Civilinė byla Nr. e2T-42-381/2017

Teisminio proceso Nr. 2-60-3-00027-2017-0

Procesinio sprendimo kategorija 3.6.6.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 16 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Gintaro Pečiulio ir Egidijos Tamošiūnienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „LATAKKO“ prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Latvijos Respublikos Rygos trečiųjų (arbitražo) teismo 2017 m. sausio 27 d. sprendimą, priimtą byloje Nr. 164/12-2016, suinteresuoti asmenys – mažoji bendrija „Ralistas“ ir D. S..

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi prašymą,

n u s t a t ė :

1. Latvijos Respublikos Rygos trečiųjų (arbitražo) teismas (toliau – ir arbitražo teismas) 2017 m. sausio 27 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 164/12-2016, patenkino ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „LATAKKO“ (toliau – UAB „LATAKKO“ arba pareiškėja) ieškinį – nusprendė išieškoti ieškovei solidariai iš atsakovų mažosios bendrijos „Ralistas“ (toliau – MB „Ralistas“) ir D. S. 11 913,14 Eur skolos, 3 555,96 Eur palūkanų, 1 000 Eur atstovavimo išlaidų bei 604,69 Eur arbitražo teismo proceso išlaidų, iš viso 17 073,79 Eur.
2. Pareiškėja UAB „LATAKKO“ 2017 m. balandžio 18 d. kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą su prašymu pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Latvijos Respublikos Rygos trečiųjų (arbitražo) teismo 2017 m. sausio 27 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 164/12-2016.
3. Pareiškėja nurodė, kad UAB „LATAKKO“ ir MB „Ralistas“ 2014 m. spalio 29 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį. Taip pat UAB „LATAKKO“ ir D. S. 2016 m. vasario 3 d. sudarė laidavimo sutartį, pagal kurią laiduotojas D. S. įsipareigojo atsakyti kreditoriui UAB „LATAKKO“ už MB „Ralistas“ įsipareigojimų, kylančių iš tarpusavio sutarčių, įvykdymą. Pirkimo-pardavimo sutarties 7.5. punkte šalys susitarė, kad bet koks ginčas ar reikalavimas, išplaukiantis iš sutarties ar susijęs su ja ar jos pažeidimu, nutraukimu ar negaliojimu, sprendžiamas šalių susitarimu, o susitarti nepavykus – perduodamas spręsti pagal Latvijos Respublikoje galiojančius norminius teisės aktus ieškovo pasirinkimu Rygos trečiųjų teismui Rygoje arba Verslo trečiųjų teismui Rygoje, arba Justicijos trečiųjų teismui Rygoje. MB „Ralistas“ ir D. S. nevykdant sutartinių įsipareigojimų pagal nurodytas sutartis, pareiškėja kreipėsi į Latvijos Respublikos Rygos trečiųjų teismą su ieškiniu dėl skolos priteisimo. Nagrinėjant bylą atsakovai nedalyvavo teismo posėdyje, tačiau jiems apie iškeltą bylą, arbitro paskyrimą ir bylos nagrinėjimą 2017 m. sausio 27 d. teismo posėdyje buvo tinkamai pranešta. Šalių ginčo objektas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus gali būti arbitražo nagrinėjimo dalykas bei nepriklauso išimtinei Lietuvos Respublikos teismų kompetencijai. Prašomas pripažinti arbitražo teismo sprendimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, viešajai tvarkai.
4. Suinteresuoti asmenys MB „Ralistas“ ir D. S. atsiliepime į pareiškėjos prašymą prašo jį atmesti.
5. Suinteresuoti asmenys nurodė, kad nagrinėjamu atveju yra Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 810 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytas užsienio teismų sprendimų nepripažinimo pagrindas, kadangi teisminio nagrinėjimo metu suinteresuotas asmuo D. S. nebuvo gavęs teismo pranešimų apie ieškinį, atsiliepimo pateikimą ir bylos nagrinėjimą. Tokiu būdu buvo pažeistos D. S. teisė į teisingą (sąžiningą, tinkamą) teismo procesą, teisė būti išklausytam, taip pat ginčo šalių procesinis lygiateisiškumas.
6. 2017 m. gegužės 16 d. teismui pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose pareiškėja UAB „LATAKKO“ nurodė, kad Latvijos Respublikos Rygos trečiųjų teismo registruotomis siuntomis siųsti procesiniai dokumentai (2016 m. gruodžio 22 d. pranešimas apie pareiškėjos pareikštą ieškinį Rygos arbitražo teisme, pasiūlant išreikti nuomonę dėl arbitražo teisėjo kandidatūros, 2017 m. sausio 10 d. šaukimas į teismo posėdį bei 2017 m. sausio 27 d. sprendimas) buvo siųsti abiem suinteresuotiems asmenims. 2017 m. kovo 13 d. Latvijos Respublikos trečiųjų teismo rašto „Dėl pašto siuntų“ duomenimis ieškinio kopija buvo įteikta 2017 m. sausio 2 d. MB „Ralistas“ atstovei J. K., šaukimas į arbitražo teismą 2017 m. sausio 16 d. bei teismo sprendimo nuorašas 2017 m. vasario 20 d. įteiktas MB „Ralistas“ direktoriui D. S.. Taigi, D. S., pasirašiusiam ant įteikimo pažymų, buvo ir/ ar turėjo būti žinoma apie jo ir MB „Ralistas“, kaip solidariai atsakingų asmenų, atžvilgiu pareiškėjos iniciatyva pradėtą procesą Latvijos Respublikos Rygos arbitražo (trečiųjų) teisme. Suinteresuoti asmenys nesiėmė veiksmų, siekiant dalyvauti paminėtame procese.
7. D. S. nuo 1993 m. yra deklaravęs savo nuolatinę gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini). Latvijos Respublikos trečiųjų teismo rašto „Dėl pašto siuntų“ duomenimis teismas visus dokumentus siuntė nurodytu trečiojo asmens adresu, tačiau D. S., žinodamas apie jo atžvilgiu pradėta procesą, neatsiėmė jam teismo siųstų dokumentų iš pašto skyriaus.
8. Minėto pirkimo-pardavimo sutarties 7.5. punkto bei analogiško laidavimo sutarties 7 punkto pagrindu bylą išnagrinėjęs Latvijos Respublikos Rygos trečiųjų teismas pagrįstai sprendime nurodė, kad pagal Latvijos Respublikos arbitražo teismų įstatymo 31 straipsnį ir Rygos arbitražo teismo reglamento 21 punktą laikoma, kad šalys gavo korespondenciją, t. y. pagal šių teisės aktų nuostatas, jeigu teismo dokumentai išsiųsti paštu, laikoma, kad jie gauti septintą dieną po pašto išsiuntimo dienos. Todėl dokumentai suinteresuotiems asmenims įteikti tinkamai.
9. Suinteresuotam asmeniui D. S. nesidomėjus teismo proceso eiga, jam nesigynus, yra akivaizdu, kad jo teisės Latvijos Respublikoje vykusio teismo proceso metu negalėjo būti ir nebuvo pažeistos ar suvaržytos.
10. Suinteresuoti asmenys, nesutikdami su prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, nurodė, kad MB „Ralistas“ finansinė padėtis yra gera, tačiau iš esmės jokių tai pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Suinteresuotų asmenų pateikti 2015 m. metinės apyvartos duomenys iš www.rekvizitai.lt nebeaktualūs ir tai, pareiškėjos nuomone, turėtų būti vertinama kaip siekis nutylėti apie bendrijos galimai sunkią finansinę padėtį.
11. Suinteresuoti asmenys neginčija, kad MB „Ralistas“ turi įsiskolinimą VSDFV, nuo 2017 m. kovo 17 d. bendrijoje nėra dirbančių asmenų ir ji neturi jokio nekilnojamojo ar kito registruotino likvidaus turto. Nurodytos aplinkybės patvirtina ir padidina būsimo galimai pareiškėjai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką.

