Administracinė byla Nr. A-1711-822/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02726-2015-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. gruodžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Č. ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Č. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas A. Č. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir atsakovas, Vilniaus PN), 60 000 eurų neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2012 m. lapkričio mėnesio jis buvo laikomas Vilniaus pataisos namuose karantino patalpose, gyvenamojoje patalpoje Nr. 304. Atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Vilniaus PN ne kartą atlikinėjo paskirtas nuobaudas baudos izoliatoriuose ir kamerų tipo patalpose Nr. l, Nr. 2, Nr. 12 ir Nr. 18. Pasak pareiškėjo, visose išvardintose patalpose vienam asmeniui teko mažesnis plotas, negu garantuoja teisės aktai. Be to, šiose patalpose nebuvo įrengtos lovos, spintelės individualiai kiekvienam asmeniui, stalas, taburetės (suoliukai), nors pagal galiojančius teisės aktus šis inventorius privalėjo būti įrengtas. Pareiškėjas buvo laikomas Vilniaus PN karantino patalpoje kartu su rūkančiais asmenimis, todėl šioje patalpoje buvo nuolat prirūkyta. Dėl neteisėtų Vilniaus PN administracijos darbuotojų veiksmų (veikimo ar neveikimo) kalinamas perpildytose, ankštose kamerose, teigė patyręs neturtinę žalą, t. y. didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, įvairius nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo sveikatos būklė, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, socialiniai įgūdžiai. Dėl nuolatinės asmeninės erdvės pažeidinėjimų sumažėjo pasitikėjimas savimi, tapo dirglus, jaučia padidėjusią fobiją aplinkai, sumažėjo bendravimo galimybes.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į skundą nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas į Vilniaus PN atvyko 2012 m. lapkričio 16 d. Gyvenamosiose patalpose Nr. 304 ir Nr. 5D, į kurias jis buvo paskirtas atitinkamai 2012 m. lapkričio 28 d. ir 2014 m. lapkričio 26 d., vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus.

Atsakovas pabrėžė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – ir Konvencija). Europos Žmogaus Teisių Teismas, vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių: galimybes nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir kt.

Atsakovas paaiškino, kad Vilniaus PN paskiriant nuteistuosius į gyvenamąsias patalpas, nuteistųjų skirstymo į būrius ir gyvenamąsias patalpas komisija visada patikrina patalpų plotus ir galimus nuteistųjų skyrimo į konkrečias patalpas kiekius ir visada stengiasi, kad būtų užtikrintas vienam nuteistajam teisės aktų numatytas gyvenamasis plotas. Visiems be išimties yra suteikiama atskira miegamoji vieta, esanti konkretaus būrio atskiroje gyvenamojoje patalpoje. Būrio patalpos apjungia kelias gyvenamąsias patalpas. Priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, jos paprastai užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio miegamosios patalpos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę. Kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė – poilsio kambarys.

Atsakovas tvirtino, kad pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo. Pareiškėjui bausmę atliekant gyvenamosiose patalpose Nr. 304 ir Nr. 5D, jis galėjo visą dieną laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką, valgyklą, o gyvenamojoje patalpoje privalėjo būti tik nakties metu. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog Vilniaus PN administracija būtų sąmoningai siekusi jį kankinti, žeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Vilniaus PN, įvairiais laikotarpiais už Vilniaus PN režimo reikalavimų pažeidimus atlikinėjo nuobaudas kamerų tipo patalpose Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3, Nr. 4 ir Nr. 12 D. Patekimas į šias patalpas priklausė tik nuo pareiškėjo valios, nes pagrindas nuteistajam bausmę atlikti baudos izoliatoriuose ar kamerų tipo patalpose atsiranda, padarius nusižengimą ir pažeidus pataisos įstaigos tvarką, numatytą teisės aktuose. Pareiškėjas kamerų tipo ar baudos izoliatoriaus patalpose buvo laikomas nepažeidžiant nustatytų ploto reikalavimų. Vilniaus PN kamerų tipo patalpose, baudos izoliatoriuose ar gyvenamosiose patalpose vienu metu nėra laikoma daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Teismai skirtingai vertina kamerų tipo patalpų, baudos izoliatorių plotų skaičiavimą. Vilniaus PN nuomone, sanitarinis mazgas, esantis baudos izoliatoriaus ar kamerų tipo patalpoje, privalo būti įskaičiuotas į bendrą kamerų tipo patalpos naudojamą plotą, kadangi sanitariniu mazgu naudojasi tik išimtinai toje patalpoje esantys nuteistieji.

