Baudžiamoji byla Nr. 1A-440-197/2018
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-35974-2017-1
Procesinio sprendimo kategorija:
1.2.23.2.2.2.
LIETUVOS Apeliacinis teismas
N U O S P R E N D I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. lapkričio 29 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Valdimaro Bavėjano, Laimos Garnelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Lino Šiukštos,
sekretoriaujant Audronei Rasiulienei,
dalyvaujant prokurorei Aidai Japertienei,
gynėjai advokatei Aušrai Ručienei,
nuteistajam E. B.,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. liepos 5 d. nuosprendžio, kuriuo E. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį ir paskirta jam bausmė 10 (dešimt) metų laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.
Į bausmę įskaičiuotas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2017 m. liepos 17 d. iki 2017 m. rugsėjo 12 d.
Kardomosios priemonės rašytinis pasižadėjimas neišvykti, dokumentų paėmimas bei įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje pratęstos iki laisvės atėmimo bausmės vykdymo pradžios.
E. B. Lietuvos Respublikos piliečio pasas Nr. (duomenys neskelbtini) ir asmens tapatybės kortelė Nr. (duomenys neskelbtini), nuosprendžiui įsiteisėjus, perduotina laisvės atėmimo bausmę vykdančiai institucijai.
Psichotropines medžiagas, saugomas Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centre pagal 2016 m. balandžio 14 d. aktą Nr. A3-14090 (t. 1, b. l. 51), nuspręsta nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikinti kaip daiktus, uždraustus apyvartoje.
Daiktus (tuščios pakuotės, du vokai su lyginamaisiais biologiniais pavyzdžiais, supakuoti kartoninėje dėžutėje), perduotus teismui kartu su baudžiamąja byla, nuspręsta nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikinti kaip menkaverčius.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. E. B. nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo labai dideliu kiekių psichotropinių medžiagų, t. y. 2017 m. liepos 17 d., tiksliai tyrimo nenustatytu laiku, nuo (duomenys neskelbtini) namo vairavo automobilį „Opel Vectra“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priklausantį V. G., gim. 1970 m., žinodamas, kad šio automobilio bagažinėje tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis buvo įdėta labai didelis kiekis psichotropinių medžiagų, t. y. 3 561,09 g miltelių, savo sudėtyje turinčių 649,498 g psichotropinės medžiagos metamfetamino, kurias gabeno K. miesto gatvėmis nuo (duomenys neskelbtini) namo iki (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžos, kur 9.40 val. buvo sulaikytas policijos pareigūnų, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje.
II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai
2. Nuteistasis E. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2018 m. liepos 5 d. nuosprendį ir jį išteisinti.
3. Apelianto nuomone apygardos teismo nuosprendis neatitinka nuosprendžiui keliamų reikalavimų, nes teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, įrodymus tyrė šališkai, buvo neobjektyvus jo atžvilgiu, nesistengė išanalizuoti visų įrodymų, priimti teisėta ir pagrįstą procesinį sprendimą, nesilaikė suformuotos teismų praktikos, rėmėsi tik kaltinimą pagrindžiančiomis prielaidomis ir aplinkybėmis, nepašalino prieštaravimų ir visas abejones aiškino jo nenaudai.
3.1. Nuteistasis nurodo, jog teismo šališkumą patvirtina tai, kad teismo iniciatyva buvo apklausti liudytojai R. A. ir A. V., kurių parodymai yra prieštaringi bei prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams. Nuosprendyje vadovaujamasi policijos pareigūnų parodymais, kurie tik konstatavo faktą, kad jo vairuojamame automobilyje buvo rastas paketas, tačiau nevertino, kad jie vienas kitam prieštarauja ir prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams, todėl buvo pažeistos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio nuostatos. Be to, nepatikrino šių liudytojų parodymų objektyvumo ir patikimumo. Nuteistasis pripažįsta, kad jo vairuojame automobilyje buvo rastas paketas, tačiau apie paketą nieko nežinojo, automobilis jam nepriklauso. Pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai nevertino automobilio savininko V. G. parodymų, jog automobilio bagažinė nerakinama, ką patvirtino ir liudytojai R. A. ir A. V..
3.2. Apeliantas analizuoja liudytojų R. A. ir A. V. parodymus ir nurodo juose esančius prieštaravimus, kurių pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino, t. y. aplinkybių susijusių su automobilio sustabdymu ir to kaip E. B. elgėsi išlipęs iš automobilio. Pažymi, kad skundžiamame nuosprendyje įrašytos ir tikrovės neatitinkančios aplinkybės, t. y. tai, jog automobilyje jautėsi miltelių kvapas.
3.3. Nuteistasis pažymi, kad viso ikiteisminio tyrimo metu ir teisme davė nuoseklius parodymus, kad tą dieną vyko į kapus, kuriuos patvirtino ir liudytojai R. A. ir A. V.. Be to, jo nekaltumą patvirtina ir kiti įrodymai, t. y. 2017 m. liepos 17 d. kratos protokolas, kuriame užfiksuota krata atlikta pas V. G.. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netyrė aplinkybių susijusių su automobilio savininku, t. y. ar V. G. tuo metu buvo neišvykęs į užsienį ar jau grįžęs, jo pirštų atspaudų ir DNR, nors ant „Opel Vectra“ bagažinės dangčio paliktas rankos piršto pėdsakas, kuris jam nepriklauso, o taip pat automobilio bagažinės užrakto, todėl liko nepaneigtas faktas, kad ji rakinosi.
3.4. Pirmosios instancijos teismas daro nepagrįstas išvadas, kad jis žinojo apie automobilyje buvusias medžiagas, nes jų nepatvirtina jokie įrodymai. Nuteistasis teigia, kad nematė jokio paketo bagažinėje, nes jos nebuvo atidaręs, todėl jam iš viso net nebuvo žinoma apie jo svorį, todėl nepagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį.
