Civilinė byla Nr. 3K-3-577-2012

        Proceso Nr. 2-35-3-01622-2009-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

21.6, 99.7 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Antano Simniškio ir Vinco Versecko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. R. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. R. ieškinį ir patikslintus ieškinius atsakovėms D. S. N., L. N., J. L., R. P., D. J., trečiajam asmeniui Radviliškio rajono 2-ojo notarų biuro notarei Aldonai Stričkienei dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, teisinės registracijos panaikinimo ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje nustatyta, kad Radviliškio rajono 2-ojo notarų biuro notarė Aldona Stričkienė 2006 m. gruodžio 19 d. patvirtino įgaliojimą, pagal kurį įgaliotoja S. E. (duomenys neskelbtini) įgaliojo atsakovę, savo dukterį D. S. N. parduoti jai priklausančius du butus. Šio įgaliojimo pagrindu atsakovė D. S. N. 2007 m. sausio 3 d. pardavė atsakovei R. P. (ankstesnė pavardė – K.) butą, esantį Radviliškio m., (duomenys neskelbtini), o 2007 m. sausio 9 d. – savo sūnaus žmonai D. J. butą, esantį Radviliškio m., (duomenys neskelbtini), kurį ji 2007 m. sausio 18 d. pardavė L. N., o ši 2007 m. gruodžio 6 d. – J. L.

Ieškovas A. R., kaip mirusios įgaliotojos S. E. sūnus ir potencialus paveldėtojas pagal įstatymą, pateiktu ieškiniu prašė pripažinti nurodytus nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorius negaliojančiais, taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

Kasaciniu skundu keliami klausimai dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvavimo tinkamumo pasisakant dėl vindikacijos taikymo, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies taikymo ir aiškinimo, sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, taip pat dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių apeliacinio skundo padavimo terminus ir galimybę teismui šį terminą atnaujinti, taikymo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Radviliškio rajono apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimu ieškinį patenkino: pripažino negaliojančiu ginčijamą įgaliojimą ir pirkimo–pardavimo sutartis, taip pat įrašus šių sandorių pagrindu Nekilnojamojo turto registre, taikė restituciją natūra, priteisė ieškovui iš Šiaulių valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 3220 Lt kelionės išlaidų.

Teismas nurodė, kad iš teismo psichiatrijos ekspertizės akto matyti, jog S. E. ginčo įgaliojimo sudarymo metu – 2006 m. gruodžio 19 d. – sirgo psichikos sutrikimu – nediferencijuota demencija, todėl negalėjo suprasti  savo veiksmų ir jų valdyti, taigi nesuvokė jai pateiktų pasirašyti dokumentų turinio ir prasmės bei atliekamų veiksmų esmės. 2007 m. sausio 3 d. ir 2007 m. sausio 9 d. pirkimo–pardavimo sutartys sudarytos tik dėl akių, paskubomis, per 2–3 savaites po ginčo įgaliojimo pasirašymo. D. S. N. veikė nesąžiningai, siekė sudaryti formalius sandorius, kad motinos S. E. mirties atveju į jos turtą negalėtų pretenduoti brolis A. R. Teismas konstatavo, kad atsakovės D. J., L. N., J. L., R. P. yra nesąžiningos turto įgijėjos, pažymėdamas, jog: atsakovė J. L. įgytame bute negyvena ir nepagrindė jo įsigijimo reikalingumo, nenurodė aplinkybių, kurioms esant perdavė pinigus pardavėjai už perkamą turtą, pirkimo–pardavimo sutartyje parduodamo turto vertė nurodyta daug didesnė už tuometę vidutinę rinkos vertę; atsakovė R. P. butą pirko už daug mažesnę nei tuometę vidutinę rinkos kainą, butu nesinaudoja, painiojasi teismui aiškindama pinigų perdavimo pirkėjai aplinkybes, negali jų patvirtinti kitais įrodymais, ketindama įsigyti nekilnojamąjį daiktą įprastomis sąlygomis, turėjo atidžiau pasidomėti, iš ko jis įsigyjamas, tačiau elgėsi neapdairiai, paskubomis. Teismas nurodė, kad sandorį, sudarytą savo veiksmų reikšmės negalėjusio suprasti fizinio asmens, pripažinus negaliojančiu, atsiranda sandorio negaliojimo padariniai – taikoma dvišalė restitucija (CK 1.89 straipsnio 2 dalis, 1.80 straipsnio 2 dalis) ir kiekviena sandorio šalis grąžina visą, ką gavo pagal tokį sandorį. Teismas sprendė, kad, taikant restituciją natūra, nekils sunkių padarinių atsakovėms R. P. ir J. L., nes jos ginčo bute negyvena ir turi galimybę atgauti sumokėtus pinigus. Teismas, vadovaudamasis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 20 straipsnio 2 dalimi, priteisė ieškovui iš  Šiaulių valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 3220 Lt už atvykimą į teismo posėdžius.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. gegužės 3 d. nutartimi pakeitė Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo, VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro įrašų pripažinimo negaliojančiais ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo:

