Civilinė byla Nr. 3K-3-394/2010
(S)
Procesinio sprendimo kategorijos:
30.6;
50.5
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. spalio 7 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės,
Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Vinco Versecko (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės kasacinį
skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2010 m. kovo 30 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo
Lietuvos madų kūrėjų asociacijos ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei,
trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė ,,Jūratės stiliaus idėjų grupė“, dėl sprendimo
panaikinimo ir įpareigojimo nustatyti privatizavimo būdą.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Ginčo esmė
Ieškovas nuo 1998
m. liepos 23 d. iki 2003 m. liepos 23 d. nuomojosi negyvenamąsias patalpas
Vilniuje, Didžioji g. 20/1. Patalpų nuomos laikotarpiu ieškovas investavo į
patalpų pagerinimą 440 140,00 Lt. Šias patalpas įtraukus į privatizuojamų
objektų sąrašą, ieškovas prašė leisti jas privatizuoti tiesioginių derybų būdu,
tačiau Vilniaus miesto savivaldybės privatizavimo komisijos 2004 m. sausio 26
d. posėdyje šis prašymas buvo atmestas ir nuspręsta patalpas privatizuoti viešo
aukciono būdu, nenumatant ieškovo įdėtų lėšų kompensavimo. Ieškovas nesutiko
su nustatyta patalpų privatizavimo kaina, kuri yra daug mažesnė už jo
investuotas lėšas. Ieškovas teigė, kad sprendimas privatizuoti patalpas viešo aukciono
būdu pažeidžia įstatymo nuostatas ir jo teisėtus interesus, nes privatizavimo
procese nėra išspręsto investuotų į patalpų pagerinimą lėšų grąžinimo klausimo.
Kadangi ieškovas, jo manymu, atitinka visus potencialiems pirkėjams keliamus
reikalavimus privatizuojant patalpas tiesioginių derybų būdu, prašė panaikinti
Vilniaus miesto savivaldybės privatizavimo komisijos 2004 m. sausio 26 d. protokolinio
sprendimo Nr.12-13-01 dalį, kurioje nustatyta patalpas Vilniuje, Didžioji g.
20/1, privatizuoti viešo aukciono būdu, nenumatant ieškovo investuotų lėšų
grąžinimo, ir įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės privatizavimo komisiją
nustatyti, jog patalpų Vilniuje, Didžioji g. 20/1, privatizavimas vyktų
tiesioginių derybų būdu bei pradėti tokias derybas su ieškovu.
II.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Vilniaus
miesto 3-iasis apylinkės teismas 2008 m. spalio 28 d. sprendimu tenkino ieškinį.
Teismas nustatė, kad pagal 1998 m. liepos 10 d. Negyvenamųjų pastatų ir patalpų
nuomos sutartį atsakovas perdavė ieškovui naudoti visuomeninei veiklai 127,57
kv. m negyvenamąsias patalpas Vilniuje, Didžioji g. 20, nustatant patalpų
nuomos terminą nuo 1998 m. liepos 23 d. iki 2003 m. liepos 23 d., bet ne ilgiau
kaip iki patalpų įtraukimo į privatizavimo programą; atsakovo Negyvenamųjų ir
gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisijos 1998 m. rugsėjo 22 d. posėdžio
protokolo Nr. 33 pagrindu šalys 1998 m. rugsėjo 30 d. papildė sutartį
nuostata, kad lėšos, investuotos į patalpų rekonstrukciją, bus įskaitytos į
patalpų nuomos mokestį; pasibaigus terminui, 2003 m. liepos 23 d. nuomos
sutartis buvo nutraukta; Vyriausybės 2002 m. balandžio 5 d. nutarimu ginčo
patalpos įtrauktos į privatizuojamų objektų sąrašą; Vilniaus miesto savivaldybės
privatizavimo komisijos 2004 m. sausio 26 d. posėdyje pritarta ginčo patalpų privatizavimui
viešo aukciono būdu, nustatant pradinę pardavimo kainą 310 000 Lt; atsakovas
konkurso tvarka 2005 m. gruodžio mėnesį išnuomojo ginčo patalpas trečiajam
asmeniui. Teismas nurodė, kad ieškovas, ginčydamas Vilniaus miesto savivaldybės
privatizavimo komisijos 2004 m. sausio 26 d. posėdžio protokolo dalį dėl jo
nuomotų patalpų privatizavimo viešo aukciono būdu, įrodinėja savo teisę
dalyvauti šių patalpų privatizavimo tiesioginių derybų būdu procese, nes jis
investavo privatų kapitalą Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo
17 straipsnio 5 dalyje nustatytomis sąlygomis. Teismas pažymėjo, kad atsakovas pripažįsta
faktą, jog ieškovas atliko jam išnuomotų patalpų pagerinimus, tačiau neigia, kad
ieškovas šių patalpų rekonstrukciją vykdė turėdamas jo leidimą. Teismas nurodė,
kad dalį patalpų pagerinimo darbų ieškovas atliko iki 1999 m. gruodžio 2 d.
