Administracinė byla Nr. eI-3989-281/2015
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02719-2014-9
Procesinio sprendimo kategorija 38; 74
(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. gegužės 18 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Mefodijos Povilaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jūros Marijos Strumskienės, dalyvaujant pareiškėjos UAB „Gelvora“ atstovams Mindaugui Badarui, Rokui Kaireliui ir atsakovo atstovams Gerdai Petrikienei, Kristinai Grigaitei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Gelvora“ skundą atsakovei Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybai dėl nutarimo panaikinimo.
Išnagrinėjęs bylą, teismas
n u s t a t ė :
pareiškėja UAB „Gelvora“ (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – ir VVTAT) komisijos 2014-04-10 nutarimą Nr. KNV-43 (toliau – ir ginčijamas nutarimas); 2) priteisti pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Paaiškino, kad atsakovas neatsižvelgė į tai, jog visos kredito sutartys su skolininkais iki reikalavimo perleidimo pareiškėjo naudai buvo nutrauktos. Sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo sutarties vykdymo, tačiau neturi įtakos civilinei atsakomybei. Dar iki reikalavimo perleidimo bet kokie santykiai tarp skolininkų ir Swedbank, AB bei AB SEB bankas pasibaigė, išliko tik skolininkų pareiga padengti įsiskolinimą, kadangi skolininkams kyla sutartinė civilinė atsakomybė už laiku negrąžintą kreditą, nesumokėtas palūkanas ir kt.
Atsakovė nepagrįstai sutapatino sutartinį reikalavimo perleidimą, kitaip vadinamą „skolos nusipirkimą“ (LR CK 6.101 str. 1 d.) ir įstatymų nustatytais pagrindais įvykstantį universalų kreditoriaus teisių perėmimą (LR CK 6.101 str. 4 d. 1 p.). Pareiškėja sutartinių santykių pagrindu yra įsigijusi AB „Swedbank“ ir AB SEB bankas reikalavimo teises į skolininkus, tačiau niekada nebuvo ir nėra minėtų kredito įstaigų teisių perėmėja. Todėl pareiškėjos ir jos skolininkų santykiai negali būti kvalifikuojami kaip vartojimo, kadangi neturi tokių santykių požymių (LR LR Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 str. 14 d.). Be to, Kredito davėju (nepaisant ar tai yra vartojimo kreditas, ar ne) gali būti tik kredito įstaiga (LR CK 6.881 str. 1 d.), todėl akivaizdu, kad tarp pareiškėjos (kuris niekada neturėjo kredito įstaigos statuso) ir skolininkų niekaip negali susiklostyti vartojimo kreditavimo teisiniai santykiai.
Nesutinka su ginčijamo nutarimo motyvais, paremtais Europos Komisijos priimtomis direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos komercinės veiklos įgyvendinimo ir taikymo gairėmis. Akcentuoja, kad minėta direktyva remtis nagrinėjamoje byloje nėra teisinio pagrindo. Tiesioginio direktyvų veikimo (taigi ir taikymo) galimybė Europos Teisingumo Teismo precedentuose pripažįstama esant tokioms sąlygoms: 1) praleistas direktyvos įgyvendinimo terminas, nurodytas direktyvoje; 2) valstybė nėra įgyvendinusi ar netinkamai įgyvendinusi direktyvos nuostatas; 3) taikytina direktyvos nuostata yra aiški ir turi visus teisės normos požymius bei yra besąlyginė. Todėl nėra tiesioginio veikimo sąlygų. Be to, tiesioginiu direktyvų veikimu ginčo santykiuose gali remtis tik subjektas, esantis vertikaliame santykyje prieš valstybę, bet ne atvirkščiai, t. y. šiuo atveju pareiškėja galėtų remtis tiesioginiu direktyvų veikimo principu, bet ne atsakovė, kuri pagal Teisingumo Teismo praktiką patenka į valstybės sąvoką.
