LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 5 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Olego Fedosiuko, Viktoro Aiduko ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. K. kasacinį skundą dėl Širvintų rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. nuosprendžio, kuriuo L. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 132 straipsnio 3 dalį ketverių metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant nuteistąjį per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms ir įpareigojant šiuo laikotarpiu dirbti ar būti užsiregistravus darbo biržoje.

              Iš L. K. V. Z. ir P. Z. priteista 10 000 Lt turtinės žalos ir 7 Lt bylinėjimosi išlaidų, taip pat po 40 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Ieškinio dalis dėl 10 4256,80 Lt namo konstrukcijos išardymo ir atstatymo, 2 151,16 Lt bankui sumokėtų palūkanų už paskolą priteisimo palikta nenagrinėta.

              Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 4 d. nutartis, kuria nuteistojo L. K. apeliacinis skundas atmestas.

              Teisėjų kolegija, susipažinusi su byla ir išklausiusi teisėjos Aldonos Rakauskienės pranešimo,

n u s t a t ė :

              L. K. nuteistas už tai, kad, pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialiąsias elgesio saugumo taisykles, dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam asmeniui, būtent: L. K. individualios įmonės (toliau – IĮ) savininkas ir vadovas L. K. 2009 m. liepos 22 d. sudarė statybos rangos sutartį su P. Z. dėl individualaus gyvenamojo namo Širvintų r., Kernavės sen., Pakalniškių k., pastatymo. Pagal šios sutarties 5 straipsnio 1 dalies 3 punktą, kaip statybos rangovas būdamas atsakingas už darbų atlikimą nenusižengiant projekto, STR ir kitų normų, taisyklių bei techninių specifikacijų reikalavimams, neturėdamas atitinkamo specialaus išsilavinimo ir nebūdamas nustatyta tvarka atestuotas kaip statybos vadovas, L. K. pats asmeniškai pradėjo vykdyti P. Z. gyvenamojo namo statybos darbus, nepaskyręs (nepasamdęs) statinio statybos vadovo, dėl to statybos darbai buvo atliekami pažeidžiant teisės aktų nustatytus reikalavimus. L. K., pradėjęs vykdyti statybos darbus, neaptvėrė statybvietės ne žemesniu kaip 1,6 m aptvaru, kad į ją nepatektų pašaliniai asmenys, todėl 2009 m. spalio 4 d., apie 16 val., į statomo namo antrą aukštą kopėčiomis užlipo mažametė L. S. Z., gimusi 1996 m. spalio 29 d. L. K., vykdydamas statybos darbus, iš „Fibo“ statybinių keramzitbetonio blokelių sumūrijęs gyvenamojo namo mansardos trikampius frontonus ir 2009 m. rugsėjo 20 d. baigęs mūro darbus, neatsižvelgė į nuolatinių ir laikinųjų poveikių įtaką ir nenustatė, kad frontonų mūras be papildomo išramstymo netenkina esminio mechaninio atsparumo ir pastovumo reikalavimo, ir iki tol, kol bus sumontuota stogo konstrukcija, neišramstė gyvenamojo namo mansardos trikampių frontonų. Dėl šios priežasties, esant šalutiniam poveikiui – stipriam pietvakarių krypties vėjui, kurio didžiausio gūsio greitis siekė 17 m/s (pavojingas meteorologinis reiškinys), 2009 m. spalio 4 d., apie 16 val., griuvo namo pietvakarinės pusės neišramstytas frontonas, kuris mirtinai sužalojo į namo antrą aukštą užlipusią L. S. Z. (ji mirė nuo daugybinių galvos sužalojimų, kurių metu lūžo kaukolės skliauto ir pamato kaulai, išsiliejo kraujas po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, buvo sumuštos smegenys, išsiliejo kraujas į galvos smegenų skilvelius, tai komplikavosi aspiracija krauju, galvos smegenų ir kamieno pabrinkimu bei ūmiu kvėpavimo veiklos sutrikimu).  Šia veika L. K. pažeidė specialiąsias elgesio saugumo taisykles:

              1. Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 15 straipsnio 5 dalies 1 ir 3 punktus, kuriuose numatyta, kad rangovas privalo Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka paskirti (pasamdyti) statinio statybos vadovą ir vykdyti statybos darbus pagal statinio projektą, vadovautis įstatymais, Vyriausybės nutarimais, teritorijų planavimo dokumentais, normatyviniais statybos techniniais dokumentais ir normatyviniais statinio saugos ir paskirties dokumentais, laikytis nustatytų statinio projektavimo sąlygų reikalavimų, ir 4 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kuriame numatyta, kad statinys (jo dalis) turi būti pastatytas iš tokių statybos produktų, kurių savybės per ekonomiškai pagrįstą statinio naudojimo trukmę užtikrintų statinio mechaninio atsparumo ir pastovumo, t. y. kad apkrovos, galinčios statinį veikti statybos ir naudojimo metu, nesukeltų viso statinio ar jo dalies griūties, didesnių deformacijų nei leistinos, žalos kitoms statinio dalims, įrenginiams ar sumontuotai įrangai; žalos dėl aplinkybių, kurių be didelių sunkumų ir išlaidų galima išvengti ar jas apriboti.

