Civilinės bylos numeris 2A-311-262/2016

Teisminio proceso numeris 2-50-3-01772-2011-1

(S)

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.27; 3.3.1.21

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 5 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Eglės Surgailienės ir Andriaus Veriko, kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Albe Logistik“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 8 d. sprendimo ir 2015 m. balandžio 27 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Albe Logistik“ ieškinį atsakovui UAB „Astilbė“ dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys Sparkassen Direkt Versicherung AG, UADB „Ergo Lietuva“,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas uždaroji akcinė bendrovė „Albe Logistik“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Astilbė“ 14699,43 Lt žalai atlyginti, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad tarp ieškovo ir atsakovo 2011 m. rugpjūčio 3 d. buvo sudaryta krovinio vežimo sutartis Nr. 000371, kuria atsakovas įsipareigojo pervežti krovinį – tris lengvuosius Mercedes Benz automobilius maršrutu Lietuva – Vokietija, o ieškovas įsipareigojo sumokėti atsakovui 750,00 EUR ir PVM užmokestį už krovinio pervežimą. Atsakovui 2011 m. rugpjūčio 4 d. buvo perduotas krovinys, užpildytas CMR važtaraštis Nr. 2011/08.01. Atsakovo vairuotojas pats pasikrovė krovinį, ką patvirtina prie ieškinio pridedamos foto nuotraukos, kuriose užfiksuotas krovinio pakrovimo procesas. Atsakovo vairuotojas, priimdamas krovinį vežimui, nenurodė jokių pastabų dėl krovinio būklės. Atsakovui pristačius krovinį gavėjui į Vokietiją, krovinio gavėjas pastebėjo, kad dalis pristatyto krovinio yra apgadinta, t. y. apgadintas automobilis Mercedes Benz, identifikacinis Nr. WDB2112201A870721. Atsakovas pateikė krovinio gavėjui CMR važtaraščio egzempliorių, kuriame jau po krovinio pervežimo, apgadinęs vežamą krovinį, atliko įrašą, nurodydamas „Automobiliai buvo priimti be tinkamos apžiūros, nenauji“. Krovinio gavėjas krovinio siuntėjui skirtame CMR važtaraščio egzemplioriuje nurodė, kad dalis krovinio yra apgadinta, bet priėmė pristatytą krovinį. CMR konvencijos 17 str. 1 d. numato vežėjo atsakomybę tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar jo sugadinimą nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti, ir iki jo perdavimo momento, o 25 str. 1 d. numato, kad krovinio sugadinimo atveju vežėjas turi sumokėti sumą, lygią krovinio nuvertėjimo sumai. Atsakovui perdavus gavėjui apgadintą krovinį, iškilo būtinybė nustatyti kroviniui padarytą žalą. Krovinio savininkas Albe Logistik ind Trade GmbH kreipėsi į nepriklausomą ekspertą žalos įvertinimo tikslu. Vokietijos bendrovės Schmitz Sachverstandige nepriklausomas ekspertas M. S. atliko apgadinto krovinio vertinimą ir pateikė 2011-08-16 ekspertizės aktą Nr. MS 0330811, kuriame nurodė, kad dėl apgadinimo automobilio vertė sumažėjo 450,00 EUR suma, o automobilio atstatymo kaštai be PVM sudaro 4089,15 EUR. Už šios ekspertizės atlikimą ekspertui sumokėta 744,46 EUR atlyginimas. Apgadinto automobilio savininkas yra Albe Logistik und Trade GmbH, ką patvirtina transporto priemonės registravimo liudijimas, todėl ji turi teisę reikalauti iš vežėjo žalos, padarytos krovinio sugadinimu, atlyginimo. Albe Logistik und Trade GmbH su ieškovu 2011 m. lapkričio 3 d. sudaryta reikalavimo perleidimo sutartimi perleido ieškovui turimą reikalavimo teisę į žalos atlyginimą, kuri buvo patirta dėl krovinio apgadinimo. Ieškovas 2011 m. lapkričio 3 d. sumokėjo krovinio savininkui 5559,61 EUR, tuo atlygindamas patirtą žalą ir įgijo teisę reikalauti iš atsakovo 5164,75 EUR žalos atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas pagal 2011 m. lapkričio 3 d. reikalavimo perleidimo sutartį įgijo 5164,75 EUR piniginį reikalavimą į atsakovą, o atsakovas turėjo 3133,42 EUR piniginį reikalavimą į ieškovą, t. y. ieškovas ir atsakovas turėjo priešpriešinius vienarūšius reikalavimus, šių prievolių įvykdymo terminai buvo suėję, ieškovas 2011 m. lapkričio 14 d. pareiškimu įskaitė aukščiau paminėtus ieškovo ir atsakovo priešpriešinius vienarūšius reikalavimus. Po šio įskaitymo atsakovas liko skolingas ieškovui 14699,43 Lt, o ieškovo visos prievolės atsakovui pasibaigė. Ieškovo pareiškimas apie įskaitymą atsakovui išsiųstas registruotu paštu.