pagal 1999 m. lapkričio 12 d. parengtą ir suderintą su atsakovu projektą; šalių
1998 m. rugsėjo 30 d. sutartį dėl nuomos sutarties papildymo teismas įvertino
kaip aplinkybę, patvirtinančią, kad ieškovas patalpų rekonstrukcijos darbus
pradėjo žinant atsakovui – jau 1998 m. rugsėjo 30 d. atsakovui buvo žinoma apie
pradėtus patalpų rekonstrukcijos darbus, todėl ir buvo numatyta ieškovo
investuotas lėšas įskaityti į patalpų nuomos mokestį. Be to, atsakovo
Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų ir patalpų komisijos patalpų 2000 m. rugsėjo
12 d. posėdyje nutarta leisti ieškovui derinti nuomojamų rūsio patalpų
rekonstrukcijos projektą, pritaikant jas tik visuomeninės organizacijos veiklai,
remonto darbų pabaigą nustatant iki 2001 m. kovo 31 d. Teismas pažymėjo, kad
atsakovas, nurodydamas ieškovui baigti pradėtus remonto darbus, nepareikalavo
darbų sąmatos ir nesprendė klausimo dėl ieškovo galimų išlaidų patalpų
pagerinimui. Kadangi atsakovas 2000 m. rugsėjo 12 d. leido baigti pradėtus
remonto darbus, tai teismas atmetė kaip nereikšmingus atsakovo argumentus, kad
patalpų rekonstrukcija pradėta ir iki šio termino buvo vykdyta be atsakovo
rašytinio leidimo. Teismas laikė, kad neįrodyta, jog, nustačius 1999 m.
gruodžio 2 d. ieškovo atliktus darbus, atsakovas būtų ėmęsis veiksmų ieškovo
vykdomiems patalpų rekonstrukcijos darbams nutraukti, o 1999 m. gruodžio 2 d.
akte net nurodyti darbai, kuriuos dar būtina atlikti. Teismas vertino, kad
patalpų rekonstrukcijos darbai buvo pradėti ir vykdomi pagal Kosmetologų ir
kirpėjų mokymo centro įrengimo patalpose projektą, todėl būtent šiuos darbus
ieškovui leista baigti 2000 m. rugsėjo 12 d. leidimu. Ieškovas patalpų
rekonstrukciją atliko pagal parengtą ir suderintą patalpų rekonstrukcijos
projektą, įrengiant patalpose Kosmetologų ir kirpėjų mokymo centrą, gavęs
atsakovo leidimą šiai rekonstrukcijai. Teismas, vadovaudamasis AB „Paminklų
restauravimo instituto“ parengtų paminklotvarkos sąlygų medžiagoje esančiomis
nuotraukomis, padarė išvadą, kad, neatlikus rekonstrukcijos darbų, negalima
buvo naudotis išsinuomotomis patalpomis; atsakovui išnuomotų patalpų būklė
turėjo būti žinoma, todėl ir suprantama, jog patalpos prieš naudojimąsi jomis
turėjo būti rekonstruojamos. Atsakovui 2000 m. rugsėjo 12 d. išdavus leidimą
vykdyti patalpų rekonstrukciją, ieškovas 2000 m. spalio 11 d. pateikė prašymą
išduoti leidimą statybos darbams vykdyti. Ieškovui 2000 m. spalio 13 d.
išduotas leidimas vykdyti statybos darbus, Vilniaus apskrities viršininko
administracijos Vilniaus miesto statinių statybos inspekcijos 2001 m. vasario 22
d. pažyma patvirtina statinio statybą pagal suderintą projektą, Kosmetologų ir
kirpėjų mokymo centras pripažintas tinkamu naudoti, buvo atlikta Kosmetologų
ir kirpėjų mokymo centro patalpų teisinė registracija. Patalpų teisinę
registraciją atlikti ieškovą įgaliojo atsakovas, įgaliojime pažymėdamas, kad
ieškovas atliko rekonstrukciją pagal suderintą projektą. Šių įrodymų pagrindu teismas
pripažino, kad ieškovas atliko jam išnuomotų patalpų rekonstrukciją, į patalpų
pagerinimą investuodamas 440 140 Lt. Teismas, nustatęs, kad atsakovas,
rengdamas ginčo patalpas privatizavimui ir žinodamas apie šių patalpų
nuomininko atliktą patalpų rekonstrukciją, bet nenustatydamas patalpų vertės
padidėjimo procento, atlygintinų išlaidų dydžio ir ieškovo investuotų lėšų
grąžinimo, pripažino, jog buvo pažeisti Vilniaus miesto tarybos 2001 m. sausio
28 d. sprendimo „Dėl Nuomininko nuomos metu privatizavimo objektui ( statiniui)
pagerinti padarytų išlaidų atlyginimo objekto privatizavimo metu tvarkos
tvirtinimo“ bei šiuo sprendimu patvirtintos Nuomininko nuomos metu
privatizavimo objektui (statiniui) pagerinti padarytų išlaidų atlyginimo
objekto privatizavimo metu tvarkos, Valstybės ir savivaldybių turto
privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalies reikalavimai. Dėl to laikė, kad ieškovas
turi reikalavimo teisę į patalpų pagerinimo, atlikto atsakovo leidimu, išlaidų
atlyginimą, nes jo investuotų į pagerinimą lėšų dydis atitinka Valstybės ir
savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalyje nustatytas
sąlygas.
