Administracinė byla Nr. A-748-602/2015

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00383-2014-6  

Procesinio sprendimo kategorija 9.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S  

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo individualios įmonės D. L. grožio salono „Monrida“ skundą atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas individuali įmonė D. L. grožio salonas „Monrida“ (toliau – ir pareiškėjas, IĮ D. L. grožio salonas „Monrida“) kreipėsi į teismą skundu prašydamas panaikinti Klaipėdos miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) administracijos direktoriaus 2014 m. kovo 24 d. sprendimą Nr. (31.1)-RS2-307 „Dėl prašymo suteikti nekilnojamojo turto mokesčio lengvatą“ ir įpareigoti Klaipėdos miesto savivaldybės administraciją iš naujo išnagrinėti  pareiškėjo 2014 m. kovo 3 d. prašymą dėl nekilnojamojo turto mokesčio lengvatos suteikimo už 2013 metus už patalpas, esančias (duomenys neskelbtini).

Skunde paaiškino, kad 2014 m. kovo 3 d. Klaipėdos miesto savivaldybės tarybai padavė prašymą dėl nekilnojamojo turto mokesčio lengvatos suteikimo už nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – 96,11 kv. m ploto komercines patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), už 2013 metus. Argumentavo, jog atitinka sąlygas dėl nekilnojamojo turto lengvatos pritaikymo pagal Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. T2-200 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio lengvatų Klaipėdos miesto istorinėse dalyse teikimo“ (2011 m. liepos 28 d. sprendimo Nr. T2-235 redakcija ir 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimo Nr. T2-366 redakcija) patvirtinto Nekilnojamojo turto mokesčio lengvatų teikimo asmenims, vykdantiems Klaipėdos miesto istorinėse dalyse veiklą, skatinančią turizmą, tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 2.4.1 punktą ir 2.4.7 punktą. Nurodė, jog jam priklausančios patalpos yra Klaipėdos miesto istorinėje dalyje, unikalus kodas Kultūros vertybių registre 16075 (buvęs U17), 2013 metais vykdė dvi veiklas, skatinančias turizmą: mažų parduotuvėlių, kurių prekybinės salės plotas iki 100 kvadratinių metrų, ir vykdančių nelicencijuojamą veiklą, ir teikė nemokamas sanitarinių mazgų paslaugas. Pareiškėjo teigimu, patalpose yra įrengta maža parduotuvėlė, kurioje prekiaujama dekoratyvine ir gydomąja kosmetika, šios prekybinės veiklos plotas sudaro 40 procentų viso patalpų ploto. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad teikia nemokamas sanitarinių mazgų paslaugas, apie kurių teikimą matomoje vietoje pagal Aprašo 7 punkto reikalavimus yra įrengtas sutartinis informacinis ženklas ir 2013 m. sausio 2 d. raštu informuota viešoji įstaiga Klaipėdos turizmo ir kultūros informacijos centras (toliau – ir VšĮ Klaipėdos turizmo ir kultūros informacijos centras). Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamu Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 2014 m. kovo 24 d. sprendimu Nr. (31.1)-RS2-307 „Dėl prašymo suteikti nekilnojamojo turto mokesčio lengvatą“ informuotas, jog prašymas Savivaldybės tarybai nebus teikiamas svarstyti, nes jis neatitinka Aprašo reikalavimų nekilnojamojo turto mokesčio lengvatai pritaikyti. Manė, kad ginčijamas sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų individualiems administraciniams aktams, nes yra nemotyvuotas, nenurodyta, kokių duomenų pagrindu konstatuota, jog patalpose nevykdoma parduotuvėlių veikla ir neteikiamos sanitarinių mazgų paslaugos. Pažymėjo, jog VšĮ Klaipėdos kultūros ir turizmo informacijos centras yra išdavęs pažymą dėl įmonės teikiamų viešųjų paslaugų, atitinkančių Aprašo 2.4.7 punkto reikalavimus. Pareiškėjo teigimu, ginčijamas sprendimas, kuriuo jo prašymas neteiktas Savivaldybės tarybai svarstyti, neatitinka Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme įtvirtintų vietos savivaldos principų ir kompetencijos tarp savivaldos institucijų paskirstymo.

Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybės administracija (toliau – ir atsakovas) atsiliepimu prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimą (b. l. 33-36) grindė argumentais, jog patikrinimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepatvirtino pareiškėjo teiginių dėl jo vykdomos veiklos, atitinkančios Aprašo 2.4.1 punktą ir 2.4.7 punktą. Nurodė, jog Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Investicijų ir ekonomikos departamento Tarptautinių ryšių, verslo plėtros ir turizmo skyrius (toliau – ir Skyrius), pagal Aprašo 13 punktą, 2014 m. kovo 10 d. patikrinęs grožio saloną „Monrida“, nustatė, kad jame nėra įrengtos atskiros prekybinės salės patalpos, atitinkančios mažos parduotuvėlės statusą, o kosmetikos prekybai įrengtas stendas bendrose grožio salono, teikiančio kirpyklos paslaugas, patalpose. Atsakovo teigimu, pareiškėjo nurodyta VšĮ Klaipėdos kultūros ir turizmo informacijos centro 2014 m. kovo 7 d. pažyma Nr. 2014/20 dėl jos teikiamų viešųjų paslaugų, atitinkančių Aprašo 2.4.7 punkto reikalavimus, išduota pagal paties pareiškėjo pateiktą informaciją, tačiau faktiškai nepatikrinta. Gavus šią pažymą, Skyriaus specialistas, atliekantis patikrinimą dėl pareiškėjo vykdomos veiklos atitikties Aprašo 4.2.1 punkto reikalavimams, siekė patikrinti, ar deklaruota informacija apie viešųjų paslaugų vykdymą, teisinga, tačiau į sanitarinių mazgų patalpą nebuvo įleistas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, surašyta 2014 m. kovo 14 d. išvada Nr. VS-1598, kurioje nurodyta, kad pareiškėjo vykdoma veikla neatitinka Aprašo 2.4.1 punkto ir 2.4.7 punkto reikalavimų. Nesutiko, kad pažeidė savivaldos institucijų kompetencijos ribas. Pagal Aprašo 12 punktą prašymus dėl lengvatos suteikimo nagrinėja Mokesčių skyrius ir tik nustatęs, jog prašymas atitinka Aprašo reikalavimus, teikia svarstyti Klaipėdos miesto savivaldybės tarybai (Aprašo 16 punktas), o priešingu atveju, pagal Aprašo 17 punktą, Mokesčių skyrius siūlo Savivaldybės administracijos direktoriui netenkinti prašymo. Pažymėjo, jog ginčijamas sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, yra motyvuotas, pagrįstas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, nurodytas teisinis pagrindas.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – panaikino Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. kovo 24 d. sprendimą Nr. (31.1)-RS2-307 „Dėl prašymo suteikti nekilnojamojo turto mokesčio lengvatą“ ir įpareigojo Klaipėdos miesto savivaldybės administraciją iš naujo išnagrinėti  pareiškėjo 2014 m. kovo 3 d. prašymą dėl nekilnojamojo turto mokesčio lengvatos suteikimo už 2013 metus už patalpas, esančias (duomenys neskelbtini).

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. kovo 24 d. sprendimo Nr. (31.1)-RS2-307, kuriuo pareiškėjui netaikyta nekilnojamojo turto mokesčio lengvata už 2013 metus už patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), teisėtumo ir pagrįstumo (b. l. 7).

