Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [2A-259-516-2015].docx
Bylos nr.: 2A-259-516/2015
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
"Auslita" 210675770 atsakovas
"Tigesta" 126090963 atsakovo atstovas
Daugiabučio namo Dainų g. 10A savininkų bendrija 302686914 Ieškovas
Kategorijos:
SU PRIEVOLŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
Bylos, kylančios iš sutartinių teisinių santykių
Iš kitų sutarčių rūšių kilusios bylos
BYLOS DĖL JURIDINIŲ ASMENŲ
Bylos dėl juridinių asmenų bankroto
CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
Prievolių teisė
Prievolės:
Prievolių rūšys:
Piniginės prievolės
CIVILINIS PROCESAS
Bendrosios nuostatos
Ieškinys:
Atsisakymas priimti ieškinį:
Atsisakymas priimti ieškinį, jeigu ieškinys nenagrinėtinas teisme
Procesas pirmosios instancijos teisme
Pasirengimas teisminiam civilinės bylos nagrinėjimui:
Pasirengimas nagrinėti bylą teisme parengiamajame teismo posėdyje
Teismo sprendimas:
Teismo sprendimas, jo priėmimas ir išdėstymas, reikalavimai, kurie keliami teismo sprendimui
Teismų procesinių sprendimų kontrolės formos ir proceso atnaujinimas
Atskirieji skundai:
Atskirojo skundo nagrinėjimas
Atskirų kategorijų bylų nagrinėjimo ypatumai, įmonių bankrotas, restruktūrizavimas bei ypatingoji teisena
Įmonių bankrotas:
Kiti su bankroto procesu susiję klausimai

Civilinė byla Nr

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                Civilinė byla Nr. 2A-259-516/2015

                                                                                        Teisminio proceso Nr. 3-58-3-00198-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija: 35.3.6.; 126.8.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

                                                                2015 m. vasario 10 d.

                                                                           Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kačinskienės ir Egidijos Tamošiūnienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Auslita“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-848-210/2014 pagal ieškovo Daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) savininkų bendrijos ieškinį atsakovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Auslita“ dėl skolos už komunalines paslaugas ir bendro turto išlaikymą priteisimo, ir prašomų priteisti sumų pripažinimo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Auslita“ administravimo išlaidomis.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Byloje kilo ginčas iš kokių lėšų – administravimo išlaidų ar bendrąja kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarka – turi būti tenkinamas reikalavimas dėl bankrutavusiai įmonei priklausančiam turtui išlaikyti ir išsaugoti skirtų mokesčių.

Ieškovas Daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) savininkų bendrija (toliau – ir Savininkų bendrija) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir BUAB) „Auslita“ 19 681,31 Lt skolą, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas, taip pat pripažinti priteistą sumą administravimo išlaidomis.

Ieškovas nurodė, kad atsakovas BUAB „Auslita“ po bankroto bylos iškėlimo teisme, nuo 2011 m. rugsėjo 26 d. iki 2014 m. kovo 31 d., kartu su Savininkų bendrija valdė nuosavybės teisėmis dalį gyvenamojo namo neparduotų butų, už kurių bendro naudojimo patalpų išlaikymą, administravimą bei komunalinius mokesčius moka ieškovas. Ieškovas taip pat nurodė, kad dalį pateiktų sąskaitų (išlaidų) už komunalines paslaugas atsakovas apmokėjo, tačiau liko skolingas dar 19 681,31 Lt. Nurodytą sumą atsakovas apmokėti atsisako, motyvuodamas tuo, kad ši suma nėra įtraukta į bedrovės administravimo išlaidas ir nėra patvirtinta kreditorių susirinkimo. Ieškovas pažymėjo, kad skola susidarė po bankroto bylos iškėlimo UAB „Auslita“, išlaikant ir administruojant bendrą turtą, todėl nėra pagrindo kreiptis į administratorių, kad būtų patvirtintas kreditorinis reikalavimas, kadangi šios išlaidos susidarė jau po bankroto bylos iškėlimo ir turi būti pripažįstamos bankrutuojančios bendrovės administravimo išlaidomis.

