Administracinė byla Nr. eA-420-556/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02402-2019-3

Procesinio sprendimo kategorija 12.2.2; 12.2.3

 (S)

 

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2021 m. vasario 24 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. A. ir L. A. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. A. ir L. A. skundus atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

I.

 

1.       Pareiškėjas A. A. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija) 2019 m. birželio 10 d. sprendimą Nr. S-70(7-46/2019); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2019 m. kovo 21 d. sprendimą Nr. (21.222)FR0682-79 (toliau – ir VMI 2019 m. kovo 21 d. sprendimas); 3) įpareigoti atsakovą pakartotinai atlikti A. A. mokestinį patikrinimą, pripažįstant, kad: 2011 m. rugsėjo 16 d. E. L. pareiškėjui suteikė 50 000 svarų sterlingų (198 370 Lt) paskolą, 2011 m. gruodžio 9 d. R. S. (R. S.) A. A. suteikė 300 000 Ukrainos grivinų (96 533 Lt) paskolą, 2012 m. vasario 12 d. V. Z. pareiškėjui grąžino 98 000 Lt likusią dalį paskolos, 2012 m. sausio 11 d. D. J. A. A. grąžino 50 000 Lt paskolą, 2012 m. vasario 21 d. K. R. pareiškėjui grąžino 100 000 Jungtinių Amerikos Valstijų (toliau – JAV) dolerių paskolą, A. A. realiai gavo dovanas iš tėvų, kurios buvo deklaruotos PRC911 deklaracijoje, L. A. nurodytos vartojimo išlaidos nėra vien tik susijusios su grynųjų pinigų išlaidomis. Pareiškėjas taip pat prašė jam priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Pareiškėja L. A. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Komisijos 2019 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. S-75(7-56/2019); 2) panaikinti VMI 2019 m. balandžio 12 d. sprendimą Nr. (21.222)FR0682-99 (toliau – ir VMI 2019 m. balandžio 12 d. sprendimas).

3.       Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 26 d. nutartimi administracinės bylos pagal pareiškėjo A. A. ir pareiškėjos L. A. skundus buvo sujungtos į vieną administracinę bylą.

4.       Skunduose pareiškėjai nurodė faktines aplinkybes, susijusias su atliktu jų mokestiniu patikrinimu, ir teigė, kad ginčijami sprendimai yra nepagrįsti bei neteisėti ir buvo priimti klaidingai vertinant nustatytas faktines aplinkybes. Jie taip pat nurodė mokestiniam ginčui reikšmingą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bei pateikė teisės normų ir bylai reikšmingų faktinių aplinkybių analizę.

5.       Pareiškėjas A. A. skunde paaiškino, kad su jam apskaičiuotu 20 008,16 Eur mokėtinu gyventojų pajamų mokesčiu (toliau – GPM), 11 557,27 Eur GPM delspinigių ir pritaikyta 6 002 Eur GPM bauda, iš viso – 37 567,43 Eur – nesutinka. Savo nesutikimą A. A. grindė tuo, kad jo ginčijamame Komisijos sprendime nepagrįstai buvo atsisakyta pripažinti pareiškėjo gautus grynuosius pinigus iš fizinių asmenų bei iš tėvų gautas dovanas ir neteisėtai buvo apskaičiuoti mokesčiai už 2012 m. bei vartojimo išlaidos.

6.       A. A. nurodė, kad ginčijamame Komisijos sprendime, pažeidžiant tiesioginių ir netiesioginių įrodymų vertinimo taisykles, buvo nepagrįstai atsisakyta pripažinti, kad 2011 m. rugsėjo 16 d. E. L. pareiškėjui suteikė 50 000 svarų sterlingų (198 370 Lt) paskolą, o 2011 m. gruodžio 9 d. R. S. suteikė 300 000 Ukrainos grivinų (96 533 Lt) paskolą, kadangi:

6.1.                      Byloje yra pateikti 2011 m. rugsėjo 16 d. ir 2011 m. gruodžio 9 d. rašytiniai E. L. ir R. S. paskolos rašteliai, kuriuose aiškiai nurodyta, jog E. L. A. A. perduoda 50 000 svarų sterlingų bei tai, jog R. S. pareiškėjui perduoda 300 000 Ukrainos grivinų (96 533 Lt). Taip pat buvo nustatyta, kad tiek A. A., tiek E. L. bei R. S. pateikė paaiškinimus, kuriuose patvirtino grynųjų pinigų perdavimo faktą. Taigi, šios aplinkybės yra tiesioginiai įrodymai, kurie patvirtina realų grynųjų pinigų perdavimo pareiškėjui faktą.

6.2.                       Mokestinio patikrinimo metu buvo nustatytas ir netiesioginis įrodymas, kuris patvirtina, kad A. A. iš E. L. realiai gavo 50 000 svarų sterlingų (198 370 Lt) grynųjų pinigų sumą, o iš R. S. – 300 000 Ukrainos grivinų (96 533 Lt) grynųjų pinigų sumą, nes vėliau šiuos pinigus pareiškėjas panaudojo suteikdamas paskolas savo bendrovėms. Nurodė, kad šios aplinkybės yra patvirtintos buhalteriniais apskaitos dokumentais.

6.3.                      2011 m. rugsėjo 16 d. E. L. ir 2011 m. gruodžio 9 d. R. S. paskolos rašteliai mokesčių administratoriui buvo pateikti dar 2012 m., t. y. tuo metu, kai A. A. įnešinėjo grynuosius pinigus į uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Trys A“ kasą. Šis dokumentas buvo pateiktas Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Jonavos poskyriui ir tuo metu mokesčių administratorius pripažino, kad pareiškėjas realiai gavo pinigus iš E. L. bei iš R. S., tačiau po 7 metų tas pats mokesčių administratorius šių paskolų jau nebepripažino, be to, A. A. dar prieš savo mokestinį patikrinimą minėtas gautas paskolas deklaravo PRC911 deklaracijoje, todėl tai nėra situacija, kai paskolos rašteliai atsiranda atliekant mokestinį patikrinimą.

6.4.                      VMI 2018 m. lapkričio 13 d. pareiškėjui ir jo atstovui atsiuntė pajamų ir išlaidų lentelę, kurioje buvo pripažinta, kad A. A. 2011 m. rugsėjo 16 d. ir 2011 m. gruodžio 9 d. realiai gavo pinigus iš E. L. ir iš R. S., tačiau 2018 m. gruodžio 20 d. patikrinimo akte Nr. (21.60-32)FR0680-482 (toliau – ir Patikrinimo aktas) dėl nežinomų ir nesuprantamų priežasčių VMI teigė, kad pareiškėjas minėtų paskolų negavo. Kokios aplinkybės lėmė, kad per mėnesį kardinaliai pasikeitė mokesčių administratoriaus pozicija, pareiškėjui nėra žinoma, tuo labiau, kad per tą mėnesį nebuvo surinkta jokių papildomų įrodymų, kurie galėtų paneigti grynųjų pinigų perdavimo faktą.

6.5.                      Ginčijamame Komisijos sprendime akcentuojama, kad sudaryti paskolos sandoriai buvo pasirašyti tik paprasta, notaro nepatvirtinta sutartimi, tačiau A. A. nuomone, šie faktai akcentuojami nepagrįstai, kadangi E. L. paskola jam buvo suteikta Jungtinėje Karalystėje, o R. S. – Ukrainoje, todėl notarinės formos reikalavimai turėtų būti vertinami pagal sandorių sudarymo vietų teisę, t. y. pagal Jungtinės Karalystės ir Ukrainos teisės aktus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.38 straipsnio 2 dalis), be to, tuo metu Lietuvoje taip pat nebuvo jokio reikalavimo sudaryti tokio pobūdžio paskolos sutartis notarine forma. Notarinės formos nereikalavo patys paskolų davėjai, todėl pareiškėjui nebuvo jokio tikslo siekti, kad sandoriai būtų sudaryti notarine tvarka.

6.6.                      Anot Komisijos, byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad E. L. galėjo suteikti 50 000 svarų sterlingų paskolą, tačiau A. A. teigimu, E. L. kartu su sutuoktine nuo 2007 m. dirba Didžiojoje Britanijoje ir ten gauna pastovias pajamas, todėl per ketverius Didžiojoje Britanijoje praleistus metus kartu su sutuoktine galėjo sukaupti 50 000 svarų sterlingų sumą.

6.7.                      Komisijos sprendime akcentuojama, kad tarp A. A. ir R. S. paaiškinimų yra prieštaravimų dėl perduotų pinigų valiutos, tačiau ignoruojama aplinkybė, kad pačioje paskolos sutartyje buvo nurodyta paskolos išraiškos forma tiek Ukrainos grivinomis, tiek ir ekvivalentais JAV doleriais. Pareiškėjas nurodė, kad neneigė, jog paskola buvo suteikta Ukrainos grivinomis, tačiau jo tikslas buvo gauti ir grąžinti paskolą JAV dolerių ekvivalentu, todėl tą pačią dieną Kijeve Ukrainos grivinos buvo iškeistos į JAV dolerius. Dėl šių priežasčių JAV dolerių suma buvo įrašyta į paskolos sutartį.

6.8.                      Komisijos sprendime teigiama, kad R. S. ir A. A. nepasirašė jokių pinigų grąžinimą užtikrinančių garantijų ir nesudarė papildomų susitarimų dėl paskolos grąžinimo termino pratęsimo. Pareiškėjo nuomone, VMI nepagrįstai akcentavo šias aplinkybes, nes pagal R. S. turtinę padėtį, ši paskolos suma nėra didelė R. S. valdomo turto atžvilgiu, todėl jis, atsižvelgdamas į anksčiau turėtus draugiškus santykius su pareiškėju, jokių užtikrinimo priemonių bei paskolos sutarties termino pratęsimų nereikalavo. Kadangi pasibaigus paskolos suteikimo terminui R. S. jokių išieškojimo veiksmų nepradėjo, A. A. nebuvo suinteresuotas inicijuoti paskolos grąžinimo termino pratęsimą. Pareiškėjas pažymėjo, kad byloje yra pateikti įrodymai, kurie patvirtina, jog jis kartu su sutuoktine 2011 m. gruodžio 5 d. atvyko į Ukrainą, 2011 m. gruodžio 9 d. gavo paskolą iš R. S. ir tą pačią dieną išvyko iš Ukrainos. Nepaisant šių papildomų įrodymų apie paskolos suteikimą ir grynųjų pinigų perdavimą, Komisijos sprendime nepagrįstai buvo atsisakyta pripažinti grynųjų pinigų perdavimo faktą dėl to, kad į Lietuvos Respubliką įvežami grynieji pinigai įstatymų nustatyta tvarka nebuvo deklaruoti. Pareiškėjas teigė, kad taip Komisija nukrypo nuo mokestiniuose teisiniuose santykiuose galiojančio turinio viršenybės prieš formą principo (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnis), pagal kurį pirmenybė teikiama faktiškai susiklosčiusioms aplinkybėms, o ne formaliems reikalavimams.

7.       A. A. akcentavo, kad jo ginčijamame Komisijos sprendime nepagrįstai buvo atsisakyta pripažinti, jog 2012 m. vasario 12 d. V. Z. jam grąžino 98 000 Lt likusią paskolos dalį, kadangi pareiškėjas ir jo sutuoktinė turėjo pakankamai pajamų suteikti paskolą V. Z., V. Z. visų iš A. A. gautų piniginių lėšų nepanaudojo, todėl neturėjo pareigos deklaruoti iš pareiškėjo gautą 120 000 Lt paskolą, o jeigu ir turėjo, tai netinkamas deklaracijos pateikimas negali turėti įtakos A. A. mokestinėms pasekmėms. VMI 2018 m. lapkričio 13 d. atsiuntė pajamų ir išlaidų lentelę, kurioje buvo pripažinta, kad pareiškėjas 2011 m. V. Z. suteikė 120 000 Lt paskolą, o šis 2012 m. vasario mėnesį grąžino 98 000 Lt grynaisiais pinigais. Pareiškėjo nuomone, šio asmens paaiškinimai yra prieštaringi dėl to, kad jo neatstovavo profesionalus teisininkas, todėl jis užduodamus klausimas galėjo suprasti neteisingai.

8.       A. A. teigė, kad ginčijamame Komisijos sprendime nepagrįstai buvo atsisakyta pripažinti, kad 2012 m. sausio 11 d. D. J. jam grąžino 50 000 Lt paskolą, kadangi šių asmenų paaiškinamai patvirtina realų pinigų perdavimo faktą, o tarp paaiškinimų yra tam tikrų prieštaravimų, nes tarp šalių egzistavo ne vieni paskolos teisiniai santykiai, po paskolos teikimo buvo praėję 6 metai.

9.       Pareiškėjas akcentavo, kad Komisijos sprendime nepagrįstai buvo atsisakyta pripažinti, jog 2012 m. vasario 21 d. K. R. jam grąžino 100 000 JAV dolerių paskolą, kadangi K. R. laiku grąžino visą paskolą, paskolos sutartis ir vekselis bendru susitarimu buvo sunaikinti ir tai gali patvirtinti D. L.. VMI, nustatydama, kad K. R. Lietuvoje nebuvo deklaravęs „ženklių pajamų“, ignoravo pareiškėjo nurodytą aplinkybę, jog K. R. pinigus skolinosi verslui Lenkijoje ir į Lenkijos mokesčių administratorių nesikreipė. Teigė, kad pareiškėjai 2011 m. pabaigoje turėjo pakankamai laisvų piniginių lėšų, kad K. R. paskolintų minėtą sumą.

10.       A. A. nuomone, Komisijos sprendime nepagrįstai buvo atsisakyta pripažinti iš tėvų gautas dovanas, kadangi pareiškėjas PRC911 deklaracijoje nurodė, jog 2004 m. iš tėvo gavo 30 000 JAV dolerių dovanų, 2005 m. iš tėvo gavo 60 000 JAV dolerių dovanų, 2010 m. iš mamos gavo 35 000 Lt dovanų, o 2014 m. iš mamos gavo 15 000 Lt, tačiau VMI pripažino, kad tik tėvas A. A. 2004 m. galėjo padovanoti 30 000 JAV dolerių. Pareiškėjas akcentavo, kad nei Patikrinimo akte, nei 2019 m. kovo 21 d. sprendime nėra pateiktą jokių įrodymų, kad buvo atliktas pareiškėjo tėvų mokestinis tyrimas, todėl taip A. A. apskaičiuoti mokesčiai negali būti laikomi teisėtais, kadangi jis neturi jokių galimybių įvertinti mokesčių administratoriaus nustatytų aplinkybių pagrįstumo, ir taip yra tiesiogiai pažeidžiama pareiškėjo teisė į teisingą bei tinkamą bylos nagrinėjimą. A. A. teigė, kad pateikė įrodymus, kurie paneigia aplinkybes apie tėvų turtinę padėtį ir jų parduotą nekilnojamąjį turtą.

