Administracinė byla Nr. A-1570-629/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00103-2018-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. A. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas Ž. A. (toliau – ir pareiškėjas) 2018 m. sausio 9 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 32 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2.       Pareiškėjas teigė, kad jis nuo 2014 m. rugpjūčio 12 d. iki 2015 m. gruodžio 9 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K nepriimtinomis ir žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis. Kameros buvo perpildytos. Sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai izoliuotas, jame nebuvo atskiros ventiliavimo sistemos, todėl kamerose nuolat tvyrojo blogas kvapas, neužtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Dėl nepakankamos ventiliacijos kamerose kaupėsi drėgmė. Pareiškėjas tvirtino dėl tokių kalinimo sąlygų patyręs dvasinį sukrėtimą, depresiją.

3.       Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė daliai jo reikalavimų taikyti ieškinio senatį, kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4.       Atsakovas pripažino, jog kai kurios kameros gali būti perpildytos, tačiau stengiamasi, kad tokiomis sąlygomis asmenys būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Paaiškino, kad priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę. Teisės aktai nenumato, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Už kamerų švarą ir tvarką yra atsakingi patys suimtieji / nuteistieji, kuriems švarai kamerose palaikyti išduodamas reikalingas inventorius. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir turimus materialinius resursus. Lukiškių TI-K kamerose esantis sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Atsakovo nuomone, pareiškėjo skundas yra grindžiamas abstrakčiais argumentais, o patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, lėmusiu patekimą į laisvės atėmimo vietą.

II.

5.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 22 d. sprendimu pareiškėjo Ž. A. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 850 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6.       Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas tvirtino Lukiškių TI-K kamerose netinkamomis sąlygomis buvęs laikomas laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 12 d. iki 2015 m. gruodžio 9 d., bet skundą teismui padavė 2018 m. sausio 9 d. Pareiškėjui nenurodžius ir teismui nenustačius aplinkybių, dėl kurių ieškinio senaties terminas žalos atlyginimui dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 12 d. iki 2015 m. sausio 8 d. priteisti galėtų būtų atnaujintas, pareiškėjo skundas šioje dalyje buvo atmestas, o teismas vertino tik jo kalinimo sąlygas laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 9 d. iki 2015 m. gruodžio 9 d. (iš viso 261 para).

7.       Teismas nustatė, kad vienam asmeniui tenkančio minimalaus 3,6 kv. m ploto reikalavimas pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeistas 10,5 paros. Teismo vertinimu, šiuo laikotarpiu taip pat buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis. Byloje nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

8.       Teismas, atsižvelgdamas į atsakovo paaiškinimus, jog Lukiškių TI-K kamerose esantis sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara, ir nustatęs, kad kamerose sanitarinis mazgas nebuvo įrengtas atskiroje patalpoje, pripažino, kad Lukiškių TI-K kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų ir tuo buvo pažeistos pareiškėjo teisės. Atsižvelgiant į šį nustatytą pažeidimą, pareiškėjo argumentai dėl atskiros sanitarinio mazgo ventiliacijos sistemos nebuvimo atskirai nenagrinėti.

9.       Teismas, analizuodamas pareiškėjo teiginius apie kamerų, kuriose jis buvo laikytas, būklę, atsižvelgė į tai, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras kamerose Nr. 125 ir Nr. 112A pažeidimų nenustatė, o kitos kameros, kuriose laikytas pareiškėjas, nebuvo tikrintos. Akcentuota, kad iš byloje esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų turinio matyti, jog patikrinimai dėl sąlygų kamerose atliekami pagal gautus skundus. Laikytina, kad pareiškėjas dėl kamerų galbūt netinkamos būklės neteikė skundų Lukiškių TI-K administracijai, t. y. neprašė pagerinti jo laikymo sąlygas, o šiuo metu kitų kamerų būklės jo buvimo Lukiškių TI-K metu nėra galimybės nustatyti. Todėl šiuo aspektu nenustatyti atsakovo atstovo neteisėti veiksmai (neveikimas).