Pažymi, kad nei vienas iš skolininkų (turima omenyje K. Š., T. V., M. L. ir E. T.) neginčijo ir neginčija kredito gavimo (išmokėjimo) fakto, jo dydžio, sutartų palūkanų bei netesybų dydžio, savo valios sudaryti kreditavimo sutartis bei kitų reikšmingų aplinkybių. Taip pat nėra ginčijamas ir visų sutarčių nutraukimo faktas, nutraukimo teisėtumas ar kokios nors kreditavimo sutarčių sąlygos. Nėra kvestionuojama ir pareiga grąžinti kreditus bei su juo susijusias sumas (palūkanas ir pan.). Kaip matyti iš nutarimo teksto, skundai iš esmės buvo grindžiami teismo sprendime bei pareiškėjos pranešime nurodytų skolų dydžių neatitikimu, klausimais dėl įmokų paskirstymo bei reikalavimo teisės turėtojo (skola priteista Swedbank AB, o apmokėjimo reikalauja pareiškėjas) ir pan. Tarp Skolininkų ir pareiškėjos susiklostę civiliniai teisiniai santykiai yra reguliuojami prievolinės teisės normų. Dėl minėtos priežasties, skolininkai, manydami, kad jų teisės yra pažeidžiamos, savo teises turėtų ginti LR CPK nustatyta tvarka, tačiau šiai dienai nei vienas iš atsakovei skundus pateikusių skolininkų tokių ieškinių nėra pateikęs.
Atsakovė nurodo, jog pareiškėjos informacijos pateikimas siunčiamuose pranešimuose, nurodant tik bendrą skolos sumą, kai ją sudaro skola pagal sutartį, palūkanos, palūkanų delspinigiai, antstolio skolos išieškojimo vykdymo išlaidos, bendrovės skolos išieškojimo išlaidos klaidina arba gali suklaidinti vartotoją. Tačiau kuo pasireiškia ir kaip skolininkų yra priimamas sprendimas dėl sandorio, nutarime nėra nurodoma. Akivaizdu, kad atsakovė to ir negali nurodyti, nes jokio sprendimo dėl sandorio skolininkai nepriiminėja. Sprendimą dėl sandorio jie priėmė ir produktą įsigijo sudarydami kreditavimo sutartis, kurių pagrindu atsirado pareiškėjos įgyta reikalavimo teisė. Tačiau, kaip jau buvo minėta šio skundo 1 dalyje, sutarčių sudarymo aplinkybių, savo valios bei sutarčių sąlygų nei vienas iš skolininkų nekvestionuoja. Be to, sudarant minėtus sandorius, pareiškėja apskritai nedalyvavo, kadangi skolininkus teisinis santykis tuo metu siejo su pradiniais kreditoriais (Swedbank, AB ir AB SEB Bankas). Taigi, pareiškėja skolininkų valios priimti sprendimą dėl sandorio niekaip negalėjo įtakoti. Grąžindami skolas, skolininkai įgyvendina savo pareigą pagal sudarytas sutartis.
Atsakovė komercinių pasiūlymų (kurie teikiami iki prekės ar paslaugos įsigijimo) turiniui keliamus reikalavimus pritaikė pranešimų dėl skolos padengimo turiniui. Ji sutapatino visiškai skirtingas teisines kategorijas — produkto kainą ir išieškojimo išlaidų sumą. LR Vartotojų gynimo įstatymo 2 str. 6 d. nustato, kad pardavimo kaina - galutinė prekės, paslaugos kaina, nustatoma pinigais, su pridėtinės vertės mokesčiu ir visais kitais mokesčiais, o jei negalima nurodyti tikslios kainos, jos apskaičiavimo pavyzdys, pagal kurį vartotojas gali kainą patikrinti. Išieškojimo išlaidos, apie kurias neva skolininkams nesuteikiama informacija, yra dėl sutarties nevykdymo atsiradę pareiškėjos nuostoliai (LR CK 6.54 str. 1 d., 6.57 str.), kurie negali būti kainos dalimi. Maža to, pareigą išaiškinti, kas sudaro produkto kainą turėjo pradiniai kreditoriai — Swedbank, AB ir AB SEB bankas, kadangi, kaip jau buvo minėta, sutartys buvo sudaromos tiesiogiai su jais ir pareiškėja šiame santykyje nedalyvavo. Be to, kas taip pat jau buvo nurodyta, skolininkai neginčija pasirašytų sutarčių sąlygų, jų vykdymo aplinkybių, neįrodinėja pradinio kreditoriaus neteisėtų veiksmų ir pan.
Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo (toliau – ir NKVVDĮ) 16 str. 3 d. 5 p. imperatyviai nustato, kad pradėti prašymo (skundo) nagrinėjimo procedūrą atsisakoma, jeigu nuo dienos, kurią NKVVDĮ 15 straipsnio 1 dalyje nurodytas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie prašyme (skunde) nurodytą šio įstatymo pažeidimą, iki prašymo (skundo) padavimo yra praėję daugiau kaip šeši mėnesiai, bet visais atvejais — daugiau kaip treji metai nuo pažeidimo padarymo dienos. Kaip nurodoma nutarime (4 psl.), T. V. skundas gautas 2013-07-22. Kaip skunde teigia pats T. V., pareiškėja skolos padengimo reikalauja „nuo 2012 metų“. Be to, su skundu T. V. pateikė 2012-04-10 UAB „Gelvora“ raštus. Vadinasi, apie savo teisių galimą pažeidimą minėtas asmuo tikrai turėjo žinoti jau 2012-04-10.
Teismo posėdyje pareiškėjos atstovai palaikė skundo argumentus ir prašė jį tenkinti.
Atsakovė atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad NKVVDĮ į Lietuvos nacionalinę teisę buvo perkeltos Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje, iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 (toliau – Direktyva) nuostatos. Kadangi Direktyva yra maksimalaus harmonizavimo, visose Europos Sąjungos valstybėse narėse ji perkelta vienoda apimtimi. Kaip numatyta Direktyvoje bei NKVVDĮ 1 straipsnio 5 dalyje, šis įstatymas taikomas, kai nėra kitų įstatymų, nustatančių nesąžiningos komercinės veiklos ypatumus.
Minėto įstatymo 2 straipsnio 4 dalis nustato, kad komercinė veikla vartotojams yra „komercinės veiklos subjekto veiksmai, neveikimas, elgesys arba pareiškimas, įskaitant reklamą ir rinkodarą, tiesiogiai susiję su produkto pirkimo skatinimu, pardavimu arba teikimu vartotojams“.
Nagrinėjama pareiškėjos veikla, kai bendrovė vartotojų atžvilgiu atlieka tam tikrus veiksmus, už kuriuos sumoka vartotojas, laikytina komercine veikla bei atitinka NKVVDĮ įtvirtintą komercinės veiklos sąvoką. Europos Komisijos priimtose direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos komercinės veiklos įgyvendinimo ir taikymo gairėse (toliau – Gairės) nustatyta, kad Direktyvos nuostatas siūloma taikyti veiklai iki pardavimo ir po jo. Taigi prekybininkas turi užtikrinti, kad komercinė veikla po pardavimo atitiktų tuos pačius sąžiningumo reikalavimus, kurie keliami veiklai iki pardavimo. Kaip nustatyta Gairėse, skolų išieškojimo veikla laikytina komercine veikla po pardavimo, kuriai Direktyva taikoma. Jei vartotojas skolingas prekybininkui tam tikrą sumą pinigų (vartotojo įsiskolinimas), šios skolos išieškojimas, nesvarbu, ar vykdomas pačios įmonės, ar trečiojo asmens, visada tiesiogiai susijęs su prekių pardavimu ar tiekimu. Gairėse taip pat pasisakyta, jog tais atvejais, kai kitose direktyvose yra konkretesnių komercinės veiklos taisyklių, Direktyva jas papildo.
Vartotojai skunduose nurodė, jog pareiškėjos siunčiamuose raštuose skolos yra nepagrįstai didinamos, pavyzdžiui, vartotojai M. L. vykdant įmokų mokėjimus, jos įsiskolinimas ne mažėjo, bet didėjo.
