Civilinė byla Nr. e3K-3-530-415/2015 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-00395-2014-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.2.2.3.2.7; 2.5.8.9; 2.5.8.11.2; 2.5.30

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 2 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas) ir Algio Norkūno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. R. D. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos      2014 m. gruodžio 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. R. D. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei Šiaulių bankui dėl įpareigojimo laikytis indėlio sutarties sąlygų.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl banko, kuriam paskelbtas veiklos apribojimas ir paskirtas administratorius, teisės perduoti ne visą banko turtą bei įsipareigojimus, trišalės sutarties šalių teisės susitarti dėl perimamo turto ir įsipareigojimų apimties ir indėlio sutarties privalomumo klausimų.

Ieškovas prašė teismo pripažinti neteisėtu atsakovės AB Šiaulių banko atsisakymą leisti ieškovui papildyti kaupiamąjį indėlį ir įpareigoti ją laikytis visų ieškovo su bankrutavusia akcine bendrove Ūkio banku sudarytos kaupiamojo indėlio sutarties sąlygų, tarp jų ir sąlygos papildyti kaupiamąjį indėlį. Ieškovas nurodė, kad jis 2010 m. vasario 1 d. sudarė su AB Ūkio banku kaupiamojo indėlio sutartį, kurioje buvo nustatyta, kad ieškovas gali bet kada papildyti indėlį.

2013 m. vasario 23 d. atsakovė, AB Ūkio bankas ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pasirašė Turto ir įsipareigojimų perdavimo sutartį, pagal kurią nuo 2013 m. kovo 4 d. atsakovei perduota dalis AB Ūkio banko turto bei įsipareigojimas išmokėti indėlininkams skirtas draudimo išmokas. Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartimi AB Ūkio bankui iškelta bankroto byla. Ieškovo indėlis, buvęs AB Ūkio banke, buvo perduotas administruoti atsakovei AB Šiaulių bankui.

Atsakovė 2013 m. gegužės 14 d. raštu informavo ieškovą, kad iš AB Ūkio banko perduotas indėlis yra kaupiamasis, tačiau kai ieškovas pareiškė norą jį papildyti, jam nebuvo leista to padaryti. Ieškovo teisė papildyti kaupiamąjį indėlį nustatyta tiek su AB Ūkio banku sudarytoje sutartyje, tiek ir atsakovės klientams, tačiau ji dėl neaiškių priežasčių atsisako leisti papildyti kaupiamąjį indėlį. Ieškovas mano, kad atsakovė privalo laikytis visų ieškovo ir AB Ūkio banko sudarytos kaupiamojo indėlio sutarties sąlygų.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Kauno apylinkės teismas 2014 m. birželio 25 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovas su AB Ūkio banku 2010 m. vasario 1 d. sudarė kaupiamojo indėlio sutartį, pagal kurią pradinė indėlio suma 237 908,20 Eur (821 449,45 Lt); sutarties terminas nustatytas iki 2015 m. sausio 30 d., metinė indėlio palūkanų norma – 7,1 proc; sutarties galiojimo laikotarpiu, bet ne vėliau kaip 30 dienų iki sutarties termino pabaigos, indėlį galima papildyti banko nustatytais minimaliais įnašais; 2013 m. vasario 12 d. Lietuvos bankas paskelbė laikiną dalinį AB Ūkio banko veiklos apribojimą (moratoriumą) ir paskyrė laikinąjį administratorių, šis pasiūlė AB Ūkio banką suskaidyti į gerąjį ir blogąjį ir gerąją banko dalį perduoti AB Šiaulių bankui; 2013 m. vasario 23 d. atsakovė AB Šiaulių bankas, AB Ūkio bankas ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ sudarė ir pasirašė trišalę AB Ūkio banko turto ir įsipareigojimų perdavimo sutartį, pagal kurios nuostatas dalis AB Ūkio banko turto ir įsipareigojimų perduoti atsakovei; nuo 2013 m. kovo 3 d. AB Ūkio banko klientai indėlininkai, tarp jų ir ieškovas, tapo atsakovės klientais; po trišalės sutarties sudarymo tiek AB Ūkio banko bankroto administratorius, tiek AB Šiaulių bankas viešai paskelbė, kad trišalės sutarties pagrindu AB Šiaulių bankas neperėmė įsipareigojimo priimti papildomus įnašus iš indėlininkų AB Ūkio banko sutartyse nustatytomis sąlygomis; 2013 m. birželio 5 d. pasirašytas protokolas prie turto įsipareigojimų perleidimo sutarties, kuriuo šalys patvirtino, kad perimtas bankas nėra perėmęs įsipareigojimo priimti naujų indėlių pagal atitinkamas apdraustųjų indėlių sutartis; 2013 m. kovo 19 d. VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ informavo atsakovę, kad pagal pasirašytą sutartį AB Šiaulių bankas neturi pareigos perimti AB Ūkio banko įsipareigojimų pagal indėlių sutartis ir priimti naujų indėlių sumų po 2013 m. kovo 3 d. Teismas nurodė, kad Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo nuostatose nustatytas maksimalus indėlio draudimo dydis, kurį bankroto atveju įsipareigojama sumokėti indėlininkams iš valstybės lėšų. AB Ūkio bankui tapus nemokiam, Lietuvos bankas pritarė tam, kad gerasis bankas būtų perduotas atsakovei, todėl buvo pasirašyta trišalė AB Ūkio banko, AB Šiaulių banko ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ sutartis ir atsakovei perduoti ne visi indėliai, o tik draudžiamos sumos dydžio indėliai, t. y. iki 100 000 Eur. Taigi tokio dydžio ieškovo indėlis ir buvo perkeltas į AB Šiaulių banką, nors AB Ūkio banke jis buvo 821 449,45 Lt. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog indėliai perduoti su sąlyga, kad bus laikomasi AB Ūkio banko ir indėlininko sudarytų sutarties sąlygų, galioja tik valstybės draudžiamam indėlių dydžiui. Teismas sprendė, kad ieškovo reikalavimas papildyti sutartį naujais įnašais negali būti patenkinamas, nes valstybė neprisiėmė ir negali prisiimti tokių įsipareigojimų, kurie viršytų valstybės nustatytų įsipareigojimų dydį. Teismo nuomone, ieškovo ir AB Ūkio banko sudarytos sutarties sąlygos galioja tik draudžiamai sumai ir jos negali būti aiškinamos plečiamai. AB Ūkio banko įsipareigojimai indėlininkams atsakovei perduoti išimtinai trišalės sutarties pagrindu, todėl indėlininkai, tarp jų ir ieškovas, neįgijo ir negalėjo įgyti daugiau teisių, nei buvo nustatyta trišalėje sutartyje. Pagal šią sutartį atsakovė įsipareigojo perimti tik tuos apdraustus indėlius ir tik tas su apdraustais indėliais susijusias teises ir įsipareigojimus, kuriuos draudžiamojo įvykio atveju privalėtų perimti VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Sprendimas perduoti atsakovei draudžiamo dydžio indėlininkų sutartis ir mokant sutartas palūkanas buvo priimtas valstybei siekiant išvengti vienu metu didžiulės išmokamos sumos visiems indėlininkams, be to, jis buvo naudingas ir valstybei, ir indėlininkams, nes jiems buvo garantuotas sutartyje nustatytų palūkanų mokėjimas, o tai viršijo indėlininkų lūkesčius, nes jie gavo ir gauna tokias palūkanas, dėl kurių buvo susitarta su AB Ūkio banku.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2014 m. gruodžio 18 d. nutartimi paliko nepakeistą Kauno miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 25 d. sprendimą.

