Civilinė byla Nr. e2A-362-450/2024
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00964-2023-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.3; 3.2.4.8.2; 2.6.16.5
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. rugsėjo 23 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Nekilnojamojo turto valdymas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. kovo 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Norfos mažmena“ dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Nekilnojamojo turto valdymas“ (toliau – ir ieškovė, apeliantė), atstovaujama nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Lideres“ (toliau – nemokumo administratorė), kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės UAB „Norfos mažmena“ (toliau – ir atsakovė) 1 187 201,17 Eur skolą, 6 procentų procesines metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad 2003–2006 metais šalys buvo sudariusios aštuonias nekilnojamojo turto objektų nuomos sutartis (toliau – ir Nuomos sutartys), iš kurių ieškovė kildina reikalavimą dėl skolos priteisimo.
3. Ieškovė paaiškino, kad ji ir UAB „Serneta“, kuri valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro duomenimis yra išregistruota iš Juridinių asmenų registro, 2005 m. spalio 19 d. ir 2007 m. rugpjūčio 7 d. sudarė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis (toliau – ir Sutartis Nr. 1, Sutartis Nr. 2, Sutartys), kurių pagrindu UAB „Serneta“ įsipareigojo ieškovei parduoti nekilnojamojo turto objektus, o ieškovė įsipareigojo su UAB „Serneta“ atsiskaityti, perleisdama jai savo reikalavimo teises, turimas atsakovės atžvilgiu Nuomos sutarčių pagrindu; bendra perleidžiamų reikalavimų suma – 1 187 201,17 Eur. 2007 m. rugsėjo 5 d. trimis reikalavimo teisių perleidimo sutartimis (toliau – ir Reikalavimo teisių perleidimo sutartys) ieškovė turimas reikalavimo teises į atsakovę perleido UAB „Serneta“.
4. Ieškovė nurodė, kad įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. lapkričio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-791-1120/2022 konstatuota, jog atsakovė galimai yra neatsiskaičiusi už nekilnojamojo turto objektų nuomą su ieškove; nei Sutartyje Nr. 1, nei Sutartyje Nr. 2 nenustatyta, kad ieškovė su UAB „Serneta“ pagal Sutartis gali atsiskaityti perleisdama reikalavimo teises, turimas UAB „Norfos mažmena“ atžvilgiu. Sutartyse nustatyta atsiskaitymo tvarka, anot teismo, nebuvo pakeista sudarant notarinės formos susitarimą, o pateiktos Reikalavimo teisių perleidimo sutartys, kurios patvirtina, kad reikalavimo teisės ne tik buvo perleistos, bet ir UAB „Serneta“ jas realizavo, buvo paprastos rašytinės formos. Tokiu būdu teismas iš esmės ex officio (savo iniciatyva) netiesiogiai konstatavo, kad Reikalavimo teisių perleidimo sutartys, kuriomis ieškovė perleido reikalavimo teises atsakovės atžvilgiu reikalauti sumokėti nuomos mokestį, yra negaliojančios ab initio (nuo pradžios) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio ir 6.393 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes nesilaikyta reikalavimo susitarimo dėl Sutartyse nustatytos atsiskaitymo tvarkos pakeitimo sudaryti jas notarine forma, t. y. ieškovė reikalavimo teisių gauti iš atsakovės nuomos mokestį UAB „Serneta“ neperleido. Nurodytos prejudicinės aplinkybės išnagrinėtoje civilinėje byloje ieškovei leidžia reikalauti iš atsakovės nesumokėto 1 187 201,17 Eur nuomos mokesčio.
5. Pasak ieškovės, ieškinio senatis turi būti skaičiuojama nuo jos sužinojimo apie teisės pažeidimą, t. y. nuo 2022 m. lapkričio 17 d., kai buvo priimta įsiteisėjusi Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-791-1120/2022, kuria buvo netiesiogiai pripažinta, kad Reikalavimo teisių perleidimo sandoriai negalioja ab initio, kaip prieštaraujantys imperatyvioms įstatymo normoms. Taigi, ieškinio senaties terminas nėra suėjęs.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. kovo 28 d. sprendimu ieškinį atmetė; iš ieškovės bankroto administravimui skirtų lėšų priteisė atsakovei 6 000 Eur bylinėjimosi išlaidas.
7. Teismas, spręsdamas dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. lapkričio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-791-1120/2022 prejudicialumo, nurodė, kad ši nutartis neturi prejudicinės galios nagrinėjamoje byloje, t. y. teismo procesinis sprendimas negali būti naudojamas kaip reikalavimo pagrindas kitoje byloje (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnio 2 dalis). Lietuvos apeliacinio teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2A-791-1120/2022 atsakovė UAB „Norfos mažmena“ nedalyvavo jokiu procesiniu statusu, o įrodinėjimo dalykas byloje buvo kitas, t. y. reikalavimas priteisti skolą pagal Sutartis. Be to, apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas neturi įtakos UAB „Norfos mažmena“ teisinei padėčiai, nes jame nėra nustatytos, pripažintos, pakeistos, panaikintos kokios nors jos teisės ar pareigos.
8. Teismas nurodė, kad išnagrinėtoje civilinėje byloje dėl skolos priteisimo reikalavimai dėl teisių pripažinimo nebuvo pareikšti, dėl to Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-791-1120/2022 CPK 279 straipsnio 3 dalyje nustatytu pagrindu negali būti pripažinta kaip turinti prejudicinę galią.
9. Teismo nuomone, ieškovė, teigdama, kad Lietuvos apeliacinis teismas ex officio netiesiogiai konstatavo Reikalavimo teisių perleidimo sandorių, sudarytų tarp ieškovės ir UAB „Serneta“, negaliojimą, klaidingai interpretuoja teismo sprendimą, nes priimant teismo sprendimą nėra procesinės galimybės „netiesiogiai konstatuoti“; teismas arba pripažįsta sandorį negaliojančiu ir taiko restituciją ar tam tikrais įstatymo nustatytais atvejais jos netaiko, arba tokį reikalavimą atmeta, bet visada tai daro aiškiai ir suprantamai. Priešingu atveju, būtų sudarytos prielaidos teismo sprendimo neaiškumui. Išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2A-791-1120/2022 nebuvo pateiktos Reikalavimo teisių perleidimo sutartys. Be to, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai nesprendė Reikalavimo perleidimo sandorių teisėtumo, restitucijos taikymo klausimų. Reikalavimo teisių perleidimo sutartys nebuvo ginčo objektas.