Vartotojo E. T. atveju, skolos mokėjimas buvo vykdomas pagal antstolės patvarkymą, kiekvieną mėnesį iš atlyginimo nuskaitant konkrečią skolos sumą į pareiškėjos banko sąskaitą. Pareiškėja Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai ypatingai akcentuodama bendradarbiavimo tarp skolininkų ir pareiškėjos svarbą, nurodė, kad atsižvelgia į tai, jei vartotojai siekdami sumokėti skolą, atlieka mokėjimus, derina mokėjimo grafikus, ir pan. Tačiau, E. T., kiekvieną mėnesį mokančiam konkrečią pinigų sumą, pareiškėja vis tiek skaičiavo skolos apmokėjimo išlaidas, taip padidindama skolos dydį bei pasunkindama jo padėtį.
Be kita ko, pareiškėja nurodo, jog patiriamų nuostolių apimtis priklauso nuo labai individualių ir tik bylai, ar konkrečiu laikotarpiu vykdomoms byloms, būdingų aplinkybių, pvz., sunaudotų kanceliarinių priemonių įsigijimo, pašto paslaugų, valstybės registrų teikiamų duomenų kainų ir pan., kurios yra nustatomos sutartimi su atitinkamų paslaugų ar prekių tiekėjais. Bendrovė pažymėjo, kad konkrečiai nuostolių (išlaidų) sudėtį ir dydį galima nustatyti konkrečiai datai arba pabaigus konkrečią skolos išieškojimo bylą. Kaip matyti iš pareiškėjos pateiktos medžiagos, vartotojų skolos išieškojimo išlaidos sudaro didžiąją dalį skolos, be to, vartotojams sumokėjus įmokas mažėja tik skolos išieškojimo išlaidos, kurios kitą mėnesį atitinkamai vėl didėja.
Pareiškėja 2013 m. lapkričio 18 d. raštu pateikė ataskaitą, kaip vartotojos M. L. įsiskolinimą (pagrindinę skolą, netesybas, palūkanas, palūkanų delspinigius, skolos išieškojimo išlaidas) įtakojo jos daromi mėnesiniai mokėjimai, skirti įsiskolinimu padengti. Iš ataskaitos matyti, kad vartotojai 3 mėnesius vykdant mokėjimus pareiškėjai, buvo padengiamos tik skolos išieškojimo išlaidos, kurios nepriklausomai nuo sumokėtos sumos kiekvieną mėnesį ir toliau buvo skaičiuojamos. Tokie pareiškėjos veiksmai, kai bendrovė neatsižvelgdama į vartotojų iš dalies vykdomus įsipareigojimus ir toliau atlieka išieškojimo veiksmus, o pastarasis priima sprendimą atsiskaityti, tikėdamas pareiškėjo sąžiningumu teikiamoje informacijoje, iškreipia vidutinio vartotojo elgesį, nes vidutinis vartotojas nemokėtų įmokų bendrovei tokiu būdu, dėl kurio nemažėtų mokėtinos sumos (skolos) dydis, o priešingai – imtųsi veiksmų, kuriais būtų pasiektas pagrindinis vartotojo tikslas – atsiskaityti su bendrove (kad kuo greičiau būtų įvykdyti įsipareigojimai). Toks pareiškėjos elgesys akivaizdžiai prasilenkia su pareiga elgtis sąžiningai.
Atsižvelgiant į tai, tokia pareiškėjos veikla neatitiko NKVVDĮ 2 straipsnio 9 dalyje įtvirtinto profesinio atidumo, kaip protingumo standarto, sąžiningos verslo praktikos rinkoje reikalavimų ir iškreipė arba galėjo iškreipti vidutinio vartotojo ekonominį elgesį. Visa tai leidžia patvirtinti nustatytas abi reikalingas aplinkybes, konstatuojant nesąžiningą komercinę veiklą pagal NKVVDĮ 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą.
