Administracinė byla Nr. I-1022-815/2012
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01978-2011-2
Procesinio sprendimo kategorija 30; 37.3; 74
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. sausio 23 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Puzinskaitės, Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nijolės Žalnieriūnienės, sekretoriaujant Aistei Lunienei, dalyvaujant pareiškėjui – H. B., atsakovės – Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos atstovei – šios institucijos Teisės skyriaus vyriausiajai specialistei Jurgitai Šerpatauskienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo – H. B. skundą atsakovei – Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė :
I
1. Pareiškėjas – H. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–4) ir patikslintu skundu (b. l. 16–19) (toliau šiame sprendime skundo ir patikslinto skundo prasme vartojama skundo sąvoka) kreipėsi į teismą, prašydamas:
1.1. panaikinti Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos (toliau – ir atsakovė, ir Ministerija) 2011 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. SR-3844 „Dėl prašymo“ (toliau – ir sprendimas Nr. SR-3844);
1.2 įpareigoti Ministeriją per nustatytą laiką priimti naują sprendimą: pagal savo kompetenciją nedelsiant imtis priemonių Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 30 straipsnio 2 dalies (redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. rugsėjo 1 d.), 30 straipsnio 8 dalies, 38 straipsnio 4 dalies nuostatoms, neatitinkančioms 1994 m. balandžio 26 d. Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos sutarties „Dėl draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo“ (toliau – ir Sutartis) ir kitų teisės aktų, ištaisyti, tam parengiant Įstatymo pakeitimo projektą ir jį pateikiant Lietuvos Respublikos Seimui, taip pat į tai atsižvelgti rengiant pagal Ministerijos kompetenciją poįstatyminius teisės aktus taip, kad juose būtų maksimaliai sumažintas Sutarties nuostatų pažeidimas;
1.3. bylą sustabdyti ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 30 straipsnio 8 dalies, 30 straipsnio 2 dalies (redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. rugsėjo 1 d.), 38 straipsnio 4 dalies nuostatos atitinka Sutarties 13 straipsnio 2 punktą, 14 straipsnį, 15 straipsnio 1 punktą, 15 straipsnio 2 punktą, 20 straipsnio 3 punktą, t. y. ar Įstatymo 30 straipsnio 8 dalies, 30 straipsnio 2 dalies (redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. rugsėjo 1 d.), 38 straipsnio 4 dalies nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsniui, 138 straipsnio 3 daliai bei konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Pareiškėjo skundas grindžiamas tokiais argumentais.
2.1. Mokykloje, kur mokoma tautinės mažumos (lenkų) kalba, mokosi pareiškėjo vaikas. Prieš parinkęs vaikui minėtą mokyklą, pareiškėjas tikėjosi, kad vaikas mokysis tautinės mažumos kalba, t. y. lenkų kalba, taip, kaip tai garantuota Sutartyje, kurią 1994 m. spalio 13 d. ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas. Remiantis Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymu, įsigaliojusias Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis Lietuvos Respublikoje privaloma vykdyti (11 straipsnio 1 dalis), jei įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos (11 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo redakcijų, kurios įsigaliojo atitinkamai 2011 m. liepos 1 d. ir 2011 m. rugsėjo 1 d., kai kurios nuostatos priimtos nesilaikant Sutarties nuostatų. Pažymėtina, kad Sutartis yra ne tik politinio-programinio, bet ir norminio reguliavimo pobūdžio.
2.2. Dėl norminio teisės akto prieštaravimo Konstitucijai
2.2.1. Pareiškėjo nuomone, Įstatymo 30 straipsnio 2 dalies (redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. rugsėjo 1 d.), 30 straipsnio 8 dalies, 38 straipsnio 4 dalies nuostatos prieštarauja Sutarties 13 straipsnio 2 punkto nuostatai, kad asmenys, priklausantys lenkų tautinei mažumai Lietuvos Respublikoje, t. y. asmenys, turintys Lietuvos pilietybę, kurie yra lenkų kilmės arba priskiria save lenkų tautybei, kultūrai ir tradicijoms bei laiko lenkų kalbą savo gimtąja kalba, turi teisę individualiai arba kartu su kitais savo grupės nariais laisvai reikšti, saugoti ir plėtoti savo tautinį, kultūrinį, kalbinį bei religinį tapatumą, Sutarties 14 straipsnio nuostatoms, kad „Susitariančiosios Šalys pareiškia, kad asmenys, išvardinti 13 straipsnio 2 punkte, taip pat turi teisę: laisvai vartoti tautinės mažumos kalbą asmeniniame ir viešajame gyvenime; kad jiems būtų prieinama informacija ta kalba <...>; mokytis tautinės mažumos kalba ir tautinės mažumos kalbos <...>“, Sutarties 15 straipsnio 1 punkto nuostatai, kad „Susitariančiosios Šalys savo teritorijoje saugos tautinį, kultūrinį, kalbinį ir religinį 13 straipsnio 2 punkte išvardintų asmenų tapatumą ir sudarys sąlygas jam plėtoti“, Sutarties 15 straipsnio 2 punkto nuostatoms, kad šalys taip pat „<...> užtikrins reikiamas galimybes mokytis tautinės mažumos kalba ir tautinės mažumos kalbos ikimokyklinėse įstaigose, pradinėse ir vidurinėse mokyklose; imsis būtinų priemonių, susijusių su tautinių mažumų savitumo apsauga <...>; atsižvelgs į 13 straipsnio 2 punkte išvardintų grupių istoriją ir kultūrą, dėstant istoriją ir kultūrą švietimo įstaigose; susilaikys nuo bet kokių veiksmų, galinčių sukelti asmenų, priklausančių tautinėms mažumoms, asimiliaciją prieš jų valią, o taip pat, vadovaudamosios tarptautiniais standartais, nesiims veiksmų, kurie sukeltų tautinius pokyčius teritorijose, kuriose gyvena tautinės mažumos“, Sutarties 20 straipsnio 3 punkto nuostatai, kad „Šalys pasisako už tai, kad būtų išplėstos galimybės mokytis kitos Šalies kalbą mokyklose, aukštosiose mokyklose bei kitose švietimo institucijose“, taip pat prieštarauja Konstitucijos 7 straipsniui, 138 straipsnio 3 daliai bei konstituciniam teisinės valstybės principui.
Pažymėtina, kad Sutartyje preciziškai, aiškiai ir nedviprasmiškai išskiriamos sąvokos mokytis tautinės mažumos kalba ir mokytis tautinės mažumos kalbos.
2.2.2. Įstatymo 30 straipsnio 2 dalies (redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. rugsėjo 1 d.) nuostata „<...> Šiose mokyklose valstybinės lietuvių kalbos dalykas yra sudėtinė ugdymo programos dalis ir jos mokymui skiriama ne mažiau laiko kaip gimtosios kalbos mokymui. Tokiose mokyklose: 1) Priešmokyklinio ugdymo programoje ne mažiau kaip 4 valandos per savaitę skiriamos ugdymui lietuvių kalba. <...> 2) pradinio, pagrindinio, vidurinio ugdymo programos vykdomos dvikalbio ugdymo būdu: tautinės mažumos kalba ir lietuvių kalba. Lietuvių kalba pradinio ugdymo programoje mokoma integruotai, o pagrindinio ir vidurinio ugdymo programoje – per tas pamokas, kai einamos ugdymo programos temos iš Lietuvos istorijos ir geografijos, pasaulio pažinimo, mokoma pilietiškumo pagrindų <...>“ reiškia, kad lietuvių kalba, t. y. negimtoji kalba pakeis ugdymą tų disciplinų, kurios iki šiol buvo ugdomos ir pagal Sutartį turi būti ugdomos gimtąja, t. y. lenkų kalba, o todėl Įstatymas neleidžia mokytis tautinės mažumos kalba, nesaugo tautinio tapatumo, nesudaro sąlygų jo plėtoti, yra veiksmas, kuris sukelia asimiliaciją prieš tautinės mažumos valią, nukreiptas prieš galimybių mokyklose mokytis lenkų kalba išplėtimą, dėsto kultūrą ir istoriją lietuviškai.
