Civilinė byla Nr. e2A-604-357/2016

                                                                                 Teisminio proceso Nr. 2-29-3-02257-2015-0

                                                                  Procesinio sprendimo kategorija 2.3.2.2.; 2.3.2.9.; 2.5.8.8.; 2.5.8.9.; 3.1.1.2.11.; 3.2.4.; 3.3.1.21.

(S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NU T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 29 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės (pirmininkė ir pranešėja), Egidijaus Mockevičiaus ir Irenos Stasiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ ir trečiųjų asmenų namo, esančio (duomenys neskelbtini), butų savininkų atstovės I. B. apeliacinius skundus dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Avitela“ ieškinį atsakovei UAB  „Mažeikių šilumos tinklai“ dėl atsijungimo nuo centralizuoto šildymo sistemos pripažinimo teisėtu

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė UAB „Avitela“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama 1) pripažinti 1998 m. atliktą ieškovės parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), patalpų atjungimą nuo centralizuoto šildymo sistemos teisėtu; 2) pripažinti atsakovės reikalavimą ieškovei sumokėti 5029,04 Eur bendrą sumą, nurodytą paskutinėje ieškovės iš atsakovės gautoje 2016 m. sausio 29 d. PVM sąskaitoje faktūroje, serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), neteisėtu; įpareigoti atsakovę per tris darbo dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atsiųsti ieškovei visas nuo 2012 m. lapkričio mėn. pateiktas PVM sąskaitas faktūras, anuliuojančias kreditines sąskaitas bendrai minėtai 5 029,04 Eur sumai; 3) įpareigoti atsakovę perskaičiuoti nuo 2012 m. lapkričio mėn. ieškovės atsakovei mokėtiną sumą už ieškovei tenkančios namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendrųjų patalpų dalies šildymą pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – VKEKK) 2005 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. O3-41, pakeistu 2013 m. vasario 15 d. VKEKK nutarimu Nr. O3-33, patvirtintą šilumos paskirstymo metodą Nr. 5, ir atsiųsti ieškovei atitinkamą perskaičiuotą PVM sąskaitą faktūrą apmokėjimui.

2. Ieškovė nurodė, kad 1998 m. pagal projektavimo firmos „Archartelė“ parengtą projektą buvo atlikta UAB „Avitela“ parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), patalpų rekonstrukcija, parduotuvėje esantis centralizuotas šildymas pakeistas vietiniu elektriniu šildymu. Parduotuvės patalpos buvo visiškai atskirtos nuo likusios pastato dalies šildymo. Parduotuvės rekonstrukcijos projektui pritarė kompetentingų institucijų atstovai. Rekonstravus parduotuvės patalpas Telšių apskrities viršininko administracijos įsakymu buvo suformuota devynių asmenų komisija ir 1998 m. gruodžio 17 d. pasirašytas parduotuvės priėmimo naudoti aktas. Akte pažymėta, kad išorinės patalpų komunikacijos bei inžinerinė įranga, šildymo sistema yra patikrintos būtinosios priežiūros institucijų, aptarnaujančių bei naudojančių įmonių ir pripažintos tinkamomis naudoti. Aktas su komisijos išvadomis patvirtintas Telšių apskrities viršininko pavaduotojo ir įregistruotas registro įstaigoje. Ieškovė su atsakove 2008 m. kovo 3 d. sudarė Šilumos vartojimo pirkimo pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). 2012 m. lapkričio mėn. atsakovė ieškovei atsiuntė 2012 m. lapkričio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), 60,21 Eur sumai. Ieškovė PVM sąskaitą faktūrą apmokėjo, tačiau vėliau atsakovė ieškovei atsiuntė tos pačios dienos, tos pačios serijos ir su tuo pačiu numeriu PVM sąskaitą faktūrą 238,68 Eur sumai. Nuo to laiko atsakovė ieškovei kas mėnesį apmokėjimui siuntė PVM sąskaitas faktūras, kuriose buvo nurodytos sumos, kelis kartus viršijančios viso iki tol sudarytos sutarties vykdymo laikotarpiu atitinkamais mėnesiais pateiktų sąskaitų faktūrų sumas. 2012 m. lapkričio mėn. ieškovei pateiktos PVM sąskaitos faktūros už patalpų šildymą yra pateiktos pažeidžiant sutartį, todėl yra nepagrįstos. Ieškovė atsisakė apmokėti sąskaitas, todėl sutarties 4.3 punkto pagrindu atsakovei pranešė, kad sutartį nuo 2013 m. liepos 1 d. nutraukia.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Mažeikių rajono apylinkės teismas 2016 m. kovo 29 d. sprendimu ieškinį tenkino, pripažino ieškovės UAB „Avitela“ 1998 m. atliktą parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), patalpų atjungimą nuo centralizuoto šildymo sistemos teisėtu, pripažino atsakovės reikalavimą ieškovei sumokėti 5 029,04 Eur bendrą sumą, nurodytą 2016 m. sausio 29 d. ieškovės iš atsakovės gautoje PVM sąskaitoje faktūroje, serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), neteisėtu, įpareigojo atsakovę per tris darbo dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atsiųsti ieškovei visas nuo 2012 m. lapkričio mėn. pateiktas PVM sąskaitas faktūras anuliuojančias kreditines sąskaitas bendrai minėtai 5 029,04 Eur sumai, įpareigojo atsakovę perskaičiuoti nuo 2012 m. lapkričio mėn. atsakovei ieškovės mokėtiną sumą už jai tenkančios namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendrųjų patalpų dalies šildymą pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. O3-41, pakeistu 2013 m. vasario 15 d. VKEKK nutarimu Nr. O3-33, patvirtintą šilumos paskirstymo metodą Nr. 5, ir atsiųsti ieškovei atitinkamą perskaičiuotą PVM sąskaitą faktūrą apmokėjimui.