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Viešojo administravimo įstatymas, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas, Vietos savivaldos įstatymas ir kiti teisės aktai. Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 7 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad savivaldybių tarybos turi teisę savo biudžeto sąskaita sumažinti nekilnojamojo turto mokestį arba visai nuo jo atleisti. Savivaldybės tarybos teisė ir išimtinė kompetencija įtvirtinta ir Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 18 punkte. Kriterijų, kuriais vadovaujantis tai būtų galima padaryti,  nenurodyta nei Nekilnojamojo turto mokesčio įstatyme, nei Vietos savivaldos įstatyme. Tokiu atveju kriterijus nustatyti turi teisę pačios savivaldybių tarybos. Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. T2-200 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio lengvatų Klaipėdos miesto istorinėse dalyse teikimo“ (2011 m. liepos 28 d. sprendimo Nr. T2-235 ir 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimo Nr. T2-366 pakeitimų redakcijos) patvirtinti Nekilnojamojo turto mokesčių lengvatų dydžiai ir Nekilnojamojo turto mokesčio lengvatų teikimo asmenims, vykdantiems Klaipėdos miesto istorinėse dalyse veiklą, skatinančią turizmą, tvarkos aprašas.

Iš pareiškėjo 2014 m. kovo 3 d. prašymo dėl nekilnojamojo turto mokesčio lengvatos suteikimo ir skundo turinio matyti, jog siekdamas, kad jo nekilnojamajam turtui būtų pritaikyta lengvata, prašymą grindžia dviem pagrindais: vykdomos veiklos atitikimu Aprašo 2.4.1 punkto sąlygoms, t. y. mažų parduotuvėlių, kurių prekybinės salės plotas iki 100 kv. m, ir vykdančių nelicencijuojamą veiklą, bei atitikimu Aprašo 2.4.7 punktui, t. y. sanitarinių mazgų, atitinkančių higienos normas, viešų paslaugų teikimas (b. l. 8-9). Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėjas vykdo veiklą Klaipėdos miesto istorinėje dalyje.  Pareiškėjui priklausančios patalpos yra Klaipėdos miesto istorinėje dalyje, unikalus kodas Kultūros vertybių registre 16075 (buvęs U17) (b. l. 19-20). Įvertinęs visumą surinktų įrodymų, teismas nepagrįstais pripažino atsakovo argumentus, jog pareiškėjo vykdoma veikla neatitinka kriterijų, pagal kuriuos ją būtų galima priskirti veiklai, skatinančiai turizmą.

Atsakovas teiginį, kad pareiškėjo vykdoma veikla neatitinka Aprašo 2.4.1 punkto, argumentuoja tuo, jog grožio salone „Monrida“ nėra įrengta atskira prekybinė salė, atitinkanti mažos parduotuvėlės statusą. Iš bylos duomenų matyti, jog pagrindinė pareiškėjo vykdoma veikla yra grožio salono paslaugos (b. l. 27), tačiau tai nereiškia, jog grožio salone negali būti prekiaujama  dekoratyvine ir gydomąja kosmetika.  Pareiškėjo teigimu, jis vykdo šią veiklą. Aprašo 2.4.1 punkte (2011 m. lapkričio 24 d. Savivaldybės tarybos sprendimo Nr. T2-366 redakcija) įtvirtinta sąlyga, jog lengvata netaikoma mažoms parduotuvėlėms, vykdančioms juvelyrinių gaminių iš brangiųjų metalų prekybos, padėvėtų rūbų bei dėvėtos avalynės prekybos veiklą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas vykdo nurodytą veiklą. Pareiškėjas taip pat nepatenka į Aprašo 8 punkte nurodytų subjektų, kuriems netaikoma nekilnojamojo turto mokesčio lengvata, ratą. Apraše nėra reglamentuota, kas yra maža parduotuvėlė, kaip ji turi būti įrengta, ar būtinai turi būti atskira patalpa, ar ji turi turėti atskirą kasos aparatą ir tvarkyti atskirą buhalterinę apskaitą ir pan. Aplinkybę, kad pareiškėjo vykdoma veikla – prekyba kosmetinėmis priemonėmis iš stendo – neatitinka mažos parduotuvėlės statuso, atsakovas grindžia Skyriaus 2014 m. kovo 14 d. išvada Nr. VS-1598 (b. l. 38), kurioje nenurodyta, kokiais kriterijais ir teisės aktais vadovaujantis surašyta tokia išvada. Išvados teisinį pagrindą sudaro tik nuorodos į Aprašo nuostatas, reglamentuojančias Skyriaus kompetenciją surašyti tokią išvadą, bet nėra pagrindimo, kodėl tokios išvados padarytos. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių apie apžiūros akto surašymą, grožio salono apskaitos analizę, patvirtinančią, kiek procentų metinių grožio salono pajamų sudaro pajamos iš prekybos kosmetika ir pan., kurie leistų pagrįsti teiginį, jog pareiškėjo vykdoma veikla neatitinka Aprašo 2.4.1 punkto reikalavimų.

