LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. vasario 6 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Algirdo Gailiūno, Danutės Gasiūnienės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 21 d. sprendimo, kuriuo ieškinys tenkinas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-2440-450/2010 pagal ieškovo K. J. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos kriminalinės policijos biuro, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
2003 m. gegužės 13 d. pradėti keli ikiteisminiai tyrimai, kurie vėliau sujungti į vieną. ikiteisminį tyrimą, kurį atliko Lietuvos kriminalinės policijos biuro Nusikaltimų tyrimo vyriausios valdybos ir Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnai. Įtarimai ieškovui K. J. pareikšti pagal požymius nusikaltimų, numatytų LR BK 24 straipsnio 4 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje. 2003 m. liepos 3 d. Generalinė prokuratūra pranešė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui, kad baudžiamojoje byloje be teisėjo nutarties buvo atliktos dvi neatidėliotinos kratos: 2003 m. birželio 30 d. krata atlikta automobilyje Audi 100, kuriuo naudojosi ieškovas ir tą pačią dieną statomame name, esančiame (duomenys neskelbtini). Tą pačią dieną K. J. buvo sulaikytas, įtariamojo laikino sulaikymo protokolas surašytas 2003 m. birželio 30 d. 23.45 val. Generalinė prokuratūra 2003 m. liepos 2 d. pareiškimu prašė įtariamajam skirti kardomąją priemonę - suėmimą. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėjas nutartimi prašymą patenkino iš dalies ir paskyrė kardomąją priemonę - suėmimą 14 dienų iki 2003 m. liepos 16 d. 2003 m. liepos 15 d. pranešimu Generalinė prokuratūra prašė pratęsti įtariamajam K. J. kardomąją priemonę - suėmimą dviem mėnesiams. 2003 m. liepos 15 d. Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo nutartimi kardomoji priemonė - suėmimas buvo pratęsta iki 2003 m. rugpjūčio 16 d. Vilniaus apygardos teismo 2003 m. liepos 24 d. nutartimi panaikinta Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2003 . liepos 15 d. nutartis.
Ieškovas K. J. kreipėsi į teismą ir ieškiniu prašė priteisti iš Lietuvos valstybės 150 000 Lt neturtinei žalai ir 50 000 Lt turtinei žalai (negautoms pajamoms) atlyginti, o taip pat bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad jis buvo neteisėtai sulaikytas nuo 2003 m. birželio 30 d. ir neteisėtai laikomas suimtas iki 2003 m. liepos 24 d., tačiau Vilniaus miesto pirmos apylinkės teismo 2003 m. liepos 2 d. nutarties neskundė dėl jam skirto suėmimo termino trukmės, kadangi skundas per tokį terminą nebūtų išnagrinėtas. Tuo tarpu Vilniaus apygardos teismas 2003 m. liepos 24 d. nutartimi panaikino 2003 m. liepos 15 d. nutartį pratęsti suėmimo terminą, o apeliacinės instancijos teismo nutartimi buvo paneigti faktai ir argumentai, kuriuos nurodė pirmos instancijos teismas. Tokiu būdu laisvė buvo neteisėtai atimta 25 dienas, dėl ko ieškovas patyrė turtinę ir neturtinę žalą: beveik mėnesį buvo atimta galimybė bendrauti su dukromis, sužadėtine bei kitais artimaisiais; per visą šį laiką artimi žmonės buvo priversti vykti į Vilnių ir perdavinėti maisto bei kitus būtinus reikmenis; buvo priverstas neapibrėžtam laikui atidėti suplanuotą santuoką; negalėjo vykdyti individualios veiklos, tuo prarasdamas iš jos gaunamas pajamas. pablogėjo sveikata, negalėjo suplanuotai susituokti su žmona. Be to, nurodė, kad tuo metu, kai prie namų buvo sulaikytas, visa tai matė keletas žmonių, kurie buvo atėję tartis dėl galimybės įsidarbinti ūkyje, todėl neteisėtas laisvės atėmimas pažemino K. J. garbę ir orumą, padarė didžiulę žalą geram jo vardui, reputacijai ir verslo (karjeros) galimybėms. Iki neteisėto laisvės atėmimo buvo diagnozuotas aukštas kraujospūdis. Neteisėto laisvės atėmimo metu patirti dvasiniai išgyvenimai, emocinis sukrėtimas, pažeminimas, nepatogumai, nerimas dėl ateities, taip pat didžiulės dvasinės kančios, kurias sukėlė pareigūno A. K. nuolatiniai grasinimai, iš