Atsakovas ieškinio nepripažino. Nurodė, kad atsakovo vairuotojui 2011 m. rugpjūčio 4 d. atvykus į pasikrovimo vietą, atsakovo vairuotojui buvo liepta iš pradžių pasirašyti CMR važtaraštį ir tik po to krauti automobilius į autovežį, todėl jis neturėjo galimybės įrašyti pastabų į siuntėjo važtaraščio egzempliorių. Dėl šios priežasties vairuotojui beliko pastabas „Automobiliai buvo priimti be tinkamos apžiūros, nenauji“ įrašyti į gavėjo ir vežėjo CMR važtaraščio egzempliorių. Šią aplinkybę atsakovas grindžia tuo, kad vairuotojui pateiktas CMR važtaraštis buvo iš anksto paruoštas ieškovo, t. y. užpildytas kompiuteriu. Tai, kad vairuotojas buvo skubinamas pasirašyti CMR važtaraštį ir jam nebuvo sudarytos sąlygos įrašyti pastabų siuntėjo egzemplioriuje, patvirtina būtinos informacijos, kurią pagal CMR konvencijos 6 str. 1 d. būtina įrašyti, trūkumas važtaraštyje. Atsakovas laiko, kad dėl šios priežasties ieškovo teiginys, kad atsakovas priėmė vežti tinkamos būklės krovinį, turėtų būti pripažintas nepagrįstu. Atsakovas taip pat teigia, jog įrašą CMR važtaraštyje apie krovinio apgadinimą įrašė ne krovinio gavėjas, o nežinomas asmuo; įrašas netikslus ir neaiškus, nes nenurodytas apgadinto automobilio modelis ar numeris. Atsakovas laiko, kad krovinio gavėjas, įrašydamas pastabas į CMR važtaraštį, negali apsiriboti tik nurodydamas atskirus defektus, bet taip pat turi aprašyti tai, kokiu būdu jis aptiko defektus, bei motyvuoti savo pastabas. Atsakovas taip pat laiko, kad ieškovas neįrodė automobilio apgadinimo priežasčių. Eksperto išvadoje nurodyta, kad transporto priemonė patyrė vidutinio sunkumo smūgį į automobilio galinę dalį, tačiau nenurodyta, kuriuo metu, t. y. pakraunant, iškraunant ar vežant. Taip pat nėra nurodyta, kas sąlygojo minimą smūgį. Kadangi automobiliai buvo nenauji, atsakovas laiko, kad tai leidžia daryti prielaidą, jog jie jau buvo su tam tikrais trūkumais prieš perduodant krovinį atsakovui. Kaip matyti iš nuotraukų, apgadintas automobilis į atsakovo autovežį buvo pakrautas paskutinis. Jeigu jis būtų atsitrenkęs į kitą gabenamą automobilį, tai būtų likusi žymė ir ant kito automobilio, ko nebuvo nustatyta. Nei vairuotojo vairavimo ypatumai, nei kelio būklė, negalėjo sukelti ar įtakoti ieškovo nurodytų apgadinimų. Ieškovas nėra įrodęs nei priežastinio ryšio tarp tariamo krovinio pervežimo sutarties pažeidimo ir patirtų nuostolių, nei realių nuostolių. Atsakovas taip pat laiko, jog jis turi būti atleistas nuo atsakomybės už krovinio apgadinimą pagal CMR konvencijos 17 str. 4 d. (a) punktą, nes krovinio apgadinimą galėjo sąlygoti tik jo vežimas atvira be tento transporto priemone, kas buvo suderinta su kita sandorio šalimi, t. y. ieškovu. Atsakovas be kita ko laiko, kad ieškovo pateikiamas krovinio nuvertėjimo sumos apskaičiavimo metodas prieštarauja CMR konvencijos 25 str. 1 d.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 8 d. sprendimu ieškinys buvo atmestas; iš ieškovo atsakovui priteista 797 EUR bylinėjimosi išlaidų; iš atsakovo trečiajam asmeniui Direct Versicherung AG priteista 611,58 EUR bylinėjimosi išlaidų; iš atsakovo valstybei priteista 30,72 EUR procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

