Civilinė byla Nr. 2-2797-772/2011
Teisminio proceso Nr. 2-07-3-00794-2011-6
Procesinio sprendimo kategorija: 21.1.; 35.3.6.; 42.1.; 50.1.; 50.11..6.; 116.1.
(S)
ŠIAULIŲ MIESTO APYLINKĖS TEISMAS
S P R E N D I M A S
Lietuvos Respublikos vardu
2011 m. lapkričio 07 d.
Šiauliai
Šiaulių miesto apylinkės teismo teisėjas Jonas Stubrys,
sekretoriaujant Dainorai Mažonaitei,
dalyvaujant ieškovo UAB Topplastas atstovui adv. M. P. ir atsakovo UAB Odos gaminiai ir ko atstovui adv. G. Žičkui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB Topplastas ieškinį atsakovui UAB Odos gaminiai ir ko dėl skolos už parduotas prekes, delspinigių, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė:
Ieškovas pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo 2 265,75 Lt skolos už parduotas prekes, 81,57 Lt delspinigių, 6 proc. dydžio palūkanas nuo priteistos sumos ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas ieškinyje nurodė, kad tarp ginčo šalių ilgą laiko tarpą yra susiklosčiusi pirkimo - pardavimo santykių praktika, kada atsakovas už ieškovo pristatytas prekes atsiskaitydavo pagal išrašytas PVM sąskaitas - faktūras. Iki 2007-06-22 atsakovas laiku ir tinkamai vykdė savo prievoles, tačiau pagal PVM sąskaitą - faktūrą Nr. TOP 002007593 2 265,75 Lt dydžio įsiskolinimo atsakovas nėra padengęs ir ieškinio teikimo teismui dieną. Atsakovo atstovas ne kartą žodžiu bendraudamas su ieškovo įgaliotu asmeniu ginčijo prievolę padengti įsiskolinimą teigdamas, jog jokių prekių iš ieškovo nėra pirkęs, tačiau kaip matyti iš teismui pateiktos PVM sąskaitos - faktūros, tokie jo teiginiai akivaizdžiai prieštarauja tikrajai faktinei situacijai. Atsakovo atstovas, pasirašydamas ant išrašytos PVM sąskaitos-faktūros, kurioje buvo aiškiai nurodomos pristatytos prekės bei suma, kurią atsakovas privalo sumokėti ieškovui, pats patvirtino gavęs prekes. Todėl argumentas, jog jokių prekių ieškovas atsakovui nėra pateikęs turi būti atmestas kaip akivaizdžiai nepagrįstas.
Vadovaujantis įstatymo deklaruojama prievolės pabaiga, kuri siejama su tinkamu jos įvykdymu, atsakovas nebesaistomas prievolinių santykių, kuomet sumoka visą skolą. Atsakovas skolos nepadengė ir šiuo atveju laikomas pažeidusiu prievolę, kas sąlygoja mūsų kreipimąsi į teismą pagal atsakovo buveinės vietą. Ieškinys paduodamas Šiaulių miesto apylinkės teismui.
Vadovaujantis LR CK 6.38 str. bei 2007-07-20 sutartimi ieškovas turi teisę kartu su skolą reikalauti išmokėti ir jam priklausančius delspinigius, kurie sudaro 81,57 Lt. Taip pat pagal LR CK 6.37 str. 2 d. ieškovas teisę ir į 6 proc. dydžio procesines palūkanas nuo ieškinio pateikimo teismui dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos, bei teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Vadovaujantis išdėstytu, LR CK 6.37 str. 2 d., 6.38 str. bei LR CPK 111 str. ieškovas teismo prašė:
1. Priteisti iš atsakovo 2 265,75 Lt skolos ir 81,57 Lt delspinigių bei 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.
2. Priteisti iš atsakovo ieškovo naudai visas teismo ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas pasiruošimo bylos nagrinėjimui metu pateikė teismui papildomus paaiškinimus susijusius su šios bylos nagrinėjimu bei atsikirtimais į atsakovo pateiktus argumentus išdėstytus atsiliepime. Pastarajame procesiniame dokumente ieškovas nurodė šiuos motyvus:
1. Iš prekių apyvartos labai aiškiai matosi, atsakovas teigia netiesa nurodydamas, kad už prekes atsiskaitydavo jas pasiimdamas. Atsakovas 2007-03-15 paėmė prekes, už jas sumokėjo 2007-05-17, pasiimdamas kitas prekes ir dalinai t.y. 105,94 Lt atsiskaitė už imamas prekes, nors paėmė prekių už 1 821,80 Lt. 2007-06-12 vėl buvo išduotos prekės patikėjus pažadu, kad bus atsiskaityta vėliau, kas ir buvo padaryta pasiimant prekes 2007-06-22. Atsakovas daugiau neatvyko ir nesumokėjo už paskutinį kartą gautas prekes.
2. Atsakovo teiginys, kad mes vairuotojui neįdavėme kasos pajamų orderio vertintinas kritiškai, nes mūsų bendrovė visada išrašo kasos pajamų orderius su visais privalomais rekvizitais, nes be šio dokumento pinigai negali būti priimti į kasą ir apskaityti buhalterinėje apskaitoje. Kyla klausimas, kokio buhalterinio dokumento pagrindu atsakovas savo buhalterinėje apskaitoje nurašė įsiskolinimą mūsų bendrovei. Atsakovas šiuo atveju elgėsi nesąžiningai nuo pat pradžių, nes pareikalavus apmokėti už sąskaitas, pradžioje buvo teigiama, kad paskutinės sąskaitos faktūros neturi, vėliau, kad negavo prekių, po ko atsakovui buvo nusiusta sąskaitos -faktūros kopija su jo atstovo parašu. Tada atsakovas pradėjo teigti, kad jis kasos pajamų orderį turi, o mes matyt jį pamėtėme, tačiau paprašytas atsiusti šio dokumento kopiją to nepadarė. Nepateikti jokie dokumentai dėl sumokėjimo ir teismui, todėl visi atsakovo argumentai dėl apmokėjimo yra nepagrįsti. Atsakovas teigia, kad vairuotojas nebuvo įmonės atstovas, tačiau jie patys tame pačiame atsiliepime rašo, kad paprašė vairuotojo atvežti prekes, be to mums buvo paskambinta ir pranešta, kad vairuotojas pasiims prekes, todėl mes pagrįstai traktavome vairuotoja kaip jų atstovą.
- Atsakovų teiginys, kad PVM sąskaitos - faktūros neužtenka nustatyti sutartinėms teisėms bei pareigoms, atsiskaitymo už prekes tvarkai bei terminams yra nepagrįstas ir netgi absurdiškas. Šis dokumentas įrodo, kad prekės buvo paimtos (ko atsakovas jau nebeginčija), o kasos pajamų orderio nebuvimas įrodo, jog už prekes nebuvo sumokėta.