Aprašo 2.4.7 punkte veikla, skatinančia turizmą, nurodyta sanitarinių mazgų, atitinkančių higienos normas, viešų paslaugų teikimas. Aprašo 7 punkte nurodyta, jog asmuo, norintis gauti lengvatą šiuo pagrindu, privalo matomoje vietoje įrengti su VšĮ Klaipėdos turizmo ir kultūros informacijos centru suderintą sutartinį ženklą, informuojantį apie teikiamas nemokamas paslaugas miestiečiams ir turistams (7.1 punktas) ir raštu informuoti VšĮ Klaipėdos turizmo ir kultūros informacijos centrą apie pradėtas teikti 2.4.7 punkte nurodytas paslaugas bei pridėti įrengto sutartinio ženklo fotokopiją (7.2 punktas). Bylos duomenys patvirtina, jog abi 7 punkte nurodytas pareigas pareiškėjas įvykdė, t. y. įrengė informacinį ženklą (b. l. 27) ir apie teikiamas paslaugas informavo VšĮ Klaipėdos turizmo ir kultūros informacijos centrą, kuris apie tai patvirtino 2014 m. kovo 7 d. išvada Nr. 2014/20 (b. l. 13, 39). VšĮ Klaipėdos turizmo ir kultūros informacijos centras  2014 m. gegužės 29 d. rašte nurodė, jog 2013 metais turistams teikė informaciją apie galimybę pasinaudoti sanitarinių mazgų viešomis paslaugomis D. L. grožio salone „Monrida“. Skyriaus 2014 m. kovo 14 d. išvadoje Nr. VS-1598 (b. l. 38) nenurodyta, kokių įrodymų pagrindu teigiama, jog ši paslauga nebuvo teikiama ir byloje nėra šį teiginį pagrindžiančių duomenų. Atsakovo argumentas, jog VšĮ Klaipėdos turizmo ir kultūros informacijos centras 2014 m. kovo 7 d. išvadą Nr. 2014/20 surašė faktiškai nepatikrinęs pareiškėjo pateiktos informacijos, nėra teisiškai reikšmingas nagrinėjamu atveju, nes Apraše nereglamentuota VšĮ Klaipėdos turizmo ir kultūros informacijos centro išvados teikimo tvarka. Aprašo 14 punkte įtvirtinta, jog dėl prašymo atitikties 2.4.7 punktui VšĮ Klaipėdos turizmo ir kultūros informacijos centras teikia išvadą ir tokia išvada yra pateikta. Tai, jog grožio salonas „Monrida“ nėra strateginėje vietoje, kur stebimi intensyvūs turistų srautai ir yra nedidelė galimybė, jog minėtoje vietoje turistai intensyviai naudojasi sanitarinių mazgų viešomis paslaugomis, taip pat nesudaro pagrindo paneigti pareiškėjo vykdomos veiklos atitiktį Aprašo 2.4.7 punkto reikalavimams (b. l. 50-52). Aprašo 2.4.7 punkto taikymas nesiejamas su turistų ir lankytojų srautais ir jų intensyvumu. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija plečiamai interpretuoja Aprašo nuostatas pareiškėjo nenaudai, tačiau nepagrindžia įrodymais ir objektyviais duomenimis. Todėl teismas konstatavo, jog pareiškėjo veikla, numatyta Aprašo 2.4.7 punkte, sudaro savarankišką pagrindą nekilnojamojo turto mokesčio lengvatai pritaikyti, tačiau nagrinėjamu atveju lengvata nepritaikyta nepagrindus tokio sprendimo objektyviais faktais ir teisės aktų normomis.

