Civilinė byla Nr. e2S-1819-264-264/2016

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-11324-2016-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.1; 3.3.2.4.

(S)

Kauno apygardos teismas

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugpjūčio 25 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aušra Baubienė,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi kreditorės UAB „Gilius ir Ko“ atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 2 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditorės UAB „Gilius ir ko“ pareiškimą skolininkei UAB „Kitokia energija“ dėl piniginio reikalavimo atsiradusio iš sutarties.

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

1. Kreditorė UAB „Gilius ir Ko“ pateikė pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo dėl 15330,45 Eur skolos, 2759,40 Eur delspinigių, 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo, 102 Eur bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio) ir 181,50 Eur advokato pagalbai apmokėti, išieškojimo iš skolininkės UAB „Kitokia energija“. Reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – piniginių lėšų ar turtinių teisių priklausančių skolininkei ir esančių skolininkės atsiskaitomosiose sąskaitose, įmonės kasoje ar pas trečiuosius asmenis areštą, kilnojamųjų ir nekilnojamųjų daiktų, turtinių teisių areštą, nepranešus skolininkei. Prašymą grindė aplinkybėmis, kad skolininkė nereaguoja į raginimus, ginčo prievolė nėra užtikrinta įkeitimu ar laidavimu, turtinė skolininkės padėtis yra sunki, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra būtinas – jų nesiėmus teismo įsakymo įvykdymas gali pasidaryti neįmanomas.

2. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

1. Kauno apylinkės teismas 2016 m. birželio 2 d. nutartimi atmetė kreditorės UAB „Gilius ir Ko“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo skolininkės UAB „Kitokia energija“ turtui.
2. Teismas nurodė, kad kreditorė nenurodė jokių įrodymais pagrįstų aplinkybių, patvirtinančių pareikšto prašymo būtinumą. Kreditorė nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad prašoma priteisti bendra 18089,85 Eur skolos suma skolininkei yra didelė, kad skolininkė sąmoningai vengia įsipareigojimo, gali turtą paslėpti, perleisti kitiems asmenims, taip išvengiant prievolės kreditorei įvykdymo.
3. Teismas darė išvadą, kad kreditorė neįrodė būtinumo taikyti skolininkei prašomus turtinius suvaržymus, vien aplinkybė, kad skolininkė nesumoka kreditorės reikalaujamos sumos rodo teisinio konflikto tarp šalių egzistavimą, tačiau ji neįrodo, kad dėl tokio konflikto gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas teismo sprendimo įvykdymas.
4. Taip pat teismas nurodė, kad tai, jog kreditorės reikalavimas nėra užtikrintas jokiomis CK numatytomis prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonėmis, taip pat nėra besąlyginis pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pažymėjo, kad sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių turi būti laikomasi ir šalių interesų pusiausvyros principo, o tai reiškia, kad kreditorės interesams neturėtų būti teikiamas prioritetas.