11.       Pareiškėjas nurodė, kad Komisija ginčijamame sprendime neteisėtai ir nepagrįstai pripažino, jog VMI turėjo teisę atlikti A. A. mokestinį patikrinimą už 2012 m., kadangi nepaisant to, jog pavedimas atlikti mokestinį patikrinimą buvo išrašytas 2017 m. gruodžio 21 d., yra akivaizdu, kad mokestinis patikrinimas de facto (iš tikrųjų) buvo pradėtas atlikti tik 2018 m., o tai reiškia, kad Patikrinimo akte buvo pažeistas mokesčių apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminas 2012 m. mokestinio laikotarpio atžvilgiu, kadangi atsakovas turėjo teisę atlikti mokestinį patikrinimą už einamąjį laikotarpį, t. y. už 2018 m., ir už praėjusius penkerius kalendorinius metus, t. y. už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d.

12.       Pareiškėjo nuomone, Patikrinimo akte visiškai nepagrįstai A. A. sutuoktinės 2017 m. birželio 15 d. paaiškinimas apie vartojimo išlaidas buvo įtrauktas kaip vien tik grynųjų pinigų išlaidos, apskaičiuojant pareiškėjų grynųjų pinigų pajamas ir išlaidas, kadangi pareiškėjo sutuoktinė, teikdama paaiškinimus, nurodė bendras vartojimo išlaidas, kurios buvo patirtos tiek per banką, tiek ir grynaisiais pinigais.

13.       Pareiškėja L. A. skunde paaiškino, kad VMI 2019 m. balandžio 20 d. priėmė sprendimą, kuriame nurodė, jog pareiškėjos ir jos sutuoktinio A. A. išlaidos viršijo pajamas, todėl L. A. buvo apskaičiuotas 19 177,37 Eur mokėtinas GPM, 11 111,95 Eur GPM delspinigių suma ir paskirta 5 735 Eur GPM bauda, iš viso – 36 024,32 Eur mokėtina suma. Minėtame VMI sprendime buvo konstatuota, kad pareiškėja privalo sumokėti pusę mokesčių, kurie buvo apskaičiuoti jos sutuoktiniui A. A. pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą (Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalis). Dėl šio sprendimo panaikinimo L. A. su skundu kreipėsi į Komisiją, tačiau ši 2019 m. birželio 20 d. sprendimu Nr. S-75(7-56/2019) jos skundą atmetė.

14.       Pareiškėja nurodė, kad jos ginčijamame Komisijos sprendime neteisėtai buvo pritaikyta bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, kadangi pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vieno sutuoktinio gautos pajamos Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo prasme savaime negali būti laikomos abiejų sutuoktinių lygiomis dalimis gautomis pajamomis, nes mokesčių mokėtojas Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo prasme yra tas asmuo, kuris faktiškai gauna pajamas. Mokesčių administratorius neturi teisės taikyti bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos ir apmokestinti abu sutuoktinius, kai mokesčiai yra apskaičiuojami pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, t. y. remiantis Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsniu. L. A. teigė, kad bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo prasme gali būti taikoma tik tokiu atveju, kai ginčo pajamos yra gautos iš bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybe esančio turto pardavimo, tačiau nagrinėjamu atveju bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija buvo pritaikyta dėl A. A. pritaikyto mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą ir tai yra savarankiškas teisinis pagrindas jos ginčijamą Komisijos sprendimą panaikinti.

15.       Pareiškėja pabrėžė, kad mokesčių administratorius reikalavo, jog ji nurodytų visas šeimos išlaidas, o ne kiekvieno šeimos nario atskirai, todėl ir pateikė visos šeimos preliminarias išlaidas, be to, informacijos apie šeimos vartojimo išlaidas pateikimas nei patvirtina, nei paneigia, kad mokestiniuose teisiniuose santykiuose, kurių pagrindu buvo gautos A. A. šaltiniais nepagrįstos pajamos, faktine dalyve taip pat buvo ir L. A., todėl nėra jokio pagrindo pripažinti, kad šios pajamos buvo įgytos bendra sutuoktinių valia. Pareiškėjos teigimu, po VMI 2019 m. balandžio 12 d. sprendimo gavimo sutuoktinių šeiminiai santykiai faktiškai iširo, todėl natūralu, kad A. A. neginčija, jog pajamas gavo abu sutuoktiniai, kadangi pareiškėjas nesiekė įrodinėti, kad būtent jis asmeniškai tvarkė visus savo verslo reikalus. L. A. manė, kad ji negali būti apmokestinama už sutuoktinio A. A. asmeniškai pasiskolintas ir mokesčių administratoriui neįrodytas grynųjų pinigų sumas, kurias jis panaudojo savo verslui finansuoti.

16.       Pareiškėja nesutiko, kad vienas iš papildomų pagrindų taikyti bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpciją yra tai, jog ji nuo 2015 m. sausio 13 d. dirbo UAB „Baltijos biokuras“, kurios 50 procentų akcijų turėjo jos sutuoktinis, kadangi darbo santykiai yra visiškai nesusiję su jos sutuoktinio A. A. verslo finansavimu. L. A. teigė, kad jos gautas darbo užmokestis buvo tinkamai apmokestintas, todėl pareiškėjai dėl to negali kilti jokių neigiamų mokestinių padarinių.

17.       L. A. pažymėjo, kad suteikiant paskolas A. A. kontroliuojamai UAB  „Trys A“, nedalyvavo, jai tik buvo žinomas faktas, kad sutuoktinis asmeniškai skolinosi dideles pinigų sumas iš E. L., R. S., V. Z., D. J. ir K. R., kurias vėliau panaudojo UAB „Trys A“ veiklai finansuoti. Pareiškėja teigė, kad iš šių sandorių jokios ekonominės naudos negavo, todėl ji negali būti apmokestinta už A. A. galbūt šaltiniais nepagrįstas pajamas. 

18.       Teismo posėdyje pareiškėjas A. A. ir pareiškėjų atstovai palaikė skunduose išdėstytus argumentus ir prašė skundus tenkinti.

19.       Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašė pareiškėjų skundus atmesti kaip nepagrįstus.

20.       VMI paaiškino, kad atliko pareiškėjų GPM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. bei 2018 m. gruodžio 20 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (21.60-32)FR0680-482 ir 2018 m. gruodžio 20 d. patikrinimo aktą Nr. (21.60-32)FR0680-483 (toliau abu kartu – Patikrinimo aktai).

21.       Mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjo ir jos sutuoktinės 2012–2015 m. patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas 857 330,45 Lt (248 300,06 Eur) suma (2012 m. – 698 646 Lt, 2013 m. – 118 207 Lt, 2014 m. – 30 055 Lt, 2015 m. – 10 419 Eur), todėl buvo konstatuota, kad pareiškėjai minėtu laikotarpiu gavo kitų įstatymų nustatyta tvarka nedeklaruotų ir neapmokestintų pajamų, kurių šaltiniai mokesčių administratoriui nėra žinomi. VMI, vadovaudamasi Civilinio kodekso 3.88 straipsnio 1 dalies ir 3.92 straipsnio nuostatomis, pareiškėjo ir jo sutuoktinės L. A. gautas kitas pajamas pripažino kiekvienam sutuoktiniui lygiomis dalimis. Atsakovas, vadovaudamasis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 22 straipsnio 3 dalimi, pripažino, kad pareiškėjų 2012–2015 m. gautos kitos pajamos, priskiriamos B klasės pajamoms, kurias jie turėjo deklaruoti atitinkamų metų metinėse pajamų mokesčio deklaracijose ir nuo jų sumokėti GPM, tačiau pareiškėjai minėtų pajamų nedeklaravo ir į biudžetą GPM nesumokėjo, todėl VMI Patikrinimo aktuose pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, t. y. taikydama Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalį, pareiškėjui A. A. papildomai apskaičiavo mokėtiną 20 008,16 Eur GPM sumą (už 2012 m. – 15 420,82 Eur, už 2013 m. – 2 806,71 Eur, už 2014 m. – 819,63 Eur, už 2015 m. – 961 Eur), o pareiškėjai papildomai apskaičiavo mokėtiną 19 177,37 Eur GPM sumą (už 2012 m. – 15 175,8 Eur, už 2013 m. – 2 567,77 Eur, už 2014 m. – 652,8 Eur, už 2015 m. – 781 Eur).

22.       Atsakovas pažymėjo, kad išnagrinėjęs pareiškėjų pateiktas rašytines pastabas, į jas neatsižvelgė ir ginčijamais sprendimais Patikrinimo aktus patvirtino. Nesutikdami su priimtais sprendimais, pareiškėjai juos apskundė Komisijai, kuri, išnagrinėjusi A. A. skundą, 2019 m. birželio 10 d. sprendime Nr. S-70(7-46/2019) VMI 2019 m. kovo 21 d. sprendimą pakeitė: vietoj nurodymo sumokėti 20 008,16 Eur GPM, 11 557,27 Eur GPM delspinigius ir 6 002 Eur GPM baudą, nurodė pareiškėjui į biudžetą sumokėti 20 008,16 Eur GPM, 11 557,27 Eur GPM delspinigius ir 2 000 Eur GPM baudą ir A. A. nuo dalies apskaičiuotų GPM delspinigių neatleido. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, 2019 m. birželio 20 d. sprendimu Nr. S-75(7-56/2019 VMI 2019 m. balandžio 12 d. sprendimą pakeitė: vietoj nurodymo sumokėti 19 177,37 Eur GPM, 11 111,95 Eur GPM delspinigius ir 5 753 Eur GPM baudą, nurodė L. A. į biudžetą sumokėti 19 177,37 Eur GPM, 11 111,95 Eur GPM delspinigius ir 1 918 Eur GPM baudą.

23.       Atsakovas pažymėjo, kad patikrinimo metu pareiškėjams GPM apskaičiavo vadovaudamasi Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsniu. Akcentavo, kad pareiškėjai netinkamai vykdė savo pareigas, susijusias su mokesčių apskaičiavimu, deklaravimu ir sumokėjimu, kadangi disponavo lėšomis, kurių šaltinių patikrinimo metu negalėjo pagrįsti ir atitinkamai įrodyti, kad dėl šių lėšų gavimo kylančios mokestinės prievolės buvo padengtos arba lėšos nėra laikomos apmokestinamosiomis pajamomis.

24.       Dėl piniginių lėšų likučio ne banke tikrinamojo laikotarpio pradžioje VMI paaiškino, kad mokestinio patikrinimo metu pagal Elektroninio deklaravimo duomenis buvo nustatyta, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos neteikė, t. y. nedeklaravo, kad 2003 m. gruodžio 31 d. turėjo didesnį negu 50 000 Lt piniginių lėšų likutį. Buvo įvertinta, kad 2003 m. gruodžio 31 d. sutuoktiniai bendrai galėjo turėti 100 000 Lt, iš kurių pagal bankų išrašus buvo nustatyta bankų sąskaitose buvusi 5 104 Lt suma ir suma grynaisiais pinigais – 94 896 Lt (100 000 Lt turima bendra piniginių lėšų suma – 5 104 Lt piniginių lėšų likutis banke 2003 m. gruodžio 31 d.).

25.       VMI nurodė, kad pareiškėjas A. A. metinių šeimos (gyventojo) turto deklaracijų neteikė, o jo sutuoktinė yra pateikusi metines gyventojo turto deklaracijas (prievolė teikti kaip aukojančiai savarankiškam politinės kampanijos dalyviui) už 2011 m. ir 2013 m., kuriose deklaravo per ataskaitinius metus gautų su darbo santykiais susijusių pajamų sumą. Sutuoktiniai brangų turtą įsigijusio Lietuvos Respublikos gyventojo pajamų deklaracijų neteikė.

26.       Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas 2016 m. birželio 30 d. pateikė pranešimą apie gautų pajamų ir įsigyto turto (įskaitant pasiskolintas pinigines lėšas) įsigijimo šaltinius (forma PRC911, toliau – ir Pranešimas), kuriame deklaravo 2004 m., 2005 m., 2010 m., 2011 m. ir 2014 m. iš artimųjų – tėvo A. A., motinos P. A., sesers R. L. ir sūnėno E. L. – dovanų gautas bei pasiskolintas pinigines lėšas, taip pat iš Ukrainos gyventojo R. S. 2011 m. gautą paskolą. VMI, siekdama nustatyti piniginių lėšų likutį tikrinamojo laikotarpio pradžioje (2012 m. sausio 1 d.), atliko sutuoktinių pajamų išlaidų analizę už 2004–2011 m. Įvertinusi sutuoktinių turėtus piniginių lėšų likučius 2004 m. sausio 1 d. (banke – 5 104 Lt, ne banke – 94 896 Lt), 2004–2011 m. gautas 1 388 345 Lt pajamas ir patirtas 1 521 827 Lt išlaidas, nustatė, kad sutuoktiniai tikrinamo laikotarpio pradžioje turėjo 17 005 Lt piniginių lėšų likutį banke, o piniginių lėšų likučio ne banke neturėjo (t. y. 2004–2011 m. sutuoktinių išlaidos viršijo pajamas), todėl 2017 m. birželio 15 d. paaiškinimuose nurodyto 576 490 Lt piniginių lėšų likučio grynaisiais pinigais sutuoktiniai sukaupti negalėjo.

27.       Dėl pajamų šaltinių tikrinamuoju 2012–2016 m. laikotarpiu atsakovas paaiškino, kad pareiškėjai 2012–2016 m. įsigijo nekilnojamojo turto iš viso už 16 002 Lt ir 9 900 Eur, perleido – už 10 000 Lt ir 40 239 Eur; transporto priemonių įsigijo už 40 053 Lt ir 5 700 Eur, pardavė – už 4 000 Lt ir 1 000 Eur. Privalomai registruotino turto įsigijimo / perleidimo sandorių duomenys buvo įvertinti apskaičiuojant sutuoktinių 2012–2016 m. pajamas ir išlaidas.

28.       Dėl gautų pajamų ir patirtų išlaidų už 2012 m. VMI nurodė, kad buvo nustatyta, jog piniginių lėšų likučio ne banke sutuoktiniai negalėjo sukaupti, kad jų 2012 m. patirtos išlaidos 698 646 Lt viršijo gautas pajamas (17 006 Lt lėšų likutis banke 2012 m. sausio 1 d. + 381 940 Lt, 2012 m. pajamos – 1 087 044 Lt, 2012 m. išlaidos – 10 548 Lt, lėšų likutis banke 2012 m. gruodžio 31 d.).

29.       Dėl gautų pajamų ir patirtų išlaidų už 2013 m. VMI pažymėjo, kad buvo nustatyta, jog sutuoktinių 2013 m. patirtos išlaidos 118 207 Lt viršijo gautas pajamas (10 548 Lt lėšų likutis banke 2013 m. sausio 1 d. + 255 056 Lt, 2013 m. pajamos – 354 750 Lt, 2013 m. išlaidos – 12 902 Lt, lėšų likutis banke 2013 m. gruodžio 31 d. – 16 159 Lt, piniginių lėšų likutis ne banke 2013 m. gruodžio 31 d.).