4. Teismas nurodė, kad pati atsakovė UAB „Mažeikių šilumos tinklai“, 2008 m. kovo 3 d. sudarydama Šilumos vartojimo pirkimo pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su ieškove (3.2 p.), patvirtino, kad ieškovė UAB „Avitela“ nuo 1998 m. yra teisėtai atsijungusi nuo centrinio šildymo sistemos ir apie tai tiek atsakovei, tiek trečiajam asmeniui – Mažeikių rajono savivaldybei (kuri yra pagrindinė atsakovės akcininkė), o taip pat ir namo gyventojams apie tai buvo žinoma. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė pateikė pakankamai įrodymų, jog parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), patalpų rekonstrukcija buvo atlikta teisėtai, gavus visų kompetentingų institucijų sutikimus, taip pat Telšių apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos 1998 m. lapkričio 4 d. leidimą Nr. 239.

                        III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

5. Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Esminiai klausimai, kurie lemia ar ieškovės atsijungimas nuo centrinio šildymo sistemos buvo teisėtas ir nepažeidžiantis kitų namo bendrasavininkų teisių, yra tai, ar buvo parengtas viso namo šildymo sistemos pakeitimo projektas, ar buvo gautas atsijungimą nuo centralizuotos šildymo sistemos leidžiantis dokumentas (leidimas statybai), ar namo gyventojai buvo suteikę leidimą bei sutikimą ieškovei atlikti tokius veiksmus, kadangi tokiu būdu buvo neišvengiamai padaryta įtaka bendriesiems namo sprendiniams, o taip pat ir bendram turtui, kuris valdomas ne vieno bendraturčio, bet visų bendraturčių sutikimu. Mano, kad tretieji asmenys, procesinės padėties prasme, privalėjo būti atsakovais, o ne trečiaisiais asmenimis. Kreditorius ,,Sedos kredito unija“ apie procesą išvis nežinojo.

2. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, formaliai nurodė, kad jei buvo išduoti leidimai atlikti statybos darbus (kurie neišlikę), tai per se buvo gautas ir gyventojų sutikimas, o kadangi byloje pateiktas ir aktas bei brėžinys su parašais (dėl ieškovės konkretaus buto), tas teismo nuomone, savaime reiškia, buvo ir projektas ir leidimas statybai ir viso namo atsijungimui nuo centrinio šildymo sistemos, nors joks įrodymas (nei rašytinis nei žodinis) byloje to nepatvirtina.

