Pranešėjas Boleslovas Kalainis                                          Baudžiamoji byla Nr.1A-906-316/2013

Teisėja Laima Borkovskienė              Teisminio proceso Nr. 1-67-1-00100-2013-2

                                    Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

              1.1.9.6.; 2.4.7.

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 6 d.

Šiauliai

              Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Boleslovo Kalainio, teisėjų Nijolės Matuzevičienės, Virginijos Žindulienės,

sekretoriaujant Sonatai Paplauskienei,

dalyvaujant prokurorui Gintarui Girgždžiui,

nuteistojo gynėjui advokatui Ramūnui Dobrovolskiui,

nuteistajam G. Ž.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. Ž. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 25 d. nuosprendžio, kuriuo G. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos BK 22 str. 1 d. 178 str. 2 d. laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams; pagal Lietuvos BK 187 str. 1 d. laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis Lietuvos BK 63 str. 5 d. bausmės subendrintos apėmimo būdu ir nustatyta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Į paskirtą bausmę įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikas. Vadovaujantis Lietuvos BK 75 str. laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Teismas nusprendė konfiskuoti automobilį „Land Rover“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini)), registruotą L. R., a. k. (duomenys neskelbtini), vardu.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas T. R., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis neapskųstas.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

T. R. ir G. Ž. nuteisti už tai, kad 2013 m. kovo 19 d.,  apie 13.30 val., (duomenys neskelbtini),  veikdami grupėje,  sulaužydami  duris, įsibrovė į A. L. priklausantį gyvenamąjį namą  ir pagrobė A. L. priklausantį turtą 150 eurų, 517.92 Lt vertės, ir pasikėsino pagrobti televizorių „Samsung“,  1000 Lt vertės, medžiaginį krepšį „Travelita“,  50 Lt vertės, moterišką laikrodį „Anex“, 300 Lt vertės, akinių dėklą su akiniais, bendros 90 Lt vertės, mobiliojo ryšio telefoną „Nokia2330C-2“, 50 Lt vertės, 10 eurų, bendros 34.5 Lt vertės, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių nepriklausančių nuo jų valios, kadangi į namus grįžo  nukentėjusioji A. L..

Be to, kaltinamieji T. R. ir G. Ž., 2013 m. kovo 19 d., apie 13.30 val., (duomenys neskelbtini),  veikdami grupėje, įsibraudami į gyvenamojo namo, priklausančio A. L., patalpas tyčia sugadino svetimą turtą, t. y.  sugadino A. L. priklausančias gyvenamojo namo 1500 Lt vertės lauko duris, tuo padarydami A. L. 1500 Lt turtinę žalą.

              Apeliaciniu skundu nuteistasis G. Ž. prašo Kelmės rajono apylinkės teismo 2013-06-25 nuosprendžio dalį dėl automobilio „Land Rover“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini)), konfiskavimo pakeisti ir turto konfiskavimo automobiliui „Land Rover“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), netaikyti.

