Civilinė byla Nr. 3K-3-151/2011

                                                                                         Procesinio sprendimo kategorija 21.4.1.5 (S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. balandžio 5 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų J. V. ir S. V. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 16 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės B. D. ieškinį atsakovams J. V. ir S. V. dėl iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos, trečiasis asmuo – Skuodo rajono savivaldybė, institucija, teikianti išvadą, – Skuodo rajono savivaldybės administracijos Skuodo rajono Vaiko teisių apsaugos skyrius, ir atsakovų J. V. ir S. V. priešieškinį ieškovei B. D. dėl buto pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo įvykdyta ir paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Ieškovė prašė iškeldinti atsakovus ir jų vaikus iš ieškovei nuosavybės teise priklausančio vieno kambario buto (duomenys neskelbtini).

Ieškovė nurodė, kad butą ji 1998 m. spalio 6 d. nusipirko iš S. U. 2000 m. birželio mėn. mirė jos tėvas, tuo metu vyko skyrybų procesas su vyru, ji buvo priversta prižiūrėti sergančią motiną, todėl ieškovė jai priklausančiame bute leido apsigyventi atsakovams ir jų šeimos nariams. Nuompinigių už butą neėmė, buvo sutarta, kad atsakovai sumokės visus mokesčius, susijusius su buto išlaikymu. Ieškovė teigė, kad ji atsakovei 2000 m. rugsėjo 14 d. notariškai patvirtinta sutartimi paskolino 20 000 Lt ir su atsakove buvo sutarta, jog ši paskolą ieškovei grąžins padengdama ieškovei suteiktą lengvatinį kreditą. Ieškovė nurodė, kad vėliau butas tapo reikalingas jai pačiai, bet atsakovai atsisakė išsikelti iš buto.

Atsakovai priešieškiniu prašė pripažinti galiojančia buto pirkimo–pardavimo sutartį, o 2009 m. rugsėjo 14 d. atsakovės ir ieškovės pasirašytą paskolos sutartį pripažinti negaliojančia kaip tariamą sandorį.

Atsakovai nurodė, kad 2000 m. nusprendė paimti kreditą iš banko ir nusipirkti butą Skuodo mieste, tačiau AB ,,Hansabankas“ sužinojo, kad jų darbo užmokesčiai maži ir bankas negalės suteikti kredito. Banko darbuotoja informavo, jog ieškovė buvo gavusi lengvatinį kreditą butui pirkti ir neturi galimybių jo išmokėti, todėl būtų galima su ja sudaryti atitinkamą susitarimą. Ieškovė pasiūlė perimti  butą, sumokėti kreditą bankui jos vardu, o grąžinus kreditą – įforminti buto pirkimo–pardavimo sandorį. Atsakovų interesų apsaugai ieškovės mirties atveju 2000 m. rugsėjo 14 d. pas notarą buvo surašytas testamentas, kuriuo ieškovė ginčo butą paliko atsakovei; 2000 m. rugsėjo 14 d. pas tą patį notarą buvo sudaryta paskolos sutartis, pagal kurią atsakovė pasiskolino iš ieškovės 20 000 Lt, nors pinigai paskolinti nebuvo, paskolos sutartis pasirašyta dėl to, jog ieškovė būtų garantuota, kad atsakovai išmokės kreditą už butą.

Atsakovai nurodė, kad 2000 m. persikėlė gyventi į ginčo butą, kas mėnesį mokėjo bankui kreditą ieškovės vardu, mokėjo mokesčius, susijusius su buto išlaikymu, atliko buto remontą. Likus mokėti paskutinę kredito įmoką, iš banko darbuotojos sužinojo, jog paskutinę paskolos dalį sumokėjo ieškovė. Atsakovai teigė, kad tada atsakovė kreipėsi į ieškovę, tačiau ieškovė atsisakė įforminti buto pirkimo–pardavimo sutartį ir pareiškė, kad ji persigalvojo ir nusprendė pabaigti mokėti kreditą pati, nes butas priklauso jai ir yra reikalingas, be to, skiriasi buto pradinė ir dabartinė kainos.

 

II. Pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo sprendimų esmė

 

Skuodo rajono apylinkės teismas 2009 m. rugsėjo 22 d. sprendimu ieškinį atmetė, o priešieškinį patenkino: 1) pripažino galiojančia pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą ieškovės ir atsakovų, kuria ieškovė pardavė ginčo butą atsakovams, o atsakovai iš ieškovės nupirko butą ir įgijo į šį butą nuosavybės teises; 2) pripažino negaliojančia 2000 m. rugsėjo 14 d. paskolos sutartį, patvirtintą 2000 m. rugsėjo 14 d. Skuodo rajono notarų biure, kuria ieškovė paskolino atsakovei 20 000 Lt.

Teismas nustatė, kad pagal Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punktą ieškovei buvo suteiktas lengvatinis kreditas butui įsigyti; ieškovė 1998 m. spalio 6 d. su AB Lietuvos taupomuoju banku sudarė paskolos sutartį, kuria jai buvo suteikta 22 500 Lt ilgalaikė lengvatinė paskola iki 2008 m. spalio 5 d. už penkis procentus metinių palūkanų butui pirkti; ieškovė 1998 m. spalio 6 d. sutartimi iš pardavėjo S. U. nupirko butą (duomenys neskelbtini); atsakovė 1998 metais taip pat buvo įrašyta į Skuodo miesto gyventojų, pageidaujančių gauti valstybės paramą apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis, 1998 metų trečiąją eilę 14 numeriu.