Atsakovas nurodė, kad Vilniaus PN pastatai buvo visiškai renovuoti ir eksploatuoti perduoti 2006 metais. Pastatų ir juose esančių patalpų įrengimas atitiko tuo metu galiojusius teisės aktus ir higienos normas. Kamerų tipo patalpos, baudos izoliatoriai bei gyvenamosios patalpos, kuriose pareiškėjas gyveno bei atliko nuobaudas ginčui aktualiu laikotarpiu, įrengtos vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V–82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis taisyklėmis. Vilniaus pataisos namų kamerų tipo patalpose, baudos izoliatoriuose inventorius atitinka Teisingumo ministro 2004 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas materialinio buitinio aprūpinimo normas. Pabrėžė, kad teisės aktai nenumato, jog patalpoje esančius baldus privalu būtų įskaičiuoti į bendrą gyvenamosios patalpos plotą.

Atsakovas paaiškino, kad karantino patalpoje (kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2012 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. lapkričio 28 d.) nuteistieji asmenys laikomi trumpą laiko tarpą, t. y. tol, kol bus atliktas jų sveikatos patikrinimas, sanitarinis paruošimas, bus organizuotas pokalbis su psichologinės tarnybos, socialinės reabilitacijos ir kitų tarnybų pareigūnais. Karantino (izoliavimo) patalpose yra numatyta, kad kiekvienas asmuo privalo turėti atskirą lovą. Kiekvienoje tokioje kameroje yra įrengti sanitariniai mazgai. Sanitariniame mazge yra unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Atsakovas atkreipė dėmesį, kad karantino patalpoje laikomų asmenų skaičius nėra pastovus.

Atsakovas dėl pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės apie laikymą kartu su rūkančiaisiais karantino kameroje nurodė, kad rūkyti bendrose gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose nuteistiesiems draudžiama. Už rūkymą ne tam skirtose vietose nuteistieji yra baudžiami. Teigia, kad Vilniaus PN taikoma praktika, kuomet į įstaigą atvykę asmenys jų pageidavimu yra paskiriami į dviejų tipų gyvenamąsias patalpas: rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Vilniaus PN atsakingi pareigūnai išsiaiškina naujai į pataisos įstaigą atvykusio asmens žalingus įpročius ir vadovaudamiesi gauta informacija sprendžia nuteistojo paskyrimo į gyvenamąją vietą klausimą. Jokių nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis pareiškėjas įstaigai nėra pateikęs. Pabrėžė, jog visuose Vilniaus PN direktoriaus nutarimuose dėl pareiškėjo nubaudimų yra atitinkamos žymos, patvirtinančios, kad pareiškėjas yra rūkantis, dėl to jis buvo priskiriamas atlikti nuobaudas kamerų tipo patalpose, skirtose rūkantiems nuteistiesiems.