Kolegija nurodė, kad Ūkio banko turtas ir įsipareigojimai atsakovei perduoti ne tik trišalės sutarties, bet ir Bankų įstatymo pagrindu. Pagal Bankų įstatymo nuostatas leidžiama administruojamo banko turto ir įsipareigojimų perėmimo sandorio šalims susitarti dėl perimamo turto ir įsipareigojimų apimties, kuri ribojama tik tuo, kad privalomai turi būti perimami tik Ūkio banko įsipareigojimai indėlininkams, kuriems turėjo būti išmokamos draudimo išmokos, neviršijančios 100 000 Eur. Trišale sutartimi buvo padarytas būtent toks susitarimas. Kolegija pažymėjo, kad Bankų įstatymo 761 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostatomis atsakovė įpareigota perimti ne absoliučiai visus jai perduotų Ūkio banko indėlių įsipareigojimus (pvz., mokėti palūkanas, laikytis indėlių terminų, priimti papildomus įnašus pagal indėlių sutartis ir kt.), bet tik tokia apimtimi, kuri neviršija sumos, VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ mokėtinos indėlininkams draudžiamojo įvykio atveju pagal Indėlių ir įsipareigojimų draudimo įstatymą. Dėl kitų su perduodamais indėliais susijusių įsipareigojimų vykdant administruojamo banko turto ir įsipareigojimų perdavimą dalyvaujančios šalys buvo laisvos susitarti. Susitardamos dėl perimamo iš Ūkio banko dalies turto ir įsipareigojimų apimties išsamiai nurodė iš Ūkio banko atsakovės perimtus įsipareigojimus dėl indėlių ir susitarė, kad Šiaulių bankas perima ir dalį kitų Ūkio banko įsipareigojimų (pvz., pareigą mokėti perimtose indėlio sutartyse nurodytas palūkanas), tačiau nesitarė perimti Ūkio banko įsipareigojimų priimti iš indėlininkų bet kokias pinigų sumas pagal indėlininkų su Ūkio banku sudarytas indėlių sutartis. Dėl to kolegija pripažino pagrįstu pirmosios instancijos teismo sprendimą atmesti ieškinį.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl indėlio sutarties privalomumo ir trišalės sutarties šalių teisės susitarti dėl perimamo turto ir įsipareigojimų apimties. Kasatorius pažymi, kad jį su AB Ūkio banku siejo kaupiamojo indėlio sutartiniai santykiai. 2013 m. vasario 23 d. trišalės sutarties pagrindu atsakovei perduota dalis Ūkio banko turto ir įsipareigojimas išmokėti indėlininkams, atitinkantiems Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – ir IĮIDĮ) 2 straipsnio 3 punkte nurodytus kriterijus, skirtas draudimo išmokas. Šio susitarimo pagrindu pasikeitė kaupiamojo indėlio sutarties šalys. Toks iš sutarties kylančių pareigų perkėlimas atsakovei atitinka CK 6.116 straipsnio nuostatas, t. y. įvyko skolininko pakeitimas prievolėje, tačiau kitos sutarties nuostatos nepasikeitė. Kasatorius pažymi, kad pagal CK 6.223 straipsnį sutartis gali būti pakeista šalių susitarimu ar teismo sprendimu vienos iš šalių reikalavimu; kitų galimybių pakeisti sudarytą sutartį įstatyme nenustatyta. Šiuo atveju kasatoriaus ir AB Ūkio banko sudaryta sutartis buvo pakeista ne sutarties šalių susitarimu, bet trišaliu atsakovės, BAB Ūkio banko ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ susitarimu ir 2013 m. birželio 5 d. pasirašytu papildomu protokolu prie Turto ir įsipareigojimų perleidimo sutarties. Minimu protokolu įtvirtinta perimančiojo banko teisė nepriimti sumų pagal apdraustųjų indėlių sutartis. Kasatorius teigia, kad nedavė sutikimo pakeisti sudarytos kaupiamojo indėlio sutarties, todėl šiuo susitarimu nepagrįstai susitarta dėl jo interesų. Dėl indėlio sutarties sąlygų dėl palūkanų normos dydžio ar galimybės pildyti indėlį pakeitimų turėjo tartis kasatorius ir atsakovė, bet ne trišalės sutarties šalys. Kasatorius net nebuvo informuotas apie sutarties sąlygų pakeitimą. Taigi, kasatoriaus kaupiamojo indėlio sutartis nėra pakeista kaupiamojo indėlio šalių susitarimu, todėl ji turi būti vykdoma.