Skunde apeliantas nurodo, kad baudžiamojoje byloje nustatyta, jog automobilis „Land Rover“ yra registruotas nuteistojo G. Ž. žmonos L. R. vardu, tačiau automobilis priklauso lizingo bendrovei (de jure), kadangi už įgyjamą transporto priemonę L. R. periodiškai iki šios dienos moka lizingo įmokas. Paskola dėl automobilio įgijimo yra paimta žmonos L. R. vardu ir būtent ji moka lizingo bendrovei įmokas iš jos gaunamų asmeninių lėšų. Iš to, nuteistojo nuomone, kyla, kad byloje nėra duomenų, jog automobilis „Land Rover“ yra asmeninis L. R. turtas, o G. Ž. nėra asmuo, mokantis lizingo įmokas bendrovei, todėl jis negali būti pripažintas automobilio savininku. Nuteistasis nurodo, kad byloje nėra duomenų, jog lizingo bendrovė ar L. R. būtų davusi sutikimą nuteistajam G. Ž. automobilį „Land Rover“ naudoti kaip priemonę nusikalstamai veikai daryti bei apie tai apskritai būtų žinoję ar būtų galėję žinoti. Akivaizdu, jog konfiskavus juridiniam asmeniui priklausantį turtą dėl fizinio asmens padarytos nusikalstamos veikos su jam nepriklausančia transporto priemone, nukentėtų tiek savininko de jure – juridinio asmens, tiek savininko de facto – L. R. interesai, kadangi mokant periodines įmokas lizingo bendrovei už įgyjamą transporto priemonę yra vykdoma pasirašyta lizingo sutartis ir taip siekiama nuosavybės teise įgyti kilnojamąjį turtą, tačiau pripažinus konfiskavimą teisėtu bei pagrįstu nutrūktų sutartiniai santykiai tarp L. R. bei lizingo bendrovės ir nuteistojo žmona patirtų turtinę žalą dėl jau sumokėtų asmeninių lėšų už įgyjamą transporto priemonę.

Taip pat skunde nesutinkama su aplinkybe, jog automobilis „Land Rover“ yra nusikalstamos veikos padarymo priemonė, nes akivaizdu, jog ir be automobilio galbūt pavogti daiktai būtų pasisavinti ar pergabenti į kitą vietą.

Apelianto nuomone, teismo netinkamai nustatytos aplinkybės dėl automobilio priklausomybės sudarė sąlygas netinkamai išspręsti klausimą dėl turto konfiskavimo. Nurodo, kad teismas nevertino ir nepasisakė dėl nuteistojo G. Ž. nurodytos aplinkybės, jog automobilis yra įgyjamas lizingo būdu, paėmus paskolą, ir todėl priklauso trečiajam asmeniui, kuris nėra susijęs su nuteistojo padarytomis nusikalstamomis veikomis. Iš to išplaukia, jog teismas neatsižvelgė į kitų (trečiųjų) asmenų kaltės ar rūpestingumo laipsnį, sąryšį tarp jo elgesio (padėties) ir padarytos nusikalstamos veikos, neanalizavo juridinio asmens psichinio santykio su turto panaudojimu darant nusikalstamą veiką ir todėl neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą dėl automobilio konfiskavimo priėmė formaliai, kruopščiai neįvertinęs šiuo aspektu svarbių faktinių aplinkybių. Be to, nuteistojo manymu, teismo nurodomos aplinkybės dėl žalos, atsiradusios dėl bendraturčio neteisėtų veiksmų sumažėjus bendrajai jungtinei nuosavybei, atlyginimo šiuo atveju nurodomos taip pat nepagrįstai, kadangi teismo konstatuota, jog byloje nėra duomenų, kad automobilis yra asmeninis L. R. turtas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas adv. R. Dobrovolskis prašė apeliacinį skundą tenkinti, gynėjas atkreipė dėmesį į tai, kad nei ikiteisminio tyrimo, nei nagrinėjimo teisme metu nebuvo aiškintasi, kaip nuteistieji planavo daiktus gabenti iš vagystės vietos. Prokuroras G. Girgždis prašė apeliacinį skundą atmesti, prokuroro nuomone, vienas iš automobilio bendrasavininkių naudojo automobilį nusikalstamai veikai daryti, tai jam žymiai palengvino nusikalstamos veikos padarymą tiek atvykstant į įvykio vietą, tiek ir paruoštiems pagrobti daiktams išvežti, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai taikė LR BK 72 str.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų, pagrįstai G. Ž. pripažino kaltu ir nuteisė pagal jam inkriminuotas nusikalstamas veikas bei visiškai pagrįstai, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BK 72 str. nuostatomis, konfiskavo L. R. vardu registruotą automobilį „Land Rover“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).