3. Pažymi, kad leidimai vykdyti rekonstrukciją ir atsijungti nuo centrinio šildymo sistemos galėjo būti išduoti tik esant visiems reikiamiems dokumentams, kurių vienas iš privalomų yra viso namo šildymo sistemos pakeitimo projektas, iš kurio ir būtų galima vertinti atsijungimo nuo viso namo šildymo sistemos teisėtumą, nes pats atsijungimas buvo giežtai reglamentuojamas. Ieškovas byloje pateikė tik konkretaus buto (parduotuvės) rekonstrukcijos projektą. Keičiant ar bet kaip įtakojant viso namo sprendinius yra būtinas visų bendraturčių sutikimas ir bendras sprendimas, bendras projektas.

4. Atsakovė niekuomet nederino ir nepasirašė jokių atjungimo nuo šildymo darbų priėmimo akto, kas dar kartą patvirtina, kad ji jokia apimtimi nėra išreiškusi savo pozicijos, kad atsijungimas nuo centrinio šildymo sistemos buvo atliktas teisėtai ir laikantis visų įstatymuose numatytų reikalavimų. Atsakovė nėra tas subjektas, kuriam yra suteikti įgaliojimai tvirtinti atliktų statybos darbų teisėtumą.

6. Apeliaciniu skundu tretieji asmenys, (duomenys neskelbtini) namo butų savininkai, prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Leidimai vykdyti rekonstrukciją ir atsijungti nuo centrinio šildymo sistemos galėjo būti išduoti tik esant visiems reikiamiems dokumentams, tarp jų ir gyventojų sutikimui, tačiau nesant jokių įrodymų, kad toks sutikimas kada nors buvo išduotas, negalima daryti išvados, kad gyventojai suteikė leidimą atsižvelgiant tik į tai, kad yra pateikiama statybos leidimo išdavimą patvirtinanti žyma dėl ieškovės patalpų rekonstrukcijos. Mano, kad ieškinio tenkinimas pažeidžia trečiųjų asmenų teises.

2. Teismas visiškai nevertino, kad ieškovė nepateikė nei vieno statybos leidimo išdavimą lydinčio dokumento, nors išvadą teikianti institucija Valstybinė teritorijų planavimo ir statybų inspekcija paskutinio posėdžio metu pirmos instancijos teismui davė parodymus, kad statybų leidimą lydintys dokumentai turi būti pas ieškovę, kuri pirmos instancijos teismui šių dokumentų taip ir nepateikė.

3. Mažeikių savivaldybės administracija teismui nurodė, kad ieškovė niekada nebuvo teisėtai atsijungusi nuo šildymo sistemos. Mažeikių savivaldybės administracija pateikė teismui 1998 m. galiojusį Mažeikių rajono mero potvarkį 1996-12-19 Nr. 587,  kuriame aiškiai nurodyta, kad leidimas atsijungti išduodamas mero potvarkiu, remiantis suderintu projektu, atliktu pagal išduotas sąlygas (detaliu aprašymu) ir komisijos išvadomis. Ieškovė nepateikė nei mero potvarkio, nei išduotų sąlygų, nei komisijos išvadų, kaip ir gyventojų sutikimo. Byloje nėra gyventojų sutikimo atsijungimui nuo bendros šildymo sistemos 1998 m. ieškovės vykdytos patalpų rekonstrukcijos metu, priešingai, yra būtent ieškovės raštiškas sutikimas jungtis prie bendros šildymo sistemos 2010-08-30.

4. Teismas visiškai nevertino gyventojų pateiktų įrodymų, kad neteisėtais ieškovės atsijungimo veiksmais buvo padaryta materialinė žala daugiabučio namo gyventojams, teismas nevertino į bylą pateiktų sąskaitų už patalpų šildymą, kurios neginčijamai įrodo, kad iškart po 1998 m. rekonstrukcijos gyventojams ženkliai padidėjo sąskaitos už šildymą. Šie įrodymai patvirtina, kad mokestinė prievolė už ieškovės patalpų šildymą po 1998 m. ieškovės patalpų rekonstrukcijos paprasčiausiai buvo perkelta kitiems daugiabučio namo gyventojams. Atsakovė teismui paaiškino, kad sąskaitų už patalpų šildymą skaičiavimas tuo metu buvo ne jos žinioje.