- Atsakovo pamastymai dėl jo kasoje esančių pinigų pertekliaus ar trūkumo yra niekaip nesusiję su šios bylos medžiaga, o yra tik atsakovo buhalterinės apskaitos vedimo teisingumo klausimas.
Teismui buvo pateikti papildomi įrodymai, tačiau buhalteriją per klaidą padarė ne apyvartos ataskaitą, o įplaukų operacijų ataskaitą, kurioje matosi įplaukos ir jomis padengtos sąskaitos, tačiau nesimato neapmokėtų sąskaitų, todėl papildomai pateikiame pardavimo operacijų ataskaitą ir klientų apyvartos ataskaitą.
Manome, kad atsakovo argumentai yra nepagrįsti ir mūsų ieškinys turi būti tenkinamas bei priteistos bylinėjimosi išlaidos, kurias pateikėme su pareiškimu bei papildomai pateikiame.
Ieškovas savo reikalavimus grindė į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais.
Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas paaiškino, kad pagal šalių praktika ieškovas pirmiausia, perduodavo prekes atsakovui, o pastarasis tik po to už jas apmokėdavo. Pripažino, kad atsakovui neapmokėjus už pateiktą PVM sąskaitą faktūrą, ieškovas pretenzijos neteikė. Kadangi skolos suma nedidelė, o ieškovo skolininkų daug, dėl to tik vėliau buvo pastebėta, kad atsakovas nėra apmokėjęs 2007-06-22 PVM sąskaitos faktūros. Teigė, kad atsakovas kiekvieną kartą vis kitaip aiškino šalių santykius, iš pradžių teigė, jog minėtos sąskaitos faktūros jis neturi, po to, kad pajamų orderio neturi ir galiausiai, jog prekės nėra ėmęs ir ją gavęs. Tai, jog vairuotojui nebuvo įteiktas važtaraštis, nelaiko esmine aplinkybe dėl sutarties egzistavimo, nes šis dokumentas reikalingas tik kelionės metu. Mano, kad dėl atsakovo pozicijos pasikeitimo augo bylinėjimosi išlaidos. Atskirai nurodė, kad atsakovas apie įsigyjamų prekių kiekį pranešdavo telefonų, o po to atvykdavo ir pasiimdavo prekes. Tokiais atvejais užsakymai pardavėjui nebuvo teikiami. Atsakovo atstovui atvykus eilinį kartą jis sumokėdavo už anksčiau paimtas prekes ir kai kada iš dalies už naujai įsigytas prekes.
Atsakovas savo atsikirtimus ieškovui grindė šiais atsiliepime nurodytais motyvais:
Su tokiais ieškovo faktinių aplinkybių aiškinimu bei teisės normų jų pagrindu taikymo iš esmės nesutinkame.
Teisinis situacijos vertinimas.
Kaip teigia ieškovas, „tarp ginčo šalių ilgą laiko tarpą yra susiklosčiusi pirkimo - pardavimo santykių praktika“. Su tokia pozicija sutikti negalima. Be į bylą pateiktos sąskaitos, atsakovas iš ieškovo pirko prekes dar 3 kartus laikotarpiu nuo 2007-03-15 iki 2007-06-12. Įsigyjamos prekės nėra skirtos atsakovo vykdomai nuolatinei ūkinei veiklai ir buvo naudojamos tik vienkartiniams tvarkymo darbams. Būtent dėl to visos sąskaitos išrašytos ir prekės įsigytos per trumpą kelių mėnesių laikotarpį. Kadangi atsakovas siekė įsigyti tik konkretaus vienkartinio darbo atlikimui reikalingas prekes, neplanuota užmegzti ilgalaikių verslo santykių, jokia sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta. Ginčo šalių santykiai negali būti traktuojami kaip ilgalaikiai, nuolatinio pobūdžio ar pan.
Kaip nurodyta atsakyme į UAB „Topplastas“ pretenziją, atsiskaitymai už įsigyjamas prekes buvo vykdomi iki prekių pakrovimo. Kitaip tariant, atsakovas, atvykęs į ieškovo sandėlį, nurodydavo, kokias prekes nori įsigyti, sumokėdavo už jas ir tik tada pasikraudavo jas į savo transportą. Atsakovui prekes pats ieškovas pristatė tik vieną kartą - tai nurodyta ir 2007-03-15 PVM sąskaitoje - faktūroje:
Kodas Pavadinimas Mato vnt. Kiekis Kaina, Lt Suma, Lt
TRANS Transportavimo paslaugos REISAS 1 19.0000 19.00
Visus kitus kartus, įskaitant ir 2007-06-22, prekes pasiimdavo pats atsakovas, iškart už jas atsiskaitydamas. Todėl ieškovo teiginiai, jog „atsakovas už ieškovo pristatytas prekes atsiskaitydavo“ neatitinka tikrovės.
Aplinkybės, susijusios su 2007-06-22 sąskaitoje nurodytų prekių įsigijimu, aptartinos plačiau. Pritrūkus kai kurių prekių atliekamiems darbams, atsakovui buvo reikalinga jų įsigyti papildomai. Kadangi ieškovas yra įsikūręs Vilniuje, o atsakovas - Šiauliuose, prekių pristatymas reikalavo papildomų sąnaudų. Siekiant to išvengti, su atsakovu susijusios įmonės sunkvežimiui vežant užsakymą iš Šiaulių į Vilnių, buvo susitarta, jog pristatęs krovinį, susijusios įmonės vairuotojas užsuks į UAB „Topplastas“, atsakovui nupirks reikiamų prekių ir jas parveš į Šiaulius. Prieš kelionę vairuotojui E. L. UAB „Odos gaminiai“ ir ko direktorius V. B. davė pinigų už pirkinius sumokėti, mat buvo žinoma, jog pasikrauti prekes bus galima tik už jas atsiskaičius. Būtent taip ir klostėsi įvykiai - pristatęs krovinį Vilniuje, E. L. nuvyko į UAB „Topplastas“, nurodė, kokios prekės yra reikalingos, atsiskaitė už jas, prekės buvo pakrautos į sunkvežimį ir pristatytos UAB ,,Odos gaminiai ir ko, Vairuotojas atsakovui parvežė ir PVM sąskaitą -faktūrą, kaip UAB „Odos gaminiai“ ir ko sumokėjimą už prekes įrodantį dokumentą. Kitų dokumentų UAB „Topplastas“ prekes pirkusiam ir už jas sumokėjusiam vairuotojui nepateikė.
Pastebėtina, kad ieškovas klaidingai nurodo esą vairuotojas E. L. veikė kaip atsakovo atstovas. Kaip minėta, įvykio metu, šis asmuo nedirbo UAB „Odos gaminiai“ ir ko, ir tik paprašytas UAB „Odos gaminiai“ ir ko direktoriaus bei gavęs leidimą iš savo darbdavio, pristatęs krovinį Vilniuje, grįždamas atgal nupirko ir parvežė atsakovui reikalingų prekių.
