Administracinė byla Nr. A-3814-575/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02465-2017-0

Procesinio sprendimo kategorija 41

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Audriaus Bakavecko, Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybos ir trečiojo suinteresuoto asmens akcinės bendrovės „Panevėžio statybos trestas“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovui Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybai (trečiasis suinteresuotas asmuo – akcinė bendrovė „Panevėžio statybos trestas“) dėl sprendimo panaikinimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.       Pareiškėjas S. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 1–6), prašydamas panaikinti Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybos (toliau – ir Taryba, atsakovas) 2017 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. KT-22 (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti iš atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2.       Pareiškėjas skunde nurodė šias ginčui reikšmingas faktines aplinkybes:

2.1.                      Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1076-173/2014 S. V. buvo pavesta atlikti teismo statybos techninę ekspertizę.

2.2.                      2015 m. lapkričio 14 d. buvo parengtas Ekspertizės aktas Nr. 15/1114 (toliau – ir Ekspertizės aktas) ir su civilinės bylos medžiaga grąžintas Kauno apygardos teismui.

2.3.                      Akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Panevėžio statybos trestas“ 2016 m. gegužės 11 d. pateikė Tarybai skundą „Dėl teismo eksperto S. V. neteisėtų veiksmų“, kuriame nurodė, kad pareiškėjas atliko viso ypatingo statinio ekspertizę, neturėdamas tam suteiktos kvalifikacijos, pateikė ekspertizės aktą, neatitinkantį ekspertinio tyrimo rezultatų įforminimui keliamų reikalavimų, savarankiškai rinko tyrimui papildomą medžiagą, neatsakė į pateiktą klausimą Nr. 3 bei nenurodė to priežasčių ir taip šiurkščiai pažeidė Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybos 2014 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. B-16 patvirtintą Teismo ekspertų profesinės etikos kodeksą (toliau – ir Etikos kodeksas) bei Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo reikalavimus.

2.4.                      Taryba skundžiamu 2017 m. birželio 19 d. sprendimu Nr. KT-22, konstatavusi, kad S. V. pažeidė Etikos kodekse įtvirtintą profesionalumo principą (5.1 ir 5.2 punktai), nes savarankiškai rinko įrodymus, ir sąžiningumo principą (7.3 punktas), nes neturėjo tinkamos kvalifikacijos, nusprendė jam pareikšti įspėjimą.

3.       Pareiškėjas su nurodytu atsakovo Sprendimu nesutiko ir manė, kad jis yra nepagrįstas bei neteisėtas. Skundą grindė šiais esminiais argumentais:

3.1.                      Teismo eksperto kandidatūrą patikrina ekspertą skiriantis teismas, kurio sprendimai ir nutartys privalomi visiems asmenims. Tuo tarpu Taryba, konstatuodama, kad S. V. neturi tinkamos kvalifikacijos, neįvertino, jog kvalifikacijos sąvoka apima ne tik įgytą išsilavinimą, bet ir turimas žinias, be to, nepagrįstai teismo statybos ekspertizę sutapatino su statinio ekspertize. Atitinkamai atsakovas padarė visiškai nepagrįstas ir neteisėtas išvadas, kad nors pareiškėjui suteikta kvalifikacija ir leidžia spręsti klausimus, susijusius su statinio projektavimu bei statinio statybos ir statinio specialiųjų statybos darbų technine priežiūra, tačiau išduotuose kvalifikacijos atestatuose nėra numatyta teisė vykdyti veiklą, susijusią su gyvenamųjų ir negyvenamųjų pastatų projektų ar jų dalių rengimu bei projektų vykdymo priežiūra, šių pastatų statyba, statybos technine priežiūra ar ekspertize, todėl S. V. negali atlikti teismo ekspertizės, kai tyrimo objektas yra visas gyvenamosios ir negyvenamosios paskirties pastatas. Pareiškėjo teigimu, ši Tarybos pozicija buvo suformuota visiškai neįsigilinus į tikrąsias faktines aplinkybes.

3.2.                      Pareiškėjo turima kvalifikacija teismo statybos techninei ekspertizei atlikti buvo visiškai pakankama ir jis, atlikdamas ekspertizę, neperžengė įstatymuose nustatytų ribų. Teismo paskirtos ekspertizės metu S. V. turėjo atsakyti į 8 suformuluotus klausimus, t. y. jis turėjo atlikti ne viso statinio ekspertizę ir parengti ekspertizės aktą, kaip nurodyta skundžiamame Sprendime, bet atlikti ekspertizę tiek, kiek tai susiję su teismo suformuluotais klausimais. Ekspertizės akte yra gana išsamiai apibūdinti duomenys apie pareiškėjo išsilavinimą ir kvalifikaciją, kurie vienareikšmiškai patvirtina, jog S. V. turėjo / turi specialiųjų žinių, reikalingų atlikti teismo statybos techninę ekspertizę.

3.3.                      Aplinkybę, kad pareiškėjas turėjo pakankamai specialiųjų žinių ir reikiamą kompetenciją bei kvalifikaciją, patvirtina ir tai, jog ekspertizei atlikti teismas paskyrė būtent jį. Įstatymai nustato, jog teismas, nusprendęs skirti ekspertizę atlikti teismo ekspertui, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar eksperto kandidatūra yra tinkama. Būtent teismo prerogatyva yra užtikrinti, kad būtų surenkami tik tokie įrodymai, kurie atitinka įrodymų leistinumo ir sąsajumo taisyklę. Atitinkamai Kauno apygardos teismas 2014 m. birželio 3 d. nutartimi skirdamas teismo ekspertizę ir ją pavesdamas atlikti pareiškėjui, ex officio pritarė būtent jo kandidatūrai dėl teismo ekspertizės teikimo, o Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. vasario 15 d. nutartyje civilinėje byloje konstatavo, kad pareiškėjas turi teismo eksperto statusą, byloje esantys sertifikatai patvirtina, jog jis turėjo reikiamą kvalifikaciją paskirtai ekspertizei atlikti. Priešingų išvadų teikimas iš esmės reiškia įsiteisėjusios Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 3 d. nutarties kvestionavimą bei imperatyvių normų, reguliuojančių teismų valdžios atskyrimą, pažeidimą.

3.4.                      Nei įrašymas į teismo ekspertų sąrašą, nei kvalifikaciniai pažymėjimai nėra būtina sąlyga, suteikianti teisę atlikti teismo ekspertizes. Svarbu, kad ekspertas turėtų specialiųjų žinių tokiai ekspertizei atlikti, o jo objektyvumas ir nešališkumas nekeltų jokių abejonių. Kvalifikacijos atestatai yra tik teisę eiti tam tikras pareigas ar užsiimti tam tikra ūkine-komercine veikla suteikiantis dokumentas, tačiau negali būti laikomas išsamiu informacijos šaltiniu apie teismo eksperto turimas specialias žinias.

3.5.                      Taryba visiškai nepagrįstai pareiškėjo atliktą objekto apžiūrą ir su tuo susijusių dokumentų gavimą laikė savarankišku įrodymų rinkimu. Šiame kontekste pareiškėjas paaiškino, kad jis nerinko jokių įrodymų, tačiau pažymėjo, jog atlikdamas ekspertizę ekspertas turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, o apžiūrėdamas tyrimo objektą, gali apžiūrėti ir su objektu turimus duomenis bei gauti kitus duomenis, reikalingus ekspertizei atlikti.

3.6.                      Nepaisant to, jog nėra teisės normos, kuri aiškiai ir konkrečiai reguliuotų terminus konkretiems Tarybos veiksmams atlikti, remiantis protingumo, operatyvumo, teisingumo bei proporcingumo principais, Taryba turėtų skundus nagrinėti kiek įmanoma operatyviau. Pareiškėjo manymu, šiuo atveju nuobauda jam galėjo būti paskirta ne vėliau kaip per metus laiko nuo skundo gavimo. Tačiau Taryba AB „Panevėžio statybos trestas“ skundą dėl pareiškėjo veiksmų išnagrinėjo ir ginčijamą Sprendimą priėmė daugiau nei po metų nuo skundo gavimo ir po trejų metų nuo eksperto paskyrimo teismo ekspertizei atlikti, t. y. įspėjimas pareiškėjui buvo paskirtas praėjus neproporcingai ilgam laiko tarpui nuo tariamo pažeidimo atsiradimo dienos.

4.       Atsakovas Teismo ekspertų veiklos koordinavimo taryba atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 25–30) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Taryba atsiliepimą grindė šiais argumentais:

4.1.                      Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 3 d. nutartyje, kuria S. V. buvo pavesta atlikti ekspertizę, nėra nurodyti jokie motyvai, kodėl buvo pasirinkta jo kandidatūra, kaip teismas nusprendė, kad ekspertas turi pakankamai specialiųjų žinių ekspertizei atlikti (kokios buvo siūlomos teismo ekspertų kandidatūros, ar buvo vertintini jų išsilavinimą bei kvalifikaciją patvirtinantys dokumentai, kokios aplinkybės nulėmė konkretaus teismo eksperto pasirinkimą). Tuo tarpu vien aplinkybė, kad asmuo yra įrašytas į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą, nereiškia, jog ekspertas turi tinkamą bei pakankamą kvalifikaciją atsakyti į teismo klausimus konkrečioje nagrinėjamoje byloje. Atitinkamai nagrinėjamu atveju civilinėje byloje buvo paskirta statybos techninės veiklos ekspertizė, o pagal pareiškėjo turimus kvalifikacijos atestatus jam yra suteikta teisė atlikti statybos techninę veiklą tik tam tikroje jos srityje, t. y. S. V. neturi teisės vadovauti visoms statybos techninės veiklos sritims, todėl teismą jo turimi kvalifikaciniai atestatai galėjo suklaidinti.

4.2.                      Tarybos sprendimas dėl pareiškėjo kvalifikacijos nepakankamumo ekspertizei atlikti buvo paremtas jam suteiktų kvalifikacijų analize, Ekspertizės akto duomenimis, valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Statybos produktų sertifikavimo centro, vykdančio statybos specialistų atestavimą, pateiktais duomenimis bei Tarybos nario, kuris yra VĮ Statybos produktų sertifikavimo centro statybos specialistų atestacijos komisijos narys, kompetentinga nuomone. S. V. suteikta kvalifikacija leidžia jam spręsti klausimus, susijusius su statinio projektavimu, t. y. projekto ar projekto dalies rengimu, projekto dalies ekspertize, projekto ar projekto dalies vykdymo priežiūra, statinio statybos ir statinio specialiųjų statybos darbų technine priežiūra, kai statiniai yra inžineriniai tinklai (vandentiekio ir nuotekų šalinimo), hidrotechnikos statiniai, negyvenamieji pastatai (garažų, gamybos, pramonės ir sandėliavimo paskirties), susisiekimo komunikacijos (keliai, gatvės), kitos paskirties inžineriniai statiniai (sąvartynai), kitos paskirties statiniai bei specialieji statybos darbai, susiję su vandentiekio ir nuotekų šalinimo tinklų tiesimu bei šalinimo inžinerinių sistemų įrengimu. Pareiškėjui išduotuose kvalifikacijos atestatuose nėra numatyta teisė vykdyti veiklą, susijusią su gyvenamųjų ir negyvenamųjų pastatų projektų ar jų dalių rengimu ir projektų vykdymo priežiūra ar šių pastatų statyba, statybos technine priežiūra ar ekspertize, atitinkamai teismo ekspertas negali atlikti teismo ekspertizės, kai tyrimo objektas yra visas gyvenamosios ir negyvenamosios paskirties pastatas. Atsižvelgiant į tai, kad teismo eksperto, kaip statybos specialisto, veikla yra gana siaura, jis neturi profesinės patirties kitose statybos srities veiklose, tokiose kaip, pavyzdžiui, pastatų statyba, statybos techninė priežiūra, todėl atsakovas padarė išvadą, kad toks specialistas negali turėti ir pakankamai specialiųjų žinių, susijusių su statybos darbų technologijomis, pastatų statybinėmis konstrukcijomis, medžiagų kokybe ir pan. Tuo labiau, kad ir pareiškėjo turimas išsilavinimas yra ne statybos inžinerijos, o mechanikos inžinerijos srityje ir nesuteikia tokių specialiųjų žinių apie statybos darbų sritį. Taigi, Taryba padarė išvadą, kad pareiškėjas neatitiko teismo eksperto reikiamos kvalifikacijos trimis aspektais – pagal bazinį išsilavinimą, pagal specialių žinių sritį ir dėl patirties stokos, nes negalėjo jos įgyti, vykdydamas savo veiklą dėl ribotos veiklos srities.

