(S)                                                                                      Civilinė byla Nr.3K-3-153/2008

                                                                            Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                           44.2.3; 73.2.5.5; 95.6.2

 

 

                                                                    

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2008 m. kovo 3 d.

Vilnius

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš  teisėjų: Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas), Algio Norkūno (pranešėjas) ir Sigitos Rudėnaitės,

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Baldenis“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugpjūčio 13 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Baldenis“ ieškinį atsakovui UAB DK „PZU Lietuva“ dėl draudimo išmokos priteisimo; tretieji asmenys – UAB „Kautra“, A. G., D. M. 

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :                                              I. Ginčo esmė

 

 

2004 m. gruodžio 24 d. apie 17 val. 55 min. trečiasis asmuo A. G., eidamas darbines pareigas, vairuodamas trečiajam asmeniui UAB „Kautra“ priklausantį autobusą „Ikarus“, partrenkė ta pačia kryptimi ėjusį be atšvaito ar kitokio šviesą atspindinčio elemento neblaivų pėsčiąjį. Po susidūrimo su pėsčiuoju jis sustabdė autobusą, įjungė avarinę šviesos signalizaciją ir salono apšvietimą, galinis kairysis autobuso kampas liko išsikišęs priešpriešinėje eismo juostoje apie 70 cm, išsikišusiame autobuso šone nebuvo įrengta gabaritinių šviesų. Po kelių minučių į stovintį autobusą atsitrenkė priešpriešine eismo juosta važiavęs ieškovui priklausantis automobilis „Ford“, vairuojamas trečiojo asmens D. M. Po susidūrimo automobilis nuvažiavo nuo kelio sankasos, atsitrenkė į medį ir buvo apgadintas. Tuo metu, kai automobilis trenkėsi į autobusą, autobuso vairuotojas iš krovinių dėtuvės išiminėjo avarinio sustojimo ženklą.

Iškelta dėl eismo įvykio baudžiamoji byla buvo nutraukta, nesant autobuso vairuotojo veikoje nusikaltimo sudėties (kaltės). Prokuroro nutarime dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo konstatuota, kad autobuso vairuotojas nepažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) reikalavimų, nes neturėjo galimybės pastebėti pėsčiojo ir išvengti susidūrimo, taip pat dėl laiko stokos jis fiziškai negalėjo įvykdyti KET 269.1 punkto reikalavimo pastatyti avarinio sustojimo ženklą; automobilio vairuotoja pažeidė KET 171, 173 punktų reikalavimus, nes nesilaikė saugaus atstumo ir nepasirinko saugaus greičio taip, kad išvengtų susidūrimo su kliūtimi.

Ieškovas teigia, kad jam padaryta žala dėl automobilio apgadinimo atsirado dėl trečiųjų asmenų (autobuso vairuotojo A. G. ir autobuso valdytojo UAB „Kautra“) neteisėtų veiksmų, nes vairuotojas nepastatė avarinio sustojimo ženklo ir nesiėmė jokių priemonių įspėti apie kliūtį kelyje kitus eismo dalyvius, o autobuso valdytojas eksploatavo techniškai netvarkingą autobusą (jame nebuvo įrengta gabaritinių šviesų). Šią žalą jam turi atlyginti draudikas (atsakovas UAB DK „PZU Baltija“), su kuriuo autobuso valdytojas yra sudaręs civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį. Atsakovas nepagrįstai atsisako mokėti draudimo išmoką motyvuodamas tuo, kad nenustatyta trečiųjų asmenų kaltės dėl eismo įvykio.

Ieškovas prašo priteisti jam iš atsakovo 6627 Lt draudimo išmoką, 350 Lt žalos dydžio nustatymo išlaidų, 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

               

            II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

           

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2007 m. kovo 27 d. sprendimu ieškinį patenkino.

Teismas nurodė, kad apylinkės prokuroro nutarime nustatyta, jog autobuso vairuotojas po susidūrimo su pėsčiuoju sustojo važiojamojo kelio dalyje taip, kad galinis kairysis autobuso kampas liko išsikišęs priešpriešinėje eismo juostoje apie 70 cm, jis nepastatė avarinio ženklo ir taip neįvykdė KET 269.1 punkto reikalavimų, dėl to automobilio vairuotoja atsitrenkė į autobusą. Nors pagal baudžiamąjį įstatymą autobuso vairuotojo kaltės nenustatyta, tačiau atsirado civilinė atsakomybė, nes jis nebuvo tiek rūpestingas ir atidus, kiek šioje situacijoje reikėjo (CK 6.246 straipsnio 1, 3 dalys, KET 53, 269.1 punktai). Tai, kad autobuso vairuotojas nebuvo pakankamai rūpestingas ir apdairus ir dėl to buvo padaryta žala ieškovo automobiliui, patvirtina ir Lietuvos teismo ekspertizės centro 2005 m. kovo 9 d.  specialisto išvada bei ikiteisminio tyrimo medžiaga.  Trečiojo asmens UAB „Kautra“ ir atsakovo draudimo sutartis sudaryta Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 795 ir Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo sąlygomis. Žala ieškovo automobiliui padaryta dėl trečiojo asmens UAB „Kautra“ darbuotojo neteisėtų veiksmų. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad eismo įvykis pripažintas nedraudiminiu. Teismas konstatavo, kad byloje nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, kurioms esant, draudikas privalo išmokėti ieškovui draudimo išmoką.

