Civilinė byla Nr. 3K-3-621/2013
Proceso Nr. nesuteiktas
Procesinio sprendimo kategorija 129.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. lapkričio 29 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Gražinos Davidonienės ir Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės D. P. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. balandžio 18 d. nutarties ir Plungės rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 10 d. nutarties civilinėje byloje pagal antstolio V. Č. prašymą išaiškinti CPK 668 straipsnio 3 dalies normos taikymą.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Plungės rajono apylinkės teisme 2010 m. rugsėjo 17 d. išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-3-669/2010 pagal ieškovo A. P. ieškinį atsakovei D. P. dėl santuokos nutraukimo, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo jiems priteisimo, kreditorių įsipareigojimų paskirstymo ir bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo. Priimto sprendimo pagrindu buvo išduotas vykdomasis raštas Nr. 2-3-669/2010 dėl teismo sprendime nurodytų sumų išieškojimo iš ieškovo A. P. atsakovės D. P. naudai.
2011 m. spalio 11 d. vykdomasis dokumentas buvo pateiktas vykdyti antstoliui V. Č., kuris pradėjo vykdomąją bylą Nr. 0116/11/02000. 2011 m. spalio 25 d. buvo surašytas Turto arešto aktas, kuriuo areštuotas skolininko A. P. turtas (turto arešto dydis – 514 451,93 Lt). Tarp Turto arešto akte nurodyto areštuoto turto yra nekilnojamojo turto, kuris, skolininko A. P. teigimu, buvo įsigytas panaudojant Europos Sąjungos finansinę paramą remiamam projektui vykdyti pagal A. P. ir Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2010 m. vasario 11 d. Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Kaimo turizmo veiklos skatinimas“ veiklos srities „Kaimo turizmo skatinimas, įskaitant amatų plėtrą kaimo turizmo sodybose“ paramos sutartį Nr. 3KT-KV-08-1-000565-PR001 (toliau – ir Paramos sutartis).
Antstolis V. Č. Plungės rajono apylinkės teismui pateikė prašymą išaiškinti CPK 668 straipsnio 3 dalies taikymą, t. y. ar Europos Sąjungos remiamo projekto vykdymo laikotarpiu galimas išieškojimas iš turto, kuris buvo įsigytas panaudojant lėšas, gautas Europos Sąjungos remiamam projektui vykdyti, bei šį turtą realizuoti iš varžytynių ar kitu vykdymo proceso teisės normų numatytu būdu. Pareiškėjo manymu, išieškojimas draudžiamas tik iš skolininko gautų ES lėšų projektui įgyvendinti, o ne iš turto, įsigyto už šias lėšas.
II. Pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo nutarčių esmė
Plungės rajono apylinkės teismas 2013 m. sausio 10 d. nutartimi išaiškino, kad CPK 668 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatyta, jog išieškojimas remiamo projekto vykdymo laikotarpiu ir projekto veiklos privalomojo tęstinumo laikotarpiu, nustatytu Europos Sąjungos teisės aktuose ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartyse, negali būti nukreipiamas į lėšas, gautas kaip Europos Sąjungos ar kitos tarptautinės finansinės paramos ar bendrojo finansavimo lėšos remiamam projektui vykdyti, taikoma ir išieškojimui iš skolininko A. P. turto, įsigyto pagal Paramos sutartį, projekto „A. P. autentiškos sodybos statyba ir pritaikymas kaimo poilsiui ir pramogų turizmui“ įgyvendinimui skirtų lėšų. Teismas nurodė, kad išieškoti iš skolininko A. P. turto, įsigyto panaudojus Europos Sąjungos lėšas, gautas kaip Europos Sąjungos finansinė parama projektui vykdyti, šį turtą realizuoti iš varžytynių ar kitu vykdymo proceso teisės normų numatytu būdu, kol nepasibaigė programos projekto kontrolės laikotarpis, negalima.
Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. balandžio 18 d. nutartimi Plungės rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 10 d. nutartį paliko nepakeistą.