atmetė ieškinio dalį dėl restitucijos taikymo ir VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro įrašų pripažinimo negaliojančiais;

pripažino atsakoves J. L. ir R. P. sąžiningomis turto įgijėjomis bei paliko joms nuosavybės teises į įsigytus butus;

panaikino teismo sprendimo dalį dėl 3220 Lt kelionės išlaidų priteisimo iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos ieškovui ir priteisė  532,88 Lt šių išlaidų iš atsakovės D. S. N.;

kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija nurodė, kad pagrįstai pripažinti negaliojančiais įgaliojimas parduoti ginčo butus, pirkimo–pardavimo sandoriai. CK 6.307 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią pardavėjas parduoda jam nepriklausantį daiktą, nebūdamas daikto savininko įgaliotas ar neturėdamas tokios teisės pagal įstatymus, gali būti pripažinta negaliojančia pagal daikto savininko, valdytojo arba pirkėjo ieškinį. Kadangi D. S. N. pardavė ginčo butus, neturėdama teisės atstovauti S. E., sudarytos sutartys pripažintinos negaliojančiomis. Taip pat pripažintinos negaliojančiomis ir vėlesnės 2007 m. sausio 18 d. bei 2007 m. gruodžio 6 d. sudarytos pirkimo–pardavimo sutartys, nes teisėje galioja taisyklė, kad iš ne teisės teisė nekyla.