30.       Dėl gautų pajamų ir patirtų išlaidų už 2014 m. atsakovas nurodė, kad buvo nustatyta, jog piniginių lėšų likučio ne banke pareiškėjai negalėjo sukaupti, kad sutuoktinių 2014 m. patirtos išlaidos 30 055 Lt viršijo gautas pajamas (12 902 Lt lėšų likutis banke 2014 m. sausio 1 d. + 16 159 Lt lėšų likutis ne banke 2014 m. gruodžio 31 d. + 144 733 Lt 2014 m. pajamos – 190 601 Lt 2014 m. išlaidos – 13 248 Lt).

31.       Dėl gautų pajamų ir patirtų išlaidų už 2015 m. VMI nustatė, kad pareiškėjų 2015 m. patirtos išlaidos 10 419 Eur viršijo gautas pajamas (3 837 Eur lėšų likutis banke 2015 m. sausio 1 d. + 121 912 2015 m. pajamos – 70 077 Eur, 2015 m. išlaidos – 18 603 Eur lėšų likutis banke 2015 m. gruodžio 31 d. – 47 488 Eur piniginių lėšų likutis ne banke 2015 m. gruodžio 31 d.).

32.       Dėl gautų pajamų ir patirtų išlaidų už 2016 m. atsakovas pažymėjo, jog buvo nustatyta, kad sutuoktinių 2016 m. gautos pajamos viršijo patirtas išlaidas ir sutuoktiniai 2016 m. gruodžio 31 d. galėjo sukaupti 2017 m. birželio 15 d. paaiškinimuose nurodytą 5 300 Eur piniginių lėšų likutį ne banke (18 603 Eur lėšų likutis banke 2016 m. sausio 1 d. + 70 106 Eur 2016 m. pajamos – 72 111 Eur 2016 m. išlaidos – 38 980 Eur kitos nenustatytos išlaidos – 19 806 Eur lėšų likutis banke 2016 m. gruodžio 31 d. + 5 300 Eur piniginių lėšų likutis ne banke 2016 m. gruodžio 31 d.). Taigi, tikrinamuoju laikotarpiu sutuoktinių išlaidos 2012–2015 m. iš viso 857 330,45 Lt (248 300,06 Eur) suma viršijo jų gautas pajamas.

33.       VMI akcentavo, kad nagrinėjamu atveju ginčo dėl sutuoktinių sudarytų sandorių su juridiniais asmenimis nėra. Pareiškėjas A. A. ir jo sutuoktinė paaiškinimuose nurodė, kad tikrinamojo laikotarpio išlaidoms padengti naudojo iki tikrinamojo laikotarpio fizinių asmenų suteiktas dovanas, pasiskolintas pinigines lėšas bei fizinių asmenų grąžintas paskolas. Pareiškėjas Pranešime nurodė, kad 2004–2011 m. iš tėvų P. A. ir A. A. iš viso gavo 90 000 JAV dolerių ir 50 000 Lt dovanų; iš sesers R. L. pasiskolino 50 000 Lt, o iš sūnėno E. L. – 50 000 svarų sterlingų ir iš Ukrainos gyventojo R. S. pasiskolino 37 500 JAV dolerių. Po atliko mokestinio tyrimo (atliekamo mokestinio patikrinimo metu) A. A. nurodė, jog be deklaruotų gautų paskolų 2008–2015 m. iš fizinių asmenų pasiskolino 80 000 Lt ir 9 830 Eur, 2011–2016 m. fiziniams asmenims suteikė 170 000 Lt, 100 000 JAV dolerių ir 5 398 Eur paskolų. Apibendrinus Pranešime (PRC911) deklaruotus duomenis, kontrolės veiksmų metu pateiktus dokumentus ir paaiškinimus apie grynaisiais pinigais gautas dovanas, paskolas, taip pat grynaisiais pinigais fizinių asmenų pareiškėjui sugrąžintas paskolas, kuriomis pareiškėjas grindė dalį pajamų šaltinių, buvo konstatuota, kad A. A. neįrodė dovanų iš tėvų (A. A., P. A. – 211 652 Lt) ir gautų / susigrąžintų paskolų iš fizinių asmenų E. L. (198 370 Lt), R. S. (96 533 Lt), V. Z. (120 000 Lt), D. J. (50 000 Lt), K. R. (100 000 JAV dolerių) pagrindu gautų piniginių lėšų šaltinių (iš viso 893 495 Lt).

34.       Dėl sandorių, sudarytų su pareiškėjo tėvais A. A. ir P. A. vertinimo atsakovas paaiškino, kad A. A. Pranešime nurodė, kad iš tėvo A. A. 2004 m. vasario 11 d. dovanų gavo 30 000 JAV dolerių (81 093 Lt), 2005 m. vasario 11 d. dovanų gavo 60 000 JAV dolerių (161 625 Lt), iš motinos P. A. 2010 m. gruodžio 25 d. gavo 35 000 Lt dovanų, o 2014 m. vasario 11 d. – 15 000 Lt dovanų. VMI nurodė, kad 2018 m. gegužės 10 d. atliko pareiškėjo tėvų mokestinius tyrimus ir nustatė, kad A. A. 2004 m. galėjo sūnui padovanoti 30 000 JAV dolerių (81 093 Lt), tačiau finansinių galimybių 2005 m. sūnui padovanoti 60 000 JAV dolerių (161 652 Lt) neturėjo, o motina neturėjo finansinių galimybių dovanoti pareiškėjui 2010 m. – 35 000 Lt ir 2014 m. – 15 000 Lt. VMI nuomone, Pranešime nurodyta iš tėvo A. A. 2005 m. vasario 11 d. gauta 60 000 JAV dolerių (161 625 Lt) dovana, iš motinos P. A. 2010 m. gruodžio 25 d. gauta 35 000 Lt dovana ir 2014 m. vasario 11 d. – 15 000 Lt dovana, kaip pareiškėjo ir jo sutuoktinės pajamų šaltinis, buvo pagrįstai nevertintos.

35.       Dėl A. A. skunde išdėstyto teiginio, jog Patikrinimo akte nėra pateikta jokių įrodymų, kad buvo atliktas pareiškėjo tėvų mokestinis tyrimas, VMI pažymėjo, kad pareiškėjo tėvų mokestinių tyrimų metu surinkta informacija, t. y. informacija apie kitą mokesčių mokėtoją, yra priskiriama paslaptyje laikomai informacijai ir atitinkamai mokestinio tyrimo ataskaitos prie nurodyto patikrinimo akto nebuvo pridėta.

36.       Dėl sandorių su E. L., vertinimo atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas pateikė 2011 m. rugsėjo 16 d. paskolos raštelį, pagal kurį E. L. jam suteikė beprocentinę 50 000 svarų sterlingų (198 370 Lt) paskolą, numatytas paskolos grąžinimo terminas – 2013 m. birželio 1 d. A. A. nurodė, kad E. L. norėjo prisidėti prie verslo, todėl 2011 m. per du kartus pareiškėjui paskolino 50 000 svarų sterlingų (be procentų). Pirmą kartą 20 000 svarų sterlingų A. A. atvežė į Lietuvą E. L., o 30 000 svarų sterlingų perdavė savo namuose Londone. Gautos 30 000 svarų sterlingų sumos pareiškėjas nedeklaravo, pinigus vežėsi grįždamas lėktuvu į Lietuvą, Lietuvoje pinigus išsikeitė į litus ir įnešė į UAB „Trys A“ banko sąskaitą, 2018 m. kovo 20 d. paskola nebuvo grąžinta. Buvo nustatyta, kad A. A. nurodytos gautos piniginės lėšos iš E. L. realiai nebuvo suteiktos, o tokia išvada grindžiama tuo, kad: nei paskolos davėjas, nei paskolos gavėjas nenurodė konkrečių atvykimo į Lietuvą ar Didžiąją Britaniją datų, piniginių lėšų perdavimo datų; piniginės lėšos buvo suteiktos grynaisiais pinigais, o duomenų, kurie patvirtintų realų grynųjų piniginių lėšų perdavimą nebuvo pateikta; A. A. nenurodė konkrečių valiutos keitimo datų, valiutos keitimo vietos, keičiamos valiutos sumos; E. L. paaiškinime nurodė, kad pinigus skolino pareiškėjo vystomam verslui, kuriuos tikėjosi atgauti šiam pardavus nekilnojamąjį turtą, tačiau nustatyta, kad pareiškėjas turto pardavimo pajamas naudojo kitam asmeniniam turtui įsigyti, o ne paskoloms grąžinti; asmenys, sudarę ženklios sumos – 50 000 svarų sterlingų (198 370 Lt) – paskolos sandorį, pasirašė tik paprastą, notaro nepatvirtintą sutartį; nebuvo numatytas paskolos grąžinimo prievolės įvykdymo užtikrinimas (įkeitimas, garantija, laidavimas); paskolos grąžinimo terminas buvo numatytas 2013 m. birželio 1 d., tačiau paskola nebuvo grąžinta ir praėjus daugiau kaip trejiems metams (2016 m. gruodžio 31 d.), tačiau jokie papildomi susitarimai paskolos grąžinimo termino pratęsimui, paskolos grąžinimo užtikrinimui ir panašiai nebuvo pasirašyti; E. L., klausiamas apie pajamų šaltinius, panaudotus 50 000 svarų sterlingų sumai sukaupti, išskyrus abstraktų atsakymą, kad pinigus sukaupė iš savo ir žmonos santaupų, nenurodė, taip pat nenurodė nei savo, nei sutuoktinės gaunamų pajamų, apytikslių pragyvenimo išlaidų bei per kokį laikotarpį pavyko sutaupyti ženklią pajamų sumą. Dėl pareiškėjo su skundu teismui pateiktos 2009 m. gautų pajamų pažymos kopijos VMI pažymėjo, kad iš jos taip pat matyti, jog E. L. pajamos, gautos Didžiojoje Britanijoje 2009 m. (mokestiniai metai iki balandžio 5 d.), sudarė tik 24 999,96 svarų sterlingų (su mokesčiais) arba 21 207,96 svarų sterlingų (be mokesčių). Atsakovo nuomone, šios aplinkybės būtent ir suponuoja išvadą, jog E. L. finansinės galimybės negali būti pakankamomis paskolinti pareiškėjui be jokių paskolos grąžinimą užtikrinančių garantijų praktiškai dvigubai didesnę sumą, nei jis pats uždirba per metus. VMI pažymėjo, kad nėra pateikta jokių įrodymų, jog į UAB „Trys A“ kasą įneštos lėšos A. A. būtų buvusios gautos pagal minėtą paskolos sandorį.

37.       VMI nurodė, kad 2018 m. lapkričio 13 d. pareiškėjui ir jo atstovui atsiųstoje lentelėje mokesčių administratorius pateikė turimus duomenis apie mokesčių mokėtojo gautas pajamas ir patirtas išlaidas, iš esmės nevertindamas ir nepateikdamas argumentų dėl tokių duomenų realumo. Tokios analizės rezultatai mokesčių mokėtojui buvo pateikti Patikrinimo akte, kuriame yra detaliai aprašytos mokėtojo atžvilgiu nustatytos aplinkybės, susijusius su mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžiu.

38.       Dėl sandorių su R. S. vertinimo atsakovas nurodė, kad pareiškėjas VMI pateikė 2011 m. gruodžio 9 d. paskolos raštelį, pagal kurį jam Ukrainos gyventojas R. S. suteikė beprocentinę 300 000 Ukrainos grivinų (atitinka 37 500 JAV dolerių arba 96 533 Lt) paskolą, kurios grąžinimo terminas – 2012 m. birželio 1 d. Kartu su paskolos rašteliu A. A. pateikė R. S. 2017 m. spalio 13 d. paaiškinimą, kuriame šis nurodė, jog gyvena Ukrainoje, savo draugui 2011 m. gruodžio 9 d. grynaisiais pinigais suteikė 300 000 grivinų beprocentinę paskolą, pinigus perdavė savo sodyboje Ukrainoje; pinigų jis tuomet turėjo, nes neseniai buvo pardavęs nuosavą namą; paskolos pareiškėjas dar nėra grąžinęs, bet tikėjosi, kad artimiausiu laiku paskola bus grąžinta. Paskolos suteikimo A. A. faktas nebuvo pripažintas bei atitinkamai ši suma nebuvo priskirta prie iki tikrinamojo laikotarpio gautų pajamų, nes išskyrus paskolos raštelį ir paaiškinimus, pareiškėjas jokių kitų dokumentų, galinčių pagrįsti grynųjų pinigų sumos perdavimą, nepateikė; R. S. paaiškinime teigė, kad paskolą pareiškėjui suteikė grynaisiais pinigais Ukrainos grivinomis, kurių suma atitinka 37 500 JAV dolerių, tačiau A. A. 2017 m. rugsėjo 21 d. paaiškinime nurodė, kad paskolą gavo JAV doleriais; pareiškėjas paaiškinime nurodė nedeklaravęs įvežamų pinigų, nes vežamą sumą pasidalino tarp trijų asmenų – šiuo atveju įvežamų grynųjų pinigų suma nesiekė įstatyme nustatytos deklaruotinos sumos, tačiau, vertinant tai, kad A. A. žinojo apie prievolę deklaruoti didesnę nei 10 000 Eur sumą, ir tai, kad jis paaiškinimuose teigė gavęs pinigus bei turėjo paskolos sutartį, vengimas deklaruoti įvežamą grynųjų pinigų kiekį yra nesuprantamas ir logiškai nepagrįstas; pateiktuose paaiškinimuose pareiškėjas nenurodė konkrečios Lietuvos Respublikos sienos kirtimo datos, neįvardijo kartu vykusių šeimos narių, taip pat nenurodė, kaip konkrečiai panaudojo 37 500 JAV dolerių sumą; kontrolės veiksmų metu bankai pateikė informaciją apie A. A. turėtose sąskaitose vykdytas operacijas nuo sąskaitų atidarymo dienos iki 2016 m. gruodžio 31 d. (tikrinamo laikotarpio pabaigos), taip pat apie kitas bankuose vykdytas operacijas, tačiau duomenų apie pareiškėjo keistą valiutą nėra; ženklios sumos paskolos sandoris buvo pasirašytas tik paprasta, notaro nepatvirtinta sutartimi, asmenys nepasirašė jokių pinigų grąžinimą užtikrinančių garantijų; paskolos grąžinimo terminas buvo numatytas 2012 m. birželio 1 d., o paskola nebuvo grąžinta ir praėjus daugiau kaip ketveriems metams (2016 m. gruodžio 31 d.), per tą laikotarpį nebuvo pasirašyti papildomi susitarimai paskolos grąžinimo termino pratęsimui, paskolos grąžinimo užtikrinimui ir panašiai. 