Teismas nurodė, kad 2000 m. rugsėjo 14 d. pas notarą atsakovė ir ieškovė sudarė paskolos sutartį, kuria atsakovė pasiskolino iš ieškovės 20 000 Lt, skolos grąžinimo terminas – 2008 m. spalio 5 d., t. y. toks pat, koks nustatytas ieškovės paskolos sutartyje su banku; paskolų dydis yra panašus; ieškovė neįrodė, kad 20 000 Lt paveldėjo po tėvo mirties. Teismas padarė išvadą, kad atsakovės ir ieškovės sudaryta paskolos sutartis buvo tariamasis sandoris, t. y. jis buvo sudarytas tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių padarinių, tik kaip garantas ieškovei, jeigu atsakovai būtų nutraukę kredito bankui grąžinimą. Teismas konstatavo, kad tai patvirtina ir kito vienašalio sandorio – 2000 m. rugsėjo 14 d. ieškovės testamento – sudarymas, kuriuo ji ginčo butą mirties atveju palieka atsakovei. Teismas nustatė, kad ieškovė nesugebėjo paaiškinti, kodėl testamentu butą užrašė atsakovei, o ne savo dukrai ar motinai, o 2008 m. gegužės 8 d. pareiškimu ji paprašė notaro panaikinti šį testamentą. Teismas paskolos sutartį įvertino kaip tariamąjį sandorį.

Teismas nustatė, kad buvo sutarta, jog atsakovai gyvens ginčo bute, mokės kreditą ieškovės vardu, o kai kreditas bus grąžintas, butas bus įformintas atsakovų vardu sudarant pirkimo–pardavimo sutartį. Teismas konstatavo, kad tolimesni šalių veiksmai patvirtina šio susitarimo buvimą: ieškovė su šeima išsikėlė iš šio buto 2000 m. pabaigoje, tuoj po to atsakovai atvyko į tą butą gyventi, atsakovė ieškovės vardu grąžino bankui kreditą už butą, mokėjimų kvituose yra atsakovės parašai, tik paskutinę įmoką sumokėjo ieškovė, faktiškai beveik visą paskolą – 19 350 Lt – ir visas palūkanas – 4003,62 Lt – grąžino atsakovė. Teismas nurodė, kad atsakovai, gyvendami bute, padarė to buto remontą, elgėsi kaip buto savininkai, pinigais prisidėjo prie daugiabučio namo, kuriame yra butas, remonto ir eksploatavimo išlaidų, mokėjo buto draudimo mokesčius. Šių aplinkybių pagrindu teismas pripažino, kad 2009 m. rugsėjo 14 d. ieškovė su atsakovais susitarė, kad ji parduos savo butą po to, kai atsakovai iki 2008 m. spalio 5 d. grąžins bankui ieškovės vardu paimtą lengvatinį kreditą, t. y. 20 000 Lt su palūkanomis, bus sudaryta buto pirkimo–pardavimo sutartis, kuri bus notariškai patvirtinta ir įregistruota. Teismas konstatavo, kad tokia sutartis prilygintina buto pirkimo–pardavimo sutarčiai išsimokėtinai, kai pardavėjui išlieka nuosavybės teisė į parduodamą butą, kol pirkėjas nesumoka visos sutartyje nurodytos kainos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.411 straipsnis). Teismas konstatavo, kad viena šalis – atsakovai – visiškai įvykdė buto pirkimo–pardavimo sandorį, o antroji šalis – ieškovė – vengia įforminti sandorį notarine tvarka ir netgi neigia jo buvimą, todėl šiuo atveju yra pagrindas pripažinti galiojančiu buto pirkimo–pardavimo sandorį (CK 1.93 straipsnio 4 dalis).

 

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. rugsėjo 16 d. sprendimu: 1) panaikino Skuodo rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 22 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės ieškinys, ieškinį patenkino ir nusprendė iškeldinti atsakovus su jų šeimos nariais iš ginčo buto; 2) panaikino Skuodo rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 22 d. sprendimo dalį, kuria patenkintas atsakovų priešieškinis dėl buto pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia, ir šią priešieškinio dalį atmetė; 3) paliko nepakeistą Skuodo rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 22 d. sprendimo dalį, kuria pripažinta negaliojančia 2000 m. rugsėjo 14 d. paskolos sutartis.

Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal 1964 m. CK 255 straipsnio 2 dalį nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis turėjo būti notariškai patvirtinta, o įstatyme nurodytos sandorio formos nesilaikymas reiškė sandorio negaliojimą, be to, pagal 1964 m. CK 256 straipsnį šalys privalėjo nustatyti parduodamo turto kainą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad šalys nesudarė pirkimo–pardavimo sutarties, kuri būtų patvirtinta notarine tvarka; kad bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyti įrodymai, jog šalys nustatė parduodamo turto kainą. Teisėjų kolegija nurodė, kad aplinkybė, jog atsakovai grąžino ieškovei suteikto kredito didžiąją dalį, neįrodo, jog tai yra susitarimas dėl buto kainos (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis), nes įstatymas nedraudė šalims susitarti dėl to, kad kreditą už ieškovę grąžins atsakovai (CK 179 straipsnis). Aplinkybė, jog trečiasis asmuo įvykdė prievolę, nėra pakankamas pagrindas pakeisti skolininko įgytas nuosavybės teises. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šalių susitarimą dėl prievolių kredito įstaigai įvykdymo pripažino turto pirkimo–pardavimo sutartimi. Apsigyvenimas bute taip pat nereiškia buto nuosavybės teisės, nes galimas ir kitais pagrindais (nuomos, panaudos ir kt.).

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti, kad ieškovė ginčo butą įsigijo iš lengvatinio kredito, kuris buvo paskirtas Skuodo rajono valdybos sprendimu, kad pagal paskolos sutarties 3.6 punktą ieškovė įsipareigojo bankui įkeisti ginčo butą, užtikrinant paskolos grąžinimą. Teismo vertinimu, šios aplinkybės patvirtina, jog ieškovė negalėjo įsigyto turto parduoti iki kredito grąžinimo pabaigos. Buto pirkimo–pardavimo sutartis prieštarautų visuomenės interesams ir būtų negaliojanti (1964 m. CK 48 straipsnis). Taip pat teismas nurodo, kad  byloje nėra įrodymų, jog bankas rašytine forma būtų sutikęs su ginčo turto perleidimu atsakovams.

 

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu atsakovai prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 16 d. sprendimo dalį, kuria buvo panaikinta Skuodo rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 22 d. sprendimo dalis, ir palikti nepakeistą 2009 m. rugsėjo 22 d. Skuodo rajono apylinkės teismo sprendimą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:

1. Dėl CK 1.93 straipsnio 4 dalies taikymo, šalių valios dėl sandorio sudarymo buvimo. Šioje byloje reikšmingas CK 1.93 straipsnio 4 dalies taikymas. Pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį, jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Šiuo atveju sandorio po to notarine tvarka įforminti nebereikia. Atsižvelgiant į bylos medžiagą, visos šios būtinos sąlygos ginčo sandoriui pripažinti galiojančiu egzistuoja. Skuodo rajono apylinkės prokuratūros nutarime apie ikiteisminio tyrimo nutraukimą nurodyta, kad notarė V. G. paaiškino, jog 2009 m. rugsėjo 14 d. pas ją į notarų biurą atėjusios ieškovė ir atsakovė sakė, kad ieškovė nori parduoti atsakovei butą, tačiau dėl to, kad nėra baigusi išmokėti paskolos, negali surašyti pirkimo–pardavimo sutarties, todėl visos nutarė, jog surašys sutartį, kad ieškovė paskolina atsakovei 20 000 Lt, ir testamentą, kad ieškovės mirties atveju butas atitenka atsakovei. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas priešingas faktines aplinkybes, nei buvo nustatyta ikiteisminio tyrimo metu, nenurodo, kokie rašytiniai įrodymai paneigia ikiteisminio tyrimo institucijos surinktus ir patvirtintus duomenis. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai nustatė tarp šalių egzistavusius civilinius teisinius santykius, šalių įsipareigojimus viena kitos atžvilgiu, padarė nepagrįstą išvadą, kad šalys susitarė tik dėl prievolių kredito įstaigai įvykdymo. Šias apeliacinės instancijos teismo išvadas paneigia byloje esantys rašytiniai įrodymai, liudytojų paaiškinimai, ikiteisminio tyrimo medžiaga. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad šalys nebuvo sutarusios dėl parduodamo turto kainos, kad atsakovų grąžinto kredito dalis nepatvirtina, jog tai yra susitarimas dėl ginčo buto kainos. Tai, kad šalys susiejo ieškovei suteikto kredito grąžinimą su ginčo buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymu notarine tvarka, patvirtina, kad atsakovams tenkanti grąžinti bankui kredito dalis su palūkanomis ir sudaro šalių sulygtą ginčo buto pirkimo–pardavimo kainą. Pažymėtina, kad kainos dydis, kuris buvo susietas su ieškovės negrąžinto kredito dydžiu, buvo realus, protingas, atitiko tuo metu galiojančias butų kainas Skuode.             

Ieškovės veiksmai 2000 –2008 m. laikotarpiu leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad ieškovė turėjo siekį sudaryti ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartį su atsakovais, tačiau vėliau dėl nesuprantamų priežasčių atsisakė vykdyti savo prievoles. Yra pagrindas konstatuoti, kad šalys atliko veiksmus, būdingus pirkimo–pardavimo sutarčiai. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į bylos aplinkybes, šalių tikruosius ketinimus, jų tikslą, elgesį po sutarties sudarymo, pagrįstai konstatavo, kad buvo pagrindas taikyti CK 1.93 straipsnio 4 dalį ir pripažinti galiojančiu ginčo buto pirkimo–pardavimo sandorį.

