Baudžiamoji byla Nr.1A-458-383/2012

Teisminio proceso Nr. 1-20-2-00158-2009-0

  Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.

Teisėja Birutė Drozdienė

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 22 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Valdo Vitunsko, teisėjų Danguolės Šiugždinytės ir Gyčio Večersko, sekretoriaujant Laimai Grėbliūnienei, dalyvaujant prokurorui Vingaudui Rinkevičiui, išteisintiesiems M. K., V. K., gynėjams advokatams Kęstučiui Dobilui, Ramūnui Gudašiui, nukentėjusiajai R. K., jos atstovui advokatui Romui Aikevičiui, teismo posėdyje išnagrinėjo nukentėjusiosios R. K. atstovo advokato Romo Aikevičiaus ir Kauno miesto apylinkės prokuratūros  apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 15 d. nuosprendžio, kuriuo

M. K. išteisintas pagal BK 138 str. 1 d., nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.) ir

V. V. K. išteisintas pagal BK 140 str. 1 d., nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.); ir

n u s t a t ė :

M. K. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2009 m. balandžio 12 d. apie 24.00 val. bute, adresu (duomenys neskelbtini), konflikto metu, tyčia mesdamas į nukentėjusiąją R. K. metalinę kėdę ir ja pataikydamas jai į galvos sritį, padarė R. K. galvos sumušimą su minkštųjų audinių patinimu, dėl ko išsivystė galvos smegenų sukrėtimas, taip sukeldamas nukentėjusiajai R. K. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

