Civilinė byla Nr. e2A-717-330/2017

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02228-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.2.3.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 30 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Dalios Kačinskienės ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės Šiaulių banko apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2148-392/2017 pagal ieškovės akcinės bendrovės Šiaulių banko ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei Žemės ūkio paskolų garantijų fondui dėl garantinių išmokų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

1. Ieškovė AB Šiaulių bankas teismui pateiktame ieškinyje prašė priteisti iš atsakovės UAB Žemės ūkio paskolų garantijų fondo 91 939,88 Eur neišmokėtų garantinių išmokų pagal atsakovės 2007 m. liepos 26 d. išduotą garantiją ir 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas.
2. Ieškovė nurodė, kad atsakovė nepagrįstai atsisako išmokėti garantines išmokas už likviduotą UAB „Bebro medis“, kurios prievolių pagal kredito sutartį įvykdymui atsakovė išdavė garantiją. Paaiškino, kad 2007 m. liepos 16 d. buvo sudaryta kredito sutartis, kurios pagrindu kreditorė AB Ūkio bankas suteikė kredito gavėjai UAB „Bebro medis“ 500 000 Lt (144 810 Eur) kreditą. Kredito gavėjo prievolės pagal sutartį buvo užtikrintos keliomis užtikrinimo priemonėmis: kredito gavėjos turto ir lėšų įkeitimu, kredito gavėjos išduotu paprastuoju vekseliu, kredito gavėjos akcininko ir vadovo laidavimu, atsakovės išduota garantija. 2007 m. liepos 26 d. garantijoje buvo nurodyta, kad atsakovė įsipareigoja grąžinti bankui kredito dalį, jei kredito gavėjas, suėjus galutiniam kredito grąžinimo terminui arba bankui prieš laiką nutraukus kredito sutartį, negrąžins arba nepilnai grąžins kreditus, kuriuos bankas suteikė pagal kredito sutartį.
3. Ieškovė paaiškino, kad, 2011 m. kovo 23 d. nutraukus kredito sutartį, negrąžinta kredito dalis sudarė 453 500 Lt (131 342,67 Eur). 2011 m. birželio 2 d. Šiaulių apylinkės teismas išdavė vykdomąjį raštą dėl skolos išieškojimo, priverstinai parduodant kredito gavėjos įkeistą turtą. Šiaulių apygardos teismas 2012 m. gegužės 10 d. nutartimi UAB „Bebro medis“ iškėlė bankroto bylą. Bankroto procese buvo realizuotas kredito gavėjai priklausantis turtas, dalis gautų lėšų buvo skirta kredito sutarties palūkanoms dengti. 2013 m. kovo 3 d. AB Ūkio bankas reikalavimo teises pagal kredito sutartį perleido AB Šiaulių bankui.
4. Ieškovė nurodė, kad įsiskolinimą buvo bandoma išieškoti iš laiduotojo M. K., tačiau nesėkmingai. Išnaudojus visus būdus atgauti UAB „Bebro medis“ įsiskolinimą, kredito likutis sudarė 131 342,68 Eur sumą.  2014 m. lapkričio 20 d. buvo priimtas sprendimas dėl kredito gavėjos UAB „Bebro medis“ pabaigos, o 2014 m. gruodžio 29 d. ši bendrovė išregistruota iš juridinių asmenų registro. Ieškovė, išnaudojusi galimybes skolą atgauti pagal visus kitus prievolės užtikrinimo būdus, kreipėsi į atsakovę, išdavusią garantiją. Atsakovės valdybos posėdyje buvo nuspręsta atsisakyti išmokėti garantines išmokas, motyvuojant tuo, jog garantija pasibaigė tuo pagrindu, kad skolininkė UAB „Bebro medis“ buvo likviduota ir išregistruota iš viešojo registro.
5. Ieškovės nuomone, atsakovė nepagrįstai atsisako mokėti garantines išmokas. Ieškovės aiškinimu, UAB „Bebro medis“ prievolė ieškovės atžvilgiu nėra pasibaigusi, nes kitas asmuo (laiduotojas) prisiėmė įsipareigojimą įvykdyti šią prievolę, šio asmens prievolė tebėra galiojanti. Ieškovė nurodė, kad tas faktas, jog išieškojimas pagal laidavimo sutartį nebuvo pradėtas, nesudaro jokio pagrindo teigti, kad M. K. prievolė pagal laidavimo sutartį yra pasibaigusi. Ieškovės nuomone, atsakovė padarė nesuprantamą ir neteisingą išvadą, kad visais atvejais kreiptis su pretenzija yra būtina iki momento, kol kredito gavėjas nėra išregistruotas iš viešojo registro, nes išregistravus kredito gavėją iš viešojo registro labai dažnai ir toliau tęsiasi bandymai atgauti jo skolą, nukreipiant išieškojimą pagal kitus kredito gavėjo prievolių užtikrinimo būdus, kas buvo daroma ir šio ginčo atveju.
6. Ieškovė nurodė vykdžiusi atsakovės reikalavimą iki kreipiantis į ją išnaudoti kitas kredito gavėjos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones, o sustabdyti kredito gavėjos likvidavimo (išregistravimo) procedūros ji negalėjusi. Nurodė, jog tuo atveju, jeigu atsakovės atsisakymas išmokėti garantines išmokas būtų pripažintas pagrįstu, reikštų, kad teisės aktais yra nustatytas toks žemės ūkio paskolų garantavimo mechanizmas, kurio laikantis tam tikrais, dažnai pasitaikančiais atvejais gauti išmokas būtų tiesiog neįmanoma.
7. Atsakovė su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad jos prievolė pagal išduotą garantiją pasibaigė UAB „Bebro medis“ bankroto procese priėmus sprendimą dėl šio juridinio asmens pabaigos.  Atsakovė nesutiko su ieškovės pozicija, jog likviduoto juridinio asmens prievoles perėmė laiduotojas. Atsakovė paaiškino, kad pagal galiojusius atsakovės veiklą reglamentuojančius nuostatus dėl garantijos realizavimo tvarkos, ieškovė dėl garantinio įsipareigojimo vykdymo galėjo kreiptis iš karto, kai buvo realizuotas kredito sutarties užtikrinimui įkeistas turtas, ir nebuvo būtina laukti, kada bus realizuoti reikalavimai pagal kredito įstaigai išduotus vekselius ar įvykdyti kiti reikalavimai, nurodyti garantijų teikimo sutartyje. Ieškovei buvo žinomas kredito gavėjos turto realizavimo momentas, turintis reikšmės teisei pareikšti reikalavimą vykdyti garantiją. 

