžiningas, nes įtikino pirkėją akcijų priklausymu jam asmeninės nuosavybės teise, o vėliau šią poziciją pakeitė. Ieškovė, ginčydama 2003 m. rugpjūčio 25 d. sutartį, privalėjo įrodyti pirkėjo nesąžiningumą.

4. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalį, nes neatsakė į apeliacinio skundo argumentus, kuriais keliami klausimai: kokias teisines pasekmes 2001 m. balandžio 20 d. sutartimi siekė sukurti ieškovė; ar pardavusi ginčo akcijas tretiesiems asmenims ji gali būti vertinama kaip asmuo, kurios turtiniai interesai yra pažeisti, ar toks asmuo gali reikšti reikalavimą akcijų pirkimo-pardavimo sutartį pripažinti negaliojančia.

            Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė D. F. prašo skundą atmesti, savo pašymą motyvuodama šiais argumentais:

            1. Sudarant 2001 m. balandžio 20 d. sandorį galiojo SŠK 21 straipsnis, kuriame nustatyta, kad turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė, nors jis įformintas vieno iš jų vardu. Turto, kurį sutuoktiniai santuokos metu galėjo įgyti savo asmeninėn nuosavybėn, baigtinis sąrašas buvo pateiktas SŠK 22 straipsnyje, jis negali būti aiškinamas plečiamai. Sąraše nurodytas turtas, priklausęs sutuoktiniui iki santuokos sudarymo, gautas kaip dovana, paveldėtas, taip pat kai kurie individualaus naudojimo daiktai. Taigi 2001 m. balandžio 20 d. sandorio pagrindu V. F. negalėjo įgyti ginčo akcijų asmeninėn nuosavybėn.

            2. Teiginys, kad CK 3.92 straipsnio 4 dalies nuostatos nepažeistos, ginčijamos sutarties kontekste yra visiškai neaiškus. Iš jo sunku suprasti apie konkrečių nuostatų nepažeidimą, nes šioje teisės normoje yra suformuluotos įvairių sandorių sudarymo taisyklės. Šio teiginio buvimas akcijų prikimo-pardavimo sutartyje nereiškia, kad V. F., sudarydamas šį sandorį, panaudojo apgaulę. Apgaulė turėtų būti suprantama kaip tam tikri tyčiniai veiksmai, kuriuos atlikdama nesąžininga sandorio šalis sąmoningai suklaidina kitą sandorio šalį ir taip veikia šios valią.

            3. CK 3.92 straipsnio 4 dalies nuostata, kad sandorius, susijusius su vertybinių popierių perleidimu, gali sudaryti tik abu sutuoktiniai, yra imperatyvi teisės norma, todėl jai prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja nuo pat jo sudarymo momento. Tokiu atveju klausimas dėl sandorį ginčijančio asmens interesų pažeidimo nėra teisiškai reikšmingas. Be to, akivaizdu, kad, atsakovui V. F. perleidus turtą, priklausiusį abiem sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise, buvo pažeistos ieškovės teisės ir turtiniai interesai.

            Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas V. F. prašo skundą atmesti, nurodydamas, kad ginčijamą sutartį su A. B. jis sudarė nežinodamas CK 3.92 straipsnio 4 dalies turinio, o nedalyvaujant D. F. ir neturėdamas jos įgaliojimo, jis neturėjo teisės perleisti akcijų, laikytinų bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.

 

            Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

 

Ieškovė D. F. 2001 m. balandžio 20 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė savo sutuoktiniui V. F. 50 UAB „Freiga“ paprastųjų vardinių akcijų. V. F. dar 50 šios bendrovės akcijų įsigijo iš R. Z. 2003 m. kovo 20 d. sutartimi. 2003 m. rugpjūčio 25 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi V. F. A. B. nuosavybėn perleido 50 UAB „Freiga“ paprastųjų vardinių akcijų. Šioje sutartyje nurodyta: „CK 3.92 straipsnio 4 dalies nuostatos nepažeistos“. 2004 m. rugsėjo 28 d. sutartimi V. F. ir D. F. 100 UAB „Freiga“ paprastųjų vardinių akcijų, sudarančių 100 proc. bendrovės įstatinio kapitalo, perleido R. B., o šis 2004 m. lapkričio 8 d. sutartimi – V. B., kuris 2004 m. lapkričio 9 d. sutartimi 49 akcijas pardavė V. B. Ginčo sandorio sudarymo metu V. F. buvo UAB „Freiga“ direktorius ir turėjo 100 proc. šios bendrovės įstatinio kapitalo.