Be to, šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, o teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Konstitucinio Teismo konstatuota, kad sutarties šalys gali laisvai nustatyti sandorio sąlygas tik atsižvelgdamos į jau nustatytą sudaromo sandorio reglamentavimą ir nepažeisdamos viešojo intereso bei imperatyviųjų įstatymo normų. Nagrinėjamu atveju atsakovė, AB Ūkio bankas ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ laisva valia sudarė trišalę sutartį bei protokolą prie jos. Sudarydamos šią sutartį, šalys privalėjo atsižvelgti į įstatyme reglamentuojamą banko turto ir įsipareigojimų perdavimą. Tai AB Ūkio banko įsipareigojimai atsakovei turėjo būti perduoti pagal tokią trišalę sutartį, kuri neprieštarautų Bankų įstatymo ir IĮIDĮ nuostatoms. Šiuo atveju teismai nurodė, kad trišalės sutarties šalys buvo laisvos susitarti dėl sudaromos sutarties nuostatų. Kasatorius mano, kad teismų sprendimais suponuojama praktika, kad banko turto ir įsipareigojimų perdavimas gali būti vykdomas neatsižvelgiant į pirmiau nurodytų įstatymų nuostatas. Kasatoriaus vertinimu, teismų suformuotas CK 6.156 straipsnio 1 dalies aiškinimas ir taikymas pažeidžia šios nuostatos tikslą – užtikrinti sudaromų sandorių atitiktį įstatymams ir viešajam interesui.

