Administracinė byla Nr. A-1349-525/2017
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04804-2015-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. birželio 12 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. A. (J. A.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. A. (J. A.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
J. A. (J. A.) (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 10 000 Eur neturtinės žalos.
Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2009 m. gegužės 20 d. iki 2015 m. balandžio mėn. buvo laikomas perpildytose Lukiškių TI-K kamerose, kuriose ploto norma vienam asmeniui neatitiko teisės aktų reikalavimų. Kameroje prie stalo neužtekdavo vietos visiems pavalgyti. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad kamerose nebuvo tinkamo vėdinimo – kameros vėdinamos tik atidarius langą, todėl pareiškėją buvo perpūtęs vėjas, jis buvo peršalęs. Be to, žiemą kamerose oro temperatūra būdavo per žema, o vasarą kamerose būdavo labai karšta. Paaiškino, kad dėl tokių laikymo sąlygų sutriko jo visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, pareiškėjas tapo dirglus ir sunkiai valdantis emocijas, be to, sutriko jo miegas, pareiškėjas susirgo depresija. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad sąlygos dušuose yra antisanitarinės, dušai nėra dezinfekuojami, todėl pareiškėjas užsikrėtė kojų grybeliu. Pažymėjo, kad sanitarinis mazgas nuo kameros atitvertas simboline sienele, todėl neužtikrina privatumo naudojantis tualetu.
Lukiškių TI-K atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas dėl tariamai jam laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 20 d. iki 2015 m. balandžio mėn. padarytų pažeidimų kreipėsi tik 2015 m. rugsėjo 24 d., todėl, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašė pareiškėjo reikalavimui dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.
Nurodė, kad 2010 m. vasario 12 d. ryte, 2010 m. balandžio 13 d. vakare, 2010 m. balandžio 15–19 d., 2010 m. birželio 17 d. vakare, 2010 m. spalio 15 d. ryte, 2011 m. gegužės 18–23 d., 2011 m. lapkričio 3 d. vakare, 2011 m. lapkričio 4–7 d., 2012 m. sausio 25–26 d., 2012 m. sausio 27 d. ryte, 2012 m. kovo 20 d. vakare, 2012 m. kovo 21 d. ryte, 2012 m. birželio 1 d., 2012 m. birželio 2 d. ryte, 2012 m. rugpjūčio 13 d., 2012 m. spalio 8 d., 2013 m. sausio 7 d., 2013 m. kovo 27 d. vakare, 2013 m. kovo 28 d. – 2013 m. balandžio 1 d., 2013 m. liepos 13–15 d., 2013 m. spalio 29 d., 2013 m. lapkričio 13–16 d., 2013 m. gruodžio 10–12 d., 2013 m. gruodžio 16 d., 2014 m. vasario 18–24 d., 2014 m. balandžio 22 d., 2014 m. gegužės 15–19 d., 2014 m. liepos 29 d., 2014 m. rugpjūčio 19–25 d., 2014 m. gruodžio 19 d., 2015 m. sausio 15–21 d., 2015 m. balandžio 23–27 d. vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus. Taip pat nurodė, jog tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo nebuvo Lukiškių TI-K, kadangi jis buvo išvykęs. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Nurodė, jog Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pažymėjo, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 10 straipsnio nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytas ribas. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Taip pat nurodė, jog tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 m aukščio. Atsakovės teigimu, toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka higienos normas. Atkreipė dėmesį, jog Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Lukiškių TI-K nuomone, pareiškėjas savo skundą grindė abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai bendro pobūdžio, nekonkretūs. Atkreipė dėmesį, jog tam tikras suimtųjų, nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita, taip pat pabrėžė, jog nagrinėjamu atveju nėra būtinų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir teismas, pirmos instancijos teismas) 2016 m. gegužės 9 d. sprendimu (t. I, b. l. 196-200) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Teismas atsižvelgęs į atsakovo prašymą taikyti trijų metų senaties terminą ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, konstatavo jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 20 d. iki 2012 m. rugsėjo 28 d. imtinai nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, darė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį buvo pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Pabrėžė, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Taigi konstatavęs, kad pareiškėjas praleido senaties terminą skundui dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 20 d. iki 2012 m. rugsėjo 28 d. imtinai paduoti, teismas nutarė pareiškėjo skundą dėl žalos atlyginimo nagrinėti laikotarpio nuo 2012 m. rugsėjo 29 d. iki 2015 m. balandžio mėn. ribose.
Vertindamas ploto pažeidimą pareiškėjo atžvilgiu, teismas vadovaudamasis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatytu reikalavimu, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, nustatė, jog pareiškėjui 28 paras Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrintas 3.6 kv. m. plotas.
Dėl vėdinimo teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 24 punkte įtvirtinta norma, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, bei įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes jog kamerose buvo sąlygos vėdinti jas atvėrus langus, konstatavo jog Lukiškių TI-K šiuo atveju pareiškėjo teisių nepažeidė.