Kaip vienintelį skolos įrodymą ieškovas pateikia PVM sąskaitą faktūrą. Teismų praktikoje nurodoma, kad pagrindinė PVM sąskaitos faktūros paskirtis yra buhalterinė mokestinė. PVM sąskaitomis faktūromis remiasi komercinės veiklos subjektas apskaičiuodamas į valstybės biudžetą mokėtinus mokesčius. Vadovaujantis PVM sąskaita faktūra, galima patvirtinti patį šalių sutartinių santykių faktą, tačiau negalima nustatyti šių santykių pobūdžio, t.y. negalima nustatyti subjektų sutartinių teisių ir pareigų turinio, mokėjimo ir atsiskaitymo už perduodamas prekes tvarkos bei terminų. Taigi, vertinant šalių tarpusavio santykių pobūdį, jų teisių ir pareigų turinį PVM sąskaitos faktūros nėra vieninteliai įrodymai, todėl privalo būti analizuojami ir kiti šalių sutartinius santykius patvirtinantys faktai, aplinkybės, įrodymai.
Nesant kitų rašytinių įrodymų be ieškovo pateiktos PVM sąskaitos faktūros, bylos aplinkybės įrodinėtinos kitomis įstatymų numatytomis įrodinėjimo priemonėmis (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 177 str. 2 d.). Buhalterinių dokumentų, iš kurių būtų aiškiai matyti, jog tą konkrečią dieną (2007-06-22) atsakovas iš savo kasos paėmė tiksliai 2007-06-22 sąskaitos sumą atitinkančią pinigų sumą nėra. Įprastai įmonės direktoriui pervedama vienokia ar kitokia suma ūkio išlaidoms, kurias jis savo nuožiūra paskirsto. Visas išleistas sumas patvirtinantys dokumentai yra pateikiami įmonės buhalterijai, kur tikrinama, ar išduotos pinigų sumos ir išlaidas patvirtinančiuose dokumentuose įrašytos sumos sutampa. UAB „Odos gaminiai“ ir ko, buhalterija nenustatė nei pinigų trūkumo, nei pertekliaus. Tai vertintina kaip netiesioginis įrodymas, jog pinigai buvo perduoti atsiskaitant už prekes su UAB „Topplastas“.
Kita šioje byloje prieinama įrodinėjimo priemonė - liudytojų parodymai. Atsakovo įsitikinimu, visapusiškam bylos aplinkybių įvertinimui būtina apklausti tiesiogiai įvykyje dalyvavusį, pirkusį prekes iš UAB „Topplastas“ E. L. Įstatymas numato, jog liudytoju gali būti kiekvienas asmuo, kuriam gali būti žinomos kokios nors aplinkybės, turinčios ryšį su byla (CPK 189 str. 1 d.). Nėra abejonių, kad prekes pirkęs, už jas sumokėjęs, sąskaitą pasirašęs ir prekes UAB „Odos gaminiai“ ir ko pristatęs asmuo, galėtų detaliai paaiškinti, kokiomis aplinkybėmis nuvyko nupirkti UAB „Odos gaminiai“ ir ko reikalingų prekių, kas jį aptarnavo UAB „Topplastas“, ar buvo, ir jei taip, kokiu būdu atsiskaityta su UAB „Topplastas“, kam sumokėti pinigai ir kitas tinkamam bylos išnagrinėjimui būtinas aplinkybes.
Atkreiptinas dėmesys, kad teismų praktikoje pripažinta, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Be to, įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti. Be kitų aplinkybių, teismas turi vertinti nagrinėjamų teisinių santykių esmę, galimo jų subjektų elgesio motyvus, atitiktį logikos dėsniams, rūpestingo, protingo, apdairaus teisinių santykių dalyvio elgesio standartams. Sprendžiant, koks ginčo šalių poelgis yra labiau tikėtinas, svarbu atsižvelgti į nagrinėjamą situaciją apibūdinančias aplinkybes.
Atsakovo įsitikinimu, teismas ieškovo dėstomas aplinkybes turėtų vertinti kritiškai, atsižvelgti į klaidingai ieškovo pateikiamas faktines bylos aplinkybes, siekį pateikti ginčo šalių tarpusavio santykius kaip ilgalaikius, nuolatinio pobūdžio, taip pat teiginius esą pats ieškovas atsakovui visais atvejais pristatydavo prekes (kaip galima suprasti iš ieškinio formuluočių, ieškovas teigia ir 2007-06-22 nurodytas prekes pristatęs pats: „<...> kurioje buvo aiškiai nurodoma pristatytos prekės bei suma“). Stingant neginčytinų rašytinių įrodymų, teismas turi vadovautis aukščiau įvardintu tikimybių pusiausvyros principu, visapusiškai įvertinti bylos šalių ir liudytojo E. L. paaiškinimus.
Apibendrinant akcentuotina, kad UAB „Odos gaminiai“ ir ko sumokėjo už prekes, nurodytas 2007-06-22 sąskaitoje, jų įsigijimo metu, todėl šalių santykiai laikytini pasibaigusiais tinkamu prievolės įvykdymu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.123 str. 1 d.). Aplaidus ieškovo buhalterijos tvarkymas ir gaunamų lėšų reikiamuose dokumentuose neužfiksavimas neturėtų tapti pagrindu reikalauti iš tinkamai prievolę įvykdžiusios šalies pakartotinio prievolės vykdymo. Atitinkamai, esant tinkamai įvykdytai prievolei, nepagrįstu pripažintinas ir ieškovo reikalavimas dėl šalutinių prievolių - delspinigių priteisimo.
Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, bei CPK 142,190 str. atsakovas teismo prašė:
1. Atmesti UAB „Topplastas“ (įmonės kodas 110742111) ieškinį kaip nepagrįstą.
2. Šaukti liudytoju E. L., a .k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini).
3. Priteisti iš ieškovo UAB „Topplastas“ (įmonės kodas 110742111) atsakovo UAB „Odos gaminiai“ ir Ko (įmonės kodas 145457830) naudai visas bylinėjimosi išlaidas.
Atsakovas pasiruošimo bylos nagrinėjimo metu pateikė teismui ir rašytinius paaiškinus kuriuose nurodė šiuos motyvus:
Siekdami išsamaus bylos išnagrinėjimo, pateikiame papildomus buhalterinius dokumentus, aktualius tinkamam šios bylos išsprendimui ir patvirtinančius, jog sąskaita, kurios pagrindu siekiama prisiteisti pinigus, niekada nebuvo pripažinta atsakovo ir nebuvo įtraukta į jo buhalterinę apskaitą. Išanalizavus buhalterinius dokumentus, kartu koreguojama ir tikslinama atsakovo pozicija dėl faktinių aplinkybių byloje.