 

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

 

Šiaulių apygardos teismas 2014 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė iš atsakovo ieškovui 19 681,31 Lt skolos, 6 procentų dydžio metines palūkanas, 1270,50 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų bei pripažino priteistą 19 681,31 Lt sumą BUAB „Auslita“ administravimo išlaidomis.

Teismas nustatė, kad po bankroto bylos atsakovui iškėlimo, atsakovas nuosavybės teise valdė gyvenamąsias patalpas (butus) Nr. 7, Nr. 19, Nr. 20, Nr. 26, Nr. 31, Nr. 32, Nr. 37, Nr. 38, Nr. 44, Nr. 53 ir kitos (pagalbinės) paskirties patalpas pastate, esančiame (duomenys neskelbtini).

Teismas pažymėjo, kad tarp šalių nėra teisinio ginčo dėl skolos susidarymo sąlygų, aplinkybių, dydžio ir skolos prigimties, o iš esmės yra kilęs procesinio pobūdžio ginčas, kokia tvarka ieškovas galėtų ginti savo pažeistas teises ir ar ieškovo nurodomos išlaidos, skirtos bendrosioms gyvenamojo namo patalpoms išlaikyti ir administruoti, gali būti laikomos atsakovo administravimo išlaidomis. 

Teismas, įvertinęs susidariusios skolos teisinę prigimtį, konstatavo, kad skola, atsiradusi išlaikant ir administruojant bendro naudojimo patalpas, yra atsakovo turto administravimo išlaidos. Teismas pažymėjo, kad BUAB „Auslita“ priklausančio nekilnojamojo turto išlaikymas nėra atsakovo ūkinė komercinė veikla. Savininkų bendrijos prašomos atlyginti sumos nelaikytinos išlaidomis, skirtomis ūkinei komercinei veiklai vykdyti, kadangi jos nėra skirtos uždirbti bendrovei pelno. Tai išlaidos, skirtos turtui, kuris bankroto administratoriaus yra pardavinėjamas, išlaikyti.

Teismas taip pat pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ir ĮBĮ) nurodytas administravimo išlaidų sąrašas nėra baigtinis. Teismo nuomone, šioje byloje nagrinėjamos išlaidos iš esmės atitinka administravimo išlaidų teisinę prigimtį pagal jų paskirtį, nes yra ne kas kita, kaip išlaidos, būtinos bankroto procedūroms tinkamai atlikti (tinkamai ir realia kaina parduoti turtą, išsaugant jo vertę ir paskirtį).

Teismas taip pat nusprendė, kad atsakovas nepagrįstai atsisako apmokėti ieškovo prašomas sumas, motyvuodamas tuo, jog jos nėra patvirtintos kreditorių susirinkimo nutarimu. Teismo nuomone, teismų praktika ir ĮBĮ nuostatos leidžia daryti išvadą, kad kreditorių susirinkimas turi kompetenciją ir teises ne tik tvirtinti administravimo išlaidų sąmatą, bet gali ją keisti, numatyti administravimo išlaidų mokėjimo eilę, tvarką ir pan. Aplinkybė, kad administravimo išlaidų sąmatą tvirtina kreditorių susirinkimas, savaime dar nereiškia, jog iš šios sąmatos negali būti dengiamos kitos sąmatoje nenumatytos išlaidos (šiuo atveju ieškovo nurodomos). Jeigu tam tikros išlaidos pagal savo teisinę prigimtį skirtos bankroto procedūroms tinkamai įgyvendinti ir atlikti, kreditorių interesams bankroto procedūrų metu ginti, įmonės veiklai (išskyrus ūkinę komercinę veiklą) užtikrinti, tai tokios išlaidos turi būti dengiamos iš administravimo išlaidų sąmatos. 

 

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

 

Atsakovas BUAB „Auslita“ apeliaciniame skunde prašo Šiaulių apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