2.2.3. Įstatymo 30 straipsnio 8 dalies nuostata „<...> turi užtikrinti, kad vidurinio ugdymo programa bent vienoje mokykloje (bent vienoje klasėje) būtų įgyvendinama valstybine kalba (išskyrus gimtąją kalbą)“ reiškia atskirais atvejais lenkiškos mokyklos likvidavimą arba ugdymo lenkų kalba apribojimą bei prioriteto suteikimą ugdymui lietuvių kalba, t. y. neleidžia mokytis tautinės mažumos kalba, nesaugo tautinio tapatumo, nesudaro sąlygų jį plėtoti, yra veiksmas, sukeliantis asimiliaciją prieš tautinės mažumos valią, nukreiptas prieš galimybių mokytis mokyklose lenkų kalba išplėtimą.
2.2.4. Įstatymo 38 straipsnio 4 dalies nuostata „<...> pasiekimų patikrinimai organizuojami vienodi visų mokomųjų kalbų mokyklų mokiniams <...>“ iš principo neteisinga, kadangi susiaurina Sutartyje ir kituose teisės aktuose garantuojamo ugdymo lenkų kalba taikymą, t. y. neleidžia mokytis tautinės mažumos kalba, nesaugo tautinio tapatumo, nesudaro sąlygų jo plėtoti, yra veiksmas, kuris sukelia asimiliaciją prieš tautinės mažumos valią, nukreiptas prieš galimybių mokyklose mokytis lenkų kalba išplėtimą, be to, minėtas reguliavimas neatitinka lygiateisiškumo, sąžiningumo bei protingumo kriterijų, nes mokiniai, besimokantys mokyklose, kuriose mokoma lenkų kalba, jau nuo 2013 m. laikys tokius pačius (vienodus) egzaminus kaip mokiniai, besimokantys mokyklose, kuriose mokoma lietuvių kalba, t. y. turės per nepilnus 2 metus įsisavinti tas žinias, kurias mokiniai, besimokantys mokyklose, kuriose mokoma lietuvių kalba, įsisavino per 12 metų.
2.2.5. Vilniaus krašto lenkai Įstatymą suvokia kaip visišką iki šiol buvusios teisinės reguliacijos regresą. Atsižvengiant į tai, kad visiškai nebuvo kreipiama dėmesio į suinteresuotos visuomenės protestus prieš priimant Įstatymą, galima daryti išvadą, kad pakeistas Įstatymas yra blogos valios išraiška, turinti Vilniaus krašto gyventojų asimiliacijos potekstę, tačiau teisminio ginčo metu nagrinėtinas tik formalus Įstatymo nuostatų neatitikimas Sutarties nuostatoms, kas yra tapatu Įstatymo prieštaravimui Konstitucijos 7 straipsniui, 138 straipsnio 3 daliai bei konstituciniam teisinės valstybės principui.
2.2.6. Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 17 d. nutarime konstatavo, jog principas pacta sunt servanda nereiškia, jog skirtingos valstybės negali pasirinkti skirtingų tarptautinės teisės normų įgyvendinimo savo vidaus teisinėje sistemoje būdų ir formų, tai yra kiekvienos valstybės suvereni teisė, todėl valstybių teisinėse sistemose taikomi įvairūs tarptautinės teisės normų įgyvendinimo vidaus teisėje būdai ir formos. Tačiau Įstatymo 30 straipsnio 2 dalies (redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. rugsėjo 1 d.), 30 straipsnio 8 dalies, 38 straipsnio 4 dalies nuostatos nėra Sutarties 13 straipsnio 2 punkto, 14 straipsnio, 15 straipsnio 1 punkto, 15 straipsnio 2 punkto, 20 straipsnio 3 punkto nuostatų įgyvendinimo būdas ir forma, priešingai, akivaizdžiai joms prieštarauja, tuo pačiu prieštarauja Konstitucijos 7 straipsniui, 138 straipsnio 3 daliai bei konstituciniam teisinės valstybės principui.
2.3. Dėl Ministerijos sprendimo teisėtumo
2.3.1. Remiantis Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerijos nuostatais, Ministerija savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis (2 punktas), Ministerija, siekdama jai nustatytų veiklos tikslų, atlieka šias funkcijas: inicijuoja ir koordinuoja teisės aktų, susijusių su mokymusi visą gyvenimą <...> projektų rengimą ir įgyvendinimą (8.25 punktas), rengia įstatymų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų ir kitų teisės aktų projektus, teikia pasiūlymus dėl atitinkamų įstatymų ir kitų teisės aktų rengimo ir tobulinimo (8.34 punktas); rengia švietimo ir mokslo infrastruktūros plėtros projektus (8.43 punktas). Atsižvelgiant į minėtas Ministerijos funkcijas ir įgaliojimus, pareiškėjo prašymas buvo logiškas pirminis žingsnis, siekiant išspręsti problemą, nes neteisėtą teisės aktą visų pirma siektina pakeisti naujo teisės akto priėmimo keliu, o tik nepavykus to padaryti, pasirenkamas teisinio ginčo kelias.
2.3.2. Prašyme pareiškėjas prašė atlikti su Ministerijos funkcijomis ir įgaliojimais susijusius veiksmus – parengti atitinkamą įstatymo pakeitimo projektą ir jį pateikti Seimui, taip pat atsižvelgti į tai, rengiant Ministerijos kompetencijos ribose poįstatyminius teisės aktus taip, kad juose būtų maksimaliai sumažintas Sutarties nuostatų pažeidimas. Prašyme pareiškėjas pažymėjo suprantąs, kad Seimui 2010 m. kovo 16 d. pateiktas Ministerijos parengtas Švietimo įstatymo pakeitimo projektas (XIP-1814) buvo ženkliai pakeistas Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitete, tačiau priimtas Įstatymas visiškai neatleidžia nuo tolesnių Ministerijos funkcijų atlikimo.
Ministerijos sprendimo teiginiai, kad Ministerijai nesuteikti įgaliojimai oficialiai aiškinti Seimo priimtų teisės aktų, kad Įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata padės pasiruošti vaikams sėkmingam mokymuisi mokykloje, yra visiškai nesusiję su pareiškėjo prašymo objektu, t. y. su prašomomis atlikti Ministerijos funkcijomis, tuo pačiu Ministerijos sprendime jos atsiranda ne prašymo, o Ministerijos iniciatyva, dėl ko jos nėra šio skundo objektas. Šio skundo objektas – visiškai nemotyvuotas Ministerijos sprendimas, kad Ministerija artimiausiu metu nenumato rengti Švietimo įstatymo pakeitimų, teikiamų Seimui, kuris yra Ministerijos kompetencijai priskirtų veiksmų neatlikimas.
2.3.3. Pažymėtina, kad Ministerijos sprendime yra ir formalių trūkumų: nenurodama jo apskundimo tvarka, be to, jis parengtas pavėluotai, nes prašymas Ministerijoje registruotas 2011 m. birželio 28 d., o Ministerijos sprendimas parengtas 2011 m. rugpjūčio 12 d., t. y. po 45 kalendorinių dienų.
II
Atsakovė – Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 25–29) nurodo, kad su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, pateikia tokius argumentus.
1. Pareiškėjas nei rašte Ministerijai, nei pateiktame skunde nenurodo jokių Ministerijos parengtų ir patvirtintų teisės aktų, nė vieno švietimo ir mokslo ministro įsakymo, kuriuose būtų pažeistos pareiškėjo teisės, ar įsakymas neatitiktų teisės aktų. Pareiškėjas rašte išreiškė nuomonę, kad Ministerija turėtų parengti Įstatymo pakeitimus ir juos pateikti Seimui.
Ministerija pareiškėjo 2011 m. birželio 28 d. raštą išnagrinėjo Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875, nustatyta tvarka ir 2011 m. rugpjūčio 12 d. rašte Nr. SR-3844 informavo pareiškėją, kaip Ministerija įgyvendina Įstatymą, taip pat informavo, kad artimiausiu metu nenumato rengti Įstatymo pakeitimų, teikiamų Seimui.