Atsakovo nuomone, skundžiamos aplinkybės dėl tariamai netinkamų laikymo sąlygų negalėjo pareiškėjui sukelti intensyvią ir ilgai trunkančią slogią emocinę būseną, sukeliančią papildomus nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus, stipresnius nei tie, kuriuos išgyvena nuteistieji, atlikdami bausmę už inkriminuotą nusikaltimą, tam skirtose pataisos įstaigose. Pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu Vilniaus pataisos namų administracijai nėra pateikęs nė vieno skundo, kuriuo būtų skundęsis dėl bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų jo atžvilgiu, dėl per mažo gyvenamųjų patalpų ploto ar netinkamų gyvenimo sąlygų pataisos įstaigoje. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Nebuvo pagrindo spręsti apie galimai per mažo gyvenamojo ploto ar kitų skunde nurodytų aplinkybių poveikį sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms pareiškėjo savybėms. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas neįrodė Vilniaus PN neteisėtų veiksmų ir žalos atsiradimo fakto, o į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos. Nenustačius būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, reikalavimas atlyginti žalą negali būti pripažintas pagrįstu.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 80 eurų neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas atlikti teismo nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę į Vilniaus PN atvyko 2012 m. lapkričio 16 d. Vilniaus PN direktoriaus 2012 m. lapkričio 28 d, įsakymu paskirtas į 4 būrio gyvenamąją patalpą Nr. 304 ir nuo 2014 m. lapkričio 26 d. įsakymu buvo perkeltas į drausmės grupės 5D gyvenamąją patalpą. Pareiškėjas už Vilniaus PN režimo reikalavimų pažeidimus buvo uždaromas į baudos izoliatorių: nuo 2013 m. balandžio 3 d. iki 2013 m. balandžio 18 d. kamerų tipo patalpoje Nr. 4; nuo 2013 m. balandžio 24 d. iki 2013 m. gegužės 9 d. kamerų tipo patalpoje Nr. 3; nuo 2014 m. liepos 7 d. iki 2014 m. liepos 17 d. kamerų tipo patalpoje Nr. 1; nuo 2014 m. liepos 22 d. iki 2014 m. rugpjūčio 6 d. kamerų tipo patalpoje Nr. 1; nuo 2014 m. lapkričio 26 d. iki 2014 m. gruodžio 11 d. kamerų tipo patalpoje Nr. 2; nuo 2014 m. gruodžio 12 d. iki 2014 m. gruodžio 15 d. kamerų tipo patalpoje Nr. 12 D; nuo 2014 m. gruodžio 16 d. iki 2015 m. kovo 15 d. kamerų tipo patalpoje Nr. 12 D; nuo 2015 m. kovo 23 d iki 2015 m. balandžio 2 d. kamerų tipo patalpoje Nr. 2.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1, 4 dalimis, 6.246, 6.247, 6.249 straipsniais, 6.250 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas pažymėjo, kad sprendžiant ginčą dėl neturtinės žalos, kuri kildinama iš to, kad pataisos įstaigoje nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui, į būrio/brigados gyvenamosios sekcijos bendrojo naudojimo patalpų plotą atsižvelgtina tik vertinant bendrąsias bausmės atlikimo sąlygas. Objektyvių duomenų apie Vilniaus PN konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikrame kambaryje metu buvusį nuteistųjų skaičių nebuvo pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas buvo skaičiuojamas konkretaus kambario, kuriame laisvės atėmimo bausmę atliko pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus. Nuo 2010 m. balandžio 30 d. vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų laisvės atėmimo vietose plotas nurodytas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – ir Taisyklės; Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr.1R-85 redakcija). Šių Taisyklių 111.1, 111.2 punktuose nurodyta, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. EŽTT yra nurodęs, kad atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu. EŽTT yra nurodęs, kad teismas, spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, turi nustatyti, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m, ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų. Nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą. LVAT nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, t. y. vertinant, ar pažeidimas patenka į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261–1798/2013 ir kt.).

Teismas rėmėsi, Vilniaus PN pateiktais pataisos įstaigos planais, kuriuose nurodyta, kad gyvenamosios patalpos Nr. 304, į kurią pareiškėjas paskirtas 2012 m. lapkričio 28 d., plotas – 32,59 kv. m, joje įrengta 10 miegamųjų vietų. Vienam nuteistajam teko apie 3,26 kv. m ploto. Gyvenamosios patalpos Nr. 5D, į kurią pareiškėjas paskirtas 2014 m. lapkričio 26 d, plotas – 12,92 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos. Tai reiškia, kad vienam nuteistajam teko apie 3,64 kv. m ploto. Kamerų tipo patalpos Nr. 1, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2014 m. liepos 7 d. iki 2014 m. liepos 17 d. ir nuo 2014 m. liepos 22 d. iki 2014 m. rugpjūčio 6 d. , plotas – 13,05 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 4,35 kv. m ploto. Kamerų tipo patalpos Nr. 2, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2014 m. lapkričio 26 d. iki 2014 m. gruodžio 11 d. ir nuo 2015 m. kovo 23 d. iki 2015 m. balandžio 2 d., plotas – 14,35 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 4,78 kv. m ploto. Kamerų tipo patalpos Nr. 3, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2013 m. balandžio 24 d. iki 2013 m. gegužės 9 d., plotas – 13,64 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 4,54 kv. m ploto. Kamerų tipo patalpos Nr. 4, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2013 m. balandžio 3 d. iki 2013 m. balandžio 18 d., plotas – 13,55 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 4,51 kv. m ploto. Kamerų tipo patalpos Nr. 12 D, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2014  m. gruodžio 12 d. iki 2014 m. gruodžio 15 d. ir nuo 2014 m. gruodžio 16 d. iki 2015 m kovo 15 d., plotas – 14,89 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 3,72 kv. m ploto.