Vilniaus apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. kovo 30 d. sprendimu
tenkino dalį atsakovo apeliacinio skundo, panaikino Vilniaus miesto 3-iojo
apylinkės teismo 2008 m. spalio 28 d. sprendimą, tenkino dalį ieškinio –
panaikino atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės privatizavimo komisijos 2004 m.
sausio 26 d. protokolinio sprendimo dalį dėl patalpų privatizavimo viešo
aukciono būdu, kurioje nenumatytas ieškovo investuotų lėšų grąžinimas; kitą
ieškinio dalį atmetė. Kolegija nurodė, kad bylos
šalys neginčija ieškovo išsinuomotų patalpų pagerinimo fakto, tačiau
atsakovas nepripažįsta, jog ieškovas tai atliko turėdamas atsakovo sutikimą.
Ieškovo pateiktų 2001 m. kovo 1 d. statybos rangos sutarties, 2002 m. kovo 30
d. darbų perdavimo-priėmimo akto, UAB „Vegenas“ pateiktos ieškovui 2002 m.
birželio 3 d. PVM sąskaitos-faktūros, lokalinės sąmatos pagal 2001 m. sausio 1
d. kainų lygį, UAB „Vegenas“ kasos pajamų kvitų už laikotarpį nuo 2002 m.
gegužės 2 d. iki 2002 m. liepos 3 d. pagrindu kolegija padarė išvadą, kad
ieškovas atliko nuomojamų patalpų pagerinimus, kurių bendra vertė yra 440 140
Lt, ir šią sumą sumokėjo rangovui. Ieškovo pateikti dokumentai apie jam
suteiktas paskolas patvirtina, kad tokią sumą turėjo. Kolegija atkreipė dėmesį
į tai, kad ieškovo pateiktame patalpų rekonstrukcijos projekte, pritaikant
patalpas Kosmetologų ir kirpėjų mokymo centrui, yra atsakovo Turto valdymo ir privatizavimo
skyriaus 2000 m. spalio 11 d. viza, jog projektas suderintas su atsakovu. Įrodyti,
kad tokia viza padaryta neįgalinto asmens, turėtų atsakovas, tačiau tokių
įrodymų šis nepateikė. Kolegija konstatavo, kad nors nėra byloje aiškaus
rašytinio atsakovo sutikimo atlikti rekonstrukcijos darbus, tačiau toks gali
būti išreikštas konkliudentiniais veiksmais. Dėl to byloje esančių įrodymų
pagrindu kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas
leido ieškovui rekonstruoti patalpas, įrengiant jose Kosmetologų ir kirpėjų
mokymo centrą. Teisėjų kolegija sutiko ir su pirmosios instancijos teismo
išvada, kad tokio centro nuomojamose patalpose įrengimas atitinka visuomeninės
organizacijos veiklą, todėl nepažeidžia atsakovo duoto sutikimo apimties.
Kolegija, įvertinus
ieškovo atliktų statybos darbų visumą, nurodė, kad atlikti statybos darbai yra patalpų
rekonstrukcijos darbai, o ne paprastas remontas, pritaikant patalpas ieškovo
veiklai, ir pripažino, jog ieškovas atitinka Vilniaus m. savivaldybės Tarybos
2001 m. vasario 28 d. sprendimu Nr.229 patvirtintus reikalavimus tam, kad būtų
atlygintos patalpų privatizavimo metu ieškovo patirtos pagerinimo išlaidos. Dėl
to kolegija konstatavo, kad atsakovo Privatizavimo komisija neteisėtai ir nepagrįstai
2004 m. sausio 26 d. protokolu nusprendė privatizuoti ieškovo pagerintas patalpas
viešo aukciono būdu, nenumatydama ieškovo investuotų lėšų kompensavimo.