Teismas pažymėjo, kad draudiko atsisakymas mokėti draudimo išmoką tuo pagrindu, jog ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta autobuso vairuotojo ir autobuso valdytojo (draudėjo) kaltės yra nepagrįstas, nes siejant draudimo išmokos mokėjimą ne su draudiminiu įvykiu, o su vairuotojo kalte, draudimas nuo avarijų, esant privalomajam civilinės atsakomybės draudimui, prarastų savo reikšmę. Draudėjams, apsidraudusiems turtinį interesą būtent šiuo draudimu, atsitikus draudiminiam įvykiui yra galimybė kompensuoti nuostolius, atsiradusius ir dėl paties draudėjo kaltės, išskyrus atvejus, kai draudiminis įvykis atsiranda dėl draudėjo tyčios.

 

               Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2007 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir ieškinį atmetė.

            Teisėjų kolegija nurodė, kad Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvados 5 punkte išvardyta, ką privalėjo padaryti autobuso vairuotojas  po susidūrimo su pėsčiuoju, t. y. jis turėjo įjungti avarinę šviesos signalizaciją ir pastatyti avarinio sustojimo ženklą. Ekspertui nebuvo pateiktas klausimas, ar autobuso vairuotojo veiksmai prieštaravo KET reikalavimams. Toks klausimas pateiktas tik dėl automobilio vairuotojos veiksmų. Ekspertas nustatė, kad automobilio vairuotoja nevykdė KET 171, 173 punktų reikalavimų (Išvados 6 punktas). Autobuso vairuotojas teismui  paaiškino, kad po susidūrimo su pėsčiuoju jis nuėjo paimti iš krovinių dėtuvės avarinio sustojimo ženklo, tačiau tuo metu į autobusą atsitrenkė automobilis. Teisėjų kolegija konstatavo, kad autobuso vairuotoją galima būtų pripažinti nepakankamai rūpestingu tik tuo atveju, jeigu būtų įrodyta, jog jis turėjo pakankamai laiko po eismo įvykio su pėsčiuoju iki transporto priemonių susidūrimo avarinio sustojimo ženklui pastatyti, tačiau to nepadarė. Šios aplinkybės ieškovas neįrodė. Teisėjų kolegija sprendė, kad eismo įvykio priežastis buvo automobilio vairuotojos neatsargumas, o autobuso vairuotojas nėra atsakingas už padarytą žalą. Transporto priemonių valdytojų civilinei atsakomybei privalomasis draudimas suteikia apsaugą tuo atveju, jei ji atsiranda už žalą atsakingam asmeniui valdant transporto priemonę. Nenustačius, kad valdytojas atsakingas už žalą, nėra pagrindo mokėti draudimo išmoką dėl tretiesiems asmenims atsiradusios žalos.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

           

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.246-6.248 straipsnius, pažeidė procesinės teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

 

1. Dėl trečiųjų asmenų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis).

Teisėjų kolegija visiškai neatsižvelgė į tai, kad įstatymas neteisėtus veiksmus sieja ne tik su bendro pobūdžio reikalavimu elgtis rūpestingai ir atidžiai, bet ir su konkrečių įstatyme įtvirtintų pareigų nevykdymu; taip pat visiškai neįvertino autobuso valdytojo (trečiojo asmens UAB „Kautra“) neteisėtų veiksmų.

 Nagrinėjamu atveju nustatant neteisėtą veiką turi būti įvertinti tiek autobuso valdytojo, tiek autobuso vairuotojo veiksmai (neveikimas). KET 56 punkte nustatyta, kad eismo dalyviai, sudarę kliūtį kelyje, privalo ją pašalinti, o negalėdami to padaryti turi pranešti policijai, pažymėti kliūtį ir visais įmanomais būdais įspėti apie ją kitus eismo dalyvius. KET 269.1 punkte nustatyta, kad, įvykus eismo įvykiui, su juo susijęs vairuotojas privalo nesukeldamas papildomo pavojaus sustoti, įjungti avarinę signalizaciją, pastatyti avarinio sustojimo ženklą. Byloje nustatyta, kad po susidūrimo su pėsčiuoju autobuso vairuotojas sustabdė autobusą taip, kad autobuso galinė dalis išsikišo į priešpriešinio eismo juostą, sudarydama kliūtį ja važiuojančioms transporto priemonėms; jis kliūties nepažymėjo (nepastatė avarinio sustojimo ženklo) ir apie tai neįspėjo atvažiuojančio automobilio vairuotojos. Akivaizdu, kad tokie autobuso vairuotojo veiksmai vertintini kaip neteisėti CK 6.246 straipsnio prasme. KET 60 punkte nustatyta, kad draudžiama eksploatuoti techniškai netvarkingą, techninių reikalavimų neatitinkančią transporto priemonę. Autobusas yra didelių gabaritų transporto priemonė, todėl jo gabaritai turi būti pažymėti. Iš byloje esančių nuotraukų matyti, kad autobusas neturi galinio kairiosios pusės atšvaito, žyminčio transporto priemonės gabaritus. Šis techninės būklės trūkumas neabejotinai turėjo įtakos tam, kad automobilio vairuotoja laiku nepastebėjo kliūties. Autobuso valdytojas eksploatavo techniškai netvarkingą autobusą, taip nevykdė KET 60 punkto reikalavimų ir elgėsi nerūpestingai. Tokie jo veiksmai vertintini kaip neteisėti CK 6.246 straipsnio prasme. Pažymėtina, kad Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje taip pat nurodyta, kad autobuso vairuotojas nevykdė KET 269.1 punkto reikalavimų, o ant autobuso šonų nebuvo įrengta šoninių gabaritinių šviesų.