10.       Teismo vertinimu, byloje konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimai sudaro pakankamą pagrindą išvadą, jog pareiškėjui atsirado tam tikrų neigiamų padarinių. Kita vertus, byloje nėra duomenų, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K pareiškėjui kilo tokių neigiamų padarinių, kurie būtų negrįžtamai paveikę jo psichinės ir fizinės sveikatos būklę. Teismas nusprendė, jog 850 Eur suma yra protingo dydžio pareiškėjo neturtinei žalai atlyginti.

III.

11.       Pareiškėjas Ž. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 22 d. sprendimą, atmesti atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, prašymą taikyti ieškinio senatį ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo 32 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

12.       Pareiškėjo nuomone, teismas jo reikalavimams nepagrįstai taikė ieškinio senaties terminą, kadangi nebuvo atsižvelgta į atsakovo veiksmus ne tik kad nuteistiesiems neteikiant teisinės informacijos, bet tokią informaciją slepiant, taip pat į tai, kad pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atlieka iki šiol ir todėl negauna arba gauna nepakankamai kai kurios teisinės informacijos. Pareiškėjo teigimu, pataisos įstaigose esanti teisinė informacija dažnai yra pasenusi, prieštaringa. Dėl aplinkybės, kad jis anksčiau nesiskundė dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas paaiškina, jog jis nežinojo turintis tokią teisę. Be to, skundų pataisos įstaigai nebuvimas nėra pagrindas konstatuoti, jog kalinamo asmens teisės nebuvo pažeistos. Pareiškėjo vertinimu, priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydis nėra adekvatus jo patirtoms moralinio, psichologinio pobūdžio kančioms. Pažymi, kad kalinimo laikas buvo pakankamai ilgas, todėl tam tikras pasekmes jis jaučia iki šiol, tarp jų – bendravimo sutrikimai, nepagrįsti pykčio priepuoliai, padidėjęs uždarumas.

13.       Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo Ž. A. skundą atmesti.

14.       Atsakovas atkreipia dėmesį į Lukiškių TI-K perpildymo priežastis (teismų priimamus sprendimus, izoliavimo reikalavimus). Akcentuoja, kad higienos normose nėra įtvirtintas reikalavimas kameroje įrengti atskirą patalpą sanitariniams įrenginiams. Teigia, kad 2017 metais asmenų privatumui užtikrinti kai kurių Lukiškių TI-K kamerų sanitarinio mazgo patalpose buvo įrengtos užuolaidos, artimiausiu metu užuolaidos bus įrengtos visose kamerose. Kita vertus, teisės aktai nenumato kamerose esančių sanitarinių mazgų atitvėrimo nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės elgesio kontrolės. Atsakovas nurodo, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Jo nuomone, pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, lėmusiu patekimą į laisvės atėmimo vietą. Šiuo atveju nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą ar kitus nepatogumus, jis nepateikė jokių konkrečių įrodymų dėl patirtos neturtinės žalos ar prašomo priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

15.       Atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą atsakovas pakartoja savo apeliacinio skundo argumentus apie tai, kad pareiškėjas neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, prašo jo apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

16.       Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimu pareiškėjui laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 12 d. iki 2015 m. gruodžio 9 d., atlyginimo priteisimo.

17.       Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

18.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, galbūt kilusią laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 12 d. iki 2015 m. sausio 8 d., yra taikytinas ieškinio senaties terminas, jo pretenzijų dėl kamerų būklės pagrįstumas neįrodytas, tačiau pareiškėjui 10,5 paros nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, be to, kamerose, kuriose jis laikytas, sanitarinis mazgas buvo įrengtas netinkamai. Pareiškėjas apeliaciniame skunde dėsto deklaratyvaus pobūdžio argumentus dėl jo reikalavimams taikyto ieškinio senaties termino nepagrįstumo, priteisto per mažo neturtinės žalos atlyginimo. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia savo subjektyvia nuomone, kad šiuo atveju nėra įrodyti jo atstovo neteisėti veiksmai ir pareiškėjo patirta neturtinė žala. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių apeliaciniuose skunduose keliamas ginčas, t. y. dėl ieškinio senaties taikymo, dėl būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo bei dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo būdo ir dydžio.