Prašymas tenkinamas

12. Arbitražas yra visuotinai pripažintas alternatyvus ginčų sprendimo būdas, lygiavertis ginčų sprendimui nacionaliniuose teismuose. Šios alternatyvios jurisdikcijos pagrindas yra šalių laisva valia sudarytas susitarimas perduoti konkrečius ginčus nagrinėti arbitražo teismui, kuriuo šalys ne tik suteikia teisę jų ginčą nagrinėti arbitrams, apsisprendžia dėl arbitraže galimų spręsti ginčų dalyko ir ginčų sprendimui taikytinų taisyklių, bet kartu ir atsisako teisės dėl arbitražiniame susitarime nurodytų ginčų nagrinėjimo kreiptis į bet kurios valstybės teismus. Taigi arbitražo jurisdikcija pagrįsta šalių dispozityvumo ir sutarčių privalomumo principais, ji suteikia šalims galimybę perduoti ginčą nagrinėti šalių pasirinktiems profesionalams. Valstybei teisės aktais įtvirtinus galimybę šalims pasirinkti alternatyvų ginčo sprendimų būdą, šalims sukuriami pagrįsti pasitikėjimo tokiu ginčo sprendimo būdu lūkesčiai, pirmiausia apimantys tai, kad arbitražo teismų priimti sprendimai bus gerbiami ir vykdomi, taigi arbitražų teismų sprendimai gali būti peržiūrimi tik išskirtiniais atvejais, kai vienareikšmiškai pažeistos fundamentalios vertybės. Priešingu atveju, būtų paneigiama arbitražo, kaip alternatyvaus ginčų sprendimo būdo, esmė.
13. Užsienio arbitražo sprendimo pripažinimas yra teisinės galios šiam sprendimui suteikimas Lietuvos Respublikoje, jo prilyginimas nacionalinio teismo ar arbitražo sprendimui. Tik pripažintas užsienio arbitražo sprendimas sukelia teisinius padarinius Lietuvos Respublikoje, įgyja res judicata galią ir gali būti vykdomas (CPK 809 straipsnio 1 dalis, Komercinio arbitražo įstatymo 51 straipsnio 4 dalis). Lietuvos Respublikoje užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo sąlygas nustato 1958 m. Niujorko konvencija dėl užsienio teismų ir arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo (CPK 810 straipsnio 6 dalis, Komercinio arbitražo įstatymo 51 straipsnio 1 dalis).
14. Tiek pagal galiojančias CPK ir Komercinio arbitražo įstatymo nuostatas, tiek pagal suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, teismui, sprendžiančiam užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo tokį sprendimą vykdyti klausimus, suteiktos aiškiai apibrėžtos arbitražo teismo sprendimo tikrinimo galios. Pirma, Niujorko konvencijos V straipsnyje numatytas baigtinis galimų arbitražo teismo sprendimo nepripažinimo pagrindų sąrašas, todėl užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo ir leidimo vykdyti procedūra reiškia Niujorko konvencijos V straipsnyje įtvirtintų pagrindų buvimo ar nebuvimo patikrinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2002; 2011 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2011). Antra, net ir vertinant arbitražo teismo sprendimą remiantis Niujorko konvencijos V straipsnyje išvardytais pagrindais, teismo atliekamas vertinimas jokiais atvejais negali būti toks išsamus, kad prilygtų arbitražo teismo sprendimo ar kai kurių jame nagrinėtų klausimų peržiūrėjimui iš esmės. Taigi teismas, nagrinėjantis arbitražo teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti klausimą, neturi teisės nagrinėti bylą iš esmės, aiškintis, ar arbitrai teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar teisingai ištyrė bei įvertino įrodymus, ar tinkamai taikė teisės normas ir pan.
15. Bendrasis draudimas, atliekant užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo procedūrą, peržiūrėti sprendimą iš esmės, išreiškia arbitražo, kaip alternatyvaus valstybiniams teismams ginčų sprendimo būdo, esmę. Toks peržiūrėjimas reikštų, kad, nepaisant to, jog šalių ginčas išspręstas jų pasirinktu būdu, vėliau atliekama visapusiška teisminė kontrolė pakeistų alternatyvioje jurisdikcijoje priimtą sprendimą. Galimybė peržiūrėti arbitražo sprendimą paneigtų sutartinį ir privatų arbitražo procedūros pobūdį bei neleistų šalims pasinaudoti tais privalumais, kurių šalys siekė perduodamos ginčą spręsti arbitražui. Kaip yra pažymėjęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, efektyvaus arbitražo interesus atitinka tai, kad arbitražo sprendimų peržiūrėjimas turėtų būti ribotos apimties ir kad sprendimo panaikinimas ar atsisakymas jį pripažinti būtų galimas tik išskirtinėmis aplinkybėmis (1999 m. birželio 1 d. sprendimas, priimtas byloje Nr. C-126/97 Eco Swiss China Time Ltd v. Benneton International NV). Tačiau šis draudimas nereiškia, kad teismas arbitražo sprendimo pripažinimo procese neturi susipažinti su arbitražo sprendimo turiniu ir išanalizuoti jo motyvus, siekiant įsitikinti, ar neegzistuoja Niujorko konvencijoje nustatyti arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindai. Draudimas iš esmės peržiūrėti užsienio arbitražo sprendimą ir teismo pareiga patikrinti atsisakymo pripažinti tokį sprendimą pagrindų buvimą sistemiškai dera ir vienas kitam