Baudžiamoji byla Nr. 1A-198-485/2022

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-05290-2021-4

Procesinio sprendimo kategorija 2.4.7.

 (S)

Kauno apygardos teismas

N u T A R T i S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 9 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio, Algirdo Remeikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gyčio Večersko,

sekretoriaujant Vidai Butiškienei,

dalyvaujant prokurorei Danai Rutkauskaitei,

nuteistajam G. P.,  jo gynėjui advokatui Antanui Jarašiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2021 m. gruodžio 9 d. nuosprendžio, kuriuo G. P. pripažintas kaltus padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta bausmė – 3 (treji) metai ir 6 (šeši) mėnesiai laisvės atėmimo. Bausmę paskirta atlikti pataisos įstaigoje.

Priteista iš G. P. 11 477,41 Eur (vienuolikos tūkstančių keturių šimtų septyniasdešimt septynių eurų 41 ct) turtinės žalos atlyginimas Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto naudai. 

Priimtas nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. R. atsisakymas nuo civilinio ieškinio dėl 7 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir procesas dėl šio civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje nutrauktas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1.       G. P. nuteistas už tai, kad 2021 m. vasario 19 d. apie 21 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, buto, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje, tarpusavio konflikto su R. R. metu, tyčia ne daugiau kaip tris kartus dūrė aštriu, duriančių pjaunančių savybių turinčiu įrankiu, galimai peilio geležte, nukentėjusiajam R. R. į dešinį skruostą ir krūtinės dešinį šoną, tuo padarė nukentėjusiajam aklą durtinę pjautinę žaizdą dešiniame skruoste ir dvi kiaurymines pjautines žaizdas dešiniame šone su dešinio plaučio, diafragmos, kepenų pažeidimais, storosios žarnos pasaito liestiniu pažeidimu, kraujo ir oro susikaupimu dešinėje krūtinplėvės ertmėje, kraujo susikaupimu pilvo ertmėje, dėl ko sunkiai sutrikdė nuketėjusiojo R. R. sveikatą.

2.       Kauno apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 9 d. nuosprendyje konstatuota, kad byloje surinkti ir ištirti įrodymai patvirtina, kad G. P. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, todėl jis pripažinta kaltu ir jam paskirta sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė.

3.       Apeliaciniame skunde nuteistasis G. P. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 9 d nuosprendį, nes jis dėl šio nusikaltimo pripažintas kaltu ir nuteistas nepagrįstai, prašo atlikti įrodymų tyrimą, tinkamai išsiaiškinti visas įvykio aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą.

3.1.                      Skunde nuteistasis teigia, kad nebuvo atliktas joks tyrimas ir jis nuteistas neteisingai, pagal pirminę versiją, tinkamai neištyrus visų aplinkybių. Apeliantas nurodo, kad nepagrįstai buvo vadovautasi jo motinos parodymais, kuri buvo apklausta girta, nors nieko neatsimena. Kitą dieną atvykę pareigūnai jai pasakė, kas atsitiko, ji atsikėlusi net neprisiminė, kad buvo atvykę pareigūnai, tačiau jie, pasinaudoję proga, liepė jai pasirašyti ant parodymų, kuriuos davė girta. G. P. pareigūnai atliko testą, jokių kraujo žymių nerado. Pareigūnai neieškojo žmonių, kurie R. R. pasakė, neva jis nukentėjusįjį sužalojo, nors ir tie patys žmonės galėjo jį sužaloti.

3.2.                      Apelianto nuomone, jo kaltė nepagrįstai buvo grindžiama netiesioginių liudytojų parodymais, kurie net nematė įvykio. Skunde teigiama, kad davę parodymus kaimynai meluoja, kad girdėjo jį ir nukentėjusįjį garsiai kalbančius, nes apeliantas gyvena antrame aukšte, o tie kaimynai –trečiame, ir jų durys į kitą pusę. Tie patys kaimynai sakė matę, kaip R. R. vaikščiojo neblaivus po aukštus, kažką siūlė pirkti. Be to, kitas kaimynas kuris gyvena prieš juos, teigė nieko negirdėjęs. Atvykę pareigūnai parodė, kad nesuprato, kas yra nukentėjusiajam, tik pajudinę pamatė, kad yra sužalotas ir pradėjo tekėti kraujas, dėl to, apelianto nuomone, ir buvo namuose kraujo. G. P. tvirtina, kad R. R. buvo išėjęs iš virtuvės ir apeliantas nežino, kur jis visą tą laiką buvo ir ką veikė.