esmės pablogino sveikatą. V. kaime 2003 m. birželio mėnesį buvo pasirengta teikti kaimo turizmo paslaugas. Pirmieji klientai turėjo atvykti 2003 m. liepos mėnesio pirmą penktadienį. Ši šeimos veiklos sritis buvo visiškai apleista: ne tik nevyko jokie kaimo turizmo organizavimo darbai, bet ir negavę atlyginimo, išsibėgiojo visi darbininkai. Ieškovas banke buvo paėmęs kreditą, kurį reikėjo pradėti grąžinti 2003 m. spalio mėnesį. Buvo tikimasi, kad per 2003 m. liepos - rugsėjo mėnesius bus uždirbta pakankamai piniginių lėšų. Dėl šios priežasties buvo priverstas kreiptis į AB „Šiaulių bankas“, prašydamas sumažinti grąžintinos paskolos dydį. Grįžus iš kardomojo kalinimo įstaigos buvo sugniuždytas, palaužtas tiek fiziškai, tiek ir emociškai, todėl tokioje dvasinėje būklėje negalėjo iš karto imtis aktyvaus verslo. Tuo tarpu pradėjęs verstis kaimo turizmo verslu jau pirmą mėnesį gavo 8 580 Lt; antrąjį ir trečiąjį - 18 850 Lt ir 20 310 Lt. Bendrai 2003 metais iš kaimo turizmo veiklos gavo 47 740 Lt pajamų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. spalio 21 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos ieškovo K. J. naudai 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti, o kitoje dalyje ieškinį atmetė. Be to, pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovui K. J. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LR Teisingumo ministerijos, 2000 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ieškovas buvo sulaikytas pagal baudžiamajame procese numatytas procedūras, pradėjus ikiteisminius tyrimus, įtariant ieškovą sunkaus nusikaltimo padarymu, tikimybe, kad įtariamasis (ieškovas) gali slėptis nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, trukdyti nustatyti tiesą, daryti naujus nusikaltimus, paveikti liudytojus, paslėpti ar sunaikinti daiktus bei dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, toks procesinis sprendimas nėra panaikintas (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 str. 1 d. c p., 5 str. 4 d.) bei nėra duomenų apie tai, kad ieškovas būtų skundęs jo atžvilgiu atliktą procesinį veiksmą baudžiamojo proceso įstatymų nustatyta instancine tvarka, byloje nėra jokio procesinio sprendimo, konstatuojančio ikiteisminio tyrimo veiksmų neteisėtumą ir nepagrįstumą sulaikant ieškovą. Skiriant kardomąją priemonę ar atliekant kitus procesinius veiksmus asmens kaltumo klausimas nesprendžiamas, įrodymai netiriami, o atsižvelgiama tik į tikėtinumą, kad įtariamasis vengs tardymo ir teismo, trukdys nustatyti tiesą, darys naujus nusikaltimus ir t.t. Šia nuostata reikalaujama teisėto kardomosios priemonės ir procesinės prievartos priemonės paskyrimo, o ne teisėto pripažinimo kaltu. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, kad tiek ieškovui paskirta kardomoji priemonė suėmimas, tiek ir jos pratęsimas buvo atlikti pagal baudžiamojo proceso įstatyme numatytas procedūras, tuo metu pagrįstai įtariant ieškovą sunkių nusikaltimų padarymu, tikimybe, kad neapribojus jo laisvės ar neatlikus tam tikrų prievartos priemonių ieškovas gali trukdyti nustatyti tiesą, įtariamas sunkaus nusikaltimo padarymu, savo kaltę neigė, bandė daryti poveikį kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Be to, teismas pažymėjo, kad Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2003 m. liepos 2 d. nutartis, kuria K. J. buvo paskirta kardomoji priemonė - suėmimas 14 dienų nėra panaikinta (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 str. 1 d. c p. p., 5 str. 4 d.). Atsižvelgdamas į tai, kad apeliacinės instancijos teismas jau konstatavo pagrindų kardomosios priemonės - suėmimo pratęsimui nebuvimą, teismas darė išvadą, jog toks pagrindas pratęsiant kardomąjį kalinimą neegzistavo ir laikotarpiu nuo 2003 m. liepos 16 d. iki Vilniaus apygardos teismo 2003 m. liepos 24 d. nutarties, kai ši kardomoji priemonė buvo panaikinta, t. y. iš viso 8 dienas ieškovo suėmimas laikytinas neteisėtu ir sudarančiu pagrindą į turtinės bei neturtinės žalos atlyginimą.
Spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas pažymėjo, kad ieškovas neįrodė tiesioginio priežastinio ryšio tarp neteisėtų atsakovo veiksmų ir žymaus ieškovo sveikatos pablogėjimo, darbingumo sumažėjimo, kad neteisėtas suėmimas, tam tikru būdu galėjo prisidėti prie jo sveikatos būklės pablogėjimo, nors tikėtina, kad neteisėti atsakovo veiksmai galėjo būti viena iš aibės aplinkybių, paskatinusių ar galėjusių paskatinti bei sąlygoti ir taip jau turėtų ligų paūmėjimą, sveikatos būklės pablogėjimą. Kita vertus, teismas atsižvelgė tik į tai, jog bet koks normalus asmuo, esant tokioms sąlygoms (nepagrįstam suėmimui baudžiamojoje byloje), galėjo patirti didesnių ar mažesnių sveikatos, daugiausia – psichologinės būsenos, sutrikimų.
Teismas, spręsdamas dėl turtinės žalos atlyginimo, konstatavo, kad nėra priežastinio ryšio tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų (suėmimo pratęsimo) ir atsiradusios žalos (kaimo turizmo verslo pradėjimo). Ieškovo suėmimo termino pratęsimas neturėjo įtakos tokio verslo plėtojimui (pradžios laikui), kadangi verslo liudijimas verstis tokia veikla išduotas tik 2003 m. spalio 7 d., iki šio termino jokios gautos pajamos iš tokio verslo ar atskirų susitarimų negali būti pateisinamos.
Spręsdamas išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo klausimą Vilniaus apygardos teismas pažymėjo, kad 32 100 Lt išlaidos neatitinka LR Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) ribų, iš teismui pateiktų pinigų priėmimo kvitų neaišku, ar visos išlaidos advokato pagalbai apmokėti sumokėtos būtent šioje civilinėje byloje, todėl priteistiną išlaidų advokato pagalbai apmokėti sumą sumažino iki 2000 Lt.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas K. J. prašo pripažinti, kad buvo neteisėtai sulaikytas ir suimtas, dėl ko neteisėtai buvo laikomas nelaisvėje nuo 2003 m. birželio 31 d. iki 2003 m. liepos 24 d. bei ieškinį tenkinti ir priteisti 16 400 Lt bylinėjimosi išlaidų. Nurodo šiuos argumentus:
1. Teismai privalo ex officio patikrinti, ar asmens laisvės suvaržymas buvo teisėtas tiek nacionalinės teisės, tiek ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) požiūriu. Apeliantas pažymi, kad nuo 2003 m. liepos 2 d. iki 2003 m. liepos 15 d. jokių papildomų duomenų apie ikiteisminio tyrimo eigą ieškovo atžvilgiu nebuvo pateikta, todėl nelogiška laikyti suėmimą teisėtu (ypač atsižvelgiant į tai, jog Vilniaus apygardos teismo 2003 m. liepos 24 d. nutartimi suėmimo pagrindai pripažinti neteisėtais) minėtu laikotarpiu nėra. Be to, Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2003 m. liepos 2 d. nutartis neskųsta todėl, kad skundo nagrinėjimas būtų užtrukęs ilgiau, o taip pat būnant įsitikinusiu, kad pareigūnams pakaks laiko įsitikinti, jog jokios nusikalstamos veikos K. J. nėra padaręs.
2. Pateikti medicininiai dokumentai patvirtina, kad dėl neteisėto sulaikymo ir suėmimo patirti išgyvenimai bei stresas turėjo įtakos sveikatos būklei. Atitinkamai tai, kad anksčiau taip pat turėta sveikatos problemų, nepaneigia ieškovui dėl neteisėto sulaikymo ir suėmimo atsiradusios žalos. Be to, neteisėti veiksmai turėjo aiškios įtakos ir šeimyniniam gyvenimui, reputacijos pablogėjimui ir pan., todėl neturtinės žalos vertinimas 1000 Lt neatitinka protingumo ir teisingumo kriterijų.