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad CPK 668 straipsnyje įstatymų leidėjas nustatė turto rūšis, iš kurio negali būti išieškoma. Šios teisės normos 3 dalyje nustatyta, kad išieškojimas remiamo projekto vykdymo laikotarpiu ir projekto privalomojo tęstinumo laikotarpiu negali būti nukreipiamas į lėšas, gautas kaip Europos Sąjungos ar kitos tarptautinės finansinės paramos lėšas. Europos Sąjungos ir kitos tarptautinės finansinės paramos lėšos – tai struktūrinė parama, skirstoma remiantis 2007–2013 metų veiksmų programomis. Didžiausia ES fondų lėšų dalis skiriama ekonomikai, šios lėšos investuojamos į projektus, skirtus smulkiojo ir vidutinio verslo bei eksporto skatinimui, transporto infrastruktūros modernizavimui, moksliniams tyrimams ir technologinei plėtrai, skatinančiai ūkio konkurencingumą, turizmo ir informacinės visuomenės plėtrai, energetikos efektyvumui didinti, taip pat parama skiriama kaimo plėtrai ir žemdirbiams.
Pagal formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos v. antstolė R. M., bylos Nr. 3K-3-32/2011; 2011 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje antstolė R. M. v. Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos, bylos Nr. 3K-3-270/2011), nors Europos Sąjungos teisės aktai nenustato draudimo priverstinai išieškoti iš Europos Sąjungos finansinės paramos, tačiau turi būti įvykdyta būtina sąlyga – tiesioginių išmokų lėšos yra paramos gavėjo turtas ne besąlygiškai, tačiau tik šiam įvykdžius teisės aktuose nustatytas tiesioginių išmokų gavimo sąlygas. Teismas, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytą teisinį reglamentavimą, konstatavo, kad skiriamų lėšų paskirtis, kartu ir galimybė jomis disponuoti, perleisti, įgyti nuosavybės teise, priklauso nuo sudarytos sutarties sąlygų.
Teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai analizavo Paramos sutarties sąlygas bei nustatė, jog paramos gavėjo A. P. teisė disponuoti už paramos lėšas įgytu turtu yra suvaržyta.
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-153 patvirtintomis Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos administravimo taisyklėmis (toliau – ir Administravimo taisyklės), Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2008 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. 3D-13 patvirtintomis Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Kaimo turizmo veiklos skatinimas“ įgyvendinimo taisyklėmis (toliau – ir Įgyvendinimo taisyklės), konstatavo, kad kol nepasibaigė Programos projekto kontrolės laikotarpis, išieškojimas nagrinėtoje byloje gali būti nukreipiamas į areštuoto turto teikiamas pajamas ar kitas pajamas, susidariusias iš žemės ūkio veiklos, bet ne į skolininko turtą, įgytą panaudojus lėšas, gautas kaip Europos Sąjungos finansinė parama projektui vykdyti, nes priešingu atveju būtų pakenkta Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonėmis „Kaimo turizmo veiklos skatinimas“ remiamo projekto įgyvendinimui ir nebūtų pasiekti bendri, naudingi tikslai, numatyti atitinkamuose teisės aktuose.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Plungės rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 10 d. ir Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. balandžio 18 d. nutartis.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai vadovavosi ne suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, įstatymo galia, bet subjektyvia nuomone bei rekomendacinio pobūdžio Nacionalinės mokėjimo agentūros prie ŽŪM raštu. Žemės ūkio ministro įsakymas skirtas paramos gavėjams, kaip tinkamai naudoti gautą paramą, o ne teismams – kaip pagrindas priimti nutartis. Be to, rekomendacijoje nurodyta, kad draudžiama už ES lėšas įgytą turtą parduoti ar kitaip jį perleisti kitiems asmenims. Kasatorės teigimu, jokios nuorodos, kad tokio turto negalima parduoti iš varžytynių, nėra.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos v. antstolė R. M., bylos Nr. 3K-3-32/2011, išaiškinta, kad nei Europos Sąjungos teisės aktai, nei nacionalinės teisės aktai nenustato draudimo nukreipti priverstinį išieškojimą iš ES finansinės paramos (tiesioginių išmokų).
Kasatorės teigimu, vykdymo procese siekiama išieškoti ne iš ES kaip parama gautų lėšų, o – iš turto. Užkertant kelią išieškojimui, neįmanoma įvykdyti įsiteisėjusio teismo sprendimo. Teismai CPK 668 straipsnio 3 dalies nuostatą aiškino subjektyviai ir pažodžiui, neatskleisdami jos tikrosios prasmės bei nesiremdami kasacinio teismo suformuotu teisės aiškinimu.