3.3.                      Apeliantas teigia, kad jis nesupranta, kodėl yra kaltinamas R. R. sužalojimu, jei pats nukentėjusysis neturi jam pretenzijų ir neatsimena, ar tikrai G. P. jį sužalojo. Prokurorės versija, jog jis išvalė bute buvusį kraują, neparemtos jokiais įrodymais. Jis buvo labai girtas, todėl nerealu, kad padaręs nusikaltimą, dar būtų sugebėjęs ką nors valyti, kaip teigia prokurorė. Ant peilio, kuriuo buvo sužalotas nukentėjusysis, nerasta nuteistojo DNR. Nei G. P., nei jo motina neatpažino to įrankio kaip paimto iš jų namų. Apelianto nuomone, visos šios aplinkybės rodo, kad kaltinimai jam visai nepagrįsti. Skunde apeliantas teigia, kad L. ne kartą yra grasinęs jam ir jo mamai susidorojimu, jo motina iškvietė policiją, tačiau jos net neapklausė. Teisme L. viską melavo. Neaišku, kur jis įvykio metu buvo.

4.       Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje, nuteistasis G. P. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

5.       Nuteistojo G. P. apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo

6.       Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų, nuosprendis pagrįstas - kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymai.

7.       Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

8.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, nusprendė, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančių duomenų pakanka konstatuoti, jog G. P. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, dėl ko jo atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais, taip pat juos vertindamas, būtų nesilaikęs BPK 20 straipsnio reikalavimų bei nesivadovavęs teismų praktika. Priešingai, iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, kad faktinės bylos aplinkybės nustatytos išsamiai, nuosekliai ir nešališkai išanalizavus visų byloje surinktų įrodymų visumą, palyginus ir sugretinus visus teisėtais būdais gautus duomenis, patikrinus juos BPK nustatyta tvarka.

9.       Kaip ir viso ikiteisminio tyrimo metu, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, taip ir apeliaciniame skunde nuteistasis G. P. savo kaltę dėl inkriminuojamo jam nusikaltimo nuosekliai neigė. Nurodė, kad virtuvėje jis, jo motina R. P. ir R. R. vartojo alkoholį, paskui motina nuėjo į kambarį miegoti, R. R. išėjo į tualetą ir daugiau į virtuvę negrįžo, o po kiek laiko G. P. jau rado jį sužalotą gulintį kambaryje. Nukentėjusysis prašė kviesti greitąją. G. P. nesuprato, kas jam yra, sužalojimų nematė, galvojo, kad pasidarė silpna, paskambino ir iškvietė grietąją pagalbą, kartu atvyko ir policija. Nuteistasis nurodė, kad pas juos bute tą vakarą daugiau niekas nesilankė, jis su nukentėjusiuoju nekonfliktavo. G. P. nuomone, R. R. galėjo būti kur nors išėjęs ir ten būti sužalotas. Tačiau šią G. P. versiją paneigia objektyviai nustatytos aplinkybės, kurios patvirtina nukentėjusįjį buvus sužalotą apelianto bute. Liudytoja apklausta greitosios medicinos pagalbos stotyje skubios pagalbos slaugos specialistė L. Z., įvertinusi nukentėjusiojo sužalojimus ir jo būklę, nurodė, kad tokios būklės nukentėjusysis tikrai negalėjo vaikščioti ir negalėjo ateiti iš kažkur kitur. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad tokios sunkios būklės ant grindų gulintis R. R. buvo rastas be kojinių ir batų bei be viršutinės dalies drabužių, t. y. pusnuogis. Nors nuteistasis teigė, kad skambindamas greitajai pagalbai jis nežinojo, kas atsitiko R. R., tačiau negalėjo paaiškinti, kodėl operatoriui telefonu nurodė, kad nukentėjęs asmuo yra susipjaustęs. Taip pat G. P. negalėjo paaiškinti, kodėl atvykusiems į įvykio vietą pareigūnams jis teigė, kad nukentėjusiojo nepažįsta, nors byloje neginčijamai įrodyta, kad R. R. pas jį gyveno jau apie pusę metų.