  1. Apeliantui nuosavybės teise nebepriklauso didžioji dalis ieškovo ir teismo nurodytų objektų. Dėl butų Nr. 7, Nr. 19, Nr. 20 ir Nr. 26 yra sudaryti preliminarūs pirkimo–pardavimo susitarimai su trečiaisiais asmenimis ir šiuo metu aktyviai vyksta pardavimo procesas. Apeliantui realizavus likusius butus, jis nebeturės jokių butų ar kitų patalpų pastate, esančiame (duomenys neskelbtini).
  2. Bendrovės kreditoriai nėra patvirtinę tokios administravimo išlaidų sąmatos, kurioje būtų nurodyta konkreti ir reikiama pinigų suma išlaikyti ir saugoti apeliantui priklausančius / priklausiusius objektus pastate. Taigi administratorius negali ir neturi lėšų sumokėti ieškovui priteistą sumą. Visas apeliantui priklausantis turtas yra įkeistas, o įkaito turėtojas taip pat nenumatęs piniginių lėšų įkeistam turtui išlaikyti ir saugoti. Sistemiškai aiškinant ĮBĮ nuostatas, apeliantas turi kreiptis dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo. Įtraukus jį į kreditorių sąrašą, ieškovas galėtų kelti klausimą kreditorių susirinkimuose dėl naujos sąmatos patvirtinimo.
  3. Priverstiniai išieškojimai iš bankrutavusios įmonės paneigia bankroto proceso esmę ir tikslus – padengti kiek įmanoma daugiau kreditorinių reikalavimų. Turėtų būti ieškomas abipusis šalių atsakomybės balansas, o ne formaliai priimami sprendimai, vadovaujantis ĮBĮ nuostatomis.

 

Ieškovas Savininkų bendrija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o Šiaulių apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

  1. Atsakovas apeliaciniame skunde neginčija, kad atsakovui priklausančio turto išlaikymas nėra ūkinė komercinė veikla, o išlaidos turtui išlaikyti pagal savo teisinę prigimtį yra administravimo išlaidos.
  2. Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijos įstatymas (toliau – ir DNSBĮ) nediferencijuoja butų savininkų pagal jų teisinį statusą ir neišskiria, iš kokių šaltinių turi būti vykdomos jų prievolės bendrijai. Atsakovas, turėdamas turtą pastate, neturi teisės po bankroto bylos iškėlimo paslaugas gauti nemokamai bei išvengti išlaidų, susijusių su jo turto priežiūra ir išlaikymu. Aplinkybė, kad kreditorių susirinkimas nenumatė išlaidų įmonės turto priežiūrai, nereiškia, jog ieškovas turi kreiptis dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo ir, tik tapęs kreditoriumi, kelti klausimą dėl naujos sąmatos. Įstatymas nedraudžia administratoriui pateikti kreditorių susirinkimui išlaidas patvirtinančius dokumentus ir inicijuoti sąmatos pakeitimą.
  3. Ieškovas kas mėnesį nuo 2011 m. gruodžio 31 d. iki 2014 m. kovo 31 d. teikė administratoriui sąskaitas, tačiau administratorius nesiėmė veiksmų, kad tokio pobūdžio išlaidos būtų įtrauktos į administravimo išlaidų sąmatą. Be to, įkaito turėtojas yra įpareigotas dalyvauti atlyginant bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidas, todėl realizavus turtą, administratorius privalo inicijuoti klausimo dėl turto išlaikymo išlaidų sumokėjimo iš įkaito turėtojui tenkančios sumos, sprendimą.

 

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

 

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nagrinėja pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą pagal BUAB „Auslita“ apeliaciniame skunde nustatytas ribas.

Apelianto įsitikinimu, ieškovo ieškinys netenkintinas, kadangi bankrutuojančios įmonės kreditoriai administravimo išlaidų sąmatoje nėra patvirtinę pinigų sumos BUAB „Auslita“ priklausantiems objektams išlaikyti bei saugoti, o ieškovas, norėdamas atgauti skolą, turi kreiptis dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo. Apeliantas taip pat pažymėjo, kad jam nebepriklauso didžioji dalis turto, už kurio priežiūrą apskaičiuota skola, o dėl likusio BUAB „Auslita“ nekilnojamojo turto pardavimo vyksta derybos.

 

Dėl skolos pagrįstumo

 

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje tarp šalių nėra teisinio ginčo dėl skolos susidarymo sąlygų, skolos prigimties. Apeliantas apeliaciniame skunde, be kita ko, pripažino, kad jis, būdamas Savininkų bendrijos nariu, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.83 ir 4.85 straipsnių nuostatas, privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui (statiniui) išlaikyti ir išsaugoti, įstatymo nustatyta tvarka mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. Tačiau atsakovas taip pat pažymėjo, kad jis nebėra didžiosios dalies ieškinyje išvardyto turto savininkas. Taigi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad bylose, kuriose bent viena iš šalių yra bankrutuojanti įmonė, teismas turi būti aktyvus, privalo įvertinti ar pagrįstai reikalavimas dėl visos skolos už konkretaus nekilnojamo turto išlaikymą ir komunalines paslaugas pareikštas tik BUAB „Auslita“.