4.3.                      Aptariamu atveju ekspertizės objektas buvo gyvenamasis namas su administracinėmis, maitinimo, prekybos, paslaugų patalpomis ir požemine automobilių stovėjimo aikštele, esantis (duomenys neskelbtini), Kaune. Teismo klausimai ekspertizei buvo susiję su minėto pastato rangovo AB „Panevėžio statybos trestas“ bei subrangovo atliktų statybų rangos darbų atitikimo normatyviniams statybos techniniams dokumentams vertinimu, pastato defektų ir jų atsiradimo priežasčių nustatymu, defektų šalinimo kainos nustatymu ir kt. Pareiškėjas, vykdydamas teismo pavedimą, vertino ekspertinio tyrimo medžiagą, atliko pastato apžiūrą, vertino pastato stogą, bendrąsias patalpas, požeminę automobilių stovėjimo aikštelę bei pastato išorę ir nustatinėjo defektus. Pastatas buvo vertintas kompleksiškai, vadovaujantis statybos veiklą reguliuojančiais teisės aktais, todėl pareiškėjas pats sau prieštarauja, teigdamas, kad jis neatliko viso statinio ekspertizės, kad teismo statybos techninė ekspertizė ir statinio ekspertizė yra visiškai skirtingi dalykai, reguliuojami skirtingų teisės aktų.

4.4.                      Teismo ekspertas turi įstatymo nustatytą teisę prašyti tyrimui reikalingos papildomos medžiagos bei gauti techninę dokumentaciją ir kitokią teismo ekspertizei atlikti reikalingą informaciją. Teismo ekspertizės įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismo ekspertizei reikalingą medžiagą pateikia ją paskyręs teismas ar teisėjas arba jų įpareigoti pareigūnai ar atstovai. Tuo tarpu šiuo atveju pareiškėjas nurodė, kad kreipdamasis dėl papildomos techninės dokumentacijos jam pateikimo vadovavosi Teismo ekspertizės įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 2 punktu, nustatančiu teisę šio įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka gauti produkcijos pavyzdžius ar katalogus, techninę dokumentaciją ir kitokią teismo ekspertizėms atlikti reikalingą informaciją. Tačiau Teismo ekspertizės įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje teisė gauti šioje nuostatoje nurodytą dokumentaciją įtvirtinta tik ekspertizės įstaigoms, o privatiems teismo ekspertams ar kitiems asmenims, paskirtiems atlikti ekspertizę konkrečioje byloje, tokia teisė nėra suteikta. Taigi pareiškėjas netinkamai interpretuoja teismo eksperto teisę gauti ekspertiniam tyrimui reikiamą techninę dokumentaciją tiesiogiai iš proceso šalių. Be to, pareiškėjo prašyta papildoma medžiaga yra tiesiogiai susijusi su tiriamu objektu, todėl ji laikytina ekspertinio tyrimo medžiaga, o ne technine dokumentacija Teismo ekspertizės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies prasme.

4.5.                      S. V. 2016 m. balandžio 6 d. teismo posėdyje, kuriame jis teikė paaiškinimus dėl ekspertizės išvadų, patvirtino, kad nebuvo teikęs teismui rašto su prašymu išreikalauti iš ginčo šalių papildomą medžiagą ir pateikti ekspertizei, taip pat pripažino, kad nežino, ar tokie jo veiksmai gali būti laikomi savarankišku įrodymų rinkimu. Be to, posėdyje paaiškėjo, kad S. V. iš ieškovo papildomai gautos techninės dokumentacijos, kuria remiantis buvo atlikta ekspertizė, civilinės bylos medžiagoje nėra. Taigi proceso šalys neturėjo galimybės susipažinti su šiais dokumentais, todėl iškilo klausimas dėl tiriamos medžiagos patikimumo ir ekspertizės išvadų pagrįstumo. Apskritai, proceso įstatymų kontekste tik teismo pateikta papildoma medžiaga ekspertui gali būti laikoma autentiška ir patikima, atitinkamai tik medžiaga, esanti bylos medžiagoje, gali būti pripažįstama tiriamąja medžiaga ekspertiniams tyrimams atlikti.

4.6.                      Šiuo atveju akivaizdu, jog buvo pažeisti Etikos kodekse nustatyti profesionalumo ir sąžiningumo principai, o pareiškėjui skirta pati švelniausia sankcija – įspėjimas, kuris nėra viešai skelbiamas ir yra žinomas tik ginčo šalims, teismo ekspertui nesukelia jokių pareigų ir jokios jo teisės nėra suvaržomos. Įspėjimo tikslas kiekvienu atveju yra parodyti teismo ekspertui jo daromas klaidas, tai prevencinė priemonė, siekiant išvengti tolesnių Etikos kodekso bei Teismo ekspertizės įstatymo, taip pat proceso įstatymų nuostatų pažeidimų, užtikrinti tikslingą teismo eksperto pagrindinės funkcijos realų egzistavimą – padėti teismui nustatyti tiesą byloje.

4.7.                      Nei Teismo ekspertizės įstatymas, nei kiti teisės aktai, reglamentuojantys Tarybos veiklą, nenustato terminų skundui išnagrinėti ir atsakomybei taikyti. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad Teismo ekspertizės įstatyme yra įtvirtinti specifiniai reikalavimai teismo ekspertams ir jų veiklai, nagrinėjamu atveju turi būti taikomas panašius santykius reguliuojantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas (toliau – ir VTĮ). Kadangi teismo eksperto veiksmų vertinimas etikos požiūriu yra susijęs su teismo ir kitų kompetentingų institucijų vertinimu, taikytinas VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatytas trejų metų terminas, per kurį gali būti skiriama drausminė nuobauda. Atitinkamai nagrinėjamu atveju laikytina, kad etikos principų pažeidimo diena yra pareiškėjo surašyto Ekspertizės akto data (2015 m. lapkričio 14 d.), todėl skundžiamas Tarybos 2017 m. birželio 19 d. sprendimas Nr. KT-22, kuriuo pareiškėjui paskirtas įspėjimas, buvo priimtas nepraleidus trejų metų termino.

4.8.                      Taryba yra kolegiali visuomeniniais pagrindais veikianti institucija, kurios nariai dirba neatlygintinai. Taryba nėra juridinis asmuo ir neturi atsiskaitomosios sąskaitos bei jos veiklai skiriamų lėšų ir nerenka jokių valstybės rinkliavų. Atsižvelgęs į tai, atsakovas prašė teismo, sprendimą priėmus pareiškėjo naudai, atleisti Tarybą nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

5.       Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Panevėžio statybos trestas“  atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 20–22) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindė šiais argumentais:

5.1.                      Ekspertizės išvadų teisėtumą ir pagrįstumą nagrinėja išimtinai teismai, tačiau dėl eksperto kvalifikacijos ir jos apimties sprendžia Taryba, kuri yra kompetentinga nagrinėti tokius faktus, nes tam reikia turėti specialių profesinių ir teisinių žinių. Šiuo atveju tik Tarybai priėmus skundžiamą Sprendimą paaiškėjo, kad pareiškėjo kvalifikacija nesuteikė jam teisės atlikti viso ypatingo statinio ekspertizę, nes jo kvalifikacija apėmė tik minėto statinio projekto dalių – vandentiekio ir nuotekų šalinimo – ekspertizę.

5.2.                      S. V. yra baigęs Vilniaus Gedimino technikos universitetą ir išklausęs mechanikos inžinerijos bakalauro bei mechanikos programas, jis neįgijo specialiųjų statybinių žinių apie pastatų statybines konstrukcijas, statybos darbų technologiją ir kitų žinių apie statybos darbų sritį. Vien turėti universitetinį išsilavinimą ekspertui nepakanka, toks asmuo turi turėti ir atitinkamą darbo stažą, būti išlaikęs tam tikros srities specialių žinių egzaminą bei gauti atitinkamos srities atestatą, kad galėtų toje srityje vykdyti veiklą. Atitinkamai pareiškėjas yra įrašytas į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą kaip teismo ekspertas, turintis teisę atlikti statybos techninės veiklos ekspertizę tik jo turimų kvalifikacinių atestatų ribose. Tačiau iš Ekspertizės akto turinio matyti, kad pareiškėjas faktiškai vertino visą statinį bei pateikė išvadas ne tik dėl statinio projekto dalių – vandentiekio ir nuotekų šalinimo, bet ir dėl vidaus bei išorės apdailos, stogo, automobilių stovėjimo aikštelės ir kitų dalių.

5.3.                      Pareiškėjo argumentai, kad jis turėjo teisę savarankiškai rinkti įrodymus, yra nepagrįsti ir prieštarauja Teismo ekspertizės įstatymo nuostatoms. Šiuo atveju S. V. turėjo kreiptis į teismą dėl įrodymų išreikalavimo, tačiau to nepadarė.

II.

6.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimu (I t., b. l. 129–137) pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybos 2017 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. KT-22.

7.       Teismas analizavo ginčo teisiniams santykiams aktualias Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 212 straipsnio 1 ir 2 dalių, Teismo ekspertizės įstatymo 22 straipsnio bei Etikos kodekso 5 ir 7 punktų nuostatas ir šių nuostatų kontekste pažymėjo, kad remdamasis pareiškėjo parengtu 2015 m. lapkričio 14 d. ekspertizės aktu Nr. 15/1114 Kauno apygardos teismas 2016 m. spalio 3 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-312-173/2016. Šiame sprendime buvo konstatuota, kad teismui nekilo abejonių dėl pareiškėjo kompetencijos ir atliktos ekspertizės išvadų. Pareiškėjas yra teismo ekspertas, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2011 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. 1R-165 „Dėl įrašymo į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą“ įrašytas į ekspertų sąrašą, kuriuo teismas vadovavosi pavedant pareiškėjui atlikti ginčo objekto ekspertizę. Pareiškėjas turi visus reikalingus sertifikatus tokiai ekspertizei atlikti. Taigi, Kauno apygardos teismas, prieš pavesdamas pareiškėjui atlikti ekspertizę byloje, įvertino pareiškėjo turimą kvalifikaciją ir laikė ją tinkama.

8.       Teismas iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatė, kad Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimo, 2017 m. vasario 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-352-407/2017 taip pat konstatavo, jog pareiškėjas turi teismo eksperto statusą, o teismui pateikti sertifikatai patvirtina, kad jis turėjo reikiamą kvalifikaciją atlikti paskirtą ekspertizę. Minėtoje civilinėje byloje Ekspertizės aktas, kaip rašytinis įrodymas, buvo įvertintas visų įrodymų, esančių byloje, kontekste. Atsižvelgęs į tai, teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju įsiteisėjusiais teismų sprendimais yra nustatyta, jog pareiškėjas turėjo reikiamą kvalifikaciją ekspertizei atlikti ir rėmėsi savo srities specialiomis žiniomis, nes teismo eksperto išvados, išeinančios už eksperto specialių žinių ribų, negali turėti įrodomosios reikšmės. Todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas, atlikdamas ekspertizę ir surašydamas Ekspertizės aktą, pažeidė Teismo ekspertizės įstatymo 22 straipsnį bei Etikos kodekse įtvirtintus profesionalumo ir sąžiningumo principus.

9.       Pasisakydamas dėl pareiškėjo teisės pačiam rinkti papildomą medžiagą ekspertizei atlikti, teismas rėmėsi Teismo ekspertizės įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 2 punktu ir 3 dalimi bei 23 straipsnio 2 dalimi ir pažymėjo, kad nurodytas teisinis reguliavimas suteikia teismo ekspertui teisę gauti reikalingą medžiagą ekspertizei atlikti, tačiau nustato, jog tai turi būti daroma įstatymų nustatyta tvarka. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų teismas nustatė, kad pareiškėjas 2014 m. gruodžio 8 d. kreipėsi į Kauno apygardos teismą, RUAB „Arno Vila“, ERGO Insurance SE Lietuvos filialą ir AB „Panevėžio statybos trestas“ dėl teismo ekspertizei reikalingos informacijos pateikimo civilinėje byloje Nr. 2-1076-173/2014. Rašte pareiškėjas, vadovaudamasis Teismo ekspertizės įstatymo 23 straipsnio nuostatomis, prašė Kauno apygardos teismo ir bylos proceso dalyvių pateikti pilnos apimties, nustatyta tvarka parengtą ir patvirtintą statinio projektą (darbo projektą) su žymomis, kurias sudaro žodžiai „Taip pastatyta“, statinio statybos vadovo ir statinio statybos techninio prižiūrėtojo vardais, pavardėmis ir parašais, pateikti bendrosios projekto ekspertizės aktą, darbo projekto konstrukcinės dalies ekspertizės aktus ir su ja susijusią dokumentaciją (jeigu tokia ekspertizė buvo atliekama). Tai įvertinęs, teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjas savarankiškai informacijos nerinko, o prašė ją surinkti ir pateikti teismo bei minėtų bylos proceso dalyvių. Teismas sutiko su pareiškėjo pozicija, kad ekspertas turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, o apžiūrėdamas tyrimo objektą gali apžiūrėti ir su objektu susijusius duomenis, gauti kitus duomenis, reikalingus ekspertizei atlikti. Taigi, teismas konstatavo, kad pareiškėjas laikėsi įstatymo reikalavimų ir Etikos kodekse įtvirtinto sąžiningumo principo nepažeidė.