5. Nepagrįstas ieškovės reikalavimas anuliuoti sąskaitas nuo 2012 m. lapkričio mėnesio. Byloje yra įrodymai, kad prieš daugiabučio namo renovaciją ieškovė pati yra pareiškusi rašytinį sutikimą šildytis iš centralizuotų šildymo sistemų. Rekonstravus namo bendrą šildymo sistemą, tame tarpe ir ieškovės patalpose, kam ieškovė neprieštaravo, 2012 m. prasidėjus šildymo sezonui, visiškai teisėtai ir ieškovei pradėtos teikti sąskaitos už patalpų šildymą, eksploatuojant naujai renovuotą bendrą visam namui šildymo sistemą, su kuo ieškovė sutiko 2010-08-30 sutikimu, adresuotu UAB „Admituro“ direktoriui A. B., „Dėl parduotuvės „Avitela“ šildymo“, pasirašytu paties patalpų savininko, užregistruotu UAB „Admiture“ 2010.09.07 Nr. 90.

7. Ieškovė UAB „Avitela“ pateiktu atsiliepimu į trečiųjų asmenų, (duomenys neskelbtini) namo butų savininkų, apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Visi vėlesni su namu susiję įvykiai ar bylos dalyvių veiksmai, pavyzdžiui, ieškovės sutikimas vėl jungtis prie centralizuoto miesto šildymo sistemos, vykdant 2012 m. namo renovaciją ir to pasekmės, yra ne šios bylos, kurioje nagrinėjamas tik ieškovės patalpų atjungimo nuo centralizuoto šildymo sistemos 1998 m. teisėtumo klausimas bei ginčijamas nepagrįstas atsakovės piniginis reikalavimas, objektas.

2. Institucijų pateiktos išvados aiškiai aptaria ir susistemina kitus svarbius byloje esančius įrodymus, yra priimtos jų pagrindu, yra oficialieji rašytiniai įrodymai, turintys didesnę įrodomąją galią, kurių niekas jokiomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nenuginčijo.

8. Ieškovė UAB „Avitela“ pateiktu atsiliepimu į atsakovės UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Ieškovė savo parduotuvės rekonstrukciją atliko 1998 m. pabaigoje pusantro mėnesio laikotarpiu: statybos leidimas Nr. (duomenys neskelbtini) buvo išduotas 1998-11-04, patalpų priėmimo naudoti aktas surašytas 1998-12-17. Taigi būtent šie teisės aktai ir buvo aktualūs ieškovės patalpų atjungimo nuo centralizuoto šildymo sistemos metu. Juose nurodytos tvarkos ieškovė nėra pažeidusi jokiu būdu ir jokia apimtimi.

2. Parduotuvės rekonstrukcijos projektui, apimančiam, be abejo, ir šildymo sistemos pakeitimą, pritarė visi kompetentingi asmenys, tarp kurių buvo ir trečiasis asmuo Mažeikių rajono savivaldybės administracija, ir pati atsakovė, kurios 99,9 proc. akcijų priklauso būtent savivaldybei. Savo sutikimą su tokia parduotuvės rekonstrukcija šie asmenys išreiškė parašais bei antspaudais projekto architektūrinių sprendimų dalies parduotuvės pagrindinio grafinio brėžinio netgi dviejuose atskiruose egzemplioriuose ir projekto elektrotechnikos dalyje.

3. 1998-11-04 ieškovė patalpų rekonstrukcijai įstatymų nustatyta tvarka gavo statybos leidimą Nr. (duomenys neskelbtini), jis įregistruotas viso namo archyvinėje byloje, suformuotoje trečiojo asmens VĮ Registrų centro ir išreikalautoje pirmosios instancijos teismo bylos nagrinėjimo metu. Originalų statybos leidimą, kuris, kaip teisingai 2016-02-02 teismo posėdyje paaiškino išvadą teikiančios institucijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau - VTPSI) atstovė p. E. L., tuo metu buvo išduodamas atitinkamos apskrities viršininko administracijos antspaudo pagrindiniame projektiniame brėžinyje pavidalu, ieškovė pateikė į bylą su minėtu antruoju pagrindinio projekto brėžinio egzemplioriumi 2016-02-15.