2. Dėl viešojo administravimo subjekto neatlikimo jo kompetencijai priskirtų veiksmų
Konstitucijos 68 straipsnyje įtvirtinta, kad įstatymų leidybos iniciatyvos teisė Seime priklauso Seimo nariams, Respublikos Prezidentui ir Vyriausybei. Įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turi taip pat Lietuvos Respublikos piliečiai. 50 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, gali teikti Seimui įstatymo projektą ir jį Seimas privalo svarstyti. Taigi, Konstitucija apibrėžia baigtinį sąrašą subjektų, kurie turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę Seime. Ministrams tokia teisė nesuteikta. Ministrai turi teisę įstatymų projektus teikti Vyriausybei Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 38 straipsnio 1 dalis numato, kad Vyriausybei įstatymų, Vyriausybės nutarimų ir kitų teisės aktų projektus turi teisę teikti Ministras Pirmininkas, ministrai, savivaldybių tarybos ir kiti subjektai, kuriems tokią teisę suteikia įstatymai. Įgyvendinant šias nuostatas Ministerijos nuostatų 8.34. punkte numatyta, kad Ministerija rengia įstatymų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų ir kitų teisės aktų projektus, teikia pasiūlymus dėl atitinkamų įstatymų ir kitų teisės aktų rengimo ir tobulinimo. Ši Ministerijos funkcija susijusi su teise teikti įstatymų projektus Vyriausybei, bet ne pareiga. Taip pat Ministerija negali teikti įstatymo projektų Seimui, o teikia Vyriausybei. Taigi, Ministerija neprivalėjo atlikti pareiškėjo reikalaujamų veiksmų.
3. Dėl norminio teisės akto prieštaravimo tarptautinei sutarčiai ir Konstitucijai
3.1. Šioje byloje nėra keliamas klausimas dėl Ministerijos tinkamo Įstatymo vykdymo, todėl Įstatymas nėra taikomas šioje byloje. Tačiau pareiškėjas, reikalaudamas privalomai įpareigoti Ministeriją parengti Įstatymo pakeitimus ir juos pateikti Seimui, išsako savo nuomonę dėl Įstatymo atitikties tarptautinei sutarčiai ir Konstitucijai. Pareiškėjas, pagrįsdamas abejonę dėl Įstatymo 30 straipsnio 2 ir 8 dalies ir 38 straipsnio 4 dalies atitikties Sutarčiai ir Konstitucijai, minėtų nuostatų nevertina kitų susijusių Įstatymo nuostatų kontekste bei neatsižvelgia į ypač svarbias oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, susijusias su lietuvių kalbos, kaip valstybinės kalbos, konstituciniu statusu bei tarptautinių sutarčių vietos Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje.
3.2. Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalis numato, kad tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Tačiau Konstitucinis Teismas 1995 m. spalio 17 d. nutarime konstatavo, kad principas pacta sunt servanda nereiškia, jog skirtingos valstybės negali pasirinkti skirtingų tarptautinės teisės normų įgyvendinimo savo vidaus teisinėje sistemoje būdų ir formų; tai yra kiekvienos valstybės suvereni teisė. Todėl valstybių teisinėse sistemose taikomi įvairūs tarptautinės teisės normų įgyvendinimo vidaus teisėje būdai ir formos. Be to, yra pripažinta, kad apskritai tarptautinės teisės ir konkrečiai tarptautinių sutarčių galiojimas valstybės teisinėje sistemoje visada priklauso nuo vidaus teisės. Remiantis šiomis nuostatomis, vertinant Sutarties turinį matyti, kad šioje Sutartyje įtvirtinti principiniai dviejų valstybių susitarimai dėl asmenų, priklausančių lietuvių tautinei mažumai Lenkijos Respublikoje, bei asmenų, priklausančių lenkų tautinei mažuma Lietuvos Respublikoje, mokymo gimtąja kalba bei gimtosios kalbos mokymosi. Šios teisės užtikrinamos Lietuvos Respublikos bei Lenkijos Respublikos pasirinktais būdais ir formomis savo teisinėje sistemoje. Pareiškėjas argumentą, kad Įstatymo 30 straipsnio 2 ir 8 dalys ir 38 straipsnio 4 dalis nėra Sutarties įgyvendinimo būdas ir forma, o akivaizdžiai joms prieštarauja, tiesiog konstatuoja, tačiau nepagrindžia. Įstatymo 28 straipsnio 7 dalis bei 30 straipsnio 2 dalis numato šių teisų įgyvendinimą, kartu užtikrinant ir valstybinės kalbos mokymąsi.
3.3. Konstitucijos 14 straipsnis numato, kad valstybinė kalba yra lietuvių kalba. Konstitucinis Teismas, aiškindamas šią normą, 1999 m. spalio 21 d. nutarime pažymėjo, kad „konstitucinis valstybinės kalbos statuso įtvirtinimas reiškia, kad lietuvių kalba yra konstitucinė vertybė. Valstybinė kalba saugo tautos identitetą integruoja pilietinę tautą užtikrina tautos suvereniteto raišką valstybės vientisumą ir jos nedalomumą normalų valstybės ir savivaldybių įstaigų funkcionavimą. Valstybinė kalba yra svarbi piliečių lygiateisiškumo garantija, nes leidžia visiems piliečiams vienodomis sąlygomis bendrauti su valstybės ir savivaldybių įstaigomis, įgyvendinti savo teises ir teisėtus interesus“. Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutarime konstatuota, kad „<...> pagal Konstituciją lietuvių kalba, kaip valstybinė kalba, yra valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų viešosios raiškos ir bendravimo tarpusavyje bei su visuomenės nariais priemonė. Ji yra svarbus valstybingumo elementas, visus Lietuvos Respublikos piliečius vienijantis, valstybinę bendruomenę – pilietinę Tautą integruojantis veiksnys, nes užtikrina visiems valstybės piliečiams lygias galimybes dalyvauti valdant savo šalį, priimant valstybinės reikšmės sprendimus, taip pat teisę lygiomis sąlygomis stoti į valstybinę tarnybą. Valstybinės kalbos mokėjimas yra visaverčio piliečių dalyvavimo valdant valstybę prielaida ir būtina sąlyga“. Vadovaujantis Konstitucijos 14 straipsniu bei atsižvelgiant į konstitucinės doktrinos nuostatas, Įstatymo 30 straipsnis įtvirtina teisę mokytis valstybine ir gimtąja kalba. Garantuojamas mokymas valstybine kalba ir valstybinės kalbos mokymasis kiekvienam Lietuvos Respublikos piliečiui ir užsieniečiui, turinčiam teisę nuolat ar laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į išskirtinį lietuvių kalbos kaip valstybinės kalbos statusą, Įstatymo 30 straipsnio 2 ir 8 dalyse, bei 38 straipsnio 4 dalyje yra įvirtintos nuostatos, užtikrinančios valstybinės kalbos mokėjimą, bei laiduojančios visiems valstybės piliečiams lygias galimybes dalyvauti valdant savo šalį, priimant valstybinės reikšmės sprendimus, taip pat teisę lygiomis sąlygomis stoti į valstybinę tarnybą. Lietuvių kalbos kaip valstybinės kalbos mokymo stiprinimas suteikia galimybę kiekvienam besimokančiam mokykloje tautinės mažumos kalba vienodai gerai išmokti ir gimtąją, ir lietuvių kalbą.
3.4. Įgyvendinant Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus bei Konstitucijos 37 straipsnį, Įstatymas laiduoja teisę mokytis gimtąja kalba ir gimtosios kalbos. Įstatymo 28 straipsnio 7 dalis numato, kad vietovėse, kuriose tradiciškai gausiai gyvena tautinė mažuma, jeigu bendruomenė prašo, savivaldybė laiduoja mokymąsi tautinės mažumos kalba arba tautinės mažumos kalbos. Švietimo įstatymo 30 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad bendrojo ugdymo ir neformaliojo švietimo mokykloje, kurios nuostatuose (įstatuose), atsižvelgiant į tėvų (globėjų, rūpintojų) ir mokinių pageidavimą įteisintas mokymas tautinės mažumos kalba ir tautinės mažumos kultūros puoselėjimas, ugdymo procesas vykdomas arba kai kurie dalykai mokomi tautinės mažumos kalba. Šiose mokyklose valstybinės lietuvių kalbos dalykas yra sudėtinė ugdymo programos dalis ir jos mokymui skiriama ne mažiau laiko kaip gimtosios kalbos mokymui.