Dėl restitucijos taikymo kolegija nurodė, kad ji netaikoma, kai reikalavimą pareiškusio asmens ir daikto valdytojo nesieja prievoliniai teisiniai santykiai, tokiu atveju daiktas gali būti išreikalautas tik pagal vindikacijos taisykles, įtvirtintas CK 4.95–4.97 straipsniuose. Ieškovas nebuvo ginčijamų nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarčių šalis. Byloje jis pareiškė vindikacinį ieškinį dėl nekilnojamojo turto išreikalavimo iš neteisėto valdymo kaip mirusiosios sandorio šalies įpėdinis pagal įstatymą, todėl, sprendžiant ginčą dėl nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandorių negaliojimo, pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis daiktinės teisės normomis (CK 4.95–4.97 straipsniai). Pagal CK 6.307 straipsnio 3 dalį, sutartį pripažįstant negaliojančia CK 6.307 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu, įstatymų leidėjas apribojo savininko galimybę susigrąžinti daiktą natūra iš sąžiningo įgijėjo CK 4.96 straipsnyje nustatytais atvejais, t. y. nustatė ribotą vindikaciją. Teisėjų kolegija sutiko su atsakovių R. P. ir J. L. argumentais, kad jos  buvo nepagrįstai pripažintos nesąžiningomis turto įgijėjomis, nes, civilinėje teisėje galiojant bendrajam sąžiningumo principui, turto valdymas laikomas atsiradęs sąžiningai, kol neįrodyta priešingai (CK 4.26 straipsnio 2 dalis). Jo nesąžiningumą turi įrodyti tai teigiantis asmuo. Vertinant daikto įgijėjo sąžiningumą pagal CK 1.5 straipsnio 3 dalies nuostatas, būtina vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais ir atsižvelgti į faktines sandorio sudarymo aplinkybes, įgijėjų teisinį statusą, tarpusavio santykius, jų subjektyvias savybes, veiklos specifiką, įsigyjamo turto panaudojimo galimybes ir tikslus, sutarties šalių elgesį iki ir po jos sudarymo, įsigyjamo turto kainą, vertę, pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo laiką ir kitas konkrečioje situacijoje reikšmingas aplinkybes. Pirkėjo negalima laikyti sąžiningu, jeigu jis įgijęs turtą daug mažesne negu rinkos kaina. Atsakovė R. P. butą, esantį Radviliškio m., (duomenys neskelbtini), įsigijo už 5000 Lt, kai tokio buto vidutinė rinkos vertė  buvo 19 215 Lt. Duomenų apie jos giminystės ryšius su atsakove D. S. N. byloje nėra. Įsigijusi butą, ji tą patį mėnesį pasirašė sutartis su komunalinių paslaugų teikėjais, butas jai iki šiol priklauso nuosavybės teise. Kolegija sprendė, kad šios aplinkybės paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą, jog sandoris sudarytas dėl akių, o vien faktas, kad turtas buvo parduotas mažesne nei rinkos kaina, konkrečiu atveju negali būti pagrindas atsakovę  R. P. pripažinti nesąžininga turto įgijėja, nes ieškovas nepaneigė atsakovės nurodytų argumentų, kad buto kaina buvo mažesnė nei rinkos, dėl to, kad jis buvo apleistas. Atsakovė J. L. butą, esantį Radviliškio m., (duomenys neskelbtini), įsigijo už 30 000 Lt, kai tokio turto vidutinė rinkos vertė buvo 9592 Lt. Faktas, kad atsakovė negyvena ginčo bute, negali būti pagrindu ją pripažinti nesąžininga turto įgijėja. Įrodymų, kad atsakovė J. L. buto pirkimo–pardavimo sutartį būtų sudariusi dėl akių, nesumokėjusi už jį, ieškovas nepateikė. Teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovės R. P. ir J. L. yra sąžiningos turto įgijėjos, nes byloje nepateikta įrodymų, jog jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudarydamos sandorius pažeis turto savininkės ar jos turto paveldėtojų teises, todėl ginčo turtas negali būti išreikalautas.