Dėl sanitarinio mazgo atskyrimo nuo likusios kameros, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktu, kur yra numatyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma. Atsakovui į bylą pateikus duomenis, kurie patvirtino tokio aukščio sienelės įrengimą, bei pareiškėjui skunde patvirtinus, kad sienelė kamerose buvo įrengta, teismas konstatavo kad tokio sanitarinio mazgo įrengimas negali būti pripažįstamas Lukiškių TI-K neteisėtais veiksmais.
Teismas taip pat pasisakė, jog pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai. Atsižvelgiant į tai ir tai, kad daugelyje Lukiškių TI-K pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų pateikti duomenis buvo neaktualūs ginčo situacijai – visiškai neatitinka laikotarpiai, kameros, tiriami pažeidimai, todėl teismas pripažino, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygos neatitiko HN 76:2010 22, 26, 62 punktų reikalavimų.
Dėl pareiškėjo skundo dalies, kurioje jis skundėsi antisanitarinėmis sąlygomis dušuose, teismas pasisakė, jog pareiškėjo teiginiai per daug abstraktūs, kad būtų galima nustatyti, kokie reikalavimai galimai buvo pažeisti. Taip pat nurodė, kad kai pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, kurias objektyviai galima įrodyti, jis privalo pateikti atitinkamus įrodymus, leidžiančius teismui teisingai įvertinti patirtą neturtinę žalą, arba nurodyti reikšmingas aplinkybes, kodėl to padaryti negali. Atkreipė dėmesį, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas, be kita ko, nurodė, jog dėl netinkamų sąlygų dušuose užsikrėtė kojų grybeliu, tačiau nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių šį faktą. Todėl sprendė, kad nei neteisėtų veiksmų, nei žalos faktas šiuo atveju nebuvo neįrodyti, todėl žala negalėjo būti priteisiama.
Teismas vertinimo, kad nagrinėjamu atveju egzistavo pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už pareiškėjo laikymą perpildytose kamerose kai kurių higienos reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę, nepakanka pažeistai teisei apginti. Tesimas atsižvelgęs į įvardintus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio taikymo bei į konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, jo trukmę, pažeidimo mastą bei intensyvumą, taip pat į tai, kad byloje nebuvo duomenų, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismas vertino, kad yra pagrindas pareiškėjo prašomą priteisti neturtinės žalos dydį mažinti nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį 200 Eur.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kurio pagrindu jam būtų priteistas 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, jog pareiškėjui teismas priteisė per mažą neturtinės žalos atlyginimo sumą, netinkamai nustatė ploto pažeidimo trukmę. Neteisėtai apribojo laikotarpį taikydamas senaties terminą. Pareiškėjas taip pat akcentavo patirtus nepatogumus dėl sanitarinio mazgo įrengimo, bei kamerų ploto.
Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą iš esmės atkartojo savo poziciją pateiktą atsiliepime į pirminį skundą. Nurodo, jog su pareiškėjo pozicija nesutinka, vertina, kad teismas tinkamai įvertino byloje esančias aplinkybes ir įrodymus.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos Lukiškių TI-K.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo klausimą nagrinėjamoje byloje, aktualu nustatyti ar buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalią ploto normą ir ar ploto veiksnys gali būti nustatytas kartu su kitomis netinkamo kalinimo sąlygomis, susijusiomis su galimybe mankštintis lauke, natūralia šviesa ir šviežiu oru, ventiliacija, šildymo adekvatumu, galimybe privačiai pasinaudoti tualetu ir pagrindiniais sanitariniais bei higienos reikalavimais (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją, 7334/13).
Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011 ir kt.).
Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdamas, jog senaties terminas negalėjo būti taikomas kad tuo metu kai jis kalėjo kai kurie EŽTT nutarimai nebuvo išversti į Lietuvių kalbą.
Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis nustato, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas.
Pareiškėjo argumentai, dėl ko jis nesikreipė į teismą dėl savo teisių pažeidimo anksčiau teismo vertintini kaip subjektyvūs. Jei pareiškėjas jautė diskomfortą, emocinę depresiją, pažeminimą, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl nesikreipimo į teismą laiku nelaikytinos svarbiomis. Pareiškėjo motyvas dėl negalėjimo kreiptis į teismą laiku, kadangi tuo metu nežinojo apie savo teisių pažeidimą, atmestinas, kadangi būdamas apdairus ir rūpestingas pareiškėjas turėjo realias galimybes, domėtis teisės aktais, kreiptis dėl nemokamos teisinės pagalbos į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui būtų nesuteiktos sąlygos domėtis įstatymais ir teisės aktais. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Todėl teisėjų kolegija vertina, jog pirmosios instancijos teismas ginčo laikotarpį nustatė tinkamai.