Kaip matyti iš pateikiamų dokumentų UAB „Odos gaminiai“ ir Ko su UAB „Topplastas“ per visą savo veiklos laiką yra sudaręs tik tris sandorius, kuriems UAB „Topplastas“ išrašė tris PVM sąskaitas - faktūras. Pagal visas jas buvo atsiskaityta grynaisiais pinigais, ką patvirtina pridedami UAB „Topplastas“ kasos pajamų orderių kvitai.
Atkreiptinas teismo dėmesys, jog byloje esančioje 2007-06-22 sąskaitoje, kuri pasak ieškovo yra neapmokėta ir 2007-06-12 sąskaitoje nurodytos prekės yra tapačios, itin nežymiai skiriasi tik prekių kiekiai. Tokia situacija susiklostė dėl ieškovo neapdairumo. 2007-06-12 sąskaita buvo išrašyta iš anksto, dar iki faktinio prekių atsiėmimo. Nuvykus į UAB „Topplastas“, 2007-06-22 sąskaita buvo apmokėta, o prekės pasiimtos.
Kelių transporto kodekso 30 str. 1 d. numato, kad krovinio siuntėjas turi kartu su kroviniu įteikti vežėjui siuntėjo pasirašytą važtaraštį. Tai yra krovinio siuntėjo pareiga. Krovinys laikomas priimtu, kai vežėjas priima krovinį ir pasirašo važtaraštyje (Kelių transporto kodekso 31 str. 4 d.). Vadinasi vairuotojui E. L., priėmusiam prekes vežimui, UAB „Topplastas“ darbuotojai turėjo išrašyti važtaraštį - dokumentą, plačiai naudojamą vežimo santykiuose ir atspindintį konkrečių prekių perdavimą - priėmimą.
Tačiau vietoj jo, UAB „Topplastas“ darbuotojai vairuotojui įteikė papildomai išrašytą sąskaitą už prekes, už kurias jau buvo sumokėta. Tai, kad 2007-06-22 sąskaita iš tiesų atlieka važtaraščio funkciją patvirtina ir tai, kad ant šios vienintelės sąskaitos yra pasirašęs vairuotojas. Jis savo parašu patvirtino, kad prekes gavo ir priėmė jas vežti. Toks vairuotojo elgesys atitinka įstatyminį reglamentavimą ir atspindi tikrąją dokumento paskirtį. Kaip minėta ieškinyje, sąskaitoje pasirašęs darbuotojas nebuvo atsakovo darbuotojas; teikė tik vežimo paslaugą, todėl neturėjo jokių įgaliojimų atsakovo vardu pasirašyti sąskaitų. Papildomos sąskaitos už jau apmokėtas prekes išrašymas vietoj tinkamo prekių perdavimo įforminimo pervežimo dokumentu (važtaraščiu), aiškintinas kaip išimtinai ieškovo neapdairumas ir nesąžiningumas.
LR pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 78 str. 5 d. reglamentuojama, kad apmokestinamieji asmenys privalo tvarkyti gaunamų ir išrašomų PVM sąskaitų - faktūrų registrus. Vadovaudamasis įstatymų atsakovas tvarko šiuos duomenis ir teikia VMI. Kaip matyti iš duomenų už laikotarpį nuo 2007-06-01 iki 2007-06-30, kuomet buvo išrašyta nepagrįsta papildoma sąskaita, UAB „Odos gaminiai“ ir Ko nepripažino ir nefiksavo šios sąskaitos savo buhalteriniuose dokumentuose, nes už prekes pagal 2007-06-22 jau buvo sumokėta apmokant 2007-06-12 sąskaitą. 2007-06-22 sąskaita buvo traktuojama kaip konkrečių prekių perdavimą vairuotojui patvirtinantis dokumentas - važtaraštis.
UAB „Topplastas“ išrašytų ir apmokėtų sąskaitų sumos sutampa ir UAB „Odos gaminiai“ iki Ko PVM deklaracijoje už tą patį laikotarpį.
Apibendrinant akcentuotina, kad UAB „Odos gaminiai“ ir Ko sumokėjo už prekes, paimtas 2007-06-22 pagal iš anksto už jas išrašytą 2007-06-12 sąskaitą. Vietoj 2007-06-22 sąskaitos apskritai turėjo būti išrašytas važtaraštis, nes juo įprastai įforminamas prekių perdavimas vairuotojui. Aplaidus ieškovo buhalterijos tvarkymas ir nepagrįstų dokumentų išrašymas neturėtų tapti pagrindu reikalauti iš tinkamai prievolę įvykdžiusios šalies pakartotinio prievolės vykdymo. Šalių santykiai laikytini pasibaigusiais tinkamu prievolės įvykdymu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.123 str. 1 d.).
Atsakovas savo atsikirtimus grindė į bylą pateiktais rašytiniais ir šiais įrodymais:
Liudytojas E. P. L. parodė teismui, kad vyko 2-3 kartus pas ieškovą paimti prekių. Nurodė, kad jis dirba UAB Kailenos kailiai, tačiau esant reikalui vyksta prekių paimti ir UAB Odos gaminiai ir ko prašymu, kadangi šios įmonės yra valdomos susijusių asmenų. Teigė, kad prekes paima ir veža kartu su važtaraščiu. Nurodė, jog gauna pinigus iš bendrovės vadovo V. B. ir gaudamas prekes už jas sumoka vietoje. Vyksta prekių paimti su automobiliu Citroen, tačiau per vieną reisą gali vežti nuo 200 iki 300 kg., bet ne daugiau. Kada jam pateikiami dokumentai tai jis jų turinio nevertina. Teigė, kad neprisimena, jog dviejų savaičių laikotarpiu būtų vykęs į UAB Topplastas paimti prekių. Nurodė, kad prekių iš pardavėjo paima tiek, už kiek yra sumokėta.
Liudytojas V. B. parodė teismui, kad yra UAB Odos gaminiai ir ko vadovas, teigė, jog turėjo reikalų su UAB Topplastas, kadangi remontavo rezervuarą. Nurodė, kad giminingos įmonės vairuotojui vykstant į ieškovo bendrovę jis duodavo pinigų apmokėjimui už perkamas prekes. Teigė, kad 2007-06-22 vairuotojas turėjo parvežti iš ieškovo likusias prekes, tačiau kartu su prekėmis parvežė ir PVM sąskaitą faktūra, nors prekių tuo metu jų bendrovė jau nepirko. Parodė, kad ieškovas po ilgo laiko kreipėsi į juos dėl apmokėjimo už prekes, nors jie nesudarė jokio buhalterinio skolų suderinimo akto. Mano, kad vežant pagal 2007-06-22 PVM sąskaitą faktūrą prekes, taip pat turėjo būti iš važtaraštis.
Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad ieškinio nepripažįsta, teikdamas, kad nėra nurodytos aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą ir nėra pateikti įrodymai, patvirtinantys jo nurodytas aplinkybes. Paaiškino, kad ieškovas nepagrįstai išrašė bei pateikė atsakovui 2007-06-22 PVM sąskaitą faktūrą apmokėjimui. Nurodė, kad atsakovas pripažino tik tris ieškovo pateiktas sąskaitas, kurias yra apmokėjęs. Atsakovo atstovas papildomai paaiškino teismui, kad dėl ieškovo išrašytos PVM sąskaitos yra gauta ir VMI išvada. Taip pat jam kelia abejonių ir pakeistas ieškovo išrašytos PVM sąskaitos faktūros numeris. Be to atkreipė teismo dėmesį, kad 2007-06-12 ir 2007-06-22 dienos PVM sąskaitos faktūros yra identiškos ir tai laikytina klaida, tai yra viena sąskaita yra perteklinė. Atsakovo atstovo manymu, nesant krovinio važtaraščio negalima teigti, jog prekės jam buvo perduotos. Atsižvelgiant į teismų praktiką analogiškuose ginčuose, prašė teismo ieškovo ieškinį atmesti ir priteisti atsakovui patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Teismas tenkino ieškovo prašymą ir įpareigojo Šiaulių apskrities valstybinę mokesčių inspekciją surinkti priešpriešinę informaciją apie šalių ginčo PVM sąskaitų faktūrų įtraukimą į atsakovo buhalterinės apskaitos registrus. Mokesčių administratorius 2011-07-18 pateikė teismui atsakymą į nurodytą pavedimą, nurodydamas, kad atlikus priešpriešinį operatyvinį patikrinimą nustatyta, jog į atsakovo buhalterinės apskaitos registrus yra įtrauktos tik trys ieškovo išrašytos PVM sąskaitos faktūros, o 2007-06-22 PVM sąskaitos faktūros buhalterinėje apskaitoje nėra, kadangi toks sandoris nebuvo vykdytas.
Ieškovo ieškinys atmestinas.
Ieškovas savo reikalavimą atsakovui kildina iš PVM sąskaitų faktūrų, teigdamas, jog šie mokestiniai dokumentai yra pagrindinis įrodymas, patvirtinantis pastarojo įsiskolinimą kreditoriui. Dėl to teismas žemiau pasisako ne tik dėl minėto mokestinio dokumento paskirties, bet ir dėl jo įtakos šalių civiliniams teisiniams santykiams, o taip pat atsižvelgia ir į teismų praktiką, sprendžiant analogiškus ginčus tarp verslo subjektų.
Dėl PVM sąskaitos faktūros paskirties.
Pagrindinė PVM sąskaitos faktūros paskirtis yra buhalterinė mokestinė. Iš Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 2 str. 1 dalies, 13 straipsnio ir šio straipsnio 8 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 29 d. nutarimo Nr. 780 (išdėstytas nauja redakcija Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 9 d. nutarimu Nr. 407) 2.1 punkto ir šiuo nutarimu patvirtintų Mokesčiams apskaičiuoti naudojamų apskaitos dokumentų išrašymo ir pripažinimo taisyklių 3 skyriaus nuostatų matyti, kad PVM sąskaita faktūra yra apskaitos dokumentas, patvirtinantis ūkinę operaciją ir turintis nustatytus privalomus rekvizitus. Be to, PVM sąskaitomis faktūromis remiasi komercinės veiklos subjektas apskaičiuodamas į valstybės biudžetą mokėtinus mokesčius. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (PVMĮ) 2 str. 29 dalyje PVM sąskaita faktūra apibrėžiama kaip dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, taip pat avanso sumokėjimas ir kuris atitinka visus PVMĮ tokiam dokumentui nustatytus privalomus reikalavimus. Todėl kalbant apie prekių tiekimą ir jo įforminimą PVM sąskaita faktūra svarbus yra ir visų su šiuo apskaitos dokumentų išrašymu susijusių aplinkybių vertinimas civiliniu teisiniu požiūriu.
Sistemiškai ir lingvistiškai nagrinėjant PVMĮ 79 str. 1 ir 2 dalis, darytina išvada, kad asmens prievolė įforminti prekių tiekimą PVM sąskaita faktūra paprastai atsiranda jau patiekus prekes. Taigi PVM sąskaitos faktūros paskirtis - įforminti įvykusį prekių tiekimą.
Tuo pat metu teismas turi įvertinti ar prekių tiekimas mokestiniu atžvilgiu atspindi ir jų faktinį perdavimą. Tokiu atveju svarbu yra išsiaiškinti kaip suprantamas prekių tiekimas pagal PVMĮ. Remiantis PVMĮ 4 straipsniu prekių tiekimu dviem iš ketverių atvejais yra laikoma kuomet:
1. Prekės perduodamos kitam asmeniui ir pagal sandorio sąlygas šis asmuo arba trečioji šalis įgyja teisę disponuoti tomis prekėmis kaip jų savininkė.
2. Prekės perduodamos pagal nuomos sutartį ar kitą sutartį, kuri numato atlyginimo už perduodamas prekes atidėjimą ir (arba) atlyginimą dalimis, jeigu pagal sandorio sąlygas asmeniui, kuriam prekės perduotos, arba trečiajai šaliai perduodama didžioji dalis rizikos ir naudos, susijusios su turto nuosavybe, ir numatytas turto nuosavybės perdavimas.
Taigi iš aukščiau paminėtų ir PVMĮ 4 straipsnyje įtvirtintų nuostatų matyti, kad tokiu atveju prekių tiekimas siejamas su faktiniu jų perdavimu kitam asmeniui. Kai šalys nėra sudariusios rašytinės sutarties dėl prekių tiekimo, konkrečių prekių PVM sąskaitos faktūros išrašymas ir pateikimas kitam asmeniui pagal PVMĮ leidžia daryti prielaidą, kad PVM sąskaitoje faktūroje nurodytos konkrečios prekės jam buvo perduotos.
Deja, tai viso labo tik prielaida. Todėl kilus ginčui ir jį sprendžiant teisme, ji gali būti patvirtinta arba paneigta kitomis bylos aplinkybėmis bei surinktais įrodymais, nes įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (kai dėl tam tikrų faktinių aplinkybių buvimo, pvz., prekių perdavimo, teismas gali daryti išvadą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, kad labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus).