Kasatorės vertinimu, tiesiogiai taikomi Europos Sąjungos reglamentai taip pat nenumato draudimo remiamo projekto vykdymo laikotarpiu antstoliams nukreipti išieškojimą į turtą, įsigytą iš ES lėšų.
Antstolis V. Č. pareiškė prisidėjimą prie kasacinio skundo. Antstolis nurodė, kad 2005 rugsėjo 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1698/2005 dėl Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) paramos kaimo plėtrai (toliau – ir Reglamentas Nr. 1698/2005) 71 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad taisyklės dėl išlaidų atitikties reikalavimams yra nustatomos nacionaliniu lygmeniu, atsižvelgiant į Reglamentu nustatytas specialiąsias sąlygas tam tikroms kaimo plėtros priemonėms. Taigi šia reglamento nuoroda analogiškai galima vadovautis ir sprendžiant klausimą dėl išieškojimo iš turto galimumo, t. y. nagrinėtina, ar nacionaliniu lygmeniu yra nustatytas draudimas remiamo projekto laikotarpiu išieškoti iš turto, skolininko įsigyto iš gautų Europos Sąjungos lėšų. Nacionaliniu lygmeniu Lietuvos Respublikos teisės aktai draudimo išieškoti iš turto nenumato, o CPK 668 straipsnio 3 dalyje aiškiai nustatytas draudimas nukreipti išieškojimą tik į lėšas remiamo projekto laikotarpiu, gautas kaip Europos Sąjungos ar kitos tarptautinės finansinės paramos ar bendrojo finansavimo lėšas remiamam projektui vykdyti.
Antstolio teigimu, 2006 gruodžio 15 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 1974/2006, nustatantis išsamias Tarybos reglamento Nr. 1698/2005 dėl Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) paramos kaimo plėtrai taikymo taisykles (toliau – ir Reglamentas Nr. 1974/2006), taip pat nenumato draudimo vykdyti išieškojimo projekto vykdymo laikotarpiu iš turto, kuris buvo įsigytas panaudojus ES lėšas. Priešingai, šis reglamentas net numato galimybę paramos gavėjui perleisti visą ar dalį valdos kitiems asmenims (44 straipsnio 1 dalis). Be to, Reglamento Nr. 1974/2006 47 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės gali pripažinti kaip force majeure ar išimtinių aplinkybių kategorijas, kurioms esant jos nereikalaus iš paramos gavėjo grąžinti dalį ar visą gautą paramą, jeigu yra konfiskuojama didelė valdos dalis ir to nebuvo įmanoma numatyti įsipareigojimo prisiėmimo dieną. Antstolio vertinimu, šiame punkte numatytos valdos konfiskavimo sąvoka gali būti prilyginama ir vykdymo procese antstolio vykdomoms skolininko turto varžytynėms. Tokiu atveju skolininkui nekiltų prievolės grąžinti gautos Europos Sąjungos paramos, nes įsipareigojimo prisiėmimo dieną nebuvo galima numatyti skolininko valdos konfiskavimo (pardavimo iš varžytynių), nes skolininkas A. P. įsipareigojimą prisiėmė 2010 vasario 11 d. (pasirašė Paramos sutartį), o Plungės rajono apylinkės teismo sprendimas, kuriuo iš A. P. buvo priteistos sumos D. P. naudai, įsiteisėjo tik 2011 m. birželio 11 d.
Antstolio teigimu, Įgyvendinimo taisyklių 28.2.3 punktas, kuriame nustatyta, kad pareiškėjas įsipareigoja be rašytinio Agentūros sutikimo neatlikti esminio projekte numatytos veiklos, projekto įgyvendinimo vietos ir sąlygų pakeitimo (vykdyti verslo plane numatytą veiklą), neparduoti ir kitaip neperleisti kitam asmeniui už paramos lėšas įgyto turto mažiausiai penkerius arba septynerius metus nuo paramos sutarties pasirašymo dienos, prieštarauja aukštesnės teisinės galios teisės aktui – tiesiogiai taikomam Reglamentui Nr. 1974/2006, kurio 44 straipsnis įtvirtina galimybę paramos gavėjui perduoti visą ar dalį valdos kitam asmeniui tuo laikotarpiu, kuriuo galioja įsipareigojimas.
Antstolio vertinimu, Įgyvendinimo taisyklių 28.2.3 punkte nustatyti apribojimai dėl turto perleidimo numatyti išskirtinai pareiškėjui (šiuo atveju – skolininkui A. P.), todėl antstoliui jie neturėtų būti taikomi.