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. vasario 13 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė.
9. Teismas, remdamasis ginčui aktualiu teisiniu reguliavimu, kuriame nurodyta, kad prievolė pasibaigia, kai juridinis asmuo (kreditorius arba skolininkas) yra likviduojamas, sprendė, kad priėmus sprendimą dėl UAB „Bebro medis“ pabaigos, kredito gavėjos prievolė ieškovei pasibaigė. Teismo vertinimu, vien laidavimo sutarties egzistavimo faktas UAB „Bebro medis“ prievolės pagal kredito sutartį perėmimo fakto nepatvirtina. Tai sudaro pagrindą konstatuoti ir garantijos pabaigą. Atkreipė dėmesį į tai, kad nebuvo pateikta duomenų, patvirtinančių aplinkybę, jog iki juridinio asmens išregistravimo ieškovė kreipėsi į atsakovę dėl garantijos vykdymo.
10. Teismas sutiko su ieškovės pozicija, jog ieškovės kreipimosi dėl garantijos išmokėjimo metu galiojo ieškovės nuostatų redakcija, reikalaujanti iki kreipimosi dėl garantinių išmokų išmokėjimo realizuoti visas kitas kredito grąžinimo užtikrinimo priemones. Tačiau, teismo vertinimu, visais atvejais kreiptis dėl garantinių įsipareigojimų įvykdymo ieškovė privalėjo iki garantijos galiojimo pabaigos, t. y. iki likviduojant UAB „Bebro medis“, arba buvo būtina pradėti skolos išieškojimą iš laiduotojo M. K. pagal sudarytą laidavimo sutartį.

3. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

11. Apeliaciniu skundu ieškovė AB Šiaulių bankas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti ieškovės naudai iš atsakovės 91 939,88 Eur garantinių išmokų, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
1. Teismas turėjo įvertinti, kad byloje kilo ginčas iš civilinių teisinių santykių, turinčių ir viešosios teisės požymių, kadangi garantiją išdavė specialiai tam įsteigta valstybės įstaiga. Sprendžiant dėl ieškinio pagrįstumo, turėjo būti vertinami ne tik šalių sudaryti civiliniai sandoriai, bet ir norminiai aktai, reguliuojantys atsakovės veiklą. Sprendžiant klausimą, ar atsakovės atsisakymas įvykdyti savo įsipareigojimus pagal išduotą garantiją yra pagrįstas, turėjo būti įvertintas ir teisėtų lūkesčių principas. Atsižvelgtina į tai, jog visus dokumentus, susijusius su garantijos išdavimu, rengė atsakovė, o ieškovė negalėjo derėtis dėl garantijos sąlygų. 
2. Tarp atsakovės ir AB Ūkio banko sudarytoje sutartyje dėl garantijų teikimo numatytas baigtinis pagrindų atsisakyti sumokėti garantinę išmoką sąrašas, kuriame nėra pagrindo – skolininko išregistravimo. Ieškovė nepadarė tokių pažeidimų, kurie sudarytų pagrindą atsisakyti mokėti išmoką. Šią aplinkybę patvirtina šalių susirašinėjimas jau po UAB „Bebro medis“ išregistravimo. Ieškovė negalėjo derėtis dėl garantijos sąlygų, todėl visi neaiškumai aiškintini jos naudai.
3. Teismas netinkamai aiškino laidavimo sutarties sudarymo reikšmę. Teismo vertinimu, pradėjus skolos išieškojimą pagal laidavimo sutartį, garantija nebūtų pasibaigusi. Kredito gavėjai buvo pateiktos dvi prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės, susijusios su M. K.. Nepavykus skolos išieškoti pagal vekselį, reikalavimo iš laidavimo santykių realizavimas būtų beprasmis. Nagrinėjamu atveju svarbu ne tai, ar laiduotojo prievolė pasibaigė, o tai, ar šalys susitarė dėl garantijos pabaigos išregistravus kredito gavėją.
4. Išduodant garantiją nebuvo susitarta dėl maksimalaus termino, per kurį ieškovė privalo kreiptis į atsakovę dėl garantinių išmokų. Buvo susitarta tik dėl sąlygų, kurias įvykdžiusi ieškovė įgytų teisę prašyti išmokų. Atsakovės nuostatuose niekada nebuvo nurodyta, koks yra maksimalus terminas, per kurį po įkeisto turto realizavimo bankas privalo kreiptis į atsakovę arba kad kreiptis galima iki juridinio asmens išregistravimo.
5. Nagrinėjamu atveju turėjo būti taikoma veiksmų atlikimo metu galiojusi nuostatų redakcija, pagal kurią į atsakovę galima kreiptis realizavus kitas prievolių užtikrinimo priemones. Ieškovė į atsakovę kreipėsi šias sąlygas įvykdžiusi.
6. Ginčo santykių atveju taikytina įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė įpareigoja atsakovę pagrįsti atsisakymą išmokėti išmokas: įrodyti ieškovės kaltę, sąlygų pažeidimą ir kitas aplinkybes, įvardinti atsisakymo mokėti išmokas priežastis.
12. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė uždaroji akcinės bendrovė Žemės ūkio paskolų garantijų fondas prašo ieškovės AB Šiaulių banko apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi tokie pagrindiniai atsikirtimai:
1. Nors atsakovė finansines paslaugas teikia vadovaudamasi teisės aktuose numatyta tvarka, tačiau rinkoje veikia kaip privatus juridinis asmuo, todėl tokiai jos veiklai taikomi privatinės teisės reikalavimai.
2. Apeliantė klaidina teismą tvirtindama, jog garantijos pabaigos sąlyga nebuvo nurodyta garantijoje ir sutartyje. Garantijos formos sąlyga, kad garantija pasibaigia kitais pagrindais pasibaigus kredito gavėjo prievolei, yra blanketinio pobūdžio, t. y. ji pateikia nuorodą į kitą teisės normą (kur nurodyta, kad juridinio asmens prievolė pasibaigia jį išregistravus). Bankas sutiko su atsakovės suteiktos garantijos sąlygomis ir jas priėmė. Ieškovė, kaip AB Ūkio banko teisių perėmėja, neturi teisės reikalauti to, dėl ko nebuvo susitarta.
3. Bankas yra verslo subjektas, laikytinas savo srities profesionalu, jam taikytini didesni atidumo, protingumo ir rūpestingumo reikalavimai, todėl ieškovės teiginiai, esą jai nebuvo paaiškinta, kokiomis sąlygomis garantija nustoja galioti ir esą ji negalėjo pati įsitikinti dėl garantijos negaliojimo pagrindų, yra nepagrįsti. Ginčijamas garantijos negaliojimo (nustojimo galioti) pagrindas nustatytas tikslingai, siekiant atsakovei realizuoti atgręžtinius reikalavimus į skolininkus.
4. Ieškovė klaidingai nurodo, kad atsakovė, priimdama sprendimą, nebuvo įsitikinusi, jog juridinio asmens išregistravimas yra pagrindas nemokėti garantinės išmokos. Atsakovė susirašinėjimu dėjo pastangas priimtinam sprendimui surasti.
5. Pirmosios instancijos teismo pastaba, jog ieškovė esą nerealizavo savo reikalavimo teisės pagal laidavimo sandorį, nereikšminga. Prievolės užtikrinimo būdas (be kita ko, ir laidavimu) nėra pagrindas pripažinti egzistuojant išimtį dėl įstatymo nuostatos, pagal kurią prievolė laikytina pasibaigusia juridinio asmens išregistravimo atveju.
6. Ieškovės argumentai dėl termino reikalavimui pareikšti nebuvimo nepagrįsti. Nors galutinis kreipimasis konkrečia data yra nesureguliuotas, tačiau nurodyti aiškūs veiksmai, kuriuos ieškovė turėjo atlikti. Taip pat aiškiai nurodoma, kad garantija galios, kol prievolė pagal ją pasibaigs. Ieškovė nepagrįstai tvirtina, kad sprendžiant klausimą dėl garantinio įsipareigojimo vykdymo, turi būti taikoma papildomus imperatyvius reikalavimus numatanti nuostatų redakcija. Imperatyvių teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms. Reikalavimo realizuoti vekselius garantijos išdavimo metu nebuvo, todėl deklaruojamas reikalavimas juos įgyvendinti yra nepagrįstas. Ieškovė įgijo teisę reikalauti garantinės išmokos 2012 m. sausio 21 d., kuomet buvo realizuotas paskutinis UAB „Bebro medis“ turtas.
7. Atsakovė yra finansines paslaugas teikiantis juridinis asmuo, todėl ieškovė nepagrįstai reikalauja taikyti įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, taikytinas draudimo bendrovėms.
13. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl byla nagrinėjama pagal apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį šalių pateiktus argumentus.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

15. Atsakovė UAB Žemės ūkio paskolų garantijų fondas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Remiantis bendrąja CPK 322 straipsnio 1 dalyje nurodyta taisykle, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą žodinio proceso būtinumas nemotyvuojamas. Prielaidų, suponuojančių būtinumą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, teisėjų kolegija, ištyrusi bylos medžiagą, nenustatė. Teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo tenkinti atsakovės prašymą dėl bylos nagrinėjimo žodiniame procese.