3.5. Nuosprendyje nepagrįstai remiamasi ta aplinkybe, kad „Mercedes Benz ML 350 4MATIC“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo palikti du mobilaus ryšio telefonai, nes ši aplinkybė nebuvo tirta teisiamojo posėdžio metu ir jo apie tai niekas nieko neklausė. Nuteistasis nurodo, kad neneigia fakto, kad jam priklauso tie telefonai, tačiau juos paprasčiausiai pamiršo automobilyje ir neturėjo jokių kitų priežasčių juos ten palikti. Teismo išvada, kad nuteistasis davė parodymus apie važiavimą į kapines ir blogą savijautą po dviejų savaičių, yra neteisinga ir prieštarauja rašytiniams įrodymams, t. y. jis tą sakė jau 2017 m. liepos 17 d. jį sulaikiusiems pareigūnams, tai patvirtino 2017 m. liepos 18 d. Kauno apylinkės teisme, nurodė ir 2017 m. liepos 20 d. skunde.
3.6. Apelianto nurodo, kad jo atžvilgiu buvo vykdomas slaptas sekimas, taikomos procesinės prievartos priemonės, tačiau jokių jo kaltę patvirtinančių įrodymų neužfiksuota, todėl nepagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. Be to, teismas nesilaikė suformuotos teismų praktikos ir nepagrįstai nurodė, jog jo veiksmuose buvo tiesioginė tyčia. Taip pat nenustatė aplinkybių įrodančių jo ryšį su rasta psichotropine medžiaga, kad būtų nustatytas disponavimas.
3.7. Nuteistojo nuomone pirmosios instancijos teismas grubiai pažeidė rungtyniškumo principo įgyvendinimą, nes visiškai netyrė ji teisinančių įrodymų ir neturėdamas neginčijamų įrodymų, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką, todėl būdamas šališkas ir neobjektyvus, padarė klaidingas išvadas dėl jo kaltės.
3.8. Apeliantas nesutinka ir su jam paskirta bausme, kurį yra aiškiai neteisėta ir pažeidžia BK 54 straipsnio nuostatas. Visiškai nevertinta jo šeiminė padėtis, jog turi mažametį vaiką, kuriuo rūpinasi vienas, nes žmona dėl sveikatos būklės neturi jokių galimybių juo pasirūpinti. Be to, rūpinasi savo motina, kurios būklė yra kritiška, jo paties sveikata dėl pareikštų neteisėtų kaltinimų šiuo metu yra labai bloga, todėl teismas, atsižvelgdamas į pateiktus medicininius duomenis, privalėjo skirti medicininę ekspertizę, kuri būtų nustačiusi ar jis dėl sveikatos būklės iš viso turi galimybę atlikti laisvės atėmimo bausmę. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad turi pastovią gyvenamąją vietą, teigiamai charakterizuojamas, registruotas darbo biržoje, socialiniai ryšiai labai stiprūs, todėl turi būti taikyta BK 54 straipsnio 3 dalis
4. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis E. B. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokurorė – atmesti.
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Nuteistojo E. B. apeliacinis skundas tenkinamas. Kauno apygardos teismas neteisingai traktavo nustatytas faktines nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, jų subjektyviuosius požymius, santykį su objektyviaisiais požymiais, todėl priėmė nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį.
Dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo
6. Apeliantas nurodo, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Nuteistasis E. B. teismo šališkumą sieja su tuo, kaip jis mano, liudytojų R. A. ir A. V. parodymų netinkamu vertinimu, nes jų parodymai prieštarauja vienas kito ir kitiems bylos įrodymams.
7. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas (BPK 44 straipsnio 5 dalis). Teismo nešališkumo reikalavimas yra viena iš asmens konstitucinės teisės į teisingą teismą sudedamųjų dalių. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, keliančių abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Remiantis objektyviuoju nešališkumo aspektu bendriausia prasme reikalaujama, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. Taip pat pažymėtina, kad konstatuoti nešališkumo principo pažeidimą nepakanka vien tik vienos iš bylos šalių nuomonių. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks baiminimasis gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-466/2009, Nr. 2K-198/2009, Nr. 2K-195/2010). Teismo nešališkumas reiškia, kad baudžiamojo proceso metu turi būti pakankamai garantijų, pašalinančių pagrįstas abejones dėl galimo teismo šališkumo, kad nebūtų prielaidų manyti, jog teismas suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. Taip pat teismo (teisėjo) nešališkumas reiškia, kad nėra faktų, kurie keltų abejonių, jog bylą nagrinėjantis teisėjas turi išankstinę nuomonę ar nusistatymą kurio nors proceso dalyvio atžvilgiu, yra tendencingas. Be to, pažymėtina, kad teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, neesminiai proceso įstatymo pažeidimai ir pan. nėra pakankamas pagrindas daryti išvados, kad teismas išnagrinėjo bylą šališkai, jei nėra duomenų, faktų, rodančių teismo suinteresuotumą bylos baigtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-388/2014, Nr. 2K-132/2015, Nr. 2K-7-124-648/2015, Nr. 2K-333-511/2015, Nr. 2K-548-699/2015, Nr. 2K-102-222/2016, Nr. 2K-162-697/2016, Nr. 2K-118-222/2017, Nr. 2K-12-511/2017). Sprendžiant, ar konkrečiu atveju yra pagrindas abejoti teismo nešališkumu, svarbu tai, ar tokia abejonė paremta faktiniais duomenimis, rodančiais šališkumo požymių buvimą. Taigi įrodymų tyrimo rezultatų vertinimas, į kurį atkreipia dėmesį apeliantas E. B. savo apeliaciniame skunde, negali būti siejamas su teismo šališkumu.
8. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, o ir apeliantas skunde nenurodo jokių duomenų, kurie galėtų rodyti teisėjo asmeninį suinteresuotumą byla, taigi subjektyvus šališkumas nenustatytas. Siekiant konstatuoti objektyvų šališkumą, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teisėjo šališkumo. Nešališkumo reikalavimo pažeidimui konstatuoti šalių nuomonės nepakanka, turi būti nustatytos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą. Tokių duomenų šioje konkrečioje byloje, teisėjų kolegijos nuomone, nėra.