              Dėl ieškovui priteistų 3220 Lt kelionės išlaidų teisėjų kolegija nurodė, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog kelionės išlaidas, kurias turi apmokėti pareiškėjas tais atvejais, kai įstatymai nustato arba teismas pripažįsta, kad pareiškėjo dalyvavimas būtinas, apmoka tarnybos iš tam skirtų valstybės biudžeto lėšų. Šio įstatymo 14 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas neįeina išlaidų, kurias teismas priteisia iš pralaimėjusios šalies, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, atlyginimas. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Sistemiškai aiškindama nurodytas teisės normas teisėjų kolegija padarė išvadą, kad, pirmosios instancijos teismui patenkinus ieškinį, ieškovo kelionės išlaidos turėjo būti priteistos iš atsakovių, o ne iš  Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos. Pripažinus negaliojančiu 2006 m. gruodžio 19 d. įgaliojimą, dėl to – ir visus jo pagrindu sudarytus nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorius, ieškovo bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš atsakovės D. S. N. Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad pateikti išlaidas patvirtinantys dokumentai patvirtina 532,88 Lt tokių išlaidų, ieškovui iš atsakovės priteisė šią sumą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo pakeisti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 3 d. nutarties dalį, kuria pakeistas Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimas dėl restitucijos taikymo, VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro įrašų pripažinimo negaliojančiais ir kelionės išlaidų priteisimo ir šią teismo sprendimo dalį palikti galioti, pripažinti atsakoves J. L. ir R. P. nesąžiningomis turto įgijėjomis bei priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Kasatorius savo prašymą grindžia šiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas neįvykdė pareigos motyvuoti priimamus sprendimus, nes, spręsdamas, kad atsakovės yra sąžiningos turto įgijėjos, nepasisakė, kodėl atmetami ieškovo atsiliepimuose į apeliacinius skundus išdėstyti argumentai, jog ginčo turtas įsigytas už daug mažesnę nei rinkos kainą, atsakovės turtu nesinaudoja, teigdamos, kad už šį turtą pardavėjai sumokėta grynais pinigais, negali aiškiai nurodyti pinigų perdavimo turto pardavėjai aplinkybių, o byloje nepateikta rašytinių įrodymų, nėra kitų duomenų, patvirtinančių pinigų sumokėjimo faktą. Nesant patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovės mokėjo už įsigyjamą turtą, laikytina, kad šie sandoriai yra neatlygintini, todėl pagal CK 4.96 straipsnio nuostatas nėra kliūčių turtą išreikalauti iš atsakovių. Be to, pirkėjas, būdamas atidus ir rūpestingas bei apdairus, taip pat privalo pasidomėti apie objektą, dėl kurio planuoja sudaryti sandorį. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, pagrįstai pripažino atsakoves nesąžiningomis įgijėjomis, atsižvelgdamas į tai, kad jos nebuvo pakankamai apdairios bei rūpestingos, nes įsigydamos nekilnojamąjį turtą, parduodamą ne savininko, bet pardavėjos įgalioto tarpininko, nepakankamai domėjosi juo, kad išsiaiškintų tikruosius šalių ketinimus parduoti butą už daug mažesnę nei rinkos kainą.

2. Apeliacinės instancijos teismas, nusprendęs nepriteisti ieškovui 3220 Lt kelionės išlaidų iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, netinkamai aiškino ir taikė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies nuostatas, pagal kurias tokios išlaidos apmokėtinos, kai įstatymai nustato arba teismas pripažįsta, kad pareiškėjo dalyvavimas yra būtinas. Nurodytoje teisės normoje įsakmiai nenustatyta, kad išlaidų atlyginimo pagrindas yra nutartis dėl ieškovo būtino dalyvavimo teismo posėdžiuose, todėl, sprendžiant išlaidų atlyginimo klausimą, turėtų būti atsižvelgiama į nagrinėjamos bylos sudėtingumą, ieškovo dalyvavimo teisminiame procese svarbą bei kitas svarbias aplinkybes. Teismas ieškovą kvietė atvykti į visus teismo posėdžius, byloje ginčijama daug sandorių, ji yra sudėtinga, todėl pripažintina, kad ieškovo dalyvavimas šioje byloje buvo būtinas.

3. Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apeliacinis skundas teismo neturėjo būti priimtas nagrinėti, nes pateiktas praleidus 30 dienų terminą, neprašant atnaujinti skundo padavimo termino. Teisė į apeliaciją savaime negali būti laikoma pakankamu pagrindu praleistam procesiniam terminui atnaujinti. Skundą priėmęs teismas pažeidė CPK 307 straipsnyje 1 ir 2 dalių nuostatas, reglamentuojančias apeliacinio skundo padavimo terminus ir galimybę teismui šį terminą atnaujinti.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė R. P. prašo skundą atmesti, nurodydama šiuos argumentus:

1. Kadangi galioja sąžiningumo prezumpcija, nesąžiningumą turi įrodyti tai teigiantis asmuo. Ieškovas tokių įrodymų nepateikė. Atsakovės nuomone, ji nepažinodama ginčo buto savininkės negalėjo turėti informacijos apie jos sveikatos būklę. Parduodamo turto kainos įstatymas nereguliuoja, pardavėjos įgaliotas asmuo ją pagrindė, nurodydamas buto būklę ir pinigų poreikį motinai gydyti. Aplinkybė, kad ji negyvena įsigytame bute, taip pat nepatvirtina jos nesąžiningumo.