10. Teismas pažymėjo, kad ieškovė nepateikė duomenų dėl nuomos mokesčio dydžio, jo paskaičiavimo, išrašytų sąskaitų faktūrų, pretenzijų dėl nuomos mokesčio mokėjimo, buhalterinių dokumentų (balansų), kuriuose būtų užfiksuoti atsakovės įsiskolinimai pagal Nuomos sutartis, dėl to įvertino, jog ieškovė nepateikė įrodymų, kurių pagrindu reiškiamas reikalavimas dėl skolos priteisimo pagal Nuomos sutartis. Atsakovė, atsikirsdama į pareikštus reikalavimus, pateikė duomenis, kad ji atsiskaitė Reikalavimo teisių perleidimo sutarčių pagrindu su UAB „Rivona“, o pastaroji 2023 m. spalio 2 d. patvirtino, jog atsakovė yra įvykdžiusi visas prievoles jai, kurių įvykdymo reikalavimo teises UAB „Rivona“ iš UAB „Serneta“ įgijo Reikalavimo teisių perleidimo sutarčių pagrindu. 2023 m. spalio 5 d. pranešime UAB „Rivona“ nurodė, kad dėl 2010 metais atlikto duomenų archyvavimo ir valymo (dėl perkėlimo į naują operacinę platformą) bei dėl 2014 metais įvesto euro Lietuvoje neturi ir negali pateikti atsakovės atsiskaitymą jai patvirtinančių dokumentų. Atsakovės ir UAB „Serneta“ 2023 m. spalio 4 d. aktas dėl skolų suderinimo taip pat patvirtina, kad atsakovė nėra skolinga. Teismas, ieškovei nepateikus įrodymų, patvirtinančių atsakovės sutartinės prievolės mokėti nuomos mokestį pažeidimą ir skolos pagal Nuomos sutartis egzistavimą, o atsakovei pateikus duomenis, kad nei UAB „Rivona“, nei UAB „Serneta“ (reikalavimų pagal Nuomos sutartis perėmėjos) pretenzijų dėl nuomos mokesčio sumokėjimo neturi, padarė išvadą, jog ieškovė neįrodė nuomos mokesčio įsiskolinimo fakto, o atsakovė, priešingai, pagrindė, kad nuomos mokesčio įsiskolinimo nėra. Dėl to teismas ieškovės reikalavimą priteisti 1 187 201,17 Eur skolą ir 6 procentų procesines metines palūkanas atmetė.
11. Teismas, nustatęs, kad ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių jos reikalavimo teisę, ir įvertinęs, jog Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-791-1120/2022 neturi prejudicinės galios, nenustatęs ieškovės teisių pažeidimo fakto, nesprendė ieškinio senaties klausimo, kadangi ieškinio senaties instituto esmė – pažeistų teisių gynimo užtikrinimas. Esant situacijai, kai ieškovės materialiosios teisės nebuvo pažeistos, pasak teismo, neįmanoma spręsti apie ieškinio senaties termino pradžios, t. y. įstatymų nustatyto laiko tarpo (termino), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
12. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. kovo 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.
13.
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
12.1. Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. lapkričio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-791-1120/2022 buvo sprendžiamas ginčas pagal ieškovės UAB „Serneta“ ieškinį atsakovei BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ dėl 3 110 261,52 Eur skolos pagal pirkimo–pardavimo sutartį priteisimo. Reikalavimą UAB „Serneta“ kildino iš Sutarčių – teigė, kad BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ už nekilnojamojo turto objektus yra pilnai neatsiskaičiusi, atsakovė teigė, jog atsiskaitymas, be kita ko, įvyko Reikalavimo teisių perleidimo sutarčių, kuriomis buvo perleistos reikalavimo teisės į UAB „Norfos mažmena“ nuomos mokestį, pagrindu. Tokiu būdu Reikalavimo teisių perleidimo sutartys buvo nagrinėjamos ir vertinamos Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. e2A-791-1120/2022 priimtoje 2022 m. lapkričio 17 d. nutartyje, t. y. buvo šios civilinės bylos įrodinėjimo ir nagrinėjimo dalyku.
12.2. Teismui konstatavus, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-791-1120/2022 neturi prejudicinės galios šioje byloje, minėta nutartis turėjo būti vertinama kaip rašytinis įrodymas, tačiau teismas jos nevertino, nepasisakė dėl nutarties įrodomosios reikšmės, aplinkybių, kurias nutartis galėtų patvirtinti arba paneigti šioje byloje, dėl to skundžiamu sprendimu pažeistos įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančios teisės normos ir nukrypta nuo aktualios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2013; 2013 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2013).
12.3. Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. lapkričio 17 d. nutartimi iš esmės konstatuota, kad ieškovė reikalavimo teisių gauti iš UAB „Norfos mažmena“ nuomos mokestį apskritai neperleido UAB „Serneta“, t. y. teismas ex officio netiesiogiai konstatavo Reikalavimo teisių perleidimo sandorių, sudarytų tarp ieškovės ir UAB „Serneta“, negaliojimą nuo pradžios CK 1.80 straipsnio pagrindu, nustatęs, jog tokie sandoriai prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (CK 6.393 straipsnio 1 dalis). Taigi, įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu iš esmės konstatavus, kad reikalavimo teisės atsakovės atžvilgiu reikalauti sumokėti 1 187 201,17 Eur nuomos mokestį neperleistos, o patys Reikalavimo teisių perleidimo sandoriai pripažinti negaliojantys ab initio, ieškovė turi teisę reikalauti iš atsakovės sumokėti 1 187 201,17 Eur nuomos mokestį. Net jei būtų laikoma, kad teismas 2022 m. lapkričio 17 d. nutartimi netiesiogiai nekonstatavo Reikalavimo perleidimo sutarčių negaliojimo, tai galėjo padaryti šioje byloje pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva.
