Administracinė byla Nr. eAS-510-492/2025
Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00532-2025-5
Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
2025 m. balandžio 30 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. kovo 20 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovui Mažeikių rajono savivaldybės administracijai dėl įsakymų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
Pareiškėjas P. V. su skundu, įvardintu pareiškimu, kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Mažeikių rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija, ir atsakovas) 2024 m. gruodžio 27 d. įsakymą Nr. A1-2060, 2025 m. sausio 14 d. įsakymą Nr. A1-86 ir 2025 m. sausio 14 d. įsakymą Nr. A1-87 (toliau visi kartu – Įsakymai) bei viešojo administravimo subjektą įpareigoti iš naujo nagrinėti pareiškėjo 2024 m. spalio 30 d. kreipimąsi dėl Mažeikių rajono savivaldybės administracijos, tarybos ir mero veiksmų / neveikimo.
II.
Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmai 2025 m. kovo 20 d. nutartimi pareiškėjo P. V. skundą atsisakė priimti.
Pacitavęs Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, teismas pažymėjo, kad asmens teisė kreiptis į teismą yra fundamentali asmens teisė, tačiau ji nėra absoliuti, t. y. turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka. Teismas nurodė, kad viena iš teisės kreiptis į teismą prielaidų yra bylos priskirtinumas administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).
Pacitavęs ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 23 straipsnio 1 dalies nuostatas, teismas nurodė, kad, vadovaujantis šiomis teisės normomis, galima daryti išvadą, jog administraciniams teismams yra priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo.
Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje yra akivaizdu, jog skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia ir negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti – administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis.
Teismas akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra ne kartą pažymėjęs, jog vientisos (vienos) administracinės procedūros metu, prieš priimant galutinį sprendimą, gali būti ir dažnai yra surašomas ne vienas viešojo administravimo subjekto dokumentas (pvz., tarnybinis pranešimas, paklausimas, siuntimas, teikimas, tarnybinė išvada ar kt.). Šie dokumentai paprastai atlieka tik pagalbinį, tarpinį ar aptarnaujantį vaidmenį viešojo administravimo procedūroje ir jais dažniausiai nėra įforminami baigiamieji (galutiniai) kompetentingų (įgaliotų) asmenų (pareigūnų) sprendimai tuo klausimu, dėl kurio buvo pradėta administracinė procedūra. Jais gali būti sprendžiami įvairūs procedūriniai klausimai, tiesiogiai nesusiję su asmens teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar išnykimu (pasibaigimu). Dėl šios priežasties šie dokumentai paprastai suinteresuotiems asmenims materialinių teisinių pasekmių nesukelia.
Pacitavęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtinto Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 5 ir 9 punktų nuostatas, teismas pažymėjo, kad Aprašo 23 punktas detalizuoja, kokie sprendimai, atliekant galimo tarnybinio nusižengimo tyrimą, gali būti skundžiami teismui – sprendimai dėl pripažinimo, kad valstybės tarnautojas padarė mažareikšmį tarnybinį nusižengimą, tarnybinės nuobaudos skyrimo ar asmens, ėjusio valstybės tarnautojo pareigas, pripažinimo padarius tarnybinį nusižengimą ir tarnybinės nuobaudos, kuri turėtų būti jam skirta, nustatymo gali būti skundžiami Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Kreipimasis į teismą nesustabdo paskirtos tarnybinės nuobaudos sprendimo vykdymo.
Teismas pažymėjo, kad, atlikus tarnybinį tyrimą ir paskyrus valstybės tarnautojui nuobaudą, būtent sprendžiant ginčą teisme dėl paskirtos tarnybinės nuobaudos pagrįstumo ir teisėtumo, turi būti patikrinama ir tai, ar atsakovas, skirdamas tarnybinę nuobaudą, laikėsi pagrindinių tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūrų bei taisyklių.
Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl vientisos administracinės procedūros ir įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad Įsakymai yra tarpiniai procedūriniai aktai, tiesiogiai nesusiję su pareiškėjo teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar išnykimu (pasibaigimu). Teismas nurodė, kad šios teisinės pasekmės atsiras tik pareiškėją į tarnybą priėmusiam asmeniui priėmus atitinkamą sprendimą po atlikto tarnybinio nusižengimo tyrimo, kurį yra įpareigota atlikti tarnybinio nusižengimo tyrimo komisija. Teismas akcentavo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra laikomasi analogiškos pozicijos.
Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog tai, ar dėl akto arba sprendimo galima paduoti skundą, lemia ne jo forma, o turinys. Dėl šios priežasties kiekvienu atveju yra vertinama, ar skundžiamas aktas turi įtakos suinteresuoto asmens teisinei padėčiai. Teismas akcentavo, kad nors Įsakymuose yra nurodyta jų apskundimo tvarka, tačiau, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, viešojo administravimo subjektų priimto akto kvalifikavimo ir teisinio vertinimo negali lemti tik formalūs kriterijai, tokie, kaip dokumento pavadinimas ar nurodyta akto apskundimo tvarka; tai, ar dėl akto galima paduoti skundą, lemia akto turinys.
Teismas, nustatęs, kad pareiškėjas teismo prašo panaikinti Administracijos direktoriaus 2024 m. gruodžio 27 d. įsakymą Nr. A1-2060 „Dėl komisijos, galimam tarnybiniam nusižengimui tirti, sudarymo“ ir du Administracijos direktoriaus 2025 m. sausio 14 d. įsakymus dėl komisijos narių nenušalinimo (Nr. A1-86, A1-87), padarė išvadą, kad Įsakymai nėra savarankiški administraciniai aktai, nulemiantys pareiškėjo teises ar pareigas, tai tarpinio procedūrinio pobūdžio dokumentai, jais pareiškėjui nėra sukuriamos, pakeičiamos ar panaikinamos jokios teisės ar pareigos. Teismas nurodė, kad konstatavimas, jog skundžiamas aktas ar veiksmas (neveikimas) neturi įtakos asmens materialiosioms teisėms ar pareigomis, kartu reiškia ir konstatavimą, kad jokios asmens materialiosios teisės nebuvo pažeistos. Teismas sprendė, kad Įsakymai negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku, todėl pareiškėjo pareiškimą, dalyje dėl šių įsakymo panaikinimo, atsisakytina priimti kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).
Teismas vertino, kad pareiškėjo reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus – įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2024 m. spalio 30 d. kreipimąsi (dėl Mažeikių rajono savivaldybės administracijos, tarybos, mero veiksmų / neveikimo) arba ABTĮ 88 straipsnio 4 punktu išspręsti ginčą kitu įstatymų nustatytu būdu – laikytinas išvestiniu iš pagrindinio reikalavimo ir negali būti nagrinėjama atsietai nuo pagrindinio pareiškimo reikalavimo, todėl teismui atsisakius priimti pagrindinį reikalavimą dėl Įsakymų panaikinimo, pareiškimą atsisakytina priimti nagrinėti visoje reikalavimų apimtyje (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).
Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad visiškai identiškus reikalavimus pareiškėjas reiškė ir dar keliose administracinėse bylose, kuriuos teismas nutartimis atsisakė priimti.
III.
Pareiškėjas P. V. atskirajame skunde prašo Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. kovo 30 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo skundą grąžinti iš esmės nagrinėti tam pačiam teismui.
Pareiškėjas paaiškina, kad teismas suvaržė jo ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtintą teisę kreiptis į teismą.
Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodo, kad skundo priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo atitiktis reikalavimams ir nėra sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo; teismas, sprendžiantis skundo priėmimo klausimą, visų pirma patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas; asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai; teisė kreiptis į teismą yra absoliuti, asmens teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali nepagrįstai apsunkintos jos įgyvendinimas; negali būti daroma išvada, kad skundas nepriimtinas ir jo pagrindu negali būti pradėtas teismo procesas, nes tokiu būdu nepagrįstai būtų suvaržyta asmens teisė kreiptis į teismą ir pažeistas teisminės gynybos prieinamumo principas.
Pareiškėjo vertinimu, teismas neteisingai vertina faktus / įrodymus ir todėl padarė neteisingas išvadas.