2. Šioje byloje restitucijos taikyti negalima, nes ankstesnis turtą turėjęs asmuo – S. E. – mirė, atsakovė, taikant restituciją, patirtų nuostolių. Pagal CK 6.145 straipsnio 2 dalį teismas restitucijos gali netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė J. L. prašo skundą atmesti ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas, nurodydama šiuos argumentus:

1. Civilinėje teisėje galioja bendrasis sąžiningumo principas (CK 1.5 straipsnis), kuris reiškia, kad kiekvienas asmuo yra laikomas sąžiningu, kol neįrodyta kitaip. CK 4.26 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valdymas yra laikomas atsiradęs sąžiningai, kol neįrodyta priešingai. Ieškovas (kasatorius) A. R. nepateikė teismui neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė J. L. žinojo ar turėjo žinoti, jog, sudarydama ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartį, pažeis turto savininkės ar jos turto paveldėtojų teises.

2. Restitucija taikoma, kai asmenis sieja prievoliniai santykiai, priešingu atveju daiktas gali būti išreikalautas tik pagal vindikacijos taisykles, įtvirtintas CK 4.95 – 4.97 straipsniuose. Ieškovo ir atsakovės J. L. nesieja prievoliniai teisiniai santykiai, todėl apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad šioje byloje pareikštas vindikacinis ieškinys, o J. L. yra sąžininga ginčo turto įgijėja, teisingai aiškino ir taikė CK 4.96 straipsnio 2 dalį ir 6.307 straipsnio 3 dalį bei padarė išvadą, jog ginčo nekilnojamasis daiktas negali būti išreikalautas.

Teisėjų kolegija 

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl dalinės vindikacijos ir daiktų įgijėjų sąžiningumo

Byloje nustatyta, kad atsakovė D. S. N., veikdama pagal savo motinos S. E. įgaliojimą, patvirtintą notaro 2006 m. gruodžio 19 d.,   2007 m. sausio 9 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė motinos butą, esantį Radviliškio m., (duomenys neskelbtini), D. J., o ši jį 2007 m. sausio 18 d. – L. N.  D. S. N., veikdama pagal dukters L. N. įgaliojimą,  2007 m. gruodžio 6 d. pardavė šį butą  su priklausiniais J. L. už 30 000 Lt. Taip pat byloje nustatyta, kad  D. S. N., veikdama pagal minėtą S. E. įgaliojimą, 2007 m. sausio 3 d. pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė R. K. (P.) motinos  butą, esantį Radviliškio m., (duomenys neskelbtini), už 5000 Lt sumą. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu (2011 m. birželio 22 d. aktas Nr. 84TPK-62) nustatė, kad S. E., mirusi 2007 m. sausio 16 d., 2006 m. gruodžio 19 d. sudarydama įgaliojimą, nesuvokė jai pateiktų pasirašyti dokumentų turinio ir prasmės bei atliekamų veiksmų esmės, nes įgaliojimo sudarymo metu sirgo psichikos sutrikimu – nediferencijuota demencija, negalėjo suprasti  savo veiksmų ir negalėjo jų valdyti, todėl, tenkindamas kasatoriaus ieškinio reikalavimus, tiek įgaliojimą, tiek dėl jo sudarymo atsiradusius nurodytų daiktų perleidimo sandorius pripažino negaliojančiais ir pirkimo–pardavimo sandoriams taikė restituciją. Apeliacinės instancijos teismas pripažino pagrįstomis ir teisėtomis pirmosios instancijos teismo išvadas dėl įgaliojimo ir daiktų pirkimo–pardavimo sutarčių negaliojimo, tačiau nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė restituciją, nes parduotus daiktus (butus) iš paskutinių pirkėjų galima išreikalauti tik daiktiniu (vindikaciniu) reikalavimu. 