39.       Atsakovas pažymėjo, kad nebuvo pateikta jokių įrodymų, jog į UAB „Trys A“ kasą įneštos lėšos pareiškėjo buvo gautos pagal minėtą paskolos sandorį. Dėl mokesčių administratoriaus neva pasikeitusios pozicijos vertinant minėtos paskolos suteikimo realumą, VMI akcentavo, kad mokesčių administratoriaus nustatytų paskolos suteikimo aplinkybių teisiškai reikšmingas vertinimas buvo pateiktas Patikrinimo akte, kuriame yra detaliai aprašytos mokėtojo atžvilgiu nustatytos aplinkybės, susijusius su mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžiu.

40.       Dėl sandorių, sudarytų su V. Z., vertinimo atsakovas nurodė, kad pagal  VMI turimus bankų sąskaitų išrašus buvo nustatyta, jog V. Z. L. A. 2013 m. pervedė 4 000 Lt ir A. A. 2013 m. pervedė 22 000 Lt bei 2015 m. – 2 000 Eur, o iš pareiškėjo 2015 m. gavo 2 800 Eur, tačiau pateiktuose paaiškinimuose nei A. A., nei V. Z. aiškiai nenurodė, kuris kuriam teikė paskolas, kada ir kokio dydžio sumos buvo paskolintos bei kada ir kaip jos buvo grąžintos. Mokestinio patikrinimo metu pareiškėjas 2018 m. kovo 20 d. pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė naujas sandorių su V. Z. aplinkybes, t. y. aplinkybę, jog 2012 m. sausio 1 d. V. Z. jam buvo skolingas 120 000 Lt. Įvertinusi surinktus duomenis, bei visų sandorių šalių paaiškinimuose nurodytą informaciją, VMI pareiškėjo 120 000 Lt paskolos suteikimo V. Z. ir jos sugrąžinimo fakto nepripažino ir vertino, kad A. A. 2011 m. 120 000 Lt paskolos suteikimo grynaisiais pinigais išlaidų nepatyrė ir pajamų, susigrąžinus paskolą, negavo, kadangi: pareiškėjas mokestinio tyrimo metu nenurodė jokių duomenų nei apie 2011 m. 120 000 Lt paskolos suteikimą V. Z., nei apie šios paskolos grąžinimo aplinkybes – šiuos duomenis nurodė tik 2018 m. kovo 20 d. paaiškinime, pateiktame mokestinio patikrinimo metu, t. y. paaiškinimą teikė žinodamas apie atlikto mokestinio tyrimo metu nustatytą nepakankamą išlaidoms patirti pajamų sumą; V. Z. 2017 m. spalio 12 d. pateiktame paaiškinime nenurodė jokių duomenų nei apie 2011 m. 120 000 Lt paskolos gavimą, nei apie jos sugrąžinimą, o priešingai, nurodė, kad su A. ir L. A. nebuvo sudaręs jokių sandorių; V. Z. VMI teikė duomenis apie iš fizinių asmenų gautas paskolas, tačiau duomenų apie iš pareiškėjo gautą 120 000 Lt paskolą nenurodė; V. Z. pranešimą apie gautų pajamų ir įsigyto turto (įskaitant pasiskolintas pinigines lėšas) įsigijimo šaltinius (forma PRC911) pateikė laiku, t. y. nepraleisdamas teisės aktų nustatyto pateikimo termino, todėl darytina išvada, kad jis žinojo apie tokio pranešimo pateikimą reguliuojančių aktų nuostatas bei atsakomybę už jų nevykdymą. Nustatyta, kad jis laiku deklaravo iš septynių fizinių asmenų gautas žymiai mažesnes paskolų sumas, o didžiausios – 120 000 Lt iš A. A. gautos paskolos, nedeklaravo; pareiškėjui 2017 m. gegužės 24 d. buvo duotas mokesčių administratoriaus nurodymas pateikti paaiškinimus apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti (FR0698) už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d., tačiau, vykdydamas nurodymą, pareiškėjas 2017 m. birželio 15 d. pateiktame paaiškinime jokių duomenų apie V. Z. suteiktas ir iš jo susigrąžintas paskolas nenurodė; A. A. 2018 m. balandžio 30 d. paaiškinime nurodyta, kad 120 000 Lt paskolos suteikimui buvo sudaryta paskolos sutartis bei nurodyta, kad V. Z., gavęs pinigus, pareiškėjui išdavė vekselį, tačiau šiuos teiginius paneigia V. Z. paaiškinimai, kuriuose jis teigė su A. A. paskolų sutarčių nesudarinėjęs, o apie vekselio išdavimą nenurodė; įvertinus pareiškėjo ir L. A. 2004–2011 m. gautas pajamas bei patirtas išlaidas, buvo nustatyta, kad sutuoktinių 2011 m. patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas, todėl A. A. neturėjo pakankamai pajamų 120 000 Lt paskolai suteikti.

41.       Dėl pareiškėjo argumento, kad V. Z. neturėjo prievolės deklaruoti minėto dydžio paskolą, VMI pažymėjo, jog pagal V. Z. 2018 m. balandžio 16 d. paaiškinimą, kad neva gauta paskola turėjo būti panaudota atitinkamo turto įsigijimui, toks panaudojimo paskirties numatymas atitinka VMI išaiškinime detalizuotas prievolės deklaruoti gautas paskolos ir dovanas atsiradimo sąlygas. Taigi, tuo atveju, jeigu V. Z. būtų gavęs tokią paskolą, jis, vadovaujantis teisės aktų nuostatomis bei išaiškinimu, turėjo pareigą ją deklaruoti. Ši aplinkybė pati savaime pareiškėjui jokių pasekmių nesukelia, o yra vertinama kitų nustatytų aplinkybių kontekste. Atsakovas teigė, kad A. A., pasirinkdamas atitinkamas pajamas paskolos sandorio pagrindu gauti grynaisiais pinigais, jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų realų piniginių lėšų perdavimą pareiškėjui, nepateikė.

42.       Dėl sandorių, sudarytų su D. J., vertinimo VMI paaiškino, kad mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, jog D. J. 2008 m. liepos 8 d. mokėjimo pavedimu į L. A. banko sąskaitą pervedė 19 000 Lt (mokėjimo paskirtis – „sąskaitos papildymas“), o pareiškėjas 2011 m. mokėjimo pavedimais D. J. pervedė 7 000 Lt (mokėjimo paskirtis – „sąskaitos papildymas“). Pareiškėjas 2017 m. rugsėjo 21 d. paaiškinime nurodė, kad D. J. yra jo draugas, su kuriuo yra pažįstami apie 20 metų, pareiškėjo sutuoktinei L. A. 2008 m. į banko sąskaitą pervedė 19 000 Lt, o A. A., nurodytais mokėjimo pavedimais D. J. grąžino sutuoktinės skolą. D. J. 2017 m. rugsėjo 29 d. paaiškinime nurodė, kad jis apie 20 metų yra pažįstamas su L. ir A. A., laikas nuo laiko vieni kitiems padeda finansiškai. D. J. nurodė, kad tiksliai pervedimų paskirties nepamena, tačiau teigė, kad tai galėjo būti skolinami ar grąžinami pasiskolinti pinigai. D. J. pažymėjo, kad paskolų sutarčių su L. ir A. A. nesudarinėjo, nes juos sieja draugiški santykiai, ir jokio atlygio už pagalbą vieni iš kitų neprašo, taip pat nurodė, kad daugiau jokių sandorių su L. ir A. A. nėra sudaręs, tačiau atliekamo mokestinio patikrinimo metu A. A. 2018 m. kovo 20 d. paaiškinime nurodė, kad tikrinamo laikotarpio pradžioje (2012 m. sausio 1 d.) D. J. jam buvo skolingas 50 000 Lt. Pareiškėjo įgaliotas atstovas advokatas Edvinas Lenkauskas nurodė, kad A. A. nuo 2011 m. kovo mėnesio iki 2011 m. gruodžio mėnesio banko pavedimais ir grynaisiais pinigais D. J. paskolino 50 000 Lt (konkrečiai kokias sumas paskolino banko pavedimais ir grynaisiais pinigais, taip pat pinigų skolinimo datų nenurodė); rašytinė paskolos sutartis nebuvo sudaryta, D. J. pagal žodinį susitarimą paskolą įsipareigojo grąžinti iki 2012 m. gruodžio 31 d. Advokatas E. Lenkauskas pažymėjo, kad D. J. pinigines lėšas skolinosi butui pirkti, tačiau pasikeitus situacijai, D. J. 2012 m. sausio mėnesio pradžioje visą 50 000 Lt sumą grąžino grynaisiais pinigais pareiškėjo namuose.

43.       VMI, vertindama A. A. atliekamo mokestinio patikrinimo metu naujai pateiktus duomenis apie sandorius su D. J., kurie nebuvo žinomi atliekamo mokestinio tyrimo metu, nustatė, kad išanalizavus pareiškėjo ir jo sutuoktinės bankuose esančių sąskaitų išrašus už 2004–2016 m., papildomų pervedimų D. J. nebuvo atlikta, todėl D. J. pervestos 7 000 Lt (2011 m.) ir 2015 m. 2 950 Eur (2015 m.) sumos pagal pareiškėjo ir D. J. mokestinio tyrimo metu pateiktus paaiškinimus buvo įvertintos kaip 2008 m. L. A. iš D. J. gautos paskolos sugrąžinimas. Be to, įvertinus pareiškėjų 2004–2011 m. gautas pajamas bei patirtas išlaidas, buvo nustatyta, kad jų 2011 m. patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas, todėl pareiškėjas neturėjo pakankamai pajamų 50 000 Lt paskolai suteikti ir todėl jo 50 000 Lt paskolos suteikimo D. J. ir jos sugrąžinimo faktas nebuvo pripažintas.

44.       Dėl sandorių, sudarytų su K. R., vertinimo atsakovas pažymėjo, kad mokestinio tyrimo metu VMI 2017 m. gegužės 19 d. rašte pareiškėjui nurodė pateikti 2012–2016 m. dokumentus, tarp jų ir suteiktas / gautas paskolas patvirtinančius dokumentus. Mokestiniam tyrimui A. A. paskolos sutarčių ar kitų dokumentų ir paaiškinimų, susijusių su 100 000 JAV dolerių suteikimu K. R., nepateikė. Atliekamo mokestinio patikrinimo metu pareiškėjas 2018 m. kovo 20 d. paaiškinime nurodė naujas aplinkybes dėl paskolų suteikimo, t. y. pateikė informaciją apie K. R. 100 000 JAV (266 940 Lt) dolerių įsiskolinimą A. A. 2012 m. sausio 1 d. (paskolos sutarties ir kitų su paskolos suteikimu / grąžinimu susijusių dokumentų pareiškėjas nepateikė). A. A. atstovas advokatas E. Lenkauskas nurodė, kad 2011 m. gruodžio mėnesį tarp pareiškėjo ir K. R. buvo sudaryta paskolos sutartis, pagal kurią A. A. suteikė 100 000 JAV dolerių paskolą grynaisiais pinigais; 2012 m. kovo mėnesį (tikslios datos pareiškėjas neatsimena) K. R. A. A. grąžino 100 000 JAV dolerių grynaisiais pinigais pareiškėjo sesers R. L. namuose; K. R. laiku ir tinkamai grąžino visą paskolą, todėl paskolos sutartis ir vekselis bendru susitarimu buvo sunaikinti ir nėra galimybės šių dokumentų pateikti mokestiniam patikrinimui.

45.       VMI pažymėjo, kad mokestinio patikrinimo metu pagal Gyventojų registro duomenis buvo nustatyta, jog K. R. mirties data – (duomenys neskelbtini). Taip pat buvo nustatyta, kad K. R. vykdė veiklą pagal verslo liudijimą, teikė metines pajamų deklaracijas, kuriose ženklių gautų pajamų sumų nedeklaravo, nekilnojamojo turto pardavimo sandorių nevykdė. Pagal pareiškėjų bankuose esančių sąskaitų išrašus už 2004–2016 m., jokių tarpusavio pervedimų tarp sutuoktinių ir K. R. nebuvo nustatyta. Be to, įvertinus pareiškėjų 2004–2011 m. gautas pajamas bei patirtas išlaidas, buvo nustatyta, jog sutuoktinių 2011 m. patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas, todėl A. A. neturėjo pakankamai pajamų 100 000 JAV dolerių paskolai suteikti ir todėl paskolos suteikimo K. R. ir jos sugrąžinimo faktas nebuvo pripažintas.

46.       Atsakovas nurodė, kad K. R. pajamų deklaracijose pateikti duomenys sudaro informaciją apie kitą asmenį, kuri nepatenka į sąrašą informacijos, nelaikomos paslaptyje. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju informacija apie kito asmens (K. R.) gautas pajamas nei Patikrinimo akte, nei VMI ir Komisija sprendimuose pagrįstai nedetalizavo.

47.       Dėl šeimos vartojimo išlaidų apskaičiavimo

 VMI paaiškino, kad L. A., mokestinio tyrimo metu vykdydama mokesčių administratoriaus 2017 m. gegužės 24 d. nurodymą pateikti paaiškinimus apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti
Nr. (21.109-32)FR0698-64, kuriame buvo nurodyta pateikti informaciją apie 2012 m. sausio 1 d.–2016 m. gruodžio 13 d. laikotarpiu patirtas apytiksles vartojimo išlaidais grynaisiais pinigais, 2017 m. birželio 15 d. pateiktame paaiškinime apie gyventojo (šeimos) apytiksles vartojimo bei kitas išlaidas detaliai nurodė metines išlaidų sumas grynaisiais pinigais, skirtas šeimos maistui, aprangai, būsto priežiūrai ir apmokėjimui už paslaugas, sveikatos priežiūrai, transportui, ryšių paslaugoms, poilsiui ir kultūrai bei kitoms nepaminėtoms išlaidoms patirti: 2012 m. – 9 739 Lt, 2013 m. – 10 135 Lt, 2014 m. – 10 268 Lt, 2015 m. – 2 729 Eur, 2016 m. – 2 958 Eur, o A. A. patikrinimo metu (2018 m. gruodžio 3 d.) nurodė kitas šeimos patirtų vartojimo išlaidų aplinkybes, t. y. nurodė, kad didžioji šeimos išlaidų dalis buvo patirta per banko sąskaitas, o ne grynaisiais pinigais. VMI, įvertinusi banko sąskaitų išrašų duomenis, nustatė, kad metinės šeimos vartojimo išlaidos 2012 m. sudarė 46 593 Lt (3 asmenų šeimai), 2013 m. – 41 492 Lt (3 asmenų šeimai), 2014 m. – 39 965 Lt (3 asmenų šeimai), 2015 m. – 14 419 Eur (2 asmenų šeimai nuo 2015 m. rugpjūčio mėnesio), 2016 m. – 17 837 Eur (2 asmenų šeimai). Taigi, mokestinio patikrinimo metu dalis šeimos patirtų vartojimo išlaidų tikrinamuoju laikotarpiu buvo apskaičiuota pagal bankų išrašus, o kita dalis, patirta grynaisiais pinigais, buvo vertinta pagal L. A. pateikto paaiškinimo duomenis.