neprieštarauja, nes atlikdamas tokią patikrą teismas negali pakeisti arbitražo nustatytų faktinių aplinkybių kitomis aplinkybėmis bei atlikti kitokią tų aplinkybių teisinę kvalifikaciją, nei ją atliko arbitražo teismas. Kartu šalių pasirinktas ginčo sprendimo būdas arbitražu neturėtų sukurti sąlygų pažeisti fundamentalias viešosios tvarkos taisykles, todėl užsienio arbitražo sprendimo analizė galima tokiu mastu, kiek ji skirta įvertinti galimą viešosios tvarkos pažeidimą. Jei viešosios tvarkos pažeidimas negali būti visapusiškai įvertintas vien susipažinus su arbitražo sprendimo turiniu ir šį pažeidimą lemia arbitražo neanalizuotos aplinkybės bei jo netirti įrodymai, sprendimo pripažinimą atliekantis teismas gali įtraukti į savo vertinimą faktus, kurių nevertino arbitražas, priimdamas sprendimą, ir tirti įrodymus, kurių jis netyrė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2014).
16. Tarptautinio komercinio arbitražo praktikoje išskiriami du esminiai principai, kurie yra itin aktualūs vertinant arbitražinio susitarimo (arbitražinės išlygos) galiojimą. Pirma, arbitražinis susitarimas yra atskirtas, autonomiškas ir nepriklausomas nuo pagrindinės sutarties (autonomiškumo principas). Arbitražinės išlygos autonomiškumas reiškia, kad arbitražo teismui pagal savo kompetenciją nusprendus, kad sutartis, kurioje įtvirtinta arbitražinė išlyga, yra niekinė, arbitražinė išlyga yra išsaugoma, nes dėl pagrindinės sutarties negaliojimo ji automatiškai nėra pripažįstama negaliojančia, o arbitražo teismas nepraranda jurisdikcijos. Antra, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje įtvirtinta kontinentinės teisės valstybėse visuotinai pripažįstama arbitražo teisė spręsti dėl savo kompetencijos, taip pat arbitražinio susitarimo galiojimo klausimus (kompetencijos – kompetencijos doktrina). Taigi, kompetencijos–kompetencijos doktrina arbitražo teismui suteikia galimybę spręsti dėl savo kompetencijos. Kaip nurodyta kasacinio teismo praktikoje, tai taip pat reiškia, kad bendrosios kompetencijos teismas paprastai negali spręsti arbitražo kompetencijos klausimo, kol arbitrai nepriims sprendimo. Arbitražo teisė spręsti dėl savo jurisdikcijos įtvirtinta UNCITRAL tarptautinio komercinio arbitražo pavyzdinio įstatymo 16 straipsnyje, Komercinio arbitražo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje. Tai, kad arbitražas visų pirma pats sprendžia dėl savo jurisdikcijos, pripažįstama ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-612/2004; 2010 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-64/2010; 2013 m. spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2013).
17. 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinti pagrindai, kurie yra taikomi tik tada, kai to reikalauja arbitražo šalis, prieš kurią yra priimtas prašomas pripažinti ir leisti vykdyti užsienio valstybės arbitražo teismo sprendimas. Todėl būtent šiai šaliai tenka pareiga įrodyti aplinkybes, sudarančias užsienio valstybės arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindą. 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalis numato, kad užsienio valstybėje priimtą arbitražo sprendimą pripažinti ar leisti vykdyti gali būti atsisakyta kai prašo ta pusė, prieš kurią jis nukreiptas, tik tada, jei ši pusė pateikia tos vietos, kur prašoma pripažinti ir vykdyti, kompetentingoms valdžios institucijoms įrodymą, kad: a) II straipsnyje nurodyto susitarimo pusės pagal joms taikomą įstatymą buvo kuriuo nors mastu neveiksnios arba šis susitarimas negalioja pagal įstatymą, kuriam pusės tą susitarimą subordinavo, o nesant tokio nurodymo – pagal tos šalies, kur buvo padarytas sprendimas, įstatymą, arba b) pusei, prieš kurią padarytas sprendimas, nebuvo reikiamai pranešta apie arbitro paskyrimą ar apie arbitražo nagrinėjimą arba dėl kitų priežasčių ši pusė negalėjo pateikti savo pasiaiškinimų, arba c) nurodytasis sprendimas buvo padarytas dėl ginčo, kurio nenumato arbitražinis susitarimas arba neapima arbitražinio susitarimo ar arbitražinės išlygos sutartyje sąlygos, arba tame sprendime yra nuostatų tokiais klausimais, kurių neapima arbitražinis susitarimas ar arbitražinė išlyga sutartyje; tačiau jeigu nuostatai tais klausimais, kuriuos apima arbitražinis susitarimas ar išlyga, gali būti atskirti nuo tų, kurių neapima šis susitarimas ar išlyga, tai ta arbitražo sprendimo dalis, kurioje yra nuostatai arbitražinio susitarimo ar arbitražinės išlygos sutartyje apimamais klausimais, gali būti pripažįstama ir vykdoma, arba d) arbitražo institucijos sudėtis ar arbitražo procesas neatitiko pusių susitarimo arba, nesant tokio susitarimo, neatitiko tos šalies, kurioje vyko arbitražas, įstatymų, arba e) sprendimas pusėms dar nebuvo galutinis arba jo vykdymą panaikino ar sustabdė tos šalies, kurioje jis buvo padarytas, arba tos šalies, kurios įstatymai taikomi, kompetentinga valdžios institucija.