Iš bylos medžiagos matyti, kad 19 681,31 Lt skola susidarė už laikotarpį nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2014 m. kovo 31 d.

Nekilnojamojo turto registro duomenimis, BUAB „Auslita“ skolos susidarymo laikotarpiu bei šiuo metu nuosavybės teise pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), priklauso butas Nr. 7 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); Nr. 20 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); Nr. 26 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei kitos paskirties patalpos Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini).

Savo ruožtu butas Nr. 19 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei kitos paskirties patalpos (sandėliukas) Nr. (duomenys neskelbtini) šiuo metu jau yra parduoti, tačiau nuosavybės teisė į juos trečiajam asmeniui perėjo tik 2014 m. liepos 4 d. (priėmimo perdavimo aktas), t. y. jau po šioje byloje reikalaujamos priteisti skolos susidarymo momento.

Nuosavybės teisė į butą Nr. 44 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) trečiajam asmeniui perėjo 2014 m. gegužės 19 d., taigi skolos susidarymo momentu BUAB „Auslita“ vis dar buvo minėto buto (Nr. 44) savininke.

Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų taip pat matyti, kad buto Nr. 31 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir kitos paskirties patalpos (sandėliuko) Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas pasikeitė dar 2014 m. kovo 7 d., tačiau ši aplinkybė registre buvo išviešinta tik 2014 m. liepos 7 d., todėl pirkimo–pardavimo sandorio šalių ji negali būti panaudota prieš Savininkų bendriją (CK 1.75 straipsnio 2 dalis, 6.393 straipsnio 3 dalis). Be to, remiantis į bylą pateiktu mokėjimo nurodymu už 2014 m. kovo mėnesį (46–48 b. l.), mokesčiai už butą Nr. 31 atsakovui BUAB ,,Auslita“ kovo mėnesį nebuvo apskaičiuoti ir įtraukti į mokėtiną sumą.

Nuosavybės teisė į butą Nr. 32 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir kitos paskirties patalpą (sandėliuką) Nr. (duomenys neskelbtini) perėjo trečiajam asmeniui nuo 2014 m. sausio 13 d., tačiau registre šis faktas išviešintas tik 2014 m. vasario 21 d. Pažymėtina ir tai, kad mokesčiai už šį butą atsakovui nebuvo apskaičiuoti nei už kovo, nei už vasario ir net sausio mėnesius (45–57 b. l.).

Buto Nr. 37 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei kitos paskirties patalpos Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas pasikeitė 2014 m. kovo 26 d. Minėta aplinkybė registre įregistruota tik 2014 m. gegužės 19 d., tačiau mokesčiai kovo mėnesį už šį butą nepriskaičiuoti (46–48 b. l.).

Už vasario ir kovo mėnesius (45–52 b. l.) nebuvo skaičiuojami mokesčiai ir už butą Nr. 38 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), dėl kurio pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo Nekilnojamojo turto registre buvo išviešinta  2014 m. sausio 28 d.

Butas Nr. 53 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei kitos paskirties patalpos Nr. (duomenys neskelbtini)  ir Nr. (duomenys neskelbtini) perėjo trečiojo asmens nuosavybėn 2014 m. kovo 6 d., tačiau mokesčiai už šį butą nebuvo skaičiuojami vasario ir kovo mėnesiais (45–52 b. l.).

Atsižvelgdama į pirmiau nustatytas faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija priėjo išvadą, kad 19 681,31 Lt skolos susidarymo laikotarpiu atsakovas BUAB „Auslita“ buvo visų pirmiau išvardytų gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų savininkas, taigi ieškovas pagrįstai reikalavimą dėl išlaidų nekilnojamajam turtui išlaikyti ir komunalinėms paslaugos apmokėti pareiškė būtent atsakovui, o apeliacinio skundo argumentai, jog dalis turto, už kurį prašoma priteisti įsiskolinimą, skolos susiformavimo laikotarpiu atsakovui nebepriklausė, nepasitvirtino.