48.       Dėl Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio nuostatų taikymo atsakovas paaiškino, kad pagal Mokesčių administravimo įstatymo 120 straipsnio 1 dalį, mokestinio patikrinimo pradžia yra mokestinio patikrinimo pavedimo išrašymas. Nurodė, kad A. A. mokestinis patikrinimas buvo atliktas vykdant 2017 m. gruodžio 22 d. pavedimą tikrinti Nr. (21.59)FR0773-2591, todėl pareiškėjo skunde nurodyti teiginiai dėl Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnyje nustatyto mokesčių apskaičiavimo arba perskaičiavimo termino pažeidimo nėra pagrįsti. Teigė, kad atsižvelgus į pavedimo tikrinti išrašymo datą, mokesčių administratorius mokestį galėjo apskaičiuoti (arba perskaičiuoti) už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. Patikrinimo metu papildomai mokėtinos sumos A. A. buvo apskaičiuotos už 2012–2015 m., papildomų mokestinių prievolių už 2016 m. pareiškėjui nebuvo nustatyta.

49.       Dėl bendrosios jungtinės nuosavybės atsakovas pažymėjo, kad santuoka tarp pareiškėjų buvo sudaryta 1991 m. balandžio 27 d. Duomenų, paremtų juridinę galią turinčiais dokumentais (vedybų sutartis, turto pasidalinimo faktai Vedybų sutarčių registre) apie tai, kad sutuoktiniai tikrinamuoju laikotarpiu (2012–2016 m.) bendro ūkio nevedė, nėra, todėl buvo padaryta išvada, kad bendroji jungtinė nuosavybė nėra pasibaigusi. Be to, sprendžiant dėl pareiškėjų pajamų (kaip turto) dalių nustatymo, reikšmingomis laikomos ir kitos mokestinio patikrinimo metu nustatytos faktinės aplinkybės: L. A. ir jos sutuoktinis A. A. bendrosios jungtinės nuosavybės teise 2012–2016 m. įsigijo nekilnojamojo turto iš viso už 16 002 Lt ir 9 900 Eur, perleido bendrosios jungtinės nuosavybės teise turėto nekilnojamo turto už 10 000 Lt ir 40 239 Eur; pareiškėja ir jos sutuoktinis skolinosi bei skolino pingines lėšas asmenims, vieno sutuoktinio paskolintos lėšos buvo grąžinamos pervedant jas į kito sutuoktinio banko sąskaitą, vieno sutuoktinio gauta paskola buvo grąžinta kito sutuoktinio; UAB „Baltijos biokuras“, kurios 50 procentų valdė L. A. sutuoktinis, dirbo ir pati pareiškėja (nuo 2015 m. sausio 13 d. iki 2016 m. spalio 11 d., nuo 2016 m. lapkričio 9 d.), taigi, L. A. dalyvavo šios bendrovės veikloje; pareiškėja 2017 m. birželio 16 d. pateikė paaiškinimą, o A. A. 2018 m. gruodžio 3 d. pateikė paaiškinimą, kuriuose nurodė sutuoktinių šeimos bendrai patirtas vartojimo išlaidas.

50.       Atsakovas akcentavo, kad pagal Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnį, nustatytos 2012–2015 m. apmokestinamos nedeklaruotos pajamos yra išvestinis dydis (pajamų ir išlaidų skirtumas), neleidžiantis nustatyti pajamų rūšies (kilmės), todėl vertinant aplinkybę, kad pareiškėja ir jos sutuoktinis A. A. kartu disponavo šeimos gautomis pajamomis bei patyrė išlaidas, nėra pagrindo teigti, kad iš nežinomų šaltinių gautos pajamos buvo gautos tik A. A.. Taigi, santuokos metu pareiškėjos ir jos sutuoktinio gautos neapskaitytos ir nedeklaruotos pajamos nagrinėjamu atveju pagrįstai buvo priskirtos abiem sutuoktiniams.

51.       VMI nuomone, pareiškėjų skunduose išdėstyti argumentai turėtų būti vertinami kaip gynybinė pozicija, siekiant nuginčyti mokesčių administratoriaus apskaičiuotą papildomai į valstybės biudžetą mokėtiną GPM.

52.       Teismo posėdyje atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovas palaikė atsiliepimuose išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjų skundus atmesti kaip nepagrįstus.

 

II.

 

53.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 14 d. sprendimu pareiškėjų L. A. ir A. A. skundus atmetė kaip nepagrįstus.

54.       Aptaręs faktines su atliktais pareiškėjų GPM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. patikrinimais susijusiais aplinkybes bei priimtus sprendimus, teismas pažymėjo, kad A. A. ir L. A. yra sutuoktiniai, o mokestinis ginčas kilo dėl Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio nuostatų taikymo, dėl GPM neapmokestinamų pajamų, dėl atsisakymo pripažinti pareiškėjo A. A. gautus grynuosius pinigus iš fizinių asmenų, dėl atsisakymo pripažinti iš tėvų gautas dovanas, dėl apskaičiuotų mokesčių už 2012 m., dėl neteisingai apskaičiuotų vartojimo išlaidų bei bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos taikymo.

55.       Aptaręs Mokesčių administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje, 40 straipsnio 1 ir 4 dalyse, 66 straipsnio 1 ir 2 dalyse bei 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą ir remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas pažymėjo, kad šioje byloje jis turi patikrinti, ar VMI objektyviai ir teisingai vertino pareiškėjų pateiktus įrodymus, kuriais jie grindė pajamų gavimo realumą.

56.       Aptaręs pareiškėjo A. A. skunde nurodytas aplinkybes, susijusias su jo sesers sūnaus E. L. Jungtinėje Karalystėje ir Lietuvoje pareiškėjui suteikta 50 000 svarų sterlingų paskola, teismas pažymėjo, kad nors A. A. teigė visą sumą pasiskolinęs per du kartus, tačiau ir teismo posėdyje jis konkrečių pinigų perdavimo datų negalėjo nurodyti ir abstrakčiai teigė, kad paskolos sutartis buvo surašyta gavus antrąją sumą. Teismas pažymėjo, kad paskolos suma buvo sąlyginai didelė – 50 000 svarų sterlingų (198 370 Lt), skolos grąžinimo terminas daugiau nei 1,5 metų (2013 m. birželio 1 d.), tačiau paskolos sutartyje nebuvo numatytos nei palūkanos, nei užtikrinimo priemonės, o tai paprastai yra būdinga paskoliniams santykiams. Teismas nurodė, kad teismo posėdyje A. A. patvirtino, jog nebuvo pasirašyta jokių papildomų susitarimų dėl paskolos grąžinimo termino atidėjimo, tačiau, jo teigimu, minėta paskola E. L. buvo grąžinta 2019 m. rugsėjo 2 d., E. L. kartu su sutuoktine sutikus priimti iš pareiškėjų jiems nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, t. y. šalims susitarus atsiskaityti pagal šią sutartį įskaičius priešpriešinį vienarūšį reikalavimą (pardavėjų reikalavimą pirkėjui sumokėti 50 000 svarų sterlingų). Nors pareiškėjas suteiktos paskolos grąžinimo aplinkybę įrodinėjo į bylą pateikta 2019 m. rugsėjo 2 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, tačiau įvertinęs aplinkybę, jog minėtas sandoris buvo sudarytas jau ginčą nagrinėjant teisme, teismas tai vertino kritiškai. Teismas nurodė, kad atsikirsdamas į pareiškėjo argumentą, jog mokesčių administratorius 2018 m. lapkričio 13 d. jam atsiųstoje pajamų ir išlaidų lentelėje buvo pripažinęs, jog A. A. pagal 2011 m. rugsėjo 16 d. paskolos raštelį iš E. L. gavo 50 000 svarų sterlingų paskolą, atsakovo atstovas teismo posėdyje paaiškino, jog lentelėje buvo tik užfiksuoti pareiškėjo pateikti duomenys, tačiau mokesčių administratorius jokios išvados ar sprendimo dėl to nepriėmė, t. y. jų iš esmės nevertino ir dėl minėtų duomenų realumo argumentų nepateikė. Tokios analizės rezultatai mokesčių mokėtojui buvo pateikti Patikrinimo akte, kuriame detaliai buvo aprašytos mokėtojo atžvilgiu nustatytos aplinkybės, susijusios su mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžiu.

57.       Teismas sutiko su VMI padaryta išvada, kad A. A. nurodytos gautos piniginės lėšos iš E. L. realiai nebuvo suteiktos, kadangi pareiškėjo pozicija dėl piniginių lėšų grynaisiais pinigais pagal 2011 m. rugsėjo 16 d. paskolos raštelį gavimo buvo grindžiami tik pačia paskolos sutartimi bei neišsamiais ir nekonkrečiais paaiškinimais, o objektyvių duomenų, kurie patvirtintų realų piniginių lėšų perdavimą, nebuvo pateikta. Teismas sprendė, kad E. L. pateikti duomenys apie jo gautas pajamas už 2008–2009 m. taip pat nėra pakankami, kad jais būtų pagrindžiama aplinkybė, jog E. L. ir jo sutuoktinė gaudavo pakankamas pajamas, iš kurių galėjo paskolinti beveik dvigubai didesnę paskolos sumą nei patys uždirbdavo per metus. Teismas pažymėjo, kad jokių duomenų apie E. L. sutuoktinės gautas pajamas nebuvo pateikta, taip pat nebuvo pateikta bent apytikslių E. L. ir jo sutuoktinės pragyvenimo išlaidų. Teismas akcentavo, kad vien tik aplinkybė, jog buvo sudaromos sutartys tarp artimų asmenų, savaime nepašalina mokesčių mokėtojo pareigos pagrįsti gautas pajamas, t. y. imtis pakankamų priemonių, leisiančių ateityje pagrįsti piniginių lėšų perleidimo / gavimo faktą. Teismas A. A. versiją vertino kritiškai, kaip neatitinkančią gyvenimiškų sprendimų ir ekonominės logikos, nurodė, kad kitų objektyvių įrodymų apie pinigų gavimą nėra, ir sprendė, kad pateiktas dokumentas neįrodo, jog pareiškėjas realiai gavo 50 000 svarų sterlingų (198 370 Lt), o atsakovo vertinimas šioje situacijoje objektyvumo, teisingumo ir protingumo kriterijus atitiko.

58.       Dėl paskolos iš Ukrainos gyventojo R. S. teismas pažymėjo, kad teismo posėdyje A. A. paaiškino, jog R. S. yra jo draugas, kuris gyvena Ukrainoje, ir jis pareiškėjui grynaisiais suteikė 300 000 grivinų beprocentinę paskolą. Pinigus perdavė savo sodyboje ir A. A. iš karto nuvažiavęs į turgų juos išsikeitė į JAV dolerius. Pinigų R. S. tuo metu turėjo, nes neseniai buvo pardavęs nuosavą namą. Nors į Ukrainą pareiškėjas vykęs su sutuoktine, tačiau pinigų perdavimo metu ji nedalyvavusi. Pareiškėjas taip pat patvirtino, kad paskolos nėra grąžinęs, nors teigė, jog kai R. S. buvo Lietuvoje, jam perdavė 5 000 Eur automobiliui pirkti.

59.       Teismas akcentavo, kad A. A. suteiktos paskolos faktą įrodinėjo 2011 m. gruodžio 9 d. pasirašyta paskolos sutartimi bei pateiktais savo ir R. S. paaiškinimais. Jokių kitų dokumentų, galinčių pagrįsti grynųjų pinigų perdavimą, jis nepateikė. Teismas akcentavo, kad R. S. paaiškinime nurodė, jog paskolą suteikė Ukrainos grivinomis, pats pareiškėjas 2017 m. rugsėjo 21 d. paaiškinime pažymėjo, jog pinigus jam perdavė JAV doleriais, Ukrainoje, o teismo posėdyje A. A. teigė, jog paskola buvo suteikta Ukrainos grivinomis, kurias jis turguje išsikeitė į JAV dolerius. Veždamas pinigus per sieną, pareiškėjas jų nedeklaravo, kadangi važiavo trise ir kiekvienas po lygiai pasidalino vežamą sumą.

60.       Teismas pažymėjo, kad pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais (dėl ko šių pajamų gavimo faktas nėra fiksuojamas kredito įstaigose esančių sąskaitų įrašuose) ir šių pajamų nedeklaruodamas, pateikiant atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaracijas (pvz., kai tokios deklaracijos teikimas nėra privalomas), mokesčių mokėtojas prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos. Nors nagrinėjamu atveju paskolos suma buvo santykinai didelė, tačiau paskolos sutartyje nėra numatytos palūkanos ar užtikrinimo priemonės, o tai paprastai yra būdinga paskoliniams santykiams. Paskolos A. A. negrąžino, jokių susitarimų dėl paskolos grąžinimo termino atidėjimo nepasirašė.

61.       Teismas akcentavo, kad nors pareiškėjas teigė, jog R. S. turėjo galimybę paskolinti pakankamai didelę pinigų sumą, tačiau šį teiginį patvirtinančių įrodymų nepateikė.

62.       Teismas sutiko su VMI padaryta išvada, kad A. A. žinant apie prievolę deklaruoti didesnę nei 10 000 Eur sumą ir įvertinus jo teiginius, jog vežant per sieną turėjo gautus pinigus ir paskolos sutartį, vengimas deklaruoti įvežamą grynųjų pinigų kiekį yra nesuprantamas ir logiškai nepagrįstas. Pateiktuose paaiškinimuose pareiškėjas nenurodė, kaip konkrečiai panaudojo 37 500 JAV dolerių sumą. Ženklios sumos paskolos sandoris buvo pasirašytas tik paprasta, notaro nepatvirtinta sutartimi, nebuvo pasirašyta jokių pinigų grąžinimą užtikrinančių garantijų, paskolos grąžinimo terminas numatytas 2012 m. birželio 1 d., tačiau paskola nebuvo grąžinta ir praėjus daugiau kaip ketveriems metams (2016 m. gruodžio 31 d.), per tą laikotarpį nebuvo pasirašyti jokie papildomi susitarimai paskolos grąžinimo termino pratęsimui, paskolos grąžinimo užtikrinimui ir panašiai.

63.       Teismas sprendė, kad A. A. nurodyta versija apie gautą paskolą iš R. S., nepateikus jokių papildomų objektyvių įrodymų apie pinigų gavimą, turi būti vertinama kritiškai ir padarė išvadą, jog vien tik pareiškėjo pateiktas paskolos raštelis neįrodo, jog jis realiai gavo 300 000 Ukrainos grivinų (ekvivalentas 37 500 JAV dolerių), todėl atsakovo vertinimas šioje situacijoje objektyvumo, teisingumo ir protingumo kriterijus atitiko.