Dėl esminių faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

16. Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2004 m. balandžio 8 d. atsakovė UAB Žemės ūkio paskolų garantijų fondas ir AB Ūkio bankas sudarė sutartį dėl garantijų teikimo. 2007 m. liepos 26 d. atsakovė sudarytos sutarties pagrindu AB Ūkio bankui išdavė garantiją, kuria įsipareigojo grąžinti bankui kredito dalį (70 proc. negrąžintos kredito sumos), jeigu kredito gavėja UAB „Bebro medis“ suėjus galutiniam kredito grąžinimo terminui arba bankui prieš laiką nutraukus kredito sutartį, negrąžins arba nepilnai grąžins 350 000 Lt (101 367 Eur) ilgalaikį ir 150 000 Lt (43 443 Eur) vidutinės trukmės kreditus. UAB „Bebro medis“ prievolių pagal kredito sutartį įvykdymas buvo užtikrintas ir kitomis prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonėmis: turto ir lėšų įkeitimu, kredito gavėjos išduotu vekseliu su M. K. laidavimu bei M. K. išduotu vekseliu bei šio asmens laidavimu pagal sutartį. AB Ūkio bankas 2011 m. kovo 23 d. kredito sutartį nutraukė bei teismo išduoto vykdomojo rašto pagrindu pradėjo skolos išieškojimą iš UAB „Bebro medis“ įkeisto turto. Šiaulių apygardos teismas 2012 m. gegužės 10 d. nutartimi UAB „Bebro medis“ iškėlė bankroto bylą. UAB „Bebro medis“ bankroto byloje patvirtintas 594 678,02 Lt (172 230,65 Eur) AB Ūkio banko finansinis reikalavimas. 2013 m. kovo 3 d. AB Šiaulių bankas ir AB Ūkio bankas sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, kurios pagrindu ieškovei buvo perleistas reikalavimas pagal AB Ūkio banko su UAB „Bebro medis“ sudarytą kredito sutartį. UAB „Bebro medis“ bankroto procese buvo realizuotas įkeistas turtas, pradėtas išieškojimas iš bendrovės akcininko ir vadovo M. K., tačiau viso įsiskolinimo pagal kredito sutartį išieškoti nepavyko. 2014 m. lapkričio 20 d. UAB „Bebro medis“ bankroto byloje priimtas sprendimas dėl įmonės pabaigos. 2014 m. gruodžio 29 d. įmonė išregistruota iš juridinių asmenų registro.