10.       Padaręs minėtas išvadas ir remdamasis teismų praktika dėl esminių proceso šalių argumentų privalomo vertinimo, teismas nebepasisakė dėl kitų pareiškėjo skunde keliamų klausimų, kadangi sprendė, jog jie neturi teisinės reikšmės ginčui išspręsti.

11.       Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjas, atlikdamas ekspertizę, nepažeidė Teismo ekspertizės įstatymo 22 straipsnio bei Etikos kodekse įtvirtintų profesionalumo ir sąžiningumo principų, todėl skundžiamas atsakovo Sprendimas, kuriuo pareiškėjui paskirtas įspėjimas, laikytinas neteisėtu ir nepagrįstu. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo skundą tenkino ir minėtą Sprendimą panaikino.

12.       Kadangi pareiškėjas nepateikė teismui bylinėjimosi išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo, teismas nenagrinėjo jo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir išaiškino, kad pareiškėjas turi teisę per 14 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos pateikti motyvuotą prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

III.

13.       Atsakovas Teismo ekspertų veiklos koordinavimo taryba pateikė apeliacinį skundą (I t., b. l. 148–153), kuriame prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir palikti galioti Tarybos 2017 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. KT-22.

14.       Atsakovo teigimu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra formalus, nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas neištyrus visų Tarybos pateiktų įrodymų bei neįsigilinus į ginčo esmę. Apeliacinį skundą atsakovas iš esmės grindė tais pačiais motyvais, kuriuos buvo išdėstęs savo atsiliepime į pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateiktą skundą, ir papildomai nurodė šiuos argumentus:

14.1.                      Pareiškėjas, kaip teismo ekspertas, gali atlikti statybos techninės veiklos ekspertizę tik jo turimų kvalifikacijos atestatų ribose, o iš byloje esančių duomenų matyti, kad S. V. išduotuose kvalifikacijos atestatuose nėra suteikta teisė jam vykdyti veiklą, susijusią su gyvenamųjų namų (statinių) ar jų dalių ir projektų vykdymo priežiūra ar šių statinių statyba, statybos technine priežiūra ir ekspertize. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino S. V. turimos kvalifikacijos ir neanalizavo jo turimų atestatų turinio, neįsigilino į teismo eksperto, kaip procesinį statusą turinčio asmens, veiklos sritį, o tokia situacija sudaro sąlygas privačiai veikiantiems teismo ekspertams atlikti ekspertizes viršijant turimus įgaliojimus, klaidinti teismus bei vilkinti teisminį procesą, iškilus klausimams dėl jų tinkamumo atlikti paskirtą ekspertizę.

14.2.                      Pirmosios instancijos teismas taip pat neįvertino aplinkybės, kad Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1076-173/2014 nėra argumentų, kodėl būtent pareiškėjui buvo pavesta atlikti ekspertizę, kaip įvertinta jo kvalifikacija, ar buvo vertintos kitų ekspertų kandidatūros ir pan. Tuo tarpu vien tai, kad teismai vertino ekspertizės aktą visų įrodymų visumoje ir pripažino jį tinkamu, savaime nereiškia, jog visi teismo eksperto veiksmai buvo tinkami Teismo ekspertizės įstatymo bei profesinės etikos atžvilgiu.

14.3.                      Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad S. V. yra privačiai veikiantis teismo ekspertas ir nepriklauso ekspertizės įstaigai, o pagal Teismo ekspertizės įstatymo 23 straipsnio 2 dalį tiesiogiai kreiptis į proceso šalis gali tik ekspertizės įstaigos, bet ne fiziniai asmenys. Šiuo atveju pareiškėjas galėjo kreiptis tik į teismą ir teismo prašyti išreikalauti papildomą medžiagą, tačiau jis tiesiogiai kreipėsi į proceso dalyvius. Be to, pareiškėjo paprašyta papildoma medžiaga yra tiesiogiai susijusi su tiriamu objektu, todėl laikytina ekspertinio tyrimo medžiaga, o ne technine dokumentacija Teismo ekspertizės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies prasme.

15.       Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Panevėžio statybos trestas“ taip pat pateikė apeliacinį skundą (I t., b. l. 140–143), kuriame prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir palikti galioti Tarybos 2017 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. KT-22 bei priteisti iš pareiškėjo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

16.       AB „Panevėžio statybos trestas“ apeliacinį skundą iš esmės grindė Tarybos apeliaciniame skunde išdėstytiems argumentams analogiška pozicija ir nurodė šiuos pagrindinius argumentus:

16.1.                      Pirmosios instancijos teismas neanalizavo pareiškėjo kvalifikacijos, netyrė jo turimų kvalifikacijos atestatų turinio ir nevertino, kokiose srityse S. V. turi teisę atlikti ekspertizę. Tuo tarpu tai, kad S. V. kvalifikacija nesuteikė jam teisės atlikti viso statinio ekspertizę, paaiškėjo tik 2017 m. birželio 19 d. priėmus ginčijamą Tarybos Sprendimą, todėl šios aplinkybės nežinojo nei Kauno apygardos teismas, priimdamas 2016 m. spalio 3 d. sprendimą, nei Lietuvos apeliacinis teismas, priimdamas 2017 m. vasario 15 d. sprendimą.

16.2.                      Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Teismo ekspertizės įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 2 punkto ir 23 straipsnio 2 dalies nuostatas, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjas savarankiškai nerinko medžiagos. Be to, remdamasis S. V. 2014 m. gruodžio 8 d. raštu dėl papildomos dokumentacijos ekspertizei atlikti pateikimo, pirmosios instancijos teismas nepatikrino, ar minėtas raštas realiai buvo išsiųstas teismui ir AB „Panevėžio statybos trestas“, taip pat neanalizavo Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 6 d. posėdžio medžiagos, iš kurios matyti, jog pareiškėjas neteikė prašymo teismui išreikalauti iš proceso šalių papildomą dokumentaciją, o jo papildomai iš ieškovo gautos techninės dokumentacijos, kuria remiantis buvo atlikta ekspertizė, nėra civilinėje byloje.

17.       Pareiškėjas S. V. atsiliepimuose į atsakovo Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybos ir trečiojo suinteresuoto asmens AB „Panevėžio statybos trestas“ apeliacinius skundus (I t., b. l. 169–176, 179–188) prašė juos atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, taip pat prašė priteisti jam iš atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

18.       Pareiškėjas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, ištyrė ir įvertino esminę reikšmę bylai teisingai išnagrinėti turinčius įrodymus, sprendime pakankamai nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžia savo išvadas, o kuriuos įrodymus atmeta, bei atsakė į pagrindinius (esminius) byloje kilusius klausimus. Atsiliepimus į atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinius skundus pareiškėjas grindė šiais argumentais:

18.1.                      Apeliaciniuose skunduose nepagrįstai kvestionuojamas civilinėje byloje teismų atliktas pareiškėjo kvalifikacijos tinkamumo vertinimas bei padaryta išvada, jog jis turėjo ekspertizei atlikti reikiamą kvalifikaciją. Šiuo atveju įsiteisėjusiais teismų sprendimais civilinėje byloje, kurioje dalyvavo ir AB „Panevėžio statybos trestas“, nustatytas faktas, jog pareiškėjas turėjo ekspertizei atlikti reikiamą kvalifikaciją, nagrinėjamoje administracinėje byloje laikytinas prejudiciniu faktu.

18.2.                      Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo nepagrįstai teigia, kad pareiškėjo, kaip teismo eksperto, turimas specialias žinias ir jų ribas nustato (apibrėžia) išimtinai tik kvalifikacijos atestatai, o būtent – VĮ Statybos produkcijos sertifikavimo centro išduoti kvalifikacijos atestatai. Priešingai, statybos srities (kaip ir bet kurios kitos mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato srities) specialios žinios, patvirtinančios teismo eksperto kvalifikaciją, gali būti įgyjamos tiek išsilavinimo, tiek specialaus pasirengimo, tiek ir profesinės veiklos dėka, todėl VĮ Statybos produkcijos sertifikavimo centro išduoti kvalifikacijos atestatai yra ne vieninteliai, o tik vieni iš galimų įrodymų šioje srityje turimoms specialioms žinioms pagrįsti. Atitinkamai pareiškėjo profesinės veiklos patirtį patvirtina 2017 m. gruodžio 12 d. vykusio teismo posėdžio metu prie bylos prijungti įrodymai – atliktų darbų sąrašas ir atliktų teismo ekspertizių bei ekspertinių vertinimų sąrašas, iš kurio matyti, jog pareiškėjas praeityje yra atlikęs net keletą įvairių statinių (tarp jų ir gyvenamosios bei negyvenamosios paskirties pastatų, inžinerinių statinių) ir statinio projektų (jų dalių) ekspertizių ir ekspertinių vertinimų. Be to, teismo ekspertizė ir statinio ekspertizė nėra tapatūs dalykai.

18.3.                      Pareiškėjas 2014 m. gruodžio 8 d. raštu prašė pateikti jam techninę dokumentaciją, kuri patenka į Teismo ekspertizės įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 2 punkto normos taikymo sritį, o šią dokumentaciją jam pateikė Lietuvos Respublikoje veikiantis juridinis asmuo (t. y. RUAB „Arno vila“), kuris patenka į minėto įstatymo 23 straipsnio 2 dalies normos taikymo sritį. Atitinkamai Teismo ekspertizės įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 2 punkte yra expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nurodyta, jog būtent teismo ekspertas (įskaitant privačius teismo ekspertus) turi teisę šio įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, t. y. iš Lietuvos Respublikoje veikiančių juridinių asmenų, kitų organizacijų ar jų padalinių, gauti produkcijos pavyzdžius ar katalogus, techninę dokumentaciją ir kitokią teismo ekspertizėms atlikti reikalingą informaciją. Pareiškėjas 2014 m. gruodžio 8 d. raštą išsiuntė tiek Kauno apygardos teismui, tiek civilinės bylos proceso šalims, tai jis patvirtino ir 2016 m. balandžio 6 d. teismo posėdyje. Be to, pareiškėjas niekada neslėpė, kad prašė pateikti ekspertizei atlikti reikalingą papildomą medžiagą ir tokią medžiagą gavo.

19.       Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Panevėžio statybos trestas“ atsiliepime į Tarybos apeliacinį skundą (I t., b. l. 177–178) prašė jį tenkinti. AB „Panevėžio statybos trestas“ nurodė, kad palaiko tiek savo, tiek Tarybos pateiktuose apeliaciniuose skunduose išdėstytą poziciją. Papildomai atkreipė dėmesį, kad S. V. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nepagrįstai teigė, jog civilinėje byloje nustatyti faktai turi būti laikomi prejudiciniais faktais nagrinėjamoje administracinėje byloje, kadangi nurodytoje civilinėje byloje Taryba nedalyvavo.

20.       Pareiškėjas S. V. vėliau pateikė teismui prašymą dėl 1 493,75 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, atlyginimo iš atsakovo bei dokumentus, kuriais grindžia šias išlaidas (I t., b. l. 191–193).

IV.

21.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. lapkričio 13 d. nutartimi (administracinės bylos Nr. A-2427-492/2019) (I t., b. l. 196–206) atsakovo Tarybos ir trečiojo suinteresuoto asmens AB „Panevėžio statybos trestas“ apeliacinius skundus atmetė ir paliko Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimą nepakeistą, taip pat priteisė pareiškėjui iš atsakovo 757,79 Eur bylinėjimosi išlaidų, o iš trečiojo suinteresuoto asmens – 764,97 Eur bylinėjimosi išlaidų.

22.       Teisėjų kolegija, vertindama ginčo turinį ir Sprendimo pagrįstumą, atkreipė dėmesį, kad kiekvienas viešojo administravimo subjektas privalo nagrinėti skundus pagal jam įstatymų leidėjo suteiktus įgaliojimus. Taigi Taryba skundus, susijusius su teismo eksperto veiksmais, nagrinėja vertindama, ar ekspertas veikė savo kompetencijos ribose, nepažeisdamas teisės aktų reikalavimų ir Etikos kodekse įtvirtintų principų, o pačios ekspertizės turinio vertinimas yra teismo, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūno kompetencija. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad teisėtumo aspektu eksperto išvada galėtų būti paneigta, jei būtų nustatyta, jog ekspertizė buvo paskirta ir atlikta neteisėtai, kad ekspertas nekompetentingas šioje mokslo srityje ir pan. Be to, ekspertinio tyrimo išvada gali būti paneigiama tik kita atitinkama ekspertize, o ne Tarybos veiksmais.

23.       Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinių skundų argumentus, nekvestionavo pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų dėl eksperto kvalifikacijai ir specialiosioms žinioms taikytinų CPK 212 straipsnio 1 dalies nuostatų bei teismo eksperto veiklai taikytinų Teismo ekspertizės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatų, tačiau papildomai atkreipė dėmesį į šiam ginčui objektyviai išnagrinėti aktualius aspektus dėl teismo eksperto atsakomybės už Etikos kodekso pažeidimus taikymo terminų.