2. Dėl Bankų įstatymo 761 straipsnio 5 dalyje. nustatytos banko teisės perduoti ne visą banko turtą bei įsipareigojimus. Kasatorius pažymi, kad pagal teismų vertinimą Bankų įstatymo 761 straipsnio 5 dalyje nustatyta teisė perduoti ne visus administruojamo banko įsipareigojimus ir turtą iš esmės reiškią galimybę skaidyti ne tik kiekvieną perduodamą įsipareigojimą, bet ir įsipareigojimo apimtį. Kasatoriaus įsitikinimu, toks įstatymo nuostatos aiškinimas iš esmės neatitinka tikrosios įstatymo leidėjo valios – perduoti perimančiajam bankui IĮIDĮ nustatyto dydžio draudžiamosios sumos indėlius tolesniam šių indėlių vykdymui bei nustatyti galimybę įvertinus perduodamus įsipareigojimus perkelti tik tokius įsipareigojimus, kurie iš esmės neprieštarauja įsipareigojimo apibrėžčiai. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad įstatymu draudžiami tik tam tikro nustatyto dydžio indėliai –100 proc. indėlio iki 100 000 Eur. Taigi, Bankų įstatymo 761 straipsnio 5 dalyje nustatyta galimybė perkelti dalį banko įsipareigojimų neabejotinai susijusi su IĮIDĮ 9 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta draudžiamąja indėlio suma. Tačiau bet kuriuo atveju pati indėlio sutartis nekeičiama, neišskaidoma pagal sutarties įsipareigojimų apimtį, t. y. tiek perduotai indėlio daliai, tiek ir bankrutuojančiame banke likusiai indėlio daliai indėlio sutarties sąlygos lieka tos pačios. Kadangi atsakovei perduoto įsipareigojimo sutartis nebuvo keista, tai nebuvo sudaryta galimybės keisti perduoto įsipareigojimo apimtį. Nei Bankų įstatymo 761 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nei kitose nuostatose nenurodyta galimybės perkeliant nustatyto dydžio indėlį koreguoti to indėlio sutarties sąlygas išskiriant, kurios nuostatos perkeliamos su 100 000 Eur sumos indėliu, o kurios lieka su draudžiamąją sumą viršijančia indėlio dalimi banke, kurio veikla sustabdyta. Kasatoriaus įsitikinimu, jeigu atsakovė sutiko perimti jo turėtą kaupiamąjį indėlį 100 000 Eur apimtimi, tai perimtas ir pas atsakovę laikomas 100 000 Eur kaupiamasis indėlis turėtų turėti tokią pačią teisių ir pareigų apimtį, tarp jų ir teisę papildyti indėlį. Taigi Bankų įstatymo 761 straipsnio 5 dalyje nustatyta teisė perduoti dalį banko turto ir įsipareigojimų negali būti aiškinama kaip teisė skaidyti kiekvieną perduodamą įsipareigojimą leidžiant perimančiajam bankui pasirinkti tik tokias perduodamu įsipareigojimu sąlygas, kurios jam tinkamos ir naudingos.

3. Dėl Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme numatytos banko turto ir įsipareigojimų perdavimo apimties reglamentavimo. Kasatoriaus įsitikinimu, teismai klaidingai aiškino IĮIDĮ nuostatas dėl indėlininkų teisių apsaugos masto bei VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ vaidmens nustatant perduodamo banko turto ir įsipareigojimu mastą. Kasatoriaus įsitikinimu, IĮIDĮ nereglamentuojamas perduotų banko įsipareigojimų vykdymas, o nustatomas tik draudžiamosios sumos dydis ir jos išmokėjimo sąlygos. Perduotų bankrutavusio banko įsipareigojimų vykdymo tvarka reglamentuojama Bankų įstatyme. Indėlininkų interesus VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ apsaugo dviem būdais: išmokėdama indėlininkui draudžiamąją sumą arba dalyvaudama perduodant bankrutuojančio banko turtą ir įsipareigojimus kitai finansų įstaigai. Antruoju atveju VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ dalyvauja banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo finansavime vienu ar abiem šiais būdais: apmokėdama pagal Finansinio tvarumo įstatymo 71 straipsnio nuostatas steigiamo laikinojo banko akcijas arba pervesdama lėšas laikinajam bankui ar kitam bankui, perimančiam turtą, teises ir įsipareigojimus tam, kad būtų padengta perduodamų įsipareigojimų vertės ir kartu perduodamo turto, teisių ir sandorių vertės skirtumo suma. Antrasis atvejis ir buvo taikytas sudarant trišalę sutartį. Tačiau šiuo atveju pagal Bankų įstatymo 761 straipsnio 6 dalį kiekvienas perduodamas indėlis buvo vertinamas pagal galiojančias indėlių sutarčių sąlygas, ir tuo atveju, jeigu indėlių sutarčių sąlygas atsakovė laikė nepakankamai naudingomis, ji galėjo šių indėlių dalių neperimti. Kasatorius mano, kad jei atsakovė sutiko perimti jo indėlio dalį iki 100 000 Eur pagal galiojančią jo ir banko pasirašytą indėlio sutartį, tai buvo priimta ir šalių sutarta sąlyga leisti papildyti kaupiamojo indėlio sumą.

Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl Bankų įstatymo 761 straipsnio 5 dalyje. nustatytos banko teisės perduoti ne visą banko turtą bei įsipareigojimus. Bankų įstatymo 761 straipsnio 5 dalies 1 punkte expressis verbis neįtvirtinta, kokius konkrečiai įsipareigojimus indėlininkus perimantis bankas privalo priimti, o kokių – neprivalo. Kasatorius pateikia išimtinai ribotą lingvistinį šios normos aiškinimą. Bylą nagrinėjusių teismų aiškinimas atitinka tiek lingvistinį, tiek sisteminį, tiek teleologinį šios normos aiškinimą.

1.1. Lingvistinis normos aiškinimas patvirtina, kad perimantysis bankas privalo perimti ne absoliučiai visus administruojamo banko įsipareigojimus perduodamų indėlių atžvilgiu, o tik tuos, kurie neviršytų sumos, mokėtinos draudžiamojo įvykio atveju pagal IĮIDĮ. Aiškinant šią nuostatą lingvistiškai, matyti, kad visais atvejais privalomai turi būti perduodami įsipareigojimai indėlininkams tokia apimtimi, kokia jie apdrausti pagal IĮIDĮ. Tokį aiškinimą patvirtina ir Bankų įstatymo 761 straipsnio aiškinamasis raštas.