Pažymėjo, jog nesąžiningai elgiasi tas komercinės veiklos subjektas, kurio veiksmų visuma yra klaidinanti. Vertinant, ar komercinės veiklos subjekto veiksmų visuma klaidina, svarbu atkreipti dėmesį į apie paslaugos kainą ar jos apskaičiavimo būdą pateikiamą informaciją, kadangi kaina turi vieną iš svariausių arba net lemiamą įtaką vartotojo apsisprendimui.
Pareiškėja vartotojams K. Š., M. L. bei E. T. siuntė pranešimus dėl skolos sumokėjimo, nurodydama tik konkrečią įsiskolinimo sumą ir tai motyvuodama tuo, jog siekia vartotojus informuoti apie jų susidariusią skolą. Tačiau realiai vartotojai buvo ne tik informuojami apie susidariusią skolą, bet ir raginami ją sumokėti. Vartotojai prieš sumokėdami skolą, turi teisę į aiškią, visapusišką informaciją, t. y. turi teisę žinoti, kas sudaro skolą.
Vartotojo K. Š. atveju skola „Swedbank“, AB naudai buvo priteista teismo sprendimu. Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 642 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu skolininkas per raginime įvykdyti sprendimą nustatytą terminą teismo sprendimo neįvykdo, antstolis ne vėliau kaip per dešimt dienų nuo tos dienos, kurią pasibaigė terminas įvykdyti sprendimą, pradeda jį vykdyti priverstinai. Pagal Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo (toliau – Antstolių įstatymas) 2 straipsnio 1 dalį priverstinį skolų išieškojimą teismo tvarka gali vykdyti tik antstoliai, valstybės įgalioti asmenys, kuriems valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas. Pagal Antstolių įstatymo 21 straipsnį, antstolis, atlikdamas šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nurodytas funkcijas, turi teisę neatlygintinai gauti iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų, kadastrų ir registrų bei kitų fizinių ir juridinių asmenų, tarp jų iš bankų ir kitų kredito bei finansų įstaigų, reikalingus duomenis, nepaisant jų pateikimo formos ir būdo, dokumentų nuorašus, kompiuterinių laikmenų duomenis ar jų kopijas apie skolininko turtą, lėšas, pajamas, išlaidas ir veiklą bei kitus duomenis, reikalingus antstolio funkcijoms atlikti.
Pareiškėja 2013 m. spalio 3 d. raštu Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai nurodė, kad įgyvendindama savo kreditorines teises vartotojo atžvilgiu, bendrovė patiria skolos išieškojimo išlaidas (užklausos Nekilnojamojo turto registrui, Gyventojų registro tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos, raginimai įvykdyti įsipareigojimus telefonu, raštiškoms pretenzijoms pateikti būtinos darbo priemonės, pašto paslaugos ir kt.). Tačiau pažymėtina, kad tais atvejais, kai skolos išieškojimą vykdo teismo paskirtas antstolis, o pareiškėja įgyvendinama savo kreditorines teises vartotojų atžvilgiu siunčia pranešimus dėl tos pačios skolos sumokėjimo, kartu skaičiuodama ir skolos išieškojimo išlaidas. Taigi vartotojo įsiskolinimas pareiškėjai padidėja nepagrįstai, nes dėl tos pačios skolos išieškojimo išlaidas vartotojas turi apmokėti ir antstoliui, ir pareiškėjai.
Pareiškėja siunčiamuose pranešimuose vartotojams nėra pateikiama aiški ir suprantama informacija, už ką reikia sumokėti, nedetalizuojama, kas būtent sudaro nurodytą skolos sumą, o tik pranešama, jog „perkėlus skolos išieškojimą į teismą, be bylinėjimosi išlaidų Jūs privalėsite atlyginti sprendimo vykdymo išlaidas, t. y. <...> atlyginimą antstoliui, išlaidas, susijusias su atskirų vykdymo veiksmų atlikimu <...>“, nors pavyzdžiui, K. Š. atveju antstolio vykdymo išlaidos jau buvo priskaičiuotos. Be to, vartotojai, žinodami, jog jų skola buvo priteista teismo sprendimu, pagrįstai tikisi, jog ją išieškos paskirtas antstolis. Atsižvelgiant į tai, gavus pareiškėjos pranešimą, vartotojams sudaromas įspūdis, kad skolą išieško tiek paskirtas antstolis, tiek pareiškėja.