Dėl pareiškėjo skundo dalies, kurioje jis skundė Lukiškių TI-K kalinimo sąlygas susijusias su kamerose buvusia temperatūra, vėdinimu, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos pozicijai, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai. Atsižvelgiant į tai ir tai, kad daugelyje Lukiškių TI-K pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų pateikti duomenis buvo neaktualūs ginčo situacijai – visiškai neatitiko laikotarpiai, kameros, tiriami pažeidimai, todėl teisėjų kolegija vertina, kad teismas teisingai pripažino, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygos neatitiko HN 76:2010 22, 26, 62 punktų reikalavimų.
Pažymėtina, jog pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui taip pat nurodė, jog kamerose sanitarinį mazgą nuo patalpos atskirianti sienelė neužtikrino privatumo naudojantis tualetu. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte numatyta, jog tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.
Nepriklausomai nuo to, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas buvo įrengta sienelė atskirianti sanitarinį mazgą nuo likusiuos kameros, tačiau atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nebuvo pilnai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis buvo matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjo teisė į privatumą nebuvo pažeista.
Pagal Europos žmogaus teisių teismo (toliau - EŽTT) praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, kt.). Pažymėtina, kad byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009-03 12 sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) EŽTT konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį adm. byloje Nr. A-257-442/2016). Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) nurodoma, kad kamerose turi būti atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas (jo neatskyrimas iki lubų nuo likusios kameros ir neįrengus durų) turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. Kaip minėta, iš atsakovo atsiliepime nurodytų aplinkybių matyti, kad kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovės pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui. Dėl šių priežasčių teismas pripažįsta, jog visą ginčo laikotarpį buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad byloje yra pateikti duomenys apie pareiškėjo laikymą ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K (t. I, b. l. 7-12), iš kurių matyti, jog pareiškėjas atskirais periodais buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerose. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, atskirais laikotarpiais pareiškėjui teko mažesnis individualus gyvenamosios patalpos plotas nei nustatyta teisės aktuose. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi byloje esančiais duomenimis, kuriuose matomas kamerose buvusių asmenų skaičius, vienam asmeniui tenkantis kameros plotas bei konkretus laikymo sąlygų laikotarpis. Tačiau, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas skaičiuodamas laikotarpį, kurio metu pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į nacionaliniuose teisės aktuose numatytą 3,6 kv. m. ploto normą, suklydo ir nurodė, jog ploto norma buvo pažeista 28 paras, nors iš bylose esančių duomenų matyti, kad pareiškėjo atžvilgiu kameros ploto normos pažeidimas truko 33 paras.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad vertinant ar byloje galima nustatyti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, svarbu kartu įvertinti ar ploto veiksnys nustatomas kartu su kitomis netinkamo kalinimo sąlygomis, susijusiomis su galimybe mankštintis lauke, natūralia šviesa ir šviežiu oru, ventiliacija, šildymo adekvatumu, galimybe privačiai pasinaudoti tualetu ir pagrindiniais sanitariniais bei higienos reikalavimais. Stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija paprastai gali būti paneigiama, jeigu nustatoma, kad kumuliatyviai egzistavo šie veiksniai: reikalaujamos minimalios asmeninės 3 kv. m. erdvės trūkumo epizodai buvo trumpi, atsitiktiniai ir nereikšmingi; toks asmeninės erdvės trūkumas buvo lydimas pakankamos judėjimo laisvės už kameros ribų ir tinkamo užimtumo ne kameros patalpose; pareiškėjas yra kalinamas bendrąja prasme tinkamoje kalinimo įstaigoje ir nėra jokių kitų šio asmens kalinimą sunkinančių aplinkybių (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją, 7334/13).
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, sutinka, kad pareiškėjo atžvilgiu ploto pažeidimas yra nustatytas, tačiau vertinant jo trukmę ir intensyvumą (pareiškėjo atžvilgiu ilgiausiai trukusio pažeidimo trukmė 8 paros) teisėjų kolegija mano, kad jis negali būti vertinamas kaip reikšmingas ar ilgos nepertraukiamos trukmės. Tačiau įvertinus, jog kartu su ploto pažeidimu, kas be kita ko, lėmė pareiškėjo nepatogumus ir vietos trūkumą kameroje atsižvelgiant jog ji buvo apstatyta baldais ir ne visada buvo galimybė valgyti prie stalo, yra nustatyti ir privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimas, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo atžvilgiu taikė neadekvatų neturtinės žalos atlyginimo dydį ir vertina, jog priteistina suma turi būti didinama iki 350 Eur.
Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nevisiškai tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, todėl apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, padidinant pareiškėjo naudai priteistinos neturtinės žalos dydį iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo J. A. (J. A.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimą pakeisti, pareiškėjo naudai priteisti 350 Eur iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Ramūnas Gadliauskas
Dalia Višinskienė