64.       Aptaręs pareiškėjo argumentus dėl jam V. Z., D. J. ir K. R. grąžintų paskolų ir kad Komisija nepagrįstai atsisakė pripažinti, jog minėti asmenys A. A. grąžino paskolas, teismas pažymėjo, kad mokestinio patikrinimo metu pareiškėjas nenurodė jokių duomenų nei apie 2011 m. paskolų (120 000 Lt, 50 000 Lt, 100 000 JAV dolerių) suteikimą minėtiems asmenims, nei apie šių paskolų grąžinimo aplinkybes – šie duomenys nurodyti tik A. A. 2018 m. kovo 20 d. paaiškinime ir 2018 m. balandžio 30 d. pareiškėjo advokato paaiškinime, kurie buvo pateikti mokestinio patikrinimo metu, t. y. paaiškinimai buvo pateikti žinant apie atlikto mokestinio tyrimo metu nustatytą nepakankamą išlaidoms patirti pajamų sumą. Nei V. Z. 2017 m. spalio 12 d., nei D. J. 2017 m. rugsėjo 29 d. paaiškinimuose nenurodė jokių duomenų apie iš A. A. gautas paskolas (120 000 Lt ir 50 000 Lt). K. R. mokesčių administratoriui paaiškinimo nepateikė, nes šis asmuo yra miręs (mirties data – (duomenys neskelbtini)). Pareiškėjui 2017 m. gegužės 24 d. buvo duotas mokesčių administratoriaus nurodymas pateikti paaiškinimus apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d., tačiau A. A. 2017 m. birželio 15 d. pateiktame paaiškinime jokių duomenų apie V. Z. ir D. J. suteiktas ir iš jų susigrąžintas paskolas nenurodė. Be to, mokesčių administratorius nustatė, kad V. Z. pranešime (forma PRC911) laiku deklaravo iš septynių fizinių asmenų gautas daug mažesnes paskolų sumas, o didžiausios – 120 000 Lt iš pareiškėjo gautos paskolos, nedeklaravo. Be to, V. Z. 2017 m. spalio 12 d. pateiktame paaiškinime nenurodė jokių duomenų nei apie 2011 m. 120 000 Lt paskolos gavimą, nei apie jos sugrąžinimą, priešingai – nurodė, kad su A. ir L. A. jokių sandorių nebuvo sudaręs. Teismas pareiškėjo versiją, kad V. Z. nepanaudojo visų iš pareiškėjo gautų piniginių lėšų, todėl neturėjo pareigos deklaruoti iš A. A. gautą 120 000 Lt paskolą, o jeigu ir turėjo, tai netinkamas deklaracijos pateikimas negali turėti įtakos pareiškėjo mokestinėms pasekmėms, vertino kritiškai.

65.       Teismas akcentavo, kad mokestinio patikrinimo metu A. A. paskolos sutarčių ar kitų dokumentų ir paaiškinimų, susijusių su 100 000 JAV dolerių suteikimu K. R., nepateikė. Be to, mokestinio patikrinimo metu pagal Gyventojų registro duomenis buvo nustatyta, kad K. R. mirties data – (duomenys neskelbtini). Pagal VMI turimus duomenis buvo nustatyta, jog K. R. vykdė veiklą pagal verslo liudijimą, teikė metines pajamų deklaracijas, kuriose ženklių gautų pajamų sumų nedeklaravo, nekilnojamojo turto pardavimo sandorių nevykdė. Pagal pareiškėjų bankuose esančių sąskaitų išrašus už 2004–2016 m. jokių tarpusavio pervedimų tarp sutuoktinių ir K. R. nebuvo nustatyta. Atsakovas, įvertinęs pareiškėjų 2004–2011 m. gautas pajamas bei patirtas išlaidas, nustatė, kad sutuoktinių 2011 m. patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas, todėl pareiškėjai neturėjo pakankamai pajamų paskoloms suteikti (minėtu laikotarpiu sutuoktiniai gavo 1 388 345 Lt pajamas ir patyrė 1 521 827 Lt išlaidas). Teismas sutiko VMI vertinimu, kad pasikeitusi pareiškėjo pozicija po atlikto mokestinio tyrimo dėl paskolinių santykių su minėtais asmenimis turi būti laikoma tik jo pasirinkta gynybine pozicija, kad išvengtų mokestinių prievolių vykdymo.

66.       Dėl sandorių, sudarytų su pareiškėjo tėvais A. A. ir P. A., vertinimo teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu taip pat teigė, jog VMI neteisėtai atsisakė pripažinti jo iš tėvų gautas dovanas, tačiau egzistuoja praktika, jog įrodinėjimo dalykas tokiu atveju yra aplinkybės, ar pinigų sumos mokesčių mokėtojui realiai buvo ar nebuvo perduotos, t. y. gautos ar negautos pajamos. Šios aplinkybės turėtų būti įrodinėjamos tiesioginiais įrodymais, iš kurių galima daryti vienareikšmę išvadą apie įrodinėjamą dalyką sudarančias aplinkybes (pvz., mokėjimo pavedimai, patvirtinantys lėšų judėjimą, asmenų, iš kurių pajamos neva gautos paaiškinimai apie tai, kad lėšos perduotos ir neperduotos, kitų liudytojų, galinčių patvirtinti ar paneigti lėšų perdavimą, parodymai). Įstatymas nedraudžia įrodinėti ir netiesioginiais įrodymais.

67.       Teismas nustatė, kad pareiškėjo motina P. A. 2017 m. spalio 18 d. pateiktame paaiškinime nurodė, jog sūnui A. A. yra padovanojusi apie 50 000 Lt, bet per kelis kartus. Jam trūkdavo tai pragyvenimui, tai verslui, turėjo skolų, kurias reikėjo grąžinti. Tai buvo pagalba sūnui. Pinigai buvo sutaupyti iš nuolat gaunamų jos ir vyro pajamų, 1999 m. ir 2003 m. parduoti butai, automobilis, 2004 m. parduotas butas, garažas, sodyba, sodas ir taip toliau. Pareiškėjo tėvai vienkartinių turto deklaracijų neteikė, t. y. nedeklaravo, kad 2003 m. gruodžio 31 d. turėjo didesnį negu 50 000 Lt piniginių lėšų likutį. Be to, mokesčių administratorius pareiškėjų tėvų mokestinių tyrimų metu taip pat surinko ir vertino VMI duomenų bazėse esančią informaciją, kredito unijos „Jonavos žemės“, akcinės bendrovės „Swedbank“, valstybės įmonės (toliau – VĮ) „Regitra“, VĮ Registrų centro, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus bei Jonavos rajono savivaldybės socialinės paramos skyriaus pateiktą informaciją. Teismas akcentavo, kad A. A. motinai P. A. (duomenys neskelbtini) buvo paskirta bei mokama senatvės pensija, nuo (duomenys neskelbtini) buvo paskirta / mokama našlių pensija. Pareiškėjo tėvui A. A. 1991 m. sausio 28 d. buvo paskirta / mokama invalidumo pensija, jam 2000 m. spalio 12 d. buvo nustatytas neįgalumas ((duomenys neskelbtini) – (duomenys neskelbtini)). Teismas padarė išvadą, kad atsakovas atliko pareiškėjų tėvų mokestinius patikrinimus už laikotarpį: A. A. tėvo nuo 2004 m. sausio 1 d. iki (duomenys neskelbtini) (mirė (duomenys neskelbtini)), pareiškėjo motinos nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. (A. A. tėvo – 2018 m. gegužės 11 d. mokestinio tyrimo ataskaita Nr. FR0686-581; pareiškėjo motinos – 2018 m. gegužės 11 d. mokestinio tyrimo ataskaita Nr. FR0686-585), todėl A. A. teiginiai, jog mokesčių administratorius neatliko tyrimo ir neįrodė, kad jo tėvai negalėjo padovanoti ginčo sumų, buvo laikomi nepagrįstais. Teismas sutiko su mokesčių administratoriaus vertinimu, kad pareiškėjo nurodyta iš tėvo A. A. 2005 m. vasario 11 d. gauta 60 000 JAV dolerių (161 625 Lt) dovana, iš motinos P. A. 2010 m. gruodžio 25 d. gauta 35 000 Lt dovana, 2014 m. vasario 11 d. – 15 000 Lt dovana kaip pareiškėjo ir jo sutuoktinės pajamų šaltinis pagrįstai nebuvo vertintos.

68.       Dėl A. A. argumento, kad jam nebuvo leista susipažinti su tėvų mokestinio tyrimo metu surinktais duomenimis, teismas pažymėjo, jog pareiškėjas turėjo galimybę susipažinti su surinkta medžiaga, kadangi ji išsamiai buvo išdėstyta Patikrinimo akte, taip pat tokią galimybę A. A. turėjo ir vėliau – Komisijoje. Komisijos posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas, nagrinėjant A. A. skundą, dalyvavo.

69.       Dėl neteisėtai apskaičiuotų mokesčių už 2012 m. teismas pažymėjo, kad VMI pavedimas tikrinti buvo surašytas 2017 m. gruodžio 22 d. Pavedime buvo nurodyta mokestinį patikrinimą pradėti 2017 m. gruodžio 27 d. ir baigti iki 2018 m. vasario 27 d. Teismas pažymėjo, kad pagal Mokesčių administravimo įstatymo 120 straipsnio 1 dalį, mokestinio patikrinimo pradžia yra mokestinio pavedimo išrašymas. Taigi, mokestinio patikrinimo medžiaga patvirtina, kad A. A. mokestinis patikrinimas buvo atliktas vykdant 2017 m. gruodžio 22 d. pavedimą tikrinti
Nr. (21.59-32)FR0773-2591, todėl pareiškėjo teiginiai dėl Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnyje nustatyto mokesčių apskaičiavimo arba perskaičiavimo termino pažeidimo yra nepagrįsti. Teismas akcentavo, kad atsižvelgus į pavedimo tikrinti išrašymo datą, mokesčių administratorius mokestį galėjo apskaičiuoti (arba perskaičiuoti) už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. Patikrinimas buvo atliktas už 2012–2016 m. laikotarpį. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo argumentas dėl neteisėtai apskaičiuotų mokesčių už 2012 m. buvo atmestas kaip nepagrįstas.

70.       Dėl šeimos vartojimo išlaidų apskaičiavimo teismas pažymėjo, kad mokesčių administratorius, atlikęs detalią pareiškėjo ir jo sutuoktinės L. A. 2004–2011 m. pajamų ir išlaidų analizę, nustatė, kad sutuoktiniai tikrinamo laikotarpio pradžioje (2012 m. sausio 1 d.) turėjo 17 005 Lt piniginių lėšų likutį banke, o piniginių lėšų likučio ne banke neturėjo (įvertinus sutuoktinių 2004–2011 m. bankiniais pavedimais gautas pajamas ir patirtas išlaidas, buvo nustatyta, kad sutuoktinių išlaidos viršijo pajamas). 2017 m. birželio 15 d. pateiktame paaiškinime L. A. apie gyventojo (šeimos) apytiksles vartojimo bei kitas išlaidas detaliai nurodė metines išlaidų sumas grynaisiais pinigais, skirtas šeimos maistui, aprangai, būsto priežiūrai ir apmokėjimui už paslaugas, sveikatos priežiūrai, transportui, ryšių paslaugoms, poilsiui ir kultūrai bei kitoms nepaminėtoms išlaidoms patirti: 2012 m. – 9 739 Lt, 2013 m. – 10 135 Lt, 2014 m. – 10 268 Lt, 2015 m. – 2 729 Eur, 2016 m. – 2 958 Eur, o pareiškėjas patikrinimo metu (2018 m. gruodžio 3 d.) nurodė kitas šeimos patirtų vartojimo išlaidų aplinkybes, t. y. nurodė, kad didžioji šeimos išlaidų dalis buvo patirta per banko sąskaitas, o ne grynaisiais pinigais. Įvertinus banko sąskaitų išrašų duomenis, buvo nustatyta, kad metinės šeimos vartojimo išlaidos 2012 m. sudarė 46 593 Lt (3 asmenų šeimai), 2013 m. – 41 492 Lt (3 asmenų šeimai), 2014 m. – 39 965 Lt (3 asmenų šeimai), 2015 m. – 14 419 Eur (2 asmenų šeimai nuo 2015 m. rugpjūčio mėnesio), 2016 m. – 17 837 Eur (2 asmenų šeimai). Taigi, mokestinio patikrinimo metu dalis šeimos patirtų vartojimo išlaidų tikrinamuoju laikotarpiu buvo apskaičiuota pagal bankų išrašus, o kita dalis, patirta grynaisiais pinigais, buvo vertinta pagal L. A. pateikto paaiškinimo duomenis. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas pareiškėjų pajamų analizę už 2004–2011 m. atliko pagal objektyvius bankų sąskaitų duomenis bei pačių mokesčių mokėtojų paaiškinimus, teiktus vykdant mokesčių administratoriaus nurodymus, kuriais nėra pagrindo nesivadovauti. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo argumentas dėl netinkamo šeimos vartojimo išlaidų apskaičiavimo buvo atmestas kaip nepagrįstas.

71.       Dėl bendrosios jungtinės nuosavybės teismas pažymėjo, kad mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, jog santuoka tarp pareiškėjų buvo sudaryta 1991 m. balandžio 27 d. Duomenų, paremtų juridinę galią turinčiais dokumentais (vedybų sutartis, turto pasidalinimo faktai Vedybų sutarčių registre) apie tai, kad sutuoktiniai tikrinamuoju laikotarpiu (2012–2016 m.) bendro ūkio nevedė, nėra. Nors A. A. teismo posėdyje teigė su pareiškėja kartu nebegyvenantis, tačiau į bylą nėra pateikta duomenų, jog pareiškėjų bendroji jungtinė nuosavybė yra pasibaigusi. Be to, sprendžiant dėl L. A. ir A. A. pajamų (kaip turto) dalių nustatymo, reikšmingomis laikytinos ir kitos mokestinio patikrinimo metu nustatytos faktinės aplinkybės: 1) pareiškėjai bendrosios jungtinės nuosavybės teise 2012–2016 m. įsigijo nekilnojamojo turto iš viso už 16 002 Lt ir 9 900 Eur, perleido bendrosios jungtinės nuosavybės teise turėto nekilnojamo turto už 10 000 Lt ir 40 239 Eur; 2) pareiškėjai skolinosi bei skolino pingines lėšas asmenims, vieno sutuoktinio paskolintos lėšos buvo grąžinamos pervedant jas į kito sutuoktinio banko sąskaitą, vieno sutuoktinio gauta paskola buvo grąžinta kito sutuoktinio; 3) UAB „Baltijos biokuras“, kurios 50 procentų valdė pareiškėjos sutuoktinis, dirbo ir L. A. (nuo 2015 m. sausio 13 d. iki 2016 m. spalio 11 d., nuo 2016 m. lapkričio 9 d.), taigi pareiškėja taip pat dalyvavo šios bendrovės veikloje; 4)  L. A. 2017 m. birželio 16 d. pateikė paaiškinimą, o A. A. 2018 m. gruodžio 3 d. pateikė paaiškinimą, kuriuose nurodė sutuoktinių šeimos bendrai patirtas vartojimo išlaidas.