4. Nei nuo 1998 m. gruodžio mėn. iki sutarties sudarymo, nei po jo iki pat 2012 m. lapkričio mėn., kai atsakovė šią sutartį grubiai pažeidė, savavališkai pradėjusi ieškovei tenkančių bendrojo naudojimo patalpų dalies šildymą maždaug keturgubai brangiau apmokestinti ne pagal sutartyje numatytą metodą Nr. 5, bet pagal metodą Nr. 4, atsakovė niekada nereikalavo ieškovės mokėti už šilumos energiją, kuri būtų tiekiama pačioms patalpoms (jei, suprantama, ieškovė nebūtų jų nuo centralizuoto šildymo atsijungusi dar 1998 m.). Taigi, sudarius ir vykdant šią sutartį, buvo dar kartą patvirtinta, kad ieškovė yra teisėtai atsijungusi nuo centralizuoto šildymo sistemos, o kompetentingiems asmenims, tarp jų atsakovei, kaip šilumos tiekėjui, kurio veikla yra pakankamai griežtai reguliuojama, taip pat valstybės ir savivaldybės institucijoms apie tai, be jokios abejonės, buvo žinoma.

5. Vienas svarbiausių ir objektyviausių (kadangi išduotas pačios atsakovės) įrodymų yra 2010-01-20 atsakovės pranešimas trečiajam asmeniui UAB „Admituras“, kuriame atsakovė ne tik nurodė aiškią patalpų šildymo kainos kitiems namo bendrasavininkiams išaugimo 2009 m. priežastį, bet ir informavo, kad ieškovė savo patalpas šildo elektra (vadinasi, žino apie tai ir su tuo sutinka) ir kad Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos patvirtintas šilumos paskirstymo metodas Nr. 5 ieškovei, kaip ir kitiems namo butų savininkams, taikomas pagal jų pačių valią, išreikštą susirinkime. Šį pranešimą ieškovė pateikė teismui kaip 2015-10-22 prašymo priimti papildomus įrodymus priedą Nr. 6, o jame išdėstyta atsakovės pozicija daugiau nei akivaizdžiai eilinį kartą patvirtina, jog patalpos nuo centrinio šildymo 1998 m. buvo atjungtos visiškai teisėtai, jos yra šildomos elektra, o visiems, kam reikia, apie tai jau daugybę metų yra žinoma.

6. 1998 m. atliktas parduotuvės šildymo sistemos pakeitimas į vietinę centrinę šiuo metu jau yra įregistruotas ir viešajame registre, patikslinus kadastro duomenis (2016-01-04 į bylą pateiktas trečiojo asmens VĮ Registrų centro pranešimas su priedu).

7. Jokie aktualūs teisės aktai, galioję 1998 m. patalpų atjungimo nuo centralizuoto šildymo sistemos metu, nereikalavo gauti to paties namo kitų patalpų savininkų sutikimo atsijungimui nuo centralizuotos šildymo sistemos. Vienintelis regioninis aktas, kuriame apie tokį sutikimą yra nurodoma - 1996-12-19 Mažeikių rajono mero potvarkis Nr. 587, savo esme šiuo aspektu visiškai nepagrįstai apsunkinantis patalpų savininko teisės atsijungti nuo centralizuoto šildymo įgyvendinimą ir akivaizdžiai prieštaraujantis aukštesnės teisinės galios aktams, netgi pačiame potvarkyje išskirtam 1995-06-15 Vyriausybės nutarimui Nr. 852, kuriuo vadovaujantis potvarkis buvo priimtas ir kuris jokio kitų patalpų savininkų sutikimo, kaip ir kiti šio atsiliepimo pradžioje išvardinti teisės aktai, nenumatė.