9. Atsižvelgiant į tai, konstatuojama, kad jokių konkrečių pirmosios instancijos teismo teisėjo šališkumo požymių, atitinkančių BPK 58 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytus teisėjo nušalinimo pagrindus, byloje nenustatyta, todėl nuteistojo E. B. teisė į nešališką teismą nebuvo pažeista.
Dėl nusikalstamos veikos
10. Baudžiamosios atsakomybės pagrindas pagal Lietuvos baudžiamąją teisę yra nusikaltimo sudėties buvimas asmens veikoje. Asmenį pripažįstant kaltu, būtinai turi būti nustatyti ir įrodyti visi nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Nusikaltimo sudėtis yra objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, numatytų baudžiamajame įstatyme, pagal kurį kvalifikuojama asmens veika, ir būtinų padarytai veikai laikyti nusikaltimu, visuma. BK 260 straipsnio 3 dalies, pagal kurią E. B. pripažintas kaltu, dispozicijoje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmens, kuris neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė, pardavė ar kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų. BK 260 straipsnyje įtvirtinta nusikaltimo sudėtis yra formali, šiame straipsnyje numatytas nusikaltimas laikomas baigtu nuo to momento, kai kaltininkas padaro bent vieną iš straipsnio dispozicijoje nurodytų alternatyvių veikų. Veika padaroma tik tiesiogine tyčia, t. y. darydamas šią nusikalstamą veiką asmuo suvokia pavojingą jos pobūdį ir nori taip veikti. Asmuo pagal BK 260 straipsnį atsako, jei jis bent bendrais bruožais suvokė, kad medžiagos, su kuriomis susiję jo veiksmai, yra psichotropinės ar narkotinės, taip pat koks jų kiekis (kasacinės baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2012, Nr. 2K-458/2013, Nr. 2K-43/2014, Nr. 2K-43/2014).
11. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, išanalizavusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus daro išvadą, jog E. B. kaltė dėl disponavimo, konkrečiai šioje byloje – gabenimo, psichotropinėmis medžiagomis 2017 m. liepos 17 d. yra grindžiama tik prielaidomis. Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, teisėsaugos pareigūnai privalo atlikti tyrimą, o teismas – išnagrinėti bylą taip, kad nė vienas nekaltas asmuo nebūtų traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jam nebūtų taikomos jokios procesinės prievartos priemonės ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo nekaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu nuosprendžiu (BPK 44 straipsnio 6 dalis). Teismas apkaltinamajame nuosprendyje turi išdėstyti ir įrodyta pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes, t. y. nurodyti jos padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius bei kitas svarbias aplinkybes, taip pat įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai). Teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Taigi, pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Pažymėtina, kad tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavę, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kiti). Tokiu būdu, visas kompleksas įvairių teisės šakų normų draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra neginčytinai ir nustatyta tvarka įrodyti.
12. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį, t. y. baudžiamajame įstatyme nurodytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, apibūdinančių pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visumą. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodyti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja, išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, jas vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-510/2012, Nr. 2K-315/2012, Nr. 2K-205/2012, Nr. 2K-177/2009). Kita vertus, kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik pagal paties kaltininko parodymus ir aiškinimus, bet ir kartu tiriant, įvertinant išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant ir panašiai. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-411/2004, Nr. 2K-43/2006).
13. Byloje nėra ginčo dėl to, kad 2017 m. liepos 17 d. E. B. vairuojamo automobilio „Opel Vectra“ bagažinėje buvo gabentas labai didelis kiekis psichotropinių medžiagų, t. y. 3 561,09 g miltelių, savo sudėtyje turinčių 649,498 g psichotropinės medžiagos metamfetamino, kurias gabeno K. miesto gatvėmis nuo (duomenys neskelbtini) namo iki (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžos, kur 9.40 val. buvo sulaikytas policijos pareigūnų. Šios aplinkybės nustatytos remiantis paties nuteistojo E. B., taip pat liudytojų A. V., R. A. parodymais, apžiūros (t. 1, b. l. 9-15), specialistų tyrimų (t. 1, b. l. 49-51) metu surinktais faktiniais duomenimis. Šie įrodymai išsamiai aptarti skundžiamame nuosprendyje ir šiuo aspektu jų niekas neginčija, nusikalstamos veikos objektyvioji pusė įrodyta.
14. Tačiau, kaip teisingai pastebėjo apygardos teismas, norint konstatuoti veikoje nusikaltimo sudėtį, būtina įrodyti tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius. BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytos veikos subjektyvioji pusė pasireiškia tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad gabena draudžiamas medžiagas ir siekia tai daryti. Apie kaltės formą, rūšį, turinį, kaip ir apie kitus nusikalstamos veikos sudėties požymius, sprendžiama pagal faktines veikos aplinkybes, kurių šaltinis gali būti tiek kaltinamo asmens parodymai, tiek kiti įrodymai, objektyvi bylos aplinkybių visuma.