Teismas pažymėjo, kad gyvenamosiose patalpose (baudos izoliatoriuje ir kamerų tipo patalpose) pareiškėjui tekęs plotas atitiko teisės aktų reikalavimus, todėl šiuo aspektu pareiškėjo subjektinės teisės nebuvo pažeistos. Vilniaus PN nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga. Šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, gali naudotis lokalinio sektoriaus kiemeliais, užsiimti sportine veikla, lankytis skaitykloje. Buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku. Pareiškėjo buvimą baudos izoliatoriuje atitinkamais laikotarpiais lėmė paties pareiškėjo netinkamas elgesys.

Teismas pažymėjo, jog Taisyklių 111 punkte nėra reglamentuota vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma pataisos įstaigos karantino patalpose, tačiau LVAT yra išaiškinęs, jog neesant reglamentuotai minimaliai gyvenamojo kameros ploto normai, nesudaro pagrindo nevertinti pareiškėjo kalinimo sąlygų (LVAT administracinė byla Nr. A438-1841/2013). Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju turi būti taikomos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau ir – ABTĮ) 4 straipsnio 6 dalies įtvirtintos taisyklės, skelbiančios, jog jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo vertinimu, pagal savo pobūdį karantino patalpos artimesnės kamerų tipo patalpoms, todėl, vadovaujantis įstatymo analogija, tokių patalpų vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto norma turėtų būti 3,6 kv. m (LVAT administracinė byla Nr. A-1003-858/2015).

Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. lapkričio 28 d. buvo laikomas karantino patalpoje, kurios plotas 19,78 kv. m. Nors, vadovaujantis atsakovo pateiktais duomenimis, šioje patalpoje įrengta 10 miegamųjų vietų, pareiškėjas skunde nurodė, kad šioje patalpoje kartu su juo buvo laikomi 8 asmenys. Atsižvelgęs į nurodytus duomenis, teismas padarė išvadą, kad vienam asmeniui šioje patalpoje teko 2,4725 kv. m patalpos ploto (19,78 kv. m / 8). Teismas konstatavo, jog 12 dienų pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atliko patalpose, kurių plotas mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma, todėl buvo pažeistos jo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto patalpose.

Teismas pažymėjo, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog atvykęs į Vilniaus PN, pareiškėjas būtų pateikęs prašymą dėl jo laikymo kameroje kartu su nerūkančiaisiais. Priešingai, byloje esantys duomenys patvirtino, jog pareiškėjas buvo rūkantis. Vilniaus PN direktoriaus 2013 m. kovo 20 d., 2014 m. birželio 17 d., 2014 m. liepos 1 d., 2014 m. lapkričio 12 d. nutarimuose dėl nuteistojo nubaudimo pareiškėjo parašu patvirtinta, kad jis yra rūkantis ir tik 2014 m. gruodžio 12 d. nutarime dėl nuteistojo atskiro arba izoliuoto laikymo pareiškėjas nurodė, kad yra nerūkantis. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nuo 2012 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. lapkričio 28 d. nebuvo išreiškęs pageidavimo dėl laikymo su nerūkančiais asmenimis ir neprieštaravo dėl gyvenimo kartu su rūkančiais. Be to, byloje nenustatyta duomenų apie tai, kad pareiškėjo sveikatos būklė dėl laikymo kameroje su rūkančiais asmenimis būtų ženkliai pablogėjusi ir kad jam būtų taikytas stacionarinis gydymas. Teismas vertino, kad tokių sąlygų sudarymą iš esmės sąlygojo paties pareiškėjo apsisprendimas, todėl pareiškėjo argumentai dėl neturtinės žalos atsiradimo, siejamo su šiomis aplinkybėmis, buvo atmesti kaip nepagrįsti.