Nors ieškovas teigia, kad prekes atsakovas gavo, o pastarasis tą faktą neigia, tačiau teismas su tokiais ieškovo argumentais nesutinka. Pirmiausia, 2007-06-22 PVM sąskaitoje faktūroje pasirašė ne atsakovo įgaliotas asmuo, o tik susijusios įmonės vairuotojas. Nors pastarasis ir neneigia savo parašo šiame dokumente, tačiau tai nesukelia pasekmių atsakovui. Pastebėtina, kad pagal LR Buhalterinės apskaitos įstatymo (BAĮ) 13 str. 6p. apskaitos dokumente privalo būti nurodyti asmens, turinčio teisę pasirašyti apskaitos dokumentus, vardas, pavardė, parašas, pareigos. Asmenis, turinčius teisę pasirašyti apskaitos dokumentus, tvirtina įmonės vadovas (BAĮ 14 str.1d.). Antra, ieškovas ne tik nepareikalavo iš atsakovo atstovo jo įgaliojimus patvirtinančio dokumento, bet ir neįpareigojo pastarąjį PVM sąskaitoje faktūroje nurodyti, kad joje nurodytas prekes jis gavo tiesiogiai. Be to liudytojas E. P. L. duodamas parodymus, nepatvirtino ar konkrečiai šiame dokumente nurodytas prekes jis yra gavęs ir parvežęs į įmonę. Trečia, kilus šalių ginčui dėl sutartinių santykių ir dėl prekių kitam asmeniui perdavimo fakto, ieškovas nepateikė teismui šioms aplinkybėms pagrįsti nei šalių įgaliotų atstovų pasirašyto prekių perdavimo - priėmimo akto, nei prekių gabenimo važtaraščio, kaip papildomų dokumentų ir tuo pačiu įrodymų, patvirtinančių, kad prekės buvo perduotos jų gavėjui tiesiogiai, tai yra kitai sutarties šaliai. Todėl atsižvelgiant į PVMĮ nuostatas nėra pagrindo išvadai, kad pagal 2007-06-22 PVM sąskaitą faktūrą atsakovui buvo perduotos ieškovo nurodytos prekės.
PVM sąskaitos faktūros reikšmė, vertinant šalių civilinių sutartinių santykių pobūdį ir atsižvelgiant į Lietuvos teismų praktiką analogiškose bylose.
Pažymėtina, kad civilinėje teisėje prekių perdavimą, galima įrodinėti, be kita ko, ir remiantis PVM sąskaita faktūra, kuris kaip toks būdingas ne tik pirkimo - pardavimo sutartiniams santykiams.
Prekės tiekiamos ir drauge perduodamos kitam asmeniui esant komiso (įskaitant konsignaciją), komercinio atstovavimo, distribucijos, mainų sutartiniams santykiams, per aukcioną ir kt. Civiliniu teisiniu atžvilgiu kiekvienam šių atvejų būdinga tam tikra specifika.
Tačiau ginčo atveju tarp šalių kilo ginčas dėl prekių perdavimo esant didmeninio pirkimo pardavimo santykiams, todėl teismas šalių įrodymus vertina ir šių sutartinių santykių aspektu. Teismas konstatuoja, kad ieškovas nesudarydamas su atsakovu rašytinės sutarties, jau iš anksto užprogramavo galimą šalių nesutarimą. Todėl tarp jų kilus ginčui ir teismui išsiaiškinus, interpretavus tarp šalių susiklosčiusias faktines aplinkybes, susijusias su šalių sutartiniais santykiais, teismas daro išvadą, kad šių civilinių teisinių santykių kvalifikavimui ieškovas nepateikė patikimų ir tinkamų įrodymų. Dėl to nesant tarp šalių rašytinės sutarties, teismas negali šių santykių aiškinti vien tik remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (CK) 6.193 - 6.195 straipsnių nuostatomis.
Pažymėtina, kad tam tikrose bylose Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau ir anksčiau yra gana išsamiai aptaręs PVM sąskaitų faktūrų reikšmę vertinant šalių sutartinius civilinius santykius.
2005 m. rugsėjo 19 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė nutartį civilinėje byloje BUAB „Bivainis“ v. A. B. firma ,,Arum“, bylos Nr. 3K-3-406/2005. Pastarojoje teismas konstatavo, kad ,,tarp šalių kilo ginčas dėl pareigos atsiskaityti už patiektas prekes atsiradimo momento, o kartu ir dėl tarp jų susiklosčiusių sutartinių santykių pobūdžio. Atsakovas gaudavo iš ieškovo prekes su pastarojo išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis. Atsakovui prekės buvo tiekiamos nuolat, o atsiskaitoma už jas konkrečiai jų neidentifikuojant.
Nagrinėdami bylą, žemesnių instancijų teismai neatsižvelgė į ginčo šalių netiksliai surašytą konsignacijos sutartį ir sprendė, kad tarp šalių susiklostė pirkimo - pardavimo santykiai.“ Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, suformulavo teisės aiškinimo taisyklę, kad vien PVM sąskaitų faktūrų pirkimo - pardavimo santykiams pagrįsti nepakanka ir sprendė, jog PVM sąskaitos faktūros savo esme gali būti laikomos ne tik pirkimo - pardavimo, bet ir komiso, distribucijos bei kitus sutartinius santykius, susijusius su prekių perdavimu, patvirtinančiais dokumentais. Toks PVM sąskaitos faktūros traktavimas visiškai atitinka mokesčių teisės aktuose (konkrečiai - PVMĮ) nustatytą šio dokumento paskirtį - įforminti įvykusį prekių tiekimą.
Pasakytina, kad tokiu atveju, kai yra galiojanti, nors ir netiksliai bei neaiškiai surašyta rašytinė ginčo šalių sutartis, šalių sutartinių santykių pobūdis ir sutarties sąlygos gali būti nustatomos vadovaujantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, t. y. turi būti nustatomos ir vertinamos tam tikros aplinkybės (tikrieji šalių ketinimai, sutartinių santykių tikslas, ankstesnė šalių santykių praktika ir t. t.). Remiantis civilinio proceso rungimosi principu pagrįsti ir įrodyti teisme šias aplinkybes jau tampa kiekvienos ginčo šalies, įrodinėjančios jai reikšmingus faktus, pareiga ir problema.
Taigi, remiantis PVM sąskaita faktūra, galima patvirtinti patį šalių sutartinių santykių faktą, tačiau negalima nustatyti šių santykių pobūdžio, t. y. ar šalis siejo didmeninio pirkimo ir pardavimo ar komiso, ar dar kitokie sutartiniai santykiai. Pažymėtina, kad nenustačius ginčo šalių sutartinių santykių pobūdžio, negalima nustatyti jų sutartinių teisių ir pareigų turinio, mokėjimo ir atsiskaitymo už perduodamas prekes tvarkos bei terminų ir pan. Tad, norint išvengti galimų šalių nesutarimų dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio ir jų skirtingo interpretavimo, pernelyg plataus PVM sąskaitos faktūros civilinio teisinio traktavimo, tokiems šalių sutartinius santykius nustatyti, būtina rašytinė sutartis.