10.       Nukentėjusysis R. R. tvirtino neprisimenantis, kas jį sužalojo, todėl jo parodymai nelaikytini G. P. kaltės įrodymu, tačiau, kaip teisingai pažymėta pirmosios instancijos nuosprendyje, įvertinus aplinkybių visumą, t. y., kad nukentėjusysis ir nuteistasis anksčiau teisti, kad nukentėjusysis atsisakė ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo, be to, atsižvelgus ir jų draugiškus santykius (G. P. suteikė R. R. gyvenamąją vietą), darytina išvada, kad R. R. sąmoningai neduoda parodymų prieš nuteistąjį. Nepaisant to, kad pats G. P. kaltu neprisipažino, o nukentėjusysis jį sužalojusio asmens neįvardino, apelianto kaltė pagal jam pareikštą kaltinimą yra visiškai įrodyta byloje surinktų ir išnagrinėtų kitų įrodymų visuma, kuriuos teismas vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę.

11.       Nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jo kaltę patvirtinančiu įrodymu yra pripažinti liudytoja apklaustos jo motinos R. P. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, nes ji buvo apklausta neblaivi, vėliau savo parodymų nepatvirtino. Iš nustatytų aplinkybių matyti, kad vienintelė liudytoja R. P. buvo įvykio vietoje ir matė G. P. konfliktą su nukentėjusiuoju R. R., tačiau nuteistojo kaltė, be šios liudytojos parodymų, buvo grindžiama ir kitų įvykio nemačiusių liudytojų parodymais, t. y. netiesioginiais įrodymais, kurie nuosprendį priėmusio teismo buvo vertinti visų bylos įrodymų kontekste, taip nepažeidžiant įrodinėjimo procesui keliamų reikalavimų. Iš tiesų, buvo nustatyta, kad R. P. įvykio metu buvo neblaivi, tačiau tai nepaneigia jos duotų parodymų. 

12.       Kaip matyti iš bylos medžiagos, liudytoja R. P. - kaltinamojo mama, pasinaudojo BPK 82 straipsnio 2 dalyje numatyta teise ir teisme atsisakė duoti parodymus, tačiau ikiteisminio tyrimo metu R. P. sutiko duoti parodymus ir kaip liudytoja buvo apklausta du kartus. Apklausų metu detaliai išdėstė įvykio aplinkybes. Ji parodė, kad 2021 m. vasario 19 d. atvažiavo į butą, kur gyveno sūnus G. P. ir ten kartu su juo ir R. R. vartojo alkoholį. Ji stipriai apgirto ir nuėjo gulti, po to atėjo ir šalia atsigulė sūnus G. R. buvo neramus, vaikštinėjo po kambarį ir virtuvę ir burbėjo, vis lindo prie G. Vienu momentu G.s pašoko iš lovos ir puolė prie R., matė, kad sudavė R. ranka vieną ar du smūgius kažkur į viršutinę kūno dalį. Rankose pas sūnų jokio daikto nematė. Tada R. nugriuvo. G. jai pasakė, kad kviestų policiją, o ji sūnui atsakė, kad kviestųsi pats ir nuėjusi vėl atsigulė. Kaip G. kvietė policiją ji nematė. Atsimena, kad į butą atėjo policijos pareigūnai, medikų nepamena. Jai pasirodė, kad ir G., ir R. išsivežė policijos pareigūnai. Ryte atsikėlė ir pamatė, kad kambaryje ant žemės esančios pagalvės, ant kurios gulėjo G., yra kraujo. Kad R. sužalotas, sužinojo tik iš policijos pareigūnų. Bute išgertuvių metu nebuvo jokių pašalinių asmenų (1 t., b. l. 74-77). Papildomos apklausos metu R. P. nurodė iš esmės tas pačias įvykio aplinkybes.