12.4. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, turėjo vadovautis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, įtvirtintomis CK 6.193 straipsnyje. Šioje byloje ieškovė kelia klausimus, kaip turi būti aiškinamos Reikalavimo teisių perleidimo sutartys, jeigu jų pagrindu perleistomis reikalavimo teisėmis į atsakovės mokėtiną nuomos mokestį nebuvo atsiskaityta už ieškovės įsigytus nekilnojamojo turto objektus, t. y. pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti tikruosius šalių ketinimus sudarant Reikalavimo teisių perleidimo sutartis. Reikalavimo teisių perleidimo sutartys turi būti aiškinamos taip, kad jomis perleidžiamomis reikalavimo teisėmis į atsakovę buvo siekiama padengti dalį ieškovės įsiskolinimo UAB „Serneta“ pagal Sutartis. Toks aiškinimas atitinka tiek verslo praktiką bei logiką, tiek ieškovės ir UAB „Serneta“ sandorių visumą. Teismas nenustatinėjo sąsajos tarp Sutarčių, Reikalavimo teisių perleidimo ir Akcijų sutarčių, neanalizavo ieškovės ir UAB „Serneta“ ketinimų ir tikrosios šalių valios sudarant sandorius bei ieškovės argumentų dėl Reikalavimo teisių perleidimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis teismui savo iniciatyva.
12.5. Ieškovė 2024 m. sausio 30 d. pateikė prašymą dėl rašytinių įrodymų išreikalavimo ir liudytojų apklausos, kuriuo prašė apklausti liudytojais ieškovės ir UAB „Serneta“ aktualiu laikotarpiu buvusius vadovus, kurie turėjo pasirašyti Reikalavimo teisių perleidimo sutartis bei galėtų paaiškinti aplinkybes, susijusias su tokių sutarčių sudarymo tikslais, šalių valia ir kitas bylai reikšmingas aplinkybes. Teismas prašymą dėl liudytojų apklausos atmetė, tai tik patvirtina, kad teismas ginčą išsprendė formaliai, nenustatė ir nevertino bylai reikšmingų aplinkybių, tikrųjų ieškovės ir UAB „Serneta“ tikslų bei ketinimų, ieškovei perleidžiant reikalavimo teises į atsakovės mokėtiną nuomos mokestį. Teismas nebuvo aktyvus byloje, nors viena iš šalių – ieškovė – yra bankrutuojanti įmonė.
12.6. Ieškovė reikalavimą grindžia ne aplinkybe, kad atsakovė yra neapmokėjusi sąskaitų už nuomą, o tuo, jog Reikalavimo teisių perleidimo sutartys, sudarytos tarp ieškovės ir UAB „Serneta“, pripažintos negaliojančiomis, dėl to turi būti taikomos teisinės pasekmės. Skundžiamo teismo sprendimo argumentai, nurodyti 17–24 punktuose, yra neaktualūs nagrinėjamam ginčui.
12.7. Ieškovė apie teisių pažeidimą sužinojo 2022 m. lapkričio 17 d., kai buvo priimta Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-791-1120/2022, dėl to ieškinio senaties termino pradžia turėtų būti skaičiuojama nuo šios datos. Ieškinio senaties terminas nėra suėjęs.
13. Atsakovė atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:
13.1. Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. lapkričio 17 d. nutartimi nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nekonstatavo Reikalavimo teisių perleidimo sutarčių negaliojimo. Nutartyje teismas konstatavo, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog ji pagal Sutartis su UAB „Serneta“ atsiskaitė Reikalavimo teisių perleidimo sutartimis, perleisdama reikalavimo teises į atsakovės mokėtiną nuomos mokestį, tačiau tai nereiškia, kad teismas pripažino Reikalavimo teisių perleidimo sutartis negaliojančiomis. Ieškovė civilinėje byloje Nr. e2A-791-1120/2022 apeliacinį skundą grindė tapačiais argumentais dėl Reikalavimo teisių perleidimo sutarčių negaliojimo, su kuriais Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. lapkričio 17 d. nutartyje nesutiko iš esmės, nurodydamas, kad Reikalavimų teisių perleidimo sutartys nebuvo pateiktos pirmosios instancijos teismui, jos nebuvo ginčo dalykas; Reikalavimo teisių perleidimo sutartys nebuvo pripažintos negaliojančiomis CK 1.80 straipsnio pagrindu; skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas neturi įtakos UAB „Norfos mažmena“ teisinei padėčiai, nes jame nėra nustatytos, pripažintos, pakeistos, panaikintos kokios nors jos teisės ar pareigos. Išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2A-791-1120/2022 nėra nustatyta prejudicinių faktų, nes skiriasi bylų šalys ir nagrinėjimo dalykai.
13.2. Teismas tinkamai įvertino 2022 m. lapkričio 17 d. nutarties esmę ir reikšmę nagrinėjamai bylai. Reikalavimo teisių perleidimo sutartys taip pat kaip ir šioje byloje nebuvo pateiktos. Atitinkamai, 2022 m. lapkričio 17 d. nutartyje nebuvo ir negalėjo būti konstatuotos jokios aplinkybės, kurios galėtų būti svarbios sprendžiant Reikalavimo teisių perleidimo sutarčių negaliojimo klausimą.
13.3. Nėra pagrindo šioje byloje konstatuoti Reikalavimo teisių perleidimo sutarčių negaliojimą, nes tokias sutartis ieškovė sudarė su UAB „Serneta“, todėl reikalavimai dėl jų negaliojimo turėtų būti reiškiami ne atsakovei, o UAB „Serneta“ atžvilgiu, kuri byloje nedalyvauja jokiu procesiniu statusu. Be to, ieškovė byloje nepareiškė reikalavimo dėl Reikalavimo teisių perleidimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, apsiribodama teiginiu, kad teismas šį klausimą turėjo spręsti ex officio. Pažymėtina, kad teismas sandorių negaliojimo klausimą savo iniciatyva gali spręsti tik esant akivaizdžiam sandorių negaliojimo pagrindui, kurio ieškovė iš esmės neįrodinėja. Be to, argumentai dėl teismo pareigos ex officio spręsti klausimą dėl Reikalavimo teisių perleidimo sutarčių negaliojimo, apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtini, nes jie nebuvo keliami bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
13.4. Ieškovė, reikalaudama skolos už nekilnojamojo turto objektų nuomos mokesčio tariamą įsiskolinimą, neįrodė, kad toks įsiskolinimas iš viso egzistuoja.