Teismas vertino, kad skundžiamas administracinis aktas, sukeliantis pareiškėjui teisines pasekmes, neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje išdėstytų reikalavimų.

Pareiškėjui argumentuojant, jog ginčijamą sprendimą priėmė nekompetentingas subjektas, t. y. ne Klaipėdos miesto savivaldybės taryba, bet administracijos direktorius, teismas pažymėjo, jog prašymų dėl lengvatų teikimo nagrinėjimo tvarka reglamentuota Aprašo 9 – 17 punktuose. Pagal Aprašo 12 punktą gautus prašymus nagrinėja Savivaldybės administracijos Finansų ir turto departamento Mokesčių skyrius. Tuo atveju, kai pateiktas prašymas atitinka reikalavimus, Mokesčių skyrius siūlo Savivaldybės administracijos direktoriui teikti svarstyti Savivaldybės tarybai projektą dėl nekilnojamojo turto mokesčio lengvatos suteikimo (Aprašo 16 punktas), o kai prašymas neatitinka reikalavimų, Mokesčių skyrius siūlo Savivaldybės administracijos direktoriui atmesti prašymą (17 punktas). Iš šių Aprašo nuostatų matyti, jog Savivaldybės administracijos direktorius turi teisę netenkinti prašymo dėl lengvatos suteikimo, tačiau priešingu atveju, t. y. dėl lengvatos suteikimo, Savivaldybės administracijos direktoriaus teikimu sprendimą priima Savivaldybės taryba, o tai atitinka Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 7 straipsnio 5 dalį.

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju Klaipėdos miesto savivaldybės administracija sprendimą priėmė neanalizuodama faktinių aplinkybių, sprendime nenurodė argumentų, sprendimas nesuteikti pareiškėjui nekilnojamojo turto mokesčio lengvatos pagrįstas ne objektyviais duomenimis. Tai, kad įstatymų leidėjas savivaldybių taryboms suteikė diskrecijos teisę įsiterpti į nekilnojamojo turto apmokestinimą nekilnojamojo turto mokesčiu, t. y. suteikė teisę šį mokestį sumažinti arba visiškai nuo jo atleisti, nereiškia, jog neprivaloma pagrįsti išvadų išsamaus tyrimo metu surinktais argumentais, ar kad nereikalaujama pateikti išsamių sprendimo priėmimo priežasčių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-11-20 sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-2540/2012).  Nurodyti trūkumai vertintini kaip akivaizdžiai trukdantys asmeniui apsiginti, o teismui patikrinti, ar buvo nurodyti tinkami motyvai (argumentai), ar nepadaryta akivaizdi vertinimo klaida, ar nepiktnaudžiaujama valdžia (suteiktais įgaliojimais). Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. kovo 24 d. sprendimas Nr. (31.1)-RS2-307 naikintinas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais. Atsakovas įpareigotinas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. kovo 3 d. prašymą dėl nekilnojamojo turto mokesčio lengvatos suteikimo už 2013 metus už patalpas, esančias (duomenys neskelbtini).

III.

Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybės administracija (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo dalį, kuria atsakovas įpareigotas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl lengvatos suteikimo už mažos parduotuvėlės veiklą pagal Aprašo 2.4.1 punktą, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliaciniame skunde pažymi, jog byloje esantys įrodymai akivaizdžiai pagrindžia, kad pareiškėjas Aprašo 2.4.1 punkte numatytos veiklos nevykdo. Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis pagrindinė pareiškėjo grožio salono paskirtis yra paslaugų, tuo tarpu Apraše įtvirtinta, kad lengvata gali būti skiriama asmenims, vykdantiems mažų parduotuvėlių veiklą, t. y. prekybą. Šios lengvatos tikslas yra skatinti turizmą. Tai matyti ir sistemiškai aiškinant Aprašo nuostatas. Pagal Aprašo tikslą grožio salono negalima tapatinti su maža parduotuvėle ir teigti, jog grožio salone teikiamos paslaugos ir papildomai parduodama kosmetika atitinka mažos parduotuvėlės statusą. Tai neatitinka Aprašo esmės ir tikslo – skatinti turizmo veiklą. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo nevertino atsakovo pateiktų įrodymų apie atliktą patikrinimą. Aprašo 13 punkte nustatyta, jog išvadą dėl prašymo atitikties Aprašo 2.4.1 punkto reikalavimams teikia Skyrius. Neaišku, kokiu pagrindu pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog privalu surašyti apžiūros aktą. Galiausiai akcentuoja, jog pareiškėjas prašo taikyti jo atžvilgiu išimtį – suteikti jam nekilnojamojo turto mokesčio lengvatą, o išimtys turi būti aiškinamos siaurai.

Pareiškėjas ĮI D. L. grožio salonas „Monrida“ pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime akcentuoja, jog pareiškėjo vykdoma mažos parduotuvėlės veikla atitinka visas Apraše reikalaujamas sąlygas nekilnojamojo turto mokesčio lengvatai gauti. Atsakovas apeliaciniame skunde nenurodė jokių naujų faktinių aplinkybių ar teisinių argumentų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas 2013 metais nevykdė mažų parduotuvėlių veiklos. Mano, jog net ir esant negyvenamųjų patalpų paskirčiai – paslaugų, pareiškėjui nedraudžiama užsiimti kita teisės aktų nedraudžiama veikla. Todėl atsakovas turėtų atsižvelgti ne tik į Nekilnojamojo turto registro duomenis, bet į faktiškai pareiškėjo patalpose vykdomą veiklą. Pažymi, kad pareiškėjo vykdoma veikla atitinka Apraše numatytus reikalavimus, t. y. ji apima veiklą, kurią Savivaldybės taryba Apraše prilygino veiklai, skatinančiai turizmą. Be to, pareiškėjas nesutinka su apeliacinio skundo teiginiu, jog grožio salone nėra įrengta atskira patalpa, kuri atitiktų mažos parduotuvėlės statusą. Apraše nėra reglamentuota, kas yra maža parduotuvėlė ir kaip ji turi būti įrengta. Mano, jog skundžiamas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo atsisakymo suteikti nekilnojamojo turto mokesčio lengvatą pareiškėjui teisėtumo.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjas IĮ D. L. grožio salonas „Monrida“ 2014 m. kovo 3 d. Klaipėdos miesto savivaldybės tarybai padavė prašymą dėl nekilnojamojo turto mokesčio lengvatos suteikimo už nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – 96,11 kv. m ploto komercines patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), už 2013 metus. Argumentavo, jog atitinka Aprašo 2.4.1 ir 2.4.7 punktus, nes jam priklausančios patalpos yra Klaipėdos miesto istorinėje dalyje ir 2013 metais vykdė dvi veiklas, skatinančias turizmą: mažų parduotuvėlių, kurių prekybinės salės plotas iki 100 kvadratinių metrų, ir vykdančių nelicencijuojamą veiklą, ir teikė nemokamas sanitarinių mazgų paslaugas. Pareiškėjo teigimu, patalpose yra įrengta maža parduotuvėlė, kurioje prekiaujama dekoratyvine ir gydomąja kosmetika.