 

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

            CK 3.92 straipsnio 4 dalyje nustatyti ypatingi reikalavimai sandoriams, kuriais perleidžiami vertybiniai popieriai, priklausantys sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Tokius sandorius turi teisę sudaryti tik abu sutuoktiniai, perleidžiantys vertybinius popierius, arba vienas sutuoktinis, turėdamas kito įgaliojimą. Tokia įstatymo nuostata suponuoja  papildomas pareigas vertybinių popierių pirkimo-pardavimo sutarties šalims: pirkėjui – pareigą prieš sudarant sandorį  išsiaiškinti, kokia nuosavybės teisės forma perleidžiami vertybiniai popieriai priklauso pardavėjui; pardavėjui – pareigą atskleisti šią informaciją (CK 6.163 straipsnio 4 dalis). Nuo atskleistos informacijos turinio priklauso CK 3.92 straipsnio 4 dalies reikalavimų taikymas, t. y. jei vertybiniai popieriai priklauso pardavėjui asmeninės nuosavybės teise, jie netaikomi. Atsakovas A. B. nurodė, kad sudarydamas ginčijamą sutartį jis buvo įsitikinęs, jog parduodamos akcijos yra atsakovo V. F. asmeninė nuosavybė. Tokį jo įsitikinimą suformavo pardavėjo pateikta informacija: į ginčo sutartį įtrauktas raštiškas užtikrinimas, kad „CK 3.92 straipsnio 4 dalies nuostatos nepažeistos“ ir pateiktos sutuoktinių F. tarpusavyje sudarytos 2001 m. balandžio 20 d. pirkimo-pardavimo sutarties nuostatos, pagal kurias D. F. 50 UAB „Freiga“ akcijų pardavė V. F.. Sutuoktiniai V. ir D. F. teigia, kad sudarius šią sutartį akcijos liko bendrąja jungtine jų nuosavybe. Teismai padarė tokią pat išvadą: pirmosios instancijos teismas – vadovaudamasis CK 3.88 ir 3.89 straipsnių nuostatomis, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija – dar ir remdamasi bylos nagrinėjimo metu 2001 m. balandžio 20 d. sandorio šalių išsakytu patikinimu, kad sudarydamos sandorį jos išreiškė valią perleisti UAB „Freiga“ akcijas bendrojon jungtinėn nuosavybėn. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2001 m. balandžio 20 d. sandorio sudarymo metu 2000 m. Civilinis kodeksas dar negaliojo, CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatyme CK 3.88 ir 3.89 straipsnių retrospektyvus galiojimas nenumatytas, todėl nėra pagrindo jų taikyti aiškinant minėtą sandorį. Sudarant 2001 m. balandžio 20 d. pirkimo-pardavimo sutartį galiojo Santuokos ir šeimos kodeksas. Turto priklausymą sutuoktiniams santuokos metu asmeninės ar bendrosios jungtinės nuosavybės teise reglamentavo SŠK 21, 22 straipsniai, 23 straipsnio 3 dalis. Pažymėtina, kad, sudarant sandorį, juo siekiama tam tikro teisinio rezultato: sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (1964 m. CK 40 straipsnio 1 dalis). Pagal 1964 m. CK 253 straipsnio 1 dalį, sudarydamos pirkimo-pardavimo sutartį, viena jos šalis siekia įsigyti daiktą, o kita – gauti sutartą kainą. Taigi sandorio pagrindu atsiranda prievolė, kurios dalykui yra būdingas tam tikras kreditoriaus interesas. Kai nėra jokio kreditoriaus intereso, tai nėra ir prievolės. Sutuoktiniai neatskleidė, o teismas nesiaiškino, kokio teisinio rezultato  jie siekė sudarydami 2001 m. balandžio 20 d. sutartį, jei buvo įsitikinę, kad jį sudarius vieno iš jų parduotos, o kito – nupirktos akcijos ir už jas sumokėti pinigai kaip ir iki tol priklausys  jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinio skundo argumentą, kad sutuoktinių tarpusavio sutartimi akcijos buvo perleistos vieno jų asmeninėn nuosavybėn, rėmėsi suinteresuotų bylos baigtimi sutuoktinių sutarties interpretavimu ir neanalizavo, ar tokio tikslo šia sutartimi nebuvo siekiama jos sudarymo metu, atsižvelgiant į tai, kad įstatyme buvo numatyta galimybė pakeisti sutuoktinių nuosavybės formą ir santuokos metu (pavyzdžiui, pasidalijant turtą). Aiškinant sutartį, vadovaujamasi protingumo principu, t. y. jai suteikiama tokia pat prasmė, kokią tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (CK 6.193 straipsnio 1 dalis, CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 45 straipsnis). Aiškinimas, kad šalys, sudarydamos sutartį, nesiekė jokio tikslo, neatitinka šio principo, todėl tokiu aiškinimu negali remtis teismas, priimdamas byloje sprendimą. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais teismas privalo vadovautis taip pat ir aiškindamas įstatymus bei juos taikydamas (CK 1.5 straipsnis, CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalis).