13.5. Ieškinys pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą
.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
2. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės
3. Byloje nustatyta, kad VĮ Registrų centro duomenimis atsakovės UAB „Norfos mažmena“ nuomos teisės įregistruotos dėl objektų: (1) patalpų, esančių (duomenys neskelbtini); (2) patalpų, esančių, (duomenys neskelbtini); (3) patalpų, esančių (duomenys neskelbtini); (4) patalpų, esančių (duomenys neskelbtini); (5) pastato, esančio (duomenys neskelbtini); (6) pastato ir kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini); (7) pastato ir kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini); (8) pastato ir kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini); (9) pastato ir žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini); (10) pastato ir kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini); (11) pastato, esančio (duomenys neskelbtini); (12) pastato, esančio (duomenys neskelbtini); (13) pastato, esančio (duomenys neskelbtini).
4. Pasak ieškovės, ji su atsakove UAB „Norfos mažmena“ buvo susitarusios dėl nekilnojamojo turto objektų nuomos: (1) objekto, esančio (duomenys neskelbtini).; (2) objekto, esančio (duomenys neskelbtini); (3) objekto, esančio (duomenys neskelbtini); (4) objektų, esančių (duomenys neskelbtini); (5) objekto, esančio (duomenys neskelbtini); (6) objekto, esančio (duomenys neskelbtini); (7) objekto, esančio (duomenys neskelbtini); (8) objekto, esančio (duomenys neskelbtini); (9) objekto, esančio (duomenys neskelbtini); (10) objekto, esančio (duomenys neskelbtini). Nuomos sutartys dėl nurodytų nekilnojamojo turto objektų nuomos į bylą nepateiktos, išskyrus 2006 m. kovo 14 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, sudarytą tarp atsakovės ir UAB „Serneta“ dėl objekto, kurio unikalaus Nr. (duomenys neskelbtini).
5. Byloje nustatyta, kad ieškovė ir UAB „Serneta“ 2005 m. spalio 19 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kuria UAB „Serneta“ pardavė ieškovei butą su rūsiu už 72 405 Eur (250 000 Lt). Ieškovė ir UAB „Serneta“ 2007 m. rugpjūčio 7 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kuria UAB „Serneta“ pardavė ieškovei 44 nekilnojamojo turto objektus už 9 982 999,30 Eur (34 469 300 Lt), kurie buvo išnuomoti atsakovei.
6. 2007 m. rugsėjo 5 d. sutartimi, sudaryta tarp UAB „Rivona“, UAB „Serneta“, UAB „Norfos mažmena“, UAB „LNTV“ ir ieškovės, šalys susitarė, kad už perleidžiamus finansinius reikalavimus Rusijos Federacijos bendrovių „Strojitelnaja kompanija Norfa“ ir „SK Rika“ atžvilgiu UAB „Serneta“ atsiskaitys, be kita ko, perleisdama UAB „Rivona“ reikalavimo teisę UAB „Norfos mažmena“ atžvilgiu 435 867,98 Eur (4 957 764,97 Lt), kurią UAB „Serneta“ turėjo UAB „Norfos mažmena“ pagal Nuomos sutartis (3 papunktis).
7. 2007 m. rugsėjo 5 d. sutartimi, sudaryta tarp UAB „Rivona“, UAB „Serneta“, atsakovės ir ieškovės, šalys susitarė, kad už perleidžiamas Rusijos Federacijos ribotos atsakomybės bendrovių „Džeineks“ ir „Strojitelnaja kompanija Norfa“ įstatinio kapitalo dalis UAB „Serneta“ atsiskaitys, perleisdama UAB „Rivona“ reikalavimo teises UAB „Norfos mažmena“ atžvilgiu atitinkamai 438 136,46 Eur (1 512 797,57 Lt) ir 115 946,04 Eur (400 338,49 Lt), kurias UAB „Serneta“ turi UAB „Norfos mažmena“ atžvilgiu pagal Nuomos sutartis (3 papunktis).
8. 2007 m. rugsėjo 5 d. sutartimi, sudaryta tarp UAB „Rivona“, UAB „Serneta“ ir atsakovės, šalys susitarė, kad UAB „Serneta“ už perimamą Rusijos ribotos atsakomybės bendrovės „SK Rika“ įstatinio kapitalo dalį perleis UAB „Rivona“ reikalavimo teisę UAB „Norfos mažmena“ atžvilgiu 21 856,34 Eur (75 465,57 Lt), kurią UAB „Serneta“ turi į UAB „Norfos mažmena“ pagal Nuomos sutartis (3 papunktis).
9. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, UAB „Serneta“, manydama, kad ieškovė su ja tinkamai neatsiskaitė pagal Sutartis, kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama jos naudai iš ieškovės priteisti 3 110 261,52 Eur (iš jų 2 572 405 Eur pagrindinės skolos ir 537 856,52 Eur kompensuojamųjų palūkanų) įsiskolinimą. Ieškovė minimoje byloje laikėsi pozicijos, kad atsiskaitymas, be kita ko, įvyko Reikalavimo teisių perleidimo sutarčių, kuriomis buvo perleistos reikalavimo teisės į UAB „Norfos mažmena“, pagrindu. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. balandžio 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-287-643/2022 ieškinį patenkino visiškai, konstatavęs, kad atsakovė neįrodė, jog atsiskaitė su ieškove pagal Sutartį Nr. 1 ir iš dalies neatsiskaitė pagal Sutartį Nr. 2. Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. lapkričio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-791-1120/2022 įvertino, kad UAB „Serneta“ reikalavimui dėl Sutarties Nr. 1 įvykdymo praleido senaties terminą, o pagal Sutartį Nr. 2 neatsiskaitė didesne pinigų suma nei tai nustatė pirmosios instancijos teismas, todėl UAB „Serneta“ ieškinį patenkino iš dalies ir jos naudai iš ieškovės priteisė 1 110 464,48 Eur skolą ir 226 169,67 Eur kompensuojamąsias palūkanas.