Teismas nurodė, kad pataisos įstaigų patalpų įrengimą reglamentuoja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymas Nr. V–82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Taisyklės. Nurodytos teisės normos paneigė pareiškėjo skundo teiginius, kad kiekvienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti atskiras stalas ir kėdė. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad patalpų, kuriose gyveno pareiškėjas, įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus. Šie atsakovo atstovo teiginiai nebuvo paneigti jokiais įrodymais. Be to, pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė tariamus inventoriaus trūkumus, nenurodydamas gyvenamosios patalpos numerio, trūkstamo inventoriaus pavadinimo. Pareiškėjas Vilniaus PN administracijai nereiškė šiuo klausimu jokių pretenzijų. Byloje nebuvo nustatyta, kad Vilniaus PN analizuojamu aspektu neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, o pareiškėjo subjektinės teisės buvo pažeistos. Pareiškėjas neįgijo teisės į neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo pareiškėjo atžvilgiu konstatuoti nėra pagrindo. Nepaisant to, kad šioje byloje nebuvo nustatytas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, valstybė pagal nacionalinę teisę 12 dienų neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to nustatė pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Teismas atsižvelgęs į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinęs pažeidimų trukmę ir mastą, nusprendė, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą dėl jo laikymo mažesnio ploto karantino patalpose nei numato teisės aktai laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. lapkričio 28 d. ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas pažymėjo, kad jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėjo būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, su skundais dėl netinkamų gyvenimo sąlygų į pataisos įstaigos administraciją nesikreipė. Byloje nebuvo surinkta duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Atsižvelgęs į nustatytų aplinkybių visumą, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati yra 80 Eur suma, kurią ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN.

III.

Atsakovas Vilniaus PN pateikė apeliacinį skundą (b. l. 64–66), prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimą (toliau – ir Sprendimas) ir priimti naują sprendimą – pripažinti reikalavimą dėl žalos atlyginimo pinigais nepagrįstu. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nagrinėjant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, turi būti nustatytos visos CK 6.271 straipsnyje numatytos viešosios atsakomybės sąlygos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais, kaip to reikalauja ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas. LVAT ne kartą yra nurodęs, kad vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka. Šie paaiškinimai turi būti patvirtinti tiesioginiais ar netiesioginiais įrodymais. Įrodymų, jog buvimas karantino patalpoje itin neigiamai paveikė pareiškėjo sveikatos būklę, pareiškėjas nepateikė. Remiantis suformuota LVAT praktika (administracinės bylos Nr. A525-2017/2012, Nr. A146-1527/2012, A143-642/2013) reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra atmestini, kadangi pažeidimo fakto konstatavimas gali būti pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

2. Pareiškėjas į Vilniaus pataisos namus atvyko 2012 m. lapkričio 16 d. ir iki  2012 m. lapkričio 28 d. buvo patalpintas į karantino patalpas. Karantino patalpoje laikomų asmenų skaičius nėra pastovus. Kaip pažymėjo LVAT 2012 m. liepos 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012, ši aplinkybė (kintantis asmenų skaičius kameroje) turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus arba juos paskirsčius į būrius, likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto. Pareiškėjas Vilniaus PN karantino patalpose buvo laikomas trumpą laiko tarpą, t. y. 12 dienų, nenusižengiant Vilniaus PN nusistovėjusiai praktikai. Vilniaus PN esančios karantino patalpos plotas 19,78 kv. m, kurioje įrengta 10 lovų. Lovos nebūna visada užimtos, o 10 esamų lovų karantino patalpoje neįrodo fakto, jog visos esamos lovos privalo būti kiekvieną dieną užimtos. Planiniai etapai į pataisos įstaigą vyksta kiekvieną penktadienį. Paprastai į pataisos įstaigą atvyksta nuo 2 iki 7 naujų nuteistųjų, kurie paskiriami į karantino patalpas. Atvejų, kad karantino patalpoje būtų užimtos visos joje esančios lovos, praktiškai nepasitaiko. Karantino patalpose savaitę praleidę asmenys, jeigu yra atliktas jų sveikatos patikrinimas, sanitarinis paruošimas, suorganizuotas pokalbis su psichologinės tarnybos, socialinės reabilitacijos ir kitų tarnybų pareigūnais, perkeliami į atitinkamus nuteistųjų būrius, paskiriant jiems nuolatinę miegamąją vietą. Pareiškėjas pirmos instancijos teismui nepateikė įrodymų, jog jis buvo laikomas su dar 8 asmenimis visą 12 parų išbūtą laikotarpį karantino patalpose. Pareiškėjas nepateikė nei su juo karantino patalpose buvusių nuteistųjų skaičiaus, nei vardų, nei pavardžių, kad galima būtų nustatyti, jog karantino patalpoje vienam asmeniui ženkliai trūktų jam priklausančio minimalaus ploto erdvės. Teismas nepagrįstai ir netinkamai nustatė, kad pareiškėjui visą 12 parų laikotarpį buvo pažeista teisė į garantuotą asmeniui minimalų plotą.