15. Nuteistasis E. B. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme neigė, ką nors žinojęs apie jo vairuojamo automobilio bagažinėje esančias psichotropines medžiagas. Jis parodė, kad savaitgalį iš ofiso automobilių turguje pasiėmė automobilio „Opel Vectra“ raktelius, kadangi pirmadienį, liepos 17 d., ruošėsi važiuoti tvarkyti uošvių kapus. Automobilis priklauso jo klasės draugui V. G., rakteliai būdavo ofise. Tuo automobiliu naudojosi nuo 2016 m. pradžios iki 2017 m. kovo mėnesio, nes buvo pardavęs savo automobilį ir pas V. G. buvo paprašęs pavažinėti, iki įsigys savo automobilį. Kovo mėnesį uošvienė įsigijo automobilį „Mercedes Benz“ ir davė jam naudotis, tačiau ant šio automobilio nebuvo kablio, vadinamo farkopu, priekabai kabinti. Tada pirmadienį ryte anksti atsikėlė, pasiėmė savo mašiną ir važiavo pasiimti „Opel“, savo mašiną paliko Vėtrungės g. šalia „Opel“, sėdo į „Opel“ ir važiavo link kapų išsinuomoti priekabos, statybinių medžiagų pirkti. Nepamena ar su Gustaičiu tarėsi, kad jam paskolins tai dienai automobilį, lyg tai kalbėjo, tiksliai negali pasakyti, nelabai atsimena. Raktelius turguje pasiėmė iš Martyno, kurį pažįsta, bet daugiau su juo pažįstamas V. G.. Atrodo, kad Martynui sakė, jog važiuos kapų tvarkyti. V. G. lyg ir sakė, kad turėjo kažkur išvažiuoti darbo reikalais, gal į užsienį. Važiuojant jį sustabdė kelių policija ir bagažinėje rado narkotikus, jis apie tai tikrai nieko nežinojo. Klausė, kur važiuoja, atsakęs, kad tvarkyti kapų. Pareigūnai iš karto ėjo į bagažinę tikrinti, jį pasodino į pareigūnų mašiną. Kad jie atidarė bagažinę ir kad kažką rado, matė, o ką rado, sužinojo tik sėdint mašinoje. Neatsimena, ar policijos pareigūnai klausė ar veža ką nelegalaus, ar turi nelegalių daiktų. Dėl automobilio dokumentų netvarkingumo policijos pareigūnai priekaištų lyg ir neturėjo, dokumentai buvo automobilyje, daiktų dėtuvėje. Kaip ir kokiu būdu jo vairuojamame automobilyje „Opel“ atsirado 3,5 kg narkotinės medžiagos nežino. Automobilis, kuriame buvo rastos narkotinės medžiagos, dar buvo laikomas mašinų turguje, kieme Vėtrungės g. irgi būdavo. Priekabą planavo išsinuomoti „Lukoil“ kolonėlėje, pakeliui link kapinių. Su priekaba būtų vežęs žvyrą, smėlį, juodžemį. Reikėjo iš vidaus supilti žemes, smėlį, nes ten buvo nukasta, kai tvorelę darė. Kai sėdo į automobilį, jo neapžiūrėjo.
16. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje E. B. parodė, kad šio nusikaltimo jis nepadarė. Jis dėl savo būsenos, kai jį sustabdė policijos pareigūnai, paaiškino, jog jis nesijaudino dėl paties sustabdymo fakto, o tik po to, kai automobilio bagažinėje buvo surastas paketas, kaip paaiškėjo su narkotikais, jis iš tiesų susijaudino. Jis taip pat nurodė, kad telefono aparatus paliko savo automobilyje „Mercedes Benz ML 350 4MATIC“ neturėdamas kažkokio tikslo, o tiesiog manydamas, kad jam jų neprireiks. Automobilyje „Opel Vectra“ rastas telefono aparatas be SIM kortelės jam nepriklauso ir nieko apie jį paaiškinti negali. Dokumentus apie gaminių, reikalingų kapo sutvarkymui, užsakymą jis pateikė vėliau, nes reikėjo laiko juos surinkti, bet šią aplinkybę dėl kapo tvarkymo jis nurodė iš karto sulaikymo metu.
17. Iš liudytojų policijos pareigūnų A. V. ir R. A. parodymų pirmosios instancijos teisme seka, jog E. B. vairuojamą automobilį jie sustabdė patikrinimui pagal gautą informaciją iš kolegų, kad galimai šiuo automobiliu gabenamos narkotinės medžiagos. Buvo nurodyti automobilio numeriai ir vairuotojo pavardė. Pirmiausiai apžiūrėjo automobilio saloną, o po to bagažinę. Automobilio bagažinėje rado polietileninį maišelį ar susuktą paketą. Kiek pamena, polietileniniame maišelyje dar buvo susuktas gniužulas. Įtarė, kad tai gali būti narkotinė medžiaga. Ten buvo kažkokie milteliai, labai aitraus kvapo, kaip baliklio, kaip acetono. Įtarė, kad tai metamfetaminas, nes jis labai smirdi. Kvapas atsirado tik tada, kai buvo praplėštas paketas. Maišelis nebuvo slėptas, užkištas, o buvo padėtas ant bagažinės grindų. Nė vienas iš jų neprisimena, ar bagažinės atidarymas kėlė techninių kliūčių, bet jeigu būtų reikėję laužti ar jėga atidarinėti, tai tikrai prisimintų. Liudytojas A. V., apibūdindamas vairuotojo būseną, nurodė, kad, kiek pamena, vairuotojas buvo sutrikęs, susijaudinęs, matėsi, kad žmogus jaudinasi, stovėjo pasimetęs, drebėjo rankos ir kojos. Tiksliai negalėjo pasakyti, ar susijaudinimas buvo sustabdžius, ar kai buvo tikrinama bagažinė. Gi liudytojas R. A. nurodė, kad su vairuotoju problemų nebuvo, elgėsi ramiai. Abu patvirtino aplinkybę, kad suradus paketą su milteliais, vairuotojas klausė, ar gali paskambinti advokatei. Be to, šis liudytojas nurodė, kad, ką vairuotojas aiškino dėl automobilio, tiksliai neatsimena, bet lyg sakė, jog automobilis pasiskolintas iš draugo ir jis nežino kas jame yra. Vairuotojas paklaustas dėl paketo, ko gero irgi paaiškino, kad tai ne jo automobilis ir jis nežino, kokie daiktai jame yra.