9. Tretieji asmenys, (duomenys neskelbtini) namo butų savininkai, pateiktu atsiliepimu nurodė, kad sutinka su atsakovės UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ apeliacinio skundo argumentais ir prašo jį tenkinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

   Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

10. Byloje nustatyta, kad 1998 m. buvo atlikta parduotuvės UAB „Avitela“ parduotuvės patalpų, (duomenys neskelbtini), rekonstrukcija pagal projektavimo firmos „Archartelė“ (dabar – UAB „Tūris“)  parengtą projektą. Minėto projekto esmė – centralizuoto patalpų šildymo sistemos pakeitimas į autonominę elektrinę. Rekonstrukcija 1998 m. gruodžio 22 d. Statinio priėmimo naudoti akto pagrindu buvo įregistruota VĮ „Registrų centre“, šildymo būdo pakeitimas tuo metu nebuvo įregistruotas. Pirmosios instancijos teismas detaliai aptarė VĮ „Registrų centro“ atstovė R. B. parodymus, iš kurių matyti, kad įregistruojant 1998 m. rekonstruotas parduotuvės patalpas kaip nekilnojamojo turto objektą, savininkui nebuvo suformuota atskira kadastrinė byla, šildymo būdas buvo įregistruotas pagal viso pastato šildymo pobūdį, kadangi kitos galimybės tuo laikotarpiu nebuvo. Iš 2015 m. sausio 9 d. VĮ „Registrų centro“ Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo 2.1 punkto matyti, kad UAB „Avitela“ nuosavybės teise priklauso 86,86 kv. m. negyvenamoji patalpa – parduotuvė su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esanti (duomenys neskelbtini), patalpos šildomos centriniu šildymu iš centralizuotų sistemų. Ieškovė UAB „Avitela“ jai priklausančių patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), atsijungimo teisėtumą įrodinėja ir nuo 2012 m. lapkričio mėnesio nesutinka apmokėti atsakovės UAB „Mažeikių šilumos tinklų“ teikiamų sąskaitų už patalpų šildymą. Tretieji asmenys, (duomenys neskelbtini) namo butų savininkai, su ieškovės atsijungimu nuo centralizuotos šildymo sistemos nesutinka, nurodydami, kad tam sutikimo niekada nedavė.

11. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu tiek atsakovė UAB „Mažeikių šilumos tinklai“, tiek tretieji asmenys, namo, (duomenys neskelbtini), teigė, kad jie niekada nedavė leidimo atjungti parduotuvės šildymo sistemą nuo centralizuotos šildymo sistemos. Pirmosios instancijos teismas tuo pačiu nurodo, kad atsakovė ir tretieji asmenys savo pozicijos dėl leidimo ieškovei atsijungti nuo centralizuotos šildymo sistemos nedavimo, nepagrindžia jokiais leistinais įrodymais. Taigi, nagrinėjamoje byloje yra nepašalinti ginčo šalių ir trečiųjų asmenų konstatuojamų aplinkybių prieštaravimai ir nėra nustatyta, ar ieškovės atsijungimas nuo centrinio šildymo sistemos buvo teisėtas ir nepažeidžiantis kitų namo bendrasavininkų teisių, ar buvo parengtas viso namo šildymo sistemos pakeitimo projektas, ar buvo gautas atsijungimą nuo centralizuotos šildymo sistemos leidžiantis dokumentas (leidimas statybai), ar namo, (duomenys neskelbtini), gyventojai buvo suteikę leidimą ieškovei UAB „Avitela“ atsijungti nuo centralizuotos šildymo sistemos.

12. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (LR CPK 178 straipsnis). Civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato, remdamasis įrodymais, kurie apibūdinami, kaip civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Įstatymų leidėjas nustatė ne tik įrodinėjimo pareigas, bet ir jų paskirstymo taisykles, kurių bendriausios yra suformuluotos CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui –  atsikirtimų faktinį pagrindą.

13. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; ir kt.). Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; ir kt.). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Kitaip tariant, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.

14. Nagrinėjamos bylos atveju matyti, kad namo, (duomenys neskelbtini), gyventojai nuo pat bylos iškėlimo teigia, kad jie nebuvo suteikę leidimo ieškovei UAB „Avitela“ atsijungti nuo centralizuotos šildymo sistemos. Tretieji asmenys, kaip atsiliepimuose į apeliacinius skundus nurodo ir pati ieškovė, kreipėsi į įvairias institucijas, taip išreikšdami nesutikimą ieškovei atsijungti nuo centralizuotos šildymo sistemos. Namo, (duomenys neskelbtini), gyventojų nesutikimą ieškovei atsijungti nuo centralizuotos šildymo sistemos įrodo gyventojų skundas Mažeikių rajono savivaldybės administracijai (133-138 b. l., 2 t.).