Atsiliepimų į kasacinį skundą nepateikta.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių – iš naujo nenustatinėja faktinių aplinkybių, o vadovaujasi teismų jau nustatytomis ir sprendimuose konstatuotomis bylos aplinkybėmis. Kasacinis teismas tik patikrina, ar pagal konstatuotų faktinių aplinkybių visumą teismai tinkamai taikė ir aiškino įstatymą.
Byloje nagrinėjamas klausimas, susijęs su antstolio prašymu išaiškinti sprendimo vykdymo tvarką, t. y. ar pagal CPK 668 straipsnio 3 dalį remiamo projekto vykdymo laikotarpiu ir projekto veiklos privalomojo tęstinumo laikotarpiu galimas išieškojimas iš turto, kuris buvo įsigytas panaudojant lėšas, gautas Europos Sąjungos remiamam projektui vykdyti.
Dėl CPK 668 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo
Įstatymų leidėjas, detalizuodamas konstitucinį nuosavybės teisių apsaugos ir subjektų lygiateisiškumo principus, CPK normose, reglamentuojančiose išieškojimo iš skolininko turto tvarką, nustato skolininko ir kreditoriaus interesų pusiausvyrą: skolininkui, nevykdančiam savo įsipareigojimų, gali būti taikomos turtinio poveikio priemonės ir skola išieškoma priverstinai; kartu yra saugomi ir ginami kreditoriaus, sąžiningai įvykdžiusio savo prievoles, interesai. Kita vertus, įgyvendinant kitus Konstitucijoje įtvirtintus principus (proporcingumo, teisingumo bei socialinės darnos) vykdymo procese tam tikrai skolininko turto daliai, kuri būtina esminiams ir gyvybiškai svarbiems poreikiams bei interesams patenkinti, yra nustatyta absoliuti neliečiamybė, todėl iš jos negali būti išieškoma (CPK 668 straipsnis). CPK 668 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad išieškojimas remiamo projekto vykdymo laikotarpiu ir projekto veiklos privalomojo tęstinumo laikotarpiu, nustatytu Europos Sąjungos teisės aktuose ar Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse, negali būti nukreipiamas į lėšas, gautas kaip Europos Sąjungos ar kitos tarptautinės finansinės paramos ar bendrojo finansavimo lėšos remiamam projektui vykdyti. Šis draudimas išieškoti netaikomas, kai remiamo projekto vykdymą kontroliuojančių institucijų iniciatyva lėšos išieškomos, nes buvo panaudotos pažeidžiant Europos Sąjungos, Lietuvos Respublikos teisės aktus ar tarptautines sutartis arba sutartis dėl šių lėšų suteikimo.
Byloje teismų nustatyta, kad 2011 m. spalio 25 d. Turto arešto aktu areštuotas skolininko A. P. turtas, taip pat ir nekilnojamasis turtas, kuris skolininko A. P. įsigytas panaudojant Europos Sąjungos finansinę paramą remiamam projektui vykdyti. Pagal Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos ir A. P. 2010 m. vasario 11 d. paramos sutartį Nr. 3KT-KV-08-1-000565-PR001 pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Kaimo turizmo veiklos skatinimas“ veiklos sritį „Kaimo turizmo skatinimas, įskaitant amatų plėtrą kaimo turizmo sodybose“ A. P. įsipareigojo įgyvendinti projektą „A. P. autentiškos sodybos statyba ir pritaikymas kaimo poilsiui ir pramogų turizmui“ (Sutarties 1.1 punktas). Paramos gavėjui (A. P.) projekto išlaidoms finansuoti skirtos Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai ir Lietuvos valstybės biudžeto lėšos (Sutarties 2 punktas).
Antstolis prisidėjime prie kasacinio skundo nurodo, kad 2005 rugsėjo 20 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1698/2005 dėl Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) paramos kaimo plėtrai, 2006 gruodžio 15 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 1974/2006, nustatantis išsamias Tarybos reglamento Nr. 1698/2005 dėl Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) paramos kaimo plėtrai taikymo taisykles, nenumato draudimo vykdyti išieškojimo projekto vykdymo laikotarpiu iš turto, kuris buvo įsigytas panaudojus ES lėšas. Teisėjų kolegija sutinka su šiuo argumentu, tačiau pažymi, kad, sprendžiant išieškojimo galimybę iš turto, įsigyto už ES lėšas, būtina atsižvelgti į suteiktos ES paramos prigimtį, jos teikimu siekiamus tikslus.