Teismas nurodė, kad CMR konvencijos 25 str. numato, kad krovinio sugadinimo atveju vežėjas privalo kompensuoti krovinio vertės sumažėjimo sumą ir su krovinio vertės sumažėjimu susijusias kitas išmokas; krovinio vertės sumažėjimo apskaičiavimo tvarką reglamentuoja CMR konvencijos 23 str. 1 p., 2 p., 4 p. Pagal minėtas CMR konvencijos nuostatas kompensacijos suma apskaičiuojama pagal krovinio vertę toje vietoje ir tuo laiku, kai jis buvo priimtas vežti. Taigi apgadinto automobilio atkūrimo kaštai pagal CMR konvencijos nuostatas neįskaičiuotini į krovinio vertės sumažėjimo sumą. Pagal CMR konvencijos reglamentuotą krovinio nuvertėjimo sumos apskaičiavimo tvarką apgadinto automobilio nuvertėjimo suma nustatoma iš automobilio kainos toje vietoje ir tuo laiku, kai jis buvo priimtas vežti, atimant apgadinto automobilio likutinę vertę jo pristatymo vietoje. Individualios įmonės „A. P. firma“ atliktos transporto priemonės vertės tyrimo teismo ekspertizės aktas patirtina, jog automobilio Mercedes Benz E280 T CDI, identifikacinis Nr. WDB2112201A870751, rinkos vertė priėmimo vežti metu ir priėmimo vežti vietoje, t. y. 2011 m. rugpjūčio 4 d. Lietuvos Respublikoje yra 12 800 EUR. Ieškovo pateiktame Vokietijos bendrovės Schmitz Sachverstandige nepriklausomo eksperto M. S. 2012 m. rugsėjo 27 d. priede prie 2011 m. rugpjūčio 16 d. ekspertizės akto Nr. MS 0330811 nurodyta, kad minėto automobilio likutinė vertė jo pristatymo vietoje pristatymo metu, t. y. Vokietijoje sudaro 13 500 EUR. Kitų įrodymų apie apgadintos transporto priemonės vertę jos priėmimo vežti metu priėmimo vežti vietoje, taip pat apie jos likutinę vertę pristatymo metu pristatymo gavėjui vietoje byloje nėra pateikta. Iš minėtų įrodymų matyti, jog apgadinto automobilio likutinė vertė jo pristatymo metu ir pristatymo vietoje viršija automobilio rinkos vertę, buvusią jo perdavimo vežti metu perdavimo vežti vietoje. Taigi ieškovas neįrodė automobilio nuvertėjimo dėl apgadinimo, ieškovo reikalaujama kompensacijos suma yra nepagrįsta.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 27 d. papildomu sprendimu iš ieškovo valstybei priteista 260,66 EUR bylinėjimosi išlaidų, kurios turi būti sumokėtos į Vilniaus miesto apylinkės teismo specialiąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 8 d. sprendimą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 27 d. papildomą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad krovinio pervežimo metu buvo apgadintas krovinys (automobilis) (buvo sulankstytos ir subraižytos šio automobilio durys, galinis bagažinės dangtis ir kt.), nustatęs, kad dėl automobilio apgadinimo padarytą žalą privalo atlyginti atsakovas, padarė visiškai nepagrįstą išvadą, kad dėl šių teismo nustatytų automobilio apgadinimų nebuvo patirti jokie nuostoliai (žala). Nes teismo teigimu, 2011-08-04 perduodant atsakovui pervežimui neapgadintą automobilį Lietuvoje, jo vertė buvo 12 800 eurų, o 2011-08-08 atsakovui pristačius jau apgadintą automobilį krovinio gavėjui, apgadinto automobilio vertė Vokietijoje buvo 13 500 eurų. Remiantis šia teismo logika, galima daryti išvadą, kad atsakovui apgadinus krovinį padarytų apgadinimų krovinio vertė tik pakilo, nes Lietuvoje sveiko automobilio vertė buvo 12 800 eurų, o jį pristačius ir perduodant krovimo gavėjui, jau apgadinto automobilio vertė buvo 13 500 eurų (sveiko 21 500 eurų). Teismo taikytas automobilio nuvertėjimo metodas yra ydingas dėl to, kad Lietuvoje ir Vokietijoje automobilių kaina skiriasi. Tokia situacija yra susidariusi dėl to, kad didžioji dalis Lietuvoje parduodamų automobilių yra daužti ir suremontuoti, dėl to šių parduodamų automobilių kainą Lietuvoje ženkliai skiriasi nuo analogiškų automobilių kainos Vokietijoje.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodė, kad atsižvelgiant į aukštesnės instancijos teismų suformuotą praktiką, pirmos instancijos teismas tinkamai taikė tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas ir pagrįstai sprendė, kad teismo paskirtam ekspertui nustačius, kad ginčo automobilis jo priėmimo vežti metu kainavo 12 800,00 EUR, o Ieškovui įrodinėjus, kad automobilio likutinė vertėjo pristatymo krovinio gavėjui metu buvo 13 500,00 EUR, ieškovas neįrodė krovinio (automobilio) nuvertėjimo dėl apgadinimo ir pagrįstai atmetė ieškovo ieškinį.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