Dėl garanto prievolės pabaigos

17. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.70 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinti prievolių (tiek esamų, tiek būsimų) įvykdymo užtikrinimo būdai. Prievolių įvykdymo užtikrinimo atveju kreditoriui atsiranda papildoma turtinio pobūdžio priemonė skatinti skolininką (ar kitą asmenį, kuris prisiėmė sutartinę prievolę atsakyti už pagrindinį skolininką), kad šis vykdytų tai, ką privalo įvykdyti pagal įstatymą ar sutartį. Tokių įstatyminių priemonių sąraše yra nurodyta ir garantija. CK 6.90 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad garantija yra vienašalis garanto įsipareigojimas garantijoje nurodyta suma visiškai ar iš dalies atsakyti kitam asmeniui – kreditoriui, jeigu asmuo – skolininkas prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai, ir atlyginti kreditoriui nuostolius tam tikromis sąlygomis (skolininkui tapus nemokiam ir kitais atvejais). Teisės doktrinoje yra išskiriamos dviejų rūšių garantijos – nepriklausomos (garantijos pagal pirmą pareikalavimą, įskaitant banko garantijas) ir paprastosios (sąlyginės) garantijos. Tokio skirstymo pagrindas – garanto prievolės priklausomumas nuo ja užtikrinamos prievolės. Nepriklausomoje garantijoje (garantija pagal pirmą pareikalavimą) iš jos kylantis garanto įsipareigojimas nepriklauso nuo pagrindinės prievolės, kurios įvykdymui užtikrinti garantija yra išduota. Paprastosios (arba sąlyginės) garantijos atveju yra priešingai, nes užtikrinto sandorio neįvykdymas yra būtinoji iš tokios garantijos kylančios garanto prievolės sąlyga. Šiuo atveju garantas kreditoriui atsako tik tada, jeigu skolininkas prievolės, už kurią garantuojama, neįvykdo arba ją įvykdo netinkamai, o garanto prievolė priklauso nuo pagrindinės prievolės sąlygų, jų neįvykdymo apimties ir kitų iš pagrindinės prievolės turinio kylančių aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2012).
18. Ieškovė AB Šiaulių bankas (apeliantė) nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kredito gavėją UAB „Bebro medis“ išregistravus iš juridinių asmenų registro, atsakovės prievolė pagal kredito gavėjos prievolei užtikrinti išduotą garantiją pasibaigė. Apeliantės nuomone, atsakovės ir AB Ūkio banko sudarytoje sutartyje dėl garantijų teikimo numatytas baigtinis pagrindų atsisakyti sumokėti garantinę išmoką sąrašas, kuriame nėra pagrindo – skolininko išregistravimo. Tvirtino nepadariusi tokių pažeidimų, kurie sudarytų pagrindą atsisakyti mokėti išmoką. Apeliantė tvirtino negalėjusi derėtis dėl garantijos sąlygų, todėl visi neaiškumai aiškintini jos naudai. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais.
19. Atsakovės suteiktos garantijos 4 punkte išvardinti pagrindai, kuriems esant konstatuojama garantijos (prievolės pagal garantiją) pabaiga: kredito gavėjui pilnai grąžinus kreditą bankui (4.1 punktas), kitais pagrindais pasibaigus kredito gavėjo prievolei bankui pagal kredito sutartį (4.2 punktas), bendrovei (UAB Žemės ūkio paskolų garantijų fondui) pilnai įvykdžius garantinį įsipareigojimą bankui (4.3 punktas), bankui pranešus apie savo teisių atsisakymą pagal garantiją (4.4 punktas). Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės pozicija, jog garantijos sąlygose pateiktas baigtinis prievolės pabaigos pagrindų sąrašas, kuriame juridinio asmens pabaigos, kaip prievolės pabaigos pagrindo nėra. Nurodytas prievolės pabaigos pagrindų dėstymas suponuoja išvadą, kad pateiktas sąrašas nėra baigtinis. Garantijos 4.2 punkto sąlyga yra blanketinė norma, nukreipiantį į kitas (šalių pasirašytuose dokumentuose tiesiogiai nenurodytas) teisės normas. Bendrieji prievolių pasibaigimo pagrindai įtvirtinti CK 6.123 – 6.129 straipsniuose. CK 6.128 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog prievolė baigiasi, kai juridinis asmuo (kreditorius arba skolininkas) likviduojamas. Garantijų gavėja AB Ūkio bankas sutiko su tokia atsakovės suteiktų garantijų sąlyga ir įsipareigojo jos laikytis. Nėra pagrindo teigti, kad apeliantei, kaip AB Ūkio banko reikalavimo teisių perėmėjai, ši nuostata negalėtų būti taikoma. Prielaidos, jog apeliantė, kaip AB Ūkio banko teisių perėmėja, negalėjo dėl tokių sąlygų derėtis ar jai nebuvo tinkamai atskleistas garantijos sąlygų turinys, nesuponuoja išvados, jog bendrieji prievolių pasibaigimo pagrindai, į kuriuos nukreipia blanketinė norma, esanti garantijos sąlygose, ginčo santykiams esą netaikytini.
20. Pagal CK 6.92 straipsnio 5 dalį tuo atveju, kai garantas sužino, kad garantija užtikrinta pagrindinė prievolė pasibaigė kitais pagrindais, apie tai jis privalo nedelsdamas pranešti kreditoriui ir skolininkui. Po tokio pranešimo gavęs pakartotinį kreditoriaus reikalavimą įvykdyti prievolę, garantas reikalavimą turi patenkinti tik tuo atveju, kai kreditorius pateikia įrodymus, kad prievolė nepasibaigusi ir galioja. Kadangi šiuo atveju tokių įrodymų nebuvo pateikta ir apeliantės reikalavimas neatitinka suteiktų garantijų sąlygų, toks reikalavimas negali būti tenkinamas (CK 6.92 straipsnio 4 dalis).
21. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius faktinius duomenis ir šalių pateiktus argumentus, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo teisinį santykį dėl UAB ,,Bebro medis“ prievolės kreditorei (ieškovei) pasibaigimo. Kaip nurodyta CK 6.128 straipsnio 3 dalyje, kai juridinis asmuo (kreditorius arba skolininkas) likviduojamas, prievolė baigiasi, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai prievolę turi įvykdyti kiti asmenys. Šiuo atveju byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog šalys būtų susitarusios, kad po UAB ,,Bebro medis“ likvidavimo prievolę turi įvykdyti kiti asmenys, o pagal įstatymuose nustatytą tvarką ir teismų suformuotą teisės normų aiškinimo bei taikymo praktiką garanto pareiga mokėti garantijos sumą kyla tik tada, kai yra įvykdomos visos garantijoje nurodytos jos sąlygos. Aplinkybė, jog be ginčo garantijos apeliantei buvo pateiktos ir kitos kredito gavėjos prievolės bankui užtikrinimo priemonės (pvz., skolininko vekselis su įmonės vadovo ir akcininko laidavimu, įmonės vadovo ir akcininko vekselis, laidavimo sutartis) nesudaro pagrindo konstatuoti, jog, pasibaigus skolininkės UAB „Bebro medis“ prievolei (ją išregistravus), pastarosios prievolę bankui perėmė buvęs įmonės vadovas ir akcininkas (t. y. jog įvyko materialiųjų teisių ir pareigų perėmimas), juolab kad byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog prievolės užtikrinimo priemonė pagal laidavimo sutartį liko nerealizuota, o apeliantė patvirtino nemačiusi būtinybės šia užtikrinimo priemone pasinaudoti.
22. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti tai, kad byloje kilo ginčas iš civilinių teisinių santykių, turinčių ir viešosios teisės požymių, kadangi garantiją išdavė specialiai tam įsteigta valstybės įstaiga. Pasak apeliantės, sprendžiant dėl ieškinio pagrįstumo, turėjo būti vertinami ne tik šalių sudaryti civiliniai sandoriai, bet ir norminiai aktai, reguliuojantys atsakovės veiklą, taip pat ar atsakovės atsisakymas įvykdyti savo įsipareigojimus pagal išduotą garantiją yra pagrįstas vertinant  teisėtų lūkesčių principo aspektu. Apeliantės teigimu,  reikia atsižvelgti ir į tai, jog visus dokumentus, susijusius su garantijos išdavimu, rengė atsakovė, o ieškovė negalėjo derėtis dėl garantijos sąlygų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo šią apeliantės poziciją pripažinti pagrįsta. Kolegija iš esmės sutinka su apeliantės pastebėjimu, jog atsakovė yra specifinis juridinis asmuo. Tačiau ta aplinkybė, jog šio juridinio asmens akcininkas yra valstybė, o jos veikla sureguliuota teisės aktais, savaime nesudaro pagrindo išvadai, jog ginčo atveju atsakovė nebuvo lygiavertis privatinės teisės reguliuojamų teisinių santykių dalyvis. Teisėjų kolegija deklaratyvia prielaida pripažįsta apeliantės  teiginį, esą dėl atsakovės statuso ypatumų nebuvo galima derėtis dėl garantijos sąlygų. Taip pat nepagrįsta manyti, kad valstybės kontroliuojamo asmens išduota garantija galios, neatsižvelgiant į specialias garantijos sąlygas ar bendrąjį ginčo santykių reguliavimą, pateiktą teisės aktuose. Kolegija pažymi, jog byloje iš esmės sprendžiama, ar šalys susitarė dėl prievolės pasibaigimo pagrindo (juridinio asmens pabaigos). Tačiau sisteminė AB Ūkio banko ir atsakovės sudarytos sutarties, ginčo garantijos ir kitų teisės aktų nuostatų analizė patvirtina, kad AB Ūkio bankas, kaip profesionalus finansinių paslaugų rinkoje veikiantis asmuo, sutiko su garantijos suteikimo sąlygomis, be kita ko, ir su tomis, kurioms esant atsakovė būtų atleista nuo prievolės vykdymo. Nors garantijos sąlygose pagrindas, kuriuo remdamasi atsakovė atsisakė vykdyti garanto prievolę, tiesiogiai nenurodytas, kitų garantijos sąlygų turinys patvirtina, kad šių sąlygų sąrašas nėra baigtinis ir prievolės pasibaigimo klausimais taipogi nukreipia į kitus teisės aktuose nurodytus bendruosius prievolių pasibaigimo pagrindus.