Europos žemės ūkio fondas kaimo plėtrai remia Europos kaimo plėtros politiką. Šiuo tikslu jis finansuoja kaimo plėtros programas Europos Sąjungos valstybėse narėse ir regionuose. Pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Kaimo turizmo veiklos skatinimas“ įgyvendinimo taisyklių, patvirtintų žemės ūkio ministro 2008 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. 3D-13, 4 punktą bendrasis priemonės tikslas – gerinti kokybę ir didinti užimtumą kaime, plėtojant kaimo turizmą, kuris didina gyventojų užimtumą ir sukuria papildomą pajamų šaltinį kaimo gyventojams. Taigi Europos Sąjungos paramos tikslai yra aiškūs ir konkretūs, susiję su visuomenei naudingomis veiklomis.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos v. antstolė R. M., bylos Nr. 3K-3-32/2011, kurioje, kasatorės teigimu, aiškiai nurodyta, kad išieškojimas iš ES finansinės paramos galimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmiau nurodytoje kasacinio teismo nutartyje buvo spręsta dėl Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos administruojamų tiesioginių išmokų, kurių, kaip konstatavo kasacinis teismas, naudojimo paskirtis nėra tikslinė. Tiesioginės išmokos nėra investicinė paramos įgyvendinimo priemonė, priešingai nei Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonė „Kaimo turizmo veiklos skatinimas“. Byloje nustatyta, kad paramos gavėjui A. P. buvo skirtos tikslinės išmokos Europos Sąjungos remiamam projektui vykdyti. Nacionalinė mokėjimo agentūra, jas išmokėjusi, kontroliuoja jų panaudojimą ir projekto įgyvendinimo eigą ir po lėšų išmokėjimo, lėšų panaudojimas ir jų grąžinimas priklauso nuo paramos panaudojimo tikslų, paramos gavėjas negali laisvai disponuoti už ES lėšas įgytu turtu.
Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad skiriamų lėšų paskirtis, kartu ir galimybė jomis disponuoti, perleisti, įgyti nuosavybės teise, priklauso nuo sudarytos sutarties sąlygų. Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai, pagrįstai analizuodami bei vertindami Paramos sutarties sąlygas, teisingai nustatė, jog paramos gavėjo A. P. teisė disponuoti už paramos lėšas įgytu turtu yra suvaržyta, nes pagal sutarties 17.17 punktą paramos gavėjas penkerius metus nuo sutarties pasirašymo datos be Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos rašytinio sutikimo negali perleisti turto ar kitokiu būdu suvaržyti daiktinių teisių į turtą, jei šiam turtui įsigyti yra suteikta parama; be to, vadovaujantis sutarties 17.19 punktu, paramos gavėjas negali keisti savo veiklos, kuriai yra suteikiama parama, pobūdžio, projekto įgyvendinimo vietos ir sąlygų mažiausiai penkerius metus nuo sutarties pasirašymo datos. Svarbu ir tai, kad sutarties 17.18 punkte yra nustatyta, jog, tik įvykdžius projektą, įgyvendintos investicijos tampa paramos gavėjo nuosavybe, o sutartis pasibaigia šalims įvykdžius visus sutartinius įsipareigojimus (sutarties 49 punktas).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai teisingai sprendė dėl tikslinių Europos Sąjungos lėšų, skirtų jos remiamam projektui vykdyti, ir negalimumo nukreipti išieškojimą į skolininko A. P. turtą, įgytą panaudojus Europos Sąjungos lėšas, kol nepasibaigė programos projekto kontrolės laikotarpis (remiamo projekto vykdymo laikotarpiu ir projekto veiklos privalomojo tęstinumo laikotarpiu). Apibendrindama tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatyto pagrindo (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai) naikinti apeliacinės instancijos teismo priimtą nutartį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 29 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 72,93 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai). Atmetus kasacinį skundą, jos priteistinos iš kasatorės.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės D. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 72,93 Lt (septyniasdešimt du litus 93 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), įmokos kodas 5660).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjos Dangutė Ambrasienė
Gražina Davidonienė
Janina Januškienė