 

Dėl skolos pripažinimo administravimo išlaidomis ir jos priteisimo iš bankrutuojančios įmonės

 

Bankroto administravimo išlaidas sudaro atlyginimas administratoriui, su darbo santykiais susijusios išmokos įmonės darbuotojams (įskaitant mokesčius, apskaičiuojamus nuo susijusių su darbo santykiais išmokų), kuriems būtina dalyvauti bankroto procese, išskyrus darbuotojus, dalyvaujančius ūkinėje komercinėje veikloje, išlaidos įmonės auditui, turto įvertinimo, pardavimo, atliekų, užteršto dirvožemio ir grunto sutvarkymo bei kitos kreditorių susirinkimo patvirtintos išlaidos. Prie bankroto administravimo išlaidų negali būti priskiriamos išlaidos, susijusios su ūkine komercine veikla, išskyrus iš ūkinės komercinės veiklos gaunamų pajamų administratoriui už vadovavimą ūkinei komercinei veiklai mokamą atlyginimo dalį (ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalis). Nurodytų išlaidų, kurios gali būti priskirtos prie administravimo išlaidų, sąrašas nėra baigtinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2013).

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal bendrą principą administravimo išlaidos turi turėti būtinumo požymį – tai yra tokios išlaidos, be kurių negali būti sėkmingai užbaigta bankroto procedūra, atliekamas administratoriaus darbas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-246/2013). Prievolėms, atsiradusioms po bankroto bylos iškėlimo ir susijusioms su bankroto procedūromis, įvykdyti būtinos bankrutuojančios įmonės išlaidos laikomos administravimo išlaidomis ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalies prasme (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 26 d. nutartį civilinėje Nr. 3K-3-301/2009). Prie tokių išlaidų įprastai teismų praktikoje priskiriamos administratoriui perduoto bankrutuojančios įmonės turto išlaikymo, priežiūros paslaugų išlaidos, nes akivaizdu, kad tokio pobūdžio išlaidos būtinos siekiant išsaugoti tinkamą turto būklę, taip savo ruožtu užtikrinant galimybę jį parduoti už gerą kainą ir kiek įmanoma daugiau patenkinti kreditorių reikalavimus.

Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau yra nurodęs, jog bankroto bylos iškėlimas nesuteikia pagrindo bankrutuojančiai įmonei jai nuosavybės teise priklausančių nekilnojamų turto objektų išlaikymo, saugojimo ir pan. paslaugas gauti nemokamai. Bankrutuojanti įmonė privalo atsiskaityti už suteiktas jos turto priežiūros paslaugas, t. y. turėdama šį turtą, ji neturi galimybės išvengti šių išlaidų, kurias kasacinis teismas pripažįsta būtinomis bankroto administravimo išlaidomis (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2013).

Nagrinėjamoje byloje atsakovas apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo išvados, kad BUAB „Auslita“ priklausančio nekilnojamojo turto išlaikymas / saugojimas nėra BUAB „Auslita“ ūkinė komercinė veikla, o yra išlaidos turtui, kuris bankroto administratoriaus pardavinėjamas, išlaikyti. Apeliantas taip pat neneigė teismo argumento, kad išlaidos įmonės turtui išlaikyti yra būtinos bankroto procedūroms tinkamai atlikti. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau nurodytą teisinį reguliavimą bei teismų praktiką nagrinėjamu klausimu, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovo patirtos išlaidos, kurias jis reikalauja priteisti iš atsakovo, laikytinos BUAB „Auslita“ administravimo išlaidomis.

Tačiau apelianto įsitikinimu, bankroto administratorius negali ieškovui išmokėti priteistos sumos, nesant kreditorių patvirtintoje sąmatoje numatytų konkrečių lėšų nekilnojamam turtui išlaikyti ir saugoti.