10. Ieškovė, manydama, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-791-1120/2022 ex officio netiesiogiai konstatavo Reikalavimo teisių perleidimo sandorių, sudarytų tarp jos ir UAB „Serneta“, dėl reikalavimo gauti iš UAB „Norfos mažmena“ nuomos mokestį negaliojimą ab initio CK 1.80 straipsnio pagrindu, kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovės jos naudai priteisti 1 187 201,17 Eur nuomos mokesčio įsiskolinimą pagal Nuomos sutartis. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškovės ieškinį atmetė, nes nusprendė, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-791-1120/2022 nagrinėjamai bylai neturi prejudicinės galios – minimame procese teismai nesprendė dėl Reikalavimo teisių perleidimo sandorių teisėtumo, šios sutartys nebuvo ginčo objektas; be to, atsakovė UAB „Norfos mažmena“ išnagrinėtoje civilinėje byloje nedalyvavo jokiu procesiniu statusu. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė neįrodė atsakovės prievolės mokėti nuomos mokesčio pažeidimo ir įsiskolinimo bei jo dydžio fakto, kai atsakovė pateikė įrodymus, jog nei UAB „Rivona“, nei UAB „Serneta“ (reikalavimų pagal Nuomos sutartis perėmėjos) pretenzijų dėl nuomos mokesčio sumokėjimo jai neturi. Ieškovė su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka ir iš esmės laikosi pozicijos, kurią turėjo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, teigdama, kad Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. e2A-791-1120/2022 išnagrinėjo ir vertino Reikalavimo teisių perleidimo sutartis bei jas ex officio netiesiogiai pripažino negaliojančiomis. Ieškovės manymu, net nevertindamas minėtos nutarties kaip turinčios prejudicinę galią nagrinėjamai bylai, pirmosios instancijos teismas šią nutartį turėjo vertinti kaip rašytinį įrodymą, o Reikalavimo perleidimo sutarčių negaliojimą konstatuoti savo iniciatyva. Taip pat ieškovė teigia, kad teismas nesivadovavo sutarčių aiškinimo taisyklėmis, nevertino tikrųjų ieškovės ir UAB „Serneta“ tikslų bei ketinimų, ieškovei perleidžiant reikalavimo teises į atsakovės mokėtiną nuomos mokestį, buvo formalus ir pasyvus, nors ieškovė yra bankrutuojanti įmonė. Be to, ieškovė teigia reikalavimą grindžianti ne tuo, kad atsakovė yra neapmokėjusi jos sąskaitos (-ų) už nuomą, o tuo, jog Reikalavimo teisių perleidimo sutartys pripažintinos negaliojančiomis, dėl to teismo argumentai, kad ieškovė neįrodė atsakovės prievolės mokėti nuomos mokesčio pažeidimo ir įsiskolinimo fakto yra neaktualūs.
11. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytas aplinkybes, nusprendžia, kad apeliacijos ribas sudaro klausimai dėl Lietuvos apeliacinio teismo nutarties išnagrinėtoje civilinėje byloje reikšmės ir prejudicinės galios nagrinėjamai bylai bei nuomininkės pareigos mokėti nuomos mokestį tinkamo vykdymo.
Dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. lapkričio 17 d. nutarties reikšmės ir prejudicinės galios, sprendžiant dėl atsakovės prievolės mokėti nuomos mokestį
12. Minėta, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-791-1120/2022 nagrinėjamu atveju neturi prejudicinės galios, nes minimame procese teismas nesprendė dėl Reikalavimo teisių perleidimo sandorių teisėtumo, Reikalavimo teisių perleidimo sutartys nebuvo ginčo objektas.
13. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CPK 182 straipsnio 2 punkte įtvirtintą prejudicialumo taisyklę ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nuspręsdamas, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. lapkričio 17 d. nutartyje nenagrinėjo ir nevertino Reikalavimo teisių perleidimo sutartis, jas ex officio netiesiogiai pripažindamas negaliojančiomis.
14. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais ir nurodo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti įsiteisėjusio teismo sprendimo prejudicialumo taisyklės pažeidimo dėl toliau nurodomų priežasčių.
15. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai).
16. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Tik nustačius visas nurodytas sąlygas, yra pagrindas kitoje civilinėje (administracinėje) byloje nustatytas aplinkybes pripažinti prejudiciniais faktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-13-1075/2023 44 punktas; 2024 m. vasario 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-421/2024 28 punktas). Teismas, siekdamas nagrinėjamoje byloje vadovautis kitoje byloje nustatytais prejudiciniais faktais, įrodymų vertinimo procese turi analizuoti, koks yra prejudicinio fakto turinys ir kokia jo reikšmė nagrinėjamoje byloje pareikštam reikalavimui, jo tinkamam išsprendimui (tenkinimui ar atmetimui) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-223-969/2021 50 punktas). Tais atvejais, kai nėra pakankamo pagrindo aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, pripažinti prejudiciniais faktais pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą, teismo sprendimas vertintinas kaip rašytinis įrodymas, jo įrodomoji reikšmė bylos faktų konstatavimui vertintina kartu su kitais byloje surinktais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2013; 2013 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2013).
17. Taigi, viena iš sąlygų, leidžiančių konstatuoti prejudicinių faktų buvimą, yra nustatymas, kad aplinkybė, dėl kurios faktinės prejudicijos daromos išvados, buvo įrodinėjimo dalykas ar jo dalis anksčiau išnagrinėtoje byloje. Svarstant, ar dėl konkretaus teismo sprendime paminėto fakto atsirado jo prejudicija, reikia įvertinti, koks tiksliai faktas ar aplinkybės buvo nustatomi teismo sprendimu, atsižvelgiant į nagrinėjamą ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-377-695/2017 31 punktas).