Kolegija
pažymėjo, kad Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatyme ir Vyriausybės
1998 m. sausio 30 d. nutarimu Nr.113 patvirtintose Valstybės ir savivaldybių
turto privatizavimo tiesioginių derybų būdu nuostatose nustatytos griežtos
sąlygos teisei privatizuoti patalpas ar pastatus tiesioginių derybų būdu įgyti:
turi būti pastatų ar patalpų savininko leidimas investuoti privatų kapitalą,
kurio vertė viršytų 1/2 išsinuomotų patalpų rinkos vertės; tokio dydžio
investicijos turi būti panaudotos ne mažiau kaip 1/2 patalpų pagrindinių
konstrukcijų pakeitimui, patalpų ploto ar tūrio padidinimui daugiau kaip 1/3
arba daugiau kaip 1/2 inžinerinių komunikacijų pakeitimui ar naujų inžinerinių
komunikacijų įrengimui. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada,
padaryta bylos duomenų pagrindu, kad ieškovas pakeitė visas inžinerines komunikacijas,
tačiau 1/2 pagrindinių patalpų konstrukcijų nekeitė, patalpų ploto ar tūrio
nepadidino 1/3 dalimi. Tokių nustatytų faktų pagrindu kolegija padarė išvadą,
kad ieškovas neatitinka visų Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo
įstatymo 17 straipsnio 5 dalyje nustatytų sąlygų – ieškovo atliktos
investicijos į naujų inžinerinių tinklų įrengimą nesudaro pusės visų patalpų
vertės, todėl laikytina, jog neįgijo teisės privatizuoti nuomotas ginčo
patalpas tiesioginių derybų būdu. Kadangi pirmosios instancijos teismas
neteisingai aiškino ir taikė nurodyto įstatymo nuostatas ir neatsižvelgė į
teismų praktiką, tai kolegija panaikino teismo sprendimo dalį, kuria atsakovas
įpareigotas pradėti tiesiogines derybas su ieškovu dėl patalpų privatizavimo
tiesioginių derybų būdu, ir šią ieškinio dalį atmetė. Tačiau, kolegijos
nuomone, ieškovas, atlikęs patalpų rekonstrukciją, turi teisę į pagerinimų
išlaidų atlyginimą Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10
straipsnio 13 dalies pagrindu. Kolegija plačiau nepasisakė dėl pagerinimų
apimties ir dydžio pagrįstumo, nes šioje byloje nesprendžiamas šių pagerinimų
išlaidų atlyginimo klausimas, tačiau nurodė, kad atsakovo privatizavimo
komisijos 2004 m. sausio 26 d. sprendimo dalyje neteisėtai nėra nuorodos dėl
ieškovo investuotų lėšų kompensavimo. Dėl to kolegija tenkino dalį ieškinio ir
panaikino atsakovo privatizavimo komisijos protokolinio sprendimo dalį, kuria
nenumatyta ieškovo investuotų lėšų grąžinimo.
III.
Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu
atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo panaikinti Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d.
sprendimo dalį, kuria dalis ieškinio reikalavimų tenkinta, ir priimti naują
sprendimą – ieškinį visa apimtimi atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas
tokiais argumentais:
1) dėl nuomotojo
leidimo atlikti patalpų pagerinimo darbus ir daikto pagerinimo išlaidų
atlyginimo. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino CK 6.501
straipsnio nuostatas ir padarė nepagrįstą išvadą dėl nuomotojo sutikimo
rekonstrukcijos darbams atlikti. Kasatorius teigia, kad apeliacinės
instancijos teismo taikyti kriterijai turto savininko valiai rekonstruoti
patalpas išreikšti neatitinka teismų praktikos. Nuomininkui atsirastų pagrindas
reikalauti investuotų lėšų atlyginimo tik tuo atveju, jei yra nuomotojo
leidimas būtent tokio pobūdžio investicijoms. Kasatorius nesutinka, kad jo
veiksmai (paminklotvarkos sąlygos ir suderintas statybos leidimo projektas)
pripažinti leidimu atlikti atitinkamo pobūdžio investicijoms į nuomojamas
patalpas. Vilniaus miesto savivaldybė, sudarydama nuomos sutartį su ieškovu,
dalyvavo civiliniuose nuomos santykiuose, o savivaldybės administracijos
veiksmai viešojo administravimo srityje negali būti prilyginama savivaldybės
veiksmams civiliniuose teisiniuose santykiuose. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės
instancijos teismas nevertino, ar ieškovas buvo suderinęs ir gavęs kasatoriaus
leidimą dėl visų darbų, taip pat kokias darbais patalpos buvo pagerintos.