CPK 320 str. 1 d. nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą privalo patikrinti ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išsiaiškino visas aktualaus klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir ar teisingai taikė tuo metu galiojusius teisės aktus.

Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis c.b. 3K-3-52/2011 ir kt.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007-10-24 nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 4, 165 straipsnių (2002-02-28 redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pažymėjo, kad užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose.

Taigi, nagrinėjant šią bylą, yra būtina laikytis Vilniaus apygardos teismo sukurtų precedentų panašaus pobūdžio bylose. Šioje byloje šalys iš esmės sutinka, kad žalos dydis turėjo būti nustatomas pagal CMR konvencijoje nustatytas taisykles. Pagal CMR konvencijos 25 str. l d. krovimo sugadinimo atveju vežėjas turi sumokėti sumą, lygią krovinio nuvertėjimo sumai, o krovinio nuvertėjimas apskaičiuojamas iš krovinio vertės toje vietoje ir tuo laiku, kai jis buvo priimtas vežti (CMR konvencijos 23 str. l d.) atimant sugadinto krovinio likutinę vertę, t. y., tiek kiek rinkoje kainuoja toks apgadintas krovinys; gauta suma yra krovinio nuvertėjimas. CMR konvencijos 25 str. 2 d. b punktas numato, kad kompensacija negali būti didesnė kaip suma, kurią reikėtų sumokėti praradus sugadintą krovinio dalį, jeigu dėl sugadinimo nuvertinama tik dalis krovinio.

Vilniaus apygardos teismas nagrinėdamas panašaus pobūdžio bylas (žalos, padarytos kroviniui, atlyginimas taikant CMR konvencijos nuostatas) yra ne kartą nurodęs, kad pagal ieškovo pateiktus žalos protokolus buvo apskaičiuota, kiek kainuotų atkurti apgadintus automobilius į pirminę padėtį buvusią iki apgadinimo, tačiau atkūrimo kaštų apskaičiavimas negali būti vertinamas, kaip krovinio nuvertėjimas CMR prasme. Žalos protokoluose nėra nustatyta krovinio vertė toje vietoje ir tuo laiku kai jie buvo priimti vežti (CMR konvencijos 23 str. l d.). (Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimas c.b. Nr. 2A-801-340/2011, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis c.b. 2A-650-345/2013).

Taigi, pagal esamą teisinį reglamentavimą ir nusistovėjusią Vilniaus apygardos teismo praktiką, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog jokia kompensacija ieškovui nepriklauso. Priešingu atveju (tenkinus ieškinį), ieškovas pakliūtų į akivaizdžiai geresnę situaciją nei atsakovas, nes ieškovas rinkos kainomis pardavęs automobilį Vokietijoje, ne tik už jį būtų gavęs gerokai didesnę sumą nei Lietuvoje, tačiau dar ir papildomai lėšų iš atsakovo. Taigi, šiuo atveju nepagrįstai nukentėtų atsakovo interesai.

Dėl išvardintų priežasčių apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė CMR konvencijos, CK ir kitų teisės aktų nuostatas bei teismų praktiką, susijusią su žalos kroviniui kompensavimu, todėl šalių ginčą išnagrinėjo teisingai ir tenkinti apeliacinio skundo bei naikinti skundžiamo sprendimo nėra jokio pagrindo.

Atmetus ieškovo apeliacinį skundo dalį dėl 2015 m. balandžio 8 d. sprendimo, nėra pagrindo tenkinti ir jo dalies dėl 2015 m. balandžio 27 d. papildomo sprendimo, nes konstatavus, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinį, yra pagrindas konstatuoti ir tai, kad bylinėjimosi išlaidos buvo pagrįstai priteistos iš ieškovo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 8 d. sprendimą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 27 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus.

Teisėjai                                                        Ona Gasiulytė                                                                                   

Eglė Surgailienė

Andrius Verikas