72.       Teismas pažymėjo, kad pagal Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnį nustatytos 2012–2015 m. apmokestinamos nedeklaruotos pajamos yra išvestinis dydis (pajamų ir išlaidų skirtumas), neleidžiantis nustatyti pajamų rūšies (kilmės), todėl įvertinant aplinkybę, kad pareiškėjai kartu disponavo šeimos gautomis pajamomis bei patyrė išlaidas, nėra pagrindo teigti, kad iš nežinomų šaltinių gautos pajamos buvo gautos tik A. A.. Teismas sutiko su atsakovo padaryta išvada, kad santuokos metu pareiškėjų gautos neapskaitytos ir nedeklaruotos pajamos nagrinėjamu atveju pagrįstai buvo priskirtos abiem sutuoktiniams. Atsižvelgus į tai, L. A. argumentai dėl neteisėtai pritaikytos bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos buvo atmesti kaip nepagrįsti.

73.       Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes ir remdamasis išdėstytais motyvais, teismas padarė išvadą, kad tiek VMI, tiek Komisijos sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų skundus ir ginčijamus sprendimus naikinti. Teismas pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

74.       Atmetus pareiškėjų skundų reikalavimus, prašymas iš atsakovo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas nebuvo tenkintas.

 

III.

 

75.       Pareiškėjas A. A. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 14 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo bei pareiškėjui priteisti bylinėjimosi išlaidas.

76.       Savo poziciją A. A. grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti jo pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde. Pareiškėjas akcentuoja, kad teismo sprendime nepagrįstai buvo atsisakyta pripažinti jo iš fizinių asmenų gautus grynuosius pinigus, neteisėtai buvo atsisakyta pripažinti iš tėvų gautas dovanas, neteisėtai buvo apskaičiuoti mokesčiai už 2012 m. bei vartojimo išlaidos. Be to, teismo sprendime buvo netiksliai interpretuojami ir kiti paskolų grąžinimai iš fizinių asmenų.

77.       A. A. pažymi, kad teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, akivaizdžiai suklydo, kadangi byloje yra pateikta ne tik E. L. 2008–2009 m. pažyma apie jo gautas pajamas Didžiojoje Britanijoje, bet ir 2011–2012 m. pažyma apie jo gautas pajamas Didžiojoje Britanijoje. Teigia, kad abiejų sutuoktinių gaunamos pajamos buvo pakankamos per ketverius metus, praleistus Jungtinėje Karalystėje, kartu su sutuoktiniu sukaupti 50 000 svarų sterlingų sumą. Pareiškėjas nurodo, kad teismui pateikė notarinę 2019 m. rugsėjo 2 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kurioje nurodyta, kad A. A. E. L. perleido savo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, o šalys susitarė atsiskaityti pagal šią sutartį įskaičius priešpriešinį vienarūšį reikalavimą (pardavėjo reikalavimą pirkėjui sumokėti 50 000 svarų sterlingų). Pažymi, kad notaras, tvirtinęs šį sandorį, tikrino suteiktos paskolos faktą ir pinigų šaltinius bei nustatė, kad 2011 m. rugsėjo 16 d. E. L. A. A. buvo paskolinęs 50 000 svarų sterlingų, priešingu atveju notaras nebūtų tvirtinęs tokios pirkimo–pardavimo sutarties. Pareiškėjo nuomone, ši sutartis turi būti laikoma dar vienu papildomu objektyviu įrodymu, kuris patvirtina realų E. L. paskolos suteikimą. Nurodo, kad šios sutarties anksčiau negalėjo pateikti, kadangi ji buvo sudaryta tik prieš teismo posėdį. Be to, pats E. L. 2018 m. sausio 3 d. duodamas pirmuosius paaiškinimus, mokesčių administratoriui nurodė, kad tikisi, jog A. A. grąžins paskolą pardavęs nekilnojamąjį turtą.

78.       Pareiškėjas nurodo, kad teismo posėdyje paaiškino, jog santykiai su R. S. yra vis dar draugiški ir A. A. tikisi artimiausiu metu grąžinti jam paskolą. Pareiškėjo nuomone, vien tai, kad teismo sprendime akcentuojama, jog grynieji pinigai nebuvo deklaruoti, tik dar kartą patvirtina, kad teismas visgi pripažino, jog A. A. realiai vežėsi grynuosius pinigus, tačiau jų nedeklaravo. Byloje yra pateikti įrodymai, kurie patvirtina, kad A. A. kartu su sutuoktine 2011 m. gruodžio 5 d. atvyko į Ukrainą, o 2011 m. gruodžio 9 d. gavo paskolą iš R. S. ir tą pačią dieną išvyko iš Ukrainos.

79.       Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad nors teismo sprendime, siekiant pateisinti tai, jog prie Patikrinimo akto nebuvo pateikti įrodymai apie tėvų atliktą mokestinį tyrimą, teigiama, kad A. A. turėjo teisę susipažinti su mokesčių administratoriaus atliktais tėvų mokestiniais tyrimais, kai byla pateko į Komisiją, tačiau teisinėje valstybėje negali susiklostyti tokia situacija, kad mokesčių mokėtojui reikėtų teikti skundą Komisijai, jog galėtų susipažinti su mokesčių administratoriaus surinktais įrodymais. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalį, mokesčių administratorius privalo savo sprendimą pagrįsti jo surašymo metu.

80.       Pateikdamas argumentus dėl neteisėto mokesčių apskaičiavimo už 2012 m., A. A. akcentuoja, kad teismo posėdyje atsakovo atstovas patvirtino, jog 2017 m. jokie mokestinio patikrinimo veiksmai nebuvo atlikti.

81.       Teigdamas, kad mokestinėje byloje buvo neteisingai apskaičiuotos vartojimo išlaidos, pareiškėjas pažymi, jog teismo posėdyje VMI atstovas negalėjo paaiškinti, kas ranka ant A. A. sutuoktinės paaiškinimų užrašė žodžius „tik grynieji pinigai“. Teigia, kad yra tikėtina, jog A. A. sutuoktinės buvo paprašyta pateikti paaiškinimus apie bendras vartojimo išlaidas, tačiau mokesčių administratorius, gavęs tokius paaiškinimus, vėliau pats ranka prirašė, kad tai bus laikomos vien tik grynųjų pinigų išlaidos, ir šias išlaidas nepagrįstai įtraukė skaičiuodamas sutuoktinių grynųjų pinigų pajamas bei išlaidas. Nurodo, kad šios aplinkybės buvo nagrinėjamos teismo posėdyje, tačiau sprendime šios esminę reikšmę turinčios aplinkybės nebuvo vertinamos.

82.       A. A. paaiškina, kad nors dar su sutuoktine nėra išsituokęs, tačiau jau kartu nebegyvena ir bendro ūkio neveda. Nurodo, kad kartu su šiuo apeliaciniu skundu teikiama jo gyvenamosios vietos deklaravimo pažyma patvirtina, jog pareiškėjas 2019 m. rugsėjo 9 d. pakeitė gyvenamąją vietą ir kartu su L. A. nebegyvena.

83.       A. A. nuomone, teismo sprendime buvo padaryti esminiai įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimai, nebuvo tinkamai įvertintos visos aplinkybės ir nebuvo atskleista bylos esmė, o sprendime nurodyti argumentai prieštarauja nuosekliai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai. Be to, teismui atsisakius kvieti liudytojus, buvo netinkamai atliktas įrodymų vertinimas.

84.       Pareiškėja L. A. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 14 d. sprendimą, Komisijos 2019 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. S-75(7-56/2019) ir VMI 2019 m. balandžio 12 d. sprendimą Nr. (21.222)FR0682-99 panaikinti.

85.       Savo poziciją L. A. iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti jos pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde.

86.       Pareiškėja nurodo, kad teismo sprendime visi argumentai dėl bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos taikymo iš esmės buvo tiesiog nukopijuoti nuo ginčijamo Komisijos sprendimo, absoliučiai neatliekant L. A. atstovo tiek skunde, tiek ir teismo posėdyje detaliai išdėstytų argumentų dėl neteisėto bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos taikymo.

87.       L. A. su teismo sprendimu nesutinka ir teigia, kad visiškai nepagrįstai pusė A. A. mokestinės naštos, kuri buvo apskaičiuota pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą (Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnis), buvo perkelta jo sutuoktinei L. A.. Pareiškėjos nuomone, skundžiamas teismo sprendimas prieštarauja suformuotai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai. Nurodo, kad teismo sprendime nebuvo nustatyta, jog L. A. būtų faktiškai gavusi kokias nors pajamas, dėl kurių buvo nuspręsta ją apmokestinti. Be to, teismo sprendime net nebuvo vertinti L. A. argumentai dėl neteisėto bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos taikymo.

88.       Pareiškėjos nuomone, pirmosios instancijos teismas visapusiškai neištyrė bylos medžiagos ir neatskleidė bylos esmės ir taip iš L. A. buvo atimta teisė į savo pažeistų teisių gynybą, kadangi pareiškėja taip ir nesužinojo nei vieno savo skunde nurodyto argumento vertinimo, todėl iš jos faktiškai buvo atimta galimybė pasinaudoti galimybe savo teises ginti pirmosios instancijos teisme. L. A. teigia, kad toks nemotyvuotas teismo sprendimas negali būti laikomas pagrįstu bei teisėtu ir turi būti panaikintas. Akcentuoja, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytas teismo sprendimo negaliojimo pagrindas taip pat yra pagrindas bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 145 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

89.       Pareiškėja pažymi, kad net jeigu šiuo metu formaliai bendroji jungtinė nuosavybė tarp sutuoktinių ir būtų pasibaigusi, šis faktas niekaip negalėtų nei patvirtinti, nei paneigti, jog L. A. yra gavusi kažkokios naudos, kuri galėtų būti apmokestinama dėl A. A. galbūt šaltiniais nepagrįstų pajamų.

90.       Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimuose į pareiškėjų skundus prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą o A. A. ir L. A. apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus.

91.       Atsakovas savo poziciją iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti institucijos atsiliepimuose į pareiškėjų skundus.

92.       VMI su skundžiamu teismo sprendimu sutinka visiškai. Atsakovo nuomone, teismo sprendimas yra teisingas ir pagrįstas, kadangi teismas tinkamai įvertino visas su byla susijusias aplinkybes ir įrodymus, tinkamai aiškino bei taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl pareiškėjų nurodytais argumentais nėra pagrindo teismo sprendimą naikinti.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

93.        Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

94.       Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacija administracinių bylų teisenoje yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

95.       Ginčijant pirmosios instancijos teismo sprendimą (žr. nutarties 53–73 p.), pareiškėjai (apeliantai) pateikė apeliacinius skundus (žr. nutarties 75 p. ir 84 p.), kuriuose nesutinka su atliktu įrodymų vertinimu (žr. nutarties 77–81 p., 83 p.), pirmosios instancijos teismo pozicija dėl mokestinės naštos padalinimo tarp sutuoktinių (žr. nutarties 82 p. ir 87 p.), mokesčių apskaičiavimo terminais (žr. nutarties 80 p.). 

96.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuomone, struktūrine prasme, visų pirma, pasisakytina dėl: 1) mokestinės naštos paskirstymo tarp sutuoktinių, 2) mokesčių apskaičiavimo termino ir tik tada 3) dėl įrodymų vertinimo, kadangi pasitvirtinus netinkamam teisės aiškinimui dėl 1 ar 2 aplinkybės, kaip teigiama apeliaciniuose skunduose, byla turėtų būti perduota mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo, siekiant tinkamai apibrėžti mokestinę bazę ir / ar paskirstyti mokestinę naštą tarp mokesčių mokėtojų.

97.       Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2013 m. sausio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-341/2013; 2014 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-706/2014). Taigi apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgiant į ABTĮ 140 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl apeliacinio proceso ribų, tikrindamas skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, neprivalo detaliai atsakyti į kiekvieną apeliacinių skundų argumentą.

 

Dėl mokestinės naštos paskirstymo tarp sutuoktinių

 

98.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad „<...>  kiek tai susiję su pajamų, kurias gauna asmuo, būdamas santuokoje, apmokestinimu, yra konstatuota, kad tokiais atvejais turi būti laikomasi prezumpcijos, jog pajamas gavo abu sutuoktiniai“; „<...> pajamos, gautos disponavimo bendru turtu sandorių pagrindu, veikiant sąžiningai ir teisėtai, yra bendraturčių, o ne vieno iš jų pajamos, į kurias kiekvienas iš jų turi lygias teises. Mokesčių teisinius santykius reguliuojančios viešosios teisės normos nenustato papildomų reikalavimų sandoriams, sudaromiems fizinių asmenų įgyvendinant savo, kaip sutuoktinių, bendrosios jungtinės nuosavybės teises, kurie, kaip privalomi rekvizitai, apibrėžtų tam tikrus pagal mokesčių įstatymus reikšmingus juridinius faktus, pavyzdžiui, kad rašytinius sandorius, iš kurių susiformuoja apmokestinimo mokesčiais objektai, sudarytų visi bendraturčiai ir juose būtų apibrėžiamas pajamų tarp bendraturčių pasiskirstymas. Fiziniams asmenims – bendraturčiams – sąžiningai ir teisėtai įgyvendinant nuosavybės teises ir dėl to gaunant pajamų, tokios pajamos tampa bendraturčių pajamomis pagal jų nuosavybės teisių į turtą, iš kurio gautos pajamos, proporcijas, jeigu įstatymai ar bendraturčių sudaryta sutartis nenustato kitaip“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-2280-2012; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2002 m. kovo 13 d. sprendimas, priimtas administracinėje byloje Nr. A7-158/2002).

99.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs: „Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Preziumuojama, kad turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.88 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad siekdamas paneigti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpciją, pareiškėjas turi pateikti jo poziciją pagrindžiančius įrodymus, pavyzdžiui, civilinio teisinio pobūdžio sandorius ar teismų sprendimus, kuriuose būtų konstatuota, kad ginčo lėšos asmeninės nuosavybės teise priklauso pareiškėjo buvusiai sutuoktinei“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1805-438/2019).

100.       Pirmiau išdėstytos nuostatos suponuoja išvadą, jog apeliantams siekiant pagrįsti poziciją dėl kitokios mokestinės naštos paskirstymo nei buvo atlikta, turėjo būti pateikti įrodymai dėl apmokestintų lėšų priklausymo tik pareiškėjui A. A.. Skirtingos sutuoktinių deklaravimo vietos dar nepaneigia prezumpcijos, kad apmokestintas turtas / gautos pajamos buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Be to, būtina pabrėžti, jog nei mokestinio patikrinimo laikotarpiu, nei apeliacinių skundų pateikimo metu duomenų apie santuokos nutraukimą nebuvo gauta, kas bent iš dalies būtų galėję patvirtinti bendro namų ūkio nebuvimą (žr. nutarties 82 p.). Todėl, nesant faktinių duomenų dėl apmokestintų pajamų priklausymo tik vienam sutuoktiniui arba sutuoktiniams ne lygiomis dalimis, nėra pagrindo sutikti su apeliacijos dalimi dėl netinkamo mokestinės naštos paskirstymo tarp sutuoktinių.