              2. Saugos ir sveikatos taisyklių statyboje DT 5-00, patvirtintų Lietuvos Respublikos vyriausiojo darbo inspektoriaus 2000 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 346, 20 punktą, pagal kurį gyvenvietėse ir veikiančių įmonių teritorijose esančios statybvietės turi būti aptvertos, kad į jas nepatektų pašaliniai asmenys, o statybviečių aptvarų aukštis turi būti ne žemesnis kaip 1,6 m ir 69 punktą, pagal kurį pastačius (sumontavus) į projektinę padėtį konstrukcijas ar jų elementus, jas būtina patikimai įtvirtinti.

              3. Statybos techninio reglamento STR 2.01.01(1):2005 „Esminis statinio reikalavimas „Mechaninis atsparumas ir pastovumas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. rugsėjo 21 d. įsakymu Nr. D1-455, 8.1 punktą, pagal kurį  statinys turi būti pastatytas taip, kad statybos ir naudojimo metu galintys veikti poveikiai nesukeltų viso statinio ar jo dalies griūties, 12 punktą, pagal kurį statinio mechaninis atsparumas ir pastovumas užtikrinamas visuma priemonių, numatomų statinių projektavimo, statybos ir naudojimo metu, taip pat statybos produktų kokybiniais rodikliais, naudojimo charakteristikomis ir reikalavimais, 15.1 ir 15.2 punktus, kuriuose numatyta, kad įgyvendinant esminį reikalavimą (mechaninį atsparumą ir pastovumą) atsižvelgiama į nuolatinius poveikius (savąjį svorį, gravitacinius, grunto ar skysčių slėgį, deformacijas, atsiradusias statybos metu, ir kt.) ir laikinuosius poveikius: sniego ir ledo, vėjo (statinį ir dinaminį) bei, 19.2 punktą, pagal kurį  poveikių įtaka turi būti nustatoma projektavimo, statybos ir naudojimo metu.

              Kasaciniu skundu nuteistasis L. K. prašo panaikinti Širvintų rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 4 d. nutartį bei jį išteisinti.

              Kasatoriaus teigimu, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nagrinėdami bylą padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, kurie lėmė neteisėtų ir nepagrįstų nuosprendžio bei nutarties priėmimą. Teismai pažeidė BPK 381 straipsnį – neatliko savo pareigos ir nenagrinėjo pagrindo patraukti atsakomybėn kitus asmenis. Taip pat teismai pažeidė BPK 385 straipsnio 2 punktą – neatsižvelgė į bylos aplinkybes, kurios galėjo iš esmės paveikti teismų išvadas, 3 punktą – neatsižvelgė į tai, kad yra prieštaringų įrodymų, turinčių reikšmės teismo išvadoms, nenagrinėjo prieštaravimų tarp nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

              Kasaciniame skunde nurodoma, kad esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu besąlygiškai pripažįstama, jei buvo suvaržyta nuteistojo teisė turėti gynėją. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad tais atvejais, kai pagal įstatymą gynėjo dalyvavimas būtinas, gynėjo atsisakymo, neatvykus advokatui, negalima pripažinti savanorišku, taip pat išaiškino, kad gynėjo atsisakyti gali tik pats teisiamasis (kaltinamasis) savo iniciatyva ir tik kai gynėjas iš tikrųjų dalyvauja byloje. Kasatorius nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu 2009 m. spalio 6 d. buvo pateiktas advokato orderis, tačiau apklausos vyko be gynėjo. Kita advokatė buvo pasamdyta ir dalyvavo tik susipažįstant su baudžiamąja byla. Į advokatės skundus niekas nereagavo, taigi ikiteisminio tyrimo metu buvo padarytas esminis BPK reikalavimų pažeidimas (BPK 382 straipsnio l dalis).

              Kasatoriaus nuomone, teismai pažeidė jo teisę į teisingą teismą, byla ištyrė nepakankamai išsamiai, neištyrė esminių ir reikšmingų veikos kvalifikavimui pagal BK 132 straipsnio 3 dalį aplinkybių. Šioje baudžiamojoje byloje turėtų būti tiriamas faktas, ar L. K. individuali įmonė vykdė veiklą. Pats nukentėjusysis nusivedė žuvusiąją dukrą į statomą namą, todėl turėtų būti atliktas eksperimentas siekiant išsiaiškinti, ar galėjo nepilnametis vaikas užlipti kopėčiomis į antrą aukštą be suaugusiojo pagalbos. Taip pat nėra atliktos akistatos su nukentėjusiuoju P. Z. .