V. V. K. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2009 m. balandžio 12 d. apie 24.00 val. bute, adresu (duomenys neskelbtini), konflikto metu, tyčia ne mažiau 19 kartų rankomis ir kojomis sudavė  smūgius nukentėjusiajai R. K. į įvairias kūno vietas, tokiu būdu padarydamas jai poodines kraujosruvas kakle, rankose, nugaroje, klubuose, dešinėje kojoje, dešiniame sėdmenyje, taip sukėlė nukentėjusiajai R. K. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 15 d. nuosprendžiu kaltinamieji M. K. ir V. K. išteisinti iš jiems pareikštų kaltinimų, kaip nepadarę veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokuroras skundžia pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir prašo jį panaikinti, priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo M. ir V. V. K. pripažinti kaltais, padarius BK 140 str. 1 d. ir paskirti atitinkamai bausmes – 6 mėnesius ir  8 mėnesius laisvės apribojimo, uždraudžiant jiems bendrauti su nukentėjusiąja R. K. bei lankytis jos namuose, įpareigojant kaltinamuosius būti namuose nuo 22 val. iki 6 val. ryto, neatlygintinai išdirbti atitinkamai 50 val. ir 80 val. sveikatos priežiūros ir globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Skundas grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino didžiosios daugumos dalies byloje surinktų įrodymų, dėl ko nuosprendyje padarytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas, išteisindamas M. K. iš BK 138 str. 1 d. nusikalstamos veikos, neperkvalifikavo jos į BK 140 str. 1 d. nusikalstamą veiką, nors to prašė prokuroras, bet nurodė motyvus, išimtinai susijusius tik su nesunkaus sveikatos sutrikdymo padarymu. Teismas nuosprendyje rėmėsi tik dalies liudytojų parodymais, tačiau visiškai neanalizavo ne tik nukentėjusiosios R. K., bet ir liudytojų R. K., V. M. parodymų, apsiribodamas jų formaliu perrašymu iš posėdžio protokolo. Taip pat buvo netinkamai įvertinti liudytojų A. S., R. P., J. D. P. bei A. B. parodymai. Teismas nuosprendyje neanalizavo kaltinamųjų veiksmų sekos, nukentėjusios padėties kaltinamųjų atžvilgiu bei kitų faktinių aplinkybių. Kaltinamieji neigė naudoję fizinį smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu. Teismas nenurodė jokių argumentų, kurie paneigtų, kad V. V. K. grasino nukentėjusiajai, ėmė smūgiuoti rankomis į galvos sritį, o ji šaukėsi pagalbos. Jai susmukus, V. K. trenkė jai kėde, tačiau ji užsidengė rankomis galvą, po to kėde trenkė jai per šonus. Jai gulint, atbėgo kaimynas R. K., įvykį matė ir R. P., bet jos negelbėjo. Jokių muštynių tarp V. V. K. ir R. K. nebuvo. Nukentėjusiajai į viršugalvį kėdė pataikė po M. K. veiksmų. Nukentėjusioji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme davė nuoseklius parodymus, neigiant bet kokio tyčinio fizinio smurto panaudojimą R. K. atžvilgiu. Nenustatyta, kad nukentėjusioji pati susižalojo ar buvo sužalota kitų asmenų, nėra pagrindo abejoti jos parodymų patikimumu. Liudytoja V. M. patvirtino nukentėjusiosios parodymus bei R. K. parodymus dėl M. K. smurtinių veiksmų nukentėjusiosios atžvilgiu. Liudytoja R. P. girdėjo R. K. kviečiant R., ji atlėkė pažiūrėti, tačiau teismas jos parodymų nevertino, nors jos parodymai patvirtina, kad tą dieną smurtas prieš nukentėjusiąją buvo naudojamas. Akivaizdu, kad nukentėjusioji šaukėsi pagalbos dėl V. V. K. jos atžvilgiu naudojamo smurto. R. P. yra viena iš pagrindinių konflikto iniciatorių, nes ji jautėsi nepatenkinta dėl jai nepadovanotos namo dalies, todėl galima manyti, kad ji yra suinteresuota bylos baigtimi. Policijos pareigūnas A. S. parodė, kad atvykus į įvykio vietą, kitoje patalpoje buvusi anūkė sakė, kad močiutę sužalojo. Taip pat šis liudytojas parodė, kad nukentėjusioji jam po įvykio skundėsi, kad ją mušė sūnus su anūku, tačiau į gydymo įstaigą važiuoti atsisakė. Kad nukentėjusioji skundėsi buvusi sumušta, patvirtino ir liudytojas A. B., ir liudytoja J. D. P., kuri matė, kad tarp nukentėjusiosios ir V. V. K. verandoje įvyko susistumdymas. Tuo tarpu V.V. K. žento J. V. parodymai prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, juos paneigia kiti byloje esantys įrodymai. Be to, teismas rėmėsi byloje pateiktu ekspertizės aktu tiek, kiek susiję su nesunkiu sveikatos sutrikdymu, tačiau nevertino specialisto išvadose ir ekspertizės aktuose kitų R. K. padarytų sužalojimų, kurie sukėlė nežymų sveikatos sutrukdymą bei fizinį skausmą. Ekspertai teisme patvirtino duotas išvadas, nei vienas specialistas neneigė sužalojimo laiko 2009-04-12. Be to, teismas rėmėsi kaltinamųjų parodymais, tačiau nevertino, kad jų parodymai paneigti nukentėjusiosios, liudytojų parodymais, specialisto išvada, ekspertizės aktais. Teismas netyrė paties sužalojimo mechanizmo, o apsiribojo tik dalies R. K. nustatytų sužalojimų konstatavimu. Pati nukentėjusioji patvirtino, kad M. K. metė į ją kėdę. Daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir dėl to padarė faktines bylos aplinkybes neatitinkančias išvadas. M. K. veiksmai turi būti kvalifikuojami pagal BK 140 str. 1 d.