3. Byloje taip pat nėra duomenų, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ir nežmoniškai su juo elgtis.

4. Atsižvelgiant į visą surinktą bylos medžiagą ir aplinkybes, kad pareiškėjui nuo 5 iki 12 dienų privalomo buvimo karantino patalpoje laikotarpiu, galėjo būti neženkliai pažeista teisė į asmeniui priklausantį minimalų plotą, atsižvelgiant į trumpą privalomo galimo buvimo periodą, pakaktų pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, nepriteisiant atitinkamos sumos neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 71–73), prašydamas pakeisti Sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti visiškai – priteisti 60 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas pakartojo pirmosios instancijos teismui pateikto skundo argumentus ir papildomai nurodo:

1. Kalinimo sąlygos pažeidė pareiškėjo žmogiškąjį orumą, nebuvo tinkamai rūpinamasi, kad kalinimo metu būtų užtikrina saugi aplinka, pasirūpinta pareiškėjo sveikata ir gerove. EŽTT formuojamoje praktikoje nurodoma, kad valstybė privalo garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrintų, kad jų orumas būtų gerbiamas, bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui esant įkalintam. Teismas nepagrįstai vertino, kad nebuvo pažeista gyvenamojo ploto norma, nes skaičiavo šią normą pagal įrengtas minimaliai miegamas vietas, nesant kitokių objektyvių duomenų apie kalėjusių asmenų skaičių. Pareiškėjo miegamojoje patalpoje 30 kvadratinių metų ploto buvo vien 6 lovos, 8 spintelės, spintos, stalas, kėdės. Teismas nepagrįstai laikė pakankamu gyvenamąjį plotą pareiškėjui būnant būrio Nr. 304 patalpose, kuriose kiekvienam asmeniui pagal įrengtas miegamas vietas teko apie 3,24 kv. m ploto. Lovos buvo viena prie kitos ir judėjimas buvo ribotas, nes trukdė esantys baldai ir kita įranga. Šiose itin mažose patalpose nebuvo sudarytos tinkamos sąlygos gyventi.

2. Byloje yra duomenys (2014 m. gruodžio 12 d. nutarimas), kad pareiškėjas nerūkantis. Pareiškėjas žodžiu yra išsakęs pastabas administracijai, kad nenori būti rūkymo zonose. Būnant karantine nebuvo galimybės būti nerūkymo zonose. Nuteistųjų prašymai ir pageidavimai nebuvo vertinami ir nebuvo fiksuojami. Rūkimo padaryta žala, padarytas neigiamas poveikis sveikatai, gali būti pastebėtas tik po kurio laiko. Visuotinai pripažinta, kad buvimas prirūkytose patalpose yra kenksmingas sveikatai.

3. Pareiškėjas patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, didelį psichologinį sukrėtimą, nepatogumus, emocinę depresiją, dėl ko pareiškėjui buvo padaryta ženkliai didesnė nei priteista neturtinė žala. Dėl nurodytų aplinkybių, kurios buvo nagrinėtos administracinėje byloje, pareiškėjas patyrė nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenus, kurie truko pakankamai ilgą laiką ir buvo pakankamai intensyvūs. Buvo žeminamas pareiškėjo orumas, todėl galima konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

Atsakovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 81–84) prašo panaikinti Sprendimą ir priimti naują sprendimą – pripažinti reikalavimą dėl žalos atlyginimo pinigais nepagrįstu. Atsakovas pakartoja argumentus, kuriuos išdėstė savo apeliaciniame skunde ir papildomai nurodo:

1. Vilniaus PN nėra sisteminama informacija, kiek tuo pat metu buvo laikoma asmenų tam tikroje gyvenamojoje patalpoje (tame tarpe ir karantino gyvenamojoje patalpoje), kamerų tipo patalpoje ar baudos izoliatoriuje, vienoje rinkmenoje. Vilniaus PN karantino patalpa Nr. 108 dažniausiai yra užpildyta vienu trečdaliu, t. y. iš patalpoje esančiu šešių miegamųjų vietų būna užimtos dvi (tokiu būdu nuteistiesiems tenka ženkliai didesnės ploto normos negu numatyta teisės aktuose). Karantino patalpos dienos metu nėra rakinamos ir nuteistieji, esantys karantino patalpoje, gali judėti bendrame pastato lokaliniame sektoriuje.

