Civilinė byla Nr. e2-984-823/2018

                                                                                    Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00478-2016-6

                                                                                    Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.11 

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 19 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Goda Ambrasaitė-Balynienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal trečiojo asmens R. K. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2018 m. kovo 22 d. nutarties, kuria atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Deiginta“ bankrotas pripažintas tyčiniu,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėja (UAB „Deiginta“ kreditorė) UAB ,,Belfuel“ kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti UAB ,,Deiginta“ bankrotą tyčiniu.
2. Pareiškėja nurodė, kad Šiaulių apygardos teismas 2017 m. sausio 24 d. nutartimi, kuria iškėlė bankroto bylą UAB „Deiginta“, nustatė, jog bankrutuojanti bendrovė veikė nuostolingai jau 2014 m. Tačiau bendrovės vadovas R. K., bendrovei tapus nemokiai, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tęsė veiklą, didino įmonės įsiskolinimus esamiems kreditoriams, kreditorių skaičių. Siekdamas tęsti UAB ,,Deiginta“ veiklą, išvengti beveik 75 000 Eur skolos padengimo pareiškėjai, mokestinių prievolių, R. K. 2016 m. rugpjūčio 24 d. įsteigė UAB ,,Sanrola“, į kurią buvo perkelta atsakovės veikla, darbuotojai, turtas (pvz., krovininis automobilis). Pareiškėjos nuomone, toks bendrovės valdymo organų elgesys vertintinas kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 3 dalies pagrindu.
3. Pareiškėjos teigimu, atsakovė nuolat pažeidinėjo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumą (2015 m. sausio 1 d. – 2017 m. sausio 19 d. R. K. atliekant mokėjimus bendrovės kreditoriams – virš 3000 finansinių operacijų). CK 6.9301 straipsnyje nustatyta atsiskaitymų eilė buvo pažeista ne tik pareiškėjos atžvilgiu, bet ir dėl įsiskolinimų valstybės biudžetui. Todėl preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis (ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Taip pat atsakovės vadovas galimai apgaulingai vedė bendrovės buhalterinę apskaitą ir / ar galimai savinosi bendrovės pajamas. Byloje esantys duomenys apie bendrovės 2015 m. gautas pajamas bei išlaidas, bendrovės balansuose nurodytų atsargų nuoseklus didėjimas ir dingimas prieš pat bankroto bylos iškėlimą, disproporcija tarp 2015-2016 m. prekių įsigijimo ir pardavimo sandorių, leidžia daryti prielaidą, jog bendrovė buvo naudojama tik kaip priemonė įsigyti prekes iš Baltarusijos. Dėl to yra pagrindas pripažinti atsakovės bankrotą tyčiniu  ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu.
4. BUAB ,,Deiginta“ bankroto administratorius J. G. prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu palaikė. Pažymėjo, kad, išanalizavus bendrovės veiklos rezultatus, nustatyta, jog visos sąlygos kelti bendrovei bankroto bylą buvo dar 2014 m., tačiau UAB „Deiginta“ vadovas ir vienintelis akcininkas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nesikreipė. Pasitvirtinus aplinkybei, kad visa UAB „Deiginta“ veikla buvo perkelta į naujai įsteigtą įmonę, atsirastų dar viena sąlyga pripažinti atsakovės bankrotą tyčiniu. Dėl apgaulingos buhalterinės apskaitos vedimo ir dėl bendrovės veiklos Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – FNTT) yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, 2017 m. gruodžio 29 d. FNTT paėmė visus BUAB „Deiginta“ buhalterinius dokumentus.
