Civilinė byla Nr. 2A-1000-302/2012
Teisminio proceso Nr. (nesuteiktas)
Procesinio sprendimo kategorijos 99.5
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2012 m. spalio 25 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kačinskienės ir Dainiaus Rinkevičiaus,
kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės G. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. birželio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. L. ieškinį ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais J. T. ieškinį atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (pakeitusi Vilniaus apskrities viršininko administraciją) dėl valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
n u s t a t ė:
Ieškovė G. L. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją (šiuo metu Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) sudaryti su ja 65/100 dalių 8,70 arų ploto valstybinės žemės sklypo, suformuoto Vilniaus m. savivaldybės valdybos 2003 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. 179V, pirkimo-pardavimo sutartį.
Nurodė, kad ji ir trečiasis asmuo J. T. yra bendraturtės gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) – G. L. nuosavybės teise priklauso 43/100 dalys, o J. T. – 57/100 namo dalys. Gyvenamasis namas yra valstybei priklausančiame, kadastrinius matavimus atlikus naujai suformuotame 0.0870 ha žemės sklype (unik. Nr.dn ). Ieškovė nurodė, kad jos sutuoktinis I. L. 1992 m. lapkričio 19 d. su šio namo bendraturte J. T. sudarė notariškai patvirtintą susitarimą, kuriuo buvo sutarta minėtą žemės sklypą išsipirkti dalimis – I. L. 65 procentai, o J. T. – 35 procentai sklypo. Po minėto susitarimo ieškovės sutuoktinis Vilniaus m. senamiesčio seniūnijai pateikė prašymą išsipirkti dalį sklypo ir į Vilniaus m. valdybos sąskaitą įmokėjo 11883 investiciniais čekiais ir 300 talonais už 5,41 aro. 1994 m. balandžio 8 d. I. L. mirė, o po jo mirties atsiradusį palikimą priėmė ieškovė. Jai tapo žinoma, kad dėl žemės pirkimo prašymą yra padavusi ir jos namo bendraturtė J. T., 2004 m. spalio 22 d. ieškovė taip pat kreipėsi su prašymu į Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių, tačiau atsakymo negavo. Todėl ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl atsakovo įpareigojimo sudaryti valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį.
Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau tekste – VAVA) Žemės tvarkymo departamento Vilniaus m. žemėtvarkos skyrius atsiliepime į ieškovės G. L. ieškinį nurodė, kad atlikus kadastrinius matavimus, žemės sklypo, gali išsipirkti bendraturtės, plotas padidėjo iki 0.0870 ha. Žemės sklypas gyvenamojo namo bendraturčiams parduodamas bendrosios dalinės nuosavybės teise, atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią namo dalį. LR Vyriausybės 1999 m. kovo 09 d. nutarimas Nr. 260 taip pat numato atvejį, kai parduodamo sklypo dydis nustatomas pagal namo bendraturčių susitarimus dėl sklypo dalių dydžių, jeigu tokie susitarimai buvo pateikti iki šio nutarimo įsigaliojimo 2004 m. lapkričio 17 d. Kadangi bendraturtės nesutaria dėl perkamo sklypo dalių, VAVA negali priimti sprendimo dėl sklypo pardavimo ir su bendraturtėmis sudaryti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties.
Nacionalinė žemės tarnyba, įstojusi į bylą vietoje VAVA, ieškovės G. L. ir trečiojo asmens J. T. susitarimą laiko teisėtu ir galiojančiu ir ieškovės ieškinį, kiek tai susiję su 832 kv.m sklypo pirkimu – pardavimu. Kadangi atlikus kadastrinius matavimus, sklypas 38 kv. m padidėjo, vadinasi ši sklypo dalis turėtų būti nustatoma pagal LR Vyriausybės 1999 m. kovo 09 d. nutarimu Nr. 260, patvirtinta Tvarka, atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančio gyvenamojo namo dalį. Todėl trečiojo asmens J. T. ieškinį prašo atmesti.