              Nuosprendyje, kaip vienas pagrindinių nuteistojo kaltę įrodančių motyvų, nurodoma tai, kad L. K. IĮ, atstovaujama nuteistojo L. K., 2009 m. liepos 22 d. sudarė su nukentėjusiuoju P. Z. statybos rangos sutartį, kuria L. K. IĮ įsipareigojo Širvintų rajone, Kernavės sen., Pakalniškių k., pastatyti gyvenamąjį namą, o nukentėjusysis P. Z. – sumokėti už darbus. Kasatorius nurodo, kad nei jo vadovaujama įmonė, nei nukentėjusysis nevykdė sutartyje numatytų sąlygų dėl atsiskaitymo tvarkos (avansinio, dalinio ir galutinio), atliktų darbų dalinio aktavimo, darbų atlikimo terminų, baigtų darbų įforminimo tvarkos. Kasatoriaus teigimu, 2009 m. liepos 22 d. sudaryta statybos rangos sutartis yra apsimestinis sandoris, kuriuo buvo siekiama nuslėpti tikrąjį nukentėjusiojo ir L. K., kaip fizinio asmens, susitarimą statomame gyvenamajame name atlikti mūrijimo darbus ir apsisaugoti nuo galimos kontrolės dėl nelegalaus darbo. Faktiškai L. K. IĮ jokios ūkinės veiklos nevykdė nuo 2007 m. Šias aplinkybes patvirtina metinės pelno mokesčio deklaracijos. Kasatoriaus teigimu, teismai turėjo atsižvelgti į tai, kad statyba buvo vykdoma ūkio būdu, tai patvirtino liudytojai O. S., V. Š., specialistė S. M. bei projekto vadovė D. K.. Šiuo atveju rangos santykiai tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo nebuvo susiklostę.

              Kasaciniame skunde nurodoma, kad darbai buvo pradėti 2009 m. liepos 18 d., baigti 2009 m. rugsėjo 18 d. L. K., atvykęs į Pakalniškių kaimą prie statomo gyvenamojo namo, rado sumūrytus pamatus, kuriuos pastatė ne jis. L. K. su kitais nukentėjusiojo samdomais asmenimis atliko mūrijimo darbus – iš keramzitbetonio blokelių sumūrijo gyvenamojo namo mansardos trikampius frontonus. Kartu su nuteistuoju L. K. nukentėjusysis pasamdė V. M., M. I., J. A., kurie  nėra L. K. IĮ darbuotojai. Šie asmenys ir nuteistasis dirbo pas nukentėjusįjį kaip laisvai samdomi fiziniai asmenys. P. Z. už mūrijimo darbus iš viso sumokėjo 6000,00 Lt kiekvienam fiziniam asmeniui į rankas, pinigų mokėjimas nebuvo įformintas buhalteriniais dokumentais. Baigus mūro darbus P. ir V. Z. leido suprasti, kad daugiau L. K. paslaugų nereikės. Kai įvyko nelaimingas atsitikimas, nuteistasis L. K. darbus buvo jau buvo baigęs ir už statybą buvo atsakingas pats statytojas – nukentėjusysis P. Z.. Kasatoriaus teigimu, apie frontonų išramstymą nebuvo kalbėta, tik patys P. ir V. Z. žinojo kiek laiko namas stovės be stogo ir, kasatoriaus teigimu, jie patys turėjo rūpintis savo saugumu ir organizuoti frontonų išramstymą. Dėl tolesnių darbų – stogo dengimo P. Z. buvo susitaręs su T. J.. Šias aplinkybes teismo posėdžio metu patvirtino visi apklausti liudytojai, tačiau pirmosios instancijos teismas šių parodymų teisiškai nevertino.