Pareiškėjas akcentuoja, kad atsakovas savo veiksmais / sprendimais / aktais negrįžtamai pakeitė buvusius tarpusavio darbinius santykius, nepaiso teisės aktų reikalavimų, žemina pareiškėją, padarė jam žalos.
Pareiškėjas mano, kad teismas pažeidė protingumo / sąžiningumo kriterijus, piktnaudžiavo procesine padėtimi.
Pareiškėjas nurodo, kad pageidauja žodinio bylos nagrinėjimo, naudojant informacines ir elektroninių ryšių technologijas.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamos administracinės bylos pagal pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą dalykas – Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. kovo 20 d. nutarties, kuria, vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, buvo atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.
Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šiame skyriuje nustatytas išimtis (ABTĮ 151 str.). ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad teismas atskirąjį skundą paprastai nagrinėja rašytinio proceso tvarka. Pagal ABTĮ 141 straipsnio 1 dalį, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.
Pareiškėjas atskirajame skunde išreiškia pageidavimą, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, tačiau nepateikia jokių tokio prašymo motyvų. Teisėjų kolegija, nenustačiusi aplinkybių, dėl kurių bylai pagal pareiškėjo atskirąjį skundą teisingai išspręsti yra būtinas žodinis bylos nagrinėjimas, šią bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.
Nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą bei teisėtumą, teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos principas yra universalus. Teisę į teisminę pažeistų konstitucinių teisių ir laisvių gynybą turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės yra pažeistos. Asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso. Asmenų pažeistos teisės ir teisėti interesai teisme turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje, ar ne. Teisė kreiptis į teismą yra absoliuti; šios teisės negalima apriboti ar paneigti. Asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkinama ją įgyvendinti. Jeigu būtų neužtikrinta asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą, būtų nepaisoma ir visuotinai pripažinto bendrojo teisės principo ubi jus ibi remedium – jeigu yra kokia nors teisė (laisvė), turi būti ir jos gynimo priemonė. Tokia teisinė situacija, kai kuri nors asmens teisė ar laisvė negali būti ginama, taip pat ir teismine tvarka, nors pats asmuo mano, kad ši teisė ar laisvė yra pažeista, pagal Konstituciją yra neįmanoma, Konstitucija jos netoleruoja (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimą). Nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, kad kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, ši teisė turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų įstatymuose nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų bei procesinių reikalavimų. Teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – Administracinių bylų teisenos įstatyme) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.
Teismas, sprendžiantis skundo (prašymo) priėmimo klausimą, visų pirma patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant, ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-42-492/2020, 2023 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-601-502/2023). ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas sąrašas aplinkybių, kurioms esant, teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jeigu teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą), nustato esant bent vieną iš šių aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Viena iš tokių aplinkybių – jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka.
Administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 23 straipsnio 1 dalį, yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant jų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Remiantis šiomis teisės normomis, administraciniams teismams yra priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą. Vientisos (vienos) administracinės procedūros metu, prieš priimant galutinį sprendimą, gali būti ir dažnai yra surašomas ne vienas viešojo administravimo institucijos dokumentas (pvz., tarnybinis pranešimas, paklausimas, siuntimas, teikimas, tarnybinė išvada ar kt.). Šie dokumentai paprastai atlieka tik pagalbinį, tarpinį ar aptarnaujantį vaidmenį viešojo administravimo procedūroje ir jais dažniausiai nėra įforminami baigiamieji (galutiniai) kompetentingų (įgaliotų) asmenų (pareigūnų) sprendimai tuo klausimu, dėl kurio buvo pradėta administracinė procedūra. Jais gali būti sprendžiami įvairūs procedūriniai klausimai, tiesiogiai nesusiję su asmens teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar išnykimu (pasibaigimu). Dėl šios priežasties šie dokumentai dažnai (tačiau jokiu būdu ne visada) suinteresuotiems asmenims jokių materialinių teisinių pasekmių nesukelia. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1348-556/2015, 2020 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-268-662/2020, 2021 m. balandžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-218-552/2021).