18. Nagrinėjamu atveju suinteresuoti asmenys prašo atsisakyti pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Latvijos Respublikos Rygos trečiųjų (arbitražo) teismo 2017 m. sausio 27 d. sprendimą 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies b) punkte numatytu pagrindu, kadangi, anot jų, suinteresuotas asmuo D. S. nebuvo tinkamai informuotas apie prieš jį vykusį arbitražo procesą.
19. Kitų 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalyje numatytų užsienio valstybės arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindų, suinteresuoti asmenys neįrodinėja, todėl teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.
20. Bylos duomenys patvirtina, kad prašomas pripažinti ir leisti vykdyti Rygos arbitražo teismo sprendimas priimtas 2017 m. sausio 27 d. teismo posėdyje dalyvaujant ieškovės UAB „LATAKKO“ atstovui. Atsakovai MB „Ralistas“ ir D. S. teismo posėdyje nedalyvavo. Remiantis prašomo pripažinti ir leisti vykdyti Rygos arbitražo teismo sprendimo duomenimis, 2016 m. gruodžio 22 d. atsakovams buvo išsiųstas pranešimas apie ieškinio pareiškimo gavimą su pasiūlymu pateikti atsiliepimą į ieškinį ir išreikšti savo nuomonę dėl arbitražo teisėjo kandidatūros. Remiantis Latvijos Respublikos arbitražo teismų įstatymo 31 straipsniu ir Rygos arbitražo teismo reglamento 21 punktu buvo laikoma, kad šalys gavo arbitražo teismo jiems išsiųstą korespondenciją. Apie arbitražo teismo posėdžio, kuris įvyko 2017 m. sausio 27 d., vietą ir laiką atsakovams buvo pranešta 2017 m. sausio 10 d. išsiunčiant jiems arbitražo teismo šaukimus. Atsakovai į arbitražo teismo posėdį neatvyko, atstovų neatsiuntė. Bylą nagrinėjantis arbitražo teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovai be pateisinamos priežasties neatvyko į arbitražo teismo posėdį, nusprendė bylą nagrinėti atsakovams nedalyvaujant (Latvijos Respublikos arbitražo teismų įstatymo 46 straipsnis, Reglamento 37 punktas, 51 punkto 2 dalies 1 papunktis).
21. Pareiškėja kartu su prašymu pripažinti ir leisti vykdyti Rygos arbitražo teismo sprendimą pateikė arbitražo teismo 2017 m. kovo 13 d. pranešimą su atsakovams siųstos pašto korespondencijos ataskaita bei šioje ataskaitoje nurodytus duomenis patvirtinančiais įrodymais (teismo pranešimus, šaukimus, pašto korespondencijos išsiuntimo pranešimus, pašto korespondencijos registrų išrašus ir kt.).
22. Pareiškėjos pateiktais duomenimis nustatyta (b. l. 28-60):
1. Ieškinys kartu su arbitražo teismo pranešimu apie ieškinio pareiškimo gavimą atsakovams MB „Ralistas“ (adresu Aguonų g. 5, Vilnius) ir D. S. (adresu (duomenys neskelbtini) registruota pašto siunta buvo išsiųstas 2016 m. gruodžio 22 d. Atsakovui MB „Ralistas“ siųsti dokumentai buvo įteikti tinkamai – įmonės atstovei J. K.. Atsakovui D. S. siųsta korespondencija grįžo neįteikta su pašto žyma „neatsiėmė“.
2. Arbitražo teismo šaukimai į 2017 m. sausio 27 d. posėdį atsakovams MB „Ralistas“ ir D. S. tais pačiais adresais buvo išsiųsti 2017 m. sausio 10 d. Atsakovui MB „Ralistas“ arbitražo teismo šaukimas buvo įteiktas tinkamai – įmonės vadovui D. S.. Pastarajam asmeniškai siųsta korespondencija grįžo neįteikta su pašto žyma „neatsiėmė“. Išsiųstuose arbitražo teismo šaukimuose atsakovams buvo išaiškinta, kad neatvykus į arbitražo teismo posėdį be pateisinamos priežasties byla gali būti išnagrinėta atsakovams nedalyvaujant, remiantis byloje turimais įrodymais.
3. Arbitražo teismo sprendimas atsakovams MB „Ralistas“ ir D. S. tais pačiais adresais buvo išsiųstas 2017 m. vasario 14 d. Atsakovui MB „Ralistas“ arbitražo teismo sprendimas buvo įteiktas tinkamai – įmonės vadovui D. S.. Pastarajam asmeniškai siųsta korespondencija taip pat grįžo neįteikta.
23. Lietuvos apeliacinis teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai formuojamoje teismų praktikoje bylose dėl užsienio valstybių teismų ir arbitražų sprendimų pripažinimo ir leidimo juos vykdyti, tiek nagrinėdami bylas dėl Europos Sąjungos teismų sprendimų pripažinimo, tiek bylose dėl užsienio valstybių, su kuriomis Lietuvos Respublika yra sudariusi tarptautines dvišales sutartis dėl teisinių santykių ir teisinės pagalbos civilinėse bylose, teisingumo įstaigų sprendimų pripažinimo, tiek ir tų užsienio valstybių, su kuriomis atitinkamos sutartys nėra sudarytos, tiek sprendžiant užsienio valstybių arbitražų sprendimų pripažinimo klausimus, yra pasisakę dėl sąlygų, kurias nustačius, šalies informavimas apie užsienio valstybėje inicijuotą teismo ar arbitražo procesą yra laikomas tinkamu ir neprotingu būdu nesuvaržančiu šios šalies teisių ir teisėtų interesų. Vadovaujantis minėta teismų praktika, atliekant asmens informavimo apie teismo ar arbitražo procesą, bylos iškėlimo ar jiems lygiaverčių procesinių dokumentų įteikimo šiam asmeniui tinkamumo vertinimą, turi būti nustatoma, ar konkrečiu atveju buvo pasiekta minėto proceso teisės instituto paskirtis – užtikrintas realus asmens žinojimas apie užsienio valstybėje inicijuotą teismo procesą, ar informavimo ir procesinių dokumentų įteikimo būdas ir laikas neužkirto šiam asmeniui kelio veiksmingai naudotis atitinkamos valstybės proceso teisės aktuose įtvirtintomis teisėmis (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. nutartis, priimta byloje Nr. 2T-20/2012, 2015 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. Nr. 2T-11/2015 ir kt.). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad teismo šaukimo įteikimo sąlyga yra svarbi ne tuo, kad asmuo informuojamas apie kiekvieną posėdį, o tuo, kad jam pranešama apie vykstantį prieš jį procesą, todėl taikant šį atsisakymo pripažinti užsienio teismo sprendimą pagrindą būtina išsiaiškinti, ar asmuo žinojo apie vykstantį teismo procesą ir ar nepranešimas arba netinkamas pranešimas užkirto kelią dalyvauti byloje ir iš esmės pažeidė jo teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugsėjo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2000). Tokio aiškinimo tikslas yra atimti iš atsakovo galimybę piktnaudžiauti savo procesinėmis teisėmis tokiu būdu, kad jis neįsitraukia į ginčo nagrinėjimą teisme, motyvuodamas tuo, jog jo informavimas apie proceso pradžią turėjo formalių procesinių trūkumų (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. birželio mėn. 29 d. nutartis, priimta byloje Nr. 2T-13/2009, 2015 m. sausio 26 d. nutartis, priimta byloje Nr.2T-20-381/2015). Užsienio valstybės arbitražo (teismo) sprendimo pripažinimo klausimą nagrinėjantis teismas, spręsdamas apie asmens informavimą apie užsienio valstybėje inicijuotą teismo ar arbitražo procesą, kurio šalis jis yra, privalo nustatyti: 1) ar užsienio valstybės teismas (arbitražas) užtikrino realų asmens žinojimą apie užsienio valstybėje vykusį teismo (arbitražo) procesą, kurio šalis jis yra; 2) ar informavimo ir procesinių dokumentų įteikimo būdas ir laikas neužkirto šiam asmeniui kelio veiksmingai naudotis užsienio valstybės procesiniuose teisės aktuose įtvirtintomis teisėmis (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2T-20/2012 ir kt.). Tuo atveju, jeigu sprendžiant užsienio valstybės arbitražo (teismo) sprendimo pripažinimo klausimą nustatoma, jog minėtas tikslas pasiektas, t. y. asmuo, prieš kurį užsienio valstybėje buvo inicijuotas teismo (arbitražo) procesas, bent vieną kartą laiku bei tokiu būdu, kuris jam leido suprasti teismo procesą inicijavusio asmens reikalavimo esmę, buvo informuotas apie procesą, laikoma, jog jis turėjo realią galimybę šiame procese dalyvauti ir jame gintis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugsėjo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2000; 2009 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2009; Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 26 d. nutartis, priimta byloje Nr.2T-34/2013 ir kt.).
24. Šios nutarties 16 punkte nustatytos faktinės aplinkybės, pagrįstos byloje esančiais įrodymais, paneigia suinteresuotų asmenų teiginius, kad vienas iš jų tinkamai ir laiku nebuvo informuotas apie prieš jį inicijuotą arbitražo teismo procesą ir tai pastarajam sutrukdė gintis nuo jam pareikštų reikalavimų. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju, kai abu suinteresuoti asmenys tiesiogiai tarpusavyje yra susiję (D. S. yra MB „Ralistas“ direktorius) teismo procesinių dokumentų net vienam iš jų įteikimas yra prilyginamas tinkamam abiejų informavimui (CPK 123 straipsnio 2 ir 4 dalys). Vien suinteresuotų asmenų deklaratyvūs teiginiai, kad D. S. nebuvo gavęs teismo pranešimų apie ieškinį, atsiliepimo pateikimą ir bylos nagrinėjimą, nesudaro pagrindo išvadai, kad pastarasis nežinojo apie prieš jį inicijuotą teisminį procesą, kadangi pats D. S., kaip MB „Ralistas“ direktorius, priėmė įmonei adresuotus teismo procesinius dokumentus (teismo šaukimą, prašomą pripažinti sprendimą), todėl žinojo apie prieš jį ir jo vadovaujamą įmonę inicijuotą teisminį procesą.
25. Suinteresuoti asmenys, žinodami apie prieš juos pradėtą arbitražo procesą, pozicijų dėl jiems pareikštų reikalavimų arbitražo teismui nepateikė, į arbitražo teismo posėdį neatvyko, neinformavo arbitražo teismo apie objektyvias neatvykimo priežastis, nepasinaudojo arbitražo teismo sprendimo apskundimo pagal nacionalinės (Latvijos Respublikos) teisės aktus galimybe. Nurodyti duomenys patvirtina, kad suinteresuoti asmenys, žinodami apie jų atžvilgiu vykstantį teismo procesą bei turėdami realią galimybę jame dalyvauti bei pasinaudoti kitomis užsienio valstybės procesiniuose įstatymuose įtvirtintomis teisių gynybos priemonėmis, tarp jų – apskųsti arbitražo teismo sprendimą, priimtą teismo posėdyje jiems nedalyvaujant, ir taip siekti jo peržiūrėjimo, nepasinaudojo šiomis priemonėmis dėl pačių neveikimo.
26. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti arbitražo bylos nagrinėjimo metu buvus aplinkybių, kurios galėtų lemti Latvijos Respublikos Rygos trečiųjų (arbitražo) teismo 2017 m. sausio 27 d. sprendimo nepripažinimo pagrindų, numatytų 1958 m. Niujorko Konvencijos V straipsnio 1 dalies b) punkte, konstatavimą.
27. 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalyje įtvirtinti užsienio valstybės arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindai, dėl kurių buvimo teismas turi spręsti ex officio, t. y. kiekvienu atveju, nepriklausomai, ar šalis, prieš kurią nukreiptas užsienio valstybės arbitražo sprendimas, jais remiasi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2002; 2002 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2002; 2011 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2011).
28. Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies a) punkte nurodyta, kad arbitražo teismo sprendimą pripažinti ir vykdyti gali būti atsisakoma, kai ginčo objektas pagal šalies, kurioje prašoma pripažinti ir vykdyti arbitražo teismo sprendimą, įstatymus negali būti arbitražo dalyku. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija tokių aplinkybių nenustatė ir šio atsisakymo pripažinti arbitražo teismo sprendimą pagrindo buvimas nėra keliamas byloje. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo objektas – skolos priteisimas, kylantis iš tarp šalių susiklosčiusių tiekimo (pirkimo-pardavimo) sutartinių teisinių santykių, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus gali būti arbitražo nagrinėjimo dalykas. Komercinio pobūdžio ginčas arbitražo byloje kilęs tarp privačių asmenų, taigi nekyla abejonių dėl tokio ginčo arbitruotinumo (Komercinio arbitražo įstatymo 12 straipsnis).
29. Vadovaujantis Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b) punktu, užsienio arbitražo sprendimą gali būti atsisakoma pripažinti ir leisti vykdyti tuo atveju, kai to sprendimo pripažinimas ir vykdymas prieštarauja šios šalies viešajai tvarkai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai formuojamoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje yra nurodęs, kad sąvoka „viešoji tvarka“ tarptautinio arbitražo doktrinoje ir praktikoje aiškinama kaip tarptautinė viešoji tvarka, apimanti fundamentalius sąžiningo proceso principus, taip pat imperatyviąsias teisės normas, įtvirtinančias pagrindinius ir visuotinai pripažintus teisės principus (Lietuvos Aukščiausiojo 2004 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-612/2004; 2006 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-179/2006). Dėl to ne bet koks prieštaravimas imperatyviosioms Lietuvos Respublikos teisės normoms gali būti pakankamas pagrindas atsisakyti pripažinti užsienio arbitražo sprendimą. Viešosios tvarkos pažeidimu pripažįstami atvejai, kai nustatoma, kad užsienio arbitražo sprendimo pripažinimas ir vykdymas prieštarautų Konstitucijos įtvirtintiems pagrindiniams teisės principams ir moralės normoms, pripažįstamiems tarptautiniu mastu, taip pat kai arbitražo sprendimas ar arbitražinis susitarimas išgautas prievarta, apgaule ar grasinimu ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2008; 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2014).
30. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta anksčiau, ir byloje nesant jokios informacijos apie akivaizdžius tarptautinei viešajai tvarkai prieštaraujančius šalių veiksmus, taip pat įvertinus trečiųjų (arbitražo) teismo sprendimo turinį, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo teigti, kad, pripažinus trečiųjų (arbitražo) teismo sprendimą Lietuvos Respublikoje, atsirastų tokie teisiniai padariniai, kurie būtų nesuderinami su tarptautine viešąja tvarka. Asmens kreipimasis į užsienio trečiųjų (arbitražo) teismą, siekiant įgyvendinti teisę į ginčo išnagrinėjimą arbitražiniame susitarime nustatytu ginčų sprendimo būdu, pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes negali būti laikomas prieštaraujančiu tarptautinei viešajai tvarkai Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b) punkto prasme. Net jei toks pareiškėjos elgesys galėtų būti laikomas negalimu pagal nacionalinę teisę, vien tik šis faktas, nesant kitų svarių asmens nesąžiningumo įrodymų, taip pat negalėtų būti laikomas kėsinimusi į fundamentalias visuomenės vertybes.
31. Kadangi nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta Niujorko konvencijos V straipsnyje nurodytų trečiųjų (arbitražo) teismo sprendimo nepripažinimo pagrindų, teisėjų kolegija sprendžia, kad Latvijos Respublikos Rygos trečiųjų (arbitražo) teismo 2017 m. sausio 27 d. sprendimas dėl 17 073,79 Eur skolos priteisimo iš suinteresuotų asmenų MB „Ralistas“ ir D. S. yra pripažintinas ir leidžiama jį vykdyti Lietuvos Respublikoje.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