Apeliacinės instancijos teismo motyvai dėl ieškovės negalimumo parduoti įsigytą turtą iki kredito grąžinimo pabaigos vertintini kritiškai. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šalių ginčas kilo atsakovams visiškai įvykdžius ginčo buto pirkimo–pardavimo sandorį, kai ieškovė nepagrįstai pradėjo vengti įforminti sandorį notarine tvarka ir netgi neigti tokio susitarimo buvimą. Atsakovų reikalavimas pripažinti galiojančia pirkimo–pardavimo sutartį buvo siejamas su galutiniu atsakovų atsiskaitymu su ieškovės kreditoriumi.

Ieškovė nevykdė CK 1.5 straipsnyje nustatytos šalių pareigos, įgyvendinant savo teises ir pareigas, veikti pagal teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijus. Ieškovės elgesys prieštarauja civilinių teisinių santykių subjektams keliamiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimams.

2. Dėl proceso teisės normų pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 185 straipsnio 2 dalyje nustatytą imperatyvųjį principą, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas byloje pateiktų įrodymų vertinimą atliko subjektyviai, sprendime pasisakydamas išimtinai tik dėl ieškovei palankių rašytinių įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas priešingas faktines aplinkybes, nei buvo nustatytos ikiteisminio tyrimo metu, nenurodo, kokie rašytiniai įrodymai paneigia ikiteisminio tyrimo institucijos surinktus ir patvirtintus duomenis. Teismas pažeidė CPK 197 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes nevertino rašytinio įrodymo, turinčio didesnę įrodomąją galią. Teismas privalėjo vadovautis tikimybių pusiausvyros principu, nes nepaneigė pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, leidžiančių konstatuoti esant labiau tikėtiną faktą, kad šalys sudarė pirkimo–pardavimo sutartį.

Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, remdamasis teisiniais motyvais, grindžiamais 1964 m. CK. Pažymėtina, kad nei ieškovė, nei atsakovai apeliacinės instancijos teismui nenurodė tokio pobūdžio teisinių argumentų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad išėjimas už apeliacinio skundo ribų yra tada, kai teismas pakeičia ar panaikina žemesnės instancijos teismo sprendimą dėl aplinkybių ar įstatymų taikymo pažeidimų, kuriais apeliaciniame skunde nesiremiama ir įstatymais nesuteikta galimybės išeiti už apeliacinio skundo ribų tuo klausimu. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kad byloje būtų nustatyti CPK 329 straipsnyje reglamentuoti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, leidžiantys teismui peržengti apeliacinio skundo ribas, nenurodė, kodėl šiuo atveju yra būtinas apeliacinio skundo ribų peržengimas ir naujo sprendimo priėmimas remiantis šalių nenurodytais teisiniais pagrindais.

 

IV. Atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo kasacinį skundą atmesti, Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:

1. Apeliacinės instancijos teismas ginčo teisiniams santykiams taikė teisės normas, galiojusias jų metu. 1964 m. CK 256 straipsnyje šalims buvo nustatyta pareiga sudarant sandorį nustatyti parduodamo turto kainą. 2000 m. CK 6.396 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartyje privalo būti nurodyti duomenys apie nekilnojamąjį daiktą, o CK 6.397 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartyje privalo būti nurodyta nekilnojamojo daikto kaina. Sprendžiant iš atsakovų nurodytos 20 000 Lt ginčo buto kainos, išeitų, kad ieškovė, pažeisdama savo turtinius interesus, butą pardavė už mažesnę kainą nei pirko, o atsakovai įsipareigojo sumokėti mažesnę paskolą, nei ieškovė prisiėmė prievolinius įsipareigojimus pagal paskolos sutartį su banku.

Pirmosios instancijos teismas netaikė Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo, nesprendė, ar, pripažinus ginčijamą sandorį, nebus pažeista ieškovės nepilnametės dukters, gimusios 1994 m., teisė į gyvenamąjį būstą. CK 3.85 straipsnio 2 dalyje nustatytas įpareigojimas gauti teismo leidimą sudarant sandorius dėl nekilnojamojo daikto, kurį šeima naudoja kaip gyvenamąją patalpą. Ginčo butas yra ieškovės ir jos nepilnametės dukters vienintelis gyvenamasis būstas. Ieškovei leidus ginčo bute apsigyventi atsakovams, ieškovė su dukteria apsigyveno pas ieškovės motiną.

2. Nepagrįsti kasatorių teiginiai dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas nustatė įrodinėjimo dalyką, tikslą, įrodymus vertino tuo aspektu, ar pakanka byloje surinktų įrodymų CK 1.93 straipsnio 4 daliai (1964 m. CK 58 straipsnio 5 daliai) taikyti ir sandoriui pripažinti galiojančiu.

Apeliacinės instancijos teismo atliktas faktinių bylos aplinkybių, nurodytų apeliaciniame skunde, savarankiškas teisinis kvalifikavimas negali būti laikomas apeliacinio skundo ribų peržengimu, net jeigu apeliaciniame skunde šios faktinės aplinkybės nebuvo kvalifikuotos pagal konkrečią ir tinkamą teisės normą. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas šalių ginčą ir nurodydamas 1964 m. CK normas, atliko faktinių bylos aplinkybių teisinį įvertinimą. 