13.       R. P. nurodytas aplinkybes apie sūnaus ir R. R. patvirtino nešališkų liudytojų K. K. ir Ž. P., gyvenančių kaimynystėje, parodymai, kad bute, kuriame gyvena G. P., tą dieną vyko išgertuvės, o apie 20 val. iš to buto girdėjo labai didelį triukšmą, garsiai kalbėjo ir keikėsi G.s. Be to, ir į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai D. Č., A. M. – E., apklausti liudytojais parodė, kad įvykio vietoje buvusi kaltinamojo motina R. P., nors kaltinamasis ją ir tildė, pirmoji jiems nurodė, kad tarp nukentėjusiojo ir kaltinamojo bute buvo kilęs konfliktas, kurio metu kaltinamasis kelis kartus sudavė nukentėjusiajam ir šis nukrito, tai yra liudytojai patvirtino, kad liudytoja R. P. įvykio vietoje pati jiems papasakojo, jog buvo konfliktas ir kaltinamasis smurtavo nukentėjusiojo atžvilgiu. Aplinkybę, kad ikiteisminio tyrimo metu R. P. parodymus davė savo valia ir suvokdama atsakomybę, patvirtino liudytojomis apklaustos policijos tyrėjos J. V. ir V. K., kurios patvirtino, kad apklausos protokolai buvo surašyti iš liudytojos žodžių, prieš tai ji buvo įspėta, kad gali atsisakyti duoti parodymus, tačiau R. P. sutiko duoti parodymus, tvirtino, kad pasakys ką žino, liudytoja iš jos žodžių surašytus parodymus perskaitė ir pasirašė. 

14.       Papildomos apklausos metu R. P. nuosekliai nurodė iš esmės tas pačias įvykio aplinkybes, kaip ir pirmosios apklausos metu, tačiau teigė neprisimenanti, kad būtų mačiusi sūnų suduodant R., tačiau tuo pačiu patvirtino ankstesnės apklausos metu nurodytas aplinkybes, kad G. sudavė R., kaip teisingas, nes tuo metu viską prisiminė geriau. Tokia liudytojos pozicija, kai ji detaliai išdėsto visas įvykio aplinkybes, tačiau teigia neprisimenanti būtent tų, kurios patvirtintų jos sūnaus G. P. nusikalstamus veiksmus, ir turėtų svarbos jo kaltei pagrįsti, kelia pagrįstų abejonių jos nuoširdumu. Liudytojos K. K. ir Ž. P. parodė, kad R. P. ir G. P. dažnai konfliktuodavo, kad ji kartais sūnaus būdavo išvaryta iš namų, kad sūnus prieš motiną naudodavo psichologinį smurtą, kad R. P. sakydavo, jog sūnus ją muša. Kai kaltinamasis grįžo iš įkalinimo įstaigos, R. P. tame bute negyveno, nes bijojo sūnaus - šis išgėręs būna agresyvus, neprognozuojamas. Visos šios nurodytos aplinkybės duoda pagrindo išvadai, kad R. P. bijojo savo sūnaus G. P., todėl iš karto po įvykio nurodė mačiusi jo pavartotą smurtą R. R. atžvilgiu, vėliau jau teigė šių aplinkybių neprisimenanti, o teisme apskritai atsisakė duoti parodymus prieš sūnų. Įvertinus aptartų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sutinka su skundžiamo nuosprendžio išvada, jog R. P. ikiteisminio tyrimo metu duoti pirminiai parodymai, kitų teismo ištirtų įrodymų kontekste vertintini kaip patikimi ir atitinkantys byloje nustatytas faktines aplinkybes.