24.       Teisėjų kolegija aptarė Teismo ekspertizės įstatymo 3 straipsnio 1, 3 ir 4 dalių, 41 straipsnio 2 ir 4 dalių, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1R-34 patvirtintų Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybos nuostatų (toliau – ir Tarybos nuostatai) 5.3 punkto bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. 1R-54 patvirtinto Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybos darbo reglamento (toliau – ir Tarybos darbo reglamentas) 9.1 ir 9.2 punktų nuostatas bei nurodė, kad šioje byloje sprendžiama dėl senaties termino, per kurį gali būti taikoma drausminė atsakomybė teismo ekspertui.

25.       Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamoje byloje yra aktualūs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-492/2014 pateikti išaiškinimai dėl drausminės atsakomybės taikymo auditoriams terminų. Nurodytoje byloje buvo akcentuota, kad Lietuvos Respublikos finansinių ataskaitų audito įstatymas (toliau – ir Audito įstatymas) nereguliuoja senaties termino, per kurį turi būti paskirtos Audito įstatyme nustatytos nuobaudos, tačiau negalima tokia situacija, kai asmeniui, padariusiam drausminį nusižengimą, neribotą laiką galėtų būti taikoma atsakomybė. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 6 dalimi, teismas pažymėjo, kad susidarius situacijai, kai Audito įstatymas nereguliuoja senaties termino, per kurį gali būti skiriamos drausminės nuobaudos pagal Audito įstatymo 39 straipsnį, taikytinas įstatymas, reguliuojantis panašius santykius. Teismo nuomone, nurodytu atveju turėjo būti taikomas Valstybės tarnybos įstatymas, kurio 30 straipsnyje (2010 m. gegužės 13 d. įstatymo Nr. XI-811 redakcija) nustatyta, jog „tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos, neįskaitant laiko, kurį valstybės tarnautojas nebuvo darbe dėl ligos, buvo komandiruotėje arba atostogavo, o iškėlus baudžiamąją bylą arba Seimo kontrolieriui atliekant tyrimą, taip pat atliekant tarnybinį ar kitą kompetentingos institucijos patikrinimą – ne vėliau kaip per du mėnesius nuo baudžiamosios bylos nutraukimo arba teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, Seimo kontrolieriaus pažymos surašymo, tarnybinio ar kito kompetentingos institucijos patikrinimo užbaigimo dienos. <...> Negalima skirti tarnybinės nuobaudos, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo 6 mėnesiai, išskyrus atvejus, kai tarnybinis nusižengimas nustatomas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių reviziją (inventorizaciją) arba kai Seimo kontrolierius atlieka tyrimą, taip pat kai atliekamas tarnybinis ar kitas kompetentingos institucijos patikrinimas. Šiais atvejais tarnybinė nuobauda turi būti skiriama ne vėliau kaip per trejus metus nuo nusižengimo padarymo dienos.“

26.       Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija nurodė, kad Teismo ekspertizės įstatyme yra įtvirtinti specifiniai reikalavimai teismo ekspertams ir jų veiklai – kvalifikacijai, reputacijai, nepriklausomumui, įstatyme nustatyta jų priesaika, teisės, pareigos ir atsakomybė (kaip ir auditoriams – Audito įstatyme), todėl padarė išvadą, kad teismo eksperto drausminės atsakomybės terminui skaičiuoti taip pat turi būti taikomos taisyklės, nustatytos Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2019 m. sausio 1 d.).

27.       Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas Ekspertizės aktą parengė 2015 m. lapkričio 14 d., ir sprendė, kad šiuo veiksmu buvo baigtas galimas Etikos kodekso reikalavimų pažeidimas, tačiau trečiasis suinteresuotas asmuo skundą pateikė 2016 m. gegužės 11 d., o atsakomybė pareiškėjui pritaikyta 2017 m. birželio 19 d. Kadangi pažeidimo paaiškėjimas nebuvo siejamas su kitos kompetentingos institucijos patikrinimu, teisėjų kolegija nurodė, kad nuobauda turėjo būti buvo paskirta ne vėliau negu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjus 6 mėnesių terminui. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog šis terminas yra naikinamasis, o tai reiškia kad Sprendimas buvo priimtas neteisėtai ir turi būti panaikintas.

28.       Įvertinusi aplinkybę, kad atsakomybė pareiškėjui buvo pritaikyta pasibaigus drausminės atsakomybės terminui, teisėjų kolegija nebenagrinėjo apeliacinių skundų argumentų, kaip neturinčių teisinės reikšmės, kadangi atsakomybės taikymo termino praleidimas yra savarankiškas pagrindas panaikinti Sprendimą. Be to, nurodė, kad trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinis skundas negalėtų būti tenkinamas dar ir dėl to, jog jis nagrinėjamu atveju neturi realaus materialinio teisinio suinteresuotumo byloje, t. y. sprendimo priėmimas byloje negali turėti jokios įtakos nei jo teisų ir pareigų apimčiai, nei teisėtiems interesams. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus papildė, o jo rezoliucinę dalį iš esmės paliko nepakeistą ir apeliacinius skundus atmetė.

29.       Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad tenkinus pareiškėjo skundą jam iš atsakovo priteistinos pirmosios instancijos teisme patirtos žyminio mokesčio ir advokato pagalbos išlaidos, neviršijančios rekomenduojamų dydžių, o atmetus atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinius skundus, pareiškėjui iš apeliantų priteistinos ir patirtos atsiliepimų į apeliacinius skundus parengimo bei pateikimo išlaidos, neviršijančios rekomenduojamų dydžių.

V.

30.       Atsakovas Teismo ekspertų veiklos koordinavimo taryba Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A-2427-492/2019 (II t., b. l. 1–8, 42–49).

31.       Prašymą atnaujinti procesą šioje byloje atsakovas grindė ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte (jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį) ir 12 punkte (kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą) nurodytais pagrindais. Atsakovas pažymėjo, kad šiuo atveju buvo padarytas akivaizdus ir esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, kadangi netinkamai pagal analogiją buvo pritaikytos Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos, reguliuojančios tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams senaties terminus. Be to, teismų praktika dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybos nėra vienoda. Prašyme dėl proceso atnaujinimo atsakovas nurodė šiuos esminius argumentus:

31.1.                      Formaliai pritaikius Valstybės tarnybos įstatyme nustatytus tarnybinės atsakomybės taikymo senaties terminus, tarp jų ir naikinamąjį 6 mėnesių terminą, visiškai nebuvo atsižvelgta į teismo ekspertų atsakomybės už Etikos kodekso pažeidimus ypatumus, esmę ir tikslus, nebuvo įvertinta Teismo ekspertizės įstatymo nuostatų bei Tarybos veiklos specifika, t. y. procedūrų, kurios atliekamos Tarybai nagrinėjant skundus, pobūdis ir trukmė. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, pagal analogiją taikydama Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklių, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A492-492/2014 pateiktais išaiškinimais dėl drausminės atsakomybės taikymo auditoriams terminų, tačiau tiek drausminės nuobaudos, tiek tarnybinės nuobaudos savo esme ir tikslais skiriasi nuo teismo ekspertams išimtinai tik už Etikos kodekso pažeidimus taikomos atsakomybės.

31.2.                      Teismo ekspertizės įstatymo 41 straipsnis reguliuoja teismo ekspertų veiklos principus, atsakomybę už Etikos kodekso pažeidimus ir skundų nagrinėjimą, o šio straipsnio 4 dalis nustato, kokius sprendimus Taryba turi teisę priimti, nustačiusi Etikos kodekso pažeidimą, t. y. pareikšti įspėjimą, viešą įspėjimą arba siūlyti teisingumo ministrui išbraukti teismo ekspertą iš Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašo. Teismo ekspertizės įstatymo 41 straipsnio 4 dalyje nekalbama nei apie drausminių, nei apie tarnybinių nuobaudų taikymą teismo ekspertams, pažeidusiems profesinę etiką. Iš Teismo ekspertizės įstatymo 1, 2, 3, 5, 6, 7, 9, 11, 12, 16, 20, 23 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 41, 241 straipsniais ir priedu įstatymo projekto aiškinamojo rašto matyti, jog įstatymų leidėjas, Teismo ekspertizės įstatyme įtvirtindamas 41 straipsnį, siekė nustatyti ne drausminių nuobaudų, bet poveikio priemonių teismo ekspertams skyrimo galimybę. Aiškinamajame rašte nurodyta, jog įstatymo projektu siūloma įtvirtinti tokį ekspertų veiklos kontrolės modelį: suteikti Tarybai įgaliojimus nagrinėti skundus dėl Etikos kodekso pažeidimų, priimti sprendimus taikyti tam tikras poveikio priemones – pareikšti įspėjimą, pareikšti viešą įspėjimą, apie kurį vienus metus skelbiama sąraše, siūlyti teisingumo ministrui išbraukti teismo ekspertą iš sąrašo. Taigi, teismo ekspertams, pažeidusiems Etikos kodeksą, taikytina atsakomybė nėra tapati atsakomybei, kuri taikoma valstybės tarnautojams ir auditoriams. Sprendimai, kuriuos teismo eksperto atžvilgiu gali priimti Taryba, yra skirti koreguoti su profesine etika prasilenkiantį teismo eksperto elgesį, todėl poveikio priemonės teismo ekspertams yra prevencinio, o ne baudžiamojo pobūdžio.

31.3.                      Tarp teismo ekspertų ir Tarybos, kuri įgaliota priimti sprendimus jų atžvilgiu, kitaip nei valstybės tarnautojų ar auditorių atveju, nėra susiklosčiusių tarnybinio pavaldumo santykių. Teismo ekspertizės įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta Tarybos kompetencija nagrinėti skundus (pranešimus) dėl Etikos kodekso pažeidimų, kurio nuostatos taikomos visiems teismo ekspertams, t. y. tiek valstybinėje teismo ekspertizės įstaigoje dirbantiems, tiek privatiems teismo ekspertams, tiek ir teikiantiems teismo eksperto paslaugas sutartiniais pagrindais. Atitinkamai Tarybos priimamas sprendimas dėl Etikos kodekso pažeidimo laikytinas tik poveikio priemone, kuria remdamasi teismo ekspertizės įstaiga ar kita institucija, kurioje dirba teismo ekspertas, vėliau gali taikyti tarnybinę ar drausminę nuobaudą pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, tarp jų ir pagal Valstybės tarnybos įstatymą. Tuo tarpu šioje byloje drausminė atsakomybė ir teismo ekspertų atsakomybė už Etikos kodekso pažeidimus buvo nepagrįstai sutapatinta.

31.4.                      Be to, prašomoje atnaujinti byloje buvo pritaikyti nepagrįstai trumpi skundų nagrinėjimo ir atsakomybės taikymo teismo ekspertams senaties terminai. Nors sutiktina, kad poveikio priemonės teismo ekspertams už nustatytus pažeidimus negali būti taikomos neribotą laiką, tačiau senaties terminai turėtų būti pagrįsti atsižvelgiant į galiojantį teisinį reguliavimą ir Tarybos darbo specifiką bei turėtų užtikrinti skundą padavusio asmens ir teismo eksperto, dėl kurio paduotas skundas, interesų pusiausvyrą. Tuo tarpu šiuo atveju pagal analogiją pritaikyti drausminės atsakomybės terminai nėra suderinami su Tarybos darbo reglamento, įvirtinančio skundų nagrinėjimo procedūrą, nuostatomis. Tarybos darbo reglamento 9.2 punkte nustatyta, kad Tarybos primininkas nusprendžia atsisakyti priimti skundą nagrinėti, jeigu nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos iki skundo padavimo dienos yra praėję daugiau kaip 6 mėnesiai. Atitinkamai neretai skundas Tarybai paduodamas praėjus ilgam laiko tarpui nuo pažeidimo paaiškėjimo ir tuo labiau nuo pažeidimo padarymo dienos. Todėl tokiu atveju gali susidaryti situacija, kad Taryba, vadovaudamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje pateiktu išaiškinimu, skundą turėtų išnagrinėti per kelias savaites ar net per kelias dienas, arba tokios galimybės apskritai neturėtų.