19.       Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį, teismas ieškinio senatį taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas
CK normas dėl ieškinio senaties taikymo, pabrėžė, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. CK 1.127 straipsnio
1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005, 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje
Nr. 3K-3-449/2009, 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).

20.       Nustatant asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie atitinkamos įstatymų nustatytos asmens teisės pažeidimo dieną, atsižvelgiama į apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, pagal kuriuos vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo pagal numanomo jo teisių pažeidimo pobūdį turėjo suvokti savo teisių pažeidimą. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad kalinimo sąlygas atitinkamoje įstaigoje ir asmeniui paskirtoje gyventi konkrečioje patalpoje kalinamas asmuo patiria kiekvieną tomis sąlygomis buvimo dieną. Pareiškėjo nusiskundimai dėl kalinimo sąlygų grindžiami neigiamais asmeniui veiksniais (kamerose trūko vietos, vėdinimo, dėl drėgmės sudrėkdavo čiužiniai, dėl nepakankamo vėdinimo tvyrojo blogas kvapas, nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu ir kt.), kurių kalinamas asmuo negali nejausti ir nesuvokti tuo metu (kiekvieną dieną) ir visą laikymo tomis sąlygomis laiką, kai tie neigiami veiksniai jį veikia. Taigi pareiškėjas, nuo 2014 m. rugpjūčio 12 d. iki
2015 m. gruodžio 9 d. laikytas Lukiškių TI-K kamerose, jo teigimu, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo turėjo vėliausiai per 3 metus, skaičiuojant atitinkamai nuo kiekvienos dienos, kurią laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų (CK 1.125 str. 8 d.). Vadinasi, paskutinė diena skundui paduoti dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo 2014 m. rugpjūčio 12 d. buvo 2017 m. rugpjūčio 12 d., dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo 2014 m. rugpjūčio 13 d. – 2017 m. rugpjūčio 13 d. ir t. t. Tokiam teisiniam vertinimui neturi reikšmės aplinkybė, kad pareiškėjas iki skundo padavimo atliko tą pačią laisvės atėmimo bausmę. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi 2018 m. sausio 9 d. (žyma ant voko, b. l. 3), atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, pagrįstai ir teisingai nusprendė, kad pareiškėjas reikalavimui už laikotarpį nuo 2014 m. rugpjūčio 12 d. iki 2015 m. sausio 8 d. pateikti praleido ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d., 1.126 str. 2 d.).

21.       CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio
5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys turi būti pripažintos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes.

22.       Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2222-1062/2018, 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1121-492/2018). Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-798/2008, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-532-662/2017). Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas paaiškino, jog jis praleido ieškinio senaties terminą dėl to, kad neturėjo prieigos prie teisinės informacijos, o atsakovas tokią informaciją nuo jo slėpė.