1.2. Tokį Bankų įstatymo 761 straipsnio 5 dalies 1 punkto aiškinimą patvirtina ir sisteminis Bankų bei IĮID įstatymų aiškinimas. Sisteminis Bankų įstatymo 761 straipsnio 7 dalies, IĮID įstatymo 121 straipsnio 2 ir 4 dalių nuostatų aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad, vykdant AB Ūkio banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimą Bankų įstatymo 761 straipsnio pagrindu, VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ dalyvauja tokio perdavimo finansavime padengdama visų perduodamų įsipareigojimų vertės ir kartu perduodamo turto, teisių ir sandorių vertės skirtumo sumą, kuri negali viršyti sumos, kurią ji privalėtų mokėti tuo atveju, jei AB Ūkio bankui būtų iškeliama bankroto byla. Ta pati pozicija išreiškiama ir Bankų įstatymo 761 straipsnio aiškinamajame rašte. Taigi VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsako tik už tuos įsipareigojimus, kurie yra draudžiamojo įvykio momentu ir kurie negali viršyti 100 000 Eur sumos, ir neatsako už ateities įsipareigojimus, kokiais laikytini įsipareigojimai priimti papildomus įnašus pagal indėlio sutartis. Dėl to įstatymo reglamentavimas patvirtina, kad perduodant AB Ūkio banko dalį turto ir įsipareigojimų Šiaulių bankas privalėjo perimti Ūkio banko įsipareigojimus tik tokia apimtimi, kuri neviršytų VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsakomybės Ūkio banko bankroto atveju. T. y. Šiaulių bankas neprivalėjo perimti tų Ūkio banko įsipareigojimų, kurių Ūkio banko bankroto atveju nebūtų draudusi VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, įskaitant, bet neapsiribojant įsipareigojimų priimti papildomus įnašus pagal perimtas iš Ūkio banko indėlių sutartis. Pats kasatorius laikėsi nuomonės, kad atsakovė privalėjo perimti tik tuos Ūkio banko įsipareigojimus indėlininkams, kurie buvo apdrausti VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Taigi, kasatoriaus pateikiamas selektyvus Bankų įstatymo 761 straipsnio 5 dalies 1 punkto aiškinimas apsiribojant tik draudžiamojo indėlio suma (iki 100 000 Eur) ir nepagrįstai ignoruojant faktą, jog VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ taip pat nedraudžia ir įsipareigojimų priimti papildomus įnašus už indėlius, kas patvirtina, jog šie įsipareigojimai taip pat neprivalėjo būti perduoti Šiaulių bankui, yra nepagrįstas.

1.3. Bankų įstatymo 761 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostatos aiškinimą patvirtina ir teleologinis aiškinimo būdas. Bankų įstatymo 761 straipsnio nuostata įstatymų leidėjas siekė maksimaliai suderinti indėlininkų ir valstybės interesus bei užtikrinti viešojo intereso apsaugą. sistemai ir visai visuomenei. Taigi vienas iš administruojamo banko turto ir įsipareigojimų perdavimo kitam bankui tikslų buvo kiek įmanoma labiau sumažinti dėl banko nemokumo valstybės patiriamas išlaidas (VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ privalomas išmokėti draudimo išmokas IĮIDĮ nustatytomis sąlygomis ir tvarka). Atitinkamai, VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ dalyvavimas administruojamo banko turto ir įsipareigojimų finansavime privalo užtikrinti mažesnį valstybės lėšų panaudojimą nei tuo atveju, jei administruojamas bankas būtų likviduojamas dėl bankroto. Tuo atveju, jei kartu su indėliais būtų perduodami ir absoliučiai visi administruojamo banko turėti įsipareigojimai dėl šių indėlių, perduodamų įsipareigojimų ir perduodamo turto, teisių ir sandorių verčių skirtumas būtų daug didesnis už sumą, kurią VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ privalėtų sumokėti Ūkio banko bankroto atveju. Tokia situacija neatitiktų viešojo intereso ir iš esmės paneigtų Bankų įstatymo 761 straipsnio esmę. Atsakovė pažymi, kad kaupiamųjų indėlių sutarčių tęstinumas po jų perdavimo Šiaulių bankui jau pats savaime užtikrina indėlininkų interesus, nes indėlininkai galėjo spręsti, ar tęsti sutartinius santykius, ar juos nutraukti, o nusprendus sutartinius santykius tęsti, jiems nereikėjo atlikti papildomų veiksmų.