18. Taigi, iš šių liudytojų parodymų galima daryti išvadą, jog buvo nustatytas tik psichotropinių medžiagų radimo faktas. Minėti liudytojai ikiteisminio tyrimo metu net nebuvo apklausti. Byloje yra tik liudytojo A. V. tarnybinis pranešimas (t. 1, b. l. 8), kuriame nieko nenurodyta apie nuteistojo savijautą radus psichotropines medžiagas, kurią kaip išskirtinę šis liudytojas nurodė apklausiant jį pirmosios instancijos teisme. Tokiu būdu, labiau tikėtini liudytojo R. A. parodymai, jog vairuotojas buvo ramus. Taip pat šiame tarnybiniame pranešime nieko nėra apie tai, kad automobilis buvo sustabdytas, gavus iš kolegų informaciją apie galimai gabenamas psichotropines medžiagas. Liudytojas A. V. parodė, kad šios aplinkybės nenurodė tarnybiniame pranešime, nes to prašė kriminalinės policijos pareigūnai, bet negalėjo nurodyti nė vieno iš tų pareigūnų, kad būtų galima patikrinti šią informaciją ir išsiaiškinti, kas buvo pagrindu sustabdyti E. B. vairuojamą automobilį. Atkreiptinas dėmesys, kad nuteistasis jau automobilio apžiūros metu apžiūros protokole nurodė, jog automobilis yra V. G. ir jis tą automobilį pasiskolino 2017 m. liepos 17 d., apie 9 val., vienai dienai, kad nuvažiuoti į kapus apsitvarkyti, o kas guli bagažinėje – nežino (t. 1, b. l. 12). Šis jo pareiškimas sutampa su jo parodymais viso proceso metu, o taip pat ir su liudytojo R. A. parodymais. Ikiteisminio tyrimo metu netgi nebuvo tikrinama ši E. B. nurodoma aplinkybė, o buvo pasitenkinta vien psichotropinių medžiagų radimo faktu. Be to, iš liudytojų A. V. ir R. A. parodymų seka, jog specifinis kvapas automobilyje atsirado, tik praplėšus bagažinėje rastą paketą. Tai rodo, jog E. B., paimdamas V. G. automobilį „Opel Vectra“, negalėjo pagal specifinį kvapą suprasti, jog automobilyje yra kažkokios medžiagos, tuo labiau, kad jos yra psichotropinės.
19. Apelianto gynėja apygardos teismo 2018 m. balandžio 23 d. teisiamajame posėdyje (t. 2, b. l. 2) minėtos aplinkybės patvirtinimui pateikė dokumentus – užsakymą dėl paminklo, tvorelės ir pamato pagaminimo, kuriame užsakovu nurodytas E. ir tel. Nr. (duomenys neskelbtini), 2017 m. liepos 4 d. prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitą Nr. 3632050, kuriame pirkėju nurodytas E. B. (t. 1, b. l. 189, 190). Tokiu būdu liko nepaneigta nuteistojo nurodoma aplinkybė, jog jis 2017 m. liepos 17 d. važiavo tvarkyti kapinių ir jam buvo reikalingas automobilis, prie kurio galima prikabinti priekabą gaminių pervežimui. Apygardos teismas tokius E. B. aiškinimus vertino kaip jo gynybinę poziciją, tačiau tam nenurodė jokių įrodymais pagrįstų argumentų.
20. Liudytojas V. G. parodė, kad automobilis „Opel Vectra“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kuriuo 2017 m. liepos 17 d. važiavo jo draugas E. B., priklauso jam. Tą dieną 9 val. ryto, liudytojas išvažiavo į užsienį – Suomiją darbo reikalais. Dirba UAB „Plastpakas“ direktoriumi ir išvažiavo į Suomiją su partneriu susitarti dėl šaldytuvų. Automobilį „Opel Vectra“ tą dieną jis paliko daugiabučio namo kieme. Liudytojas patvirtino aplinkybę, jog E. B. anksčiau važinėjo tuo automobiliu gal apie pusmetį. Po to jis įsigijo savo automobilį ir nuo to laiko tuo automobiliu nesinaudojo. Vieni automobilio raktai buvo pas liudytoją, o kiti – buvo palikti mašinų turguje, nes mašina ten dažnai stovėjo. E. B. raktus gavo ne iš jo, iš turgaus. Kas jam atidavė raktus nežino, tačiau jie palikti turguje pas M. Ž., kuris ten turi savo firmą. Jeigu kam reikia, tas ir pasiima tą mašiną. Jis pats turi kitą, firmos mašiną ir su ja pastoviai važinėja ir darbo, ir asmeniniais reikalais. E. B. jam neskambino ir nesakė, kad liepos 17 d. jam reikės automobilio, apie tai jam nebuvo žinoma. V. G. negalėjo tiksliai pasakyti datos, kada paskutinį kartą tuo automobiliu iki liepos 17 d. naudojosi, nes ja važinėjo retai, jei reikėdavo pervežti sunkius krovinius. Automobilis daugiabučio kieme iki liepos 17 d. stovėjo gal dvi savaites. Automobilio dokumentai visą laiką buvo mašinoje. E. B. galėjo pasiimti tą mašiną dėl to, kad ir anksčiau buvo važinėjęs, susitarimo tokio nebuvo, bet galėjo pasiimti. Apie rastas narkotines medžiagos žino, o kieno jos nežino. Taip pat jis nepamena, kas buvo sudėta automobilio bagažinėje, bet patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad automobilio bagažinėje jokio mėlynos spalvos maišo nebuvo, į bagažinę buvo pakrovęs plastmasinių dirbinių gaminimo formas (t. 1, b. l. 105). Automobilis užsirakindavo. Užraktas centrinis, viskas užsirakindavo vienu kartu. Bagažinei atidaryti nereikėjo ypatingų pastangų, tokio dalyko, kaip bagažinės spynelių defektas, nebuvo. „Opel Vectra“ turėjo defektų, sulamdymų, buvo gavęs į galinę automobilio dalį. Ar bagažinė rakinosi, negali pasakyti, nes rakindavo su centriniu užraktu. Teoriškai negalėjo būti neužrakinta, bet praktiškai visaip gali būti, nes automobilis senas, 2000 m.