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Kasaciniame skunde teisės taikymo aspektu keliami teisės normų, reglamentuojančių sandorio, kuriam įstatymo nustatyta privaloma notarinė forma ir kuris sudarytas jos nesilaikant, pripažinimo galiojančiu (CK 1.93 straipsnio 4 dalis), aiškinimo ir taikymo klausimai. 

           

Dėl sutartinių santykių fakto nustatymo ir jų kvalifikavimo

 

Pirmosios instancijos teismas tarp šalių susiklosčiusius santykius įvertino kaip buto pirkimą–pardavimą išsimokėtinai ir pripažino galiojančia buto pirkimo–pardavimo sutartį, vienai iš šalių atsisakius ją įforminti notarine tvarka. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad toks kvalifikavimas netinkamas, teismo sprendimo dalį dėl buto pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia panaikino ir šį reikalavimą atmetė, nepateikęs jokio šalių sutartinių santykių kvalifikavimo. 

Civilinėje teisėje galiojantis sutarties laisvės principas pirmiausiai reiškia laisvę sudaryti sutartį ar jos nesudaryti. Negalima priversti asmens sudaryti sutartį prieš jo valią, išskyrus atvejus, kai tokia pareiga nustatyta įstatymo ar savanoriško įsipareigojimo (CK 6.156 straipsnio 1, 2 dalys). Konkreti sutartis gali būti sudaryta tik suderinta šalių valia, nukreipta į pageidaujamų civilinių teisinių santykių sukūrimą, pakeitimą ar nutraukimą. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad teismas, pripažindamas pirkimo–pardavimo sandorį galiojančiu, turi nustatyti sandorio, t. y. šalių susitarimo, nors ir netinkamai įforminto (nepatvirtinto notaro), kaip tokio, faktą. Jeigu šalys nebuvo pasiekusios susitarimo, teismas negali pripažinti sandorio galiojančiu, nes tai iš esmės reikštų, kad teismas patvirtina tam tikrą sandorį ir sukuria šalių teises ir pareigas, dėl kurių šalys apskritai nebuvo susitarusios (Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. A. R., bylos Nr. 3K-3-70/2010).

Nagrinėjamu atveju siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus dėl ginčo buto būtina vertinti ir kitus šalių sudarytus sandorius – paskolos sutartį ir testamentą bei kitas aplinkybes. Byloje nustatyta, kad buvo šalių susitarimas, jog ieškovė iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), išsikels, o jame apsigyvens atsakovai su šeimos nariais. Šis susitarimas buvo įvykdytas, ieškovė su šeimos nariais iš ginčo buto ne tik išsikėlė, bet gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų valdytojui pateikė duomenis dėl savo gyvenamosios vietos minėtame bute deklaravimo panaikinimo, o atsakovai šiame bute apsigyveno ir deklaravo jį kaip savo gyvenamąją vietą. Taip pat bylą nagrinėję teismai nustatė (to neneigia nė viena iš šalių), kad buvo šalių susitarimas, jog ieškovės gautą lengvatinę paskolą ir palūkanas kreditavimo sutartyje nustatytais terminais bankui mokės atsakovai. Šis susitarimas taip pat buvo vykdomas. Atsakovai aiškina, kad taip jie vykdė pirkėjo pareigą sumokėti su pardavėju sulygtą buto pirkimo kainą. Ieškovė bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad taip atsakovai grąžino jiems ieškovės suteiktą 20 000 Lt  paskolą, ir pažymėjo, kad tai nebuvo nuompinigiai (T. 1, b. l. 186, 216). Teismai paskolos sutartį pripažino tariamu sandoriu, kuriuo nebuvo ketinama sukurti teisinių padarinių ir kuris nebuvo vykdomas, taigi atsakovė neturėjo pareigos grąžinti paskolos sutartyje nurodytą pinigų sumą. Ieškovė šios teismo sprendimo dalies neginčijo, kitokios priežasties, dėl ko atsakovai už ją bankui mokėjo periodines įmokas, nenurodė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad šalių paskolos sutartyje nurodyta suma beveik atitinka negrąžintą paskolos dalį su palūkanomis pagal ieškovės su banku sudarytą kreditavimo sutartį, sutampa prievolių pagal abi sutartis grąžinimo terminai. Laikantis ieškovės pozicijos nepaaiškinama testamento, kuriuo ji ginčo butą savo mirties atveju palieka atsakovei, sudarymo priežastis. Atsakovai nurodo, kad testamentas buvo sudarytas siekiant išvengti galimų ginčų dėl buto likimo su ieškovės paveldėtojais, šiai netikėtai mirus. Šalių paskolos sutartį  ir testamentą tvirtinusi notarė, apklausta kaip liudytoja, parodė, kad buvo kalbų apie ginčo buto pirkimą. Išdėstytos aplinkybės ir veiksmai, būdingi pirkimo–pardavimo sutarties vykdymui, rodo šalių valią perleisti ginčo butą.