31.5.                      Tarybos darbo reglamente yra nustatyti ir kiti procedūriniai terminai, nuo kurių didele dalimi priklauso skundo išnagrinėjimo bei atsakomybės taikymo teismo ekspertui terminai: 10 punkte yra įtvirtinta Tarybos pirmininko teisė nustatyti pareiškėjui ne trumpesnį nei 10 darbo dienų terminą dokumentų originalams pateikti ar skundo trūkumams pašalinti; 11 punktas nustato 20 darbo dienų pranešimo pareiškėjui apie priimtą ar atsisakytą priimti skundą terminą; 12 punkte įtvirtinti pasiruošimo nagrinėti skundą veiksmai, tokie kaip kreipimasis į pareiškėją dėl papildomos informacijos pateikimo, kreipimasis į teismo ekspertą dėl paaiškinimų pateikimo, kreipimasis į teismo ekspertizės įstaigas dėl informacijos ar paaiškinimų (išvados) pateikimo, kurie taip pat užtrunka tam tikrą laiko tarpą. Be to, Taryba apie galimus pažeidimus sužino ne tiesiogiai, bet iš paduodančių skundą asmenų, turi susipažinti ir ištirti pateiktą medžiagą, o eksperto veiksmų vertinimas etikos požiūriu yra susijęs su teismo ir kitų kompetentingų institucijų vertinimu, todėl akivaizdu, jog teismo pritaikyti terminai šiuo atveju negali būti laikomi pagrįstais.

31.6.                      Taryba yra pagalbinė institucija teismams ir teisėsaugos institucijoms, kurios paskirtis – užtikrinti aukšto lygio ir kokybiškas teismo ekspertizes. Atsižvelgiant į tai, pernelyg trumpi atsakomybės teismo ekspertams taikymo terminai gali turėti neigiamos įtakos Tarybos galimybėms vertinti teismo ekspertų veiklą ir jos kokybę etikos požiūriu bei apsunkinti teisingumo įgyvendinimą teisminėse institucijose.

31.7.                      Aplinkybę, kad prašomoje atnaujinti byloje pagal analogiją pritaikyti terminai yra nepagrįstai trumpi, liudija ir Lietuvos Respublikos įstatymų, reguliuojančių kitų profesijų atstovų teisės srityje atsakomybės taikymo terminus, nuostatos. Pavyzdžiui, net drausminės atsakomybės, kuri negali būti tapatinama su teismo ekspertams skiriamomis poveikio priemonėmis, atveju, teisės aktai numato ilgesnius nei 6 mėnesių naikinamuosius terminus: Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 84 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teisėjui drausminės bylos iškelti negalima praėjus daugiau kaip trejiems metams nuo nusižengimo padarymo; Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 13 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad drausmės byla antstoliui (antstolio padėjėjui) negali būti iškelta, jei nuo pažeidimo padarymo dienos praėjo daugiau nei vieneri metai; remiantis Advokatų drausmės bylų nagrinėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos advokatūros 2016 m. balandžio 15 d. visuotinio advokatų susirinkimo sprendimu, 4 punktu, drausminės atsakomybės advokatui taikymo senatis – vienerių metų terminas, kuriam suėjus advokatui už advokato veiklos ir (ar) profesinės etikos pažeidimą negali būti skirta drausminė nuobauda.

31.8.                      Šioje byloje ABTĮ 4 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta taisyklė nebuvo įgyvendinta, nes santykiai, kuriems buvo pritaikytas Valstybės tarnybos įstatymas, iš esmės skiriasi nuo tarnybinių pavaldumo santykių. Atsižvelgiant į tai, kad Tarybos poveikio priemonė taikoma ne už tam tikrų pareigų nevykdymą, o išimtinai dėl Etikos kodekse įtvirtintų principų pažeidimo, nagrinėjamu atveju pagal analogiją turėjo būti taikomos kito įstatymo, reguliuojančio sprendimų priėmimą dėl profesinės etikos pažeidimų, nuostatos. Tokiu pavyzdžiu galėtų būti Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas, kurio 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog už Turto arba verslo vertintojų profesinės etikos kodekso pažeidimus Turto arba verslo vertintojų garbės teismas turto arba verslo vertintojui skiria vieną šio straipsnio 4 dalyje nurodytų drausminių nuobaudų, jeigu nuo pažeidimo padarymo nepraėjo treji metai. Kaip pavyzdys galėtų būti ir Lietuvos Respublikos vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymas, kurio 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog pranešimams pateikti nustatomas trejų metų terminas nuo galbūt teisės aktus pažeidžiančios veikos padarymo. Atitinkamai atsakomybės už Etikos kodekso pažeidimus taikymui teismo ekspertų atžvilgiu taip pat turėtų būti taikomas trejų metų senaties terminas.

31.9.                      Nagrinėjamu atveju taip pat susiklostė situacija, kai formuojama nevienoda administracinių teismų praktika dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš Tarybos (atsakovas rėmėsi Vilniaus apygardos administracinio teismo išnagrinėtomis administracinėmis bylomis Nr. eI-368-595/2019, Nr. eI-842-1063/2019, Nr. eI-1156-643/2019, Nr. eI-2744-426/2019, Nr. eI-3516-596/2019). Šiuo aspektu atsakovas paaiškino, kad Taryba yra kolegiali visuomeniniais pagrindais veikianti institucija, kurios nariai – teismo ekspertizės įstaigų, teisėsaugos, valstybės, mokslo ir studijų institucijų atstovai, kurie dirba neatlygintinai, t. y. Taryba nėra juridinis asmuo ir neturi nei biudžeto, nei atsiskaitomosios sąskaitos. Tuo tarpu Tarybos nuostatų 20 punkte, kuris nustato, jog Tarybą techniškai aptarnauja institucija ar įstaiga, kurios atstovas buvo paskirtas Tarybos pirmininku, kalbama tik apie techninį (Tarybos posėdžių organizavimas, jų darbotvarkės ir dokumentacijos tvarkymas, informacijos rinkimas) aprūpinimą, bet ne Tarybos aptarnavimą finansine prasme. Atsižvelgiant į tai, Taryba neturi jokių galimybių realiai įvykdyti teismo nutartį dėl iš jos priteistų bylinėjimosi išlaidų. Todėl atnaujinus procesą atsakovas prašė sustabdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. lapkričio 13 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-2427-492/2019 vykdymą, o teismo sprendimą priėmus ne Tarybos naudai, prašė iš jos nepriteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

32.       Pareiškėjas S. V. atsiliepime į atsakovo prašymą dėl proceso atnaujinimo (II t. b. l. 56) nurodė, jog šį klausimą palieka spręsti teismui savo nuožiūra.

33.       Vėliau pareiškėjas S. V. pateikė teismui prašymą dėl 270,02 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų advokato pagalbai apmokėti dėl atsakovo pateikto prašymo dėl proceso atnaujinimo, atlyginimo iš atsakovo bei dokumentus, kuriais grindžia šias išlaidas.

VI.

34.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. kovo 4 d. nutartimi (administracinės bylos Nr. P-9-415/2020) (II t., b. l. 59–77) atsakovo prašymą dėl proceso atnaujinimo tenkino iš dalies ir atnaujino procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A-2427-492/2019 dalyje, kurioje teisėjų kolegija pagal analogiją pritaikė Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, reguliuojančias tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams senaties terminus, ir šią administracinės bylos dalį perdavė iš naujo nagrinėti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei teisėjų kolegijai, o kitą atsakovo prašymo dėl proceso atnaujinimo dalį atmetė, taip pat netenkino atsakovo prašymo sustabdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. lapkričio 13 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-2427-492/2019 vykdymą.

35.       Pasisakydamas dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu, teismas nurodė, kad nei Teismo ekspertizės įstatyme, nei kituose teismo ekspertų veiklą reguliuojančiuose teisės aktuose nėra nuostatų, kurios įtvirtintų tam tikrą terminą, kuriam pasibaigus, poveikio priemonė teismo ekspertui negalėtų būti taikoma, tačiau būtų nepateisinama ir tokia situacija, jeigu Tarybai būtų suteikta teisė neribotą laiką tikrinti teismo eksperto profesinę veiklą. Su teisinio reguliavimo stabilumo principu negalėtų būti suderinama tokia situacija, kad poveikio priemonės teismo ekspertui galėtų būti taikomos neribotai, t. y. net po daugybės metų nuo Etikos kodekso pažeidimo. Atsižvelgiant į tai, kad nėra įstatymo, reguliuojančio terminą, per kurį gali būti taikomos poveikio priemonės, vadovaujantis ABTĮ 4 straipsnio 7 dalimi, teismas turi teisę ir pareigą taikyti įstatymą, reguliuojantį panašius santykius, o jeigu ir tokio įstatymo nėra – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nagrinėjamu atveju pagal analogiją turi būti taikomos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, nustatančios terminą, per kurį gali būti skiriamos poveikio priemonės.

36.       Teisėjų kolegija sutiko su atsakovo argumentais, kad tiek drausminės, tiek tarnybinės nuobaudos savo esme ir tikslais skiriasi nuo teismo ekspertams už Etikos kodekso pažeidimus taikomos atsakomybės. Pažymėjo, kad teismo ekspertams už Etikos kodekso pažeidimus taikomos poveikio priemonės – įspėjimas, viešas įspėjimas, apie kurį paskelbiama Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąraše, ar siūlymas teisingumo ministrui išbraukti teismo ekspertą iš Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašo (Teismo ekspertizės įstatymo 41 str. 4 d. 1–3 p.) – negali būti tapatinamos su valstybės tarnautojams už tarnybinius nusižengimus taikomomis nuobaudomis – pastaba, papeikimu, griežtu papeikimu ir atleidimu iš pareigų (Sprendimo priėmimo metu galiojusio Valstybės tarnybos įstatymo 29 str. 3 d. 1–4 p.). Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad poveikio priemones Taryba taiko ne už tam tikrų pareigų nevykdymą, o dėl Etikos kodekse įtvirtintų principų pažeidimo. Be to, tarp teismo ekspertų ir Tarybos, įgaliotos pagal skundus dėl Etikos kodekso pažeidimų priimti sprendimus teismo ekspertų atžvilgiu, priešingai nei valstybės tarnautojų atžvilgiu, nėra susiklosčiusių tarnybinio pavaldumo santykių. Atsižvelgiant į tai, kad Taryba apie galimus pažeidimus sužino ne tiesiogiai, bet iš skundus paduodančių asmenų ir turi susipažinti su pateikta medžiaga bei ją ištirti, o eksperto veiksmų vertinimas etikos požiūriu yra susijęs su teismo ir kitų kompetentingų institucijų vertinimu, teisėjų kolegijai kilo abejonių, ar 6 mėnesių terminas, per kurį teismo ekspertui gali būti skiriama poveikio priemonė, gali būti laikomas pagrįstu. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymėjo, kad Tarybos darbo reglamento 9.2 punkte nustatyta, jog užregistruotas skundas perduodamas Tarybos pirmininkui, kuris nusprendžia atsisakyti priimti skundą nagrinėti, jeigu, be kita ko, nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos iki skundo padavimo dienos yra praėję daugiau kaip 6 mėnesiai. Atitinkamai asmenų skundai Tarybai gali būti paduodami praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui nuo pažeidimo paaiškėjimo, tuo labiau nuo jo padarymo dienos. Taigi, atsakovui taikant nepagrįstai trumpus skundų nagrinėjimo ir atsakomybės taikymo senaties terminus, susidarytų situacija, kai pateiktas skundas turėtų būti išnagrinėjamas labai greitai arba tokios galimybės iš viso nebūtų.

37.       Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendė, jog šiuo atveju ABTĮ 4 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad jeigu nėra įstatymo, reguliuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reguliuojantį panašius santykius, galėjo būti neįgyvendinta, kadangi santykiai, kuriems buvo pritaikytos Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos, iš esmės skiriasi nuo tarnybinių santykių. Taigi teisėjų kolegija konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėtoje administracinėje byloje priimdamas galutinį procesinį sprendimą galėjo padaryti akivaizdų materialiosios teisės normų pažeidimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju galbūt padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą teismo nutartį. Todėl teisėjų kolegija padarė išvadą, kad šiuo atveju, remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu, yra pagrindas atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A-2427-492/2019 dalyje, kurioje pagal analogiją buvo pritaikytos Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos, reguliuojančios tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams senaties terminus.

38.       Teisėjų kolegija kartu akcentavo, kad tokio procesinio sprendimo priėmimas savaime nereiškia, jog prašymą dėl proceso atnaujinimo nagrinėjanti teisėjų kolegija nesutinka su Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos taikymu, tačiau jai kyla pagrįstų abejonių, jog minėtas įstatymas pagal analogiją galėjo būti pritaikytas netinkamai. Tuo tarpu sprendžiant klausimą dėl proceso atnaujinimo, ginčas iš esmės iš naujo nėra nagrinėjamas, o sprendžiamas tik procesinis klausimas, ar nagrinėjamu atveju yra bent vienas iš pagrindų procesui administracinėje byloje atnaujinti. Tik iš naujo nagrinėdamas ginčą iš esmės, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas galės įvertinti, ar Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos buvo pritaikytos tinkamai ir ar nebuvo kokio nors kito teisės akto, kuris reguliuojamų teisinių santykių požiūriu, atsižvelgiant į jų specifiką, būtų artimesnis Teismo ekspertizės įstatymui ir nagrinėjamu atveju galėjo būti taikomas.