Turto konfiskavimas yra turtinės bei prevencinės paskirties baudžiamojo poveikio priemonė, įgyvendinanti idėją, kad svarbu ne tik nubausti kaltininką paskyrus jam bausmę, bet ir padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą, taip pat išimti iš apyvartos turtą, kuris naudojamas nusikalstamoms veikoms daryti. Pažymėtina, kad turto konfiskavimo taikymo pagrindas – konfiskuotino turto buvimas pas kaltininką ar kitus BK 72 straipsnio 4 dalyje nurodytus asmenis. Pagal baudžiamąjį įstatymą turto konfiskavimo taikymas nepriklauso nuo teismo nuožiūros, todėl jis privalomai skiriamas nustačius, kad turtas atitinka BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodytus konfiskuotino turto požymius ir yra kitos BK 72 straipsnyje nurodytos jo taikymo sąlygos.

Pagrindinis apeliacinio skundo argumentas dėl nepagrįstai paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės, automobilio konfiskavimo, yra tai, kad, nuteistojo nuomone, jo žmona L. R. nėra transporto priemonės savininkė, nes automobilis priklauso lizingo bendrovei, todėl, nesant duomenų, kad lizingo bendrovė būtų davusi sutikimą naudoti automobilį nusikalstamai veikai daryti bei apie tai apskritai būtų žinoję ar būtų galėję žinoti, šis negalėjo būti konfiskuotas. Kaip šios aplinkybės įrodymai pateikti vartojimo kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) bei UAB „G F“ 2013-07-01 pažyma (II t., 114, 115 b. l.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų nuomone, apeliantas neteisingai sutartinius santykius, susiklosčiusius tarp jo žmonos ir UAB „G F“, traktuoja kaip lizingą, nes 2011 m. spalio 3 d. tarp minėtų šalių bei UAB „E“ buvo sudarytas vartojimo kredito sutarties sandoris, kuriuo L. R. ir UAB „E“ sandoryje nurodytomis sąlygomis sudarė automobilio pirkimo sutartį ir jai atsirado pareiga sumokėti pagal šią sutartį (sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) I.A skyriaus 1 punktas), šiuo sandoriu L. R. davė nurodymą UAB „G F“ sumokėti jos skolą pardavėjui UAB „E“ tam, kad jai būtų suteiktas kreditas mokėjimo išdėstymo būdu (I.A skyriaus 3 punktas). Vartojimo kreditavimo sutartiniai teisiniai santykiai skiriasi nuo lizingo sutartinių teisinių santykių tuo, kad pagal lizingo (finansinės nuomos) sutartį viena šalis (lizingo davėjas) įsipareigoja įgyti nuosavybės teise iš trečiojo asmens kitos šalies (lizingo gavėjo) nurodytą daiktą ir perduoti jį lizingo gavėjui valdyti ir naudoti verslo tikslais už užmokestį su sąlyga, kad sumokėjus visą lizingo sutartyje numatytą kainą daiktas pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise, o vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu kredito gavėjo išsirinktam daiktui įsigyti. Daikto nuosavybės teisę vartojimo kredito sutarties atveju įgyja ne kredito davėjas, o kredito gavėjas, šią teismo išvadą patvirtina ir bylos medžiagoje esantis automobilio „Land Rover“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), registracijos liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame transporto priemonės savininke nurodyta L. R., a. k. (duomenys neskelbtini) (I t., 28 b. l.). Todėl apeliacinės instancijos teismas atmeta skundo argumentus dėl transporto priemonės „Land Rover“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės priklausymo lizingo bendrovei UAB „G F“ bei šio juridinio asmens interesų galimą pažeidimą konfiskavus šį automobilį kaip nepagrįstus.