 

2. Dėl priežastinio ryšio tarp trečiųjų asmenų neteisėtų veiksmų ir ieškovui padarytos žalos (CK 6.247 straipsnis).

Teisėjų kolegija eismo įvykio, o kartu ir žalos atsiradimo priežastimi laikė automobilio vairuotojos veiksmus, tuo tarpu autobuso vairuotojo veiksmai, jos nuomone, galėjo būti eismo įvykio priežastimi tik tuo atveju, jeigu jis būtų turėjęs pakankamai laiko avarinio sustojimo ženklui pastatyti. Toks CK 6.247 straipsnio aiškinimas ir taikymas visiškai neatitinka priežastinio ryšio turinio ir esmės. Nekyla abejonių, kad, autobusui stovint savo eismo juostoje ir nesudarant kliūties, transporto priemonės nesusidurtų, žala ieškovo turtui nebūtų padaryta. Tiesioginė eismo įvykio ir žalos atsiradimo priežastis buvo kelyje sudaryta kliūtis ir autobuso vairuotojo neveikimas. Aplinkybė turėjo jis pakankamai laiko avarinio sustojimo ženklui pastatyti ar ne, priežastiniam ryšiui neturi jokios reikšmės, nes kliūtis kelyje gali būti žymima ar kiti eismo dalyviai apie ją įspėjami ir kitokiais būdais, o kliūties pašalinimas tokiu būdu apskritai negalimas. Netiesioginiu priežastiniu ryšiu su eismo įvykiu ir padaryta žala buvo susiję ir autobuso valdytojo veiksmai – techniškai netvarkingo autobuso eksploatavimas. Byloje nenustatyta, kad automobilio vairuotoja pažeidė KET reikalavimus. Netgi ir nustačius, kad ji pažeidė KET, eismo įvykis ir žala nebūtų kilę, jeigu autobuso vairuotojas būtų autobusą sustabdęs savo eismo juostoje arba įvykdęs KET 56, 269.1 punktų reikalavimus. Automobilio vairuotojos tariamai padaryti KET pažeidimai galėjo turėti įtakos tik žalos dydžiui, tačiau jokiu būdu ne žalai kaip tokiai. Taigi nėra jokio pagrindo teigti, kad eismo įvykį ir žalą lėmė automobilio vairuotojos veiksmai.

 

3. Dėl trečiųjų asmenų kaltės (CK 6.248 straipsnis).

Teisėjų kolegija teigdama, kad autobuso vairuotojo kaltė byloje neįrodyta, visiškai neatsižvelgė į tai, kaip nagrinėjamoje situacijoje reikia pasielgti pagal teisės aktus ir atsargaus bei rūpestingo elgesio standartus; taip pat į tai, kad civilinės atsakomybės atveju skolininko kaltė preziumuojama ir byloje ši prezumpcija nebuvo nuginčyta.

Bylos aplinkybės ir surinkti įrodymai patvirtina, kad autobuso vairuotojas nevykdė KET 56, 269.1 punktų, o autobuso valdytojas – KET 60 punkto reikalavimų bei pareigos elgtis rūpestingai; taip pat kad yra priežastinis ryšys tarp trečiųjų asmenų neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos. Tuo tarpu atsakovas nenuginčijo CK 6.248 straipsnyje įtvirtintos žalą padariusio asmens kaltės prezumpcijos. Galbūt ir būtų galima teigti, kad autobuso vairuotojas dėl objektyvių priežasčių (laiko stokos) nepastatė avarinio sustojimo ženklo, tačiau pašalinti sudarytos kliūties ar apie ją įspėti kitus eismo dalyvius jam niekas netrukdė. Nekyla abejonių, kad bet kuris rūpestingas eismo dalyvis pašalintų kelyje sudarytą kliūtį arba imtųsi priemonių apie ją įspėti. Pareiga elgtis būtent taip įtvirtinta KET. Autobuso vairuotojas jokių panašių veiksmų neatliko ir dėl jo kaltės įvyko transporto priemonių susidūrimas. Taip pat būtina atsižvelgti ir į neatsakingus autobuso valdytojo veiksmus – techniškai netvarkingos transporto priemonės eksploatavimą. Pažymėtina, kad specialisto išvadoje taip pat nurodyta, jog autobuso vairuotojas nepasielgė taip, kaip nustatyta KET, ir neįvykdė bendros eismo dalyvių pareigos būti atidiems ir rūpestingiems.

 

4. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 12, 117-134, 176, 178, 185 straipsnius.

Byloje esančių įrodymų visuma leidžia daryti vienareikšmę išvadą, kad eismo įvykį ir žalą lėmė neteisėti trečiųjų asmenų A. G. ir UAB „Kautra“ veiksmai, nes jie neįvykdė KET reikalavimų ir nesielgė atidžiai ir rūpestingai, nors tam turėjo visas galimybes. Teisėjų kolegijos padaryta priešinga išvada, kad neįrodyta trečiojo asmens A. G. kaltė, yra visiškai nepagrįsta ir prieštarauja bylos aplinkybėms ir įrodymams. Teisėjų kolegija, grįsdama sprendimą ikiteisminio tyrimo metu surašyta specialisto išvada, visiškai neatsižvelgė ir nepasisakė dėl tų išvados dalių, kurios paneigia teismo padarytas išvadas. Be to, teisėjų kolegija nepasisakė dėl kitų byloje esančių įrodymų, nenurodė motyvų, kodėl juos atmetė, taip pat nenurodė, kokius įrodymų vertinimo pažeidimus padarė pirmosios instancijos teismas.