Įrodinėjimo pareiga šiuo atveju tenka ieškovui. Kadangi leidimas daryti daikto
pagerinimus turi būti detalus, ieškovo veiksmai vertintini kaip pažeidžiantys
kasatoriaus, patalpų savininko, interesus, nes ieškovas nesiekė derinti patalpų
darbų apimties ir pobūdžio CK 6.501 straipsnio prasme. Dėl to jo veiksmai
laikytini savavališkais. Teismo išvada, kad patalpų rekonstrukcija atlikta
pagal suderintą projektą, padaryta netinkamai taikius pirmiau nurodytas teisės
normas ir nukrypstant nuo teismų praktikos. Pagal CK 6.501 straipsnio aiškinimą
visus darbus ir jų apimtį nuomininkas privalo derinti su nuomotoju. Šiuo atveju
pateikta sąmata vieno buto gyv. namo rekonstrukcijai, bet ne Kosmetologų ir
kirpėjų mokymo centro įrengimui, kurioje nenustatyti konkretūs darbai.
Apeliacinės instancijos teismas nevertino bylai reikšmingų aplinkybių, kad 2000
m. rugsėjo 12 d. kasatoriaus Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų ir patalpų
komisija, jau pradėjus vykdyti savavališkus remonto darbus, leido derinti
rekonstrukcijos projektą, pritaikant patalpas visuomeninės organizacijos
veiklai, tačiau ieškovas vykdė kitokius darbus, kuriems kasatorius nepritarė. Kasatorius
pažymi, kad nei patalpų nuomos sutartyje, nei jos papildyme nebuvo numatyta
leidimo atlikti patalpų pagerinimą. Kasatoriaus nuomone, teismas nepagrįstai
laikė, jog nuomotojas leido nuomininkui investuoti privatų kapitalą į
išsinuomotas patalpas, ir tokios teismo konstruotos aplinkybės grindžiamos prielaidomis.
Kasatorius teigia, kad ginčas dėl naudojamo daikto išlaidų atlyginimo turi būti
sprendžiamas atsižvelgiant į tikruosius sutarties šalių ketinimus ir tikslus –
nuomos sutartimis buvo susitarta be nuomotojo raštiško leidimo nerekonstruoti
patalpų, o nuomos sutarties papildymu – lėšas, investuotas į patalpų
rekonstrukciją, įskaityti į patalpų nuomos mokestį. Taigi CK 6.501 straipsnyje
nustatyta nuomininko teisė į išlaidų atlyginimą buvo apribota šalių susitarimu
(nuspręsta rekonstrukcijai skirtas lėšas įskaityti į nuomos mokestį). Dėl to
nei CK 6.501 straipsnio, nei šalių nuomos sutarties ir jos papildymo nuostatos
nesuteikia teisės ieškovui reikalauti nesuderintų darbų atlyginimo, kai
patalpos nebuvo gerinamos, bet iš esmės pritaikytos ieškovo veiklai;
2) CK 2.34,
2.84 straipsnio nuostatų pažeidimo ir ultra vires doktrinos taikymo. Apeliacinės
instancijos teismas netaikė CK 2.34, 2.81 straipsnio nuostatų, t. y. nevertino,
ar atitinkamos institucijos veikė joms suteiktų įgaliojimų apimtimi ir jos
neviršijo. Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų ir patalpų komisija buvo įgaliota
veikti kasatoriaus, kaip viešojo juridinio asmens, vardu tik išduodant leidimus
remontuoti savivaldybės nuomojamas patalpas; Savivaldybės turto valdymo ir
privatizavimo skyriaus vedėjo suderinta pažyma ant rekonstrukcijos projekto
nelaikytina projekto suderinimu su atsakovu, nes jis neturėjo įgaliojimų
atlikti tokius veiksmus vien savo nuožiūra (ultra vires). Apeliacinės
instancijos teismas netyrė ir nevertino, ar toks suderinimas su atsakovu yra
teisėtas, nes tam kompetentingos institucijos leidimo nebuvo. Kasatoriaus
nuomone, teismas netinkamai kvalifikavo teisinius santykius ir netaikė ultra
vires doktrinos nagrinėjamu atveju – kompetencijos neturinčio subjekto
veikslai negali sukelti viešajam juridiniam asmeniui jokių pareigų ir laikytini
neteisėtais;
3) dėl įrodymų
vertinimą reglamentuojančių normų taikymo patalpoms atliktų pagerinimų realumui
pagrįsti. Pagal teismų praktiką pagerinimą privalo patvirtinti įstatymo
reikalaujami dokumentai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Jutra“
v. Vilniaus m. savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-196/2006). Pagerinimui skirtos
lėšos privalo būti įrodinėjamos leistinais įrodymais – juridinis asmuo savo
išlaidas turi patvirtinti buhalterinės apskaitos dokumentais (sąskaitomis
faktūromis, kasos dokumentais, kt.). Vykdyti mokėjimai turi atsispindėti
ieškovo buhalterinėje apskaitoje, o pinigų sumokėjimo faktas – patvirtintas
atitinkamais finansiniais dokumentais, kurių ieškovas nepateikė, t. y.
neįrodė patirtų išlaidų realumo. Apeliacinės instancijos teismas, nesant
realumą patvirtinančių įrodymų, nepagrįstai konstatavo tokią ieškovo teisę.
Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Pridėtinės vertės mokesčio
įstatymo nuostatas, PVM sąskaita-faktūra skirta įvykusiam darbui, paslaugų
teikimui įforminti, tačiau kaip apskaitos dokumentas nepatvirtina atliktų darbų
apmokėjimo. Ieškovas nepateikė nei PVM sąskaitų-faktūrų, nei sumokėjimą
pagrindžiančių dokumentų, todėl neįrodė išlaidų pagrįstumo. Be to, išlaidų
nerealumą patvirtino ir teismo skirtas ekspertas, nurodęs, kad sąmatoje išvardytų
darbų ir medžiagų įkainiai yra didesni ir neatitinka 2001 m. darbų ir medžiagų
įkainių. Kasatorius pažymi, kad teismas nevertino šių išlaidų protingumo ir
būtinumo.
Atsiliepimo į
kasacinį skundą CPK nustatyta tvarka negauta.
Teisėjų
kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio
teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl teisės į daikto pagerinimo išlaidų atlyginimą
privatizuojant valstybinį turtą pripažinimo
Pagal bylos duomenis, Vilniaus
miesto savivaldybės administracijos Ekonomikos departamento Turto valdymo ir
privatizavimo skyrius 2003 m. kovo mėnesį svarstė klausimą dėl ieškovo patalpų
remontui investuotų lėšų įvertinimo ir pripažino, kad pateikti dokumentai kelia
abejonių dėl investicijų dydžio, todėl nutarė, kad kompensuojama suma bus
nustatyta Vilniaus m. tarybos nustatyta tvarka, įvertinus nuomotojo išduotą
leidimą remontui ir būsimą ekspertizės išvadą; Vilniaus m. savivaldybės privatizavimo
komisija 2004 m. sausio 26 d. nusprendė privatizuoti ieškovo nuomotas patalpas
viešo aukciono būdu, nenustatant ieškovui teisės kompensuoti patalpų pagerinimo
išlaidų, nes ieškovas neįleido ekspertų į nuomojamas patalpas ir patalpų
pagerinimo išlaidų negalima buvo nustatyti. Ieškovo pareikšto ieškinio dalykas
yra sprendimo, nustačiusio ginčo patalpų privatizavimą, tačiau nenustačiusio
investuotų lėšų grąžinimo, teisėtumas ir teisės privatizuoti savivaldybės turtą
tiesioginių derybų būdu pripažinimas. Apeliacinės instancijos teismo sprendimo
dalis dėl Valstybės ir savivaldybės turto privatizavimo įstatymo 17 straipsnio
5 dalyje nustatytos nuomininko teisės į patalpų privatizavimą tiesioginių
derybų būdu neskundžiama, todėl nėra šios kasacijos dalykas. Nagrinėjamu atveju
kasacijos dalykas yra Valstybės ir savivaldybės turto privatizavimo įstatymo 10
straipsnio 13 dalyje nustatytos teisės nuomininkui į patalpų pagerinimo išlaidų
atlyginimą pripažinimo klausimas.
Pagal Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo
įstatymo 10 straipsnio 13 dalį nuomos metu dėl privatizavimo objekto pagerinimo
padarytas išlaidas nuomininkui Vyriausybės nustatyta tvarka atlygina
potencialus pirkėjas, įsigyjantis privatizavimo objektą; vertinant tokį
privatizavimo objektą, turi būti nustatytas vertės padidėjimas procentais dėl
šiam objektui pagerinti padarytų išlaidų. Ieškovas šioje byloje nepareiškė
reikalavimo dėl patalpų vertės padidėjimo procentine ar pinigine išraiška
nustatymo ir patalpų pagerinimo išlaidų priteisimo ir šie klausiami nebuvo bylą
nagrinėjusių teismų nagrinėjimo dalyku, todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl
kasacinio skundo argumentų dėl pagerinimo išlaidų apimties ir dydžio
pagrįstumo. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad patalpų
pagerinimo (patalpų vertės padidėjimo) išlaidų nustatymo ir jų atlyginimo
tvarka privatizuojant valstybei (savivaldybei) priklausančias patalpas
nustatyta specialiuosiuose teisės aktuose –Vyriausybės 1997 m.
gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 1427 patvirtintoje Privatizavimo objektų parengimo
privatizuoti tvarkoje (32 punktas) ir Vilniaus m. tarybos 2001 m. vasario 28 d.
patvirtintoje Nuomininko nuomos metu privatizavimo objektui (statiniui) pagerinti
padarytų išlaidų atlyginimo objekto privatizavimo metu tvarkoje. Be to,
tiek pagal specialiuosius teisės aktus, kuriuose nustatyta patalpų vertės
padidėjimo išlaidų nustatymo ir atlyginimo tvarka, tiek pagal Valstybės ir
savivaldybių turto privatizavimo įstatymą nuomininkui, kuris teisėtai pagerino
nuomotas patalpas, jų privatizavimo metu atlyginamos ne patirtos šiam tikslui
būtinos išlaidos, o dėl šio pagerinimo patalpų vertės padidėjimo procentas, t.
y. atlyginama ne tai, kiek lėšų asmuo įdėjo, o tai kiek dėl tų įdėjimų
geresnis (brangesnis) tapo pats daiktas.
Sprendžiant dėl Valstybės ir savivaldybės turto
privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalyje nustatytos asmens teisės į patalpų pagerinimo
išlaidų atlyginimą, būtinos nustatyti CK 6.501 straipsnio 1 dalyje
numatytos sąlygos: nuomininkas pagerino išnuomotą daiktą; nuomininkas turėjo
nuomotojo leidimą; nuomininkas turėjo šiam tikslui tam tikrą išlaidų dydį;
įstatymų ar sutarties šalių nenustatyta kitokių šių išlaidų atlyginimo
taisyklių. Teisėjų kolegija pažymi, kad šių sąlygų nustatymas yra fakto
klausimas, todėl vadovaujasi žemesnės instancijos teismo nustatytomis
aplinkybėmis. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas,
pripažindamas ieškovui teisę į pagerinimo išlaidų atlyginimą, tinkamai aiškino
CK 6.501 straipsnio ir Valstybės ir savivaldybės turto privatizavimo
įstatymo 10 straipsnio 13 dalies normas ir jas taikydamas vadovavosi teismų
praktika.
Dėl įrodymų
vertinimo patalpoms atliktų pagerinimo išlaidų atlyginimo atveju
Dėl
įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo bendrųjų taisyklių kasacinis teismas yra ne
kartą pasisakęs konkrečiose bylose (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 12 d. nutartis
civilinėje byloje R. P. ir kt. v. UAB „Uosta“, bylos Nr.
3K-3-381/2009; 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje A. M.
v. DUAB ,,Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2008 m. birželio 30
d. nutartis civilinėje byloje UAB „Penkių kontinentų“ bankinės technologijos
v. UAB „Kriptonika“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-355/2008; kt.).
Kasacinis
teismas, pasisakydamas dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo bylose dėl patalpų
pagerinimo ir pagerinimų dydžio nustatymo, yra nurodęs, kad nuomininkas,
pagerinęs nuomotą daiktą, turi leistinomis įrodinėjimo priemonėmis įrodyti
turėtas išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2004 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto
savivaldybė v. UAB „Leandra“, bylos Nr. 3K-3-411/2004; kt.). Teismai turi
nustatyti, dėl kokių atliktų statybos-remonto darbų ir kaip realiai pagerintas
panaudos objektas; atskirti, kurie darbai pagerino patalpas, o kurie buvo
vykdyti dėl to, kad panaudos gavėjas siekė pritaikyti patalpas savo veiklai, iš
kurios neabejotinai buvo gauta ekonominės naudos; sprendžiant patalpų
pagerinimo klausimą, kai nuomininkas yra juridinis asmuo, turi būti atsižvelgta
į tai, kad jis savo išlaidas privalo pagrįsti buhalterinės apskaitos
(finansinės atskaitomybės) dokumentais, taip pat į tai, kad juridiniam asmeniui
keliami didesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis
civilinėje byloje VšĮ ,,Jūsų kolegos“ v. Kauno technologijos universitetas,
bylos Nr. 3K-3-379/2008). Taigi kasacinio teismo praktika nagrinėjamos
kategorijos bylose yra suformuota ir apeliacinės instancijos teismas, kiek tai
susiję su ginčo esme (neperžengiant reikalavimo ribų), tinkamai ja vadovavosi.