Pareiškėja 2013 m. rugpjūčio 1 d. raštu yra nurodžiusi, kad siekiant, jog skolininkas žinotų bendrą mokėtiną sumą, skolininkui siunčiamuose pranešimuose yra nurodomos tiek naujai įgyvendinamos reikalavimo teisės, tiek ir priteista reikalavimo teisių dalis. Taigi pareiškėjos skolininkui siunčiamuose raštuose nurodomos ne tik naujai įgyvendinamos reikalavimo teisės, kurios, bendrovės teigimu, atsiranda jau po teismo sprendimo priėmimo, bet tuo pačiu ir teismo priteista reikalavimo teisių dalis. Pareiškėjos informacijos pateikimas siunčiamuose pranešimuose, nurodant tik bendrą skolos sumą, kai ją sudaro skola pagal sutartį, palūkanos, palūkanų delspinigiai, antstolio skolos išieškojimo vykdymo išlaidos, bendrovės skolos išieškojimo išlaidos klaidina arba gali suklaidinti vartotoją. 2014 m. balandžio 3 d. bylos nagrinėjimo posėdžio metu pareiškėjos atstovas nurodė, kad iš vartotojų galima tikėtis, kad jie patys sugebės pasiskaičiuoti mokėtiną sumą. Tokie pareiškėjos teiginiai nepagrįsti, kadangi pareiškėja nepateikia informacijos apie tai, kas būtent sudaro bendrovės skolos išieškojimo išlaidas ar jų įkainių, todėl vartotojas negali žinoti, kas sudaro pareiškėjos siunčiamuose pranešimuose nurodytą sumą.
Be to, pareiškėjos siunčiamuose raštuose dėl skolos sumokėjimo pateikia bendrą įsiskolinimo sumą, kurią K. Š. ir E. T. atvejais išieško ir paskirtas antstolis. Pareiškėja nurodo, kad siųsdama pranešimus apie susidariusią skolą, ji tik informuoja vartotojus apie bendrą skolos dydį, tačiau vartotojams sudaromas įspūdis, kad nurodytą sumą papildomai jis privalo sumokėti pareiškėjai, nors šią sumą sudaro ir antstolio išieškoma suma. Taigi vartotojai manydami, kad skolą išieško tiek paskirtas antstolis, tiek pareiškėja, ją gali sumokėti du kartus arba, priešingai, toks informacijos pateikimas gali suklaidinti vartotojus, kurie nežinodami kaip elgtis, sustabdytų mokėjimus už skolą, ir tuo atveju, pareiškėja vykdytų papildomus skolos išieškojimo veiksmus. Be to, pareiškėja nenurodydama, kas sudaro bendrą skolos sumą ir nepateikdama vartotojams skolos apskaičiavimo būdo, gali suklaidinti vartotoją, taip priversdama sumokėti galimai neteisėtai priskaičiuotas skolos išieškojimo išlaidas.
Skundas atmestinas.
Nagrinėjamas ginčas kilo dėl Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisijos 2014-04-10 nutarimo Nr. KNV-43 teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad 2013-01-03 Reikalavimo perleidimo sutarties Nr. 13-20-01 pagrindu, pareiškėja iš „Swedbank“, AB įgijo reikalavimo teises dėl skolos, delspinigių, palūkanų bei kitų pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus reikalautinų sumų K. Š. atžvilgiu. 2012-04-05 Reikalavimo perleidimo sutarties Nr. 12-20-31 pagrindu, pareiškėja iš „Swedbank“, AB įgijo reikalavimo teises dėl skolos, delspinigių, palūkanų bei kitų pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus reikalautinų sumų T. V. atžvilgiu. 2009-05-21 Reikalavimo perleidimo sutarties Nr. 09-20-54 pagrindu, pareiškėja iš „Swedbank“, AB įgijo reikalavimo teises dėl skolos, delspinigių, palūkanų bei kitų pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus reikalautinų sumų M. L. atžvilgiu 2009-11-09 Reikalavimo perleidimo sutarties Nr. 09-20-83 pagrindu, pareiškėja iš AB SEB Bankas įgijo reikalavimo teises dėl skolos, delspinigių, palūkanų bei kitų pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus reikalautinų sumų E. T. atžvilgiu.
