(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 22 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Irena Paulauskienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. D. skundą atsakovėms Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė :

pareiškėja I. D. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo solidariai  iš atsakovių priteisti 8530,97 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už  laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki  2012 m. gegužės 3 d. (b. l. 1–3).

Skunde paaiškino, kad tarnybą prokuratūroje pradėjo 1981 m. rugpjūčio 3 d. Generalinio prokuroro įsakymu ji buvo paskirta į Akmenės rajono prokuratūrą eiti tardytojos pareigas. 1991 m. sausio 9 d. buvo perkelta į Plungės rajono prokuratūrą eiti vyriausiosios prokurorės pavaduotojos pareigas. Vėliau šių pareigų pavadinimas keitėsi dėl prokuratūros struktūrinių pertvarkymų ir šiuo metu pareiškėja dirba Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurore (darbo vieta Plungė).

Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo pagrindu pareiginės algos koeficientas laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. gegužės 3 d. buvo sumažintas nuo 9,3 iki 8.8.

Nurodo, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. liepos 17 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (toliau – Darbo apmokėjimo įstatymas) priedėlio pakeitimo įstatymą Nr. XI-361, kuriuo nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. sumažino prokurorų pareiginės algos koeficientus. Vertinant procentais, prokurorams pareiginės algos koeficientai sumažinti skirtingu mastu. Tokiu teisiniu reguliavimu darbo užmokestis buvo sumažintas neteisėtai, buvo pažeista teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą, todėl atsakovas privalo išmokėti darbo užmokesčio skirtumą.

Atsakovė ir atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 11–14). Nurodo, kad Darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu (2009 m. liepos 17 d. redakcija) prokurorų pareiginės algos koeficientas laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. buvo sumažintas. Apskaičiuojant ir mokant darbo užmokestį, buvo vadovaujamasi galiojančiais įstatymais, todėl Generalinės prokuratūros veiksmai yra teisėti. Vadovaujasi Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 301 straipsniu ir mano, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja nepagrįstai reikalauja priteisti neišmokėtą darbo užmokestį už daugiau nei 3 metus. Prašo taikyti ieškinio senatį. Tuo atveju, jeigu skundas būtų patenkintas, prašo atidėti sprendimo vykdymą, mokėjimus išdėstant proporcingai per vienerius metus.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjos reikalavimo išmokėti laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. gegužės 3 d. susidariusią neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.

Byloje tarp šalių nėra ginčo dėl pareiškėjos eitų pareigų ir fakto, kad nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. gegužės 3 d. pareiškėjos pareiginės algos koeficientas buvo sumažintas.

Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepime į skundą prašo taikyti ieškinio senatį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą nurodęs, kad teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui priteisti darbo užmokestį taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu, nustatytu DK 27 straipsnio 2 dalyje (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). DK 27 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatos. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.127 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Pareiškėjos prašoma priteisti darbo užmokesčio nepriemokos suma susidarė per laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. gegužės 3 d., o pareiškėja į teismą su skundu kreipėsi 2013 m. lapkričio 22 d. (b. l. 8). Kadangi pagal DK nuostatas, darbo užmokestis turi būti mokamas ne rečiau kaip kas mėnesį, pareiškėja ne vėliau kaip kiekvieno mėnesio atlyginimo mokėjimo dieną galėjo suprasti, ar darbo užmokestis už praėjusį mėnesį jai buvo išmokėtas teisingai.

Atsižvelgiant į Generalinės prokuratūros atsiliepime pareikštą prašymą taikyti ieškinio senatį ir į DK 27 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad bendras ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra 3 metai, taip pat CK I knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, teismas konstatuoja, kad pareiškėja reikalavimams, kildinamiems iš laikotarpio nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 21 d. įskaitytinai, skundą teismui pateikė praleidusi ieškinio senaties terminą. Pareiškėja ieškinio senaties termino atnaujinti teismo neprašė, teismas ex officio taip pat nenustatė senaties termino atnaujinimo pagrindų. Ieškinio senaties termino pabaiga yra savarankiškas pagrindas atmesti reikalavimą (CK 1.131 straipsnio 1 dalis), todėl pareiškėjos reikalavimas už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 21 d. atmestinas.

Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepime į skundą taip pat nurodė, kad nagrinėjamu atveju yra taikytinas ir DK 301 straipsnis, nustatantis, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už 3 metus. Ši DK nuostata nagrinėjamoje byloje netaikoma, nes 2014 m. gegužės 8 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija), Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija), 301 straipsnio (2012 m. birželio 26 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriame, inter alia, konstatavo, kad DK 301 straipsnis (2012 m. birželio 26 d. redakcija) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija).