              BK 132 straipsnio 3 dalis inkriminuojama tais atvejais, kai bet kurioje veiklos sferoje dėl to, kad buvo pažeistos oficialiai patvirtintos bendrosios ar žinybinės taisyklės, žūna bent vienas žmogus. Kasatoriaus teigimu, specialias elgesio saugumo taisykles pažeidė pats nukentėjusysis P. Z.. Statinio techninis prižiūrėtojas buvo V. Š. , tačiau jam nukentėjusysis nepranešė, kad objekte vykdomi statybos darbai. Liudytojas V. Š. parodė, kad turi Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos kvalifikacijos atestatą, suteikiantį teisę eiti ypatingo statinio statybos vadovo ir ypatingo statinio statybos techninės priežiūros vadovo pareigas. 2008 m. rugsėjo 29 d. jis sudarė preliminariąją sutartį su P. Z. vesti bendrąją vienbučio gyvenamojo namo statybos techninę priežiūrą statybos laikotarpiu pagal pateiktą projektą. Ši sutartis buvo reikalinga tik statybos leidimui gauti, jos tekstas tipinis. Gavus statybos leidimą, nei P. Z., nei jo žmona į V. Š. statybos techninės priežiūros klausimais nesikreipė ir daugiau jokių kontaktų su juo neturėjo. Su V. Š. nebuvo sudaryta darbo sutartis atlikti techninės priežiūros darbus ir pateiktas namo techninis projektas. V. Š. nurodė, kad kai neišmūryta atraminė sienelė, kad siena negriūtų, reikia ją išramstyti ir kuo greičiau dengti stogą. Išramstyti išmūrytas sienas yra rangovo pareiga. Nuteistojo L. K. ir nukentėjusiojo P. Z. sudarytoje 2009 m. liepos 22 d. statybos rangos sutartyje statybos techninės priežiūros vadovo pareigas įsipareigojo atlikti P. Z.. Visas statybines medžiagas pirko P. ir V. Z.. Nukentėjusysis nebuvo nupirkęs medžiagų, iš kurių reikėjo sumūryti pertvaras tarp frontonų, kurios sustiprintų frontonų atramą. Nukentėjusieji kontroliavo visą statybų eigą ir visus darbus. Statybos darbų metu statybvietė aptverta nebuvo, nes tam reikia daug lėšų, be to, tam nebuvo jokio poreikio, nes šalia jokių kaimynų nėra ir jokie pašaliniai žmonės ten nevaikščiojo. Be to, į statybos teritoriją nepilnametę dukrą, kuri žuvo, atsivedė nukentėjusysis P. Z.. Pasak kasatoriaus, tai reiškia, kad ir P. Z. yra atsakingas dėl kilusių padarinių, jis kaltas dėl Statybos reglamentų ir aktų pažeidimų, todėl ir turėtų būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn šioje byloje.             

              Kasatorius pažymi, kad kaltės klausimai visada turi būti aptarti nuosprendžių aprašomojoje–motyvuojamoje dalyje, tačiau pirmosios instancijos teismas to nepadarė. Baudžiamoji atsakomybė už gyvybės atėmimą dėl neatsargumo pagal BK 132 straipsnį kyla esant nusikalstamam pasitikėjimui (BK 16 straipsnio 2 dalis) ar nusikalstamam nerūpestingumui (BK 16 straipsnio 3 dalis). Kvalifikuodami veiką pagal BK 132 straipsnį, teismai turi nustatyti neatsargios kaltės rūšį. BK 132 straipsnis inkriminuojamas nustačius, kad būtent kaltininko veika buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, yra teisiškai reikšmingas priežastinis veikos bei padarinių ryšys ir šie padariniai buvo dėsningas veikos rezultatas. Jeigu kitų asmenų veiksmai padidina mirties tikimybę, už atsiradusius padarinius atsako ir jie. Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo nustatoma nuteistojo neatsargios kaltės rūšis ir kitų asmenų veiksmai, kurie padidino mirties tikimybę, už atsiradusius padarinius jie nebuvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Neatsargus gyvybės atėmimas dėl nusikalstamo pasitikėjimo yra tada, kai kaltininkas numato, kad jo veika gali sukelti kito žmogaus mirtį, tačiau lengvabūdiškai tikisi šių padarinių išvengti. Neatsargus gyvybės atėmimas dėl nusikalstamo nerūpestingumo yra tada, kai kaltininkas nenumatė, kad jo veika gali atimti gyvybę kitam žmogui, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Turėjimas numatyti padarinius yra objektyvus nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato pareigos būti atsargiam, darant atitinkamas veikas, buvimą. Galėjimas numatyti padarinius yra subjektyvus nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato asmens, turinčio atitinkamą pareigą, realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos pavojingumą bei numatyti kito žmogaus gyvybės atėmimą kaip jo veikos padalinius. Apie tai teismas sprendžia įvertinęs kaltininko asmenines savybes – patirtį, kompetenciją, išsilavinimą, sveikatos būklę ir pan. Jei asmuo darydamas veiką nesuprato, kad kelia pavojų kito žmogaus gyvybei, nenumatė šių padarinių ir neturėjo ar negalėjo jų numatyti arba numatė tokius padarinius, bet, jų nenorėdamas, ėmėsi atsargumo priemonių, kad išvengtų kito žmogaus mirties, tačiau ji įvyko dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo kaltininko valios, tokia veika laikoma įvykiu (kazusu), ir asmuo netraukiamas baudžiamojon atsakomybėn dėl kilusių padarinių, nes tai yra gyvybės atėmimas be kaltės. Kasatoriaus teigimu, baigęs darbus gyvenamajame name, jis nenumatė ir pagal įvykio aplinkybes neturėjo ir negalėjo numatyti, kad pats nukentėjusysis P. Z. į vykdomas statybas atsives savo mažametę dukrą L. S. Z. , tuo metu kils didelis vėjas, statinio savininkas, t. y. nukentėjusysis, pats tuo metu vykdys statybos darbus.

              Atsiliepimu į nuteistojo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jolita Urbelienė prašo šį skundą atmesti.