Transporto priemonės savininkė L. R. yra nuteistojo G. Ž. žmona (I t., 111 b. l.) todėl, nesant byloje kitokių duomenų, šis automobilis jungtinės nuosavybės teise priklauso abiems sutuoktiniams. Kelmės rajono apylinkės teismas, konstatavęs, kad automobilis „Land Rover“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), jungtinės nuosavybės teise priklauso G. Ž. ir jo sutuoktinei L. R., padarė išvadą, kad sprendžiant klausimą dėl automobilio konfiskavimo neturi reikšmės aplinkybė, ar L. R. žinojo ar galėjo žinoti, kad automobilis bus panaudotas darant nusikalstamą veiką. Kolegija pritaria tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai. Pagal teismų praktiką, jeigu darydamas nusikalstamą veiką kaltininkas kaip įrankį ar priemonę panaudojo turtą, kuris bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso ir kitam asmeniui, toks bendraturtis nelaikytinas „kitu asmeniu“ pagal BK 72 straipsnio 4 dalies 1 punktą, todėl sprendžiant klausimą dėl turto konfiskavimo neturi reikšmės ta aplinkybė, ar jis suteikė turtą arba turėjo ir galėjo žinoti, kad toks turtas bus panaudotas darant nusikalstamą veiką. Žalos, atsiradusios dėl bendraturčio neteisėtų veiksmų sumažėjus bendrajai jungtinei nuosavybei, atlyginimo klausimas gali būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka.

Kiti nuteistojo skunde nurodyti teiginiai, kad jog automobilis „Land Rover“ nėra nusikalstamos veikos padarymo priemonė, nes akivaizdu, jog ir be automobilio galbūt pavogti daiktai būtų pasisavinti ar pergabenti į kitą vietą, taip pat atmestini. Turtas gali būti pripažįstamas nusikalstamos veikos priemone ir tada, kai jis nėra tiesiogiai pritaikytas nusikalstamai veikai daryti, tačiau nustatoma, kad nusikalstamos veikos padarymas nenaudojant šio turto būtų labai apsunkintas. Siekiant nustatyti, ar turtas gali būti pripažįstamas nusikalstamos veikos priemone, teismų praktikoje pagrįstai išnagrinėjamos visos reikšmingos turto panaudojimo šios veikos darymo procese aplinkybės, pvz., įvertinamas gabenamo dalyko kiekis, atstumas iki nusikaltimo padarymo vietos. Turto konfiskavimo kaip baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo baudžiamasis įstatymas nesieja su nusikalstamos veikos baigtumu ar tiesioginės arba netiesioginės naudos gavimu – visiškai pakanka nustatyti, kad konfiskuojamas turtas buvo panaudotas nusikalstamai veikai vykdyti (kaip įrankis ar priemonė) ir turi materialią vertę, išskyrus atvejus, kai turtas buvo padarytos nusikalstamos veikos rezultatas. Iš bylos medžiagos matyti, jog nuteistajam inkriminuota veika buvo padaryta panaudojant automobilį – t. y. nuteistųjų nuvykimas į atokią L. sodybą, esančią Kelmės r., ir pergabenimas pasikėsinto pavogti turto, tarp jų televizoriaus „Samsung“, LE37B530P74 modelio, 94 cm įstrižainės, 15 kg svorio, be automobilio būtų gerokai sunkesnis. Todėl akivaizdu, kad automobilis buvo panaudotas kaip priemonė ir jis sudarė sąlygas įvykdyti nusikalstamą veiką, dėl to, pagal Lietuvos Respublikos BK 72 straipsnio 2 dalį, jis privalėjo būti konfiskuotas, ir apylinkės teismas šį straipsnį taikė pagrįstai bei teisėtai.

Remiantis išdėstytų duomenų visuma, darytina išvada, kad naikinti baudžiamojo poveikio priemonę apeliacinio skundo argumentais ir motyvais pagrindo nėra.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Nuteistojo G. Ž. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 25 d. nuosprendžio atmesti.

Kolegijos pirmininkas                                                                                                                Boleslovas Kalainis

Teisėjai                                                                                                                              Nijolė Matuzevičienė

                                                                                                                                            Virginija Žindulienė