Nukentėjusiosios R. K. atstovas advokatas Romas Aikevičius skundžia pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir prašo jį panaikinti,  priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo M. ir V.V. K. pripažinti kaltais, padarius atitinkamai BK 138 str. 1 d. ir BK 140 str. 1 d. numatytas nusikalstamas veikas. Nurodo, jog apylinkės teismas netinkamai vertino įrodymus, o būtent, kad smūgius mamai sudavė M. K., ką patvirtino, nors ir netiesioginė liudytoja V. M.. Liudytoja R. P. nepaneigė aplinkybės, kad tarp R. ir V. V. K. vyko konfliktas, šią aplinkybę nurodė liudytojas J. V.. Tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kad šis liudytojas yra V. V. K. žentas ir jis gali būti šališkas. Neaišku, kodėl teismas rėmėsi liudytojos J. D. P. parodymais, kuri tiesiogiai pati įvykio nematė,  kad tarp R. K. ir V. V. K. įvyko susistumdymas. Kaip ir nepagrįstai teismas remiasi policijos pareigūnų parodymais, kurie atvyko į įvykio vietą jau po visko ir negalėjo matyti R. K. sužalojimo aplinkybių. Kaip ir visiškai teismas nevertino specialisto ir ekspertizės išvadų bei specialistų, davusių šias išvadas, parodymų teisme, tad lieka neaišku, ar šie duomenys pripažintini įrodymais. Teismas rėmėsi tik komisijinės ekspertizės išvada, kuri buvo atlikta kaltinamųjų gynėjų reikalavimu ir pagal jų pateiktus klausimus, bet nekreipė dėmesio į tą išvados dalį, kur nurodyta, kad R. K. nustatyti kūno sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, neatmetant galimybės, kad kai kurie sužalojimai galėjo būti padaryti dėl metalinės kėdės trauminio poveikio. Taip pat neaišku, kodėl teismas nesirėmė R. K. parodymais, nelygino jos duotų parodymų su kaltinamųjų bei liudytojų parodymais, ir kodėl kaltinamųjų parodymų nelygino su R. K. ir R. K. bei V. M. parodymais. Visiškai neatkreiptas dėmesys į susidariusią konfliktinę situaciją dėl namo padalijimo tarp nukentėjusiosios R. K. ir R. K. iš vienos pusės ir kaltinamųjų bei liudytojų R. P. ir J. V. - iš kitos. Visa tai įvertinus, skunde daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, siekė priimti vien tik išteisinamąjį nuosprendį, visus įrodymus vertino vien tik kaltinamųjų V. V. K. ir M. K. naudai, visiškai neatsižvelgdamas į nukentėjusiosios R. K. interesus.

Teismo posėdyje nukentėjusioji ir jos atstovas advokatas palaikė apeliacinius skundus ir prašė juos tenkinti, prokuroras prašė tenkinti prokuroro skundą ir panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, išteisintieji ir jų gynėjai advokatai prašė palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, o apeliacinius skundus atmesti.

Nukentėjusiosios R. K. atstovo advokato Romo Aikevičiaus ir Kauno miesto apylinkės prokuratūros  apeliaciniai skundai atmestini.

Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. vasario 15 d. priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį.

Kaltinamieji M. ir V. V. K. visiškai pagrįstai išteisinti iš jiems pareikštų kaltinimų pagal BK 138 str. 1 d. ir BK 140 str. 1 d. nepagrįsti yra skundų argumentai, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai šioje byloje vertino įrodymus, dėl ko padarė nepagrįstas išvadas. Apeliacinės instancijos teismas patikrina pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo teisingumą, nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimą faktinėms aplinkybėms.  Baudžiamojo proceso įstatymo numatytų įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo šioje byloje nėra.

Konstitucinė nuostata, įtvirtinta LR BPK 44 straipsnio 6 dalyje, garantuoja, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas šio Kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. LR BPK 20 straipsnio 3 dalis numato, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Įvertinus bylos medžiagą nėra pagrindo išvadai, kad teismas tirdamas bei vertindamas įrodymus nesilaikė minėtų baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų.