Taigi, Įstatymas užtikrina tarpusavyje glaudžiai susijusias teises: teisę mokytis valstybine kalba ir teisę mokytis gimtąja kalba. Toks reglamentavimas užtikrina Sutarties įgyvendinimą ir atitinka Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos 14 straipsnio nuostatas; 14 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šalys tose teritorijose, kuriose tradiciškai arba gausiai gyvena tautinėms mažumoms priklausantys asmenys, jei yra pakankamas poreikis, savo švietimo sistemose stengiasi kiek įmanoma užtikrinti, kad mažumoms priklausantys asmenys turėtų reikiamas galimybes mokytis tos mažumos kalbos arba mokytis ta kalba; 14 straipsnio 3 dalyje yra numatyta, kad šio straipsnio 2 dalis įgyvendinama, nepažeidžiant nuostatos mokytis oficialiosios kalbos arba mokytis ta kalba.
3.5. Įstatymo 30 straipsnio 2 ir 8 dalys bei 38 straipsnio 4 dalis atitinka Konstitucijos 14 straipsnį. Pareiškėjo teiginiai, kad šios nuostatos prieštarauja Sutarties nuostatoms ir neleidžia mokytis tautinės mažumos kalba, nesaugo tautinio tapatumo, nesudaro sąlygų jo plėtoti, yra veiksmas, kuris sukelia asimiliaciją prieš asmenų valią, nukreiptas prieš išplėtimą galimybių mokytis lenkų kalba mokyklose, yra visiškai nepagrįsti. Lietuvos Respublikoje, įgyvendinant Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus bei Konstitucijos 37 straipsnį, užtikrinamos palankios sąlygas gimtosios kalbos ugdymui. Įsigaliojus Įstatymo 2011 m. kovo 17 d. redakcijai, išlieka toks pat, kaip iki šiol buvęs, savaitinių pamokų skaičius gimtajai kalbai mokyti (pamokų skaičius gimtajai kalbai mokyti nesiskiria nuo pamokų skaičiaus mokyklose lietuvių mokomąja kalba), daugumos mokomųjų dalykų mokymas tautinės mažumos kalba, galimybė dalyvauti Pagrindinio ugdymo gimtosios kalbos pasiekimų patikrinime ir pasirinkti laikyti gimtosios kalbos brandos egzaminą, baigus vidurinio ugdymo programą. Tinkamas sąlygas tautinėms mažumoms priklausantiems mokiniams mokytis mokyklose tautinės mažumos kalba užtikrina Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarime Nr. 768. Šios taisyklės nustato, kad tradiciškai gausiai tautinių mažumų gyvenamose vietovėse esančios mokyklos, kuriose mokoma lietuvių ir tautinių mažumų kalba, vienuoliktas klases galės steigti, jeigu jose bus ne mažiau negu 10 mokinių, kai kitose vietovėse nustatytas 15 mokinių minimalus skaičius. Taisyklėse numatyta, kad didžiuosiuose miestuose ir savivaldybių centruose esančios mokyklos, kurios vykdo vidurinio ugdymo programą tautinės mažumos kalba, gali turėti viena vienuolikta ir dvylikta klase mažiau, nei mokyklos, kuriose mokoma lietuvių kalba. Šios taisyklės taip pat nustato, kad bendrojo ugdymo mokykla, kurioje mokymas vyksta tautinės mažumos kalba, turi užtikrinti Įstatyme nustatytą asmenų teisę mokytis gimtąja kalba ir valstybine kalba. Mokykla, kurioje mokymas vyksta valstybine kalba, tautinėms mažumoms priklausantiems mokiniams turi sudaryti sąlygas mokytis gimtosios kalbos.
3.6. Įstatymo 30 straipsnio 8 dalies nuostata, kad tradiciškai gausiai tautinių mažumų rajonų centruose ir gyvenamosiose vietovėse, kuriose veikia kelios valstybine ir tautinių mažumų kalbomis mokymą vykdančios mokyklos arba viena valstybine ir tautinės mažumos kalba mokymą vykdanti mokykla, kuriose yra po vieną skirtingų mokymosi kalbų vienuoliktų klasių komplektą, turi užtikrinti, kad vidurinio ugdymo programa bent vienoje mokykloje (bent vienoje klasėje) būtų įgyvendinama valstybine kalba (išskyrus gimtąją kalbą), įtvirtina pareigą mokyklų savininko teises ir pareigas įgyvendinančiai institucijai, dalyvių susirinkimui (savininkui) užtikrinti galimybę asmenims įgyti vidurinį išsilavinimą tautinės mažumos ar valstybine kalba. Ši nuostata nereiškia mokyklos tautinės kalba likvidavimo ar mokymo lenkų kalba ribojimo, nes ji taikoma, kai rajonų centruose ir gyvenamosiose vietovėse veikia kelios valstybine ir tautinių mažumų kalbomis mokymą vykdančios mokyklos arba viena valstybine ir tautinės mažumos kalba mokymą vykdanti mokykla, kuriose yra po vieną skirtingų mokymosi kalbų vienuoliktų klasių komplektą. Pagal Įstatymo 28 straipsnio 6 dalį savivaldybė privalo turėti optimalų pradinio, pagrindinio, vidurinio ugdymo programų tinklą, užtikrinantį asmenų ugdymąsi ir jų teisę valstybine kalba, todėl ir tradiciškai gausiai tautinių mažumų rajonų centruose ir gyvenamosiose vietovėse turi būti užtikrinta teisė įgyti vidurinį išsilavinimą valstybine kalba. Tam, kad būtų užtikrintos lygios galimybės, asmenys turi turėti galimybę mokytis pagal vidurinio ugdymo programą tautinės mažumos kalba arba valstybine kalba.
3.7. Nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad nagrinėjamoje byloje reikėtų nukrypti nuo suformuotos teismų praktikos, nagrinėjant analogiškas bylas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A26I-997/2009, 2009 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-152/2009) bei konstatuoti išimtinį netinkamo įstatymo taikymą. Anot pareiškėjo, Sutartis pagal savo pobūdį ir turinį laikytina ne tik politinio-programinio, bet ir norminio reguliavimo pobūdžio. Sutarties norma, kurios įgyvendinimui reikia specialios sutarties, iš tikro yra politinio-programinio pobūdžio, o skundo III dalyje 1 punkte su papunkčiais pažymėtos Sutarties nuostatos neabejotinai yra norminio reguliavimo pobūdžio nuostatos. Atsakovės nuomone, ne tik tos Sutarties normos, kurių įgyvendinimui reikalinga speciali sutartis, laikytinos politinio-programinio pobūdžio. Tokiomis Sutarties nuostatomis pripažintinos ir kitos normos, kuriomis įtvirtinti principiniai dviejų valstybių susitarimai, o jų įgyvendinimui vidaus teisinėje sistemoje šalys gali pasirinkti būdus ir formas. Tokiomis laikytinos ir pareiškėjo minimos nuostatos.
III
1. Teismo posėdyje pareiškėjas – H. B.., remdamasis skunde pateiktais argumentais, prašė skundą tenkinti, nurodė, be kita ko, jog: iš pradžių norėjo skųsti teisės akto teisėtumą, Ministerijos vilkinimą atlikti veiksmus; yra išskirta galimybė mokytis ir mokyti, tai nustatyta labai preciziškai; jeigu yra galimybė mokytis tautinės mažumos kalba, pagal logikos dėsnius kita kalba mokymas nevyks; pagal Konstituciją kalbos mokėjimas bus realizuotas pilnai, esant mokymui tautinės mažumos kalba; atsakovė neatkreipia dėmesio į skirtumą tarp mokymosi ir mokymo tautinės mažumos kalba.