18. Išnagrinėtoje Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. e2A-791-1120/2022 teismo tyrimo ir vertinimo (įrodinėjimo) dalyką sudarė Sutartis Nr. 1 ir Sutartis Nr. 2 bei jų tinkamo įvykdymo klausimas, t. y. byloje buvo sprendžiamas ginčas, ar ieškovė atsiskaitė su UAB „Serneta“ pagal jų sudarytas Sutartis. Minimoje byloje UAB „Serneta“ savo reikalavimą dėl 3 110 261,532 Eur priteisimo kildino iš Sutarčių ir įrodinėjo, kad ieškovė su ja už perleistus nekilnojamojo turto objektus pilnai neatsiskaitė. Ieškovė teigė, kad su UAB „Serneta“ ji atsiskaitė, be kita ko, Reikalavimo teisių perleidimo sutartimis, kuriomis ji UAB „Serneta“ perleido reikalavimo teises į atsakovę. Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-791-1120/2022 nusprendęs, kad ieškovė neįrodė, jog ji su UAB „Serneta“ pilnai atsiskaitė Reikalavimo teisių perleidimo sutarčių pagrindu, UAB „Serneta“ ieškinį patenkino iš dalies ir jos naudai iš ieškovės priteisė 1 110 464,48 Eur skolą ir 226 169,67 Eur kompensuojamųjų palūkanų, kitus ieškinio reikalavimus atmetė dėl praleisto ieškinio senaties termino.
19. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien apeliantės nurodoma aplinkybė, jog ji Lietuvos apeliacinio teismo išnagrinėtoje byloje, atsikirsdama į UAB „Serneta“ reikalavimus dėl skolos priteisimo pagal Sutartis, rėmėsi Reikalavimo teisių perleidimo sutartimis, kaip įrodančiomis jos tinkamą Sutarčių įvykdymą, nepaneigia faktų pripažinimo prejudiciniais taisyklių ir nereiškia, kad ieškovė šioje byloje neturi pareigos įrodyti savo nurodomas aplinkybes dėl atsakovės netinkamo prievolių pagal Nuomos sutartis vykdymo. Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. lapkričio 17 d. nutarties 28 punkte, vertindamas ieškovės argumentus dėl absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, pirmosios instancijos teismui pasisakius dėl UAB „Norfos mažmena“ materialiųjų teisių ir pareigų, aiškiai nurodė, kad Reikalavimų teisių perleidimo sutartys nebuvo pateiktos pirmosios instancijos teismui, taip pat jos nebuvo ginčo dalykas; pirmosios instancijos teismas pasisakė tik dėl atsakovės pozicijos, kad ji perleido ieškovei savo reikalavimo teises į UAB „Norfos mažmena“ ir (ar) UAB „Rivona“ nuomos mokestį pagal Nuomos sutartis, tačiau Reikalavimo teisių perleidimo sutartys, kurios, kaip minėta, nebuvo pateiktos į bylą, nebuvo pripažintos negaliojančiomis CK 1.80 straipsnio pagrindu, dėl to teismas nusprendė, jog skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas neturi įtakos UAB „Norfos mažmena“ teisinei padėčiai, nes jame nėra nustatytos, pripažintos, pakeistos, panaikintos kokios nors jos teisės ar pareigos. Taigi, pačioje Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-791-1120/2022, kuria ieškovė remiasi kaip turinčia prejudiciją nagrinėjamai bylą, aiškiai konstatuota, kad Reikalavimo teisių perleidimo sutartys nesudarė teismo tyrimo ir vertinimo (įrodinėjimo) dalyko, dėl to pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis bendrosiomis įstatyme ir teismų praktikoje suformuluotomis įrodinėjimo tokio pobūdžio bylose taisyklėmis, tyrė ir įvertino įrodinėjimo dalyką šioje byloje sudarančius įrodymus ir jų pagrindu nustatė reikšmingas bylai aplinkybes bei padarė teisines išvadas, o ne rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. lapkričio 17 d. nutartimi, kaip turinčia prejudicinę galią nagrinėjamai bylai.
20. Be to, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, Lietuvos apeliacinio teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2A-791-1120/2022 atsakovė UAB „Norfos mažmena“ nedalyvavo jokiu procesiniu statusu.
21. Esant nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija nurodo, kad nenustačius visų nurodytų sąlygų, būtinų konstatuoti, siekiant kitoje civilinėje byloje nustatytas aplinkybes pripažinti prejudiciniais faktais (atsakovė pirmesnėje byloje nedalyvavo jokiu procesiniu statusu; skiriasi abiejų bylų įrodinėjimo dalykai), pirmosios instancijos teismo išvada dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. lapkričio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-791-1120/2022 prejudicialumo nenustatymo yra pagrįsta ir teisėta.
22. Kaip teisingai nurodo ieškovė apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismui skundžiamame sprendime nenustačius Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. lapkričio 17 d. nutarties prejudicialumo, teismas šią nutartį turėjo vertinti kaip rašytinį įrodymą kartu su kitais byloje surinktais įrodymais. Kita vertus, teisėjų kolegija, sistemiškai įvertinusi visą skundžiamo sprendimo motyvuojamąją dalį, neturi pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas aptariamos nutarties nevertino kaip vieno iš byloje esančių rašytinių įrodymų, kurių pagrindu pasisakė, jog ieškovė neįrodė nei Reikalavimo teisių perleidimo sutarčių negaliojimo, nei atsakovės prievolės mokėti nuomos mokesčio pažeidimo ir įsiskolinimo fakto. Minėta, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. lapkričio 17 d. nutartyje aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, jog Reikalavimo teisių perleidimo sutartys nebuvo teismo tyrimo ir vertinimo (įrodinėjimo) dalyku, dėl to atitinkamai šioje nutartyje negalėjo bei nebuvo konstatuoti jokie nagrinėjamai bylai svarbūs ir aktualūs faktai, susiję su Reikalavimo teisių perleidimo sutartimis ir (ar) atsakovės prievole mokėti nuomos mokestį pagal Nuomos sutartis.