23.       Teisėjų kolegija akcentuoja, kad laisvės atėmimo vietų prievolė nuteistuosius pasirašytinai supažindinti su jų teisėmis, pareigomis ir draudimais įtvirtinta Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (2002 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. IX-994 redakcija, įsigaliojusi
2003 m. gegužės 1 d.) 54 straipsnio 3 dalyje (areštinių vidaus tvarka) ir 116 straipsnyje (pataisos įstaigų vidaus tvarka). Analogiška pareiga suimtųjų (kalinamųjų) atžvilgiu buvo įtvirtinta 2008 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo pakeitimo įstatymu, kuriuo, be kita ko, šio įstatymo pavadinimas buvo pakeistas į „Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymą“ ir šis įstatymas išdėstytas nauja redakcija, minėta teisė įtvirtinta Suėmimo vykdymo įstatymo
11 straipsnio 5 dalyje (tardymo izoliatorių vidaus tvarka). Pabrėžtina, kad pareiga suimtuosius / nuteistuosius pasirašytinai supažindinti su jų teisėmis, pareigomis ir draudimais neturi būti aiškinama kaip apimanti pareigą juos supažindinti ir su visais teisės aktais, kurie jiems galbūt kada nors bus aktualūs. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos higienos normų ir kitų teisės aktų nuostatos, reguliuojančios laisvės atėmimo vietų įrengimą ir eksploatavimą, suimtiesiems jokių teisių ar pareigų tiesiogiai nesukuria. Taigi Lukiškių TI-K neturėjo pareigos savo iniciatyva supažindinti pareiškėją su šiomis nuostatomis. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas nepaaiškino, kokiu būdu jam turėjo būti sudaryta galimybė susipažinti su jo pageidaujamais teisės aktais, kaip atsakovas (jo atstovas) nuo jo slėpė teisinę informaciją. Pastebėtina, jog teisės aktai yra skelbiami viešai. Byloje nėra duomenų apie tai, kad Lukiškių TI-K ar kiti asmenys pareiškėjui būtų sudarę kliūtis su šiais aktais susipažinti arba gauti teisinę pagalbą. Pareiškėjas nenurodė, kad pats ėmėsi aktyvių veiksmų šiems teisės aktams gauti (pvz., atliko paiešką bibliotekoje, teikė prašymus, siekdamas gauti bibliotekoje nesančius teisės aktus ar aktualią jų redakciją, teismų praktiką) arba kad atitinkami jo prašymai nebuvo patenkinti. Iš to darytina išvada, kad pareiškėjo nurodytos ieškinio senaties termino praleidimo priežastys buvo subjektyvios, nulemtos jo paties nepakankamo rūpestingumo ir neveiklumo siekiant užtikrinti savo teisių apsaugą.

24.       Teisėjų kolegija iš bylos duomenų objektyvių priežasčių, nepriklausiusių nuo pareiškėjo valios ir pakankamai svarbių praleistam terminui atnaujinti, nenustatė. Atsižvelgusi į šią aplinkybę, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui už laikotarpį nuo 2014 m. rugpjūčio 12 d. iki 2015 m. sausio 8 d., todėl nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai
vertino tik pareiškėjo reikalavimo dalį dėl jo teisės į neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį
nuo 2015 m. sausio 9 d. iki 2015 m. gruodžio 9 d.

25.       Civilinio kodekso 6.271

26.       Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės normų, pastebėtina, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą
Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2517-502/2018). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui Lukiškių TI-K buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, tenka atsakovui. Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą.

27.       Pirmosios instancijos teismas nustatė šiuos reikalavimų kalinimo sąlygoms neatitikimus: pareiškėjui 10,5 paros nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, sanitarinis mazgas kamerose įrengtas netinkamai (nusiskundimai dėl netinkamos ventiliacijos atskirai nebenagrinėti),
o pareiškėjo pretenzijos dėl sąlygų kamerose neatitikimo higienos normų reikalavimams atmestos. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nereiškia nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytomis jo kalinimo sąlygomis, bet pažymi, kad skundų pataisos įstaigai nebuvimas nėra pagrindas konstatuoti, jog kalinamo asmens teisės nebuvo pažeistos. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas į aplinkybę dėl pareiškėjo skundų nebuvimo atsižvelgė vertindamas, pirma, pareiškėjo teiginių dėl sąlygų kamerose neatitikimo higienos normų reikalavimams pagrįstumą, ir, antra, jo patirtos neturtinės žalos dydį. Pirmuoju aspektu buvo atsižvelgta į tai, kad byloje esančiuose Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, higienos normų pažeidimai neužfiksuoti, o kadangi Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimai dėl sąlygų tam tikrose kamerose atliekami pagal gautus skundus ir šiuo metu netikrintų kamerų būklės pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K metu nėra galimybės nustatyti, atsakovo (jo atstovo) neteisėti veiksmai (neveikimas) nepripažinti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde arba kartu su juo nepateikė jokių duomenų, paneigiančių tokią pirmosios instancijos teismo išvadą, be to, skunde pareiškėjo nusiskundimai dėl higienos normų reikalavimų pažeidimo buvo gan deklaratyvūs, labiau grindžiami cituojama teismų praktika nei konkrečiomis jo paties kalinimo sąlygomis. Todėl teisėjų kolegija nenustatė pagrindo kitaip vertinti sąlygas kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikytas ginčo laikotarpiu.