3. Teismas neįvertino tos aplinkybės, kad apribojus ieškovui laisvę 25 dienoms, anksčiau suplanuoti ir numatyti įvykdyti realūs darbai, pradedant kaimo turizmo verslą, be K. J., kaip savininko ir darbų organizatoriaus, negalėjo būti vykdomi. Atitinkamai teismas nevertino ieškovo pateiktų įrodymų apie realiai gautų pajamų iš kaimo turizmo verslo vidurkį (apie 30 000 Lt per mėnesį) ir netaikė analogijos įvertinant žalos dydį. Neteisėti veiksmai lėmė tai, kad gauti leidimą ir pradėti savo verslą ieškovas galėjo tik pasibaigus įkalinimui, o reikėjo dar viso mėnesio, kol iš verslo pradėjo gauti pajamas.
4. Nesutikdamas su priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžiu apeliantas nurodo, kad byla yra sudėtinga, bylinėjimasis užtruko, todėl 16 400 Lt suma atitinka Teisingumo ministerijos rekomendacijas.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos kriminalinės policijos biuras prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad pagal Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c papunktį valstybė gali riboti asmens laisvę, pagrįstai įtariant jį padarius nusikaltimą, o apelianto sulaikymas ir suėmimas buvo teisėtas.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad apeliantas iš esmės nepateikia jokių argumentų dėl motyvų, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas. Pažymi, kad Vilniaus apygardos teismo 2003 m. liepos 24 d. nutartimi dėl suėmimo panaikinimo be kitų motyvų yra nurodyta, jog dalis tyrimo veiksmų jau atlikta, todėl tikėtina, kad daryti poveikio dalyvaujantiems byloje asmenims apeliantas jau negalės. Atitinkamai visiškai nepagrįstas apelianto teiginys, kad nebuvo pagrindų taikyti kardomąją priemonę – suėmimą. Be to, palyginus Rekomendacijose nustatytus dydžius ir teisinės pagalbos išlaidas nagrinėjamoje byloje, aišku, kad jos pernelyg didelės.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad vienos nutarties dėl suėmimo pratęsimo panaikinimas nepreziumuoja kitų procesinės prievartos priemonių taikymo neteisėtumo, o suėmimas, grindžiamas įsiteisėjusia ir instancine tvarka nepanaikinta teismo nutartimi, iš principo yra teisėtas, jeigu ši nutartis nepažeidžia Lietuvos tarptautinių įsipareigojimų. Atkreiptinas dėmesys, kad vienas iš suėmimo pagrindų, t. y. pagrįstas manymas, jog įtariamasis trukdys procesui, vėliau pasitvirtino – įsiteisėjusiu Alytaus rajono apylinkės teismo 2008 m. kovo 12 d. nuosprendžiu K. J. buvo pripažintas kaltu dėl poveikio liudytojui. Darytina išvada, kad kardomosios priemonės panaikinimą 2003 m. liepos 24 d. teismas siejo ir su pagrindų kardomosios priemonės skyrimui pasikeitimu per laikotarpį nuo suėmimo skyrimo. Pažymėtina, kad ieškovo žmona K. J. teismo posėdyje paaiškino, jog pirmas užsakymas dėl kaimo turizmo paslaugų teikimo buvo 2003 m. rugsėjo 4 d. ir šis užsakymas buvo laiku įvykdytas. Be to, ieškinys patenkintas iš dalies, todėl bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai (CPK 93 str. 2 d.).
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tuo atveju, kai buvo įvykdyti neteisėti veiksmai, kurie konstatuoti atitinkamu procesiniu sprendimu, o nenustačius neteisėtų veiksmų kaip CK 6.272 straipsnyje įtvirtintos deliktinės atsakomybės sąlygos, nėra prasmės nustatinėti kitos civilinės atsakomybės sąlygos – ieškovui padarytos žalos.
IV. Apeliacinio teismo argumentai
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1, 2 d.), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str. 1 d.). Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.). Nagrinėjamuoju atveju apeliacinį skundą padavė tik ieškovas, todėl byla nagrinėjama ieškovo apeliacinio skundo ribose.
Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmę turinčias aplinkybes, tinkamai taikė materialios bei procesinės teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str.). Apeliantas savo skunde iš esmės atkartoja pirmosios instancijos teismui pateiktus argumentus, kurie nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo bei nenurodo, kokius pažeidimus suformulavęs tokias išvadas padarė pirmosios instancijos teismas.