Klaipėdos miesto savivaldybės administracija 2014 m. kovo 24 d. sprendime Nr. (31.1)-RS2-307 nurodė, jog pareiškėjas neatitinka Aprašo reikalavimų nekilnojamojo turto mokesčio lengvatai pritaikyti.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą skundu prašydamas panaikinti Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. kovo 24 d. sprendimą Nr. (31.1)-RS2-307 ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. kovo 3 d. prašymą.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – panaikino Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. kovo 24 d. sprendimą Nr. (31.1)-RS2-307 ir įpareigojo Klaipėdos miesto savivaldybės administraciją iš naujo išnagrinėti  pareiškėjo 2014 m. kovo 3 d. prašymą.

Atsakovas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria atsakovas įpareigotas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl lengvatos suteikimo už mažos parduotuvėlės veiklą pagal Aprašo 2.4.1 punktą. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kurioje pasisakyta dėl lengvatos pagal Aprašo 2.4.7 punktą taikymo, neskundžia.

Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 1 d.) 1 straipsnyje numatyta, jog šis įstatymas nustato nekilnojamojo turto apmokestinimo nekilnojamojo turto mokesčiu tvarką. Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje numatyta bendra taisyklė, jog mokestį moka nekilnojamojo turto savininkai – fiziniai ir juridiniai asmenys, išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytus atvejus. Pagal Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 7 straipsnio 5 dalį savivaldybių tarybos turi teisę savo biudžeto sąskaita sumažinti mokestį arba visai nuo jo atleisti.

Klaipėdos miesto savivaldybės taryba 2010 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. T2-200 patvirtino Nekilnojamojo turto mokesčio lengvatų teikimo asmenims, vykdantiems Klaipėdos miesto istorinėse dalyse veiklą, skatinančią turizmą, tvarkos aprašą. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino Aprašo (akto redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 1 d.) 2.4.1 punktą, todėl priėmė neteisingą sprendimą.

Pažymėtina, jog pagal Aprašo 3 punktą nekilnojamojo turto mokesčio lengvata gali būti teikiama asmenims, kurie 2.4.1–2.4.7 papunkčiuose nurodyta veikla užsiima Klaipėdos miesto istorinėje dalyje, kurios unikalus kodas Kultūros vertybių registre – 16075, ir asmenims, kurie 2.4.1–2.4.4 papunkčiuose nurodyta veikla užsiima Klaipėdos miesto istorinėje dalyje, kurios unikalus kodas Kultūros vertybių registre – 22012, ir atitinka šiame tvarkos apraše nurodytus reikalavimus bei pateikė reikiamus dokumentus. Aprašo 2.4.1 punkte nustatyta, kad veikla, skatinanti turizmą, yra mažų parduotuvėlių, kurių prekybinės salės plotas iki 100 kvadratinių metrų ir vykdančių nelicencijuojamą veiklą, išskyrus vykdančių juvelyrinių gaminių iš brangiųjų metalų prekybos, dėvėtų rūbų bei dėvėtos avalynės prekybos veiklą. Atsakovo nuomone, pareiškėjas Aprašo 2.4.1 punkte numatytos veiklos nevykdo – grožio salono negalima tapatinti su maža parduotuvėle ir teigti, jog grožio salone teikiamos paslaugos ir papildomai parduodama kosmetika atitinka mažos parduotuvėlės statusą. Kadangi pareiškėjas neatitiko Aprašo 2.4.1 punkto reikalavimų, atsakovo manymu, pagrindo lengvatos suteikimui nebuvo.

Teisėjų kolegija pažymi, jog nekilnojamojo turto lengvatos taikymas yra įstatymo pripažįstama galimybė, nukrypstanti nuo bendro principo, jog nekilnojamojo turto mokestį moka visi nekilnojamojo turto savininkai – fiziniai ir juridiniai asmenys, todėl šią išimtį apibrėžiančios nuostatos negali būti aiškinamos plečiamai (lot. exceptiones non sunt extendae).