              Prokurorė nesutinka su kasatoriaus argumentais dėl jo teisės į gynybą pažeidimo ir pirmosios instancijos teismo šališkumo. Atsiliepime nurodoma, kad 2009 m. spalio 7 d. byloje pateiktas advokatės orderis, kuriame užfiksuotas pavedimas atstovauti L. K. ir jo įmonei Širvintų policijos komisariato ikiteisminio tyrimo byloje. Šioje byloje 2010 m. birželio 16 d. L. K. buvo pareikšti įtarimai ir jis apklaustas kaip įtariamasis. Prokurorės teigimu, nors šioje apklausoje gynėja nedalyvavo, tačiau tai nepažeidė nuteistojo teisės į gynybą. Įtariamasis (kaltinamasis) savo teisę į gynybą gali realizuoti gindamasis pats arba per pasirinktą ar paskirtą gynėją. Teisė turėti gynėją L. K. buvo išaiškinta, tačiau jis nurodė, kad pareiškiant įtarimą ir apklausiant jį kaip įtariamąjį gynėjas nereikalingas. BPK 52 straipsnio 1 dalyje numatyta įtariamojo ir kaltinamojo teisė jo paties iniciatyva atsisakyti gynėjo ir ikiteisminio tyrimo metu pareigūnai neturėjo pagrindo nepriimti L. K. atsisakymo. Atsiliepime nurodoma, kad šioje byloje nenustatyti BK 51 straipsnio 1 dalyje numatyti atvejai, kai įtariamajam (kaltinamajam) gynėjo pagalba turi būti užtikrinama besąlygiškai. Įtariamajam sudarius sutartį su nauja gynėja buvo teikiami prašymai atlikti papildomus ikiteisminio tyrimo veiksmus, taip pat pakartotinai apklausti įtariamąjį. Pasak prokurorės, šie prašymai buvo išspręsti nepažeidžiant BPK reikalavimų, įtariamasis ir gynyba pasinaudojo įstatymo suteikta teise apskųsti prokuroro nutarimą teismui, kuris 2010 m. liepos 23 d. nutartimi skundą atmetė. Prokurorės teigimu, teismas jau patikrino ikiteisminio tyrimo metu atliktų ir šiuo metu ginčijamų procesinių veiksmų teisėtumą.

              Taip pat atsiliepime nurodoma, kad byloje nėra jokių duomenų, pagrindžiančių kasatoriaus teiginius, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Kasaciniame skunde nenurodyti jokie konkretūs teisiniai argumentai, kuriais remiantis galima būtų spręsti apie tai, kad teismas turėjo išankstinį nusistatymą kaltinamojo atžvilgiu. Teismo šališkumas siejamas su kasatoriaus veikos teisiniu vertinimu, kuris neatitiko kasatoriaus lūkesčių, tačiau tai negali būti vertinama kaip teismo šališkumas.

              Atsiliepime nurodoma, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 132 straipsnio 3 dalį kyla tam, kas pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui. Kvalifikuojant veiką būtina nustatyti, kad būtent kaltininko veika buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, t. y. kad tarp kaltininko veikos ir kilusių padarinių yra teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys, nes šie padariniai buvo dėsningas kaltininko veikos rezultatas. Byloje nustatyta, kad L. S. Z. mirė nuo daugybinių galvos sužalojimų, kuriuos patyrė statomo namo antrame aukšte, kai dėl stipraus vėjo griuvo neišramstytas namo frontonas. Byloje neginčijamai nustatyta, kad griuvusį namą mūrijo L. K., kuris, būdamas individualios L. K. įmonės savininkas ir vadovas, 2009 m. liepos 22 d. sudarė statybos rangos sutartį su P. Z. dėl individualaus gyvenamojo namo pastatymo. Pagal šios sutarties 5 straipsnio 1 dalies 3 punktą statybos rangovas yra atsakingas už darbų atlikimą nenusižengiant projekto, STR ir kitų normų ir taisyklių bei techninių specifikacijų reikalavimams. Statybos darbai buvo atliekami pažeidžiant teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Byloje buvo nustatyta namo griūties priežastis: Vilniaus apskrities viršininko įsakymais paskirtos komisijos 2009 m. lapkričio 10 d. avarijos tyrimo akte ir UAB „Statybinių konstrukcijų laboratorija“ 2009 m. lapkričio 9 d. statinio ekspertizės akte Nr. 1-42/09 konstatuota, jog gyvenamojo namo Pakalniškių kaime, Kernavės seniūnijoje, Širvintų rajone pietvakarinės pusės neišramstytas frontonas griuvo dėl vėjo poveikio. Namo frontonų mūras, be papildomo išramstymo, netenkina esminio mechaninio atsparumo ir pastovumo reikalavimo pagal statybos techninio reglamentą STR 2.01.01(1):2005 „Esminis statinio reikalavimas „Mechaninis atsparumas ir pastovumas“. Mansardos frontonai turi būti išramstyti iki tol, kol bus sumontuota pastato stogo konstrukcija. Prokurorės teigimu, teismai pagrįstai konstatavo, kad užtikrinti nurodytų teisės aktų reikalavimų vykdymą privalėjo rangovas L. K., taigi byloje nustatytas priežastinis ryšys tarp specialių elgesio saugumo taisyklių pažeidimo ir atsiradusių pasekmių – žmogaus žūties. Kasatoriaus teiginiai, kad tarp jo ir užsakovo nebuvo rangos santykių, paneigti įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 3 d. nutartyje Nr. 2A-1004-302/2012 yra konstatuota, jog individualaus gyvenamojo namo statybos Pakalniškių k., Kernavės sen., Širvintų r. esančiame žemės sklype vyko 2009 m. liepos 22 d. statybos rangos sutarties pagrindu.