32. Bylos nagrinėjimo metu pareiškėja pateikė Lietuvos apeliaciniam teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti suinteresuotiems asmenims MB „Ralistas“ ir D. S. priklausantį nekilnojamąjį turtą, kilnojamąjį turtą ir (ar) turtines teises, o šio turto nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas, priklausančias suinteresuotiems asmenims arba esančias pas suinteresuotus asmenis arba trečiuosius asmenis, bendrai 17 073,79 Eur sumai, uždraudžiant areštuotu turtu disponuoti.
33. Prašyme pareiškėja nurodė, kad prašomu pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje užsienio valstybės trečiųjų (arbitražo) teismo sprendimu priteista 17 073,79 Eur suma suinteresuotiems asmenims yra didelė ir neabejotinai objektyviai gali padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką. Šią riziką didina ir suinteresuotų asmenų nesąžiningas elgesys, kuris pasireiškia atsisakymu geranoriškai vykdyti sprendimą ir grąžinti skolą.
34. Suinteresuoti asmenys su pareiškėjos prašymu taikyti jų atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones nesutiko ir nurodė, kad vien priteista įsiskolinimo suma nesudaro pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Įmonė vykdo sezoninę veiklą, dirba pelningai.
35. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi teismas dalyvaujančių byloje ar kitų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma, turi preliminariai (lot. „prima facie“) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Jeigu preliminariai įvertinęs pareikštus reikalavimus ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas galėtų būti priimtas, turėtų būti sprendžiama, ar egzistuoja kitos sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-783/2012).
36. Teismų praktikoje taip pat pažymima, kad laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – asmens, kuriam jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas – suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą, todėl asmeniui, kuris teismui teikia tokį prašymą, tenka pareiga pagrįsti tokių priemonių taikymo būtinumą. Vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo prieš kitą šalį ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo paties pareiškėjo valios. Deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti taip pat nesudaro pagrindo varžyti kito asmens teises (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1329/2014; 2014 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1637/2014). Siekdamas užtikrinti byloje pareikštų reikalavimų įvykdymą, teismas turėtų taikyti tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios yra būtinos bei realiai gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo tinkamą įvykdymą, ir netaikyti priemonių, kurios teismo sprendimo tinkamam įvykdymui užtikrinti nėra būtinos (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1728/2014; 2014 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1637/2014).
37. CPK 144 straipsnio 3 dalis nustato, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos bet kurioje civilinio proceso stadijoje. Ši teisės norma, be kita ko, reiškia, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas gali būti sprendžiamas ir įsiteisėjusių užsienio valstybės teismo, taip pat užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo bei leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje procese ir tokių sprendimų faktinio vykdymo procese (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2T-31/2014, 2014 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2T-2T-69/2014).
38. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad pareiškėjos prašymas pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Latvijos Respublikos Rygos trečiųjų (arbitražo) teismo 2017 m. sausio 27 d. sprendimą, prima facie yra pagrįstas.
39. Tuo tarpu spręsdama dėl realios grėsmės būsimo sprendimo įvykdymui, teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjos argumentais, jog šią riziką lemia vien prašomu pripažinti ir leisti vykdyti sprendimu priteistos sumos dydis bei ta aplinkybė, jog suinteresuoti asmenys nemoka arbitražo teismo sprendimu priteistos skolos.
40. Naujausioje Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje yra pasisakoma, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti ar netaikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių, o tik padeda išsaugoti atsakovo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės, ir vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti ir panašūs atvejai (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartį civilinėje byloje 2-28-407/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1084-464/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016 ir kt.). Taigi ir šiuo atveju vien priteista didelė suma savaime nesuponuoja grėsmės būsimo sprendimo įvykdomumui, o ši aplinkybė galėtų būti reikšminga tuo atveju, jei kiti byloje esantys įrodymai sudarytų pagrindą spręsti dėl asmens nesąžiningumo. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad ginčo sumos dydis yra vertinamoji kategorija, pareiškėja nepateikė jokių duomenų apie tai, kad nagrinėjamu atveju suinteresuotiems asmenims ši suma yra didelė.
41. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, kad asmuo nevykdo teismo sprendimo, kai nėra aiškios jokios tokio elgesio aplinkybės ar priežastys, nesudaro pagrindo teigti, jog asmuo yra nesąžiningas, dėl ko egzistuoja reali grėsmė būsimo sprendimo įvykdymui. Kadangi galiojantys įstatymai asmens nesąžiningumo nepreziumuoja, darytina išvada, jog grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui kaip būtinoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga šiuo atveju neįrodyta (CPK 178 straipsnis).
42. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad visais atvejais, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, reikšmingas yra proporcingumo ir šalių lygiateisiškumo principų įgyvendinimo užtikrinimas. Proporcingumo, ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, kadangi šalys civiliniame procese yra lygios ir vien pareiškimo pateikimas, nepateikus įrodymų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog suinteresuoti asmenys galimai vengs vykdyti teismo sprendimą arba atlieka ar atliks ateityje veiksmus, kuriais siekiama sumažinti galimybes įvykdyti teismo sprendimą, nesudaro pagrindo varžyti suinteresuotų asmenų teisių taikant laikinąsias apsaugos priemones.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, taip pat atsižvelgusi į abiejų šalių interesų pusiausvyros principą, atmeta pareiškėjos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo suinteresuotiems asmenims.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