28.       Atsakovas apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį į Lukiškių TI-K kamerų perpildymo priežastis, bet nesutikimo su pirmosios instancijos teismo išvada dėl pareiškėjui neužtikrinto minimalaus gyvenamojo ploto nereiškia. Tačiau atsakovas pažymi, kad sanitarinio mazgo įrengimas Lukiškių TI-K atitinka nacionalinių teisės aktų – Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ bei 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ – reikalavimus. Teisėjų kolegija negali nesutikti su tokia atsakovo pozicija ir papildomai akcentuoja, kad minėtos Lietuvos higienos normos (atitinkamai ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte įtvirtintas reikalavimas, be kita ko, tardymo izoliatoriaus atskirose patalpose įrengti sanitarinį mazgą), taip pat Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (pagal kurių 14.5 punktą, kameroje turi būti, be kita ko, sanitarinio mazgo patalpa, atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto) yra taikomos projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šių teisės aktų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (minėtų teisės aktų atitinkamai 2 ir 3 p.). Taigi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė teisės aktų reikalavimų pažeidimą dėl to, kad kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, sanitarinis mazgas nebuvo įrengtas atskiroje patalpoje.

29.       Kita vertus, ir Konvencijos 3 straipsnyje, ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos
21 straipsnyje įtvirtintas draudimas, be kita ko, žeminti žmogaus orumą, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnyje yra numatytas humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, jog vykdant bausmę nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą (1 d.). Dėl kalinimo perpildytose kamerose veiksnių, kurie yra svarbūs sprendžiant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra akcentavęs, kad prie tokių veiksnių priskirtina, inter alia (liet. be kita ko, įskaitant), galimybė privačiai naudotis tualetu. Privatumas naudojantis tualetu gali būti priskiriamas prie teisių minimumo (angl. minimum rights), kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, o šios teisės atėmimas gali būti laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99)). Europos Žmogaus Teisių Teismo vertinimu, kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš asmens bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimą byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02), 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05)), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08)). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.)). Pataisos įstaigų pareiga garantuoti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas, yra konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1395-502/2017, 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1644-520/2018). Taigi, pareiškėjo argumentai dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo yra pagrįsti, o sanitarinis mazgas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose jis laikytas, neatitiko teisės aktų reikalavimų.

30.       Neturtinė žala Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas
(žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Nagrinėjamu atveju pareiškėjui 10,5 paros neužtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, visą ginčo laikotarpį (261 dieną) nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, iš nevisiškai atskirto sanitarinio mazgo galėjo sklisti dvokas. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad tokios aplinkybės pareiškėjui sukėlė nepatogumus, diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti įstaigų veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

31.       Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog jis tvirtino dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyręs nepatogumus, moralinio ir psichologinio pobūdžio kančias bei kt. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad psichologai, psichiatrai ar kiti sveikatos priežiūros specialistai būtų nustatę neigiamą netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Byloje taip pat nėra duomenų apie pareiškėjo prašymus, skundus dėl nagrinėjamame skunde nurodytų, jo nuomone, netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms, į tai pagrįstai atsižvelgė ir pirmosios instancijos teismas. Pareiškėjo teiginiai, jog jis neteikė skundų, nes neturėjo prieigos prie teisinės informacijos, yra atmestini, kadangi jis neįrodė, kad nežinojo ir negalėjo žinoti apie galbūt pažeidžiamas savo teises (žr. nutarties 24 p.). Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas pasekmes.

32.       Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012,
2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2460-624/2018). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, įvertinus nustatyto Lukiškių TI-K padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (10,5 paros neužtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, 261 dieną neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, iš nevisiškai atskirto sanitarinio mazgo galėjo sklisti dvokas), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas pareiškėjui priteisti 850 Eur neturtinei žalai atlyginti laikytinas adekvačiu atsakovo padarytam teisės pažeidimui.

33.       Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl iš esmės tinkamai įvertino pareiškėjo kalinimo sąlygas bei jam priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Ž. A. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Audrius Bakaveckas

        Arūnas Dirvonas

        Milda Vainienė