Byloje ginčas iš esmės susijęs su tuo, ar pareiškėjo vykdoma veikla patenka į vieną iš Apraše numatytų veiklų, su kuria siejamas nekilnojamojo turto mokesčio lengvatos taikymas. Minėta, jog Aprašo 2.4.1 punkte įtvirtinta, kad veikla, skatinanti turizmą, yra mažų parduotuvėlių, kurių prekybinės salės plotas iki 100 kvadratinių metrų ir vykdančių nelicencijuojamą veiklą, išskyrus vykdančių juvelyrinių gaminių iš brangiųjų metalų prekybos, dėvėtų rūbų bei dėvėtos avalynės prekybos veiklą. Taigi nagrinėjamu atveju lengvatos taikymas yra siejamas su mažų parduotuvėlių veikla. Kas yra mažų parduotuvėlių veikla, Apraše nėra apibrėžiama, nurodyta tik prekybos veiklos (juvelyrinių gaminių iš brangiųjų metalų prekybos, dėvėtų rūbų bei dėvėtos avalynės), kuriomis užsiimti, norint gauti lengvatą, neleidžiama. Todėl nagrinėjamu atveju, siekiant išsiaiškinti, kaip turi būti suprantama mažos parduotuvėlės veikla, atsižvelgtina į tai, kad „parduotuvė“ Dabartinės lietuvių kalbos žodyne (prieiga internete: http://dz.lki.lt/) yra apibrėžiama kaip pardavimo įmonė, jos patalpos. Minėtas apibrėžimas aiškiai sieja parduotuvę su prekybos, bet ne paslaugų veikla. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog pagrindinė veikla, vykdoma ginčo patalpose (nurodyta ir Nekilnojamojo turto registre (b. l. 19-20)), yra paslaugų (grožio salono). Todėl akivaizdu, kad Aprašo 2.4.1 punktas, kuriame nurodyta mažų parduotuvėlių veikla, negali būti aiškinamas kaip apimantis ir paslaugų (grožio salono) veiklą.

Teisėjų kolegija akcentuoja ir tai, kad pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi. Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas yra ta administracinio santykio šalis, kuri prašo taikyti jo atžvilgiu išimtį – teisės aktuose nustatyto mokesčio lengvatą. Todėl būtent asmeniui, prašančiam taikyti išimtį, tenka pareiga įrodyti savo prašymo pagrįstumą. Šiuo atveju pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių duomenų, kad pagrindinė ginčo patalpose vykdoma veikla, iš kurios jis gavo pagrindines pajamas, buvo būtent prekybos (mažos parduotuvėlės) veikla. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjas atitiko Aprašo 2.4.1 punkto reikalavimus, todėl jam nekilnojamojo turto mokesčio lengvata, remiantis minėtu punktu, galėjo būti suteikta.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, netinkamai patikrino viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumą ir neteisingai sprendė dėl viešojo administravimo subjekto taikytų materialinės teisės normų, todėl atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas skundžiamo atsakovo 2014 m. kovo 24 d. sprendimo Nr. (31.1)-RS2-307 „Dėl prašymo suteikti nekilnojamojo turto mokesčio lengvatą“ dalį dėl Aprašo 2.4.1 punkto taikymo paliekant galioti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą tenkinti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo individualios įmonės D. L. grožio salono „Monrida“ skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. kovo 24 d. sprendimo Nr. (31.1)-RS2-307 „Dėl prašymo suteikti nekilnojamojo turto mokesčio lengvatą“ dalį dėl atsisakymo suteikti nekilnojamojo turto mokesčio lengvatą pagal Aprašo 2.4.7 punktą ir šioje dalyje įpareigoti Klaipėdos miesto savivaldybės administraciją iš naujo išnagrinėti individualios įmonės D. L. grožio salono „Monrida“ 2014 m. kovo 3 d. prašymą dėl nekilnojamojo turto mokesčio lengvatos suteikimo už 2013 metus už patalpas, esančias (duomenys neskelbtini).

Kitoje dalyje skundą atmesti.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Audrius Bakaveckas

                                                        Arūnas Dirvonas

                                                        Veslava Ruskan