Kitoje LAT išnagrinėtoje civilinėje byloje UAB „Medikona“ v. UAB „Lucerna vaistinės“ (bylos Nr. 3K-3-15/2008, nutartis priimta 2008 m. sausio 28 d.) buvo sprendžiamas ginčas dėl to, ar atsakovas - jis atsiskaitydamas nesilaikė PVM sąskaitose faktūrose nurodytų mokėjimo už prekes terminų, be to, ginčo šalys nebuvo sudariusios rašytinės didmeninio pirkimo - pardavimo sutarties - tinkamai vykdė prievoles sumokėti ieškovui už gautas prekes. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, ji vertintina tik kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas. Bylos nutartyje buvo pripažinta, kad PVM sąskaitos faktūros laikytinos ieškovo vienašališkai išrašytais dokumentais, mokėjimo terminai jose - taip pat nustatytais vienašališkai, todėl negalima traktuoti, kad šalis turi prievolę atsiskaityti už prekes jai išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytais terminais. Toks šio apskaitos dokumento civilinės teisinės reikšmės aiškinimas atitinka CK 6.154 str. 1 dalies ir 6.159 straipsnio nuostatas. Iš jų matyti, kad sutarties esmė - tai šalių susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti jų civilinius teisinius santykius, o tai reiškia, kad svarbiausia yra šalių valios sutapimas.
Pasakytina, kad prie išvados, susijusios su PVM sąskaitos faktūros civiliniu teisiniu vertinimu, teismas priėjo tik įvertinęs visas bylos aplinkybes ir įrodymus. Tai reiškia, kad nurodytoje byloje PVM sąskaitos faktūros kaip įrodymai vertintos atsižvelgiant į aplinkybes, susijusias su ilgamete ginčo šalių tarpusavio prekybinių komercinių santykių praktika ir elgesiu (atsakovas atsiskaitydavo nesilaikydamas PVM sąskaitose faktūrose nurodytų mokėjimo terminų, o ieškovas, iki pasibaigiant šalių komerciniams santykiams, nereiškė atsakovui jokių pretenzijų dėl mokėjimo terminų praleidimo ir neskaičiavo palūkanų), ir į kitus rašytinius įrodymus. Tad nustatyta faktinė situacija leido teismui šioje byloje padaryti išvadą, kad susiklosčiusi mokėjimo tvarka atitiko abiejų šalių valią. Dėl to kasacinės instancijos teismas mokėjimo terminus laikė nepraleistais, o piniginę prievolę sumokėti už prekes - įvykdyta tinkamai. Tuo remdamasis teismas atmetė ieškovo reikalavimą priteisti palūkanas už vėlavimą atsiskaityti už prekes. Iš paminėto seka, kad jeigu ginčo šalys būtų sudariusios rašytinę prekių tiekimo sutartį, kuri būtų galiojusi ginčijamų santykių atsiradimo metu ir kurioje būtų aiškiai nustatyti atsiskaitymo terminai, pirmiausia būtų nagrinėjama šalių sudaryta sutartis ir jos sąlygos dėl terminų, o ankstesnei šalių komercinių santykių praktikai būtų skiriama gerokai mažiau dėmesio.
Kaip jau minėta, vien tai, kad nėra rašytinės sutarties, neužkerta kelio kreditoriui prisiteisti skolą už prekes, jei yra jų perdavimą kitai šaliai pagrindžiančių įrodymų.
Tokios praktikos Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi remiantis 2004 m. spalio 28 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje AB „Kazlų Rūdos metalas“ v. UAB „Deltima“, AB Kredyt Bank S. A. (bylos Nr. 3K-3-535/2004), kuomet matyti, kad kartais PVM sąskaitą faktūrą gali patvirtinti šalies įsipareigojimų pagal sudarytas rašytines sutartis, pavyzdžiui, rangos ir jungtinės veiklos, vykdymas.
Šios bylos ieškovas, vykdydamas su atsakovu sudarytas dvi rangos sutartis ir jungtinės veiklos sutartį, atvežė į sutarčių vykdymo vietą įrenginius kaip jungtinės veiklos įnašą. Šis prekių tiekimas įformintas ieškovo išrašyta PVM sąskaita faktūra. Šalys jungtinės veiklos sutartyje buvo nustačiusios, kad konkretus kiekvienos jų bendros veiklos įnašo (turto) dydis ir forma bus nustatomi pagal vėliau pateiktas sąskaitas. Taigi šiuo atveju PVM sąskaitomis faktūromis buvo fiksuojami jungtinės veiklos įnašai ir sutartyse įtvirtinto įsipareigojimo įnešti turtą bendrai veiklai plėtoti įvykdymas.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panaikino apeliacinės instancijos teismo sprendimą, paremtą šio teismo argumentais, kad neva komercinėje praktikoje vienkartinis prekių pirkimas -pardavimas gali būti įforminamas sąskaita faktūra, tai yra nereikia sudaryti rašytinės sutarties, o PVM sąskaita faktūra turi visus pirkimo - pardavimo sutarties požymius.
Taigi darytina išvada, kad pavieniais atvejais šalims, vykdančioms sutartinius įsipareigojimus, paskirus savo veiksmus galima įforminti sąskaitomis, bet protingiau visada šią galimybę aiškiai aptarti rašytinėje sutartyje. Tuomet, kilus ginčui, priešinga šalis neturėtų galimybės pernelyg plačiai aiškinti PVM sąskaitos faktūros esmės, kai konkretūs PVM sąskaitą faktūrą išrašiusios šalies veiksmai, esant vienokio pobūdžio sutartiniams santykiams, pradedami interpretuoti kaip kitokio pobūdžio, pavyzdžiui, kaip prekių pardavimo.
Atsižvelgiant į aukščiau aptartą kasacinės instancijos teismo praktiką, darytina išvada, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vieningai laikosi pozicijos, jog PVM sąskaita faktūra negali būti savaime prilyginama pirkimo - pardavimo sutarčiai ir civiliniu teisiniu atžvilgiu negali šalių įpareigoti kaip sutartis, kuri jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.). Todėl PVM sąskaita faktūra negali atstoti pirkimo - pardavimo sutarties ar jos pakeisti. Be to, vien remiantis šiuo apskaitos dokumentu nėra pagrindo preziumuoti šalių pirkimo - pardavimo sutartinių santykių, nes PVM sąskaita faktūra geriausiu atveju (jei joje yra papildomų prekių gavėjo įrašų) tegali patvirtinti prekių perdavimą. Pažymėtina ir tai, kad ieškovo prašymu teismui išsireikalavus iš Šiaulių apskrities VMI papildomus duomenis galima konstatuoti, jog ir atlikus priepriešinį patikrinimą pas atsakovą, jo buhalteriniuose registruose nerasta 2007-06-22 PVM sąskaitos faktūros. Be to ieškovo atstovas teismo posėdžio metu negalėjo teismui paaiškinti kodėl 2007-06-22 PVM sąskaita faktūra be įprasto numerio turi dar papildomą skaičių 1 po pasvyro brūkšnio. Todėl ieškovo motyvas, kad 2007-06-22 PVM sąskaita faktūra patvirtina, jog ginčo šalis siejo pirkimo pardavimo santykiai, atmestinas.