2. Teismo posėdyje atsakovės – Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos atstovė – šios institucijos Teisės skyriaus vyriausioji specialistė Jurgita Šerpatauskienė (2011 m. spalio 17 d. įgaliojimas Nr. (23.1-08)T1-45 „Dėl atstovavimo teismuose“ (b. l. 40)), remdamasi atsiliepime pateiktais argumentais, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, pripažino, kad atsakymas pateiktas su pareiškėjo nurodytais formaliais trūkumais – nenurodyta apskundimo tvarka ir praleistas terminas, be kita ko, nurodė, kad: mokantis tautinės mažumos kalba, negali vykti tam tikrų disciplinų mokymas ir valstybine kalba; valstybė turi teisę nustatyti, kad valstybine kalba gali būti dėstoma ne tik to dalyko disciplina, bet ir tam tikros temos, susijusios su Lietuvos istorija, Lietuvos geografija.
Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,
k o n s t a t u o j a :
1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje inter alia nustatyta:
1.1. Ministerija, atsakydama į pareiškėjo 2011 m. birželio 28 d. prašymą, 2011 m. rugpjūčio 12 d. sprendime Nr. SR-3844 „Dėl prašymo“ (b. l. 5–6), be kita ko, nurodė:
1.1.1. Ministerijai nesuteikti įgaliojimai oficialiai aiškinti Seimo priimtų teisės aktų, todėl pateikiama tik Ministerijos specialistų nuomonė. Įstatymo 30 straipsnio 8 dalis yra susijusi su Įstatymo 30 straipsnio 1 dalies nuostatomis, t. y. kad kiekvienam Lietuvos Respublikos piliečiui ir užsieniečiui, turinčiam teisę nuolat ar laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, garantuojamas mokymas valstybine kalba ir valstybinės kalbos mokymasis. Įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata, kad priešmokyklinio ugdymo programoje ne mažiau kaip 4 valandos per savaitę būtų skiriamos ugdymui lietuvių kalba, padės pasiruošti vaikams sėkmingam mokymuisi mokykloje.
1.1.2. Pagal reikalingumą bus užtikrintos papildomos priemonės tam, kad mokiniai iš mokyklų tautinės mažumos kalba sėkmingai mokytųsi pagal bendrą Lietuvių kalbos ir literatūros vidurinio ugdymo programą ir 2013 metais laikytų vieno turinio lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminą. Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino programoje numatoma, kad kalbos taisyklingumo ir kalbinės raiškos normų aprašas kandidatų iš mokyklų lietuvių mokomąja kalba ir tautinės mažumos mokomąja kalba darbams vertinti pereinamuoju laikotarpiu yra nustatomas pagal Nacionalinio egzaminų centro tyrimų duomenis. Aprašas koreguojamas ir skelbiamas iki 2012 m., 2013 m. ir 2014 m. lapkričio 15 d.
1.1.3. Ministerija artimiausiu metu nenumato rengti Įstatymo pakeitimų, teikiamų Lietuvos Respublikos Seimui.
1.2. Lietuvos švietimo ekspertai, apibendrinę Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko A. Kubiliaus ir Lenkijos Respublikos Ministro Pirmininko D. Tusko sutarimu sudarytos ekspertų grupės lenkų tautinės mažumos Lietuvoje ir lietuvių tautinės mažumos Lenkijoje švietimo klausimams aptarti svarstytus klausimus, pateikė tokias ekspertines išvadas (b. l. 34–37):
1.2.1. Dėl lietuvių kalbos ir literatūros mokymosi
Nepriklausoma Lietuvos valstybė paveldėjo tautinių mažumų mokyklas, kuriose lietuvių kalbai buvo skiriama labai mažai pamokų, be to, tėvams pageidaujant jų buvo galima visai atsisakyti. Įvertinus esamą padėtį, pirmoji lietuvių kalbos programa mokykloms tautinių mažumų kalbomis buvo kuriama kaip tarpinė tarp gimtosios ir svetimos kalbų programa, kurios pagrindinis tikslas – išmokyti bendrauti valstybine kalba. Tai lėmė žemesnį nei kitose Lietuvos mokyklose lietuvių kalbos išmokimo lygį ir mažesnius baigiamųjų egzaminų reikalavimus. Švietimo ir mokslo ministro įsakymu 2002 m. patvirtintos Tautinių mažumų švietimo nuostatos, kuriose numatyta organizuoti visų bendrojo lavinimo mokyklų abiturientams lietuvių kalbos raštingumo brandos egzaminą pagal tokią pačią programą. Ši nuostata pakartota Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004–2008 metų programoje ir Lietuvos lenkų tautinės mažumos švietimo raidos strategijoje (2005 m.). Mokykloms tautinių mažumų mokomosiomis kalbomis delsiant keisti lietuvių kalbos mokymo lygį, 2011 m. kovo 17 d. priimtos Įstatymo pataisos, kuriomis nurodyta lietuvių kalbos mokymui skirti ne mažiau laiko negu gimtosios kalbos mokymui, visose šalies bendrojo ugdymo mokyklose užtikrinti lietuvių kalbos mokėjimą pagal vienodą programą. 2011 m., baigiant Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos ugdymo turinio atnaujinimo ciklą, drauge su kitų dalykų programomis priimta bendra visoms mokykloms lietuvių kalbos ir literatūros vidurinio ugdymo (11–12 klasių) programa, kuria siekiama, pasitelkiant istorinį ir kultūrinį kontekstus, sukurti lietuvių literatūros visumos vaizdą, būtiną asmens, tautos, visuomenės tapatybei brandinti. Lietuvių literatūros samprata praplėsta iki daugiakalbės Lietuvos literatūros įtraukiant lotynų, lenkų, rusų, gudų, žydų kalbomis parašytus tekstus, liudijančius Lietuvos kultūros polilogiškumą ir skatinančius pagarbą visoms šalies tautinėms bendruomenėms. Ši programa 11-ose klasėse pradėta įgyvendinti 2011–2012 m.m., 2013 m. bus laikomas ją atitinkančio turinio egzaminas.
1.2.2. Dėl lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino
1.2.2.1. Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminas nuo 2013 m. keisis visų Lietuvos mokyklų abiturientams, ne tik besimokantiems mokyklose tautinių mažumų kalbomis; jo forma – rašinys. Lig šiol brandos egzaminui įprastas funkcinio raštingumo patikrinimas bus atliekamas baigus 10 klasę, per Pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimą, kuris nuo 2011–2012 m. m. tampa privalomu.
1.2.2.2. Lietuvos lenkų tautinės mažumos atstovai sutinka su nauja egzamino forma, tačiau reikalauja skirtingo turinio: kitokių brandos egzamino temų nei mokiniams iš mokyklų lietuvių mokomąja kalba; mažesnės rašinio apimties; kad nebūtų nurodomi šaltiniai, kuriais rašinyje būtina remtis. Lietuvos lenkų tautinės mažumos atstovų reikalavimai grindžiami tuo, kad 1–10 klasių mokiniai mokyklose tautinės mažumos mokomąja kalba ugdomi pagal kitokią programą, iki 2011 m. turėjo mažiau lietuvių kalbos pamokų ir nėra pasirengę vienodomis sąlygomis konkuruoti su mokiniais iš mokyklų lietuvių mokomąja kalba.
1.2.2.3. Lietuvos švietimo ekspertai sutinka, kad mokinių iš mokyklų tautinės mažumos mokomąja kalba ir mokinių iš mokyklų lietuvių mokomąja kalba kalbinės kompetencijos lygis – nevienodas, todėl numatytas 8 m. pereinamasis laikotarpis, kurio metu mokiniams iš mokyklų tautinių mažumų kalbomis bus keliami mažesni kalbos reikalavimai, o egzamino laikymo trukmė pailginta iki 4 valandų. Tačiau Lietuvos lenkų tautinės mažumos atstovų reikalavimas, kad brandos egzaminas būtų ir skirtingo turinio, yra nepagrįstas dėl šių priežasčių: lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminas yra laikomas tik iš vidurinio ugdymo, t. y. 11–12 klasių, lietuvių kalbos ir literatūros programos, kuri yra bendra ir vienodai nauja visiems Lietuvos mokiniams; mąstymo gebėjimai yra universalūs, todėl nederėtų diferencijuoti rašinių temų pagal abiturientų tautybę; teksto apimtis ir jo kokybė yra susiję – mažesnės nei 500 žodžių rašinio apimties rekomendacija trukdytų mokyklų tautinių mažumų kalbomis abiturientams parašyti gerą tekstą; 2011 m. brandos egzaminų duomenys rodo, kad mokyklų tautinių mažumų kalbomis abiturientai per 100 minučių parašo vidutiniškai apie 300 žodžių, todėl nėra pagrindo nuogąstauti, kad jie nesugebės parašyti 500 žodžių per 4 valandas; reikalavimas remtis vieno iš trijų prie egzamino temos nurodytų autorių kūryba yra pagrįstas, nes: skatina mokinius nuosekliai mokytis ir įgyti programose numatytą kultūrinę kompetenciją; užtikrina didesnį rašinio turinio vertinimo objektyvumą; padeda mokiniui susiorientuoti, ką rašyti pasirinkta tema.