39.       Pasisakydama dėl atsakovo prašymo atnaujinti procesą remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu, teisėjų kolegija pažymėjo, kad proceso atnaujinimo klausimai yra išimtinai susiję su bylos išnagrinėjimu iš esmės, o ne atskirų procesinių klausimų sprendimu, todėl procesas gali būti atnaujinamas tik esant įstatyme nustatytiems pagrindams dėl įsiteisėjusiame teismo sprendime ar nutartyje, kuriais užbaigta byla, padarytų pažeidimų. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. lapkričio 13 d. nutarties dalis, kurioje buvo sprendžiama dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo byloje, negali būti proceso atnaujinimo dalyku, kadangi ja buvo sprendžiamas tik procesinio pobūdžio klausimas. Todėl teisėjų kolegija nenagrinėjo atsakovo prašymo argumentų, susijusių su būtinybe atnaujinti administracinės bylos nagrinėjimą dėl, jo nuomone, minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties dalyje padarytų pažeidimų.

40.       Be to, teisėjų kolegija nurodė, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, vykdydamas ne tik instancinę teismo sprendimų kontrolę, bet ir proceso atnaujinimo instituto pagalba, formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.). Taigi sprendžiant dėl ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyto proceso atnaujinimo pagrindo egzistavimo turi būti vertinama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose. Todėl net ir vertinant, kad procesinio pobūdžio klausimas galėtų būti proceso atnaujinimo dalyku, nagrinėjamu atveju nebūtų pagrindo šioje dalyje atnaujinti procesą, kadangi Taryba prašyme nenurodė nė vieno Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinio sprendimo kitoje analogiško pobūdžio administracinėje byloje, kurioje esant analogiškoms faktinėms aplinkybėms, būtų kilęs tų pačių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimas, taip pat nenurodė konkrečių teismų praktikoje suformuotų taisyklių, kurias apeliacinės instancijos teismas būtų pažeidęs, o atsakovo nurodyti pirmosios instancijos teismo sprendimai bei teiginiai, kad išnagrinėta byla yra reikšminga teismų praktikai, nesudaro pagrindo atnaujinti procesą. Iš Tarybos argumentų, kodėl bylinėjimosi išlaidos iš jos neturėtų būti priteisiamos, matyti, kad atsakovas nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimta nutartimi, o jo argumentacija atspindi tik nuomonę dėl bylos situacijos vertinimo, t. y. galimybės atlyginti kitai šaliai bylinėjimosi išlaidas. Taigi teisėjų kolegija konstatavo, kad šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu.

41.       Vertindama atsakovo prašymą sustabdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. lapkričio 13 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-2427-492/2019 vykdymą, atsižvelgusi į argumentus, kuriais grindžiamas šis prašymas, teisėjų kolegija sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo pagal ABTĮ 166 straipsnio 2 dalį sustabdyti nurodytos nutarties vykdymą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad aplinkybės, jog prašomoje atnaujinti byloje pateiktas išaiškinimas dėl atsakomybės teismo ekspertams taikymo terminų turi esminės reikšmės kitoms nagrinėjamoms administracinėms byloms, nesuponuoja būtinybės sustabdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties dalies, kurioje procesas atnaujinamas, vykdymą, be to, jokie įpareigojimai Tarybai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. lapkričio 13 d. nutartyje nebuvo nustatyti.

Išplėstinė teisėjų kolegija

konstatuoja:

VII.

Dėl ginčo esmės ir administracinės bylos nagrinėjimo ribų

42.       Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybos 2017 m. birželio 19 d. sprendimo Nr. KT-22, kuriuo pareiškėjui S. V. buvo pareikštas įspėjimas, konstatavus, kad jis pažeidė Etikos kodekse įtvirtintą profesionalumo principą (5.1 ir 5.2 punktai), nes savarankiškai rinko įrodymus, ir sąžiningumo principą (7.3 punktas), nes neturėjo tinkamos kvalifikacijos, teisėtumo ir pagrįstumo.

43.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimu, priėjęs prie išvados, kad S. V. jam inkriminuotų Etikos kodekso pažeidimų nepadarė, tenkino pareiškėjo skundą ir panaikino minėtą atsakovo Sprendimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. lapkričio 13 d. nutartimi (administracinės bylos Nr. A-2427-492/2019), nekvestionuodamas nurodytų teismo išvadų ir palikdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, papildomai atkreipė dėmesį į teismo ekspertų atsakomybės už Etikos kodekso pažeidimus taikymo terminus – bylą nagrinėjusi teisėjų kolegija sprendė, kad nagrinėjamu atveju pagal analogiją taikytinas iki 2019 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas 6 mėnesių senaties terminas.

44.       Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama iš naujo, joje atnaujinus procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu – jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. ABTĮ 164 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog tuo atveju, jeigu skundžiami teismo sprendimas ar nutartis buvo priimti nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, atnaujinus procesą bylos nagrinėjimas iš naujo vyksta apeliacinio proceso tvarka. Vadovaudamasis šio straipsnio 1 ar 2 dalyje nurodytomis taisyklėmis, teismas atnaujintą bylą nagrinėja neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai (ABTĮ 164 str. 3 d.).

45.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, jog bylos, kurioje procesas atnaujintas, ypatybė yra ta, kad nagrinėjant tokias bylas būtina atsižvelgti į nutartyje atnaujinti procesą apibrėžtas proceso atnaujinimo ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1611-662/2015; išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3771-520/2016; išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5042-556/2017). Atnaujinus procesą byloje, teismas bylą iš naujo nagrinėja neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai, t. y. teismas patikrina teismo sprendimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą ta apimtimi ir tokiais pagrindais, kurie yra nustatyti teismo nutartyje atnaujinti procesą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-993/2014; išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1433-146/2015). Faktinės bylos aplinkybės, nagrinėjant ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu atnaujintą administracinę bylą, analizuojamos tiek, kiek tai būtina nustatyti, ar teisingai pritaikytos materialiosios teisės normos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-1198/2006).

46.       Kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 4 d. nutarties (administracinės bylos Nr. P-9-415/2020), procesas šioje byloje buvo atnaujintas konstatavus, kad nagrinėjamu atveju pagal analogiją pritaikius iki 2019 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą 6 mėnesių senaties terminą galėjo būti netinkamai įgyvendinta ABTĮ 4 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta taisyklė, jog tuo atveju, jeigu nėra įstatymo, reguliuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reguliuojantį panašius santykius. Todėl, remdamasi paminėtomis procesinėmis taisyklėmis bei įvertinusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 4 d. nutarties turinį ir joje nustatytą proceso atnaujinimo pagrindą, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog šioje byloje visų pirma spręstina, ar, vadovaujantis ABTĮ 4 straipsnio 7 dalimi, ginčo santykiams buvo pagrįstai pagal analogiją taikytos Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams senaties terminų, ar jos taikytos tinkamai.

Dėl senaties termino

47.       Kaip savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, senaties terminas – tai laikotarpis, per kurį subjektui gali būti paskirtos sankcijos už tam tikrus pažeidimus. Senaties termino esmė yra ta, jog jis turi užtikrinti, kad asmenys galėtų būti patraukti atsakomybėn tik per tam tikrą konkretų iš anksto apibrėžtą laikotarpį. Greitas reagavimas padarius teisės pažeidimą, greitai paskirta poveikio priemonė turi didesnį prevencinį poveikį tiek teisės pažeidėjui, tiek kitiems asmenims (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2136/2012, Administracinė jurisprudencija Nr. 23, p. 295–327; išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-492/2014, Administracinė jurisprudencija Nr. 27, p. 273–310).

48.       Be to, ilgalaikis nusižengimą padariusio asmens nebaudžiamumas yra neleistinas dėl jo teisinės padėties tokiu atveju neapibrėžtumo. Iš tiesų, tais atvejais, kai nuo veiksmų padarymo yra praėjęs ilgas laiko tarpas, asmuo, įgyvendindamas savo teisę į gynybą, gali susidurti su papildomomis kliūtimis, susijusiomis su įrodymų rinkimu: viena vertus, dokumentų ar liudytojų gali nebebūti, kita vertus, visiems su byla susijusiems asmenims ir liudytojams gali būti sudėtinga tiksliai prisiminti byloje nagrinėjamus veiksmus ir jų atlikimo aplinkybes. Todėl atsakomybės taikymo senatis yra vienas iš esminių teisės į teisingą teismą, įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, elementų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1554-662/2015, Administracinė jurisprudencija Nr. 29, p. 286–317).

49.       Taigi negalima tokia situacija, kai asmeniui, galbūt padariusiam drausminį nusižengimą, neribotą laiką galėtų būti taikoma atsakomybė. Operatyvaus veiksmo, galinčio nulemti privataus asmens teises ir pareigas, vykdymas yra esminis teisingumo elementas. Procedūrų operatyvumo reikalavimas, kurių metu turi būti išspręsta asmens kaltė, yra įtvirtintas ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje, kurios tikslas – garantuoti teisinį apibrėžtumą. Teisinis apibrėžtumas gali būti realizuotas nustačius laikotarpį, per kurį gali būti pradėta ir išspręsta teisinė situacija bei nustatytas terminas, kurio pabaiga prilyginama sprendimui, po kurio asmens drausminė atsakomybė nebegalima. Tuo tarpu situacija, kai netaikomi jokie atsakomybės terminai, nebūtų suderinama su Konvencijos nuostatomis, todėl senaties termino neįtvirtinimas įstatyme negali savaime nulemti to, jog asmeniui nėra taikomi jokie atsakomybės taikymo ribojimai laike (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1551/2013; 2015 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-530-602/2015; 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4286-520/2016).

50.       Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad senaties terminas atlieka keletą pagrindinių funkcijų: užtikrina teisinį saugumą ir tikrumą, apsaugo asmenį nuo kaltinimo dėl seniai įvykusių įvykių, į kurį gali būti sudėtinga atsikirsti, ir apsaugo nuo galimo neteisingumo, kuris gali kilti tais atvejais, kai teismams reikės priimti sprendimą dėl įvykių, įvykusių tolimoje praeityje, remiantis įrodymais, kurie galėjo tapti nepatikimais arba nepilnais dėl praėjusio laiko (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kt. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 22083/93, Nr. 22095/93). Pavyzdžiui, nagrinėdamas bylą, susijusią su drausminės teisėjų atsakomybės taikymu, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pabrėžęs, jog tokios situacijos, kai nėra nustatyta apskritai jokių drausminės atsakomybės ribų laike, kelia rimtą grėsmę teisiniam saugumui. Šios aplinkybės buvo pagrindas Europos Žmogaus Teisių Teismui konstatuoti Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. sausio 9 d. sprendimą byloje Oleksandr Volkov prieš Ukrainą, pareiškimo Nr. 21722/11)

51.       Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys, kad nei Teismo ekspertizės įstatyme, nei kituose teismo ekspertų veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra nuostatų, kurios įtvirtintų tam tikrą terminą, kuriam pasibaigus, poveikio priemonės teismo ekspertams už Etikos kodekso pažeidimus negalėtų būti taikomos. Todėl konstatuotina, kad šiuo aspektu egzistuoja teisės spraga.

52.       Teisės spraga – tai tam tikra šalintina teisinio reguliavimo neapibrėžtis, trūkumas, teisinės sistemos yda (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą). Teisės spraga reiškia, jog atitinkamų visuomeninių santykių teisinis reguliavimas apskritai nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tam tikrame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, tačiau poreikis tuos visuomeninius santykius teisiškai sureguliuoti yra (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą, 2008 m. lapkričio 5 d. sprendimą, 2009 m. kovo 2 d. nutarimą, 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimą).

53.       Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad teisės aktuose esančias teisės spragas yra įmanoma tam tikru mastu užpildyti ir taikant teisę (inter alia (be kita ko) naudojant teisės analogiją, taikant bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją), taigi taip pat ir aiškinant teisę (inter alia teisingumą vykdantiems bendrosios kompetencijos bei pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtiems specializuotiems teismams, pagal savo kompetenciją sprendžiantiems atskiras bylas ir privalantiems aiškinti teisę, kad galėtų ją taikyti). Teisės aktuose esančias teisės spragas teismai gali užpildyti ad hoc (esant konkrečiai situacijai), t. y. šiuo – teisės taikymo – būdu teisės spragos yra pašalinamos tik individualiam visuomeniniam santykiui, dėl kurio sprendžiamas ginčas teisme nagrinėjamoje byloje. Teisminis (ad hoc) teisės spragų šalinimas sudaro prielaidas formuotis vienodai teismų praktikai sprendžiant tam tikros kategorijos bylas – teismų precedentuose įtvirtintai teisei, kurią, be abejo, vėliau gali iš esmės pakeisti ar kitaip pakoreguoti įstatymų leidėjas (ar kitas kompetentingas teisėkūros subjektas), tam tikrus visuomeninius santykius sureguliuodamas įstatymu (ar kitu teisės aktu) ir šitaip atitinkamą teisės spragą pašalindamas jau ne ad hoc, bet į ateitį nukreiptu bendro pobūdžio teisiniu reguliavimu (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą, 2007 m. birželio 7 d. nutarimą).

