Civilinės bylos Nr. e2S-557-794/2017

              Procesinio sprendimo Nr. 2-68-3-33056-2016-5

              Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.1.1.1.;               3.1.18.3.; 3.1.1.2.7.; 2.1.1.3.6.; 3.1.18.8.; 3.3.2.5.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 3 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vaclovas Paulikas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs apelianto V. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 14 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovo ieškinį atsakovui V. J. dėl skolos priteisimo,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas R. Ž. pateikė teismui ieškinį, kuriuo, prašė iš atsakovo V. J. priteisti 16.022,59 Eur skolą, 1.435,08 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas taip pat prašė atsakovo V. J. atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti nekilnojamą ir/ar kilnojamą turtą, o jų nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas, esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis. 2016 m. rugsėjo 14 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi atsakovui ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo patenkintas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 14 d. nutartimi ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkino. Teismas įvertinęs pateiktus įrodymus, nusprendė, kad ieškovas pateikė pakankamai ieškinį pagrindžiančių duomenų, todėl laikė, kad jis tikėtinai pagrindė savo reiškiamus reikalavimus. Teismas, atsižvelgdamas į ieškovo prašymą bei tai, jog pareikšto reikalavimo dydžio suma yra didelė, taip pat nėra aišku, kokio turto turi atsakovas, ieškovo R. Ž. reikalavimų užtikrinimui areštavo atsakovui V. J. priklausantį nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas, 17.505,94 Eur sumai, uždraudžiant atsakovui areštuotą turtą parduoti, įkeisti ar kam nors perleisti, leidžiant mokėti privalomuosius mokesčius į valstybės (savivaldybės) bei socialinio draudimo biudžetus, taip pat atsiskaityti su ieškovu pagal byloje pareikštus reikalavimus.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

3. Apeliantas V. J. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 14 d. nutartį. Atskirąjį skundą pagrindė šiais argumentais:
1. Ieškovas teikdamas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones nenurodė aplinkybių, faktų, rodančių grėsmę ieškovo pareikštų reikalavimo įvykdymui, dėl ko būtų galima spręsti apie šių priemonių taikymo būtinumą.
2. Pirmosios instancijos teismas pažeidė teisingumo, ekonomiškumo bei proporcingumo principus, kadangi nebuvo atsižvelgta į atsakovo bei jo šeimos interesus, o taip pat pažeidė proceso dalyvių pusiausvyros stabilumą.
3. Kadangi pareiškėjas neturi kilnojamo ar nekilnojamo turto, kuris užtikrintų reikalavimą, visas areštas yra nukreiptas į pareiškėjo darbo užmokestį, kas lemia pareiškėjo piniginių lėšų trūkumą tenkinant kasdienius poreikius.
4. Ieškovas R. Ž. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Nurodo, jog ieškovo reikalavimas yra pagrįstas ir pakankamas tam, kad teismas taikytų laikinąsias apsaugos priemones.
2. Apelianto nurodytos aplinkybės dėl sunkios materialinės padėties tik patvirtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

5. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis).
6. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas patenkino ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovui, pagrįstumo.
7. Laikinosios apsaugos priemonės – tai asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių bei interesų suvaržymas. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Taigi minėtoje CPK normoje iš esmės nustatytos dvi būtinosios sąlygos, laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymui, t. y. 1) ieškinio preliminarus pagrįstumas bei 2) grėsmė, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti ar pasidaryti negalimas.
8. Apelianto įsitikinimu, nagrinėjamu atveju ieškovo prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo nebuvo įstatymo nustatytos būtinosios sąlygos – grėsmės, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti ar pasidaryti negalimas.
9. Galima pastebėti, kad ieškinyje, kur kartu buvo prašoma pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, nagrinėjamo klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste ieškovas  visiškai neįrodinėjo grėsmės galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Taip pat nemini apelianto nesąžiningumo, nenurodo apie jo ketinimus turimą nekilnojamąjį turtą paslėpti ar perleisti tretiesiems asmenims ar kaip nors kitaip apsunkinti savo turtinę padėtį (CPK 178 straipsnis), siekiant išvengti galimai jam nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo. Pažymėtina, kad galiojantys įstatymai asmens nesąžiningumo, sprendžiant dėl jo turto arešto ar kitų ribojimų jam nustatymo, nepreziumuojami, taigi nurodyti ir įrodyti tokias aplinkybes pareiga šiuo atveju teka būtent ieškovui.
10. Nepriklausomai nuo to, jog ieškovas savo prašyme neatskleidė grėsmės galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui, tačiau pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis teismų praktikoje susiformavusia taisykle, tokią grėsmę nustatė. Teismų praktikoje yra laikoma, jog aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, pareziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2010-12-23 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1624/2010; 2009-09-10 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-905/2009; 2009-04-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; 2008-04-12 nutarti, priimta civilinėje byloje Nr. 2-428/2008). Šia taisykle vadovaudamas, pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad atsakovui pareikšto reikalavimo dydis yra 17.505,94 Eur, kaip fiziniam asmeniui yra laikomas dideliu, o taip pat nesant duomenų apie atsakovo turtinę padėtį, nutarė, kad yra grėsmė, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
11. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad didelė ieškinio suma nėra besąlygiškas pagrindas konstatuoti grėsmę ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymui. Ši grėsmė gali būti paneigta įrodžius atsakovo gerą turtinę padėti, t. y. kad konkrečiam atsakovui konkreti ieškovo reikalaujama suma nėra didelė. Atsakovui įrodžius, kad pinigų suma jam nėra didelė ir grėsmė, jog gali būti neįvykdytas ieškovui galimai palankus sprendimas, neegzistuoja, teismas neturėtų taikyti atsakovo turto arešto.
12. Atkreiptinas dėmesys nagrinėjamu atveju į tai, kad apeliantas pats savo atskirajame skunde nurodo, kad jis neturi nekilnojamo ar kilnojamo turto, kurio vertė būtų 17.505,94 Eur, taip pat kad jo vienintelės pajamos yra darbo užmokestis. Tokie apelianto teiginiai iš esmės patvirtina CPK 144 straipsnio 1 dalies sąlygą, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas.
13. Taip pat apeliantas nurodo, kad teismas, pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones, pažeidė teisingumo, ekonomiškumo bei proporcingumo principus.
14. CPK 145 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama, kad laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo ir proporcingumo principais, kurie reiškia, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos taip, jog maksimaliai užtikrintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą, bet kartu nesukeltų atsakovui nuostolių arba šie nuostoliai būtų minimalūs. Apeliacinio teismo vertinimu, atsakovo atžvilgiu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos ir nevaržo atsakovo daugiau nei būtina teisėtam tikslui (ieškovo reikalavimų įvykdymo užtikrinimui) pasiekti. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas visada susijęs su suvaržymais asmenims, kurių atžvilgiu laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos, tačiau nagrinėjamu atveju šis suvaržymas yra proporcingas siekiamiems tikslams. Kiekviena šalis ar ginčijama teisė gali būti tinkamai apginta tik tada, kai užtikrinama teismo procesinio sprendimo įvykdymo galimybė. Nagrinėjamu atveju taikytos laikinosios apsaugos priemonės užtikrina dalyvaujančių byloje šalių lygiateisiškumo principą ir jų interesų pusiausvyrą. Todėl teismas atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė šalių interesų pusiausvyrą. Pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones taikė neviršydamas pareikšto reikalavimo masto.
15. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą konstatuoti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių galimo palankaus atsakovui sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomu, pritaikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nepažeidė įstatymo (CPKm144 straipsnis, 145 straipsnis). Skundžiama nutartimi atsakovo turtui taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams ir užtikrina ieškovo, prašančio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, bei atsakovo, kuriam pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtų interesų pusiausvyrą. Atsakovas neįrodė, kad jos turtinė padėtis yra gera ir sudaro pagrindą panaikinti teismo taikytą atsakovo turtui areštą. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nutartis pagrįsta ir teisėta, todėl ją keisti ar naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
16. Nurodytais motyvais pripažinęs, kad skundžiama nutartis yra teisėta bei pagrįsta, teismas nepasisako dėl kitų atskirojo skundo argumentų, nes jie laikytini teisiškai nereikšmingais nagrinėjamos bylos kontekste kaip neturintys įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. Teismas, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies,1  punktu,

              n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas                                                                                    Vaclovas Paulikas