Trečiasis asmuo J. T. atsiliepimu į ieškinį nurodė, kad ieškovės minimas susitarimas nėra teisinis dokumentas, sukeliantis teisines pasekmes, jis nebuvo realizuotas. Ji nesutinka, kad ieškovei būtų leista išsipirkti 65/100 dalis padidėjusio žemės sklypo.
Trečiasis asmuo J. T., pateikė teismui savarankišką ieškinį tam pačiam atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai prašydama įpareigoti atsakovą sudaryti su ja 57/100 dalių, Vilniaus m. savivaldybės valdybos 2003 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. 179V, suformuluoto 8,70 arų ploto valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Ji nurodė, kad 2005-02-15 kreipėsi į VAVA su prašymu parduoti jai sklypo dalį esančią Višinskio g. 21, Vilniuje, nes pagal LR Vyriausybės Nutarimo Nr. 260 7 p. 2 d. ji turinti teisę su bendraturte G. L. pirkti 57/100 bendrai naudojamo ir minėtu savivaldybės valdybos sprendimu suformuotą sklypą. Ji nesutinka su ieškovės nurodyta aplinkybe, kad jai priklauso 65/100 dalys pirktino sklypo, nes tuo atveju ji negalės įsigyti 57/100 kaip prašanti ieškiniu.
Ieškovė savo atsiliepimu į namo bendraturtės J. T. ieškinį nurodo, kad gyvenamojo namo bendrą plotą padidinusi ne tik J. T., bet ir ji (ieškovė), tačiau ji neprašanti didesnės žemės sklypo dalies, nei nurodyta minėtame 1992 m. lapkričio 19 d. susitarime. Taip pat nurodo, kad ji yra apmokėjusi už 541 kv.m žemės sklypo plotą, o J. T. – apmokėjusi už 291 kv. m sklypo plotą. Ieškovė nurodė, kad pasirašant minėtą susitarimą, su J. T. buvo susitarta ir dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos.
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. birželio 21 d. sprendimu ieškinį tenkino, o trečiojo asmens J. T. ieškinį tenkino iš dalies. Įpareigojo Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos sudaryti pirkimo-pardavimo sutartis su ieškove G. L. dėl 65/100 dalių, o su trečiuoju asmeniu J. T. dėl 35/100 dalių valstybinės žemės 870 kv. m ploto sklypo (unik.Nr.1094-0260-2019), esančio (duomenys neskelbtini) . Trečiojo asmens J. T. reikalavimą dėl likusių žemės sklypo dalių pardavimo valstybinės žemės sklypo, atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas sprendimą motyvavo tuo, kad ieškovės sutuoktinio ir atsakovės susitarimas buvo pasirašytas ir notariškai patvirtintas 1992 m. lapkričio 19 d. Trečiasis asmuo J. T. ne tik neginčija tokio susitarimo buvimą, bet ir jį vykdė – ji 1992 m. sumokėjo investiciniais čekiais už sklypo 2,91 aro plotą. Šalių susitarime kartu išsipirkti visą žemės sklypą sutartomis dalimis, sklypo dydis nėra nurodytas, tačiau atlikus tikslius kadastrinius matavimus paaiškėjo, kad bendrą sklypo plotą sudaro ne 832 kv.m, o 870 kv.m. Papildomas plotas atsirado ne dėl ribų pakeitimo, padidinant sklypą, o dėl buvusio netikslaus matavimo (leidžiama iki 5 proc. paklaida) sklypo ploto.
LR Vyriausybės 1999 m. kovo 09 d. nutarimu Nr. 260, patvirtinta Tvarka, taip pat leidžia gyvenamojo namo bendraturčiams jų naudojamą žemės sklypą pirkti jų sutartomis dalimis. Taigi toks šalių susitarimas neprieštarauja ir dabar galiojančiai LR Vyriausybės nustatytai Tvarkai. Todėl teismas sprendė, kad bendraturtės žemės sklypą turi teisę išsipirkti tomis dalimis, kuriomis buvo sutarta 1992 m. lapkričio 19 d. susitarime, atsakovą įpareigojo sudaryti su bendraturtėmis valstybinės žemės 870 kv. m ploto sklypo pirkimo-pardavimo sutartį pagal susitarime numatytas dalis.
Paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas teismas nurodė, kad faktiškai ginčas dėl išperkamos žemės sklypo dalies vyko ne su buvusia apskrities viršininko administracija ir Nacionaline žemės tarnyba, o tarp gyvenamojo namo bendraturčių – ieškovės G. L. ir trečiojo asmens J. T., todėl teismas, atsižvelgdamas į ginčo pobūdį, šalių bylinėjimosi išlaidas įskaitė tarpusavyje. Vadovaudamasis LR teisingumo ministro įsakymu patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato (padėjėjo) teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio bei sąžiningumo ir protingumo kriterijais, vertindamas šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas, teismas laikė tikslingu jas įskaityti ir bylinėjimosi išlaidų iš viena kitos šalių nepriteisti.
Ieškovė G. L. apeliaciniu skundu prašo skundžiamą teismo sprendimą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų panaikinti ir priteisti iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos išlaidas susijusias su bylos nagrinėjimu: 100 Lt. žyminio mokesčio už ieškinį, 1 300 Lt. advokato pagalbai apmokėti, 236 Lt už 2005 m. žemės sklypo plano parengimą, 50 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.
Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė ieškovei jos turėtų bylinėjimosi išlaidų, toks sprendimas yra nepagrįstas, priimtas neįsigilinus į ieškinyje išdėstytus motyvus, paaiškinimus, neįvertinus byloje pateiktų įrodymų, netinkamai aiškinant ir taikant CPK ir kitas procesines teisės normas.
Apeliantė nurodo, kad jos kreipimąsi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo sąlygojo tai, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius neatliko jo kompetencijai priskirtų veiksmų, t.y. nesudarė su ieškove 65 procentų valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) , pirkimo-pardavimo sutarties. Ginčas byloje tarp šalių vyko atsakovui ir trečiajam asmeniui nepripažinus namo bendraturčių 1992-11-19 susitarimo dėl žemės sklypo pirkimo.
CPK 93 straipsnio 1 dalyje ir 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklė, pagal kurią bylinėjimosi išlaidos priteisiamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Dėl atsakovo veiksmų ji buvo priversta patirti bylinėjimosi išlaidas, kurios patenkinus ieškinį privalo būti kompensuojamos, priešingu atveju būtų pateisintas Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus m. žemėtvarkos skyriaus piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi.
Paduodama ieškinį ieškovė sumokėjo 100 Lt žyminį mokestį ir 1 300 Lt advokato pagalbai apmokėti (pirmosios instancijos teisme nuo 2004 m. atstovavo byloje, rengė procesinius dokumentus ir dalyvavo septyniuose teismo posėdžiuose). Nagrinėjant bylą sumokėjo 236 Lt už žemės sklypo plano papildomą parengimą (b. 1. 242), kuris įrodė, jog 2004-08-30 atlikus žemės sklypo kadastrinius matavimus sklypo plotas padidėjo iki 870 kv.m, bet faktiškai valdomų sklypo dalių proporcija išliko.
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad teismo sprendimo motyvai dėl bylinėjimosi išlaidų nepriteisimo atsakovui yra teisėti ir pagrįsti. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų priteisimą ir teisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas ginčo šalims. Šioje byloje ginčas vyko tarp gyvenamojo namo bendraturčių — ieškovės G. L. ir trečiojo asmens J. T., todėl teismas sprendime teisingai priėjo išvados, jog atsižvelgiant į ginčo pobūdį šalių bylinėjimosi išlaidos turėtų būti įskaitomos tarpusavyje.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.).
Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl bylinėjimosi išlaidų (ieškovės turėtų žyminio mokesčio už ieškinį ir atstovavimo išlaidų, kitų bylinėjimosi išlaidų) atlyginimo iš atsakovo, o ne iš trečiojo asmens pareiškusio savarankiškus reikalavimus.
Ieškovė G. L. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją (šiuo metu Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) sudaryti su ja 65/100 dalių 8,70 arų ploto valstybinės žemės sklypo, suformuoto Vilniaus m. savivaldybės valdybos 2003 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. 179V, pirkimo-pardavimo sutartį.