21. Taigi, liudytojo V. G. parodymais nustatyta, jog nuteistasis E. B. galėjo naudotis jo automobiliu „Opel Vectra“. Liudytojas taip pat nurodė, kad jis pats naudodavosi šiuo automobiliu, kai reikėdavo pervežti sunkius krovinius. Tai sutampa su E. B. aiškinimais, jog minėtą automobilį pasiėmė būtent tokiu tikslu – pervežti kapo sutvarkymui reikalingas medžiagas ir gaminius. Be to, nors liudytojas ir parodė, kad automobilis buvo rakinamas centriniu užraktu, bet tuo pačiu paaiškino, jog jis netikrino, ar tuo pat metu užsirakindavo ir bagažinė. Tai neprieštarauja ir liudytojų A. V. bei R. A. parodymams dėl patekimo į bagažinę, jog nereikėjo tam papildomų pastangų. Liudytojas taip pat nurodė, kad automobilis turėjo defektų, buvo gavęs smūgį būtent į galinę automobilio dalį. Ši aplinkybė patvirtinama ir 2017 m. liepos 17 d. transporto priemonės apraše Nr. 247 užfiksuotais duomenimis: „galinis bamperis turi apibraižymų“ (t. 1, b. l. 19-20). Tokiu būdu liko nepašalinta abejonė, kad į automobilio bagažinę buvo galima patekti ne tik turint automobilio raktą. Todėl apygardos teismo išvada, jog, įvertinus tai, kad E. B. automobilio raktą pasiėmė prieš keletą dienų iki 2017 m. liepos 17 d., o kitas „Opel Vectra“ raktas buvo rastas 2017 m. liepos 17 d. kratos metu V. G. namuose, kiti asmenys be V. G. ar E. B., turinčių raktus, žinios negalėjo patekti į automobilio bagažinę, yra tik prielaida. Tuo labiau, kad šios aplinkybės ikiteisminio tyrimo metu taip pat nebandyta aiškintis.
22. Negali būti nuteistojo kaltės įrodymu ir apygardos teismo nurodoma aplinkybė, kad jis, 2017 m. liepos 18 d. apklausiamas po sulaikymo, atsisakė duoti parodymus apie įvykio aplinkybes, o parodymus davė tik po dviejų savaičių. Tai, teismo manymu rodo, kad jis, nors ir teigė esąs nekaltas, tačiau vengė iš karto nurodyti bet kokias įvykio aplinkybes. Tačiau E. B. paaiškino, jog atsisako duoti parodymus, nes yra sukrėstas, blogai jaučiasi – pakilęs kraujo spaudimas ir skauda klubo sąnarį (t. 1, b. l. 117-118). Išsamius parodymus apie įvykio aplinkybes jis davė 2017 m. liepos 31 d. Pažymėtina, jog šie parodymai iš esmės sutampa su jau minėtais E. B. aiškinimais, užfiksuotais dar sulaikymo metu 2017 m. liepos 17 d. automobilio apžiūros protokole, todėl negalima daryti išvados, jog nuteistasis vengė duoti parodymus. Tuo labiau, kad pagal BPK 21 straipsnio 4 dalį, duoti parodymus yra įtariamojo teisė, o ne pareiga. Atsisakančiam duoti parodymus įtariamajam dėl to jokios sankcijos ar blogesnė procesinė padėtis negali būti taikomos.
23. Apygardos teismas ištyrė 2017 m. rugpjūčio 31 d. specialisto išvadą Nr. 140-(4466)-IS1-5288, iš kurios matyti, kad rankos piršto pėdsakas, rastas ant automobilio „Opel Vectra“ bagažinės dangčio, yra tinkamas asmeniui identifikuoti, paliktas ne E. B. rankomis. Ant tyrimui pateiktų maišų, kuriuose yra milteliai, yra rankų pėdsakai, kurie netinkami asmeniui identifikuoti (t. 1, b. l. 53-55), o taip pat 2017 m. rugsėjo 19 d. specialisto išvadą Nr. 140-(4466)-IS1-5763, iš kurios matyti, kad ant pateiktų tirti tampono su nuoplova automobilio vairo, paketo ir trijų maišų, paimtų 2017 m. liepos 17 d. apžiūrint automobilį „Opel Vectra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) žmogaus biologinių pėdsakų, tinkamų asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR, nerasta (t. 1, b. l. 61-62). Teismas padarė išvadą, kad tokių tyrimo rezultatų negalima vertinti kaip teisinančių E. B., nes nuo tyrimui svarbių objektų buvo paimti pėdsakai asmens identifikavimui netinkami. Tačiau 2017 m. rugpjūčio 31 d. specialisto išvadoje Nr. 140-(4466)-IS1-5288 kategoriškai nurodyta, kad rankos piršto pėdsakas, rastas ant automobilio „Opel Vectra“ bagažinės dangčio, paliktas ne E. B. rankomis. Tai patvirtina nuteistojo nurodomą aplinkybę, kad pasiimdamas šį automobilį jis bagažinės nebuvo atidaręs. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog ikiteisminio tyrimo metu net nebuvo bandyta išsiaiškinti, kam galėtų priklausyti šis pėdsakas. Tuo tikslu net nebuvo tikrinta kriminalinės policijos duomenų bazė. Taigi, apygardos teismo išvada, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo imtasi visų galimų priemonių nusikalstamai veikai ištirti, yra nepilnai pagrįsta.
24. Taip pat apygardos teismas pažymėjo, kad E. B., atvykęs automobiliu „Mercedes Benz ML 350 4MATIC“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) į kiemą prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), šiame automobilyje paliko du mobiliojo ryšio telefonus – „Iphone“ ir „Samsung“ su SIM kortelėmis. Automobilio „Opel Vectra“ kratos metu automobilio salone, daiktų dėtuvėje, plastmasiniame maišelyje buvo rastas telefonas „Samsung“ be SIM kortelės ir lapelis su užrašu „(duomenys neskelbtini)“ (galimai PIN kodu), kitų ryšio priemonių nerasta nei minėtame automobilyje, nei E. B. asmens kratos metu. Teismas iš to padarė išvadą, kad šis, persėsdamas į automobilį „Opel Vectra“, kuriuo gabeno psichotropines medžiagas, konspiracijos tikslais visas su savimi turėtas mobiliojo ryšio priemones paliko automobilyje „Mercedes Benz“. Tačiau kokių įrodymų pagrindu tokia išvada dėl konspiracijos padaryta nenurodyta. Tuo labiau, kad E. B. automobilyje „Mersedes Benz ML 350 4MATIC“ rasti telefono aparatai net nebuvo tirti, nesiaiškinta kokie galimi kontaktai juose užfiksuoti. Ikiteisminio tyrimo metu dėl galimų kontaktų buvo apžiūrėtas tik vienas telefono aparatas „Samsung GT-19300“. Galima tik spėti, jog tai būtent tas telefono aparatas, kuris buvo rastas E. B. vairuotame automobilyje „Opel Vectra“, nes apžiūros protokole nenurodyta jokių duomenų apie tai kada, kur ir iš ko jis paimtas (t. 1, b. l. 63-70). Iš apžiūros protokolo seka, jog šis telefono aparatas priklauso J. G., kuri su šia nusikalstama veika nebuvo siejama.