              Prokurorė nurodo, kad kasatorius nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teisme nebuvo nustatyta neatsargios kaltės rūšis. Nuosprendžio motyvuose konstatuota, kad L. K. nusikalstama veika vertintina kaip padaryta esant nusikalstamam nerūpestingumui. Nuosprendyje išanalizuoti ir argumentuotai pagrįsti nusikalstamos veikos subjektyvūs kriterijai. Pripažinta, kad L. K. nenumatė, kad dėl jo veiksmų (neveikimo) gali atsirasti BK numatyti padariniai, tačiau galėjo ir turėjo tai numatyti. Teismas pripažino, kad L. K. nevykdė teisės aktų reikalavimų, nustatančių jam, kaip rangovui, tam tikras pareigas. Iš bylos duomenų matyti, kad L. K. žinojo, jog frontonas galėjo griūti dėl atraminės sienos nebuvimo, tai rodo, kad jis suprato, jog siena gali griūti, tačiau nesiėmė jokių priemonių, kad užtikrintų reikiamą pastato stabilumą. Atmestinas kasacinio skundo argumentas, kad įvyko teisinis kazusas, t. y. baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai kilo be kasatoriaus kaltės. Kasatorius teigia, kad jis nenumatė ir negalėjo numatyti, kad P. Z. į statybvietę atsives mažametę dukrą, tačiau byloje nepaneigti nukentėjusiojo P. Z. parodymai, kad ne jis atsivedė dukrą į statomą namą, o ji pati savavališkai užlipo į antrą aukštą. Atsiliepime nurodoma, kad byloje surinkti duomenys rodo, jog L. K., būdamas rangovu, pažeidė Saugos ir sveikatos taisyklių statyboje DT 5-00, 20 punktą, pagal kurį gyvenvietėse ir veikiančių įmonių teritorijose esančios statybvietės turi būti aptvertos, kad į jas nepatektų pašaliniai asmenys, o statybviečių aptvarų aukštis turi būti ne žemesnis kaip 1,6 m. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs ir įvertinęs faktinius duomenis konstatavo, kad mažametė į statybvietę viena nebūtų patekusi, jei būtų įvykdyti nurodyti reikalavimai, už kurių vykdymą pagal teisės aktų reikalavimus yra atsakingas rangovas L. K..

              Kasacinis skundas atmestinas

              Dėl neatsargaus gyvybės atėmimo (BK 132 straipsnis)

              Kasaciniu skundu nuteistasis L. K. savo prašymą panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei paskesnę apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą nutraukti iš esmės argumentuoja tuo, kad abiejų instancijų teismai esmingai pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, neteisingai įvertino įrodymus, neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusiojo statomame name statybos darbai buvo vykdomi ūkio būdu, kad jis nepagrįstai pripažintas kaltu už kilusius padarinius, jo kaltė nuosprendyje neišanalizuota ir neaptarta.

              Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatoriaus argumentai nepagrįsti, jais remiantis naikinti teismų sprendimus ir bylą nutraukti nėra teisinio pagrindo.

              Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorius, teigdamas, jog teismai padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nurodė kaip esmingai pažeistus BPK 18, 76, 56, 381 straipsniuose, 382 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus. Lietuvos Respublikos 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX–785 buvo patvirtintas Baudžiamojo proceso kodeksas, kuris įsigaliojo nuo 2003 m, gegužės 1 d. Kasatoriaus nurodomų BPK straipsnių turinys neatitinka galiojančio BPK straipsnių turinio. Iš kasacinio skundo turinio galima spręsti, kad nuteistasis, teigdamas, jog baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai buvo pažeisti, vadovaujasi baudžiamojo proceso įstatymo normomis, galiojusiomis iki 2003 m. gegužės 1 d. Kaip minėta, nė vienas iš kasatoriaus nurodomų straipsnių neatitinka galiojančio BPK straipsnių nei turinio, nei esmės.

              Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaujantis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Todėl ir nagrinėjamoje byloje teismų sprendimai vertintini tuo aspektu, ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas palikdamas šį nuosprendį galioti, išsamiai ir nešališkai ištyrė bei įvertino visas bylos aplinkybes, reikšmingas atsakant į klausimą, ar nuteistasis L. K. pagrįstai pripažintas kaltu, t. y. atsakingu už mažametės L. S. Z. mirtį.

              BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

              Neatsargus gyvybės atėmimas yra gyvybės atėmimas kitam žmogui dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo. Baudžiamoji atsakomybė už dėl neatsargumo atimtą gyvybę kitam žmogui kyla nustačius, kad kaltininko veika buvo nukentėjusio asmens mirties priežastis, kad yra teisiškai reikšmingas priežastinis veikos bei padarinių ryšys ir kad šie padariniai buvo dėsningas veikos rezultatas.

              Byloje nustatyta, kad mažametė L. S. Z. mirė nuo daugybinių galvos sužalojimų, kuriuos patyrė statomame gyvenamajame name griūnant namo pietvakarinės pusės frontonui (skliautui).

              Byloje nustatyta, kad L. K., individualios įmonės savininkas ir vadovas, 2009 m. liepos 22 d. su P. Z. sudarė individualaus namo statybos rangos sutartį. Pagal šią sutartį L. K. individuali įmonė įsipareigojo skirti su užsakovu suderintą statybos vadovą, darbus atlikti nenusižengiant projekto, STR, kitų normų ir taisyklių bei techninių specifikacijų reikalavimams. Pirmosios instancijos teismas nuteistojo bei jo gynėjos argumentus, kad individualaus gyvenamojo namo statybos darbai buvo vykdomi ne pagal sudarytą statybos rangos sutartį, o ūkio būdu (pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnyje išaiškintas sąvokas statyba ūkio būdu yra statybos organizavimo būdas, kai statybos darbai atliekami ir tinkamas naudoti statinys sukuriamas statytojo rizika, nesudarius rangos sutarties, naudojant statytojo darbo jėgą, jam priklausančius statybos produktus, įrenginius), atmetė ir nurodė tai pagrindžiančius argumentus. Apeliacinį skundą, kuriuo buvo prašoma panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti išteisinamąjį, nuteistasis iš esmės grindė tuo, kad jis negali būti laikomas atsakingu už kilusius padarinius, nes statybos darbai buvo vykdomi ūkio būdu, kad rangos sutartis tebuvo apsimestinis sandoris. Tuos pačius argumentus, kaip ir apeliaciniame skunde, kasatorius nurodė ir kasaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas klaidos nepadarė, faktines bylos aplinkybes įvertino teisingai – nagrinėjamu atveju buvo sudaryta rangos sutartis, namas buvo statomas L. K. ir jo pakviestų kitų darbininkų jėgomis, t. y. nenaudojant statytojo P. Z. jėgos. Tai, kad tarp L. K. IĮ ir P. Z. sudaryta statybos rangos sutartis nebuvo apsimestinis, tariamas sandoris, pripažinta ir Širvintų rajono apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje priimtame 2011 m. vasario 25 d. sprendime, kuriuo L. K. ieškinys dėl statybos rangos sutarties pripažinimo negaliojančia nuo jos sudarymo momento buvo atmestas. Toks sprendimas buvo paliktas galioti ir apeliacinės instancijos teismo nutartimi.

              Pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 15 straipsnį rangovas, be kitų šiame straipsnyje numatytų reikalavimų, privalo Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka paskirti (pasamdyti) statinio statybos vadovą; vykdyti statybos darbus pagal statinio projektą, vadovautis įstatymais, vyriausybės nutarimais, normatyviniais statybos techniniais dokumentais ir normatyviniais statinio saugos ir paskirties dokumentais. Statybos techninio reglamento STR 2.01.01 (1):2005 „Esminis statinio reikalavimas „Mechaninis atsparumas ir pastovumas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. rugsėjo 21 d. įsakymu Nr. D1-455, 8.1 punkte nustatyta, kad statinys turi būti suprojektuotas ir pastatytas taip, kad statybos ir naudojimo metu galintys veikti poveikiai nesukeltų tokių pasekmių, kaip viso statinio ar jo dalies griūties; 12 punkte – kad esminio reikalavimo įgyvendinimas užtikrinamas visuma priemonių, numatomų statinių projektavimo, statybos ir naudojimo metu, taip pat statybos produktų kokybiniais rodikliais, naudojimo charakteristikomis ir reikalavimais; 15.1, 15.2 punktuose – kad, įgyvendinant šį esminį reikalavimą, atsižvelgiama į nuolatinius poveikius (savąjį svorį, deformacijas, atsiradusias statybos metu, ir kt.), į laikinuosius poveikius (perdangas, denginį ir kitas statinio dalis veikiančius poveikius), į sniego, ledo, vėjo poveikį (statinį ir dinaminį) ir kt.; 19.2 punkte – kad poveikių įtaka turi būti nustatoma projektavimo, statybos ir naudojimo metu. Pagal Saugos ir sveikatos taisyklių statyboje DT5-00, patvirtintų Lietuvos Respublikos vyriausiojo darbo inspektoriaus 2000 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 346, 20 punktą gyvenvietėje esančios statybvietės turi būti aptvertos, pagal šių taisyklių 69 punktą, pastačius (sumontavus) į projektinę padėtį konstrukcijas ar jų elementus, jas būtina patikimai įtvirtinti.