Trečiasis asmuo J. T. taip pat kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją sudaryti su ja 57/100 dalių, Vilniaus m. savivaldybės valdybos 2003 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. 179V, suformuluoto 8,70 arų ploto valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Teismas 2006 m. balandžio 3 d. nutartimi šiuos reikalavimus sujungė ir nagrinėjo vienoje byloje, laikydamas J. T. trečiuoju asmeniu su savarankiškais reikalavimais.
Teismas patenkino ieškovės ieškinį ir iš dalies trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais J. T. ieškinį - įpareigojo Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos sudaryti pirkimo-pardavimo sutartis su ieškove G. L. dėl 65/100 dalių, o su trečiuoju asmeniu J. T. dėl 35/100 dalių valstybinės žemės 870 kv. m ploto sklypo (unik.Nr. (duomenys neskelbtini) ), esančio (duomenys neskelbtini) . Taip pat teismas nurodė, kad faktiškai ginčas dėl išperkamos žemės sklypo dalies vyko ne su atsakovu byloje Nacionaline žemės tarnyba, o tarp gyvenamojo namo bendraturčių – ieškovės G. L. ir trečiojo asmens J. T., todėl teismas sprendė, kad šalių bylinėjimosi išlaidos susidarė dėl šių šalių veiksmų ir abiejų išlaidas įskaitė tarpusavyje.
Apeliantė nesutinka su sprendimo dalimi dėl išlaidų paskirstymo ir nurodo, kad jos patirtas išlaidas turi atlyginti atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba. Su tokiu skundo argumentu kolegija nesutinka.
Kolegija pažymi, kad įstatyme tiesiogiai nenurodyta apie trečiųjų asmenų, pareiškiančių savarankiškus reikalavimus, teises ir pareigas dėl bylinėjimosi išlaidų, tačiau ir šie proceso dalyviai laikytini bylinėjimosi išlaidų paskirstymo subjektais, nes pagal CPK 47 straipsnio 2 dalį jie turi tokias pačias procesines teises bei pareigas kaip ir šalys, išskyrus tam tikras įstatymo nustatytas išimtis, susijusias su disponavimu ginčo dalyku, tačiau nesusijusias su bylinėjimosi išlaidomis. Be to, trečiųjų asmenų, pareiškiančių savarankiškus reikalavimus, nepripažinimas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo subjektais neatitiktų trečiųjų asmenų instituto paskirties – sudaryti sąlygas nurodytiems asmenims savarankiškai ginti savo teises ir interesus, užtikrinti galimybę spręsti civilines bylas operatyviai ir ekonomiškai.
Bylinėjimosi išlaidų atlyginimo srityje svarbią reikšmę turi kaltė (atsakomybė) dėl proceso. Pagal ją sprendžiama, kam turėtų tekti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo našta. Atsakomybė ir kaltė dėl bylinėjimosi išlaidų nustatoma pagal procesinius šalių santykius, jų procesinį elgesį, t. y. vertinamas bylinėjimosi išlaidų priežastingumas, šalių apdairumas ir rūpestingumas, atliekant procesinius veiksmus, tarp jų ir paduodant ieškinį.
Kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog pirmos instancijos teismas teisingai sprendė, kad faktiškai ginčas vyko tarp namo bendraturčių ieškovės ir trečiojo asmens, nes jos abi paduodamos prašymą dėl žemės sklypo, esančio prie bendraturčių namo išpirkimo iš valstybės, faktiškai nesutarė dėl perkamo sklypo dalių. Tai matyti ir iš ieškovės ir trečiojo asmens ieškinio reikalavimų. Pirmos instancijos teismas nustatė, kad VAVA (vėliau Nacionalinės žemės tarnybos) sprendimas dėl sklypų pardavimo nebuvo priimtas dėl tos priežasties, jog bendraturtės nesutarė dėl perkamų žemės sklypo dalių. Nors teismas priėmė sprendimą ir įpareigojo būtent Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos sudaryti pirkimo-pardavimo sutartis su ieškove G. L. ir trečiuoju asmeniu J. T., tačiau negalima pripažinti, kad nagrinėjamoje byloje atsakomybė ir kaltė dėl bylinėjimosi išlaidų būtų pripažinta atsakovui. Kolegija pažymi, kad teismo sprendimo dalis dėl įpareigojimo atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą sudaryti sutartį nėra kolegijos revizuojama, nes ši sprendimo dalis šalių neapskųsta, todėl dėl jos teisėtumo ir pagrįstumo kolegija nepasisako, antraip būtų išeita už skundo ribų, ką apeliacinės instancijos teismui draudžia įstatymas (CPK 320 str.).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 47 straipsnio 2 dalies nuostata, kad tretieji asmenys, pareiškę savarankišką reikalavimą, turi lygias su šalimis procesines teises ir pareigas, taip pat į aukščiau nurodytas aplinkybes, yra pagrindas pripažinti, kad dėl šioje konkrečioje byloje susidariusių bylinėjimosi išlaidų yra atsakinga ieškovė ir trečiasis asmuo J. T., todėl joms tenka pareiga atlyginti šias išlaidas.
Ieškovė turėjo tokias bylinėjimosi išlaidas: 100 Lt žyminio mokesčio už ieškinį (b.l. 1), 1300 Lt advokato pagalbai apmokėti (b.l. 17-18), 236 Lt žemės sklypo plano parengimas (b.l.242). Trečiasis asmuo J. T. turėjo tokias bylinėjimosi išlaidas: 100 Lt žyminio mokesčio už ieškinį (b.l. 100), 4086 Lt advokato pagalbai apmokėti (b.l.46,47, 243-245). Nors ieškovės reikalavimas patenkintas visiškai, o trečiojo asmens dalinai, tačiau ieškovė turėjo mažesnes bylinėjimosi išlaidas negu trečiasis asmuo, todėl teismas galėjo jų turėtas bylinėjimosi išlaidas palikti asmeniškai šalims, nepriteisiant jų vienai iš kitos.
Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje konkrečioje nagrinėjamoje teisinėje situacijoje pirmosios instancijos teismas, priteisęs ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas iš už šių išlaidų atsiradimą atsakingo trečiojo asmens, tinkamai išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
Apeliantė prašo priteisti jai iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas patirtas apeliacinės instancijos teisme, t.y. 50 Lt žyminio mokesčio sumokėto už apeliacinį skundą. Šis prašymas netenkintinas. Tai pat kolegija pažymi, kad ieškovė apeliaciniu skundu skundė tik sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, todėl toks jos apeliacinis skundas neturėjo būti apmokėtas žyminiu mokesčiu, nes juo buvo skundžiama ta teismo sprendimo dalis, kuria išspręsti procesinio pobūdžio klausimai. Apeliacinio skundo padavimo metu galiojusi CPK redakcija nenumatė, kad paduodant ieškinį (skundą) būtų buvę apmokestinami ne tik materialinio, bet ir procesinio pobūdžio prašymai. Todėl paduodant apeliacinį skundą dėl sprendimo, kuriuo išspręstas tik procesinio pobūdžio klausimas, žyminis mokestis neturėjo būti mokamas.
CPK 87 str. 1 d. 1 p. nustato, kad sumokėtas žyminis mokestis ar jo dalis grąžinamas, kai sumokėta daugiau žyminio mokesčio, negu numato įstatymai, taigi, ir tuo atveju, kai žyminis mokestis yra sumokėtas, nors jo mokėti nereikėjo, teismas jį grąžina. Todėl apeliantei grąžintinas jos sumokėtas už apeliacinį skundą žyminis mokestis.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 str. teisėjų kolegija
n u t a r ė :
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Grąžinti ieškovei G. L. 50 Lt žyminio mokesčio be pagrindo sumokėto už apeliacinį skundą, mokesčio grąžinimą pavedant vykdyti Valstybinei mokesčių inspekcijai.
Teisėjai Romualda Janovičienė
Dalia Kačinskienė
Dainius Rinkevičius