ĮBĮ 23 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad kreditorių susirinkimas turi teisę tvirtinti administravimo išlaidų sąmatą, ją keisti, nustatyti administravimo išlaidų mokėjimo eilę ir tvarką, taip pat tvirtinti įmonės turto pardavimo kainą ir įmonės bankroto proceso metu sudarytas metines finansines ataskaitas (balansą ir pelno (nuostolių) ataskaitą. Kreditorių susirinkimo teisė tvirtinti ir keisti administravimo išlaidų sąmatą bei disponavimo administravimo išlaidomis tvarką yra įtvirtinta ir ĮBĮ 36 straipsnio 2 dalyje. Kaip matyti iš šių normų turinio, administravimo išlaidų sąmatos patvirtinimas nėra visais atvejais galutinis, kadangi kreditoriams, atsižvelgiant į esamus objektyvius naujai paaiškėjusius duomenis, numatyta teisė pakeisti sąmatą. 

Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje taip pat pažymima, kad kreditorių susirinkimas turi teisę dėl atsiradusių naujų aplinkybių (papildomų išlaidų) pildyti šią sąmatą, nustatytos išlaidos, esant objektyvioms priežastims, gali būti didinamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2013).

Taigi bankroto administratorius, gavęs duomenų apie objektyviai būtinas administravimo išlaidas, turi įtraukti jas į administravimo išlaidų sąmatą ir inicijuoti administravimo išlaidų sąmatos pakeitimą, pateikdamas ją tvirtinti kreditorių susirinkimui, o jau kreditorių susirinkimui nepagrįstai atsisakius keisti sąmatą ir įtraukti bankroto procedūroms vykdyti būtinas išlaidas – ginčyti tokį kreditorių susirinkimo nutarimą.

Atsižvelgdama į tai kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentą, kad jis negali sumokėti skolos ieškovui ir pastarasis privalo kreiptis dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo.

Teisėjų kolegija taip pat pripažįsta nepagrįstais atsakovo teiginius, kad prašomų priteisti išlaidų išieškojimas pažeidžia bankroto tikslus, be kita ko ir tikslą patenkinti kiek įmanoma daugiau kreditorių reikalavimų. Visų pirma, minėtos išlaidos buvo skirtos būtent tam turtui išlaikyti, kurį pardavus bus / buvo tenkinami kreditorių reikalavimai (taigi šio turto geros būklės užtikrinimas atitinka ir pačių kreditorių interesus). Be to, pats savaime tikslas maksimaliai patenkinti kreditorių reikalavimus nepaneigia įmonės pareigos mokėti komunalinius mokesčius ir kitas rinkliavas, būtinas turtui išlaikyti, nes bankrutuojančios įmonės kreditorių interesai negali būti priešpastatyti sąžiningų trečiųjų asmenų interesams, t. y. kiti asmenys neprivalo nemokamai teikti paslaugas bankrutuojančiai įmonei ar patirti kitokių nuostolių.

 

Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Ieškovas pateikė jo atstovo išrašytą PVM sąskaitą faktūrą bendrai 816,75 Lt (236,55 Eur) sumai ir 2014 m. rugsėjo 23 d. mokėjimo nurodymą (178–180 b. l.), patvirtinantį minėtos sumos pervedimą advokatų profesinei bendrijai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 98 straipsnių nuostatomis, taip pat atsižvelgusi į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) 8.11 punkte nustatytą 1,5 minimalios mėnesinės algos maksimalų užmokesčio už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą dydį, konstatuoja, kad ieškovui iš atsakovo priteistina 236,55 Eur suma advokato teisinės pagalbos išlaidų, šias išlaidas apmokant iš BUAB „Auslita“ administruoti skirtų lėšų.

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

 

n u t a r i a:

 

Šiaulių apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Auslita“ (į. k. 210675770) ieškovui Daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) savininkų bendrijai (į. k. 302686914) 236,55 Eur (du šimtus trisdešimt šešis eurus 55 ct) bylinėjimosi išlaidų, šias išlaidas apmokant iš bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Auslita“ administruoti skirtų lėšų.

 

Teisėjos                                                                                                                              Rasa Gudžiūnienė

Dalia Kačinskienė

Egidija Tamošiūnienė


Paminėta tekste:
  • CPK
  • CPK 320 str. Bylos nagrinėjimo ribos
  • CK
  • CK1 1.75 str. Teisinė sandorių registracija
  • 3K-3-518/2013
  • 3K-3-246/2013
  • 3K-3-301/2009