15. Byloje taikomos aktualios Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso redakcijos (1998-09-01) 122 straipsnis numatė, kad bendroji dalinė nuosavybė yra valdoma, ja naudojamasi ir disponuojama visų jos dalyvių sutikimu. Iš aptarto įstatyminio reglamentavimo matyti, kad namo, (duomenys neskelbtini), gyventojų leidimas ieškovei atsijungti nuo centralizuotos šildymo sistemos, yra esminė sąlygą, norint nustatyti, ar ieškovės 1998 m. parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), patalpų atjungimas nuo centralizuoto šildymo sistemos gali būti pripažintas teisėtu. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, kad parduotuvės rekonstrukcijos projektui pritarus visiems kompetentingiems asmenims, darytina išvada, jog atsakovei nuo pat Rekonstruotos radijo prekių parduotuvės (duomenys neskelbtini), priėmimo naudoti akto pasirašymo 1998 m. gruodžio 18 d. buvo žinoma apie vietinės šildymo sistemos minimose patalpose įrengimą, taip pat buvo žinoma namo gyventojams.

16. Pirmosios instancijos teismas visiškai nesiaiškino 1998 m. galiojusios buto šildymo sistemos atjungimo tvarkos, neanalizavo tuo metu galiojusių teisės aktų (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. rugsėjo 17 d. nutarimas Nr. 723 ,,Dėl gyvenamųjų namų butų (atskirų patalpų) šilumos ir karšto vandens tiekimo įrangos atjungimo nuo bendros namo šilumos ir karšto vandens tiekimo sistemos tvarkos tvirtinimo“, Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministro 1997 m. lapkričio 4 d. įsakymu Nr. 245 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.05.03:1997 patvirtinimo“ patvirtintas Organizacinis tvarkomasis statybos techninis reglamentas STR 1.05.03:1997, Mažeikių rajono mero 1996 m. gruodžio 19 d. potvarkis Nr. 587 Dėl leidimų alternatyvių šildymo sistemų įrengimui ir esamų atjungimui daugiabučių gyvenamų namų butuose, 1999-03-04 Mažeikių rajono valdybos sprendimu Nr. 1999-03-04 patvirtinta Daugiabučiuose namuose esančių gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų šildymo bei karšto vandens tiekimo sistemų atjungimo nuo bendros namo šildymo sistemos bei pakeitimo kita energijos rūšimi tvarka). Pirmosios instancijos teismas, nesiaiškinęs ir neanalizavęs civilinių teisinių santykių metu galiojusio reglamentavimo, nenustatė visų reikšmingų bylai aplinkybei, formaliai vertino, kad parduotuvės, esančios Mažeikiuose, (duomenys neskelbtini), patalpų rekonstrukcija buvo atlikta teisėtai, nes buvo gauti visų kompetentingų institucijų sutikimai. Teisėjų kolegija pažymi, kad išvada apie buvusį gyventojų sutikimą ir viso proceso teisėtumą, gali būti padaryta tik detaliai analizuojant visą ieškovės atsijungimo nuo centralizuoto šildymo eigą, vertinant jos seką bei atitikimą galiojusiems įstatymo reikalavimams. Tik tokiu būdu galima nustatyti, kada galėjo būti duotas namo gyventojų sutikimas ir ar jis iš viso buvo duotas, nustatyti viso namo šildymo sistemos pakeitimo projekto parengimo ir jo įgyvendinimo detales. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių tinkamai neišnagrinėjo, formaliai atkartojo ieškovės procesiniuose dokumentuose nurodytas faktines aplinkybes, todėl siekiant neužkirsti šalims galimybės pasinaudoti apeliacijos teise, teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą tikslinga grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tam, kad būtų detaliai įvertintos nurodytos aplinkybės bei atskleista bylos esmė.