15.       Nuteistasis G. P. nesutinka ne tik su teismo atliktu įrodymų vertinimu, tačiau teigia, kad apskritai teismo nuosprendis yra paremtas vien tik netiesioginių liudytojų parodymais, kurie niekaip nepatvirtina jo kaltės. Atsakant į šiuos skundo teiginius, teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog įrodymo procese svarbūs tiek duomenys, kurie tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku (tiesioginiai įrodymai), tiek ir tokie duomenys, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes (netiesioginiai įrodymai). Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015, 2K-284-648/2016). Tokiu būdu įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Būtent bylą nagrinėjantis teismas turi kompetenciją nuspręsti, kurie byloje esantys duomenys atitinka leistinumo kriterijus, kurie iš jų turi įrodomąją vertę, ar jie patikimi, ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Taip pat svarbu pažymėti, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog svarbūs tiek duomenys, kurie tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku (tiesioginiai įrodymai), tiek ir tokie duomenys, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes (netiesioginiai įrodymai). Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-32/2010, 2K-343-719/2018). Nusikaltimą padariusio asmens kaltės įrodinėjimui netiesioginiais įrodymais keliamas reikalavimas, kad šiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje turi būti sujungti nuoseklia ir logiška grandine (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-125-511/2019).

16.       Pirmosios instancijos teismas pagrįstai patikimais laikė liudytojų K. K. ir Ž. P. parodymus. Skundo teiginiai, jog šios liudytojos meluoja, nes negalėjo girdėti jį ir nukentėjusįjį garsiai kalbančius, yra tik subjektyvi apelianto nuomonė. Liudytojų parodymų patikimumą pagrindžia tai, jog nors jos ir nebuvo įvykio vietoje, tačiau abi nurodė iš esmės tą patį laiką, – būtent apie 20 val., kada girdėjo P. bute didelį triukšmą, ir kad neužilgo po to atvyko greitoji medicinos pagalba ir policija. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytoja R. P., atvykę greitosios pagalbos darbuotojai ir policijos pareigūnai. Liudytojos K. K. ir Ž. P. tapačiai nurodė ir kitas jau aptartas aplinkybes, susijusias su nuteistojo elgesiu ir jo santykiu su motina R. P., kurios taip pat buvo patvirtintos kitais byloje surinktais duomenimis. Šios liudytojos yra apelianto kaimynės, su juo jokių asmeninių santykių neturi, nukentėjusįjį pažįsta tik iš matymo, kaip pas G. P. gyvenantį asmenį, kas patvirtina jas esant nešališkomis jų abiejų atžvilgiu.

17.       Savo kaltę apeliantas siekia paneigti ir kitais skundo teiginiais, jog jokie įrodymai nepatvirtina, kad jis galėjo išvalyti kraują, kad jo DNR nerasta ant peilio, kuriuo buvo sužalotas nukentėjusysis. Teisėjų kolegija pažymi, kad šių konkrečių aplinkybių nenustatymas G. P. kaltės taip pat nepaneigia. Aukščiau aptartais liudytojų parodymais neginčijamai nustatyta, kad G. P. ir R. R. konfliktavo ir nuteistasis sudavė nukentėjusiajam kelis smūgius, po kurių šis nukrito ir liko gulėti, po to niekur nebuvo išėjęs. Neužilgo atvyko greitoji medicinos pagalba. Slaugos specialistė L. Z., kuri įvykio vietoje apžiūrėjo R. R. parodė, kad nukentėjusiajam padarytos žaizdos atrodė durtinės, lygiais kraštais, pagal dūrių vietą, galėjo būti pažeisti vidaus organai, todėl atrodė, kad iš žaizdų turėjo gausiai kraujuoti. Tai, kad ant žaizdos nebuvo jokio kraujo krešėjimo, specialistei medikei davė pagrindo manyti, jog kraujas buvo nuvalytas. L. Z. vertinimu, pagal nukentėjusiojo sveikatos būklę, jis nebūtų galėjęs pajudėti iš vietos. Įvykio vietoje šalia nukentėjusiojo, ant žemės pareigūnas J. M. rado kruviną peilio geležtę. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centro 2021 m. birželio 16 d. specialisto išvada patvirtino, kad ant pateiktos tirti geležtės rasta žmogaus kraujo, tinkamo asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR, kurio genotipas sutampa su R. R. genotipu, kas davė pagrindo išvadai, kad nukentėjusysis buvo sužalotas būtent šiuo įrankiu. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvadoje nurodyta, kad rankų pėdsakai ant peilio geležtės, paimtos įvykio vietoje, netinkami asmeniui identifikuoti. Tokia išvada nors ir tiesiogiai nepatvirtina, kad rasti rankų pėdsakai yra G. P., tačiau ji kategoriškai to ir nepaneigia.