Dėl šalių civilinių santykių vertinimo, nesant rašytinės sutarties.
Nors ieškovo atstovas teigė, kad jo kliento verslo praktika paprastai yra grindžiama PVM sąskaitomis faktūromis, o ne rašytinėmis sutartimis, tačiau iš šių sutartinių santykių kilus šalių ginčui, pavyzdžiui, dėl skolos už prekes, palūkanų ir kt. priteisimo, yra sudėtinga nustatyti bent esmines šalių sulygtas sandorio sąlygas. Ieškovas teisme neįrodė ne tik, kad apskritai buvo sutarta perleisti atsakovui prekių nuosavybės teisę pagal 2007-06-22 PVM sąskaitą faktūrą, bet ir kada bei kam ji turėjo pereiti (asmeniui, kuriam išrašyta PVM sąskaita faktūra, ar trečiajam asmeniui, pvz. UAB Kailenos kailiai atstovui vairuotojui E. P. L., kuris pasirašė šį dokumentą), nuo kurio momento perėjo prekių atsitiktinio žuvimo ir sugedimo rizika, kokia yra šalių atsiskaitymo tvarka bei terminai ir kt.
Todėl kilus ginčui šalių santykiai ir sutarties turinys tampa šalių įrodinėjimo našta. Ieškovui neįrodžius tarp šalių faktiškai susiklosčiusių sutartinių santykių, teismas irgi negali jų aiškinti plečiamai.
Be to, CK 4.49 str. 1 dalyje nustatyta, kad daikto (turto) įgijėjas nuo daiktų (turto) perdavimo įgijėjui momento įgyja nuosavybės teisę į juos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Tad, jei šalys ir nėra sudariusios rašytinės prekių tiekimo sutarties (ar rašytinėje sutartyje nenustatytas nuosavybės teisės į prekes perėjimo momentas), remiantis kitam asmeniui pateikta PVM sąskaita faktūra, liudijančia, kad joje nurodytos prekės yra perduotos, tik tuomet remiantis CK 4.49 str. 1 dalimi, galima būtų kalbėti apie nuosavybės teisės į šias prekes perėjimą kitam asmeniui.
Taigi, atsižvelgiant į aukščiau teismo pateiktus argumentus, pripažintina, kad 2007-06-22 PVM sąskaita faktūra negali atstoti rašytinės prekių tiekimo sutarties ir tokia PVM sąskaita faktūra negalima įforminti nei pirkimo-pardavimo, nei kitų su prekių perdavimu susijusių šalių sutartinių santykių. Be to vienašališkai išrašyta PVM sąskaita faktūra neįpareigoja kitos šalies, nes remiantis vien ja negalima kalbėti apie abiejų šalių valios sutapimą, nes joje nėra nurodyti atsiskaitymo terminai ar kitos sutartinių santykių sąlygos, išskyrus delspinigių dydį. Todėl remiantis aukščiau išdėstytu teismui yra teisinis pagrindas ieškovo ieškinį atsakovui atmesti.
Dėl šalių įrodinėjimo pareigos.
CPK 178 str. numato, kad kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti. Nė vienas įrodymas teismui neturi išankstinės galios, kadangi teismas sprendžia apie tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą įvertinęs įrodymų visumą. Dėl to teismas konstatuoja juridiškai reikšmingų byloje nustatytinų faktų buvimą tik tuomet, kai byloje pakanka įrodymų faktui nustatyti. Įrodymų pakankamumas reiškia, kad faktas gali būti pripažintas įrodytu, jei esantys įrodymai leidžia teismui įsitikinti ir daryti patvirtintą ar labiau tikėtiną išvadą faktui esant, nei jo nesant. Priešingu atveju, tos įrodinėtinos aplinkybės, kurioms nustatyti nepakanka įrodymų, tėra prielaidos. Esant pagrįstoms abejonėms ar nepaneigtiems priešingiems įrodymams dėl nustatytinų aplinkybių egzistavimo, tam tikras faktas nelaikytinas įrodytu. Šioje byloje ieškovo įrodinėtina aplinkybė yra didmeninės pirkimo pardavimo sutarties su atsakovu sudarymas. Ieškovui nepateikus rašytinės sutarties ir nesant kitų tarp įmonių atsiskaitymo už perduotas prekes apskaitos dokumentų, taip pat nenustačius atsakovo veiksmų, liudijančių apie pirkimo pardavimo sutarties sudarymą ir jos vykdymą, iš ieškovo byloje pateiktos 2007-06-22 PVM sąskaitos faktūros, negalima spręsti apie realaus sandorio buvimą, kas priešingai, leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą apie šiame dokumente nurodytų prekių perdavimo fiktyvumą. Dėl išdėstytų priežasčių teismas konstatuoja, kad ieškovo reikalavimas atsakovui laikytinas neįrodytu ir jis atmestinas. Be to Šiaulių AVMI teismui pateikta 2011-07-18 pažyma Nr. (10.11-35) S-13003 laikytina oficialiu rašytiniu įrodymu šioje byloje, kuri irgi nebuvo paneigta kitais rašytiniais įrodymais (CPK 197 str. 2 d.). Teismui atmetus ieškovo pagrindinį reikalavimą atsakovui dėl skolos priteisimo, netenka teisinės prasmės ir kiti jo išvestiniai reikalavimai (delspinigiai, palūkanos), todėl teismas dėl jų nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Sutinkamai su LR CPK 88 str. 1d. 6p., 98 str. 1d., iš ieškovo atsakovui ir valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidos: atsakovui 2 163,00 Lt (be PVM, kadangi atsakovas šį mokestį per PVM atskaitą susigrąžiną iš valstybės) atstovavimo išlaidų, o valstybei 27,40 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų (CPK 92 str. 1d.).
Teismas, vadovaudamasis LR CK 1.70 str. 2d, LR CPK 88 str. 1d. 6 p., 98 str. 1d., 265-270 str.,
n u s p r e n dž i a:
Ieškovo ieškinį atmesti.
Priteisti atsakovui UAB ,,Odos gaminiai ir ko“, (į/k 145457830, buv. Aerouosto g. 11, Šiauliai), iš ieškovo UAB ,,Topplastas“ (į/k 11074211, buv. L. Giros g. 84-4, Vilnius), 2 163,00 Lt (du tūkstančius vieną šimtą šešiasdešimt tris litus) atstovavimo išlaidų atlyginimui.
Priteisti į valstybės biudžetą (surenkamoji sąskaita, įmokos kodas 5660) iš UAB ,,Topplastas“ (į/k 110742111, buv. L. Giros g. 84-4, Vilnius) 27,40 Lt (dvidešimt septynis litus 40 ct) už procesinių dokumentų įteikimą per pašto kurjerių tarnybą.
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių m. apylinkės teismą.
Teisėjas Jonas Stubrys