Pažymėtina, kad Lenkijos lietuviškų mokyklų mokiniai visada laikė tokį patį lenkų kalbos egzaminą kaip ir lenkiškų mokyklų mokiniai, ir nemano, kad yra diskriminuojami.
1.2.3. Dėl kai kurių temų mokymosi lietuvių kalba
Siekiant paspartinti lietuvių kalbos mokymąsi, nuo 2011–2012 m.m. mokyklose nelietuvių mokomosiomis kalbomis į pradinio ugdymo dalykus turi būti integruojami mokymo lietuvių kalba fragmentai, o aukštesnėse klasėse mokoma lietuvių kalba Lietuvos istorijos ir geografijos bei pilietiškumo pagrindų temų. Be to, siūloma papildomai mokytis lietuvių kalba arba integruotai, t. y. dviem kalbom, tėvų ir mokinių pasirinktų dalykų. Toks dalinis dvikalbis ugdymas atitinka Hagos rekomendacijas dėl tautinių mažumų švietimo teisių (1996), kurios pataria kelių dalykų pradėti mokyti valstybine kalba jau pradinės mokyklos pabaigoje, o pagrindinėje ir vidurinėje mokykloje šių dalykų skaičių nuosekliai didinti. Valstybėms paliekama teisė pasirinkti, kurių dalykų turėtų būti mokoma valstybine kalba. Be to, Lietuvos pasirinktas mokymosi lietuvių valstybine kalba modelis atitinka Lenkijoje taikomą mokymo valstybine kalba mažumų mokyklose modelį.
Lietuvos lenkų tautinės mažumos atstovai priekaištauja, kad lietuvių kalbos mokymo stiprinimas lenkakalbėse mokyklose blogina švietimo lenkų kalba padėtį. Taip teigiant nutylimi faktai, kad: pamokų lietuvių kalbai skaičius nėra didinamas gimtosios kalbos sąskaita – jai skirtas pamokų skaičius išliko nepakeistas; gimtosios kalbos vartojimas kitų dalykų pamokose siaurinamas labai nežymiai – tik tiek, kiek skiriama laiko Lietuvos istorijos bei geografijos temų mokymuisi valstybine kalba; Lietuvos tautinių mažumų mokyklose lietuvių kalbai skirtų pamokų skaičius ligi šiol sudarė 10–12 proc. minimalaus privalomo mokymosi laiko, o jį padidinus sudaro 14–19 proc.; lyginant su maksimaliu galimu krūviu ši dalis yra dar mažesnė; kitų šalių patirtis rodo, kad norint gerai išmokti valstybinę kalbą mokymuisi ja skirta dalis turi būti didesnė (Europos valstybių tautinių mažumų mokyklose valstybine kalba mokomasi ne mažiau kaip 40 proc. ugdymo turinio), todėl sprendimas padidinti pamokų lietuvių kalba skaičių ne blogina, o gerina mokyklų tautinių mažumų kalbomis mokinių padėtį; tai gerina ir tautinių mažumų švietimo padėtį, nes mokyklos tautinių mažumų mokymosi kalbomis tampa patrauklesnės norintiems išmokti valstybinę kalbą.
1.2.4. Dėl vadovėlių tautinių mažumų kalbomis
Lietuvos valstybė yra įsipareigojusi remti vadovėlių tautinėms mažumoms leidybą ir šio įsipareigojimo neatsisako. 2010–2011 m.m. galiojančių vadovėlių lenkų kalba sąraše buvo apie 140 pavadinimų. 2011 m. išleista 11 naujų vadovėlių mokykloms lenkų mokomąja kalba. Siekiant atpiginti vadovėlių tautinėms mažumoms leidybą, numatoma centralizuoti jų užsakymą. Tuo tarpu Lenkijoje, 2009 m. įvykdžius ugdymo turinio reformą, neliko nė vieno galiojančio vadovėlio lietuvių kalba, o ankstesniais metais buvo leidžiami tik kalbos ir Lietuvos istorijos vadovėliai. To pasekmė – dvikalbis mokymasis visose Lenkijos lietuviškų mokyklų pamokose, t. y. mokymasis skaitant lenkiškus vadovėlius, o su mokytojais bendraujant lietuviškai.
1.2.5.Dėl mokyklų tinklo ir finansavimo
Įstatymo 30 straipsnio 8 dalies nuostata dėl tradiciškai gausiai tautinių mažumų gyvenamuose rajonuose mokyklų lietuvių kalba išsaugojimo nėra diskriminacinė tautinių mažumų atžvilgiu, kadangi Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybėse, kuriose tautinės mažumos sudaro didesnę gyventojų dalį, netenkinamas asmenų poreikis mokytis lietuvių kalba. Tam, kad būtų užtikrintas asmenų mokymosi lietuvių kalba poreikių tenkinimas, valstybei šiuose rajonuose tenka steigti mokyklas ir ikimokyklinio ugdymo grupes lietuvių kalba.
Mokykloms, kuriose mokoma tautinių mažumų kalbomis, 11–12 klasėse minimalus mokinių skaičius 2011 m. mažintas du kartus; 1–10 klasėse minimalaus mokinių skaičiaus Lietuvos valstybė nenustato. Dėl demografinės krizės per paskutiniuosius 5 metus Lietuvos savivaldybių mokyklose sumažėjo mokinių skaičius, taip pat sumažėjo ir pačių mokyklų, tame tarpe Vilniaus apskrityje, kurioje dalį gyventojų sudaro lenkų tautinė mažuma, tačiau mažėjant mokinių skaičiui mokyklų tinklas lenkų kalba buvo išlaikytas toks pat. Lietuvos mokyklų tautinių mažumų mokiniams nuolat didinamos Mokinio krepšelio lėšos, tačiau tokios valstybės investicijos nedidina vaikų ugdymo kokybės, priešingai – dėl per mažo mokinių skaičiaus kaimo mokyklose kokybės nebepasiekiama.
1.2.6. Lietuvos Respublikos švietimo ekspertai nemato priežasčių atšaukti 2011 m. kovo 17 d. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo pataisų. Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos ekspertams nesusitarus dėl tautinių mažumų švietimo padėties bei perspektyvos vertinimo, Ministerija laikosi pozicijos šiuos klausimus toliau svarstyti tiesiogiai bendraujant su tautinių mažumų atstovais.