23. Teisėjų kolegija taip pat atmeta apeliantės argumentus, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. lapkričio 17 d. nutartyje ex officio netiesiogiai konstatavo Reikalavimo teisių perleidimo sandorių, sudarytų tarp ieškovės ir UAB „Serneta“, negaliojimą ab initio CK 1.80 straipsnio pagrindu, nustatęs, jog tokie sandoriai prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (CK 6.393 straipsnio 1 dalis). Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. e2A-791-1120/2022 ieškovė, be kita ko, pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimą grindė argumentais, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl UAB „Norfos mažmena“ materialiųjų teisių ir pareigų, nes konstatavo Reikalavimo teisių perleidimo sutarčių negaliojančios ab initio CK 1.80 straipsnio pagrindu (žr., Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. lapkričio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-791-1120/2022 22.1 ir 26 punktus). Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. lapkričio 17 d. nutartyje, įvertinęs ieškovės argumentus, nurodė, kad Reikalavimų teisių perleidimo sutartys nebuvo pateiktos pirmosios instancijos teismui, taip pat jos nebuvo ginčo dalykas; pirmosios instancijos teismas pasisakė tik dėl atsakovės pozicijos, jog ji perleido ieškovei savo reikalavimo teises į UAB „Norfos mažmena“ ir (ar) UAB „Rivona“ nuomos mokestį pagal Nuomos sutartis, tačiau Reikalavimo teisių perleidimo sutartys, kurios, kaip minėta, nebuvo pateiktos į bylą, nebuvo pripažintos negaliojančiomis CK 1.80 straipsnio pagrindu, dėl to teismas nusprendė, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas neturi įtakos UAB „Norfos mažmena“ teisinei padėčiai, nes jame nėra nustatytos, pripažintos, pakeistos, panaikintos kokios nors jos teisės ar pareigos (žr., Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. lapkričio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-791-1120/2022 28 punktą). Teisėjų kolegija, įvertinusi tiek Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. lapkričio 17 d. nutarties motyvuojamąją dalį, tiek šios nutarties aukščiau cituotus konkrečius punktus, neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovė klaidingai interpretuoja aptariamą nutartį, nes nei tiesiogiai, nei netiesiogiai šioje nutartyje nėra konstatuotas Reikalavimo teisių perleidimo sutarčių negaliojimas.
24. Be to, pirmosios instancijos teismas teisingai pastebėjo, kad procesinis sprendimas netiesiogiai pripažinti sandorį negaliojančiu negalėtų būti priimtas, nes teismas turi pareigą sandorio negaliojimą konstatuoti aiškiai ir suprantamai, nurodydamas tokio sprendimo motyvus sprendimo motyvuojamoje dalyje bei išvadas rezoliucinėje dalyje (CPK 270 straipsnis).
25. Anot ieškovės, pirmosios instancijos teismui nusprendus, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. lapkričio 17 d. nutartyje netiesiogiai nekonstatuotas Reikalavimo perleidimo sutarčių negaliojimas, tai galėjo padaryti pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva šioje byloje.
26. Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje aiškinant teismo pareigą ex officio konstatuoti niekinio sandorio faktą ir teisinius padarinius, išaiškinta, kad tais atvejais, kai yra akivaizdus sandorio negaliojimo pagrindas ir nereikia rinkti papildomų įrodymų, teismas ex officio gali pripažinti sandorį negaliojančiu. Jeigu aplinkybė, kad sandoris yra niekinis, nėra akivaizdi, būtina laikytis bendrųjų įrodinėjimo taisyklių. Kai sandoris ar aktas nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio ar akto negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį ar aktą negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2012; 2017 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-248/2017).
27. CK 1.78 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu. Teismas turi teisę konstatuoti niekinio sandorio negaliojimo faktą ir taikyti padarinius net ir tada, kai dėl to nepareikštas savarankiškas reikalavimas ieškinyje, prašymas šalių procesiniuose dokumentuose ar pareikštas žodžiu; teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad konkretus sandoris, kuriuo remiasi viena iš bylos šalių, yra niekinis ar niekinė yra tam tikra jo dalis, ex officio konstatuoja niekinio sandorio faktą ir jo teisinius padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2013; 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-916/2015).
28. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė nėra pareiškusi reikalavimo dėl Reikalavimo teisių perleidimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, o, remiantis byloje konstatuotomis teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, teisėjų kolegijos įsitikinimu, byloje neegzistuoja akivaizdus pagrindas ieškovės su UAB „Serneta“ sudarytas Reikalavimo teisių perleidimo sutartis teismo iniciatyva pripažinti niekinėmis (CK 1.78 straipsnio 5 dalis). Teisėjų kolegija nemato akivaizdaus pagrindo, leidžiančio savo iniciatyva konstatuoti, kad ieškovės su UAB „Serneta“ sudarytos Reikalavimo teisių perleidimo sutartys prieštarauja imperatyvioms teisės aktų normomis, viešajai tvarkai, gerai moralei ar egzistuoja kiti niekinio sandorio negaliojimo pagrindai (CK 1.80, 1.81, 1.86, 1.87, 1.93 straipsniai). Be to, kaip pagrįstai atsiliepime į apeliacinį skundą pastebi atsakovė, toks reikalavimas neabejotinai yra susijęs su UAB „Serneta“ teisėmis ir pareigomis, kuri šioje byloje nedalyvavo jokiu procesiniu statusu, šiuo metu yra išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Taigi, apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo ex officio spręsti dėl Reikalavimo teisių perleidimo sutarčių negaliojimo yra nepagrįsti ir atmestini.
29. Teisėjų kolegija, apibendrindama motyvus, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nagrinėjamoje byloje nesirėmė Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. lapkričio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-791-1120/2022 kaip turinčia prejudicinę galią bei tinkamai įvertino šios nutarties, kaip rašytinio įrodymo, esmę nagrinėjamam klausimui.
Dėl nuomininkės pareigos mokėti nuomos mokestį (ne)vykdymo
30. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad ji reikalavimą grindžia ne tuo, jog atsakovė yra neapmokėjusi kokios nors sąskaitos už nuomą, o aplinkybe, kad Reikalavimo teisių perleidimo sutartys, sudarytos tarp ieškovės ir UAB „Serneta“, yra pripažintinos negaliojančiomis, dėl to turi būti taikomos atitinkamos teisinės pasekmės, priteisiant ieškovei iš atsakovės nuomos mokestį. Ieškovės įsitikinimu, dėl nurodytų priežasčių, pirmosios instancijos teismo motyvai, susiję su atsakovės sutartinės prievolės mokėti nuomos mokestį pažeidimo neįrodymu, yra neaktualūs nagrinėjamam ginčui.
31. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais ir vertina, kad nagrinėjamu atveju ieškovei, reiškiant reikalavimą dėl nuomos mokesčio priteisimo, vis tik tenka pareiga įrodyti tokios atsakovės sutartinės prievolės pažeidimą.