Ištyrus šią bylą įrodymų vertinimo aspektu, daromos šios išvados, paneigiančios apeliacinius skundus. Byloje nėra surinkta objektyvių, neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad M. ir V. V. K. padarė BK 138 str. 1 d. ir BK 140 str. 1 d. numatytas nusikalstamas veikas. Visų pirma, kaltais dėl jiems inkriminuojamų nusikalstamų veikų neprisipažino nei M., nei V. V. K.. M. K. parodė, kad iki 2009 m. Šv. Velykų jis bei jo tėvai su R. K. bendravo normaliai, nebuvo kilę jokių tarpusavio konfliktų. 2009-04-12 naktį, motinos prašymu, jis kartu su J. V. buvo nuėjęs į R. K. namus parsivesti ten nuėjusio savo tėvo V.V. K.. Jam įėjus R. K. barėsi ant jo tėvo V.V. K., matė, kad R. K. stūmė jo tėvą. R. K. nebuvo sumušta, muštynės nevyko, tik buvo baramasi - visi šaukė ir kažką tarpusavyje aiškinosi. V. V. K. paaiškino, kad tą vakarą vyko konfliktas, motina šaukė, stūmė jį atėjusį pro duris, o atėjus broliui R. K., jie susigrūmė. Motina bandė juos išskirti, tačiau kaltinamasis jai nesudavė. Atėjęs sūnus M. K. atitraukė R. K., tačiau jis prieš R. K. smurto nenaudojo. Nukentėjusioji R. K. parodė, kad tą vakarą V.V. K. ginčijosi su R. K. dėl namo, atėjusi R. P. ir V.V. K. reikalavo namą perrašyti jiems, atsisakius tai daryti, V.V. K. išbėgo, paskui jį išėjo ir R. P.. Vėliau V. V. K. grįžo ir pasakė, kad jei ji neperrašys namo, reiks greitosios, plūdo ją necenzūriniais žodžiai, puolė R. K., daužė kumščiais, rankomis, trenkė kėde. Vėliau ta pačia kėde jai trenkė M. K..