CK 6.307 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią pardavėjas parduoda jam nepriklausantį daiktą nebūdamas daikto savininko įgaliotas, gali būti pripažinta negaliojančia pagal daikto savininko, valdytojo arba pirkėjo ieškinį. Pripažinus sutartį negaliojančia šiuo pagrindu, daiktas grąžinamas savininkui, išskyrus atvejus, nustatytus CK 4.96 straipsnyje (CK 6.307 straipsnio 3 dalis). Tai reiškia, kad daikto savininkas ar kitas asmuo, turintis įstatymo ar sutarties pagrindu atsiradusių teisių į be savininko valios parduotą daiktą (nagrinėjamu atveju – ieškovas, kaip S. E., kurios daiktai buvo parduoti, sūnus įpėdinis pagal įstatymą), turi teisę reikalauti pripažinti daikto pardavimo sutartį negaliojančia ir išreikalauti daiktą iš neteisėto valdymo, t. y. toks asmuo, pripažinus daikto pirkimo – pardavimo sutartį negaliojančia,  turi teisę pareikšti neteisėtai daiktą įgijusiam asmeniui daiktinį (vindikacinį) ieškinį dėl daikto išreikalavimo. Toks ieškinys reiškiamas dėl to, kad daiktas išėjo iš savininko valdymo be jo valios ir savininkas (kitas turintis reikalavimo teisę asmuo) nėra daikto neteisėtos pirkimo – pardavimo sutarties šalis, jo su pirkėju nesieja prievoliniai teisiniai santykiai ir jis neturi teisinio pagrindo reikalauti daikto prievolių teisės normų pagrindu. Tai reiškia, kad daikto savininkas (kitas reikalavimo teisę turintis asmuo) aptartu teisiniu pagrindu (CK 6.307 straipsniu) prašydamas pripažinti sutartį negaliojančia, negali pažeistos teisės ginti reikalaudamas grąžinti daiktą taikant restituciją, nes ši yra prievolių teisės institutas ir taikytinas tik tuo atveju, kai ginčo šalis sieja prievoliniai teisiniai santykiai, nes restitucija yra asmeninis, o ne daiktinis teisinis reikalavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. K. V. ir kiti, bylos Nr. 3K-7-165/2012; 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. J. Š. v. antstolė L. U. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-356/2010).

Teisėjų kolegija pažymi, kad daikto savininko teisė vindikaciniu ieškiniu išreikalauti daiktą iš svetimo neteisėto valdymo nėra absoliuti. CK 4.96 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Taigi įstatymas gina privatų savininko interesą, tačiau nustato išimtis, kada taikoma ne visiška, o ribota vindikacija ir savininkas neturi teisės išreikalauti daikto iš svetimo neteisėto valdymo. Ribota vindikacija siekiama protingos savininko ir kitų asmenų teisėtų interesų pusiausvyros, kad būtų užtikrinti ne tik savininko, bet ir kitų civilinių teisinių santykių subjektų, kurie, įgydami daiktą, elgėsi sąžiningai, interesai. Toks vindikacijos ribojimas užtikrina civilinės apyvartos saugumą ir stabilumą. Priešingu atveju bet kuris asmuo, sąžiningai įgijęs daiktinę teisę, neturėtų garantijų, kad ji pagal savininko ieškinį nebus atimta.

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nurodytas teisės normas taikė tinkamai ir kasatorius to neginčija, tačiau teigia, kad teismas  netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, todėl netinkamai kvalifikavo paskutinių pirkėjų atsakovių R. P. ir J. L. veiksmus, nes, jo teigimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog šios atsakovės, įgydamos S. E. daiktus, buvo nesąžiningos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad daikto įgijėjo sąžiningumo ar jo nesąžiningumo nustatymas yra ne teisės, o fakto klausimas. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių aplinkybių. Apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis jis tikrina teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis), todėl kolegija, tirdama šį kasatoriaus argumentą, nagrinėja, ar teismai, spręsdami dėl R. P. ir J. L. veiksmų įgyjant buvusius S. E. daiktus sąžiningumo klausimą, tinkamai taikė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles.