2. Dėl Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 30 straipsnio 2 dalies, 30 straipsnio 8 dalies, 38 straipsnio 4 dalies atitikties 1994 m. balandžio 26 d. Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos sutarties „Dėl draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo“ 13 straipsnio 2 punktui, 14 straipsniui, 15 straipsnio 1 punktui, 15 straipsnio 2 punktui, 20 straipsnio 3 punktui, t. y. ar Įstatymo 30 straipsnio 8 dalies, 30 straipsnio 2 dalies, 38 straipsnio 4 dalies nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsniui, 138 straipsnio 3 daliai bei konstituciniam teisinės valstybės principui
2.1. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 30 straipsnio 2 dalyje nustatyta:
„Bendrojo ugdymo ir neformaliojo švietimo mokyklos tautinėms mažumoms priklausantiems mokiniams sudaro sąlygas puoselėti tautinį, etninį ir kalbinį identitetą, mokytis gimtosios kalbos, istorijos ir kultūros. Bendrojo ugdymo ir neformaliojo švietimo mokykloje, kurios nuostatuose (įstatuose), atsižvelgiant į tėvų (globėjų, rūpintojų) ir mokinių pageidavimą, įteisintas mokymas tautinės mažumos kalbos arba mokymas tautinės mažumos kalba, ugdymo procesas gali būti vykdomas arba kai kurie dalykai mokomi tautinės mažumos kalba. Šiose mokyklose lietuvių kalbos dalykas yra sudėtinė ugdymo programos dalis ir jos mokymui skiriama ne mažiau laiko kaip gimtosios kalbos mokymui. Tokiose mokyklose:
1) Priešmokyklinio ugdymo programoje ne mažiau kaip 4 valandos per savaitę skiriamos ugdymui lietuvių kalba. Ikimokyklinio ugdymo programos dalis tėvų (globėjų, rūpintojų) pageidavimu gali būti vykdoma lietuvių kalba;
2) pradinio, pagrindinio, vidurinio ugdymo programos vykdomos dvikalbio ugdymo būdu: tautinės mažumos kalba ir lietuvių kalba. Lietuvių kalba pradinio ugdymo programoje mokoma integruotai, o pagrindinio ir vidurinio ugdymo programoje – per tas pamokas, kai einamos ugdymo programos temos iš Lietuvos istorijos ir geografijos, pasaulio pažinimo, mokoma pilietiškumo pagrindų;
3) tėvų (globėjų, rūpintojų) pageidavimu kitų pradinio, pagrindinio, vidurinio ugdymo programos dalykų mokoma lietuvių kalba.“
Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 30 straipsnio 8 dalyje nustatyta:
„Tradiciškai gausiai tautinių mažumų gyvenamuose rajonų centruose ir gyvenamosiose vietovėse, kuriose veikia kelios valstybine ir tautinių mažumų kalbomis mokymą vykdančios mokyklos arba viena valstybine ir tautinės mažumos kalba mokymą vykdanti mokykla, kuriose yra po vieną skirtingų mokymosi kalbų vienuoliktų klasių komplektą, jų savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija, dalyvių susirinkimas (savininkas) turi užtikrinti, kad vidurinio ugdymo programa bent vienoje mokykloje (bent vienoje klasėje) būtų įgyvendinama valstybine kalba (išskyrus gimtąją kalbą).“
Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje nustatyta:
„Švietimo ir mokslo ministro įgaliotos institucijos ir savivaldybių vykdomosios institucijos organizuoja mokymosi pagal bendrojo ugdymo programas pasiekimų patikrinimus (brandos egzaminus, kitus egzaminus, įskaitas ir kitus mokymosi pasiekimų patikrinimo būdus) pagal švietimo ir mokslo ministro patvirtintas mokymosi pasiekimų patikrinimų programas ir mokymosi pasiekimų patikrinimų organizavimo ir vykdymo tvarkos aprašus, mokinių pasiekimų tyrimus. Šie mokymosi pasiekimų patikrinimai organizuojami vienodi visų mokomųjų kalbų mokyklų mokiniams, nepažeidžiant lygių galimybių principo, apibrėžto šio įstatymo 5 straipsnyje. Visos bendrojo ugdymo mokyklos užtikrina lietuvių kalbos mokėjimą pagal bendrąją švietimo ir mokslo ministro patvirtintą programą (pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo ir brandos egzaminų).“
2.2. Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos sutartis „Dėl draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo“ buvo pasirašyta 1994 m. balandžio 26 d., 1994 m. spalio 13 d. ratifikuota Lietuvos Respublikos Seimo, o įsigaliojo 1994 m. lapkričio 26 d.
Sutarties 13 straipsnio 2 punkte nustatyta:
„Asmenys, priklausantys lenkų tautinei mažumai Lietuvos Respublikoje, tai yra asmenys, turintys Lietuvos pilietybę, kurie yra lenkų kilmės arba priskiria save lenkų tautybei, kultūrai ir tradicijoms bei laiko lenkų kalbą savo gimtąja kalba, turi teisę individualiai arba kartu su kitais savo grupės nariais laisvai reikšti, saugoti ir plėtoti savo tautinį, kultūrinį, kalbinį bei religinį tapatumą be jokios diskriminacijos ir visiškos lygybės prieš įstatymus sąlygomis.“
Sutarties 14 straipsnyje nustatyta:
„Susitariančiosios Šalys pareiškia, kad asmenys, išvardinti 13 straipsnio 2 punkte, taip pat turi teisę:
– laisvai vartoti tautinės mažumos kalbą asmeniniame ir viešajame gyvenime;
– kad jiems būtų prieinama informacija ta kalba, galimybė ją platinti ir keistis ja bei turėti savo masinės informacijos priemones;
– mokytis tautinės mažumos kalba ir tautinės mažumos kalbos;
– vadovaujantis valstybės įstatymais ir kitais teisiniais aktais, steigti ir išlaikyti savo institucijas, organizacijas ar draugijas, ypač kultūrines, religines ir švietimo, taip pat visų lygių mokyklas, kurios gali siekti savanoriškų finansinių ar kitokių dotacijų šalyje ir iš užsienio, taipogi visuomeninės paramos, bei dalyvauti nevalstybinėse tarptautinėse organizacijose;
– išpažinti ir praktikuoti savo religiją, taip pat gauti, turėti ir naudotis religine medžiaga bei vykdyti religinio švietimo veiklą tautinės mažumos kalba,
– užmegzti ir palaikyti netrukdomus tarpusavio kontaktus savo šalies ribose, taip pat kontaktus per sieną su kitų valstybių piliečiais, su kuriais juos sieja bendra tautinė kilmė;
– vartoti savo vardus ir pavardes pagal tautinės mažumos kalbos skambesį. Detalios pavardžių rašymo normos bus nustatytos specialioje sutartyje;
– dalyvauti viešajame gyvenime betarpiškai arba per laisvai išrinktus atstovus valstybinės ir vietinės valdžios lygyje, taip pat lygiateisiškai su kitais piliečiais būti viešojoje tarnyboje.“
Sutarties 15 straipsnio 1 ir 2 punktuose nustatyta:
„1. Susitariančiosios Šalys savo teritorijoje saugos tautinį, kultūrinį, kalbinį ir religinį 13 straipsnio 2 punkte išvardintų asmenų tapatumą ir sudarys sąlygas jam plėtoti.
2. Šalys taip pat:
– nustatys tautinių mažumų kalbų vartojimą savo įstaigose, ypatingai tuose administraciniuose – teritoriniuose vienetuose, kuriuose didelę dalį gyventojų sudaro tautinė mažuma;
– užtikrins, kad tautinėms mažumoms būtų prieinamos viešosios masinės informacijos priemonės;
– užtikrins reikiamas galimybes mokytis tautinės mažumos kalba ir tautinės mažumos kalbos ikimokyklinėse įstaigose, pradinėse ir vidurinėse mokyklose;
– imsis būtinų priemonių, susijusių su tautinių mažumų savitumo apsauga po atitinkamų konsultacijų, įskaitant kontaktus su grupių, išvardintų 13 straipsnio 2 punkte, organizacijomis ir draugijomis;
– atsižvelgs į 13 straipsnio 2 punkte išvardintų grupių istoriją ir kultūrą, dėstant istoriją ir kultūrą švietimo įstaigose;
– susilaikys nuo bet kokių veiksmų, galinčių sukelti asmenų, priklausančių tautinėms mažumoms, asimiliaciją prieš jų valią, o taip pat, vadovaudamosios tarptautiniais standartais, nesiims veiksmų, kurie sukeltų tautinius pokyčius teritorijose, kuriose gyvena tautinės mažumos.“
Sutarties 20 straipsnio 3 punkte nustatyta:
„Šalys pasisako už tai, kad būtų išplėstos galimybės mokytis kitos Šalies kalbą mokyklose, aukštosiose mokyklose bei kitose švietimo institucijose. Be to, jos stengsis plėtoti lituanistines bei polonistines studijas kitos Šalies aukštosiose mokyklose.“
2.3. Teismas pabrėžia, kad pareiškėjo skunde pateikti argumentai dėl Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo atitinkamų nuostatų atitikties Konstitucijos nurodytoms nuostatoms nėra grindžiami kokių nors konkrečių pareiškėjo arba jo vaiko teisių pažeidimais, nes teismo posėdyje pareiškėjas pabrėžė, kad jis iš pradžių siekė apskųsti Įstatymo prieštarą Konstitucijai (žr. ir pirminį skundą, b. l. 1–4), siekia Įstatymo tobulinimo. Pareiškėjas nei rašte Ministerijai (b. l. 7–8), nei teismui pateiktame skunde nenurodo jokių Ministerijos parengtų ir patvirtintų teisės aktų, nė vieno švietimo ir mokslo ministro įsakymo, kuriuose būtų pažeistos pareiškėjo (arba jo vaiko) teisės, ar įsakymas neatitiktų teisės aktų. Pareiškėjas rašte išreiškė nuomonę, kad Ministerija turėtų parengti Įstatymo pakeitimus ir juos pateikti Seimui.