Teisėjų kolegija netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą tarp šalių. Įstatyme įtvirtintą skolininkų (autobuso valdytojo ir vairuotojo) kaltės prezumpciją turėjo paneigti atsakovas, tačiau to nepadarė.

Teisėjų kolegija pažeidė teisės būti išklausytam principą. Ieškovas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašė visus teismo dokumentus siųsti ieškovui atstovaujančiam advokatui.  Nepaisant šio prašymo, jokie pranešimai apie apeliacinio skundo nagrinėjimo vietą ir laiką nurodytu adresu nebuvo siunčiami. Ieškovas pavėluotai sužinojo apie teismo posėdžio vietą ir laiką, dėl to jame nedalyvavo ir negalėjo apginti savo teisių. Taip buvo pažeistos jo procesinės teisės, ir tai yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punktą.   

 

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, skundą atmesti. Jame nurodoma, kad teisėjų kolegija, priimdama sprendimą, vadovavosi tuo, jog dėl laiko stokos autobuso vairuotojas neįvykdė tik vieno iš KET 269.1 punkto reikalavimų – nepastatė avarinio sustojimo ženklas, o kitus šio punkto reikalavimus – sustoti po eismo įvykio ir įjungti avarinę šviesos signalizaciją – įvykdė tinkamai. Byloje nustatyta, kad transporto priemonių susidūrimo metu autobuso vairuotojas vykdė reikalavimą pažymėti avarijos vietą avarinio sustojimo ženklu. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad vairuotojas dėl savo nerūpestingumo nepagrįstai ilgai uždelsė pastatyti avarinio sustojimo ženklą. Specialisto išvadoje konstatuota, kad automobilio vairuotoja neįvykdė KET 171. 173 punktų reikalavimų. Teisėjų kolegija, įvertinusi šias aplinkybes, pagrįstai sprendė, kad autobuso vairuotojas nėra atsakingas už transporto priemonių susidūrimą ir atsiradusią žalą. Teisėjų kolegija nepažeidė procesinės teisės normų. Teisėjų kolegija vadovavosi specialisto išvada ir apylinkės prokuroro nutarimu, kuriuose nurodyta, kad būtent automobilio vairuotojos veiksmai lėmė susidūrimą su stovinčiu autobusu. Jokių kitų įrodymų, paneigiančių šią išvadą, byloje nėra.             

 

            Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

            Dėl civilinės atsakomybės pagrindų ypatumų esant civilinės atsakomybės draudimo santykiams

 

            Civilinės atsakomybės bendrieji pagrindai yra žala (nuostoliai), neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp žalos (nuostolių) ir neteisėtų veiksmų, kaltė.

            Neteisėti veiksmai kaip civilinės atsakomybės pagrindas pagal CK 6.246 straipsnį yra įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos neįvykdymas arba įstatymu ar sutartimi draudžiamų veiksmų atlikimas arba bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisinių aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms ar teisei (pažeidžiama bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai). Neveikimas yra tada, kai asmeniui nustatyta pareiga ką nors atlikti, ką nors daryti, kokiu nors būdu elgtis ar dar kitoks nurodymas būti aktyviam, bet asmuo tos pareigos nevykdo. Tai neteisėta, jeigu nurodyto pobūdžio elgesio reikalaujama teisės aktų ar teisės pagrindu. Atskirais atvejais veiksmų neteisėtumą civilinėje atsakomybėje gali sudaryti pareigos, kurios pagrindą sudaro moraliniai, etiniai ar kitokie reikalavimai, nevykdymas (pvz., taikant profesinę civilinę atsakomybę). Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai šią pareigą įvykdė. Konkrečiu atveju teismas turi kvalifikuoti faktinius santykius pagal teisę ir iš teisinių santykių prigimties bei asmeniui keliamų teisinių reikalavimų visumos spręsti, kokios teisės ir pareigos skirtos asmeniui, ar jos buvo objektyviai įvykdytos. Galėjimas ar negalėjimas, galimybių turėjimas ar neturėjimas, sugebėjimas ar nesugebėjimas atlikti reikalaujamus veiksmus ar susilaikyti nuo jų atlikimo yra kaltės, o ne neteisėtumo klausimas.

            Jeigu transporto priemonė dalyvauja eisme, tai jų, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojo ir (ar) vairuotojo teisės ir pareigos nustatytos bendruosius ir specialiuosius reikalavimus nustatančių teisės aktų. Pagal Civilinio kodekso 6.263 straipsnį iš kiekvieno asmens reikalaujama tokio elgesio, kad niekam nebūtų padaryta žala. Eismą keliuose reglamentuojančiuose aktuose nustatytos konkrečios pareigos, kurias vykdant žalos neatsirastų. Tai Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas, Kelių eismo taisyklės, kiti teisės aktai.