2. Dėl indėlio sutarties privalomumo ir trišalės sutarties šalių teisės susitarti dėl perimamo turto ir įsipareigojimų apimties. Atsakovė pažymi, kad indėlio sutartis nebuvo pakeista. Trišale sutartimi, kuri atitiko imperatyvųjį Bankų įstatymo 761 straipsnio reglamentavimą, šalys susitarė, kad AB Ūkio banko įsipareigojimas priimti papildomus įnašus pagal indėlio sutartis neperduodamas atsakovei. Tačiau tai nereiškia, kad buvo modifikuotos indėlio sutartys pašalinant   šį įsipareigojimą. Priešingai, įsipareigojimas priimti papildomus įnašus pagal indėlio sutartis nebuvo panaikintas, jis kartu su indėlio dalimi, viršijančia 100 000 Eur, tiesiog buvo paliktas bankrutuojančiame banke, kuris tik dėl išskirtinės savo, kaip bankrutuojančios bendrovės, padėties negali vykdyti šio įsipareigojimo. Be to, kasatorius nepagrįstai indėlio perkėlimą vertina išimtinai CK normų kontekste taip eliminuodamas specialaus Bankų įstatymo ir IĮIDĮ reguliavimo svarbą ginčo santykiams. Būtent situacijos specifiškumas lėmė tai, kad įstatymų leidėjas Bankų įstatymą papildė 761 straipsnio nuostata, o šio straipsnio 9 dalyje įtvirtino taisykles, panaikinančias vykdant administruojamo banko dalies turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimą jame dalyvaujančių šalių pareigas iš anksto pranešti administruojamo banko kreditoriams (tarp jų ir indėlininkams) apie tokio perdavimo veiksmus bei gauti šių asmenų sutikimus. Bankų įstatymo 761 straipsnio aiškinamajame rašte paaiškinamas tokio reguliavimo tikslas – atsižvelgiant į tai, kad visai bankų sistemai svarbus banko nemokumas arba jo grėsmė reikalauja ypač greitų ir veiksmingų spendimų, netaikomos CK, kitų įstatymų ir teisės aktų ar banko sudarytų sandorių nuostatos, ribojančios turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų vykdymą. Taigi, dalies AB Ūkio banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimas atsakovei buvo vykdomas išimtinai pagal Bankų įstatymo nuostatą. Atsakovė pažymi ir tai, kad trišale sutartimi šalys susitarė, jog Ūkio banko įsipareigojimas priimti papildomus įnašus pagal indėlio sutartis nebus perduotas Šiaulių bankui. Taigi trišale sutartimi bankas įsipareigojo perimti tik tuos apdraustus indėlius ir tik tas su apdraustais indėliais susijusias teises ir įsipareigojimus, kuriuos draudžiamojo įvykio atveju privalėtų perimti VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Atsakovė pažymi ir tai, kad trišalės sutarties protokolas tik paaiškino sutarties šalių valią. Atsakovė atkreipia dėmesį į tai, kad kasatorius neprivalėjo būti informuotas apie trišalės sutarties protokolo priėmimą ir (ar) pakviestas dalyvauti pasirašant trišalės sutarties protokolą.

3. Dėl Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme nustatytos banko turto ir įsipareigojimų perdavimo apimties reglamentavimo. Atsakovė paaiškina, kad administruojamo banko turtas, teisės, sandoriai ir įsipareigojimai perduodami perimančiajam bankui, be kita ko, ir IĮIDĮ pagrindu. Nei Bankų, nei IĮID įstatymas tiesiogiai nereglamentuoja administruojamo banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų, kurie perduodami perimančiajam bankui, apimties. Būtent dėl tokio neaiškaus reglamentavimo ir kilo ginčas. Tačiau Bankų įstatymo 761 straipsnio 5 dalies 1 punkte nurodoma, kad perimančiajam bankui yra perduodami administruojamo banko įsipareigojimai indėlininkams, kuriems administruojamo banko bankroto atveju būtų mokamos draudimo išmokos, neviršijančios sumos, kurią jiems privalėtų išmokėti VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. O draudimo išmokų dydžiai, VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsakomybės ribos ir netgi sąlygos nustatytos būtent IĮID įstatyme. Be to, Bankų įstatymo 761 straipsnio 7 dalyje nurodoma, kad jeigu perduodamų administruojamo banko įsipareigojimų vertė yra didesnė negu kartu perduodamo administruojamo banko turto, teisių ir sandorių vertė, tai banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimas vykdomas pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 121 straipsnio nuostatas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl Bankų įstatymo 761 straipsnio 5 dalyje nustatytos banko teisės perduoti ne visą banko turtą ir įsipareigojimus