Kaltinimas grindžiamas iš esmės nukentėjusiosios R. K., bei priešiškai dėl turtinių ginčų nusiteikusių liudytojų R. K., V. M. prieštaringais, nenuosekliais parodymais. Pareiškime policijos komisariatui R. K. nurodė, kad su sūnumi V. V. K. įvyko konfliktas dėl turto, ko pasekoje jis jai sudavė rankomis per veidą, metė kėdę į sėdmenis, tačiau į gydymo įstaigą ji nesikreipė. Kitą dieną pareiškime policijos komisariatui ji jau nurodė visiškai kitas įvykio aplinkybes, tai yra kad V. V. K. su dukra R. P. naudojo psichologinį smurtą, vertė jiems padovanoti nekilojamąjį turtą, po to V. V. K. ją sumušė. Prašyme Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokurorui ji jau nurodė vėl kitas aplinkybes, kad jai buvo suduota į gyvybiškai svarbų organą – galvą sunkiu metaliniu daiktu, tai yra metaline kėde po tiesioginių grasinimų nužudyti. Visuose trijuose nukentėjusiosios pareiškimuose nurodytos skirtingos aplinkybės- pirmame pareiškime ji nurodo, kad metaline kėde jai buvo suduota į sėdmenis, trečiame pareiškime – kad į galvą. Nei pirmame pareiškime, nei pareiškime prokurorui ji nenurodo, kad prieš ją buvo vartotas psichologinis smurtas, apie tai mini tik antrame pareiškime. Skirtingas aplinkybes nukentėjusioji nurodo ir dėl patirtų sužalojimų – pirmame pareiškime ji teigia, kad į gydymo įstaigą nesikreipė, tuo tarpu trečiame pareiškime ji jau nurodo, kad gydosi ir nežino, kiek gydymas gali užtrukti. Tik pareiškime prokurorui ji užsimena, kad metaline kėde jai buvo suduota į galvą. Liudytojo apklausos metu ji jau teigia, kad V. V. K. ją daužė kumščiais į galvos sritį, o metaline kėde jai kliuvo į dešinę ranką ir galvą. Apklausiama ji jau nurodo visiškai naują aplinkybę – tai yra, kad anūkas M. K. į ją paleido tą pačią kėdę ir jai kliuvo į galvą. Kitoje liudytojo apklausoje ji nurodo dar kitas įvykio aplinkybes- kad tuo metu, kai ji gulėjo ant žemės, V. V. K. paėmė metalinę kėdę ir ja trenkė taikydamas jai į galvą, o kad būtent nuo M. K. mestos į ją kėdės ji prarado sąmonę, ji tvirtinti negali. Teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusioji jau nebenurodo aplinkybės, kad M. K. į ją metė kėdę, ji tik taip jautė, kad kėdę metė M., o kėdė į ją atskrido ir pataikė į galvą. Paminėtina ir ta aplinkybė, kad teismo medicinos ekspertei, pirmą kartą apžiūrėjusiai nukentėjusiąją, ši nenurodė aplinkybės, kad ją sužalojo M. K.. Ji nurodė tą kartą tik V. V. K.. Akivaizdu, kad žmogus, kuriam į galvą buvo mesta ir pataikė metalinė kėdė, neabejotinai kreiptųsi į medikus, tačiau nukentėjusioji tai daryti atsisakė. Nukentėjusioji R. K. parodė, kad jai kažkas buvo paėmęs už kaklo, tačiau konkretaus asmens nurodyti negalėjo, paaiškindama, kad tuo metu patalpoje buvo trumpam išjungta šviesa (1t.,b.l. 8, 16,18, 33,43,45,47,). Be to, atvykę į įvykio vietą policijos pareigūnai akivaizdžių sužalojimų ant nukentėjusiosios kūno nepastebėjo. Iš to galima spręsti, kad sužalojimų iš viso nebuvo arba jie buvo nežymūs. Po konflikto R. K. buvo nubrozdinta nosis, dešinėje ausyje buvo mėlynė. Šiuos sužalojimus nurodė ir liudytoja V. M., tačiau ji nepatvirtino, kad M. K. metė metalinę kėdę į R. K. ir ją sužalojo. R. P. paneigė R. K. sužalojimą metaline kėde, neigė, kad smūgius jai būtų sudavęs V.V. K.. Ji parodė, kad sekančią dieną jokių akivaizdžių R. K. sužalojimų ji nematė. Nepatvirtino šių aplinkybių ir liudytojai J. V. bei D.J. P., kurie matė įvykį, tačiau neigė, kad kaltinamieji panaudojo fizinį smurtą prieš R. K.. Liudytoja R. P. patvirtino M. K. ir V. V. K. parodymus, jog įvykio metu V. ir R. vienas prieš kitą mojavo rankomis, M. rankomis apglėbė R. ir jį laikė. Prie .R. K. niekas smurto nenaudojo. Po įvykio mama buvo susinervinusi, bet sužalojimų nebuvo, niekuo nesiskundė. Matė, kaip sekančią dieną po tariamo sužalojimo ji vairavo automobilį Audi 80 baltos spalvos. Liudytojas L. P. parodė, kad kitą dieną po įvykio R. K. atrodė normaliai, pati vairavo automobilį. Liudytojas J. V. parodė, kad R. ir M. įvykio metu tarpusavyje susikibo. Nebuvo muštynių, jokių smūgių nebuvo, baldai mėtomi taip pat nebuvo. Nebuvo matyti ir sužalojimų ant R. K. kūno. Tai, kad sekančią dieną po įvykio R. K. vairavo automobilį, patvirtino ir liudytoja I. K.. Kaimynė D. J. P. patvirtino, kad sekančią dieną po įvykio R. K. sužalota nebuvo, ji vairavo automobilį.