Nustatyta, kad pareiškėjo prašomu panaikinti Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2024 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. A1-2060 „Dėl komisijos galimam tarnybiniam nusižengimui tirti sudarymo“ buvo sudaryta Komisija Administracijos Statybos skyriaus vyriausiojo specialisto P. V. veiksmų galimam tarnybiniam nusižengimui tirti (toliau – ir Komisija), susidedanti iš Komisijos pirmininkės L. K. (Teisės ir personalo skyriaus vedėjo pavaduotoja) bei narių J. E. (Statybos skyriaus vedėja) ir O. R. (Buhalterinės apskaitos skyriaus vedėja). Minėtu įsakymu Komisijai buvo nurodyta iki 2025 m. sausio 27 d. pateikti motyvuotą išvadą. Kitais dviem pareiškėjo prašomais panaikinti Administracijos direktoriaus 2025 m. sausio mėnesio įsakymais „Dėl Komisijos nario nenušalinimo“ buvo nuspręsta nenušalinti Komisijos pirmininkės – Teisės ir personalo skyriaus vedėjo pavaduotojos L. K. bei Komisijos narės – Statybos skyriaus vedėjos J. E.. Taigi nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad Įsakymais buvo sudaryta Komisija bei nuspręsta nenušalinti jos pirmininkės ir vienos iš Komisijos narių.
Teisė valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui, išskyrus tuos atvejus, kai valstybės tarnautoją į pareigas priima Seimas, Vyriausybė ar savivaldybės taryba, tarnybiniam nusižengimui tirti sudaryti komisiją yra įtvirtinta Aprašo 5 punkte, o valstybės tarnautojo, galbūt padariusio tarnybinį nusižengimą, teisė teikti motyvuotą nušalinimą komisijai ar jos nariui (-iams) dėl jų galimo šališkumo bei atsakovo pareiga dėl to priimti sprendimą yra nustatyta Aprašo 9 punkte. Taigi, Aprašas nustato procedūras, kurios buvo atliktos Įsakymais. Pagal Aprašo 23 punktą, sprendimai dėl pripažinimo, kad valstybės tarnautojas padarė mažareikšmį tarnybinį nusižengimą, tarnybinės nuobaudos skyrimo ar asmens, ėjusio valstybės tarnautojo pareigas, pripažinimo padarius tarnybinį nusižengimą ir tarnybinės nuobaudos, kuri turėtų būti jam skirta, nustatymo gali būti skundžiami Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.
Įvertinus minėtų teisės aktų nuostatas, darytina išvada, kad teisės aktai nenumato tiesioginės galimybės skųsti teismui tarpinius procedūrinius sprendimus, priimamus atliekant tarnybinį patikrinimą. Įsakymai, kuriais buvo nuspręsta sudaryti Komisiją ir nenušalinti jos narių nuo pradėto P. V. tarnybinio patikrinimo, yra tarpiniai procedūrinio pobūdžio dokumentai, priimti atliekamo tarnybinio patikrinimo eigoje, o ne vykdant įstaigos viešojo administravimo funkcijas, Įsakymais pareiškėjui nebuvo suformuluotos jokios materialiosios teisės ar pareigos, todėl Įsakymai negali būti vertinami kaip individualūs administraciniai aktai. Nesutikdamas su tarpiniais procedūriniais sprendimais, asmuo savo nesutikimo argumentus (bet ne savarankiškus reikalavimus) gali pareikšti įstatymų nustatyta tvarka ginčydamas galutinį atsakingos institucijos priimtą sprendimą dėl tarnybinio nusižengimo padarymo ar nepadarymo, nuobaudos skyrimo. Kitaip tariant, administracinis teismas, nagrinėdamas skundą dėl tam tikrą administracinę procedūrą užbaigiančio sprendimo, gali nagrinėti ir tarpinių (procedūrinių) aktų (sprendimų), kurie atskirai administraciniam teismui nėra skundžiami, teisėtumą bei pagrįstumą ir jų poveikį galutinio sprendimo teisėtumui bei pagrįstumu. Taigi, nėra jokio pagrindo išvadai, kad teismas skundžiama nutartimi pažeidė (suvaržė) pareiškėjo teisę į teisminę gynybą.