Prokurorų tarnybos teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymas, kurio 49 straipsnyje nurodyta, kad prokurorų darbo užmokestį nustato Darbo apmokėjimo įstatymas. Darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pareiginė alga apskaičiuojama atitinkamą pareiginės algos koeficientą, nustatytą šio įstatymo priedėlyje, padauginus iš bazinio dydžio. Prokurorų pareiginės algos koeficientai yra nustatyti Darbo apmokėjimo statymo priedėlio III skirsnyje. Nuo 2009 m. gegužės 1 d. prokurorams šie koeficientai buvo sumažinti. Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. pareiginės algos koeficientai prokurorams buvo sumažinti antrą kartą. 2009 m. liepos 17 d. Darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis numatė, kad III skirsnyje pakeisti pareiginės algos koeficientai galioja iki 2010 m. gruodžio 31 d. Šis terminas vėliau kelis kartus buvo pratęstas.

2014 m. gruodžio 22 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti prokurorų ir kai kurių kitų valstybės pareigūnų pareiginės algos koeficientai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansiniai padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nutarime konstatavo, kad pareiginės algos koeficientai prokurorams buvo sumažinti skirtingu mastu, t. y. nuo 3 proc. iki 18,65 proc. ir padarė išvadą, kad Darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio (2009 m. balandžio 23 d. redakcija ir 2009 m. liepos 17 d. redakcija) III skirsnyje nustatytas neproporcingas prokurorų pareiginės algos koeficientų mažinimo mastas, inter alia pažeistos laikotarpiu iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytų prokurorų atlyginimų dydžių proporcijos (atliekančio sudėtingą aukštos kvalifikacijos darbą, kuriam reikalinga didelė patirtis ir atsakomybė, prokuroro atlyginimo dydis priartintas prie mažiau sudėtingą darbą, kuriam reikalinga mažesnė patirtis ir atsakomybė, dirbančio žemesnės kvalifikacijos asmens atlyginimo, o tam tikrais atvejais net sulygintas su juo). Konstatuotas tokio teisinio reguliavimo prieštaravimas Lietuvos Respublikos Konstitucijai ta apimtimi, kiek jame buvo nustatyti neproporcingai sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad atitinkamai taip pat (tokia pačia apimtimi) Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaravo ir III skirsnio galiojimo termino pratęsimas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, užtikrindamas konstitucinės jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota oficialiąja konstitucine doktrina ir precedentais, 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime nurodė, kad oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos, suformuotos 2013 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – 2013 m. liepos 1 d. nutarimas) mutatis mutandis taikytinos ir teisiniam reguliavimui, kuriuo dėl valstybėje susidariusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties buvo mažinami prokurorų ir kitų valstybės pareigūnų atlyginimai.

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatyme (toliau – Įgyvendinimo įstatymas) numatyta nustatyti patirtų praradimų grąžinimo mechanizmą, kuris būtų taikomas asmenims, kurių darbo užmokestis (atlyginimas) ekonominės krizės laikotarpiu buvo mažintas, vadovaujantis įstatymų nuostatomis, kurias Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimais. Minėtą mechanizmą pateikti iš pradžių buvo planuota iki 2014 m. gegužės 1 d., tačiau vėliau šis terminas buvo pratęstas iki 2015 m. gegužės 1 d.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo, kuriuo atidėtas dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto pateikimo terminas, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriame konstatavo, kad atidėjimas, nustatytas Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatyme, neprieštarauja Konstitucijai.

2015 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymas (toliau – ir Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymas), nustatantis patirtų praradimų kompensavimo dydžius, terminus ir kitus esminius elementus. Jame nustatyta, kad įstatymas taikomas asmenims (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas), vadovaujantis inter alia Darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio III skirsnių nuostatomis, galiojusiomis nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (1 straipsnio 9 punktas).

Apibendrinat išdėstytą teisinį reguliavimą, pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimas gali būti užtikrintas remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, kurie nustatyti Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme, kadangi šiame įstatyme patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas yra nustatytas ir prokurorams, pirmąją mokėtinos sumos procentinę dalį numatant išmokėti 2016 metais (2 straipsnio 7 punkto 1 papunktis).

Teismo vertinimu, atsižvelgus į susiklosčiusios situacijos panašumą (dėl ekonomikos krizės neproporcingai atlyginimas buvo sumažintas tiek valstybės tarnautojams, tiek prokurorams), šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika. Šiuose sprendimuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime Konstitucinis Teismas nustatė analogišką įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Taigi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotoje teismų praktikoje įtvirtinta, kad patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika yra nuosekliai plėtojama toliau (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-572-520/2016; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-885-552/2016 ir kt.).

Teismas, įvertinęs išdėstytą, konstatuoja, kad pareiškėjos dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai) Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti patirtus praradimus tiek, kiek Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi.

Byloje atsakovės yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, ir Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija anksčiau minėtoje administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažino instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę. Taigi, nagrinėjamu atveju tinkama atsakovė byloje yra Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra.

Pažymėtina, kad nors ši byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.), tačiau Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas nustato pareiškėjams palankesnį vieno mėnesio sprendimo apskundimo terminą, todėl jis taikytinas vietoje anksčiau galiojusio keturiolikos dienų apskundimo termino.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) ir 132 straipsnio 1 dalimi (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija),

n u s p r e n d ž i a :

pareiškėjos I. D. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja                                                                       Irena Paulauskienė