Vadinasi, pareiškėjas pateikia argumentus tik dėl Švietimo įstatymo ir Sutarties normų galimo nesuderinamumo, neatitikties, o tuo pačiu Įstatymo atitinkamų nuostatų galimos neatitikties Konstitucijos nurodytoms normoms. Tačiau teismas neturi galimybės, negindamas konkrečių pareiškėjo (arba jo vaiko) teisių, t. y. netaikydamas Švietimo įstatymo nuostatų konkrečioms faktinėms aplinkybėms, kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes būtų pažeista locus standi doktrina (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 22 d., 2007 m. birželio 27 d., 2007 m. liepos 5 d., 2009 m. spalio 29 d., 2010 m. lapkričio 16 d. sprendimai, 2007 m. spalio 24 d. nutarimas), o todėl Konstitucinis Teismas paprasčiausiai net nepriimtų svarstyti šio teismo prašymo. Dar daugiau, teismas pabrėžia, kad pareiškėjo pateikti argumentai dėl Švietimo įstatymo ir Sutarties normų galimo nesuderinamumo, neatitikties nėra įtikinantys, nes Lietuvos teisinėje sistemoje tarptautinės sutartys ir įstatymai teisės aktų hierarchijoje turi vienodą galią, tarptautinės sutartys tik taikymo prasme turi prioritetą (žr. Tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, jog jei įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos). Kaip minėta, teismas šioje byloje negina konkrečių pareiškėjo (arba jo vaiko) teisių, t. y. netaiko Švietimo įstatymo nuostatų konkrečioms faktinėms aplinkybėms, taigi, jis neaiškina Švietimo įstatymo ir Sutarties normų galimo nesuderinamumo, neatitikties klausimo, netaiko ir Tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostatų, todėl jam ne tik kad nekyla abejonių dėl Švietimo įstatymo nuostatų nesuderinamumo su Sutarties nuostatomis ir jų atitikties Konstitucijai, bet ir, vadovaujantis tokia argumentacija, net negali jų kilti.
Ypač pabrėžtina, kad Sutarties nuostatos turi būti aiškinamos sistemiškai, o ne taip, kaip, teismo nuomone, daro pareiškėjas. Antai, Sutarties 14 straipsnio paskutinėje pastraipoje įtvirtinta, jog tautinės mažumos lygiateisiškai su kitais piliečiais gali būti viešojoje tarnyboje. Pabrėžtina, kad Lietuvoje, norint įgyvendinti realiai, o ne menamai, šią piliečio teisę, būtina gerai mokėti valstybinę lietuvių kalbą (Konstitucijos 14 straipsnyje nustatyta, kad valstybinė kalba – lietuvių kalba): Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme yra nustatyti bendrieji reikalavimai, norint užimti pareigas viešojoje tarnyboje, iš kurių vienas yra mokėti lietuvių kalbą (Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Todėl teismas atmeta pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl atitinkamų Švietimo įstatymo nuostatų atitikties nurodytoms Konstitucijos nuostatoms kaip nepagrįstą.
3. Dėl įpareigojimo Ministerijai per nustatytą laiką priimti naują sprendimą, t. y. pagal savo kompetenciją nedelsiant imtis priemonių Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 30 straipsnio 2 dalies, 30 straipsnio 8 dalies, 38 straipsnio 4 dalies nuostatoms, neatitinkančioms 1994 m. balandžio 26 d. Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos sutarties „Dėl draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo“ ir kitų teisės aktų, ištaisyti, tam parengiant Įstatymo pakeitimo projektą ir jį pateikiant Lietuvos Respublikos Seimui, taip pat į tai atsižvelgti rengiant pagal Ministerijos kompetenciją poįstatyminius teisės aktus taip, kad juose būtų maksimaliai sumažintas Sutarties nuostatų pažeidimas
Pabrėžtina, kad atmetus pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl atitinkamų Švietimo įstatymo nuostatų atitikties nurodytoms Konstitucijos nuostatoms kaip nepagrįstą, negali būti tenkinamas ir pareiškėjo prašymas įpareigoti Ministeriją per nustatytą laiką priimti naują sprendimą: pagal savo kompetenciją nedelsiant imtis priemonių Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 30 straipsnio 2 dalies, 30 straipsnio 8 dalies, 38 straipsnio 4 dalies nuostatoms, neatitinkančioms 1994 m. balandžio 26 d. Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos sutarties „Dėl draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo“ ir kitų teisės aktų, ištaisyti, tam parengiant Įstatymo pakeitimo projektą ir jį pateikiant Lietuvos Respublikos Seimui, taip pat į tai atsižvelgti rengiant pagal Ministerijos kompetenciją poįstatyminius teisės aktus taip, kad juose būtų maksimaliai sumažintas Sutarties nuostatų pažeidimas.
Teismas ypač pabrėžia, kad pareiškėjo reikalavimas Ministerijai (b. l. 7–8) savo esme yra peticija, ypač atsižvelgiant į tai, kad jis tiesiogiai nesiekia ginti savo ar savo vaiko teisių. Pagal Lietuvos Respublikos peticijų įstatymo 3 straipsnio nuostatas pareiškėjas gali kreiptis dėl svarbių visuomenei, savivaldybėms ar valstybei klausimų sprendimo, tačiau kreipimasis dėl to paduodamas Seimui, Vyriausybei ar savivaldybės institucijai (Peticijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalis).
4. Dėl Ministerijos 2011 m. rugpjūčio 12 d. sprendimo Nr. SR-3844 panaikinimo
Teismas pabrėžia, kad atmetus pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl atitinkamų Švietimo įstatymo nuostatų atitikties nurodytoms Konstitucijos nuostatoms kaip nepagrįstą, negali būti tenkinamas ir pareiškėjo prašymas naikinti sprendimą Nr. SR-3844.
Dar daugiau, teismas sutinka su atsakovės pozicija, jog atsakovė turėjo atsakyti pareiškėjui į jo paklausimą Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875, nustatyta tvarka, o todėl atsakovė 2011 m. rugpjūčio 12 d. rašte Nr. SR-3844 (b. l. 5–6) tik informavo pareiškėją, kaip Ministerija įgyvendina Įstatymą, taip pat informavo, kad artimiausiu metu nenumato rengti Įstatymo pakeitimų, teikiamų Seimui. Kitaip tariant, pareiškėjo prašymas (kuris, teismo vertinimu, yra peticijos pobūdžio) turėjo būti tik išnagrinėtas, bet jo galima buvo netenkinti, nes su pareiškėjo ar jo vaiko teisėmis, jų gynimu, minėtas prašymas neturėjo nieko bendra.
Teismas taip pat pabrėžia, kad, nors sprendime Nr. SR-3844 nenurodama jo apskundimo tvarka, be to, jis parengtas pavėluotai, tačiau, teismo vertinimu, vien šie formalūs trūkumai negali būti pagrindu minėtą sprendimą naikinti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto tvarka, nes pareiškėjas apskundė sprendimą Nr. SR-3844 Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris šioje administracinėje byloje pareiškėjo skundą išnagrinėjo iš esmės.
5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pareiškėjo – H. B. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 ir 129 straipsniais,
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo – H. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjai Egidija Puzinskaitė
Ernestas Spruogis
Nijolė Žalnieriūnienė