Teisėjų kolegijos nuomone, ginčo atveju skundo priėmimo stadijoje yra pakankamai akivaizdu, kad Įsakymai nėra savarankiški administraciniai aktai, nulemiantys pareiškėjo teises ar pareigas, tai tarpinio pobūdžio dokumentai. Įvertinus nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad atsižvelgdamas į tai, jog Įsakymai negali būti administracinės bylos nagrinėjimo objektu, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą dėl Įsakymų panaikinimo pagrįstai atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.
Pareiškėjas skunde taip pat suformulavo reikalavimą viešojo administravimo subjektą įpareigoti iš naujo nagrinėti jo 2024 m. spalio 30 d. kreipimąsi dėl Mažeikių rajono savivaldybės administracijos, tarybos ir mero veiksmų / neveikimo, tačiau nei iš skundo turinio, nei iš prie jo pridėtų dokumentų nėra aišku, kaip šis reikalavimas yra susijęs su skundo reikalavimais dėl Įsakymų panaikinimo ir kodėl reikalavimas dėl viešojo administravimo subjekto įpareigojimo atlikti nurodytus veiksmus yra reiškiamas byloje, kurioje jokie atsakovo veiksmai ar priimti sprendimai dėl minėto prašymo nagrinėjimo eigos nėra ginčijami. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo išvadai, kad šiuo nepagrįstai nebuvo priimtas šis P. V. skundo reikalavimas.
Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjas dėl tų pačių Įsakymų panaikinimo bei 2024 m. spalio 30 d. kreipimosi dėl Mažeikių rajono savivaldybės administracijos, tarybos ir mero veiksmų / neveikimo išnagrinėjimo iš naujo, pareiškėjas į teismą kreipėsi dar dvejose administracinėse bylose, kurios šiai dienai yra išnagrinėtos ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas galutinėse ir neskundžiamose nutartyse padarė analogiškas išvadas kaip ir nagrinėjamoje byloje (žr. 2025 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-376-1188/2025, 2025 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-427-552/2025).
Teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimą). Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje yra nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina bei precedentais. Taigi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktais išaiškinimais yra būtina vadovautis ne tik žemesnės instancijos teismams, bet ir pačiam šiam teismui. Ypač tai aktualu šiuo atveju, kai įsiteisėjusiomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis tapačių reikalavimų priėmimo klausimas buvo išnagrinėtos bylos ir pripažinta, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakęs priimti skundą kaip nenagrinėtiną Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, padarė teisingas ir pagrįstas išvadas.
Atsakydama į pareiškėjo prašymą priimti atskirąją nutartį, teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 110 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, padaro išvadą, kad pareigūnai, institucijos, įstaigos, įmonės, organizacijos ir asmenys pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus, priima atskirąją nutartį, kurioje nurodo padarytus pažeidimus ir nusiunčia ją atitinkamoms institucijoms, įmonių, įstaigų, organizacijų vadovams. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutartį apeliacine tvarka pagal atskirajame skunde apibrėžtas ribas, nenustatė faktinio pagrindo taikyti šią procesinę normą. Pareiškėjo prašyme išsakyti argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio, nesuteikiantys pagrindo atskirajai nutarčiai priimti.
Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, teisėjų kolegija paaiškina, jog prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą yra procesinio pobūdžio prašymas, kuris spręstinas tik bylą nagrinėjant iš esmės. Atsižvelgiant į tai, kad byloje taikomo teisės akto teisėtumo tyrimas galimas tik esant individualiam ginčui, kurį sprendžiant tas teisės aktas taikytinas, nagrinėjamu atveju, vertinant Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. kovo 20 d. nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, nesprendžiamas procesinis prašymas dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.
Apibendrindama nustatytas faktines aplinkybes ir aptartą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutartimi spręsdamas pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, aiškino ir taikė proceso teisės normas bei pareiškėjo nurodytų teisės aktų reikalavimų ir teisės principų nepažeidė. Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. kovo 20 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, jos, remiantis pareiškėjo atskirajame skunde nurodytais argumentais, nėra pagrindo naikinti. Atsižvelgus į tai, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. kovo 20 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Artūras Drigotas
Dalia Višinskienė
Virginija Volskienė