43. Patenkinus prašymą pripažinti bei leisti vykdyti Latvijos Respublikos Rygos trečiųjų (arbitražo) teismo 2017 m. sausio 27 d. sprendimą dėl 17 073,79 Eur skolos priteisimo iš suinteresuotų asmenų MB „Ralistas“ ir D. S., pareiškėja įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Teismui pateikti dokumentai (tarptautinio mokėjimo pavedimai, sąskaitos už procesinių dokumentų vertimą) įrodo, kad pareiškėja patyrė 340 Eur bylinėjimosi išlaidų. Bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš suinteresuotų asmenų lygiomis dalimis po 170 Eur.

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, 810 straipsnio 6 dalimi, 8111, 813, straipsniais, Lietuvos Respublikos Komercinio arbitražo įstatymo 51 straipsniu, 144 straipsniu, 145 straipsnio 2 dalimi, 147 straipsniu,

n u t a r i a :

Pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Latvijos Respublikos Rygos trečiųjų (arbitražo) teismo 2017 m. sausio 27 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 164/12-2016, kuriuo patenkintas ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „LATAKKO“ ieškinys – nuspręsta išieškoti ieškovei solidariai iš atsakovų mažosios bendrijos „Ralistas“ ir D. S. 11 913,14 Eur skolos, 3 555,96 Eur palūkanų, 1 000 Eur atstovavimo išlaidų bei 604,69 Eur arbitražo teismo proceso išlaidų, iš viso 17 073,79 Eur.

Atmesti pareiškėjos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo suinteresuotiems asmenims.

Priteisti iš mažosios bendrijos „Ralistas“ (j. a. k. 303220136) ir D. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) pareiškėjai uždarajai akcinei bendrovei „LATAKKO“ (j. a. k. 302531472) 340 Eur (tris šimtus keturiasdešimt eurų) (po 170 Eur (vieną šimtą septyniasdešimt eurų) iš kiekvieno) bylinėjimosi išlaidų.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos ir per 30 dienų gali būti skundžiama kasaciniu skundu Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, išskyrus nutarties dalį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Teisėjai                                                         Artūras Driukas

                                                                      Egidija Tamošiūnienė

Gintaras Pečiulis