Bankų įstatymo 761 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatyta, kad administruojamo banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo metu gali būti perduodamas visas arba dalis administruojamo banko turto, teisių (turtinių ir neturtinių) ir sandorių bei visi arba dalis administruojamo banko įsipareigojimų, tačiau visais atvejais turi būti perduodami administruojamo banko įsipareigojimai Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme nurodytiems indėlininkams ir investuotojams, kuriems, esant draudžiamajam įvykiui, būtų mokamos draudimo išmokos, neviršijančios sumos, kurią jiems privalėtų išmokėti valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, aiškindami šias įstatymo nuostatas, pagrįstai pripažino, kad Bankų įstatymo 761 straipsnio 5 dalyje nustatyta teisė perduoti ne visus administruojamo banko įsipareigojimus ir turtą reiškią galimybę skaidyti ne tik kiekvieną perduodamą įsipareigojimą, bet ir įsipareigojimo apimtį. Toks teisės aiškinimas visiškai atitinka Įstatymo tikslus, kurie atskleidžiami Aiškinamajame rašte Dėl Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 10, 23, 72, 76, 85 straipsnių pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 761 straipsniu ir 28, 29 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo projekto, Lietuvos Respublikos finansinio tvarumo įstatymo 2, 4, 11, 14 straipsnių pakeitimo ir papildymo, trečiojo skirsnio pavadinimo pakeitimo ir įstatymo papildymo 71 ir 131 straipsniais įstatymo projekto, Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 20, 21, 25 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 121 straipsniu įstatymo projekto, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 145 straipsnio papildymo ir pakeitimo ir Kodekso papildymo 2671 straipsniu įstatymo projekto, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio papildymo ir įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymo projekto ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.116 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto. Šiame rašte nurodoma, kad Įstatymo projektais siūloma nustatyti, kad banko, kuriam gresia nemokumas ar kuris jau yra nemokus, visas arba dalis turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų, įskaitant įsipareigojimus Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme nurodytiems indėlininkams ir investuotojams, kuriems, esant draudžiamajam įvykiui, mokamos draudimo išmokos, galėtų būti perduoti kitam jau veikiančiam privataus kapitalo bankui arba valstybės įsteigtam laikinajam bankui (angl. bridge bank). Tai leistų labiau, nei tuo atveju, jei nemokus bankas būtų likviduojamas dėl bankroto, ir paprastai su mažesnėmis išlaidomis apsaugoti probleminio banko indėlininkų ir investuotojų, kurių indėliai ir reikalavimai draudžiami pagal IĮIDĮ, interesus. Taip pat būtų užtikrinamas mokėjimo ir dalies kitų finansinių paslaugų teikimo žlungančio banko klientams tęstinumas, labiau, nei realizuojant banko bankroto procedūros metu, būtų išsaugota žlungančio banko turto vertė.

Dėl indėlio sutarties privalomumo ir trišalės sutarties šalių teisės susitarti dėl perimamo turto ir įsipareigojimų apimties

Trišale sutartimi šalys susitarė, kad AB Ūkio banko įsipareigojimas priimti papildomus įnašus pagal indėlio sutartis neperduodamas atsakovei. Trišale sutartimi bankas įsipareigojo perimti tik tuos apdraustus indėlius ir tik tas su apdraustais indėliais susijusias teises ir įsipareigojimus, kuriuos draudžiamojo įvykio atveju privalėtų perimti VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Toks susitarimas atitinka Bankų įstatymo 761 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą. Pažymėtina, kad tai, jog įsipareigojimas priimti papildomus įnašus pagal indėlio sutartis nebuvo perduotas atsakovei, nereiškia šios indėlio sutarties sąlygos pasibaigimo ar panaikinimo – šis AB Ūkio banko įsipareigojimas ieškovui kartu su indėlio dalimi, viršijančia 100 000 Eur, liko bankrutuojančiame banke ir jis dėl bankrutuojančios bendrovės teisinio statuso negali būti vykdomas.

Kasacinis teismas nepagrįstais pripažįsta ir kasatoriaus argumentus dėl sutartinių prievolių atsiradimo, pasikeitimo ir pasibaigimo pagrindų ir tvarkos bei jo kaip sutarties šalies teisių ir šių teisių apsaugos mechanizmų, reglamentuojamų CK normų, taikymo visa apimtimi ginčo santykiams. Bankų įstatymą papildžius 761 straipsnio nuostatomis, kad vykdant administruojamo banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimą:

1) netaikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, kitų įstatymų ir teisės aktų ar banko sudarytų sandorių nuostatos, įtvirtinančios reikalavimus iš anksto kreditoriams, skolininkams ar kitiems asmenims pranešti apie tokius veiksmus, kurie atliekami vykdant turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimą, įtvirtinančios reikalavimus tokiems veiksmams atlikti gauti kitų asmenų leidimus ar sutikimus, įskaitant kreditoriaus sutikimą perkelti skolą kitam asmeniui, arba kitaip ribojančios turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo vykdymą;

2) turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimas nelaikomas sandorio pažeidimu ir (arba) teisėta priežastimi kreditoriams, skolininkams ar kitiems asmenims nutraukti sandorį, sudarytą su administruojamu banku. Tuo atveju, jeigu kreditoriai, skolininkai ar kiti asmenys, nesilaikydami šios nuostatos, nutraukia sandorį, toks sandoris gali būti grąžinamas atgal į administruojamą banką ir netaikomos CK, kitų įstatymų ir teisės aktų ar banko sudarytų sandorių nuostatos, ribojančios turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų vykdymą.

Būtent toks šio teisinio reglamentavimo tikslas apibrėžiamas ir jau kasacinio teismo minėtame Aiškinamajame rašte. Taigi, dalies AB Ūkio banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimas atsakovei buvo vykdomas specialaus teisinio reglamentavimo, įtvirtinto Bankų įstatyme, pagrindu.