Transporto priemonės vairuotojas yra eismo dalyvis (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 7 dalis). Eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui, netrukdyti eismui (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 8 straipsnio 3 dalis 3 punktas), sudarę kliūtį ar sukėlę pavojų kelyje privalo kliūtį ar pavojų pašalinti, o nesant galimybės tai padaryti, pranešti apie kliūtį, ją pažymėti ir visais galimais būdais įspėti apie kliūtį ar pavojų kitus eismo dalyvius (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 8 straipsnio 3 dalis 5 punktas). Įvykus eismo įvykiui eismo dalyvis privalo nedelsdamas sustoti ir pažymėti eismo įvykio vietą Kelių eismo taisyklių  nustatyta tvarka (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 23 straipsnio 1 punktas). Pagal Kelių eismo taisykles eismo dalyviai privalo išmanyti minėtą įstatymą, taip pat mokėti Kelių eismo taisykles ir šių teisės aktų laikytis. Visi eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, netrukdyti eismo (Kelių eismo taisyklių 53 punktas), sudarę kliūtį ar sukėlę kelyje pavojų privalo šią kliūtį ar pavojų pašalinti, o negalėdami to padaryti, – pranešti atitinkamiems asmenims, pažymėti kliūtį ir visais įmanomais būdais įspėti apie kliūtį ar pavojų kitus eismo dalyvius (Kelių eismo taisyklių 56 punktas), įvykus eismo įvykiui su juo susijęs vairuotojas privalo, nesukeldamas papildomo pavojaus, iš karto sustoti, įjungti avarinę signalizaciją, pastatyti avarinio sustojimo ženklą (Kelių eismo taisyklių 269 punktas). Ar eismo dalyvio veiksmai po eismo įvykio buvo teisėti, turi būti sprendžiama pagal teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias jo elgesį konkrečioje situacijoje, o šios nuostatos turi būti taikomos ir aiškinamos atsižvelgiant į būtinumą elgtis pagal bendruosius tą situaciją reglamentuojančius principus,  taip pat atsižvelgiant į civilinės atsakomybės tuo atveju ypatumus.

            Kelių eismo dalyvių pareiga įvykus eismo įvykiui yra iš karto sustoti nesukeliant papildomo pavojaus; įjungti avarinę signalizaciją ir pastatyti avarinio sustojimo ženklą (Kelių eismo taisyklių 269.1 punktas). Ši norma turi būti interpretuojama kartu su bendraisiais reikalavimais, kurie keliami sudarius kliūtį kelyje.

            Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas reglamentuoja eismo dalyvio, taip pat vairuotojo pareigas, įvykus eismo įvykiui. Reikalaujama nedelsiant sustoti ir pažymėti eismo įvykio vietą Kelių eismo taisyklių nustatyta tvarka (23 straipsnis 1 punktas). Šioje nuostatoje nedetalizuojama, kaip ir kur turi būti sustojama, bet apie tai nurodoma kitose šio įstatymo normose. Pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 3 punktą eismo dalyvis privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jo turto saugumui, netrukdyti eismui. Ši nuostata įpareigoja vairuotoją konkrečioje situacijoje spręsti, kokių atsargumo priemonių būtina imtis, kad nebūtų keliama pavojaus ir netrukdoma eismui sustojant po eismo įvykio, atsižvelgiant į konkrečią situaciją. Vairuotojo pareiga – išnaudoti visas galimas priemones konkrečioje situacijoje, o ne jų dalį. Jeigu ne visos priemonės panaudotos, tai vairuotojo veiksmai neteisėti, kad ne visos priemonės panaudotos, nes įstatyme išimčių nenustatyta. Ta aplinkybė, kad nėra galimybių ar neužtenka laiko pasinaudoti visomis priemonėmis, yra vertinamoji ir sprendžiama nagrinėjant kaltės klausimą. Pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 5 punktą eismo dalyvis, sudaręs kliūtį, sukėlęs pavojų, privalo kliūtį ar pavojų pašalinti, o nesant galimybės tai padaryti, – pranešti apie kliūtį ir visais galimais būdais įspėti apie kliūtį ar pavojų kitus eismo dalyvius. Ši nuostata taikoma ir po eismo įvykio, nes Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 23 straipsnyje nereglamentuojama, kur ir kaip vairuotojas turi sustoti po eismo įvykio, išskyrus tai, kad reikalauja sustoti nedelsiant. Vykdydamas abi šias nuostatas vairuotojas pirmiausia privalo nedelsdamas sustoti taip, kad keltų kuo mažesnį pavojų ar jo nekeltų, o nesant galimybės taip padaryti, – pažymėti kliūtį. Kelių eismo taisyklės yra žemesnės teisinės galios aktas, todėl jo reikalavimai dėl vairuotojo pareigų ir saugaus elgesio po eismo įvykio negali būti traktuojami ir taikomi taip, kad paneigtų įstatymo reikalavimą. Pažymėtina, kad Kelių eismo taisyklių 269.1 punkte nurodoma sustoti nekeliant papildomo pavojaus. Ar vairuotojas įvykdė neteisėtus veiksmus sustodamas po eismo įvykio, sprendžiama pagal tai, ar jis objektyviai nepažeidė nurodytų įstatyme nustatytų reikalavimų.

Pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 8 straipsnio 2 dalį eismo dalyvių elgesys grindžiamas tarpusavio pagarba ir atsargumu. Tai yra svarbiausi jų elgesio principai. Šioje byloje spręsti, ar vairuotojo veiksmai yra neteisėti, galima įvertinus, ar vairuotojo veiksmai atitiko eismo dalyviams keliamus bendruosius atsargumo reikalavimus. Minėta, kad konkrečiose normose iš eismo dalyvių reikalaujama imtis visų būtinų atsargumo priemonių. Be to, šiuo atveju svarbu, kad civilinės atsakomybės taikymas yra susijęs su civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Įpareigojant asmenis apdrausti civilinę atsakomybę yra sukurta žalos atlyginimo tikslų siekianti kompensavimo sistema. Jos tikslas ir paskirtis yra civilinės atsakomybės pagrindu, bet draudimo santykių principu užtikrinti kilusios žalos atlyginimą iš neteisėtų veiksmų. Dėl to yra pagrindas reikalauti, kad eismo dalyvio veiksmai atitiktų bendro pobūdžio reikalavimą elgtis atidžiai ir rūpestingai, kaip to reikalaujama CK 246 straipsnio 1 dalyje.