Skundžiamas nutarimas buvo priimtas atsižvelgiant į atsakovės gautus K. Š., T. V., M. L. ir E. T. skundus. Tarp K. Š. ir AB „Swedbank“ buvo sudaryta 2009-06-03 Vartojimo kredito sutartis Nr. 09-045541 -GV, tarp M. L. ir „Swedbank“, AB buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis Nr. 09-012364-VA, tarp E. T. ir AB SEB banko buvo sudarytos vartojimo kredito sutartys Nr. 1450818050028-79 (2008-06-17) ir Nr. 1450818052350-79 (2008). 2008-04-02 tarp T. V. ir Swedbank“, AB buvo sudaryta EGO kortelės su kredito limitu sutartis Nr. 08-031859-EG ir 2008-03-27 Vartojimo kredito sutartis Nr. 08-030940-GV. Swedbank“, AB ir AB SEB bankas visas minėtas sutartis nutraukė.
NKVVDĮ 3 straipsnio 1 dalis numato, kad nesąžininga komercinė veikla yra draudžiama. NKVVDĮ 3 straipsnio 2 dalis paaiškina, kokia komercinė veikla yra laikoma nesąžininga, t. y. pateikia nesąžiningos komercinės veiklos požymius: 1) neatitinka profesinio atidumo reikalavimų ir 2) iš esmės iškreipia arba gali iš esmės iškreipti vidutinio vartotojo ekonominį elgesį siūlomo produkto atžvilgiu arba iš esmės iškreipia, arba gali iš esmės iškreipti vartotojų grupės vidutinio nario ekonominį elgesį siūlomo produkto atžvilgiu, kai komercinė veikla nukreipta į tam tikrą vartotojų grupę. Pagal NKVVDĮ 2 straipsnio 9 dalį, profesinis atidumas – tai specialiųjų įgūdžių ir rūpestingumo standartas, kurio pagrįstai galima tikėtis iš komercinės veiklos subjekto vartotojų atžvilgiu ir kuris atitinka sąžiningą praktiką rinkoje ir (arba) bendrą sąžiningumo principą šio subjekto veiklos srityje.
Nesąžiningos komercinės veiklos pagrindinius pasireiškimo būdus numato NKVVDĮ 3 straipsnio 4 dalis: „Nesąžininga komercinė veikla dažniausiai pasireiškia kaip klaidinanti arba agresyvi. Nesąžininga komercine veikla laikoma ir kita komercinė veikla, kuri atitinka šio straipsnio 2 dalies reikalavimus“. Vienas iš šių nesąžiningos komercinės veiklos pasireiškimo būdų – klaidinanti komercinė veikla – pagal NKVVDĮ 4 straipsnį, tai klaidinantys veiksmai arba klaidinantis informacijos neatskleidimas. Atsakovas nutarime konstatavo, kad pareiškėjos nesąžininga komercinė veikla pasireiškė ne klaidinančiais veiksmais, o klaidinančiu informacijos neatskleidimu, taip kaip jis yra apibrėžiamas NKVVDĮ 6 straipsnio 1 dalyje: „Atsižvelgiant į informacijos perdavimo priemonių ribotumą, klaidinančiu informacijos neatskleidimu laikomi tokie veiksmai, dėl kurių vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti skatinamas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio kitomis aplinkybėmis jis nebūtų priėmęs“.