Liudytojas R. K. apklaustas netvirtino, kad mušėsi su broliu V. V. K. (1t., b.l.49). Specialisto išvadoje liudytojas R. K. nurodydamas sužalojimo aplinkybes, nurodė, kad jį sumušė brolis V. V. K. (1t., b.l.32). V. V. K. nuosekliai tvirtino, kad įvyko fizinis konfliktas tarp jo ir R. K., o motina R. K. juos skyrė, stodama tarp jų. Teismas vertina kritiškai liudytojo R. K. parodymus, kad jis su broliu nesimušė. Vadovaujasi specialisto išvadoje  liudytojo nurodytoms aplinkybėms, kad jis mušėsi su broliu. Teismas tai vertina kaip siekį apkaltinti brolį tyčiniu motinos sužalojimu. Kadangi pripažinus liudytojui faktines aplinkybes, kad jis mušėsi su broliu V.V. K. ir juos skyrė motina, jis patvirtintų tai, kad beskirdama motina besimušančius brolius, ji galėjo būt sužalota dėl neatsargumo pačių brolių. Vertinant įvykio aplinkybes, darytina išvada, kad R. K. beskirdamas besimušančius brolius galėjo patirti smūgius nuo besimušančiųjų, ir tai galėjo sukelti  ekspertizės išvadoje nurodytas pasekmes. Tačiau tos pasekmės atsirado tik dėl neatsargumo, nebuvo tyčios nei iš V. V. K. nei iš R. K. pusės motinos atžvilgiu. Atsakomybė pagal LR BK 140 str. atsiranda tik esant tyčiai.

Prokuroro skundo argumentas, jog teismas nevertino liudytojų R. K., V. M. parodymų, apsiribodamas jų formaliu perrašymu iš posėdžio protokolo, taip pat buvo netinkamai įvertinti liudytojų A. S., R. P., J. D. P. bei A. B. parodymai, atmestinas. V. M. pirminės apklausos metu parodė, kad pirmiausia M. K. mušė ją pačią, o teisme ji davė parodymus, kad pirmiausiai M. K. puolė ne ją pačią, o močiutę. R. K. parodymai vertintini kritiškai, kadangi šis liudytojas konfliktavo su V. V. K., jis gyvena kartu su R. K., ir todėl yra pagrindas manyti, kad jis yra šališkas R. K. atžvilgiu. Atvykę po įvykio policijos pareigūnai A. S. ir A. B. apklausti liudytojais, nepatvirtino R. K. sužalojimo aplinkybių. Dėl liudytojų R. P. ir J. D. P. parodymų - R. P. paneigė R. K. sužalojimą metaline kėde, neigė, kad smūgius jai būtų sudavęs V.V. K.. Ji parodė, kad sekančią dieną jokių akivaizdžių R. K. sužalojimų ji nematė. Nepatvirtino šių aplinkybių ir liudytojai J. V. bei D.J. P., kurie matė įvykį, tačiau neigė, kad kaltinamieji panaudojo fizinį smurtą prieš R. K..  taigi, tiek prokuroras, tiek nukentėjusiosios atstovas advokatas apeliaciniuose skunduose remiasi prielaidomis. Tėra tik prielaida, kad niekas kitas išskyrus M. K. negalėjo mesti į nukentėjusiąją kėdės, kadangi tuo metu verandoje buvo ir kitų asmenų, be to, kyla abejonės, ar iš viso tuo metu R. K. buvo padaryti kūno sužalojimai. Negalima nuneigti, kad tarp R. K. ir V. V. K. konflikto metu nebuvo įvykęs susistumdymas, tačiau negalima kategoriškai tvirtinti, kad būtent V. V. K. tyčia smūgiavo R. K. į galvos sritį ar kitas kūno vietas, ar kad jis metė metalinę kėdę ir tokiu būdu ją sužalojo. 

Aptariant teismo medicinos specialisto išvadą (t.1 b.l. 33-34), kurioje  R. K. konstatuota poodinės kraujosruvos kakle, rankose, nugaroje, klubuose, dešinėje kojoje, dešiniajame sėdmenyje, odos nubrozdinimai veide, kakle, rankose, dešinėje kojoje, dešiniajame sėdmenyje, galvos plaukuotos srities sumušimas ir dėl sumušimo išsivystęs galvos smegenų sukrėtimas, sužalojimai galėjo gautis 2009-04-12s galvos smegenų sukrėtimas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, būtina pažymėti, kad specialistė L. K. teisminio bylos nagrinėjimo metu paaiškino, kad ji apžiūrėjo nukentėjusiąją R. K. 2009-04-16 ir rado nubrozdinimą nosies srityje, žastai galėjo būti sužaloti rankomis, gumbas plaukuotoje galvos dalyje nebuvo apčiuoptas. Gumbo aprašymas medicininiuose dokumentuose atsirado tik 2009-04-21, tai yra praėjus 9 dienoms po įvykio. Nuo kokio trauminio poveikio atsirado smegenų sukrėtimas, negali pasakyti. Išvadoje ji nurodė, kad kraujosruvos gelsvos spalvos, o turėjo būti žalsvos spalvos, rašydama ji padarė klaidą.