            Byloje yra duomenų, kad vairuotojas sustojo važiuojamojoje dalyje, įstrižai, sudarė kliūtį važiuojantiesiems priešpriešine juosta, kliūties nepatraukė, jos visais įmanomais būdais nepažymėjo savo važiavimo juostoje, o į priešpriešinę juostą išsikišusios kliūties galinės dalies iš viso nepažymėjo. Ar jis atliko neteisėtus veiksmus, t. y. objektyviai neįvykdė teisinės pareigos, ir dėl to kilo žala, t. y. ar egzistuoja priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos ir (ar) yra vairuotojo ir transporto priemonės valdytojo kaltės dėl žalos, gali būti atsakyta tik įvertinus visus šiuos teisinius aspektus. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas netaikė Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo, nesvarstė neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio ir kaltės kaip civilinės atsakomybės pagrindų, susijusių su civilinės atsakomybės draudimo santykių atsiradimu, ypatumų. Teismas apsiribojo tik tuo, kad nėra vairuotojo kaltės, kuri taikoma kiekvienu paprastu atveju, taikant civilinę atsakomybę.

Apeliacinės instancijos teismas kaltės nebuvimą motyvavo tuo, kad vairuotojas neturėjo laiko pažymėti kelyje sustojusią po eismo įvykio transporto priemonę abiem Kelių eismo taisyklių nurodytais būdais. Kaltės klausimas yra teisės klausimas, kai svarstoma, kokių teisinių reikalavimų ir kokių teisiškai argumentuojamų pagrindų nesugebėjo įvykdyti skolininkas. Teisinius reikalavimus teismas kildino tik iš Kelių eismo taisyklių, bet netaikė nurodytų Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatų, bendrosios atidumo ir rūpestingumo pareigos pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį ir pareigos elgtis taip, kad nebūtų padaryta žalos pagal CK 6.263 straipsnio 1 dalį. Be to, šiuo atveju teismas nesvarstė kaltės, kaip civilinės atsakomybės pagrindo, ypatumų, nes civilinė atsakomybė yra privalomojo civilinės atsakomybės draudimo atsiradimo sąlyga. Civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas ir paskirtis – civilinės atsakomybės pagrindu ir draudimo santykių principu užtikrinti žalos, kuri atsirado ne dėl tyčinių veiksmų, atlyginimą, Draudimo prievolė atsiranda intervale nuo tyčinių veiksmų iki paprasto neatsargumo, jei sutartyje nenustatyta kitaip. Paprastas neatsargumas, kaip kaltė, sudaranti pagrindą civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykiams atsirasti, gali būti kaip objektyvi klaida, mažiausias neapsižiūrėjimas, neatidumas ar nepakankamas apdairumas, net nesugebėjimas konkrečioje situacijoje numatyti visų saugaus elgesio galimybių ir jomis pasinaudoti. Skolininko kaltė  preziumuojama, todėl jis turi įrodyti, kad ėmėsi visų konkrečioje situacijoje galimų priemonių žalai išvengti (CPK 178 straipsnis). Jeigu nustatinėjama skolininko, kuris yra transporto priemonę valdanti įmonė, kaltė, tai reikia įvertinti, kad darbuotojo kaltė yra tik dalis skolininko kaltės. Skolininkas šiuo atveju yra asmuo, kuriam atsirado civilinė atsakomybė. Tai – asmuo, apdraudęs transporto priemonę. Jei jis yra pasamdęs vairuotoją, tai atsako ir už darbuotojų tinkamą pasirinkimą, jų mokymą, instruktavimą ir pasirengimą saugiai elgtis kelyje kaip eismo dalyviui (CK 6.248 straipsnis). Šiais aspektais teismas nenagrinėjo kaltės klausimo, todėl pirmiau nurodytas teisines nuostatas pažeidė. Tai sudaro pagrindą panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

            Kasacinio skundo argumentai dėl procesinių teisės normų pažeidimo iš dalies pagrįsti.

Pagal CPK 185 straipsnį turi būti įvertinti įrodymai visapusiškai ištyrus bylos aplinkybes. Teismas rėmėsi specialisto išvada, tačiau nepasisakė dėl visų joje esančių reikšmingų bylai duomenų. Vertinant kaltę ir maksimalių atsargumo reikalavimų įvykdymą svarbi yra specialisto išvados nuostata, kad vairuotojas privalėjo paženklinti transporto priemonės dalį, kuri buvo išsikišusi į priešpriešinio eismo juostą (specialisto išvados 5 punkto 2 dalis, 7 punktas). Netinkamai įvertinęs įrodymus teismas padarė išvadą, kad įvykio priežastis – vieno vairuotojo neatsargumas. Šiuo atveju turi būti iš naujo vertinamos bylos aplinkybės, ar vieno vairuotojo neatsargumas yra tokio laipsnio, kad jis yra vienintelė žalos atsiradimo priežastis. Turi būti paisoma to, kad žala padaryta situacijoje, kuri atsirado po eismo įvykio kelyje sustojusios kaip kliūtis transporto priemonės vairuotojo veiksmų pasekmė – sustojimas po eismo įvykio sukeliant pavojų, nepašalinant kliūties ir jos nepažymint, dėl to buvo suvaržytos kito eismo dalyvio galimybės įvertinti kliūtį.