25. Ikiteisminio tyrimo metu vadovaujantis baudžiamojo proceso normomis E. B. atžvilgiu buvo taikomos procesinės prievartos priemonės: laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 29 d. iki 2017 m. gruodžio 29 d. – elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolė, laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 12 d. iki 2017 m. gruodžio 11 d. – vykdomas slaptas sekimas (t. 1, b. l. 72-89, 91-98). Šių priemonių taikymo metu tyrimui reikšmingų duomenų neužfiksuota (t. 1, b. l. 90, 99). Sutiktina su teismo išvada, jog tai nei paneigia, nei patvirtina E. B. kaltę, kadangi minėti duomenys buvo renkami jau po nusikalstamos veikos padarymo. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu šios procesinės prievartos priemonės, net ir įvertinus E. B. kardomosios priemonės – suėmimo laikotarpį nuo 2017 m. liepos 18 d. iki 2017 m. rugsėjo 12 d., buvo taikytos gana vėlai: E. B. sulaikytas 2017 m. liepos 17 d., paleistas iš suėmimo 2017 m. rugsėjo 12 d., o elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolė pradėta vykdyti tik 2017 m. rugsėjo 29 d., o slaptas sekimas dar vėliau – tik spalio 12 d.
26. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas ištirtus įrodymus, iškėlė tris galimas versijas dėl psichotropinių medžiagų atsiradimo automobilio „Opel Vectra“ bagažinėje: 1) medžiagas be V. G. ir E. B. žinios padėjo nenustatytas asmuo; 2) medžiagas E. B. nežinant padėjo V. G. ar kitas asmuo su V. G. žinia; 3) medžiagas padėjo arba pats E. B., arba V. G., arba kitas asmuo, žinant apie tai E. B.. Šių versijų analizė, remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, leidžia spręsti apie tai, ar kaltinamasis E. B. žinojo apie gabenamas psichotropines medžiagas, tai yra leidžia spręsti ar jis veikė tiesiogine tyčia.
26.1. Teismas pirmąją versiją, kad medžiagas be V. G. ir E. B. žinios padėjo nenustatytas asmuo, atmetė kaip prieštaraujančią elementariai logikai, nes nuteistojo versiją teismo manymu, kad automobilio bagažinės užraktas buvo sugedęs, todėl į automobilį esą galėjo patekti pašaliniai asmenys ir taip palikti jame maišą su metamfetaminu, paneigia liudytojų A. V. ir R. A. parodymai apie tai, kad automobilio patikrinimo metu jokių problemų su bagažinės užraktu nebuvo, o automobilio savininkas V. G. taip pat kad automobilis užsirakindavo centriniu užraktu, bagažinės spynelės defekto nebuvo, taigi nepatvirtino, kad automobilio bagažinė neužsirakindavo. Teismas taip pat pažymėjo ir tai, kad E. B. automobilio raktą pasiėmė prieš keletą dienų iki 2017 m. liepos 17 d., o kitas „Opel Vectra“ raktas buvo rastas 2017 m. liepos 17 d. kratos metu V. G. namuose. Taigi kiti asmenys be V. G. ar E. B. žinios automobilio raktų negalėjo turėti. Tačiau iš pirmiau aptartų šių liudytojų parodymų seka, jog galimybė patekti į automobilio bagažinę ir be rakto buvo. Teismas taip pat nurodė, jog pagal neteisėtoje psichotropinių medžiagų prekyboje galiojančius įkainius, surastas labai didelis metamfetamino kiekis yra didelės vertės, todėl neįtikėtina, kad pašalinis asmuo tokias medžiagas tiesiog paliktų daugiabučio namo kieme stovinčiame svetimame automobilyje, visiškai nesiimdamas priemonių užtikrinti jų saugumo ir neprieinamumo kitiems asmenims. Su šia teismo išvada būtų galima sutikti, jeigu būtų kategoriškai nustatyta, jog E. B. tikrai žinojo apie bagažinėje esančias psichotropines medžiagas.
26.2. Apygardos teismo manymu byloje surinkti duomenys paneigia ir kitą galimą versiją, t. y., kad psichotropines medžiagas E. B. nežinant padėjo V. G. ar kitas asmuo su V. G. žinia. Teismas, paneigdamas šią versiją, nurodė, jog liudytojas V. G. buvo apklaustas liudytoju kaip asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką BPK 82 straipsnio 3 dalyje numatyta tvarka, o taip pat ir teisme, patvirtino tik faktą, kad E. B. buvo leidęs naudotis automobiliu, tačiau teigė nieko nežinantis, kad automobilyje buvo psichotropinės medžiagos, kad automobilį būtent 2017 m. liepos 17 d. pasiims E. B., t. y. apskritai neigė bet kokias sąsajas su nagrinėjamu įvykiu. Tokiu būdu teismas jo manymu padarė vienintelę galima logišką išvadą, kad jei automobilyje psichotropinės medžiagos būtų buvusios padėtos paties V. G. ar kito asmens su V. G. žinia, V. G. nebūtų leidęs pašaliniams asmenims, tame tarpe E. B., nieko nežinančiam apie tai, tuo automobiliu naudotis. Tačiau, vėl gi tokia išvada nepatvirtina, jog E. B. žinojo apie psichotropines medžiagas.