Apeliacinės
instancijos teismas, spęsdamas dėl patalpų pagerinimo darbų atlikimo fakto,
tyrė ir vertino rašytinius įrodymus dėl patalpų būklės sudarant nuomos
sutartį, jų būklės pasibaigus nuomos numos sutarčiai, atliktų darbų
perdavimo-priėmimo aktus, ieškovo finansinės atskaitomybės dokumentus,
statybinės ekspertizės išvadas, kitus dokumentus ir, įvertinęs šiuos įrodymus
CPK nustatyta tvarka, turėjo teisinį pagrindą nustatyti nuomotų patalpų
pagerinimo faktą. Spręsdamas dėl kasatoriaus leidimo atlikti pagerinimo darbus,
teismas vertino Vilniaus m. savivaldybės Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų ir
patalpų komisijos sprendimą leisti ieškovui derinti nuomojamų patalpų
rekonstrukcijos projektą, negyvenamųjų patalpų apžiūros aktą, Turto valdymo ir
privatizavimo skyriaus raštą, kitus kasatoriaus atsakingų darbuotojų išduotus
ar su jais derintus dokumentus, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismo
išvada, kuria nustatytas kasatoriaus leidimas rekonstruoti patalpas, padaryta
nepažeidžiant įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių.
Pirmiau
minėta, kad ieškovo atlikto patalpų pagerinimo išlaidų dydis nėra šios bylos
nagrinėjimo dalykas, todėl apeliacinės instancijos teismas negalėjo spręsti ir iš
esmės nesprendė, ar visiems atliktiems darbams buvo duotas kasatoriaus
leidimas, kokius darbus ieškovas atliko tik savo poreikių tenkinimui ir koks
teisėtai atlikto patalpų pagerinimo išlaidų dydis bei kiek procentine išraiška
padidėjo nuomotų patalpų vertė. Šis klausimas spręstinas pirmiau aptartų teisės
normų nustatyta tvarka privatizuojant patalpas.
Teisėjų
kolegija atmeta kasatoriaus argumentus, kad teismai neturėjo pagrindo
pripažinti ieškovui teisės į patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimą, nes nuomos
sutarties papildymu buvo sutarta, kad lėšos, investuotos į patalpų rekonstrukciją,
bus įskaitomos į patalpų nuomos mokestį. Byloje nenustatyta, kad investuotos į
patalpų pagerinimą lėšos buvo įskaitytos į nuomos mokestį, todėl sutarties
sąlyga, kuri nebuvo įvykdyta, nepašalina ieškovo teisės į patalpų pagerinimo
išlaidų atlyginimą. Teisėjų kolegija taip pat atmeta kasacinio skundo
argumentus, kad teismas nevertino, ar kasatoriaus institucijos, derindamos su
ieškovu patalpų rekonstrukcijos darbus, neviršijo savo kompetencijos. Teismas,
vertindamas rašytinių įrodymų visumą, minėta, padarė pagrįstą išvadą, kad
kasatorius leido rekonstruoti nuomotas patalpas.
Dėl perteklinių
teismo motyvų pašalinimo
Teisėjų
kolegija nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl teisės ieškovui
į patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimą pripažinimo ir sprendimo, kuriuo tokia
teisė nenustatyta, teisėtumo, neturėjo teisinio pagrindo analizuoti nuomininko
patirtų išlaidų dydžio ir jų mokėjimo rangovui klausimo. Šios bylos atveju
įrodinėjimo ir teisminio nagrinėjimo dalykas buvo aplinkybės, susijusios su nuomininko
teisės patalpų privatizavimo atveju į patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimą
pripažinimu ar paneigimu, taip pat Vilniaus m. savivaldybės privatizavimo
komisijos sprendimo privatizuoti patalpas viešo aukciono būdu, kuriame nebuvo nustatyta
teisė į investuotų patalpų pagerinimo atlyginimą, teisėtumu. Dėl to teisėjų
kolegija pašalina iš apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios
dalies kaip perteklinius motyvus dėl ieškovo investuotų lėšų dydžio analizės.
Teisėjų kolegija,
vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos
teismas iš esmės tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas ir
turėjo teisinį pagrindą pripažinti, kad ieškovas teisėtai atliko nuomotų
patalpų pagerinimo darbus, todėl, įtraukiant nuomotas patalpas į privatizavimo
programą, jam turėjo būti nustatyta teisė į atliktų pagerinimo darbų
atlyginimą, o jo dydis spręstinas aptarta tvarka. Kasacinio skundo argumentai
nesudaro pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą.
Dėl išlaidų,
susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo
Kasacinio
teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos
ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai) šioje byloje
yra 35,80 Lt. Atmetus kasacinį skundą, ši suma priteistina valstybei iš
kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies
3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d.
sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo
Vilniaus miesto savivaldybės (j. a. k. 111109233) į valstybės biudžetą 35,80
Lt bylinėjimosi išlaidų.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai
Birutė Janavičiūtė
Virgilijus Grabinskas
Vincas
Verseckas