Kaip matyti, šioje byloje buvo atlikta eilė ekspertizių. Teisminio bylos nagrinėjimo metu paskirtos teismo medicininės ekspertizės akto išvada (t.1 b.l. 198- 199) konstatuota, kad R. K. buvo padaryta galvos sumušimas su lokaliu minkštų audinių patinimu (gumbu), lengvu galvos smegenų sukrėtimu, poodinės kraujosruvos kakle, dešiniajame žaste, dešiniame dilbyje, klubuose, dešiniame sėdmeny, odos nubrozdinimai nosyje, kakle, dešiniame dilbyje, dešinėje blauzdoje, dešiniame sėdmenyje. R. K. galvos smegenų sumušimas, davęs lengvą galvos smegenų sukrėtimą, sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Šiai išvadai prieštaraujanti yra teisminio bylos nagrinėjimo metu kaltinamojo M. K. gynėjo, advokato K.Dobilo iniciatyva buvo pateikta teismo medicinos specialisto konsultacinė išvada Nr. A-KI-131-73 (t. 2, b. l. 29-42), kurioje konstatuota, kad galvos smegenų sukrėtimas, nesant galvos sužalojimų, negali gautis. R. K. nustatytas galvos smegenų sukrėtimas negali būti priežastiniame ryšyje su 2009-04-12 jai padarytais kūno sužalojimais, nes trijų apžiūrėjimų metu, kuriuos atliko trys skirtingi medicinos specialistai, galvos sužalojimų, nuo kurių galėtų išsivystyti galvos smegenų sukrėtimas, konstatuota nebuvo. Teismo nutartimi (t. 2, b. l. 59-61) paskirtos ir atliktos pakartotinės teismo medicininės komisijinės ekspertizės išvada (t. 2, b. l. 66-76) nustatyta, kad galvos plaukuotoje dalyje 2009-04-21 aprašyto gumbo kilmę nustatyti nėra galimybės. Nėra patvirtinta, kad 2009-04-12 R. K. buvo padarytas galvos smegenų sukrėtimas. Teismo medicininės komisinės ekspertizės išvada konstatuota, kad R. K. nepagrįstai nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Paviršiniai nubrozdinimai dešiniajame sėdmenyje ir dešinėje blauzdoje galėjo atsirasti griuvimo ar atsitrenkimo metu. R. K. nustatyti kūno sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (t. 2, b. l. 66-76). Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai vadovavosi papildomos komisijinės teismo medicininės ekspertizės išvadomis, kurioje konstatuojama, jog nėra patvirtinta, kad 2009-04-12 R. K. buvo padarytas galvos smegenų sukrėtimas. Ši diagnozė nėra pakankamai pagrįsta objektyviais neurologiniais simptomais, todėl nepagrįstai nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Ekspertas V. K. komisinės ekspertizės išvadą patvirtino teisminio bylos nagrinėjimo metu. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apylinkės teismas pagrįstai vadovavosi ekspertų komisinės ekspertizės išvada dėl R. K. sužalojimų apimties nustatymo. Ši ekspertų išvada paneigė M. K. inkriminuotą kaltinimą pagal LR BK 138 str. 1d.