32. Byloje nustatyta, kad UAB „Rivona“ 2023 m. spalio 2 d. patvirtino, jog atsakovė yra visiškai įvykdžiusi visas prievoles UAB „Rivona“, kurių įvykdymo reikalavimo teises UAB „Rivona“ įgijo iš UAB „Serneta“. UAB „Rivona“ 2023 m. spalio 5 d. pranešime nurodė, kad dėl 2010 metais vykusio duomenų archyvavimo ir valymo bei dėl 2014 metais įvesto euro Lietuvoje neturi ir negali pateikti atsakovės atsiskaitymą patvirtinančių rašytinių įrodymų. Taip pat iš 2023 m. spalio 4 d. atsakovės ir UAB „Serneta“ akto dėl skolų suderinimo matyti, kad atsakovė UAB „Serneta“ neskolinga.
33. Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau nustatytas faktines aplinkybes, kad reikalavimų pagal Nuomos sutartis perėmėjos tiek UAB „Serneta“, tiek ir UAB „Rivona“ patvirtino, jog atsakovė prievolę sumokėti nuomos mokestį yra įvykdžiusi ir jos dėl to pretenzijų neturi, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovė neįrodė atsakovės sutartinės prievolės mokėti nuomos mokestį pažeidimo ir skolos pagal Nuomos sutartis egzistavimo. Nors ieškovė teigia, kad nustatytos aplinkybės nagrinėjamam ginčui nėra aktualios, nes ji reikalavimą kildina iš Reikalavimo teisių perleidimo sutarčių negaliojimo, o ne iš neapmokėtos atsakovės sąskaitos už nuomą, tačiau, kaip pagrįstai pastebi atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė, net jei būtų konstatuotas Reikalavimo teisių perleidimo sutarčių negaliojimas, bet kuriuo atveju toks faktas neeliminuotų ieškovės pareigos įrodyti atsakovės skolos už nuomą faktą ir dydį. Pažymėtina, kad prievolės mokėti nuomos mokestį neįvykdymas ar netinkamas įvykdymas nėra preziumuojamas, todėl ginčo atveju tiek prievolės pažeidimo faktą, tiek ir įsiskolinimo dydį privalo įrodyti ieškovė, reikalaujanti jai priteisti nuomos mokestį, to šiuo atveju, kaip teisingai skundžiamame sprendime nusprendė pirmosios instancijos teismas, ieškovė neįrodė.
34. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nebuvo pakankamai aktyvus ir nesiaiškino visų aplinkybių, susijusių su Reikalavimo teisių perleidimo sutartimis, jų sudarymo tikslais, sutarties šalių valia ir pan. Tokią poziciją grindžia tuo, kad teismas atmetė jos prašymą dėl liudytojų apklausos, kuriuo ji prašė liudytojais apklausti ieškovės ir UAB „Serneta“ aktualiu laikotarpiu buvusius vadovus.
35. CPK 177 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, jog yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal CPK 177 straipsnio 2 dalį, tie duomenys gali būti nustatomi šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis.
36. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, nurodo, kad aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas neapklausė ieškovės prašomų apklausti liudytojų, nedaro byloje esančių įrodymų tyrimo netinkamo ir neleidžia teigti, jog nebuvo įvertintos bylai reikšmingos visos aplinkybės. Byloje konstatuota, kad ieškovė neįrodė atsakovės sutartinės prievolės mokėti nuomos mokestį pažeidimo ir skolos pagal Nuomos sutartis egzistavimo bei jos dydžio, nes ieškovė nepateikė objektyvių duomenų, kurie pagrįstų ieškinio reikalavimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantei neįvardijus, kokių aplinkybių, kurios būtų reikšmingos, sprendžiant ieškovės reikalavimo pagrįstumą, teismas neįvertino, kurias būtų galėję paaiškinti (žinotų) prašyti apklausti liudytojai, nėra pagrindo teigti, kad prašymo netenkinimas lėmė neteisingą bylos išsprendimą.
37. Teisėjų kolegija atmeta ieškovės argumentus dėl teismo vaidmens nagrinėjamoje byloje. Pažymėtina, kad tokio pobūdžio reikalavimai, kokius byloje pareiškė ieškovė, nepaisant ieškovės teisinio statuso (bankrutuojanti įmonė), teismo yra nagrinėjami pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, todėl teismo aktyvumas neturi pažeisti esminių civilinio proceso principų: aktyvus teismo vaidmuo neturi pažeisti civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus tuos atvejus, kai šių aplinkybių nereikia įrodinėti pagal įstatymą.
38. Apibendrindama motyvus, teisėjų kolegija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog ieškovė neįrodė atsakovės prievolės mokėti nuomos mokesčio pažeidimo ir įsiskolinimo fakto bei dydžio, kai atsakovė pateikė duomenis, kad reikalavimų pagal Nuomos sutartis perėmėjos UAB „Rivona“ ir UAB „Serneta“ pretenzijų jai dėl nuomos mokesčio sumokėjimo neturi.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo
39. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, kuriomis reglamentuojami nuomos teisinius santykius, nepažeidė civilinio proceso teisės normų nustatytų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos CPK 182 straipsnio 2 punkto taikymo praktikos bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio pakeisti ar panaikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Dėl to apeliantės (ieškovės) apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 331 straipsnis).
40. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.
41. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimą įgijo atsakovė, kuri nurodė apeliacinės instancijos teisme patyrusi 3 630 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą bei pateikė tokias išlaidas patvirtinančius dokumentus (2024 m. gegužės 24 d. pridėtinės vertės mokesčio sąskaitą faktūrą LPB Nr. 64480 ir 2024 m. birželio 19 d. sąskaitos išrašą). Prašoma priteisti išlaidų teisinei pagalbai parengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą atlyginimo suma viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 7, 8.11 punktuose nustatytą maksimalų dydį, todėl atsakovės prašymas dėl šių išlaidų atlyginimo priteisimo tenkinamas iš dalies, jai priteisiant maksimalią už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą priteistiną sumą – 2 743,39 Eur (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2024 m. kovo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Norfos mažmena“, juridinio asmens kodas 110778328, iš ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“, juridinio asmens kodas 300145575, bankroto administravimui skirtų lėšų 2 743,39 Eur (du tūkstančius septynis šimtus keturiasdešimt tris eurus 39 centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjai Giedrė Čėsnienė
Asta Radzevičienė
Vigintas Višinskis