Dėl IĮIDĮ nustatytos banko turto ir įsipareigojimų perdavimo apimties reglamentavimo

IĮIDĮ įstatymas, reglamentuojantis  indėlių, laikomų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka įsteigtuose bankuose (toliau – bankai), Lietuvos Respublikoje įsteigtuose užsienio bankų filialuose (toliau – bankų filialai) bei Centrinėje kredito unijoje ir kredito unijose (toliau – kredito unijos), draudimo tvarką ir šių indėlių draudimo išmokų dydį bei bankų, finansų maklerio įmonių ir valdymo įmonių, turinčių teisę teikti investicines paslaugas (toliau – įmonės), taip pat bankų filialuose, užsienio finansų maklerio įmonių ir valdymo įmonių filialuose (toliau – įmonių filialai) prisiimtų įsipareigojimų investuotojams draudimo tvarką ir draudimo išmokų dydį, be kita ko, reglamentuoja ir Banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo finansavimą (Įstatymo 121 straipsnis), todėl administruojamo banko turtas, teisės, sandoriai ir įsipareigojimai perduodami perimančiajam bankui sistemiškai taikant Bankų įstatyme ir IĮIDĮ įtvirtintą teisinį reglamentavimą. Bankų įstatymo 761 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatyta, kad perimančiajam bankui yra perduodami administruojamo banko įsipareigojimai indėlininkams, kuriems administruojamo banko bankroto atveju būtų mokamos draudimo išmokos, neviršijančios sumos, kurią jiems privalėtų išmokėti VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Vadovaujantis Bankų įstatymo 761 straipsnio 7 dalimi, jeigu perduodamų administruojamo banko įsipareigojimų vertė yra didesnė negu kartu perduodamo administruojamo banko turto, teisių ir sandorių vertė, tai banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimas vykdomas pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 121 straipsnio nuostatas.

Vadovaujantis IĮIDĮ 121 straipsniu draudimo įmonė, iš priežiūros institucijos gavusi informaciją apie pagal Bankų įstatymo 761 straipsnio nuostatas numatomą vykdyti banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimą kitam bankui, sprendžia klausimą dėl dalyvavimo banko turto, teisių ir įsipareigojimų perdavimo finansavime.

Draudimo įmonė dalyvauja banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo finansavime vienu ar abiem šiais būdais:

1) apmokėdama pagal Lietuvos Respublikos finansinio tvarumo įstatymo 71 straipsnio nuostatas steigiamo laikinojo banko akcijas;

2) pervesdama lėšas laikinajam bankui ar kitam bankui, kuris pagal Bankų įstatymo 761 straipsnio nuostatas perima banko turtą, teises ir įsipareigojimus, tam, kad būtų padengta perduodamų įsipareigojimų vertės ir kartu perduodamo turto, teisių ir sandorių vertės skirtumo suma (IĮIDĮ 121 straipsnio 2 dalis).

Jeigu draudimo įmonė dalyvauja banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo finansavime, bendra draudimo įmonės mokama suma neturi viršyti sumos, kurią, įvykus draudžiamajam įvykiui, draudimo įmonė pagal šį Įstatymą privalėtų išmokėti banko, kurio turtas, teisės ir įsipareigojimai perduodami, indėlininkams ir investuotojams (IĮIDĮ 121 straipsnio 3 dalis).

Draudimo įmonės dalyvavimas banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo finansavime šio straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytu būdu prilyginamas draudimo išmokos banko indėlininkams ir investuotojams išmokėjimui (IĮIDĮ 121 straipsnio 4 dalis).

Kasacinis teismas prieina prie išvados, kad nurodytas sisteminis teisinio reglamentavimo taikymas ginčo situacijoje lėmė administruojamo banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų, perduodamų perimančiajam bankui, apimtis ir AB Ūkio banko įsipareigojimas priimti papildomus įnašus pagal indėlio sutartis teisėtai neperduotas atsakovei, todėl pripažintina, jog teismai tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, o kasacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Atmetus ieškovo kasacinį skundą, atsakovės naudai priteistinos jos patirtos kasacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidos. Atsakovė pateikė duomenis apie jos patirtas kasacinės instancijos teisme išlaidas: 2000 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, 18,94 Eur kitų išlaidų, 423,90 Eur PVM mokesčio valstybei už suteiktas paslaugas. Kadangi šios išlaidos nėra neprotingai didelės, ji prašo priteisti visas jos patirtas išlaidas.

Atsižvelgusi į atstovavimo paslaugų suteikimo metu galiojusios Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7 ir 8.11 punktuose nurodytą rekomenduojamą priteisti maksimalų užmokesčio dydį, tai, kad visose instancijose atsakovė turėjo tą patį atstovą, kasaciniame skunde buvo keliami tie patys teisiniai klausimai, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, kad jos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkintinas iš dalies ir iš kasatoriaus atsakovės naudai priteistina 510 Eur atstovavimo išlaidų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo V. R. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovės akcinės bendrovės Šiaulių bankas (j. a. k. 1120252254) 510 (penkis šimtus dešimt) Eur atstovavimo išlaidų, patirtų kasacinės instancijos teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Virgilijus Grabinskas

Gintaras Kryževičius

Algis Norkūnas