            Pagal Kelių eismo taisyklių 173 punktą vairuotojas privalo sulėtinti greitį, sustabdyti transporto priemonę ir kliūtį apvažiuoti, jeigu jis gali kliūtį pastebėti. Vieno vairuotojo kaltė ir neteisėti veiksmai gali būti konstatuoti ir dėl to, jeigu jis sukliudė kitam vairuotojui pastebėti kliūtį, t. y. nebuvo visiškai atsargus. Į kliūtį atsitrenkęs vairuotojas dėl jam padarytos žalos atlyginimo gali būti pripažintas kaltu visiškai ar iš dalies dėl to, jei jis atsitrenkė į kliūtį, kurią galėjo suvokti, įvertinti kaip laiku ją pastebėjęs. Šiuo požiūriu teismas neanalizavo abiejų vairuotojų kaltės.

            Teismas turi įvertinti tai, kad kitas eismo dalyvis nevisai teisingai galėjo įvertinti situaciją, kada sustojimo vietoje nebuvo ženklo, nebuvo pažymėta išsikišusi į jo judėjimo juostą autobuso galinė dalis. Ieškovo darbuotoja aiškino, kad ji supratusi, jog priešais esanti transporto priemonė važiuoja. Jos gabaritai nebuvo aiškūs, nes išsikišusi galinė dalis kėlė pavojų ir nebuvo pažymėta. Pagal įrodymų visumą ir vadovaudamasis bylos aplinkybių visapusišku ištyrimu teismas turi daryti išvadą, ar dėl žalos yra tik vieno iš asmenų kaltė.

            Kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo, CK 248 ir CPK 178 straipsnių pažeidimo atmetami, nes dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo teismas konkrečiai nepasisakė. Teismas  neteigė, jog jis nesivadovauja skolininko kaltės prezumpcija. Kaltės prezumpcija gali būti paneigiama. Teismas pagal bylos aplinkybes sprendė, kad prezumpcija paneigta. Kreditorius gali teikti įrodymus preziumuojamai kaltės aplinkybei paneigti, bet tokių įrodymų įvertinimas ir kaltės kaip neįrodytos paneigimas nereiškia nei skolininko kaltės prezumpcijos pažeidimo, nei įrodinėjimo naštos perkėlimo.

            Kasacinio skundo argumentas dėl absoliutaus teismo nutarties panaikinimo pagrindo nepagrįstas.

            Apeliacinės instancijos teismo sprendimo absoliutaus negaliojimo sąvoka CPK nevartojama. Apeliacinės instancijos teismų sprendimai ir nutartys yra peržiūrimi kasaciniame teisme nustatyta tvarka ir sąlygomis (CPK 340 straipsnio 1 dalis), o bendrosios proceso pirmosios instancijos teisme nuostatos (CPK 1–300 straipsniai) taikomos tiek, kiek neprieštarauja kasaciją nustatančioms nuostatoms (CPK 340 straipsnio 5 dalis). Tiesioginis CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatų taikymas apeliacinės instancijos teismo nutartims ar sprendimams patikrinti CPK nenumatytas. CPK 360 straipsnyje reglamentuojama galimybė išimtiniais atvejais perduoti bylą pirmosios instancijos teismui, nes iš suformuotų pagrindų matyti, jog procesinis dokumentas, priimtas pirmosios instancijos teisme, negali būti paliktas galioti dėl teisės į tinkamą teismo procesą neužtikrinimo pirmosios instancijos teisme. Jei ši teisė neužtikrinama apeliacinės instancijos teisme, tai turi būti kvalifikuojama kaip kasacijos pagrindas pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą – procesinės teisės pažeidimas, kuris galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties)  priėmimui, arba kaip viešojo intereso pažeidimas (CPK 353 straipsnio 2 dalis), sudarantis pagrindą išeiti už kasacinio skundo ribų, teisės į teisingą teismo procesą neužtikrinimas.

            Teisė į teisingą teismo procesą neužtikrinama, jeigu asmuo teisme neišklausomas. Jis neišklausomas, jei jam nesuteikiama galimybės teikti paaiškinimus raštu ar žodžiu. Ar asmuo nebuvo išklausytas, kokia tokio pažeidimo įtaka, priklauso nuo proceso konkrečioje instancijoje ypatybių. Apeliaciniame procese byloje dalyvaujantys asmenys į apeliacinius skundus teikia rašytinius atsiliepimus ir taip jie išklausomi raštu. Šia teise kasatoriai pasinaudojo. Jeigu byla apeliacine tvarka nagrinėjama teismo posėdyje žodžiu, tai dalyvaujantys asmenys gali teikti paaiškinimus ir žodžiu. Atvykimas ir dalyvavimas šiame procese nebūtinas, todėl naudojimasis šia teise priklauso nuo dalyvaujančio byloje asmens pasirinkimo. Jeigu teismo veiksmai, pavyzdžiui, dėl neinformavimo dalyvaujančio byloje asmens, jam šią teisę apribojo, tai gali sudaryti pagrindą svarstyti, kad yra kasacijos pagrindas pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Šiuo atveju apie bylos laiką ir vietą nebuvo informuotas dalyvaujantis byloje asmuo – šalies atstovas, kuriam turėjo būti siunčiami procesiniai dokumentai, bet šalis pranešimą apie bylą gavo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad yra padarytas CPK pažeidimas, bet vertina, kad šis pažeidimas negalėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, nes apeliaciniame procese buvo gauti šalies išsamūs paaiškinimai raštu ir taip jis buvo išklausytas. Šalis apie teismo posėdį buvo informuota, nepranešta tik atsakovui, bet pritrūko atsakovo ir atstovaujamojo bendradarbiavimo pagal pavedimo sutartį. Be to, kasaciniam teismui nenurodyta, kokias svarbias aplinkybes ar aspektus nedalyvavęs teismo posėdyje asmuo būtų pateikęs. Turi būti atsižvelgta į tai, kad apeliacinės instancijos teismo posėdyje nebuvo pateikta naujų įrodymų, o tik išklausyti žodiniai atvykusių asmenų paaiškinimai. Teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstą argumentą dėl CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkto pažeidimo ir nekonstatuoja šioje dalyje CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimo (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