Minėto 6 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose pateikiamas baigtinis, alternatyvus sąrašas veiksmų, kurie laikytini atitinkantys 6 straipsnio 1 dalyje pateikiamus klaidinančio informacijos neatskleidimo požymius, t. y. tokie veiksmai gali būti: „1) esminės informacijos, kuri vidutiniam vartotojui reikalinga tam, kad jis galėtų priimti informacija paremtą sprendimą dėl sandorio, neatskleidimas arba 2) esminės informacijos, kuri vidutiniam vartotojui reikalinga tam, kad jis galėtų priimti informacija paremtą sprendimą dėl sandorio, nuslėpimas ar jos pateikimas neaiškiai, nesuprantamai, dviprasmiškai ar ne laiku arba 3) komercinės veiklos tikslo, jeigu jis neaiškus pagal kitas aplinkybes, neatskleidimas“.
Nagrinėjamu atveju, teismui nekyla abejonių, kad santykiai tarp skolininkų ir pareiškėjos buvo vartojimo santykiai. Pareiškėja perėmė skolininkų finansinius įsipareigojimus, todėl faktiškai suteikia jiems apibrėžtą paslaugą – skolos administravimą. Atitinkamai pagal NKVVDĮ 2 straipsnio 4,5 ir 8 punktuose pateiktus apibrėžimus, pareiškėja laikytina esanti komercinės veiklos subjektu, teikiančiu vartotojams produktą (paslaugas) – skolos administravimą.
Dėl NKVVDĮ 5 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 6 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo pareiškėjai, pažymėtina, kad vartotojai prieš sumokėdami skolą, turi teisę į aiškią, visapusišką informaciją, t. y. turi teisę žinoti, kas sudaro skolą. VVTAT nustatytomis aplinkybėmis, pareiškėja nedetalizavo, kokios sumos ir kodėl sudaro skolą. Šiuo atveju neabejotinai tokiais pareiškėjos veiksmais vartotojas (skolininkas) gali būti ar yra skatinamas priimti sprendimą skirti lėšas skolai padengti, nežinodamas, kas sudaro konkrečius skolos reikalavimus, nes akivaizdžiai skolos dydį sudaro ne tik pagrindinė skola, bet ir skolos administravimo kaštai, kurie yra nežinomi. Teismas sutinka su atsakovės motyvais, kad informacija, kokia tvarka bendrovė taiko įkainius už išieškojimo veiksmus, yra esminė vartotojams, nes paaiškina, kaip bendrovė vykdo jo skolos išieškojimą, kokios konkrečios skolos išieškojimo priemonės taikomos konkrečiu atveju, ar bendrovė laikėsi nustatytų laiko intervalų skolos veiksmams atlikti ir kt. Nežinodamas šios informacijos vartotojas netenka galimybės kontroliuoti jo atžvilgiu vykdomų skolos išieškojimo veiksmų ir įgyvendinti savo teisių gynimo. Todėl, teismo vertinimu, atsakovė pagrįstai ir teisėtai nustatė, kad komercinė veikla vykdyta nesąžiningai pagal NKVVDĮ 3 straipsnio 2 dalies 1 puntą, 5 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir 6 straipsnio 1 dalies 1 punktą.
Dėl pareiškėjos keliamų procesinių pažeidimų tyrimo metu, pareiškėja teigia, kad pažeidimo procedūra pagal skolininkų skundus negalėjo būti pradėta dėl praleisto termino. Atsakovė nurodo, kad vadovaudamasi NKVVDĮ 15 straipsnio 3 dalimi ir įvertinusi pareiškėjos veiksmus, galimai pažeidžiančius NKVVDĮ nuostatas, 2013 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 12NKV-29 savo iniciatyva pradėjo nagrinėjimo procedūrą dėl pareiškėjos galimo NKVVDĮ pažeidimo. Tai nurodyta ir ginčijamame nutarime. Todėl šioje dalyje pareiškėjos motyvai yra atmestini.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Atmetus pareiškėjos skundą, nėra pagrindo spręsti bylinėjimosi išlaidų pareiškėjai priteisimo klausimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalis).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
n u s p r e n d ė:
pareiškėjos UAB „Gelvora“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjai Rytis Krasauskas
Mefodija Povilaitienė
Jūra Marija Strumskienė