26.3. Pirmosios instancijos teismo manymu galima tik viena logiška nustatytas įvykio aplinkybes atitinkanti versija – medžiagas padėjo arba pats E. B., arba V. G. ar kitas asmuo, žinant apie tai E. B.. Tuo pačiu teismas pažymėjo, jog ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta kokiomis aplinkybėmis automobilyje „Opel Vectra“ atsirado maišuose įpakuoti milteliai, savo sudėtyje turintys didelį kiekį psichotropinės medžiagos metamfetamino, o taip pat nebuvo surinkta įrodymų, kad nusikalstamoje veikoje dalyvavo V. G. ar dar koks nors kitas asmuo. Tačiau teismas konstatavo, kad bet kuriuo atveju, remiantis aukščiau aptartais motyvais, jog tai, kad automobilyje „Opel Vectra“ yra psichotropinės medžiagos, E. B. buvo žinoma. Teisėjų kolegijos nuomone, teismo nurodomas teiginys, kad E. B. buvo žinoma apie psichotropines medžiagas, yra tik prielaida, o ne tiesioginiais ar netiesioginiais įrodymais pagrįsta išvada dėl jo kaltės. Byloje nėra nei tiesioginių, nei netiesioginių įrodymų, jog E. B. suvokė, kad gabena draudžiamas medžiagas ir siekia tai daryti.
26.4. Apygardos teismas teisingai pažymėjo, kad nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė yra nustatoma ne tik tiesioginiais, bet netiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius, ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Teismas konkrečiai nenurodė, kokie tie netiesioginiai įrodymai yra. Apie tai galima spręsti tik iš nuosprendyje nurodytų versijų aptarimo ir pirmųjų dviejų atmetimo bei trečiosios, teismo manymu, - pasitvirtinimo.
26.5. Negali būti E. B. kaltės įrodymu ir apygardos teismo nurodoma aplinkybė, kad, sprendžiant apie jo tyčios turinį, yra tai, kad E. B. 2007 m. birželio 20 d. Kauno apygardos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį, t. y. anksčiau teistas už pasikėsinimą organizuotoje grupėje gaminti labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų, turint tikslą jas platinti. Tokiu būdu, E. B. jau ir anksčiau buvo susidūręs su psichotropinėmis medžiagomis, todėl neabejotinai suvokė medžiagų, kuriomis disponavo, savybes ir jų kiekį. Iš tiesų tai būtų svarbi aplinkybė, jeigu šioje konkrečioje byloje būtų kategoriškai nustatyta, jog E. B. žinojo apie automobilio bagažinėje gabenamas psichotropines medžiagas, jos ten buvo padėtos jo paties arba jam žinant kito asmens.
27. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nuosprendžio šioje dalyje pagrįstumą bei teisėtumą, išanalizavusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus daro išvadą, jog E. B. kaltė dėl psichotropinių medžiagų – metamfetamino gabenimo 2017 m. liepos 1 d. automobilio „Opel Vectra“ bagažinėje yra grindžiama tik prielaidomis. Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, teisėsaugos pareigūnai privalo atlikti tyrimą, o teismas – išnagrinėti bylą taip, kad nė vienas nekaltas asmuo nebūtų traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jam nebūtų taikomos jokios procesinės prievartos priemonės ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo nekaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu nuosprendžiu (BPK 44 straipsnio 6 dalis). Teismas apkaltinamajame nuosprendyje turi išdėstyti ir įrodyta pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes, t. y. nurodyti jos padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius, kaltės formą bei kitas svarbias aplinkybes, taip pat įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai). Teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Taigi, pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Pažymėtina, kad tiek LAT, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavę, kad visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kiti).
28. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismo išvada, kad E. B. veikė tiesiogine tyčia, suvokė, jog neteisėtai gabena labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų ir norėjo taip veikti, t. y. jis žinojo, kad automobiliu „Opel Vectra“ neteisėtai gabena psichotropines medžiagas bei numanė apie jų kiekį, suvokė gresiančią atsakomybę, t. y. suvokė aplinkybes, sudarančias BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos dalyką ir objektyviuosius požymius, yra pagrįsta tik prielaidomis, o ne neginčijamais įrodymais.
29. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas pirmiau aptartas abejones, kurių šiuo metu jau neįmanoma pašalinti, daro išvadą, jog E. B. dėl veikos numatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, turi būti išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.
Dėl daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti
30. Nepriklausomai nuo to, jog E. B. yra išteisinamas, daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti klausimas spręstinas, vadovaujantis BPK 94 straipsnio nuostatomis. Vadovaujantis šio straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis, ikiteisminio tyrimo metu paimta psichotropinė medžiaga, (metamfetaminas), saugoma Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centre (t. 1, b. l. 51) sunaikintina kaip uždrausta apyvartoje, o tuščios pakuotės, du vokai su lyginamaisiais biologiniais pavyzdžiais, supakuoti kartoninėje dėžutėje, perduotos teismui kartu su baudžiamąja byla, vadovaujantis šio straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatomis, sunaikintini kaip menkaverčiai.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,
n u s p r e n d ž i a :
Kauno apygardos teismo 2018 m. liepos 5 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
E. B. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį išteisinti, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
E. B. kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, dokumentų paėmimą bei įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje panaikinti ir grąžinti jam Lietuvos Respublikos piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini) ir asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini).
Psichotropines medžiagas, saugomas Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centre pagal 2017 m. rugpjūčio 14 d. aktą Nr. A3-14090, sunaikinti kaip daiktus, uždraustus apyvartoje.
Daiktus (tuščios pakuotės, du vokai su lyginamaisiais biologiniais pavyzdžiais, supakuoti kartoninėje dėžutėje), perduotus teismui kartu su baudžiamąja byla, sunaikinti kaip menkaverčius.
Teisėjai Valdimaras Bavėjanas
Laima Garnelienė
Linas Šiukšta