 

            Dėl pagrindo išeiti už kasacinio skundo ribų

 

            Kasaciniame skunde nepateikta argumentų dėl esminių procesinės teisės normų pažeidimo, galinčio turėti įtakos teismo sprendimo teisėtumui dėl ne visų suinteresuotų bylos baigtimi asmenų įtraukimo į bylą.

            Tretieji asmenys, kurių teisėms arba pareigoms gali turėti įtakos bylos išsprendimas, gali būti įtraukiami į bylą teismo iniciatyva (CPK 47 straipsnio 1 dalis). Teismas neturi teisės spręsti klausimo dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų (CPK 266 straipsnis). Jeigu nagrinėjamas klausimas dėl transporto priemonės valdytojo, apdrausto privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, civilinės atsakomybės atsiradimo, tai byloje turi dalyvauti apdraustojo transporto priemonės valdytojo draudikas, nes nustačius civilinės atsakomybės sąlygas draudikui atsiranda ar gali atsirasti prievolė mokėti draudimo išmoką ar žalos atlyginimą regreso ar subrogacijos pagrindu. Jeigu, nagrinėjant civilinę bylą dėl apdrausto transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės atsiradimo ir civilinės atsakomybės sąlygų, yra duomenų, kad dėl žalos atsiradimo gali būti kalti ir dėl to civilinė atsakomybė ir civilinės atsakomybės draudimo santykiai atsirastų keliems asmenims ir jų draudikams, tai į bylą turėtų būti įtraukti visi šie asmenys. Jeigu žala yra padaryta dėl kelyje atsiradusios kaip kliūties transporto priemonės apgadinimo, kurios valdytojas privalomai apsidraudęs civilinės atsakomybės draudimu, o byloje nagrinėjama, kad žala galėjo atsirasti dėl kliūtį sudarančios transporto priemonės į ją atsitrenkusios transporto priemonės valdytojų mišrios kaltės, tai šių valdytojų civilinę atsakomybę apdraudę draudikai turi būti įtraukiami į bylą atitinkamų valdytojų ar vairuotojų pusėje trečiaisiais asmenimis. Priešingu atveju teismas neturi teisės teismo sprendime kalbėti dėl transporto priemonių valdytojų mišrios atsakomybės. Pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 19 straipsnio nuostatas dėl draudimo išmokų mokėjimo tvarkos teismas turi spręsti, ar už nukentėjusiam trečiajam asmeniui padarytą žalą proporcingai neatsako keli draudikai, o jų atsakomybės proporcijos nustatomos pagal atsakingo už padarytą žalą asmens kaltę (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 19 straipsnio 9 dalis). Nustatinėjant kaltės dydį nurodytu atveju ar nagrinėjamoje byloje, jeigu būtų pagrindas nustatyti mišrią kaltę ir spręsti dėl jos proporcijų, tai šių klausimų išsprendimas reikštų kartu ir pasisakymą dėl draudikų teisių pareigų ir jų apimties, todėl be jų dalyvavimo procese klausimo išsprendimas negalimas (CPK 47, 266 straipsniai).

            Pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 19 straipsnio 10 dalį asmenys, turintys regreso ar subrogacijos teisę į žalą padariusį asmenį, pretenziją gali pateikti tiesiogiai kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui (paprastai tai subrogacija) arba, jei tokio nėra, žalą padariusiam asmeniui.

            Jeigu yra nagrinėjamas klausimas dėl keleto transporto priemonių sužalojimo ir kyla klausimas dėl jų valdytojų mišrios atsakomybės, tai į bylą turi būti įtraukti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudikai, nors nagrinėjamoje byloje svarstomas tik vienos iš transporto priemonių apgadinimo nuostolių išieškojimo klausimas draudimo išmokos forma. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal bylos įrodymus esant duomenų apie abiejų vairuotojų padarytus Kelių eismo taisyklių ar kitų saugų eismą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus yra pagrindas įtraukti į bylos nagrinėjimą abiejų transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudikus (CPK 47, 266, 360 straipsniai).

            Šios nuostatos susijusios su teisės į teisingą teismą įgyvendinimu, yra aktualios teismų praktikai, todėl svarbios viešojo intereso atžvilgiu. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad padarytas procesinis pažeidimas – neįtrauktas į bylą dalyvauti transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudikas – negali būti pašalintas apeliacinės instancijos teisme, todėl byla grąžinama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 353, 360 straipsniai).                      

           

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

 

 n u t a r i a :

           

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą ir Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2007 m. kovo 27 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                 Antanas Simniškis

 

 

 

                                                                                                                        Algis Norkūnas

 

 

 

                                                                                                                        Sigita Rudėnaitė