2. Byloje nėra pateikta duomenų, jog atvykęs į Vilniaus PN, pareiškėjas būtų pateikęs prašymą dėl jo laikymo kameroje kartu su nerūkančiaisiais. Priešingai, byloje esantys duomenys patvirtino, jog pareiškėjas buvo rūkantis. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų savo apeliaciniame skunde išdėstytoms aplinkybėms pagrįsti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Vilniaus PN jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, sukeliantis ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudarantis kliūtis, kurios nėra nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti 60 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo 2012 m. lapkričio mėnesio atliekant bausmę Vilniaus PN. Jo teigimu, Vilniaus pataisos namų administracija neužtikrino minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimo. Taip pat teigė, kad buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, karantino patalpoje kartu su rūkančiais asmenimis, kamerose buvo inventoriaus, kuris užėmė dalį patalpos, todėl pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas. Pareiškėjas dėl neteisėtų Vilniaus PN administracijos darbuotojų veiksmų patyrė didelę neturtinę žalą.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas buvo laikomas Vilniaus PN nuo 2012 m. lapkričio 16 d. iki 2015 m. balandžio 2 d. ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad pareiškėjo laikymo sąlygos nuo 2012 m. lapkričio 28 d. iki 2015 m. balandžio 2 d. iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus, tačiau dalį laikotarpio, nuo 2012 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. lapkričio 28 d., buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti karantino patalpose, kuriose jam tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto. Dėl to pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.271 ir 6.250 straipsnių nuostatomis, pareiškėjui priteisė 80 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Atsakovas apeliaciniame skunde tvirtino, kad teismas netinkamai įvertino padarytą žalą pinigais ir laikėsi pozicijos, kad būtų pakankama pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas.

Pareiškėjas savo apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad tik vienoje karantino patalpoje jam teko mažesnis nei 3,6 kv. m plotas, nesutiko su pozicija dėl rūkančių asmenų laikymo su nerūkančiais ir priteistino žalos dydžio.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl kalinimo sąlygų Vilniaus pataisos namuose, pirmiausia pažymi, kad EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendime Valašinas prieš Lietuvą, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė. 2006 m. gruodžio 12 d. priimtu sprendimu byloje Živulinskas prieš Lietuvą, 34096/02, EŽTT, atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl ploto trūkumo ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistieji pataisos namuose gali visą dieną laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką, valgyklą ir pan., o gyvenamuosiuose kambariuose turi būti tik nakties metu, be to, kad nenustatyta faktų, jog tiek bendrosios, tiek konkrečios pareiškėjo kalinimo sąlygos būtų nežmoniškos ar žeminančios žmogaus orumą, konstatavo, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos nesukėlė jam tokių kančių ar pažeminimo, kurie būtų nežmoniškas ar orumą žeminantys elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį.

Be to, EŽTT yra nurodęs, kad tokiose bylose, kai nėra žymiai viršijama kameros perpildymo norma, jog tai būtų galima pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu, būtina atsižvelgti į kitas (fizines) kalinimo (suėmimo) vietų sąlygas vertinant, ar asmens laikymo sąlygos nepažeidžia minėto straipsnio nuostatų. Vertintinos tokios sąlygos: galimybė nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos ir oro, šilumos pakankamumas bei bendrų sanitarinių reikalavimų atitikimas (žr., pvz., 2010 m. balandžio 1 d. sprendimą byloje Gultyayeva prieš Rusiją).

Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalyje taip pat yra įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Kiek tai susiję su reikalavimu pagrįsti, kad buvo laikomasi teisės aktų numatyto reguliavimo dėl minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto, pastebėtina, jog remiantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr. EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, LVAT 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Atitinkamai, šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Vilniaus PN buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui.

Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas, bylai aktualiu laikotarpiu, 12 dienų (nuo 2012 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. lapkričio 28 d.) karantino patalpoje buvo laikomas su dar 8 asmenimis ir vienam asmeniui teko mažiau kaip 3,6 kv. m, kameros ploto ir tai neatitiko minimaliam plotui keliamų reikalavimų. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad nurodytas gyvenamasis plotas buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, taigi pareiškėjui tekęs plotas iš tiesų buvo mažesnis, jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti (žr. EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą Lutokhin prieš Rusiją, 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą Grzywaczewski prieš Lenkiją). Atitinkamai, nurodytų faktinių aplinkybių kontekste darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog Vilniaus PN administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Teisėjų kolegija pažymi, jog minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu (ABTĮ 136 str.), atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų argumentus ir byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė, ir neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis bei jų vertinimu. Teismas, priešingai, nei apeliaciniame skunde tvirtina pareiškėjas, išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo pareiškėjo skunde pateiktas aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus vertino tinkamai.