Dėl kreipimosi į atsakovę tvarkos

23. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu, apeliaciniame skunde nurodė, kad išduodant garantiją nebuvo susitarta dėl maksimalaus termino, per kurį ji (apeliantė) privalo kreiptis į atsakovę dėl garantinių išmokų. Buvo susitarta tik dėl sąlygų, kurias įvykdžiusi ieškovė įgytų teisę jų prašyti. Teigė, jog atsakovės nuostatuose niekada nebuvo nurodyta, koks yra maksimalus terminas, per kurį po įkeisto turto realizavimo bankas privalo kreiptis į atsakovę arba kad kreiptis galima iki juridinio asmens išregistravimo. Apeliantės nuomone, analizuojamu atveju turėjo būti taikoma veiksmų atlikimo metu galiojusi atsakovės nuostatų (Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2005 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. 3D-453 patvirtinti Uždarosios akcinės bendrovės Žemės ūkio paskolų garantijų fondo nuostatai) redakcija, pagal kurią į atsakovę galima kreiptis realizavus kitas prievolių užtikrinimo priemones. Apeliantė tvirtino, kad garantinių išmokų pareikalavo tik įvykdžiusi atsakovės nuostatų reikalavimą dėl kitų turimų prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonių išnaudojimo. Pabrėžė negalėjusi sustabdyti UAB „Bebro medis“ likvidavimo (išregistravimo) procedūros.  Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti šiems apeliantės argumentams.
24. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingas faktines aplinkybes, jog iki UAB „Bebro medis“ likvidavimo ir išregistravimo iš Juridinių asmenų registro ieškovė nesikreipė į atsakovę dėl prievolių pagal garantiją įvykdymo.
25. Kaip minėta, garantija laikomas vienašalis garanto įsipareigojimas garantijoje nurodyta suma atsakyti kreditoriui, jeigu to kreditoriaus skolininkas prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai, ir atlyginti kreditoriui nuostolius tam tikromis sąlygomis. Garantija savo esme yra vienašalis sandoris, kuriuo garantas įsipareigoja sumokėti nurodytą pinigų sumą kreditoriui, jei jis savo reikalavimą garantui pareikš laikydamasis visų garantijoje nustatytų reikalavimų. Kadangi garantija nustatyto įsipareigojimo įvykdymas sukelia tiesioginius turtinius padarinius garantui, tai jo pareiga mokėti garantijos sumą kyla tik tada, kai yra įvykdomos visos garantijoje nurodytos jos vykdymo sąlygos. Griežtas garantijos sąlygų laikymasis užtikrina tinkamą garanto vienašalių įsipareigojimų įgyvendinimą, kreditoriaus teisėtus lūkesčius gauti garantijos sumą, civilinių teisinių santykių aiškumą bei stabilumą, nes visiems jų dalyviams garantuojamas teisinis tikrumas, kad tik egzistuojant visoms nurodytoms aplinkybėms garantija atliks savo kaip prievolės užtikrinimo priemonės funkciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-537/2012).
26. Atsižvelgiant į tai, kad šalys sutiko dėl garantijų teikimo sutarties sąlygų ir įsipareigojo jų laikytis, suprasdamos, kad tik prisiimtų sutartinių įsipareigojimų laikymasis (vykdymas) sukuria atitinkamas teises bei pareigas, darytina išvada, kad apeliantės argumentai dėl to, jog ši neturėjo galimybės iki UAB „Bebro medis“ likvidavimo kreiptis į atsakovę dėl garantijos įvykdymo, yra atmestinas.
27. Pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2005 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. 3D-453 patvirtintų Uždarosios akcinės bendrovės Žemės ūkio paskolų garantijų fondo nuostatų (toliau ir nuostatai) 22 punktą (redakcija, galiojusi garantijos išdavimo metu (2007 m. liepos 26 d.), kredito gavėjui negrąžinus kredito ar jo dalies, bankas turi teisę kreiptis į bendrovę (atsakovę) dėl garantinio įsipareigojimo vykdymo, tik pasibaigus kredito grąžinimo terminui ar kreditavimo sutartį nutraukus prieš terminą ir tik po to, kai įstatymų nustatyta tvarka jam įkeistas turtas bus realizuotas. Bylos duomenys patvirtina, kad UAB „Bebro medis“ turtas, įkeistas bankui užtikrinant kredito gavėjo prievolių pagal kredito sutartį tinkamą įvykdymą, buvo parduotas 2014 m. sausio 21 d. Todėl nuo nurodytos datos pagal atsakovės nuostatus apeliantė galėjo kreiptis į atsakovę dėl garanto prievolės vykdymo (garantinių išmokų išmokėjimo). Pažymėtina, kad įkeistas turtas buvo parduotas 2014 m. sausio 21 d., apeliantė AB Ūkio banko reikalavimą perėmė 2013 m. kovo 3 d., o UAB „Bebro medis“ bankroto byloje sprendimas dėl įmonės pabaigos priimtas 2014 m. lapkričio 20 d. ir įmonė iš juridinių asmenų registro išregistruota tik 2014 m. gruodžio 29 d. Vadinasi, teigti, kad apeliantė po UAB „Bebro medis“ įkeisto turto realizavimo iki skolininkės išregistravimo neturėjo objektyvios galimybės kreiptis su reikalavimu dėl garantinių išmokų, nėra pagrindo.