Savo nesutikimą su skundžiamu sprendimu apeliantas grindžia, jo nuomone, pareigūnų neteisėtais veiksmais tiek be pagrindo jį sulaikant, tiek ir suimant – viso 25, o ne 8 dienas, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas. Tačiau pirmosios instancijos teismas sprendime nurodytais motyvais, su kuriais jų neatkartodama kolegija sutinka, aptarė tiek apelianto sulaikymo aplinkybes, tiek ir jam 2003 m. liepos 2 d. teismo nutartimi paskirtą 14 dienų suėmimą bei konstatavo, kad šie baudžiamojo proceso tvarka atlikti veiksmai buvo teisėti ir pagrįsti, dėl ko negalima sutikti su apeliacinio skundo teiginiu, jog teismas netikrino 2003 m. liepos 2 d. teismo nutarimo dėl apelianto sulaikymo pagrįstumo bei apsiribojo nuoroda į tai, kad šis nutarimas nėra nustatyta tvarka panaikintas. Apeliantas šių baudžiamojo proceso tvarka priimtų procesinių sprendimų neteisėtumą didžiąja dalimi grindžia aplinkybe, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2003 m. liepos 15 d. nutartis dėl kardomosios priemonės – suėmimo apeliantui pratęsimo Vilniaus apygardos teismo 2003 m. liepos 24 d. nutartimi buvo panaikinta. Tačiau vien ši aplinkybė savaime nereiškia, kad prieš paminėtą 2003 m. liepos 15 d. nutartį apeliantui taikytas sulaikymas ir suėmimas buvo neteisėti, kas neminima ir minėtoje Vilniaus apygardos teismo nutartyje. Priešingai, nutartyje konstatuojama tik tai, kad byloje yra duomenų, iš kurių galima daryti išvadą, jog įtariamasis (apeliantas) galėjo padaryti nusikalstamą veiką, o sprendimą panaikinti kardomąją priemonę - suėmimą, apygardos teismas, be kita ko, motyvavo aplinkybe, kad ikiteisminio tyrimo metu dalis tyrimo veiksmų atlikta.
Apskritai sprendžiant tiek dėl ieškinio, tiek ir dėl apeliacinio skundo pagrįstumo svarbu yra tai, kad pagal suformuotą teismų praktiką tiek sulaikymas, tiek ir suėmimas iki nuosprendžio nėra bausmė už padarytą nusikaltimą, o tėra procesinė prievartos priemonė, turinti specifinius uždavinius, kurių svarbiausias - ištirti nusikaltimą, o pagal Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c papunktį laisvė gali būti atimta, kai asmuo yra teisėtai suimamas ar sulaikomas, kad būtų pristatytas kompetentingam teismo pareigūnui, pagrįstai įtariant padarius nusikaltimą ar kai pagrįstai manoma, jog būtina užkirsti kelią padaryti nusikaltimą, arba manoma, kad jis gali pabėgti.
Sprendžiant dėl apeliantui taikyto sulaikymo bei suėmimo svarbu yra ir tai, kad 2003 m. liepos 2 d. pareiškimas dėl kardomosios priemonės - suėmimo apeliantui skyrimo buvo grindžiamas liudytojų J. P. ir V. S. parodymais (pažymėtina, kad nurodyti liudytojai savo parodymų nekeitė tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu) bei aplinkybė, kad nebuvo sulaikytas apelianto bendrininkas F. L.. Svarbu yra ir tai, kad sprendžiant dėl apelianto suėmimo buvo atsižvelgta į riziką, kad paleistas K. J. imsis veiksmų, kuriais siekiama pakenkti teisingumo vykdymui bei trukdys nustatyti tiesą. Tai, kad abejonės dėl tokios rizikos buvo pagrįstos, patvirtina aplinkybė, kad baudžiamąją bylą perdavus Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui, pastarasis nustatė, jog apeliantas pažeidinėjo jam skirtą kardomąją priemonę (švelnesnę už suėmimą) bei kelis kartus skambino kviesdamas susitikti liudytojui, su kuriuo buvo įpareigotas nebendrauti, o už poveikį liudytojui K. J. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas (Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2006 m. birželio 9 d. nutartis, Alytaus rajono apylinkės teismo 2008 m. kovo 12 d. nuosprendis, Kauno apygardos teismo 2010 m. vasario 8 d. nutartis (1 t., 142 b. l., 3 t., 21 -31 b. l.). Pastebėtina, kad apeliaciniame skunde apie šią aplinkybę nepasisakoma, o apeliantui skirto suėmimo pagrįstumo taikymas nurodytu aspektu (tikslu išvengti rizikos, kad apeliantas trukdys nustatyti tiesą) neaptariamas.