3. Atskirojo skundo teisiniai argumentai

1. Atskirajame skunde kreditorė UAB „Gilius ir Ko“ prašo panaikinti 2016-06-02 Kauno apylinkės teismo nutartį civilinėje byloje Nr. e2-15913-955/2016 ir išspręsti klausimą iš esmės — taikyti laikinąsias apsaugos priemones skolininkės UAB „Kitokia energija“ piniginėms lėšoms, esančioms atsiskaitomosiose sąskaitose, įmonės kasoje bei pas trečiuosius asmenis, kilnojamajam ir nekilnojamajam turtui bei turtinėms teisėms. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Kreditorės nuomone, teismas netinkamai pritaikė procesines teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą.
2. Teismas formaliai įvertino situaciją nurodydamas, kad kreditorė neįrodė 18 089,85 Eur skolą esant didele suma skolininkei. Kreditorė nesutinka su teismo nuomone, kadangi šiai dienai realiai nėra žinoma, kiek skolų (ne vykdymo procese) kitiems kreditoriams turi skolininkė, o prašoma priteisti bendra 18 089,85 Eur dydžio skola netgi juridiniam asmeniui akivaizdžiai yra laikytina solidžia ir didele. Nors teismas nurodė, jog kreditorei nepateikiant duomenų patvirtinančių skolos suma esant didele skolininkei, negalima konstatuoti šio fakto, tačiau tokia teismo argumentacija bei kreditorės teisių pažeidimo tęsimas realiai apsunkina kelią kreditorei įvykdyti būsimą teismo sprendimą.
3. Informaciją apie realią skolininkės turtinę padėtį iš skolininkės gali išreikalauti būtent antstolis, kadangi ginčo atveju yra naivu tikėtis, jog skolininkė, nevykdanti piniginės prievolės kreditorei, gera valia reaguos į prašymus pateikti kreditorei informaciją apie savo finansinę padėtį, kurią kreditorė galėtų pateikti teismui kaip įrodymą, jog yra grėsmė būsimo teismo įsakymo neįvykdymui. Dalies teismo nurodytos informacijos kreditorė, skirtingai nei antstolis, apskritai neturi galimybės gauti nei iš viešųjų registrų duomenų (pvz., privalomai neregistruotinas turtas, apyvartos žiniaraščiai, kreditorių ir debitorių sąrašai ir kt), nei, juolab, iš įsipareigojimų nevykdančios skolininkės.
4. VĮ „Registrų centras“ pateikti skolininkės finansinės atskaitomybės duomenys už praėjusius finansinius metus iš esmės yra beverčiai dėl jų neaktualumo. Bent kiek realią skolininkės finansinę situaciją  galėtų patvirtinti nebent finansinės ataskaitos, skolininkės parengtos bei pateiktos civilinės bylos užvedimo dienai.
5. Kreditorė iš esmės nesutinka su teoriniais teismo argumentais dėl sąlyginai neįrodytos aplinkybės dėl didelės įsiskolinimo sumos, kadangi būtent tokia įsiskolinimo suma skolininkės atžvilgiu gali būti net ir metinė skolininkės apyvarta. Teismui priėmus skundžiamą nutartį kyla klausimas, kokio gi dydžio įsiskolinimo suma, teismo manymu, yra laikytina pakankamu pagrindu laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Juolab, iš pridedamo UAB „Creditinfo Lietuva“ duomenų bazės išrašo matyti, jog skolininkė neturi privalomai registruotino nekilnojamojo turto, skolininkės skola SoDrai yra 778,92 Eur. Atitinkamai, įvertinant, kad jau yra susidaręs tokio dydžio įsiskolinimas SoDrai, kreditorės piniginė prievolė yra laikoma didele ir ją būtina užtikrinti laikinosiomis apsaugos priemonėmis.
2. Atsiliepimų į atskirąjį skundą nepateikta.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).
2. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas kreditorės UAB „Gilius ir Ko“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo skolininkės UAB „Kitokia energija“ turtui, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
3. Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymui yra būtina nustatyti dvi sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti nėra pagrindo (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1499/2014, 2015 m. rugsėjo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1162-241/2015). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą.
4. Apeliantės teigimu teismas formaliai įvertino situaciją nurodydamas, kad kreditorė neįrodė 18 089,85 Eur skolą esant didele suma skolininkei, be to, šiai dienai realiai nėra žinoma, kiek skolų kitiems kreditoriams turi skolininkė, o prašoma priteisti bendra 18 089,85 Eur dydžio skola netgi juridiniam asmeniui akivaizdžiai yra laikytina solidžia ir didele. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su nurodytais apeliantės argumentais neturi pagrindo sutikti.
5. Pagal suformuotą teismų praktiką didelės sumos reikalavimas pripažįstamas realia grėsme, padidinančia būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Kita vertus, prezumpcija, jog didelė ieškinio suma gali objektyviai padidinti galimo palankaus ieškovui teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Kiekvienu atveju teismas privalo vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ieškovo reikalavimo suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, įsipareigojimais kreditoriams ir pan., yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. liepos 15 d. nutartis Nr. 2-1724/2013; 2014 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-879/2014 ir kt.).
6. Taigi, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, reikšminga aplinkybė yra šalies, kurios atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turtinė padėtis, jos finansinių galimybių įvertinimas. Tačiau nagrinėjamu atveju kreditorė nepateikė teismui jokių įrodymų apie skolininkės turtinę padėtį, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškimo suma skolininkei yra didelė. Taip pat kreditorė nenurodė motyvų, kodėl turtinės vertės pareikštas reikalavimas turėtų būti vertinamas kaip savaime sukeliantis grėsmę būsimo teismo sprendimo (įsakymo) įvykdymui. Tai, kad skolininkė neatsiskaito su kreditore, kad neturi nekilnojamojo turto ar, kad turi įsiskolinimą SoDrai nepagrindžia aplinkybės, jog gali egzistuoti reali grėsmė teismo įsakymo įvykdymo pasunkėjimui ar pasidarymui neįmanomu, nes, tai nereiškia, kad skolininkė neturi kito turto (kilnojamojo turto, piniginių lėšų, etc.), iš kurio galėtų padengti kreditorės reikalaujamą sumą. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad vien aplinkybė, kad skolininkė nesumoka kreditorės reikalaujamos sumos rodo teisinio konflikto tarp šalių egzistavimą, tačiau ji neįrodo, kad dėl tokio konflikto gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas teismo sprendimo įvykdymas.
7. Be to, Lietuvos apeliacinio teismo laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje laikomasi pozicijos, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui gali būti laikoma didelė, ši aplinkybė pati savaime negali būti vertinama kaip besąlyginis pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Savaime didelės vertės pareikštas reikalavimas negali būti pagrindu laikinųjų apsaugos priemonių taikymui dėl to, kad pats laikinųjų apsaugos priemonių taikymas (areštas) nepadidina turto, iš kurio būtų galima išieškoti priteistą ieškinį, masės ar jo vertės. Vadinasi, laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti ir panašūs atvejai (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1099-186/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje 2-28-407/2016.). Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Kreditorė nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad prašoma priteisti bendra 18089,85 Eur skolos suma skolininkei yra didelė, kad skolininkė sąmoningai vengia įsipareigojimo, gali turtą paslėpti, perleisti kitiems asmenims, taip išvengiant prievolės kreditorei įvykdymo.
8. Laikytini nepagrįstais apeliantės argumentai, kad informaciją apie realią skolininkės turtinę padėtį iš skolininkės gali išreikalauti būtent antstolis. Tačiau šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 str.).
9. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Taip pat pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas dėl kitų atskirajame skunde nurodytų argumentų nepasisako, kadangi jie nepaneigia pirmos instancijos teismo skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.
10. Įvertinęs bylos duomenis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atskirojo skundo argumentais panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo nutartį, todėl atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

11. LR CPK 96 str. 6 d. nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, kurio pakeitimas  įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d., nustatyta, kad minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3 eurai. Atmetus apeliantės UAB „Gilius ir Ko“ atskirąjį skundą šios išlaidos iš apeliantės nepriteistinos, kadangi jos neviršija minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos  (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis).

Kauno apygardos teismas, Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu,

n u t a r i a :

atskirąjį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja                                                                      Aušra Baubienė