101.       Argumentas, kad mokesčių administratorius neturi teisės taikyti bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos ir apmokestinti abu sutuoktinius, kai mokesčiai yra apskaičiuojami pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, t. y. remiantis Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsniu (žr. nutarties 14 p.), turint omenyje neidentifikuotus pajamų šaltinius, formuojamą administracinę jurisprudenciją (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3303-442/2018), yra atmestinas.

 

Dėl mokestinio patikrinimo laikotarpio

 

102.       Pareiškėjas (apeliantas), nesutikdamas su mokestinio patikrinimo laikotarpiu, nurodo, kad 2017 m. jokie mokestinio patikrinimo veiksmai nebuvo atlikti, o tai reiškia, jog į mokestinio patikrinimo laikotarpį nepagrįstai įtraukti 2012 m., tačiau ši argumentacija pripažintina nepagrįsta.

103.       Mokestinio patikrinimo pradžia sietina su mokestinio patikrinimo pavedimo išrašymu (Mokesčių administravimo įstatymo 120 str. 1 d.). Pavedimas tikrinti buvo išrašytas 2017 m. gruodžio 22 d., todėl į mokestinio patikrinimo laikotarpį, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalimi (jeigu kitaip nenustatyta šiame straipsnyje ar atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos – redakcija, galiojusi 2017 m. gruodžio 22 d.), galėjo būti įtraukti 2012 m. – ir ši apeliacijos dalis pripažintina nepagrįsta (žr. nutarties 80 p.).

104.       Be kita ko, atliekant mokesčių apskaičiavimą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, objektyviai yra įmanomi tam tikri netikslumai, nes mokesčių administratorius yra priverstas vadovautis ne tiksliais, o tikėtinais ir galimais skaičiavimais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalies norma yra skirta ne tam, kad būtų nustatytas tikslus (t. y. objektyviais duomenimis paremtas) mokestinės prievolės dydis, o tam, kad būtų nustatytas mokėtinos prievolės dydis, atitinkantis protingumo ir teisingumo kriterijus. Tai reiškia, kad mokesčių administratoriaus nustatytas mokėtinos prievolės dydis laikytinas pagrįstu tiek, kiek neperžengia šių vertinimo kriterijų. Tam, kad būtų paneigtas tokiu būdu nustatytas mokestinės prievolės dydis, mokesčių mokėtojas turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog nurodytų įvertinimo kriterijų buvo nesilaikyta, t. y. įrodyti, kad mokesčių administratoriaus nustatytas mokestinės prievolės dydis neatitinka protingumo ir teisingumo kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-603/2007; 2012 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2491/2011; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-45-438/2015).

 

Dėl įrodymų vertinimo 

Dėl paskolos sutarties su E. L.

 

105. Pasisakant dėl iš E. L. neva gautos 50 000 svarų sterlingų paskolos, reikia pažymėti, kad pareiškėjas dalies iš E. L. gautos paskolos, grįždamas į Lietuvą nedeklaravo, apie paskolos grąžinimą, jos pratęsimą, galimas sankcijas, neįvykdžius sutartinių įsipareigojimų jokių duomenų nepateikta, kai tuo tarpu paskolos grąžinimo terminas buvo numatytas 2013 m. birželio 13 d. Taip pat nebuvo pateikta įrodymų, kada įvyko grynųjų pinigų perdavimas, valiutos keitimas iš svarų sterlingų į litus bei nepridėti jokie dokumentai patvirtinantys tokias ūkines operacijas. E. L., teikdamas paaiškinimus dėl tariamos 50 000 svarų sterlingų paskolintos pinigų sumos, tik abstrakčiai paaiškino šiuos pinigus sukaupęs. Vadinasi, mokesčių administratoriaus išvada, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, dėl to, kad ši sutartis buvo tariama, buvo visiškai pagrįsta. Pastarosios negali paneigti pareiškėjo (apelianto) pateiktas paskolos dokumentas, taip pat 2019 m. rugsėjo 2 d. pirkimo–pardavimo sutartis, kadangi pastarasis dokumentas gautas tik ginčui persikėlus į teismą, ir, nesant duomenų apie 2019 m. rugsėjo 2 d. pirkimo–pardavimo sutartyje perleidžiamų daiktų rinkos kainą, nėra galimybės pagrįsti sutartyje nurodomos sumos, kuri užskaitoma kaip priešpriešinis reikalavimas. 2019 m. rugsėjo 2 d. pirkimo–pardavimo sutartis neįrodo realaus aptariamų pinigų gavimo iš E. L. 2011 m. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pirminiai įrodymai yra patikimesni, kadangi gauti dar nesant priimtų atitinkamų mokesčių administratoriaus sprendimų ir nepaveikti laiko bei siekio išvengti gręsiančios mokestinės atsakomybės, todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentacijai dėl to, kad ši paskola buvo tariama – mokesčių mokėtojai nepagrindė realiai gavę ginčo sumą iš jiems artimo asmens E. L. (žr. nutarties 56–57 p.).

 

Dėl paskolos sutarties su R. S.

 

106.  Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuomone, mokesčių administratorius neturėjo faktinio pagrindo pripažinti pinigų gavimo faktinės aplinkybės iš R. S.: paskolos grąžinimo terminas – 2012 m. birželio 1 d., tačiau duomenų apie jos grąžinimą nėra; paskola beprocentinė; įvežti pinigai nebuvo deklaruoti; duomenų apie keistą valiutą (pasiskolinta grivinomis, iškeista į JAV dolerius vėliau į nacionalinę valiutą) nėra. Iš apelianto pusės pateiktas paskolos raštelis dar nepatvirtina realaus pinigų gavimo iš R. S.. Esminė faktinė aplinkybė – realus ginčo pinigų gavimas paskolos forma – liko neįrodyta (žr. nutarties 38 p.; 59–62 p.).

 

Dėl gautų pinigų iš V. Z.

 

107. Pareiškėjas mokestinio tyrimo metu nenurodė jokių duomenų nei apie 2011 m. 120 000 Lt paskolos suteikimą V. Z., nei apie šios paskolos grąžinimo aplinkybes – šiuos duomenis pateikė tik 2018 m. kovo 20 d. paaiškinime, gautame mokestinio patikrinimo metu; V. Z. 2017 m. spalio 12 d. pateiktame paaiškinime nenurodė jokių duomenų nei apie 2011 m. 120 000 Lt paskolos gavimą, nei apie jos sugrąžinimą, o priešingai, pažymėjo, kad su A. ir L. A. nebuvo sudaręs jokių sandorių; V. Z. VMI teikė duomenis apie iš fizinių asmenų gautas paskolas, tačiau duomenų apie iš pareiškėjo gautą 120 000 Lt paskolą nenurodė; V. Z. laiku deklaravo iš septynių fizinių asmenų gautas žymiai mažesnes paskolų sumas, o didžiausios – 120 000 Lt iš A. A. gautos paskolos, nedeklaravo; pareiškėjui 2017 m. gegužės 24 d. buvo duotas mokesčių administratoriaus nurodymas pateikti paaiškinimus apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti (FR0698) už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d., vykdydamas nurodymą, pareiškėjas 2017 m. birželio 15 d. pateiktame paaiškinime jokių duomenų apie V. Z. suteiktas ir iš jo susigrąžintas paskolas nenurodė; įvertinus pareiškėjo ir L. A. 2004–2011 m. gautas pajamas bei patirtas išlaidas, buvo nustatyta, kad sutuoktinių 2011 m. patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas, todėl A. A. neturėjo pakankamai pajamų 120 000 Lt paskolai suteikti.

108. Mokesčių mokėtojas dėl šio epizodo jau ir skundo pateikimo metu teikė tik abstrakčius paaiškinimus, teigdamas neva V. Z. paaiškinimai yra prieštaringi, nes pastarojo neatstovavo profesionalus teisininkas. Tokio pobūdžio argumentacija niekaip nepagrindžia realios paskolos sutarties bei jos įvykdymo fakto tarp pareiškėjo ir V. Z.. 

 

Dėl D. J. suteiktos paskolos grąžinimo

 

109. Mokesčių administratoriui išanalizavus pareiškėjo ir jo sutuoktinės bankuose esančių sąskaitų išrašus už 2004–2016 m., matyti, kad papildomų pervedimų D. J. nebuvo atlikta, todėl D. J. pervestos 7 000 Lt (2011 m.) ir 2015 m. 2 950 Eur (2015 m.) sumos pagal pareiškėjo ir D. J. mokestinio tyrimo metu pateiktus paaiškinimus buvo įvertintos kaip 2008 m. L. A. iš D. J. gautos paskolos sugrąžinimas. Be to, mokesčių administratoriui įvertinus pareiškėjų 2004–2011 m. gautas pajamas bei patirtas išlaidas, buvo nustatyta, kad jų 2011 m. patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas, todėl pareiškėjas neturėjo pakankamai pajamų 50 000 Lt paskolai suteikti ir todėl jo 50 000 Lt paskolos suteikimo D. J. ir jos sugrąžinimo faktas nebuvo pripažintas visiškai pagrįstai. Mokesčių mokėtojas priešingai neįrodė. Apsiribojo tik paaiškinimų teikimu, nepatvirtinančiu aptariamų paskolinių santykių (žr. nutarties 8 p.). 

 

Dėl K. R. grąžintų pinigų

 

110. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neturi pagrindo paneigti ir išvadų dėl paskolinių santykių nebuvimo tarp pareiškėjo ir K. R.. Neigdamas mokesčių administratoriaus surinktus duomenis (žr. nutarties 44–46 p.) bei teismo padarytas išvadas (žr. nutarties 65 p.), pareiškėjas apsiribojo bendro pobūdžio paaiškinimais (žr. nutarties 9 p.), t. y. kad tokia sutartis buvo, kad buvo ir vekselis, kurie, įvykdžius sutartinius įsipareigojimus buvo sunaikinti, bet tai tikrai negali pagrįsti realaus pinigų paskolinimo / grąžinimo faktinės aplinkybės.

111. Reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad pareiškėjo pirminiuose paaiškinimuose paskolos sutarčių ar kitų dokumentų, susijusių su 100 000 JAV dolerių suteikimu K. R., nepateikta, K. R. yra miręs. Pastarasis asmuo vykdė veiklą pagal verslo liudijimą, teikė deklaracijas, tačiau ženklių gautų pajamų sumų nebuvo deklaravęs.

 

Dėl sandorių su tėvais ir vartojimo išlaidų

 

112. Tariami sandoriai su pareiškėjo tėvais buvo paneigti mokesčių administratoriaus surinktais faktiniais duomenimis. Priešpriešinių įrodymų, suponuojančių kitokio pobūdžio išvadą iš A. A. pusės nebuvo gauta, išskyrus, kad tėvai suteikė ginčo sumas, bet tai nepagrindžia tikrai įvykusio pinigų gavimo fakto ir nepaneigia mokesčių administratoriaus, Komisijos bei pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų (žr. nutarties 34–35 p., 66–67 p.).

113. Apeliantui galimybė susipažinti su visa mokestinio ginčo medžiaga buvo suteikta mokesčių administratoriui priėmus sprendimą, ginčui persikėlus į teismą, pateikus apeliacinį skundą todėl argumentas dėl teisės į teisminę gynybą pažeidimo pripažintas nepagrįstu (žr. nutarties 79 p.).

114. Vartojimo išlaidų aspektu pareiškėjai jokių konkrečių duomenų nepateikia ir nenurodo, kaip būtent buvo ir kaip turėjo atsispindėti vartojimo išlaidų pasiskirstymas, todėl nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo patvirtintais mokesčių administratoriaus atliktais skaičiavimais (žr. nutarties 70 p.). Iškelta versija dėl ne pareiškėjų padaryto prierašo ranka niekuo neparemta (žr. nutarties 81 p.).

115. Pareiškėjos tvirtinimas dėl teisės į pažeistų teisių gynybą, kadangi nebuvo atsakyta į nei vieną jos skundo argumentą (žr. nutarties 88 p.), nėra pagrįstas. Skunde kelti teisiniai klausimai dėl bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos (žr. nutarties 14 p.), netinkamos mokestinės naštos paskirstymo tarp sutuoktinių (žr. nutarties 15–16 p.) pirmosios instancijos teismo buvo aptarti (žr. nutarties 70–71 p.). Tai, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas neišskyrė pasisakantis kartu ir dėl pareiškėjos (apeliantės) skundo argumentų, nes iš esmės tokie patys teisiniai klausimai kelti ir pareiškėjo (apelianto), dar nelemia teisės į teisminę gynybą pažeidimo. Pareiškėjai nebuvo jokių kliūčių dalyvauti pirmosios instancijos teismo posėdyje ir pasisakyti dėl pateiktų reikalavimų, pateikti apeliacinį skundą – pastaraja teise ir pasinaudota. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, pažymi, kad atsakant į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, iš principo yra atsakoma ir į pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus (tie argumentai yra analogiški), ką iš esmės ir padarė Vilniaus apygardos administracinis teismas, todėl aptariamas aspektas negali pasitarnauti kitokio procesinio sprendimo priėmimui.

116. Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Vadinasi, mokestinio ginčo byloje, visų pirma, mokesčių administratorius turi surinkti bei teikti atitinkamus įrodymus dėl mokesčių apskaičiavimo mokesčių mokėtojui. Kita vertus, mokesčių mokėtojui, siekiant paneigti apskaičiuotas sumas bei nuginčyti mokesčių administratoriaus sprendimą, nepakanka apsiriboti vien tik paaiškinimų ir kontraargumentų teikimu, negrindžiant jų konkrečiais įrodymais. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 2 dalį, mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Mokesčių mokėtojas turėtų pateikti tokių įrodymų, kurie suponuotų priešingą išvadą nei daro mokesčių administratorius. O tuo atveju, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-648/2003, 2013 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-622/2013, 2014 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1379/2014).

117. Šioje konkrečioje administracinėje byloje mokesčių administratoriaus teiginiai buvo motyvuoti, pagrįsti įrodymais – mokesčių administratorius pareigas, nustatytas Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnyje, įvykdė. Apibendrinus darytina išvada, kad įrodymų vertinimo prasme, pareiškėjų teiginiai, išdėstyti apeliaciniuose skunduose, liko neįrodyti, o tuo pačiu tai nepaneigia ir mokesčių administratoriaus išvadų, pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl pareiškėjams apskaičiuoto mokesčio (GPM) bei su šiuo mokesčiu susijusių sumų (GPM delspinigiai ir bauda). Taigi, pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, dėl ko tenkinti apeliacinius skundus juose nurodytais motyvais nėra pagrindo (ABTĮ 140 str. 1 d.).

118. Prašymas dėl bylinėjimo išlaidų atlyginimo negali būti patenkintas, kadangi sprendimas priimtas ne pareiškėjų (apeliantų) naudai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str. 1 d.).

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Pareiškėjų A. A. ir L. A. apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai                                Ričardas Piličiauskas

 

Veslava Ruskan

 

Arūnas Sutkevičius