Tokiu būdu, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad neteisėtas apelianto suėmimas truko 8 dienas.
Pasisakydamas dėl neturtinės žalos ieškovui atlyginimo dydžio pirmosios instancijos teismas atsižvelgė tiek į neteisėto suėmimo trukmę, tiek ir į tai, kad apeliantas neįrodė, o byloje pateikti išrašai iš medicininių dokumentų neleidžia daryti išvados dėl tiesioginio priežastinio ryšio tarp neteisėtai K. J. pratęsto suėmimo ir pablogėjusios sveikatos. Be to, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė į tai, kad suėmimas apribojo apelianto bendravimą su giminaičiais, galėjo turėti įtakos jo sveikatos būklei (nagrinėjamuoju atveju, priešingai negu teigia apeliantas, ši išvada neprieštarauja prieš tai paminėtai teismo išvadai, kad suėmimas nenulėmė esminio ieškovo sveikatos pablogėjimo), o taip pat į tai, kad byloje nėra duomenų dėl informacijos apie ieškovą paskleidimo visuomenės informavimo priemonėse, padidintą visuomenės susidomėjimą, galinčių sukelti didesnes kančias apeliantui bei atsižvelgė į analogiško pobūdžio ginčuose suformuotą teismų praktiką. Tuo tarpu apeliantas, teigdamas, kad jam priteistas neturtinės žalos dydis yra neadekvatus jo patirtiems išgyvenimams, niekaip nepagrindė, kad jo paties nurodytas neturtinės žalos dydis (150 000 Lt) atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus (CK 1.5 str., 6.250 str.).
Nesutikdamas su skundžiamo sprendimo dalimi dėl turtinės žalos atlyginimo apeliantas nurodo, kad jį neteisėtai suėmus, jis planuotą kaimo turizmo veiklą atliko visu mėnesiu vėliau. Tačiau pastebėtina, kad patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad kaimo turizmo veiklą K. J. turėjo pradėti 2003 m. liepos mėnesio pirmą penktadienį, byloje nėra. Tiek verslo liudijimas teikti kaimo turizmo paslaugas, tiek pažymėjimas, kad apelianto teikiama kaimo turizmo paslauga atitinka šioms paslaugoms teikti nustatytus reikalavimus, buvo išduoti ne visu mėnesiu, o daug vėliau (atitinkamai 2003 m. spalio 7 d. ir 2003 m. rugsėjo 30 d.) negu baigėsi suėmimas, o byloje apklausti liudytojai paaiškino, kad 2003 m. birželio 30 d. dar vyko statybos darbai. Nurodytos aplinkybės parodo, kad ieškovas savo veiklą 2003 m. liepos mėnesį nepradėjo ne dėl su jo 8 dienų neteisėtu suėmimu susijusių aplinkybių.
Spręsdamas klausimą dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti priteisimo ieškovui pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad iš ieškovo pateiktų rašytinių įrodymų nėra aišku, ar visos jo nurodytos išlaidos (32 000 Lt) buvo patirtos nagrinėjamoje byloje. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad K. J. šią bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patyrė 16 400 Lt išlaidų advokatų pagalbai apmokėti, kas patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą. Be to, priteisiant bylinėjimosi išlaidas teismas atsižvelgė į bylos sudėtingumą, ieškovo pateiktą advokato sunaudoto laiko sąnaudų lentelę, bei atsižvelgęs tiek į Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, tiek į tai, kad ieškinys buvo patenkintas iš dalies, priteisė ieškovo teisingumo ir protingumo kriterijams atitinkančią 2000 Lt advokato pagalbai apmokėti (CPK 98 str.). Tokiu būdu keisti šią sprendimo dalį ir priteisti ieškovui didesnio dydžio bylinėjimosi išlaidas nėra pagrindo (CK 1.5 str.).
Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, naikinti skundžiamą sprendimą dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjai Algirdas Gailiūnas
Danutė Gasiūnienė
Konstantinas Gurinas