28. Apeliantė nepagrįstai nurodo, jog ginčo atveju turėtų būti taikoma atsakovės nuostatų redakcija, galiojusį ne garantijos išdavimo, o veiksmų atlikimo metu. Apeliantė nurodė, kad 2010 m. rugpjūčio 15 d. įsigaliojo nuostatų redakcija, kur nurodyta, kad ūkio subjektui negrąžinus kredito ar jo dalies, kredito įstaiga turi teisę kreiptis į bendrovę (atsakovę) dėl garantinio įsipareigojimo įvykdymo tik pasibaigus kredito grąžinimo terminui ar kredito sutartį nutraukus prieš terminą ir tik po to, kai įstatymų nustatyta tvarka kredito įstaigai įkeistas turtas ir (ar) turtinės teisės, ir (ar) reikalavimai pagal kredito įstaigai išduotus vekselius yra realizuoti ir (ar) kredito įstaigai įstatymų nustatyta tvarka nuosavybės teise buvo perduotas neparduotas turtas bei įvykdžius kitas sutartyje dėl garantijų teikimo nustatytas sąlygas. Apeliantės pozicija dėl šios (vėlesnės) redakcijos nuostatų taikymo šalių ginčui grindžiama AB Ūkio banko ir atsakovės sudarytos garantijų teikimo sutarties 6.1 punkto nuostata, kurioje nurodoma, kad šalių santykiams taikomi nuostatai su vėlesniais jų pakeitimais ir papildymais.
29. Teisėjų kolegija pritaria atsakovės atsikirtimui, jog nuostatų sąlyga, reguliuojanti kreipimosi į atsakovę tvarką, yra imperatyvi. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą imperatyviųjų teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms (CK 6.157 straipsnis). Byloje nėra duomenų, kad šalys būtų suderinusios pasikeitusių imperatyvių normų taikymo galimybę iki teisinio reguliavimo pasikeitimo sudarytiems sandoriams. Todėl nėra pagrindo išvadai, jog pasikeitus nuostatų redakcijai, 2004 metais šalių sudarytos sutarties pagrindu 2007 metais išduotos garantijos atžvilgiu turėjo būti taikoma imperatyvi ir papildomų pareigų kredito įstaigai numatanti 2010 metų redakcijos nuostatų sąlyga.
30. Kolegijos vertinimu, net ir pritarus apeliantės pozicijai, jog analizuojamu atveju taikytina vėlesnė nuostatų redakcija (ko aptariamu atveju nėra), o nuostatuose ar šalių sudarytuose sandoriuose nebuvo numatytas konkretus (dienomis ar metais apibrėžtas) terminas, per kurį kredito įstaiga turėtų (galėtų) garantui pareikšti reikalavimą dėl garantinių išmokų, nėra pagrindo prielaidai, jog šiuo individualiu atveju, kuomet apeliantas užtruko realizuodamas kitas pagrindinės prievolės užtikrinimo priemones, atsakovės prievolė nepasibaigė. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, bet kokiu atveju apeliantė į atsakovę turėjo kreiptis iki UAB „Bebro medis“ išregistravimo iš juridinių asmenų registro, nes priešingu atveju atsakovės prievolė pagal išduotą garantija pasibaigs. Taigi ir imperatyvių reikalavimų nuostatuose vykdymas nepaneigia šalių aptartų prievolės pasibaigimo pagrindų, be kita ko, į kuriuos nukreipia blanketinė norma (CK nurodyti bendrieji prievolių pasibaigimo pagrindai), taikymo fakto.
31. Teisėjų kolegija pažymi, jog AB Ūkio bankas, kurio reikalavimą perėmė apeliantė, kredito gavėjos UAB „Bebro medis“ prievolės pagal kredito sutartį įvykdymo užtikrinimo tikslu disponavo keliomis iš esmės savarankiškomis priemonėmis (pvz., turto bei lėšų įkeitimu, įmonės (skolininkės) išduotu vekseliu su įmonės vadovo ir akcininko laidavimu, įmonės vadovo ir akcininko išduotu vekseliu bei laidavimo sutartimi). Tokia įvairių ir universalių prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonių gausa, kolegijos vertinimu, apeliantei sudarė itin palankias sąlygas skolininkės įsiskolinimui išieškoti, o išieškojimo procesui nepavykus, bent jau prognozuoti išieškojimo perspektyvumą, kas reikšminga reikalavimui pagal garantiją realizuoti. Bylos duomenys patvirtina, kad kredito sutartis nutraukta 2011 m. kovo 23 d., o 2011 m. birželio 2 d. Šiaulių apylinkės teismas išdavė vykdomąjį raštą dėl skolos išieškojimo, priverstinai parduodant įkeistą turtą. Išieškojimui iš prievolės įvykdymą užtikrinusio M. K. būtinas vykdomasis dokumentas buvo išduotas 2012 m. birželio 15 d. Akcentuotina, kad tiek AB Ūkio bankas, tiek jo reikalavimo teisę perėmusi apeliantė galėjo išieškojimo procesą vykdyti nedelsiant ir vienu metu tiek iš skolininkės, tiek iš jos prievolės įvykdymą užtikrinusio asmens. Todėl tvirtinti, kad apeliantė iki 2015 m. balandžio 1 d. (kuomet antstolė pateikė pažymą apie išieškojimo iš M. K. eigą) bandė įvykdyti iš atsakovės nuostatų kylantį reikalavimą išnaudoti kitas turimas prievolių užtikrinimo priemones, neturi pagrindo. Akivaizdu, jog aplinkybei dėl M. K. nepajėgumo įvykdyti banko reikalavimus nustatyti (t. y. jog jis gauna 43,44 Eur mėnesinį atlyginimą, o jam priklausantis turtas areštuotas kitų antstolių) trejų metų terminas buvo perteklinis. Tuo pagrindu kolegija daro išvadą, kad tiek ginčo santykiams aktualios, tiek vėlesnės (ginčo santykiams netaikytinos) nuostatų redakcijos atveju apeliantė turėjo objektyvią galimybę atsakovei pareikšti reikalavimą dėl garantinių išmokų išmokėjimo dar iki UAB „Bebro medis“ išregistravimo, o to nepadarius – atsakovės prievolė pasibaigė.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