17. Teisėjų kolegija pritaria apeliacinio skundo argumentas, kad šioje byloje sprendžiamas ne atliktų statybos darbų konkrečiose patalpose atitikimas rekonstrukcijos projekto sprendiniams, tačiau atsijungimo nuo centrinio šildymo sistemos atitikimas galiojusiems reikalavimams ir tvarkai. Todėl byloje būtina nustatyti ar ieškovas pradėdamas atsijungimo nuo centrinio šildymo sistemos procesą turėjo leidimus ir visus reikalingus, įstatymo reikalavimus atitikusius dokumentus ir tik nustačius, kad dalies dokumentų trūksta, spręsti, ar nebuvo pažeista atsijungimo nuo centrinio šildymo sistemos tvarka, ar nepažeisti bendraturčių interesai, ar tai nesusiję su kitų namo savininkų turtinėmis teisėmis bei pareigomis, bei spręsti dėl trečiųjų asmenų procesinės padėties.

18. Pastebėtina, kad atsakovams ginčijant rekonstrukcijos projekto reikšmę, teismas turi įvertinti tai, kad ieškovė ieškinį grindžia parduotuvės rekonstrukcijos, o ne viso namo šildymo sistemos pakeitimo projektu. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė 2012 m. lapkričio mėnesį grubiai pažeidė su ieškove sudarytą sutartį, kadangi savavališkai pradėjo ieškovei tenkančių bendrojo naudojimo patalpų dalies šildymą keturgubai brangiau apmokestinti ne pagal sutartyje numatytą metodą Nr. 5, bet pagal metodą Nr. 4, pagrįsta vieninteliu dokumentu, kurio teisinė reikšmė ir atitikimas galiojantiems įstatymo reikalavimams nebuvo iš viso analizuotas. Atkreiptinas dėmesys, kad šilumos tiekėjo  veikla yra griežtai reglamentuojama, į ką teismas turėjo atsižvelgti vertindamas sutarties vykdymo reikšmę, sprendžiant dėl ieškovei taikytino šildymo kainų skaičiavimo metodo, kurį nulemia imperatyvios teisės aktų normos.

19. Apeliantė UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ nurodo, kad ieškinio reikalavimai neatitinka trečiųjų asmenų, (duomenys neskelbtini) namo butų savininkų, procesinės padėties byloje – jie turi būti atsakovais nagrinėjamoje byloje, šiuos argumentus tretieji asmenys palaiko. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ argumentais ir pažymi, kad ir tretieji asmenys, (duomenys neskelbtini) namo butų savininkai, savo apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamu teismo sprendimu pažeidžiamos daugiabučio namo gyventojų teisės, kadangi be jų sutikimo buvo daroma įtaka bendrąja daline nuosavybe esančiam turtui. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškinio reikalavimai yra neabejotinai susiję su (duomenys neskelbtini) namo butų savininkų teisėmis, teismas privalo išsiaiškinti ieškovo reikalavimų pasekmes trečiųjų asmenų turtinėms teisėms ir pareigoms, pasiūlyti tikslinti ieškinio reikalavimus ir trečiųjų asmenų procesinę padėtį, todėl jau vien šiuo aspektu skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas, nes susijęs su ateityje atsirasiančiomis trečiųjų asmenų pareigomis.

20. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesinės ir materialinės teisės normas, nes netinkamai vertino įrodymus, nesiaiškino visų turinčių reikšmės bylai aplinkybių, padarytos išvados neatitinka bylos aplinkybėms ir surinktiems įrodymams – CPK 185 str., neatskleidė bylos esmės, dėl ko byla galėjo būti neteisingai išspręsta (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tai sudaro pagrindą panaikinti apskųstą sprendimą, tačiau faktinių aplinkybių nustatymas apeliacinės instancijos teisme yra ribotas, nes peržiūros procedūra varžoma papildomų įrodymų priėmimo apribojimais, tyrimo apimtis susiaurina apeliacinių skundų ribos. Atsižvelgiant į tai, kad  įrodymų tyrimas ir vertinimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, o vadovaujantis LR CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, apeliacinės instancijos teismo teisė yra panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, apskųstas sprendimas naikintinas, o byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
21. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo vertinimu yra pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 338 straipsnis).

         Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

   Kolegijos pirmininkė                                                                               Rasa Bartašienė

   Teisėjai                                                                                        Egidijus Mockevičius

                                                                                                           Irena Stasiūnienė