18.       Skundą G. P. grindžia ir tuo, kad tiek prokuroras, tiek teismas nesiaiškino kitų nusikaltimo padarymo versijų, pareigūnai neieškojo ir neapklausė žmonių, kurie taip pat galėjo sužaloti nukentėjusįjį, nebuvo tirta versija, susijusi su asmeniui, vardu L., kuris yra grasinęs nuteistajam, jo mamai ir kaimynui. Teisėjų kolegija pažymi, kad šie skundo teiginiai deklaratyvūs, nes apeliantas nenurodė, kokius konkrečiai naujus liudytojus ir dėl kokių dar neištirtų aplinkybių buvo būtina iškviesti ir apklausti. Surinktų įrodymų visumos pakanka neabejotinai konstatuoti, kad R. R. iki sužalojimo iš apelianto buto niekur nebuvo išėjęs, kad iš karto po suduotų smūgių nukentėjusysis nukrito ant grindų ir po to taip pat niekur nebuvo išėjęs, todėl nebuvo objektyvaus pagrindo ieškoti dar kokių nors su šiuo nusikaltimu susijusių asmenų. Pažymėtina, kad įrodymų rinkimo procesas negali būti begalinis, įrodymų turi būti surinkta tiek, kad jų pagrindu būtų galima išspręsti asmens kaltės klausimą.

19.       Remiantis aptartu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistojo G. P. apeliacinis skundas nepagrįstas, visos skunde minimos aplinkybės buvo teisingai įvertintos pirmosios instancijos teismo priimant apkaltinamąjį nuosprendį, nuteistojo veika pagal BK 135 straipsnio 1 dalį  kvalifikuota teisingai. Tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Dėl proceso išlaidų

20. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. BPK 51 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad šiame straipsnyje nurodytais atvejais, taip pat šio Kodekso 50 straipsnio 4 ir 5 dalyse nurodytais atvejais, jeigu gynėjo nėra pasikvietęs pats įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu nėra pakvietę kiti asmenys, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas privalo išaiškinti įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam, kad paskirtos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos (VGTP) išlaidos dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgiant į įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo turtinę padėtį, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus (asmuo nepilnametis ar turi negalią), gali būti išieškotos į valstybės biudžetą šio Kodekso nustatyta tvarka, ir pranešti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančiai institucijai ar jos nurodytam koordinatoriui apie tai, kad įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būtinas gynėjas, bei paskirti šios institucijos parinktą gynėją. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius pateikė pažymą, patvirtinančią, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos G. P. apeliacinės instancijos teisme, išlaidas sudaro 221,10 Eur (t. 5, b. l. 83).

21. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-165-648/2015, Nr. 2K-226-942/2016, Nr. 2K-41-697/2021 ir kt.). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismo nuosprendį apskundė nuteistasis G. P., ir jo skundas atmetamas, tačiau teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad nuteistasis jokio turto ir pajamų neturi, yra nedirbantis, užimtumo tarnyboje neregistruotas, šiuo metu yra suimtas ir po nuosprendžio įsiteisėjimo atlikinės nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę, be to, nuosprendžiu iš jo priteista didelė suma turtinės žalos atlyginimui privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto naudai, kas rodo sunkią jo materialinę padėtį, todėl proceso išlaidos, atsiradusios dėl nuteistajam valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, iš nuteistojo G. P. nepriteistinos (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

nuteistojo G. P. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai        Algirdas Giedraitis

        Algirdas Remeika

        Gytis Večerskas