32. Apeliantė tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į atsakovės statuso ypatumus ir šalis siejusių teisinių santykių panašumą į draudimo teisinius santykius, taikyti draudimo teisinių santykių atveju aktualią įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, kuomet atsakovė (kaip ir panašiuose santykiuose – draudikas) turėjo pagrįsti atsisakymą išmokėti išmokas: įrodyti ieškovės kaltę, sąlygų pažeidimą ir kitas aplinkybes, įvardinti atsisakymo mokėti išmokas priežastis. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti šiems argumentams. Tarp šalių kilo ginčas dėl garantijos, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės, galiojimo. Apeliantės pastabos, neva pagrindžiančios garantijos, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės, giminingumą draudimo teisiniams santykiams, nesudaro pagrindo taikyti įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės, taikytinos būtent draudimo teisiniams santykiams. Kita vertus, konstatavus, kad atsakovės, kaip garanto, prievolė pasibaigė įstatyme numatytu pagrindu, kas visiškai atitinka jos nurodytą pagrindą, atleidžiantį nuo pareigos mokėti garantines išmokas, kolegija daro išvadą, kad atsakovė įrodinėjimo pareigą įvykdė (CPK 178 straipsnis). 
33. Kiti apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
34. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nustatė ir įvertino teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, teismo išvados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti apskųstą teismo sprendimą (CPK 329, 330 straipsniai), todėl skundas atmetamas, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo ir bylinėjimosi išlaidų

35. Ieškovė AB Šiaulių bankas kartu su apeliaciniu skundu pateikė naują įrodymą – išrašą iš internetinio portalo www.garfondas.lt. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Atsižvelgusi į tai, jog naujo įrodymo pateikimo apeliaciniame procese būtinybė iš esmės neargumentuojama, taip pat nenustačius kliūčių, ribojusių galimybę įrodymą pateikti pirmosios instancijos teisme, teisėjų kolegija apeliantės pateiktą įrodymą atsisako priimti.
36. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnis ir 302 straipsnis). Atsakovė prašymo atlyginti byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas nepareiškė, šios rūšies išlaidas pagrindžiančių įrodymų nepateikė, todėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nesprendžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai              Rasa Gudžiūnienė

Dalia Kačinskienė

Gintaras Pečiulis