              Byloje nustatyta, kad L. K. šių reikalavimų nesilaikė. Būdamas L. K. IĮ savininkas ir vadovas, neturėdamas atitinkamo specialaus išsilavinimo, atitinkamos atestacijos ir kvalifikacijos, susijusių su galėjimu vadovauti statyboms, pats vadovavo ir vykdė statybos darbus pažeisdamas statybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus. Byloje nustatyta, kad L. K. iš statybinių keramzitbetonio blokelių sumūrijęs gyvenamojo namo mansardos trikampius frontonus, nepaisant to, kad nebuvo baigęs mūryti antro aukšto vidinės pertvaros, kad stogas buvo neuždengtas, neatsižvelgė ir neįvertino nuolatinių ir laikinųjų poveikių įtakos, kad frontonų mūras be papildomo išramstymo netenkina esminio mechaninio atsparumo ir pastovumo reikalavimo, neišramstė namo mansardos trikampių frontonų. Dėl šios priežasties, esant šalutiniam poveikiui – stipriam vėjui, pietvakarinės pusės neišramstytas frontonas griuvo ir mirtinai sužalojo į antrą aukštą užlipusią L. S. Z..

              Vilniaus apskrities viršininko įsakymu sudarytos komisijos, atlikusios statinio avarijos tyrimą, 2009 m. lapkričio 10 d. Avarijos tyrimo akte konstatuota, kad namo pietvakarinės pusės neišramstytas frontonas griuvo dėl vėjo poveikio, kad namo frontonų mūras, be papildomo išramstymo, netenkina esminio mechaninio atsparumo ir patvarumo reikalavimo pagal statybos techninį reglamentą – STR 2.01.01 (1):2005 „Esminis statinio reikalavimas „Mechaninis atsparumas ir pastovumas“. UAB „Statybinių konstrukcijų laboratorija“ 2009 m. lapkričio 9 d. statinio ekspertizės akte taip pat konstatavo, kad gyvenamojo namo frontonų mūras, be papildomo išramstymo, netenkina esminio mechaninio atsparumo ir patvarumo reikalavimo pagal minėtą statybos techninį reglamentą, kad dėl galimo vėjo poveikio trikampiai gyvenamojo namo frontonai turėjo būti išramstyti užbaigus mūro darbus ir iki stogo konstrukcijos sumontavimo. Tai, jog L. K. neužtikrino ir to, kad statybvietė būtų aptverta, nustatyta ir Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos 2009 m. spalio 20 d. reikalavime pašalinti „DT 5-00 Saugos ir sveikatos taisyklių statyboje“ 20 punkte nustatytų reikalavimų pažeidimus.

              Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir pati veika – L. K. padarytų teisės aktų nustatytų reikalavimų, specialiųjų elgesio saugumo taisyklių pažeidimai ir priežastinis ryšys tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių – nukentėjusiosios mirties yra nustatyti, padarytos išvados yra išsamios, pagrįstos byloje nustatytomis aplinkybėmis ir tinkamai motyvuotos.

              Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra neatsargus, jeigu jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo. Pagal BK 16 straipsnio 3 dalį nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Abiejų instancijų teismai pripažino, kad L. K. nusikaltimą padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo, t. y. nors ir nenumatė, kad jo veika gali sukelti kito žmogaus mirtį, tačiau pagal veikos aplinkybes, turimą statybų srityje darbo patirtį (Juridinių asmenų registre L. K. individuali įmonė įregistruota 2006 m. liepos 28 d., pagal įmonės nuostatus viena iš įmonės veiklos rūšių buvo bendroji pastatų statyba, laikančių stogo konstrukcijų, stogo dangų montavimas ir kt. statybos darbai) turėjo ir galėjo tai numatyti. Teismų sprendimuose L. K. kaltė, jos turinys yra nustatyti ir motyvuotai, remiantis nustatytomis bylos aplinkybėmis, atskleisti.

              Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, nenustačius pagrindo pripažinti, kad jos nustatytos pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, teisėjų kolegija konstatuoti, kad L. K. baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai, t. y. kad jis nuteistas nenustačius jo kaltės, kad jis nepagrįstai pripažintas atsakingu už mažametės L. S. Z. mirtį, neturi teisinio pagrindo.

              Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad naikinti teismų sprendimus ir bylą nutraukti nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, todėl kasatoriaus skundas negali būti tenkinamas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

              Atmesti nuteistojo L. K. kasacinį skundą.