            Kai konstatuojama, kad turtas, įvardytas CK 3.92 straipsnio 4 dalyje, priklauso sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise ir sandoris dėl jo sudarytas nedalyvaujant kitam sutuoktiniui ir be jo įgaliojimo, toks sandoris gali būti nuginčytas, vadovaujantis CK 3.96 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Teismas,  tenkindamas ieškinį šiuo teisiniu pagrindu, pabrėžė, kad CK 3.92 straipsnio 4 daliai prieštaraujantis sandoris pripažįstamas negaliojančiu  nepriklausomai nuo kitos šalies, t. y. A. B., sąžiningumo ar nesąžiningumo. Teismas nekreipė dėmesio į toje pačioje teisės normoje nustatytą išimtį: kitos šalies sąžiningumas yra reikšmingas tais atvejais, kai vienas arba  abu sutuoktiniai  sudarydami sandorį panaudojo apgaulę. Apgaulė – tokie veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl esminių  sudaromo sandorio aplinkybių. Apgaule taip pat laikoma ir sąmoningas reikšmingų sandorio aplinkybių  nepranešimas, jeigu, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, apie jas turėjo būti pranešta kitai šaliai (CK 1.91 straipsnio 5 dalis). Sprendžiant, ar, sudarant pagal CK 3.96 straipsnio 2 dalį ginčijamą sandorį, buvo panaudota bent vieno iš sutuoktinių apgaulė, būtina įvertinti šalių elgesį ikisutartinių santykių metu, sudarant sandorį ir po jo. Pardavėjas turi pranešti pirkėjui apie trečiųjų asmenų teises į parduodamus vertybinius popierius, pretenzijas bei teisinius ginčus dėl jų, ar jo teisė disponuoti šiuo turtu neapribota. Jei po sandorio sudarymo pirkėjas ginčija reikšmingos sandoriui informacijos atskleidimo tinkamumą, pardavėjas privalo įrodyti, kad ji buvo atskleista tinkamai (CK 6.321 straipsnio 1, 3, 5 dalys). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčo akcijų perleidimo sutartis sudaryta pirkėjo A. B. ir pardavėjo V. F., kuris yra santuokoje su D. F.  Pirkėjas nurodė, kad žinojo apie pardavėjo santuoką, todėl, tik įvertinęs pardavėjo pateiktą 2001 m. balandžio 20 d. pirkimo-pardavimo sutartį ir informaciją apie CK 3.92 straipsnio 4 dalies nuostatų nepažeidimą, padarė išvadą, jog parduodamos akcijos  priklauso jam asmeninės nuosavybės teise. Kitokios reikšmingos informacijos pateikimo sudarant ginčo sutartį pardavėjas neįrodė. Teismai nevertino, ar pateikta informacija, atsižvelgiant į tai, kad duomenų apie nuosavybės teises į UAB „Freiga“ akcijas nebuvo galima patikrinti viešajame registre, akcijų pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaroma su šios bendrovės vieninteliu akcininku ir administracijos vadovu, kurį pirkėjas pažinojo asmeniškai, ruošėsi kartu plėtoti bendrovės veiklą, laikytina pakankama, atsižvelgiant į protingo ir rūpestingo asmens standartą, kad būtų galima padaryti išvadą  apie parduodamų akcijų priklausymą pardavėjui asmeninės nuosavybės teise ir sandorio atitiktį įstatymo reikalavimams. Pardavėjas teigia, kad parduodamos akcijos priklausė jam ir sutuoktinei bendrosios jungtinės nuosavybės teise, tačiau ne tik neinformavo  apie tai pirkėjo, bet ir pateikė priešingus jam žinomiems duomenis. Jis nurodė, kad klaidinga nuostata dėl CK 3.92 straipsnio 4 dalies  nepažeidimo sutartyje buvo nurodyta ir kad sutartis be ieškovės žinios sudaryta dėl jo nežinojimo apie įstatymo reikalavimus sudarant tokį sandorį. Pažymėtina, kad įstatymų nežinojimas ir netinkamas suvokimas nepateisina įstatymo reikalavimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo (CK 1.6 straipsnis), todėl toks atsakovo argumentas teisiškai nereikšmingas. Be to, atsakovo teiginius teismai turi įvertinti, atsižvelgdami į visus byloje surinktus įrodymus, pavyzdžiui į 2003 m. kovo 20 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, kurią jis sudarė su abiem sutuoktiniais Z., nors akcininkų registre kaip akcininkas nurodytas tik vienas R. Z. (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Pasikeitus bendrovės akcininkams atsakovas, kaip bendrovės administracijos vadovas, privalėjo įrašyti apie tai bendrovės akcijų apskaitos registruose (ūkio ministro 2001 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 328 patvirtintų Akcijų apskaitos uždarosiose akcinėse bendrovėse tvarkos 17 punktas), tačiau šios savo pareigos nevykdė. Teismai atsakovo V. F., kaip CK 3.96 straipsnio 2 dalies pagrindu ginčijamo sandorio šalies, pardavėjo ir bendrovės administracijos vadovo veiksmų sąžiningumo bei pareigų vykdymo tinkamumo nevertino, nesiaiškino, kokiu tikslu buvo sudaryta 2001 m. balandžio 20 d. sutartis ir pateikta atsakovui A. B., kokią įtaką sutarties pateikimas padarė jo apsisprendimui sudaryti ginčo sandorį. Neįvertinęs byloje esančių įrodymų, teismas pažeidė įrodymų vertinimą nustatančias įstatymo normas (CPK 185 straipsnio 1 dalis).