Atkreiptinas dėmesys, jog apeliaciniame skunde pareiškėjas neturtinę žalą kildino ir iš faktinių aplinkybių, kurių nenurodė pirmosios instancijos teismui ir kurių nenagrinėjo pirmosios instancijos teismas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigė, kad jis buvo laikomas visose gyvenamosiose patalpose kartu su rūkančiais asmenimis. Teisėjų kolegija pažymi, jog procesas iš esmės turėtų būti grindžiamas rungimosi principu, šalims suteikiamos vienodos galimybės procese. Šių bei apeliacinį procesą apeliacinės instancijos administraciniame teisme reglamentuojančių teisės normų (ABTĮ 53 str. 3 d., 130 str. 5 d., 138 str. 2 ir 3 d.) analizės pagrindu darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, todėl proceso dalyvis apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą patikrina tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota to teismo sprendimu. Kitoks anksčiau minėtų teisės normų aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinio netikrumo ir neaiškumo būseną, nes ji negalėtų būti tikra, jog kita šalis nepateiks jai siurprizo, pakeisdama savo skundo (prašymo) pagrindą, nurodydama naujas aplinkybes, ir tokiu būdų iš esmės paneigtų pirmosios instancijos teismo proceso prasmę. Proceso šalių pareiga elgtis sąžiningai iš esmės nesuderinama su faktinio pagrindo keitimu (papildymu), kai tai nemotyvuotai ir nepagrįstai daroma tik apeliacinės instancijos teisme (žr. LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007). Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, jog atsakovo neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, nes visą kalinimo laikotarpį kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, gyveno kartu su rūkančiais asmenimis, galėjo būti nurodytos skunde ir įvertintos pirmosios instancijos teismo. Priežasčių, kodėl šių aplinkybių nenurodė pirmosios instancijos teismui, pareiškėjas nenurodė, todėl dėl naujų pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomų aplinkybių, iš kurių kildina neturtinę žalą, teisėjų kolegija detaliau nepasisakys ir jų nevertins.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nesurinkti įrodymai, kurie patvirtintų pareiškėjo teiginius, kad gyvenamojoje patalpoje Nr. 304, kurioje, pareiškėjas buvo laikomas nuo 2012 m. lapkričio 28 d. jis buvo laikomas neužtikrinus teisės aktuose nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto. Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, kad šioje patalpoje yra 10 lovų, taigi, vienam asmeniui tenka ne mažiau nei 3,26 kv. m ploto (b. l. 10). Remiantis bylos medžiaga gyvenamojoje patalpoje Nr. 304 vienam asmeniui tenkantis plotas atitinka teisės aktų reikalavimus. Šiomis sąlygomis pareiškėjas išbuvo iki 2014 m. lapkričio 26 d. (728 dienas), tačiau už nuolatinius prasižengimus ir įvairius pažeidimus buvo nuolatos perkeliams į baudos izoliatorių (b. l. 16–36), kuriame išbuvo 55 dienas. Pažymėtina, kad byloje nebuvo surinkta duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo teiginius, kad jis dalį bausmės atliko kameros tipo patalpoje Nr. 18.

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes ir tokio pobūdžio bylose formuojamą teismo praktiką, šiuo atveju vien asmens teisių pažeidimo pripažinimas nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija. Teismas spręsdamas dėl priteistinos žalos dydžio atsižvelgia į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, į tai, kad atsakovas ėmėsi tam tikrų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalinimo sąlygos, atsižvelgus į neteisėtais veiksmais pažeistos vertybės pobūdį, į tai, kad pažeidimai nesukėlė realaus pareiškėjo sveikatos sutrikdymo, į kitus minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Atsižvelgusi į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį pirmosios instancijos teismas nustatė adekvačiai, tinkamai įvertinęs anksčiau nurodytas aplinkybes ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų, nenustatyta ir kitų pagrindų keisti ar naikinti skundžiamą sprendimą, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. Č. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.