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas R. P. ir J. L. nesąžiningomis įgyjant daiktus, nurodė, kad viena jų įgijo daiktą už mažą kainą, kita – už didelę, palyginti su šių daiktų vidutine verte, kuri nustatyta Nekilnojamojo turto registro. Pažymėtina, kad Nekilnojamojo turto registro nustatyta parduodamo daikto vidutinė rinkos vertė gali neatitikti realios parduodamo daikto rinkos kainos, nes nustatoma visuotinio nekilnojamųjų daiktų vertinimo būdu, neapžiūrint  ir nevertinant daikto fizinės būklės, nekonkretizuojant rinkos pokyčių pardavimo metu ir pan. Pirkėjos nurodė, kad daiktus pirko pagal sutartą su D. S. N. kainą, kurią laikė sąžininga. R. P. taip pat nurodė, kad jos pirkto buto būklė buvo labai bloga, jo remontui reikėjo didelių investicijų, todėl buvo sutarta 5000 Lt kaina, kuri ją, kaip pirkėją, tenkino. Byloje nenustatyta, kokia buvo reali daiktų rinkos kaina pardavimo šioms pirkėjoms metu, todėl apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrindą pripažinti, kad vien faktas, jog parduotų daiktų sutartinė kaina neatitinka Nekilnojamojo turto registro nustatytos daiktų vidutinės vertės, yra nepakankamas pirkėjų nesąžiningumui konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas v. Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga, kt., bylos Nr. 3K-7-229/2007; 2007 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. L. v. A. U., bylos Nr. 3K-3-549/2007; kt.).

Kiti pirmosios instancijos teismo argumentai, kad R. P. butą pirko skubotai, abi pirkėjos asmeniškai nesinaudoja nupirktais daiktais, pirkdamos daiktus neįsitikino, ar pardavėja turi teisę parduoti daiktus (buvo nepakankamai apdairios ir rūpestingos), taip pat nepakankami pripažinti atsakoves nesąžiningomis. Pirmosios instancijos teismo argumentą, kad pirkėjos neturi dokumentų, patvirtinančių, jog už daiktus sumokėjo, paneigia pirkimo–pardavimo sutarčių turinys ir sąlygos, kuriose nurodyta, kad pirkėjos už perkamus daiktus sumokėjo iki notarui tvirtinant sutartis. R. P. ir J. L. nurodė, kad D. S. N., kuri pardavinėjo daiktus pagal S. E. ir L. N. įgaliojimus, iki daiktų pirkimo nepažinojo, daiktus pirko pagal skelbimus. Šios aplinkybės byloje nepaneigtos ir yra reikšmingos sprendžiant dėl pirkėjų sąžiningumo. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas aptartus įrodymus ir aplinkybes, turėjo teisinį pagrindą pripažinti, jog nurodytų pirkėjų nesąžiningumas byloje neįrodytas.

Teisėjų kolegija, atmesdama kasatoriaus argumentą, kad apeliacinės instancijos teismas savo išvadų nemotyvavo, nes neatsakė į visus argumentus, nurodytus jo atsiliepime į apeliacinius skundus, nurodo, jog apeliacinės instancijos teismo pareiga išanalizuoti apeliacinio skundo, atsiliepimo į jį faktinius ir teisinius argumentus ir tinkamai motyvuoti savo sprendimą reiškia, kad teismas privalo tirti, analizuoti ir motyvuotai patvirtinti arba paneigti argumentus, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui. Dėl to vertinant, ar apeliacinės instancijos teismo sprendimas pakankamai motyvuotas, svarbu, ar teismas byloje savo motyvais atsakė į visus teisiškai reikšmingus klausimus. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl R. P. ir J. L. sąžiningumo, tyrė tiek apeliacinių skundų, tiek atsiliepimų į juos argumentus ir savo išvadas pakankamai motyvavo.

Kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Taigi kasatorius, reikalaudamas pripažinti daiktų perleidimo sandorius negaliojančiais ir daiktus grąžinti teisėtam savininkui, privalėjo įrodyti, kad daiktų įgijėjos buvo nesąžiningos (CK 4.96 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas ieškovo pateiktus ir kitus byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad byloje neįrodyta, jog R. P. ir J. L. žinojo ar turėjo žinoti, jog, sudarydamos daiktų pirkimo–pardavimo sutartis, pažeis daiktų savininkės S. E. (mirusios 2007 m. sausio 16 d.) ar jos turto paveldėtojų teises, t. y. padarė išvadą, kad šių pirkėjų nesąžiningumas byloje neįrodytas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, todėl atmeta kasatoriaus argumentą dėl netinkamo įrodymų vertinimo.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo sprendžiant paskutinių pirkėjų sąžiningumo klausimą nepagrįsti ir nesudaro pagrindo naikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą, todėl teismui priėmus sprendimą ieškovo naudai jo patirtas bylinėjimosi (kelionės į teismo posėdžius) išlaidas turi atlyginti atsakovė D. S. N., dėl kurios neteisėtų veiksmų buvo sudaryti teismo pripažinti negaliojančiais sandoriai. Tokiu atveju Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl kelionės išlaidų pareiškėjui (ieškovui) apmokėjimo iš valstybės biudžeto lėšų per Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą netaikomos. Apeliacinės instancijos teismas, naikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl ieškovo kelionės išlaidų priteisimo iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos ir priteisdamas jas iš D. S. N., tinkamai taikė CPK normas reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų paskirstymą ir priteisimą. Teismas, vertindamas ieškovo pateiktus dokumentus, taip pat pagrįstai jas sumažino iki realaus ir pagrįsto dydžio, todėl teisėjų kolegija atmeta kasatoriaus argumentus, kad teismas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas priteisė ne iš to asmens ir per mažą sumą. Teisėjų kolegija taip pat atmeta kasatoriaus argumentą, kad teismas neturėjo priimti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apeliacinio skundo, nes jis buvo pateiktas praleidus jam pateikti nustatytą terminą. Apeliacinis skundas paduodamas per tą teismą, kurio sprendimas yra skundžiamas (CPK 310 straipsnis), ir tas teismas sprendžia dėl skundo priėmimo (CPK 315 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas priėmė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apeliacinį skundą, nutartimi atnaujinęs praleistą terminą jam paduoti, o apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs skundo priėmimo trūkumų, jį išnagrinėjo ir, pripažinęs pagrįstu, patenkino, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo kvestionuoti skundo priėmimo teisėtumo klausimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Minėta, kad pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsakovė J. L. prašo priteisti iš kasatoriaus patirtas bylinėjimosi išlaidas. Netenkinant kasacinio skundo, tenkintinas šis prašymas. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 7 ir 8 punktuose nustatyta rekomenduojamo priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalaus dydžio apskaičiavimo tvarka. Už advokato teikiamas teisines paslaugas rekomenduojami priteistini maksimalūs užmokesčio dydžiai apskaičiuotini nustatytą koeficientą dauginant iš minimalios mėnesinės algos. Rekomendacijose nustatytas koeficientas skaičiuoti atlyginimui už advokato teisinę pagalbą surašant atsiliepimą į kasacinį skundą yra 2 (8.14 punktas). Rekomendacijų 2 punkte nustatyti kriterijai, į kuriuos taip pat atsižvelgtina sprendžiant dėl priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį. Ieškovė pateikė atsiliepimą į kasacinį skundą bei dokumentus, patvirtinančius, kad už advokato pagalbą ji sumokėjo 1150 Lt. Teisėjų kolegija, įvertinusi, kad pagal nustatytą koeficientą atsakovės prašomas priteisti išlaidų atlyginimas neviršija maksimalaus dydžio, taip pat atsižvelgdama į Rekomendacijų 2 punkte nurodytus išlaidų advokato pagalbai atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus, konkrečiai – į tai, kad kasaciniame skunde nėra keliami nauji ar sudėtingi teisiniai klausimai, jiems spręsti nereikalingos specialios žinios, ginčo turtas nėra labai didelės vertės, sprendžia, kad atsakovei iš kasatoriaus priteistinas 600 Lt išlaidų atlyginimas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei J. L. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo A. R. (duomenys neskelbtini) 600 Lt (šešis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Česlovas Jokūbauskas

Antanas Simniškis

Vincas Verseckas