            Atsakant į kasacinio skundo argumentą dėl ieškovės teisės kreiptis į teismą, ginčijant sandorį, sudarytą dėl akcijų, kurios šiuo metu priklauso tretiesiems asmenims, pažymėtina, kad teisę kreiptis į teismą turi kiekvienas suinteresuotas asmuo, manantis, jog pažeista jo subjektinė teisė ar įstatymų saugomas jo interesas (CK 6.227 straipsnis). Ieškovė suinteresuotumą kreiptis į teismą pagrindžia, motyvuodama jos teisių ir turtinių interesų pažeidimu, perleidus turtą, priklausiusį abiem sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Išvadą, ar ieškovė piktnaudžiavo savo teisėmis, kreipdamasi į teismą, teismas gali padaryti bei imtis atitinkamų priemonių (CPK 95 straipsnis) ir vėliau, kai tam yra pagrindas, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes.

            Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas visapusiškai neišsiaiškino bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias sandorių dėl turto, priklausančio sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise, sudarymą ir tokių sandorių nuginčijimą, bei nustatančias sutarčių aiškinimo taisykles, todėl teismo priimta nutartis naikintina ir byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 346 straipsnio 2 dalis).

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

            Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 14 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.

            Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

Teisėjai                                                                                                            Pranas Žeimys

 

Algis Norkūnas

 

Janina Stripeikienė