54.       Šiuo aspektu aktualios ABTĮ 4 straipsnio 7 dalies nuostatos, pagal kurias, jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jeigu ir tokio įstatymo nėra, – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, įstatymo analogija arba teisės analogija, kaip specialiais juridiniais metodais, naudojamasi tada, kai konkrečiu atveju būtina pašalinti teisinio reguliavimo spragas, tam, kad būtų galima išnagrinėti atitinkamą klausimą ir priimti vienokį ar kitokį sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012, Administracinė jurisprudencija Nr. 24, p. 158–173).

55.       Apibendrindama nurodytas aplinkybes, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju egzistuojanti teisės spraga dėl senaties termino teismo ekspertų atsakomybei už Etikos kodekso pažeidimus nebuvimo turi būti užpildyta pagal analogiją taikant panašius teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas (ABTĮ 4 str. 7 d.). Pabrėžtina, kad iš bylos procesinių dokumentų matyti, jog su šia išvada sutinka ir pats atsakovas, o esminis ginčas kyla dėl konkrečių ginčo teisiniams santykiams pagal analogiją taikytinų nuostatų parinkimo ir jų pritaikymo nagrinėjamoje byloje.

Dėl ginčo teisiniams santykiams pagal analogiją taikytinų nuostatų

56.       Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje visų pirma spręstina, ar, vadovaujantis ABTĮ 4 straipsnio 7 dalimi, ginčo santykiams buvo pagrįstai pagal analogiją taikytos Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams senaties terminų.

57.       Šiuo aspektu išplėstinė teisėjų kolegija sutinka, kad valstybės tarnautojams taikoma tarnybinė atsakomybė skiriasi nuo teismo ekspertams už Etikos kodekso pažeidimus taikomos atsakomybės tiek savo esme, tikslais, taikomomis poveikio priemonėmis, tiek dėl egzistuojančių kitų objektyvių skirtumų (pvz., skirtingų tarpusavio santykių tarp valstybės tarnautojų ir tarnybines nuobaudas valstybės tarnautojams įgaliotų skirti subjektų, lyginant juos su tarp teismo ekspertų ir Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybos susiklostančiais santykiais subordinacijos (pavaldumo) prasme ir pan.). Tačiau atsižvelgus į Teismo ekspertizės įstatyme įtvirtintus specifinius teismo ekspertams bei jų veiklai keliamus reikalavimus (pvz., dėl teismo ekspertų kvalifikacijos, reputacijos, nepriklausomumo, jų priesaikos, teisių, pareigų ir atsakomybės atliekant teismo ekspertizes ir kt.), išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju, esant teisinio reguliavimo spragai ir vadovaujantis ABTĮ 4 straipsnio 7 dalimi, pagal analogiją buvo pagrįstai taikytas Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtintas tarnybinės atsakomybės senaties institutas. Tokią pačią poziciją (t. y., kad nagrinėjamu atveju turi būti taikomas panašius santykius reguliuojantis Valstybės tarnybos įstatymas) buvo išdėstęs ir atsakovas savo atsiliepime į pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateiktą skundą.

58.       Šiame kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys, kad ir kitais panašiais atvejais, kai ginčo teisinius santykius reguliuojantys teisės aktai neįtvirtino jokio senaties termino asmens drausminei atsakomybei, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pagal analogiją buvo taikomos būtent Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams senaties terminų: pavyzdžiui, dėl drausminės nuobaudos auditoriui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-492/2014, Administracinė jurisprudencija Nr. 27, p. 273–310); dėl turto vertintojo drausminės atsakomybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1551/2013; 2015 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-823-146/2015; 2015 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-530-602/2015; 2015 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1978-556/2015).

59.       Tačiau išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pagal analogiją taikant Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas būtina atsižvelgti į jame įtvirtinto tarnybinės atsakomybės senaties instituto visumą, t. y. taikant konkrečius senaties terminus būtina įvertinti ir šių terminų taikymo taisykles (jų taikymo sąlygas), taip pat šių taisyklių kontekste atsižvelgti į teismo ekspertų veiklos ir jiems už Etikos kodekso pažeidimus taikomos atsakomybės specifiką. Todėl išplėstinė teisėjų kolegija toliau pasisako dėl ginčui aktualių atsakomybės taikymo senatį reglamentuojančių Valstybės tarnybos įstatymo nuostatų aiškinimo.

Dėl atsakomybės taikymo senatį reglamentuojančių Valstybės tarnybos įstatymo nuostatų aiškinimo

60.       Nagrinėjamam ginčui aktualios iki 2019 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje (2012 m. birželio 5 d. įstatymo Nr. XI-2041 redakcija) inter alia buvo įtvirtinta, kad „<...> Tarnybinė nuobauda neskiriama, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo 6 mėnesiai, išskyrus atvejus, kai tarnybinis nusižengimas nustatomas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių reviziją (inventorizaciją) arba kai Seimo kontrolierius atlieka tyrimą, taip pat kai atliekamas tarnybinis ar kitas kompetentingos institucijos patikrinimas, tiriamas tarnybinis nusižengimas šio straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais. Šiais atvejais tarnybinė nuobauda skiriama ne vėliau kaip per trejus metus nuo nusižengimo padarymo dienos“.

61.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant nurodytas nuostatas, nuosekliai laikomasi pozicijos, kad Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinti du – 6 mėnesių ir 3 metų – terminai tarnybinei nuobaudai skirti, kurie yra naikinamieji terminai, nes nėra nustatyta galimybė šiuos terminus atnaujinti ar pratęsti, o pasibaigus šiems terminams yra nebegalima asmens traukti atsakomybėn už padarytus tarnybinius nusižengimus. Tačiau šiems terminams taikyti yra nustatytos skirtingos sąlygos. Draudimas skirti tarnybinę nuobaudą, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo 6 mėnesiai, yra įtvirtintas kaip bendrojo pobūdžio taisyklė, o draudimas skirti tarnybinę nuobaudą, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo 3 metai, yra įtvirtintas kaip išimtis iš minėtos bendrosios taisyklės, t. y. kaip specialioji taisyklė bendrosios taisyklės atžvilgiu. Toks šių taisyklių tarpusavio sąveikos pobūdis lemia, kad draudimas skirti tarnybinę nuobaudą, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo 6 mėnesiai, taikomas visais tais atvejais, kurie nepatenka į draudimo skirti tarnybinę nuobaudą, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo 3 metai, reguliavimo sferą. Ir priešingai, draudimas skirti tarnybinę nuobaudą, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo 3 metai, taikomas tik tais atvejais, kurie yra numatyti tik šios taisyklės (teisės normos) dispozicijoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-369-438/2016; 2018 m. vasario 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-504-520/2018; 2018 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1372-662/2018; 2020 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-483-520/2020).

62.       Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalį valstybės tarnautojo, padariusio tarnybinį nusižengimą, atžvilgiu gali būti taikomi ilgesnės trukmės – iki trejų metų – terminai tarnybinei nuobaudai skirti tik tais atvejais, kai „tarnybinis nusižengimas nustatomas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių reviziją (inventorizaciją) arba kai Seimo kontrolierius atlieka tyrimą, taip pat kai atliekamas tarnybinis ar kitas kompetentingos institucijos patikrinimas, tiriamas tarnybinis nusižengimas šio straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais“. Taigi, įstatymų leidėjas išskyrė tris atvejų grupes, kai netaikomas bendrasis 6 mėnesių terminas nuobaudai paskirti: 1) kai tarnybinis nusižengimas nustatomas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių reviziją (inventorizaciją); 2) kai Seimo kontrolierius atlieka tyrimą; 3) kai atliekamas tarnybinis ar kitas kompetentingos institucijos patikrinimas. Tiek antru, tiek trečiu atvejais nėra reikalaujama, kad tarnybinis nusižengimas būtų nustatomas atliekant atitinkamą tyrimą ar patikrinimą. Vien Seimo kontrolieriaus tyrimo ar kompetentingos institucijos patikrinimo atlikimo faktas jau yra pakankamas pagrindas taikyti specialų – 3 metų nuo nusižengimo padarymo dienos – terminą nuobaudai paskirti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2802/2012; 2015 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-602/2015; 2020 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-483-520/2020).

63.       Kompetentingo subjekto tarnybinis patikrinimas gali būti atliekamas turint tikslą įvertinti institucijos, skyriaus ar pareigūno veiklą ir būti apskritai nesusijęs su tarnybinės atsakomybės taikymu, tai savo paskirtimi yra viena iš tarnybinės veiklos vidaus ar išorinės kontrolės formų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1159/2014). Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nebaigtinis „kompetentingų institucijų“, galinčių atlikti patikrinimą, kurio metu gali būti nustatomas tarnybinis nusižengimas, sąrašas; sąvoka „kitą patikrinimą“ reiškia, kad Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nebuvo įtvirtintas baigtinis tokių „patikrinimų“ sąrašas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3925-968/2019; 2020 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-483-520/2020).

64.       Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad į nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas taisykles atsižvelgtina ir šioje byloje pagal analogiją taikant Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas dėl nuobaudų skyrimo senaties terminų.

Dėl atsakomybės senaties terminų taikymo nagrinėjamoje byloje

65.       Kaip minėta, nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje (iki 2019 m. sausio 1 d. galiojusi redakcija) įtvirtintų senaties terminų taikymo šioje konkrečioje byloje, svarbu įvertinti aplinkybes dėl teismo ekspertų veiklos ir jų galbūt padarytų Etikos kodekso pažeidimų nustatymo bei tyrimo specifikos.

66.       Šiuo aspektu pabrėžtina, kad teismo ekspertizės įstaigų ir teismo ekspertų statusą, teismo ekspertų veiklos principus, atsakomybę už Etikos kodekso pažeidimus nustato Teismo ekspertizės įstatymas (Teismo ekspertizės įstatymo 1 str.). Pagal šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, teismo ekspertas – asmuo, turintis teismo eksperto kvalifikaciją ir įrašytas į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą. Teismo ekspertizės įstaiga – specialiai įsteigta valstybės įstaiga ar jos padalinys, kurių pagrindinė paskirtis yra atlikti teismų paskirtas teismo ekspertizes; ekspertizes atlieka įstaigoje dirbantys teismo ekspertai (Teismo ekspertizės įstatymo 3 str. 5 d., 19 str. 1 d.). Teismo ekspertizės įstaigas gali steigti Lietuvos Respublikos Vyriausybė, ministerijos (Teismo ekspertizės įstatymo 19 str. 3 d.).

67.       Tačiau teismo ekspertai gali būti ir privatūs – tai asmenys, turintys teismo eksperto kvalifikaciją, įrašyti į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą, išskyrus Teismo ekspertizės įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodytus valstybės narės teismo ekspertus, bet nedirbantys teismo ekspertizės įstaigoje (Teismo ekspertizės įstatymo 17 str. 1 d.). Remiantis Teismo ekspertizės įstatymo 17 straipsnio 2 dalimi, privačių teismo ekspertų veikla gali būti vykdoma teisės aktų nustatyta tvarka Lietuvos Respublikoje steigiant juridinius asmenis ar jų filialus, kitose užsienio valstybėse įsteigtų juridinių asmenų ar kitų organizacijų filialus. Privatūs teismo ekspertai taip pat gali teikti konsultavimo paslaugas sutartiniais pagrindais (Teismo ekspertizės įstatymo 18 str. 2 d.).

68.       Kaip matyti iš Teismo ekspertizės įstatymo 1, 2, 3, 5, 6, 7, 9, 11, 12, 16, 20, 23 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 41, 241 straipsniais ir priedu įstatymo, kuriuo Teismo ekspertizės įstatymas, be kita ko, buvo papildytas nuostatomis dėl teismo ekspertų atsakomybės už Etikos kodekso pažeidimus, projekto aiškinamojo rašto, atsižvelgiant į didėjantį nusiskundimų dėl teismo ekspertų veiklos skaičių, siekiant užtikrinti teismo ekspertų veiklos kokybę, įstatymo projektu inter alia buvo siekiama įtvirtinti galimybę administracine tvarka vertinti teismo ekspertų veiklą ir numatyti atitinkamas poveikio priemones už profesinės etikos pažeidimus. Atitinkamai vienas iš šio įstatymo projekto tikslų buvo nustatyti teismo ekspertų atsakomybę už Etikos kodekso pažeidimus ir suteikti įgaliojimus Tarybai nagrinėti skundus dėl tokių pažeidimų bei priimti sprendimus taikyti tam tikras poveikio priemones, siekiant užtikrinti aukšto lygio ir kokybiškas teismo ekspertizes. Teismo ekspertizės įstatymo pakeitimai buvo priimti, be kita ko, atsižvelgiant į tai, jog įstatymo lygmeniu nebuvo reglamentuojama atsakomybė už profesinės etikos pažeidimus, o privačių teismo ekspertų veikla ir jos kokybė apskritai nebuvo kontroliuojama.