Apeliacinės instancijos teismas kaip vieną iš sąlygų, dėl kurios ginčo santykiai negalėjo būti vertinami kaip pirkimas–pardavimas, nurodė tai, kad nebuvo susitarta dėl kainos. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šalys susitarė butą parduoti už kainą, atitinkančią negrąžintą paskolos bankui dalį su palūkanomis – 24 003,62 Lt (650 Lt iš šios sumos bankui be atsakovų sutikimo grąžino ieškovė). Apeliacinės instancijos teismas nepagrindė, kodėl ši kaina nelaikytina šalių sutarta buto pirkimo–pardavimo kaina. Šis teismas taip pat nurodė, kad prievolės už kitą asmenį įvykdymas neprieštarauja įstatymams, bei konstatavo, kad toks įvykdymas nereiškia nuosavybės teisės į objektą, kuriam įsigyti buvo paimta paskola, perėjimo prievolę įvykdžiusiam asmeniui. Dar vienas argumentas, kuriuo savo išvadą grindė apeliacinės instancijos teismas – kad apsigyvenimas bute nepatvirtina jo pirkimo–pardavimo fakto. Kolegija sutinka, kad pačios savaime, atskirai paimtos, šios aplinkybės nepatvirtina pirkimo–pardavimo teisinių santykių egzistavimo. Tačiau siekiant nustatyti, dėl kokių teisinių santykių šalys susitarė, faktus reikia vertinti kompleksiškai, atsižvelgti į jų visumą ir tarpusavio sąryšį. CK 6.193 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai šalių tikrųjų ketinimų nustatyti negalima, sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis suteiktų analogiški šalims protingi asmenys. Šiuo aspektu kolegija pažymi, kad mažai tikėtina, jog atidūs, apdairūs ir rūpestingi asmenys leistų su jais giminystės ar kitokiais artimais santykiais nesusijusiems, faktiškai nepažįstamiems asmenims apsigyventi savo bute be nuomos mokesčio, skolintų jiems didelę pinigų sumą, surašytų jų naudai testamentą, arba kad kita šalis vykdytų kitų asmenų prievoles, nesitikėdami iš to jokios naudos. Vertinant, kad tarp šalių egzistavo susitarimas pirkimo–pardavimo sutartimi perleisti butą, šalių veiksmai įgyja suprantamą ir pateisinamą prasmę. 

Atsižvelgdama į šias aplinkybes teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalys buvo sudariusios susitarimą, jog, atsakovams grąžinus už ieškovę paskolą bankui, nuosavybės teisė į butą (duomenys neskelbtini) pereis jiems ir bus notariškai įforminta šio buto pirkimo–pardavimo sutartis, ir kad tai kvalifikuotina kaip pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartis.  

 

Dėl sutarties formos reikalavimų nevykdymo pasekmių

 

Sutarties elementai, kurių pakanka, kad sutartis galiotų, yra šalių susitarimas, t. y. jų valios suderinimas, o įstatymų nustatytais atvejais – ir sutarties forma (CK 6.159 straipsnis). Sutarties sudarymo metu galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso 44, 255 straipsniuose, 58 straipsnio 3 dalyje  nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarčiai nustatyta privaloma notarinė forma ir šio reikalavimo pažeidimo padariniai – įstatymų reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. Kitaip tariant, sandoris, sudarytas pažeidžiant imperatyvųjį notarinės formos reikalavimą, nesukelia tų teisinių padarinių, kurių siekė jį sudariusios šalys. Šios taisyklės išimtis įtvirtinta 1964 m. Civilinio kodekso 58 straipsnio 5 dalyje, nustatant, kad jei viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notarinis patvirtinimas, o antroji šalis vengia sandorį notariškai įforminti, tai teismas, įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu, turi teisę pripažinti sandorį negaliojančiu. Iš esmės toks pats teisinis reglamentavimas nustatytas ir dabar galiojančiame 2000 m. Civiliniame kodekse (1.74 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 6.392 straipsnio 1 ir 2 dalys, 1.93 straipsnio 3, 4 dalys, 6.309 straipsnis). Sprendžiant, ar sandoris atitiko reikalaujamą formą, taikytinos 1964 m. CK normos (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje šalys buvo sutarusios notariškai sutartį įforminti, kai bus grąžintas visas kreditas bankui ir taip sumokėta visa šalių sulygta kaina. Ši sąlyga įvykdyta ir teisė reikalauti iš kitos šalies notarinio sutarties patvirtinimo atsirado 2006 m., t. y. galiojant 2000 m. Civiliniam kodeksui. Pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kad, esant civiliniams teisiniams santykiams, atsiradusiems iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, Civilinis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms bei teisinėms situacijoms, kurios atsiranda jam įsigaliojus, taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios nors ir atsirado iki šio kodekso įsigaliojimo, bet įgyvendinamos jam įsigaliojus, sprendžiant dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia, taikytinos 2000 m. Civilinio kodekso normos. Minėta, šio kodekso 1.93 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta tokia pati nuostata, kaip ir 1964 m. Civilinio kodekso 58 straipsnio 5 dalyje, leidžianti teismui sandorį, kuriam įstatymo nustatyta privaloma notarinė forma ir kuris sudarytas jos nesilaikant, pripažinti galiojančiu.