Todėl pagrįstai teismas rėmėsi paminėtų liudytojų parodymais, patvirtinusiais būtent išteisintųjų parodymų apie konflikto aplinkybes detales ir leidusiais padaryti neabejotiną išvadą, kad šie parodymai yra teisingi, atitinkantys faktines veikos padarymo aplinkybes. Taigi, yra neįrodyta, jog M. K. 2009 m. balandžio 12 d. apie 24.00 val. bute, adresu (duomenys neskelbtini), konflikto metu, tyčia mesdamas į nukentėjusiąją R. K. metalinę kėdę ir ja pataikydamas jai į galvos sritį, padarė R. K. nesunkų sveikatos sutrikdymą. Kaip ir yra neįrodyta, jog V. V. K. 2009 m. balandžio 12 d. apie 24.00 val. bute, adresu (duomenys neskelbtini), konflikto metu, tyčia ne mažiau 19 kartų rankomis ir kojomis sudavė  smūgius nukentėjusiajai R. K. į įvairias kūno vietas, tokiu būdu padarydamas jai nežymų sveikatos sutrikdymą. V. V. K. atžvilgiu kaltinimas, kad jis tyčia sumušė R. K. ir padarė jai nežymų sveikatos sutrikdymą pagal BK 140 str. 1 d. ir M. K. atžvilgiu kaltinimas, kad mesdamas metaline kėde R. K. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą pagal BK 138 str. 1 d., ištyrus visus įrodymus, nepasitvirtino. Iš to seka, kad tenkinti apeliacinius skundus pagal juose išdėstytus argumentus šioje byloje negalima. Ap­kal­ti­na­ma­sis nuosp­ren­dis ne­ga­li bū­ti grin­džia­mas prie­lai­do­mis, teis­mo iš­va­dos tu­ri bū­ti pa­grįs­tos įro­dy­mais, ne­gin­či­ja­mai pa­tvir­ti­nan­čiais kal­ti­na­mo­jo kal­tę pa­da­rius nu­si­kals­ta­mą vei­ką ir ki­tas svar­bias by­los ap­lin­ky­bes. Be to, BPK 44 straipsnio 6 dalis užtikrina įtariamam ar kaltinamam asmeniui nekaltumo prezumpciją, kol įstatymo nustatyta tvarka neįrodytas jo kaltumas. Tai reiškia, jog nusikaltimo padarymu įtariamas asmuo neprivalo įrodinėti savo nekaltumo, pareiga įrodyti kaltę tenka valstybiniam kaltinimui, o asmens kaltę nusikalstamos veikos padarymu turi pripažinti teismas. Ir dar, BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmens kaltė gali būti įrodyta tik tokiais duomenimis, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Tai reiškia, jog asmens kaltė nusikaltimo padarymu negali būti grindžiama tikėtinais ar keliančiais abejonių duomenimis.

Šioje byloje M. K. ir V. V. K. kaltę pagrindžiančių įrodymų nėra. Tokiu būdu apylinkės teismas visiškai pagrįstai išteisino M. K. ir V. V. K. iš jiems pareikštų kaltinimų. 

              Teisėjų kolegija nenustatė, jog pirmos instancijos teismo nuosprendis būtų grįstas teisiamajame posėdyje neišnagrinėtais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino iškilusias abejones kaltinamųjų M. K. ir V. V. K. naudai, vadovaudamasis BPK 44 str. 6 d. įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu. Pirmosios instancijos teismas teisingai atsižvelgė į nekaltumo prezumpcijos reikalavimą, kad visos abejonės, kylančios sprendžiant baudžiamąją bylą, vertinamos kaltinamųjų naudai, ir priėmė teisingą sprendimą, išteisindamas juos dėl jiems pareikštų kaltinimų pagal BK 138 str. 1 d. ir BK 140 str. 1 d.

              Atsižvelgiant į visa pasakyta aukščiau, darytina išvada, jog tiek prokuroro, tiek nukentėjusiosios R. K. atstovo advokato apeliacinių skundų argumentai  yra nepagrįsti, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, jį keisti ar naikinti  įstatyminio pagrindo nėra.

         Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str.1 d. 1 p.,

n u t a r i a :

                    Nukentėjusiosios R. K. atstovo advokato ir Kauno miesto apylinkės prokuratūros  apeliacinius skundus atmesti.

                    Kolegijos pirmininkas                                                                              Valdas Vitunskas

                    Teisėjai                                                                                                     Danguolė Šiugždinytė

                                                                                                    Gytis Večerskas