69.       Aiškinamajame rašte nurodyta, kad Teisingumo ministerijos praktika rodo, jog daugėja nusiskundimų dėl teismo ekspertų, ypač privačių teismo ekspertų, kurių veikla nekontroliuojama, veiksmų. Vienas iš šios problemos sprendimo būdų – privalomo visiems ekspertams Etikos kodekso priėmimas. Įstatymo projektu siūloma įtvirtinti tokį ekspertų veiklos kontrolės modelį: suteikti Tarybai įgaliojimus nagrinėti skundus dėl Etikos kodekso pažeidimų ir priimti sprendimus taikyti tam tikras poveikio priemones ? pareikšti įspėjimą, pareikšti viešą įspėjimą, apie kurį vienus metus skelbiama sąraše, siūlyti teisingumo ministrui išbraukti teismo ekspertą iš sąrašo.

70.       Šiame kontekste pabrėžtina, kad teisės doktrinoje travaux préparatoires (parengiamieji darbai) pripažįstami kaip įstatymų leidėjo valią ir ketinimus padedantys nustatyti šaltiniai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje įstatymų projektų aiškinamieji raštai pripažįstami tinkamu įstatymų leidėjo valios įrodymu ir jais yra remiamasi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A4-110/2003; 2003 m. kovo 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A5-63/2003; 2007 m. gegužės 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A6-238/2007). Travaux préparatoires, kaip įstatymų leidėjo ketinimų nustatymo šaltiniu, neretai yra remiamasi ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 22 d., 2007 m. lapkričio 29 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2010 m. vasario 3 d., 2010 m. rugsėjo 7 d., 2011 m. kovo 15 d., 2011 m. liepos 7 d., 2012 m. vasario 6 d. nutarimus). Taigi išplėstinė teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju spręsdama dėl Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtintų senaties terminų taikymo šioje konkrečioje byloje, be kita ko, remiasi nurodytu aiškinamuoju raštu.

71.       Remiantis Teismo ekspertizės įstatymo 16 straipsnio 1 dalimi, Teismo ekspertų veiklos koordinavimo taryba yra kolegiali visuomeniniais pagrindais veikianti institucija. Iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta ir Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybos nuostatų, patvirtintų Teisingumo ministro 2014 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1R-34, 1 punkte. Taryba sudaroma iš teismo ekspertizės įstaigų, teisėsaugos institucijų, valstybės institucijų, mokslo ir studijų institucijų atstovų (Tarybos nuostatų 8 p.). Taryba yra įgaliota nagrinėti fizinių ar juridinių asmenų, kitų organizacijų ar jų padalinių skundus (pranešimus) dėl Teismo ekspertų profesinės etikos kodekso pažeidimų, o nustačiusi šio kodekso pažeidimus – priimti sprendimus dėl tam tikrų poveikio priemonių taikymo (Teismo ekspertizės įstatymo 41 str. 2 ir 4 d., 16 str. 1 d. 2 p.; Tarybos nuostatų 5.3 p.; Tarybos darbo reglamento 24 p.). Taryba posėdžius, kuriuose, be kita ko, nagrinėja minėtus skundus, rengia esant būtinybei, bet ne rečiau kaip kartą per ketvirtį (Teismo ekspertizės įstatymo 41 str. 3 d.; Tarybos nuostatų 12 p.).

72.       Pagal Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybos darbo reglamento, patvirtinto Teisingumo ministro 2014 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. 1R-54, 9.2 punktą, vienas iš pagrindų, kai Tarybos pirmininkas gali atsisakyti priimti skundą nagrinėti – jeigu nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos iki skundo padavimo dienos yra praėję daugiau kaip 6 mėnesiai. Tarybos darbo reglamentas taip pat nustato atitinkamus terminus tam tikriems procesiniams veiksmams atlikti, pavyzdžiui: 10 darbo dienų terminas skundo trūkumams pašalinti (10 p.); 20 darbo dienų terminas pranešti apie skundo priėmimą arba atsisakymą jį priimti (11 p.); 10 darbo dienų terminas papildomai informacijai pateikti (13 p.); ir kt. Be to, Tarybos pirmininkas, pasirengimo nagrinėti skundą Tarybos posėdyje metu turi teisę kreiptis į pareiškėją, teismo ekspertą ar ekspertizės įstaigas, kitas valstybės ir savivaldybės institucijas, įstaigas ir suinteresuotus asmenis dėl papildomos informacijos ir (ar) paaiškinimų (išvados), atlikti kitus reikalingus veiksmus (Tarybos darbo reglamento 12 p.).

73.       Taigi iš minėto teisinio reguliavimo matyti, kad Tarybos su teismo ekspertais nesieja jokie tarnybiniai, darbo ir (ar) kitokie panašūs subordinacijos (pavaldumo) santykiai, be to, teismo ekspertai gali būti privatūs ir nedirbti jokioje valstybinėje teismo ekspertizės įstaigoje, o informaciją apie galimus teismo ekspertų etikos pažeidimus Taryba sužino tik iš trečiųjų asmenų, t. y. pagal fizinių ar juridinių asmenų, kitų organizacijų ar jų padalinių skundus (pranešimus). Taip pat nagrinėdama šiuos skundus (pranešimus) Taryba atlieka tam tikrus procesinius veiksmus, gali rinkti papildomą informaciją, o tam reikalingas papildomas laikas.

74.       Nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžtina, kad šiuo atveju ginčijamu Sprendimu įspėjimas pareiškėjui S. V., privačiam teismo ekspertui, dėl nustatytų Etikos kodekso pažeidimų buvo pareikštas išnagrinėjus Taryboje gautą trečiojo asmens – AB „Panevėžio statybos trestas“ – skundą (jame pateiktą informaciją), kurį nagrinėdama Taryba, be kita ko, kreipėsi į patį pareiškėją dėl atsiliepimo pateikimo, taip pat dėl papildomos informacijos apie pareiškėjui išduotus kvalifikacijos atestatus kreipėsi į juos išdavusią valstybės įmonę Statybos produkcijos sertifikavimo centrą. Kitaip tariant, Taryba atliko AB „Panevėžio statybos trestas“ skunde nurodytų aplinkybių patikrinimą, siekdama įvertinti privataus teismo eksperto S. V. veiklą. Šiuo aspektu akcentuotina lingvistinė žodžio „patikrinimas“ reikšmė – pagal Lietuvių kalbos žodyną (Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005 (atnaujinta versija, 2017), elektroninis variantas – www.lkz.lt) „patikrinti“ reiškia pažiūrėti, ar kas teisinga, ar atitinka reikalavimus, pakontroliuoti, iš(si)aiškinti tikrinant.

75.       Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, inter alia įvertinusi teismo ekspertų ir Tarybos veiklos specifiką, jų tarpusavio pavaldumo ryšių nebuvimą, taip pat informacijos apie galbūt padarytus pažeidimus gavimo Taryboje būdą, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju Tarybos atliktas patikrinimas pagal gautą trečiojo asmens skundą vertintinas kaip „kitas kompetentingos institucijos patikrinimas“, todėl pagal analogiją turėjo būti taikomas VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje (2012 m. birželio 5 d. įstatymo Nr. XI-2041 redakcija, galiojusi iki 2019 m. sausio 1 d.) įtvirtintas 3 metų senaties terminas, kuris priimant ginčijamą Sprendimą nebuvo praleistas. Priešingu atveju, t. y. tokioje situacijoje, kaip susiklostė nagrinėjamoje byloje, pagal analogiją taikant trumpesnį – 6 mėnesių – senaties terminą, ypač atsižvelgus į privačių teismo ekspertų veiklą, būtų iš esmės nepagrįstai (neproporcingai) apribota reali Tarybos galimybė taikyti teismo ekspertams drausminę atsakomybę dėl Etikos kodekso pažeidimų, o tai nebūtų suderinama su teisinės atsakomybės neišvengiamumo principu ir neatitiktų įstatymų leidėjo įtvirtintu teisiniu reguliavimu siekiamų tikslų.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

76.       Nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimu, priėjus prie išvados, kad S. V. jam inkriminuotų Etikos kodekso pažeidimų nepadarė, atsakovo Sprendimas buvo panaikintas, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. lapkričio 13 d. nutartimi (administracinės bylos Nr. A-2427-492/2019), nekvestionuodamas nurodytų teismo išvadų ir papildomai pasisakydamas dėl praleisto senaties termino, paliko pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Todėl šioje byloje atnaujinus procesą ir konstatavus, kad Tarybai priimant ginčijamą Sprendimą senaties terminas nebuvo suėjęs, egzistuoja poreikis pasisakyti dėl apeliacinių skundų argumentų, susijusių su pareiškėjui inkriminuotais galimais Etikos kodekso reikalavimų pažeidimais, o tam būtina atlikti įrodymų tyrimą ir vertinimą.

77.       Tačiau šiame kontekste išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad nuo pareiškėjui inkriminuotų galimų Etikos kodekso reikalavimų pažeidimų padarymo jau praėjo daugiau kaip ketveri su puse metų. Taigi, dėl praėjusio ilgo laiko tarpo pareiškėjas, įgyvendindamas savo teisę į gynybą, šioje byloje atnaujinus procesą ir iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, gali susidurti su papildomomis kliūtimis, susijusiomis su įrodinėjimo procesu, o tai reikšminga siekiant užtikrinti asmens teisę į teisingą teismą (bylos nagrinėjimą), kuri įtvirtinta tiek Konstitucijoje, tiek Konvencijoje.

78.       Be to, kaip nurodė Taryba savo atsiliepime į pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateiktą skundą, nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo taikyta pati švelniausia poveikio priemonė – įspėjimas, kuris nėra viešai skelbiamas, taigi pati Taryba S. V. inkriminuotus pažeidimus iš esmės vertino kaip mažareikšmius. Tuo tarpu, kaip minėta, greitas reagavimas padarius teisės pažeidimą, greitai paskirta poveikio priemonė turi didesnį prevencinį poveikį tiek teisės pažeidėjui, tiek kitiems asmenims (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2136/2012, Administracinė jurisprudencija Nr. 23, 2012, p. 295–327). Iš tiesų, teisės doktrinoje pripažįstama, kad ilgainiui kaltininkas praranda vidinį ryšį su padaryta teisei priešinga veika, taip pat bėgant laikui visuomenėje nunyksta tokios veikos ir jos teisinio įvertinimo aktualumas, todėl persekiojimas ir nubaudimas dėl senų įvykių tampa netikslingas (žr., pvz., Bikelis, S. Senaties institutas baudžiamojoje justicijoje. Vilnius: Teisės institutas, 2012).

79.       Taigi, nors bylą apeliacine tvarka nagrinėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. lapkričio 13 d. nutartyje (administracinės bylos Nr. A-2427-492/2019) netinkamai pagal analogiją taikė Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas dėl senaties terminų, įvertinus minėtas aplinkybes, taip pat atsižvelgiant į už teisės pažeidimus taikomų poveikio priemonių esmę ir jomis siekiamus tikslus, į tai, kad praėjus daugiau nei ketveriems su puse metų nuo galimų pažeidimų padarymo pritaikyta poveikio priemonė neatitiktų jos tikslų ir protingumo reikalavimo, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, jog šiuo konkrečiu atveju, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. lapkričio 13 d. nutartis (administracinės bylos Nr. A-2427-492/2019) paliktina nepakeista, šia nutartimi ištaisant jos motyvacijos trūkumus dėl taikytino senaties termino.

80.       Pareiškėjas S. V. pateikė teismui prašymą priteisti jam iš atsakovo 270,02 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas advokato pagalbai apmokėti dėl atsakovo pateikto prašymo dėl proceso atnaujinimo, ir dokumentus, kuriais grindžia šias išlaidas. Kadangi nagrinėjamu atveju galutinis teismo sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, jis turi teisę į bylinėjimosi išlaidų, įskaitant išlaidas advokato pagalbai apmokėti, atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 ir 5 d.).

81.       Pareiškėjo prašomos priteisti išlaidos dėl susipažinimo su bylos medžiaga ir kliento konsultavimo bei atsiliepimo į atsakovo prašymą dėl proceso atnaujinimo neviršija pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 7, 8.16 ir 8.19 punktus apskaičiuotų maksimalių dydžių (ABTĮ 40 str. 5 d.; CPK 98 str. 2 d.), todėl šios išlaidos priteistinos pareiškėjui iš atsakovo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 165 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybos prašymą atmesti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2427-492/2019 palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjui S. V. iš atsakovo Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybos 270,02 Eur (du šimtus septyniasdešimt eurų ir du euro centus) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Laimutis Alechnavičius

        Audrius Bakaveckas

        Ričardas Piličiauskas

        Ramutė Ruškytė

        Skirgailė Žalimienė