Tam, kad būtų galima taikyti CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nurodytą išimtį, būtinos tokios sąlygos: 1) sandoris yra dvišalis; 2) viena sandorio šalis visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį; 3) kita sandorio šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka. Nustačius, kad nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo pripažinti sandorį galiojančiu pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad vykdant sandorį savo valią išreiškia ne tik šalis, kuri vykdo, bet ir šalis, kuri priima įvykdymą, todėl turi būti akivaizdi šalių valia ne tik sudaryti, bet ir įvykdyti sandorį. Sandorį, įvykdytą tokiu būdu, kad negalima nustatyti kitos šalies neabejotinos valios jį sudaryti ir įvykdyti, nėra pagrindo pripažinti galiojančiu (Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. R. N., bylos Nr. 3K-3-416/2008; 2007 m. gruodžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. S. v. Pagėgių savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-581/2007).   

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė po susitarimo su atsakove iš ginčo buto išsikėlė, jame apsigyveno atsakovai, atitinkamai buvo pakeisti gyvenamųjų vietų deklaravimo duomenys institucijoje, tvarkančioje gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų apskaitą. Atsakovai atliko buto remontą, mokėjo mokesčius už komunalinius patarnavimus, draudimo įmokas, rinkliavas namo, kuriame yra butas, remontui. Tai suponuoja išvadą, kad butas buvo perduotas valdyti atsakovams. Pažymėtina, kad pagal Civilinio kodekso 6.309 straipsnio 1 dalį laikoma, kad įsipareigojimas parduoti daiktą kartu perduodant daiktą būsimajam pirkėjui valdyti yra to daikto pirkimas–pardavimas. Taip pat, minėta, atsakovai  bankui periodiškai mokėjo ieškovei pagal kreditavimo sutartį priklausančias mokėti sumas, kol kreditas buvo grąžintas (išskyrus 650 Lt, kuriuos dar nesuėjus grąžinimo terminui sumokėjo ieškovė). Atsakovai už ieškovę kreditą dengė kelerius metus, ieškovė tam neprieštaravo, pati įmokų nemokėjo. Tai rodo, kad ieškovė atsakovų prievolių vykdymą priėmė. Šių bylos aplinkybių kontekste pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovai savo kaip pirkėjų teises visiškai įvykdė, o ieškovė savo pareigas iš pradžių vykdė, tačiau šiuo metu buto pirkimo–pardavimo sandorio nepripažįsta ir jį sudaryti įstatymų nustatyta forma atsisako. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju buvo prieš tai išvardytos sąlygos, būtinos CK 1.94 straipsnio 4 dalies taikymui.

 

Dėl teismo pareigos patikrinti, ar nėra aplinkybių, trukdančių sutartį pripažinti galiojančia CK 1.93 straipsnio 4 dalies pagrindu

 

Sprendžiant, ar tenkintinas besikreipiančios šalies reikalavimas pripažinti notarine tvarka neįformintą nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį galiojančia, be  pirmiau nurodytų trijų CK 1.93 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų šio instituto taikymo sąlygų, būtina išsiaiškinti, ar sutartis neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, ar nėra įstatymuose nurodytų aplinkybių, kliudančių  sutartį pripažinti galiojančia pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį. Dėl to teismas ex oficio turi patikrinti, ar sutartis neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, taip pat ar nepažeidžiamas viešasis interesas (nepilnamečių vaikų interesai) (Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje R. P. v. V. B., byloje, bylos Nr. 3K-3-20/2008; 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. R. N., bylos Nr. 3K-3-416/2008).

Apeliacinės instancijos teismas sprendime nurodė, kad ieškovė, gavusi kreditą dėl sunkios turtinės padėties ir įsigytą turtą įkeitusi, negalėjo jo parduoti iki kredito grąžinimo pabaigos, dėl to  pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimas galiojančia pažeistų visuomenės interesus (1964 m. Civilinio kodekso 48 straipsnis). Pažymėtina, kad  atsakovų kreipimosi dėl sutarties pripažinimo galiojančia metu kreditas buvo grąžintas, ieškovės nesaistė paskoliniai santykiai su banku. Be to, teisė į valstybės paramą apsirūpinant gyvenamosiomis patalpomis buvo siejama ne su asmens turtine padėtimi, o su turimo būsto dydžiu, jo teisiniu statusu (Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo (1997 spalio 21 d. įstatymo Nr. VIII–472 redakcija) 9 straipsnis. Socialiai remtiniems asmenims buvo nustatytos papildomos lengvatos, bet ieškovė tokių asmenų kategorijai nepriskirta. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šalys buvo sutarusios, jog nuosavybės teisė į ginčo butą pereis pirkėjui, šiam sumokėjus visą sulygtą buto kainą. Tiesioginis draudimas perleisti už lengvatinį kreditą įgytą būstą nenustatytas nei Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatyme, nei šio įstatymo pagrindu priimtu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1162 patvirtintame Valstybės remiamų būsto kreditų teikimo tvarkos apraše (toliau –  ir Aprašas).  Apraše (1998 m. liepos 23 d. redakcija) nustatyta sankcija paramą gavusiam subjektui už įsipareigojimų, atsiradusių dėl šios paramos gavimo, nevykdymą – iš piliečio, gavusio paskolą, išieškoma kompensuotų palūkanų skirtumo suma (17 punktas). Vėlesnėje, 2003 m. gegužės 28 d. Aprašo redakcijoje nustatyta, kad jeigu kredito gavėjas, kuriam suteikta subsidija kredito daliai padengti, gautą kreditą anksčiau kaip per penkerius metus nuo kredito gavimo grąžina arba už šį kreditą įsigytą būstą perleidžia kito asmens nuosavybėn, šią subsidiją gavęs asmuo privalo ją grąžinti – pervesti gautą sumą į Finansavimo programos sąskaitą. Konstatavus, kad ieškovė pažeidė savo įsipareigojimus, prisiimtus gaunant valstybės paramą, ši parama gali būti išieškoma įstatymų nustatyta tvarka. Atsakovai nebuvo valstybės teikiamos paramos subjektai, todėl jie neturėjo įsipareigojimų nei savivaldybei, nei bankui. Kolegijos vertinimu, atsižvelgus į šioje byloje susiklosčiusias konkrečias aplinkybes, nėra pagrindo ex officio pripažinti, kad sandorio šalys jo sudarymo metu turėjo žinomai priešingą visuomenės interesams tikslą (1964 m. Civilinio kodekso 48 straipsnis) ir kad dėl to sandoris negali būti pripažintas galiojančiu. 

Pripažįstant sandorį galiojančiu CK 1.93 straipsnio 4 dalies pagrindu būtina patikrinti, ar tokiu sandoriu nepažeidžiami nepilnamečių vaikų interesai. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme (4 straipsnio 1 dalies 5, 6 punktai) įtvirtintos nuostatos, draudžiančios palikti vaiką be gyvenamojo būsto. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė ir jos šeima šiuo butu kaip gyvenamąja patalpa nesinaudojo daugelį metų, ieškovė, sutarusi parduoti ginčo butą, savo valia išsikėlė iš buto ir apsigyveno kitur (motinos bute). Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovė ir jos nepilnametė duktė ateityje negalėtų gyventi dabartinėje gyvenamojoje vietoje. Byloje nustatytos aplinkybės neteikia pagrindo išvadai, kad pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimas galiojančia paliktų ieškovės nepilnametės dukterį be gyvenamojo būsto.

Dėl proceso normų pažeidimo

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas, nustatytas CPK 320 straipsnyje, nes dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia išsprendė, vadovaudamasis 1964 m. Civilinio kodekso normomis, nors to šalys neprašė.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinių santykių kvalifikavimą atlieka teismas. Teisės taikymas yra teismo prerogatyva. Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes parinkdamas ir taikydamas teisės normas, teismas yra nepriklausomas nuo šalių nuomonės, jų nurodyti įstatymai ir faktinių aplinkybių teisinis vertinimas teismui neprivalomi (pvz., Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Dujų ūkio prekės“ v. Kauno miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-338/2008). Dėl to kai ieškovas, išdėstęs faktinį ieškinio pagrindą, klaidingai nurodo materialiosios teisės normą, teismas turi pritaikyti normą, atitinkančią išdėstytą ieškinio faktinį pagrindą, taip pat ir jos galiojimo laiko atžvilgiu. Ši taisyklė taikoma ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka (CPK 302 straipsnis). Toks teismo veiksmas negali būti vertinamas kaip ieškinio ar apeliacinio skundo ribų peržengimas ir proceso normų pažeidimas, priešingai, tai yra teismo pareiga. Teismui pritaikius netinkamą teisinį pagrindą, tai traktuotina kaip teisės taikymo klaida, tačiau ir tokiu atveju nereiškia bylos nagrinėjimo ribų peržengimo. Taigi kasacinio skundo argumentai dėl CPK 320 straipsnio pažeidimo atmestini.

Kiti kasaciniame skunde nurodyti argumentai dėl proceso normų taikymo susiję su įrodymų vertinimu, jais  nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytą bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindą, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų šioje byloje

 

Kasatoriai atsakovai už kasacinį skundą sumokėjo 2400 Lt žyminį mokestį, advokatei už kasacinio skundo surašymą – 3000 Lt. Patenkinus atsakovų kasacinį skundą, atsakovams iš ieškovės priteistina 2400 Lt žyminio mokesčio ir 2800 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidoms atlyginti (CPK 93 straipsnis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymas Nr. 1R-85).

Kasacinis teismas turėjo 89,68 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Tai patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2011 m. balandžio 5 d. pažyma. Patenkinus atsakovų kasacinį skundą, ši suma valstybei priteistina iš ieškovės (CPK 96 straipsnis). 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 88, 93 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi, 

 

n u t a r i a :

 

            Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 16 d. sprendimo dalį, kuria panaikinta Skuodo apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 22 d. sprendimo dalis ir kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, panaikinti ir šią Skuodo apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 22 d. sprendimo dalį palikti galioti.

            Kitą Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 16 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovams J. V. (duomenys neskelbtini) ir S. V. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės B. D. (duomenys neskelbtini) 2400 (du tūkstančius keturis šimtus) Lt žyminio mokesčio ir 2800 (du tūkstančius aštuonis šimtus) Lt advokatės teisinės pagalbos išlaidoms atlyginti.

Priteisti valstybei iš ieškovės B. D. (duomenys neskelbtini) 89,68 Lt (aštuoniasdešimt devynis litus 68 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginti.

            Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

Teisėjai                                                                                                            Egidijus Baranauskas

 

 

                                                                                                                        Birutė Janavičiūtė

 

 

Gintaras Kryževičius