5. Trečiasis asmuo R. K. prašė prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti. Nurodė, kad pareiškėja jokiais konkrečiais faktais nepagrindė, jog bendrovei buvo netinkamai vadovaujama, jog buvęs bendrovės vadovas tyčia, sąmoningai prieš bendrovės interesus nukreipta veikla, siekė bendrovės bankroto. Iš bankroto byloje esančių buhalterinių dokumentų, avanso apyskaitų dokumentų, sąskaitų faktūrų, lėšų įnešimo dokumentų aiškiai matyti, kad trečiasis asmuo savo asmeninėmis lėšomis stengėsi vykdyti atsakovės prievoles, t. y. atsiskaitinėjo su bendrovės kreditoriais, tiekėjais, įnešdavo lėšas į bendrovės sąskaitą. Atsiskaitymus su kreditoriais vykdė ne pati atsakovė UAB „Deiginta“, o jos buvęs vadovas R. K. iš savo asmeninių lėšų, todėl trečiajam asmeniui, kuris pats nebuvo skolininku, netaikomi CK 6.9301 straipsnyje numatyti reikalavimai. Trečiasis asmuo, kaip bendrovės akcininkas, stengėsi ir buvo įsitikinęs, kad įmanoma pagerinti bendrovės finansinę padėtį, todėl dėl bankroto bylos iškėlimo nesikreipė. Trečiasis asmuo nesudarė sandorių, neatliko jokių tyčinių veiksmų, kuriais nuosekliai ir kryptingai būtų siekiama bendrovės nemokumo. Bendrovės bankrotą lėmė pačios pareiškėjos UAB ,,Belfuel“ nesąžiningi veiksmai, netinkamai vykdant sutartį, teikiant nekokybiškas prekes. Byloje pagal pareiškėjos ieškinį dėl skolos priteisimo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės sutrikdė bendrovės veiklos vykdymą, atsiskaitymą su kreditore.
6. Trečiojo asmens teigimu, UAB ,,Deiginta“ veikla ir turtas nebuvo perkelti į UAB ,,Sanrola“, kurios akcininku bei direktoriumi yra trečiasis asmuo. Pareiškėjos nurodyta transporto priemonė nebuvo atsakovės nuosavybė, atsakovės atsargos (durpių briketai) dar 2014 m. buvo nurašyti. Įsteigiant UAB „Sanrola“, jos įstatinis kapitalas (2 500 Eur) buvo suformuotas vien piniginiais įnašais, todėl atsakovės atsargos (durpių briketai) negalėjo būti įneštos ar kitaip „perkeltos“ į UAB „Sanrola“. Atsakovės darbuotojai taip pat nebuvo perkelti. UAB „Deiginta“ vykdant veiklą, jos darbuotojų sudėtis ir skaičius nuolat kito, mažėjant bendrovės veiklos apimtims dalis darbuotojų buvo atleisti iš darbo, o iškėlus bankroto bylą visi darbuotojai buvo atleisti. Natūralu, kad iš darbo išėję darbuotojai ieško artimo turėtam darbo, todėl keletas darbuotojų yra įsidarbinę ir UAB „Sanrola“.
7. Trečiasis asmuo taip pat nurodė, kad pareiškėja nepagrindė, jog atsakovės vadovas netinkamai vedė bendrovės buhalterinę apskaitą, kad apskaitos dokumentai būtų paslėpti, sunaikinti, sugadinti, neišsaugoti. Bankroto administratoriui buvo pateikti visi apskaitos dokumentai. Antstolio išieškojimo negalimumo aktas pats savaime neįrodo, kad atsakovės vadovas būtų apgaulingai vedęs bendrovės buhalterinę apskaitą, savinęsis bendrovės pajamas. Šiaulių valstybinės mokesčių inspekcijos 2017 m. birželio 22 d. priešpriešinės informacijos pažyma patvirtina, kad pažeidimų nebuvo nustatyta, buhalterinė apskaita nebuvo vedama apgaulingai.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

8. Šiaulių apygardos teismas 2018 m. kovo 22 d. nutartimi pripažino BUAB ,,Deiginta“ bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 4 punktų ir 3 dalies 1-2 punktų pagrindu.
9. Remdamasis Šiaulių apygardos teismo 2017 m. sausio 24 d. nutartyje, kuria nuspręsta iškelti UAB ,,Deiginta“ bankroto bylą, nustatytomis aplinkybėmis, teismas sprendė, jog UAB ,,Deiginta“ 2014-2015 m. veikė nepelningai, 2015 m. bendrovės įsipareigojimai beveik du kartus viršijo į balansą įrašyto turto vertę (bendrovė turėjo turto už 143 892 Eur, o jos mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekė 254 191 Eur). Teismo vertinimu, UAB „Deiginta“ vadovas, turėdamas pareigą žinoti bendrovės finansinę būklę, jos galimybes vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo vėliausiai 2015 m., tačiau to nepadarė ir pažeidė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą.
10. Teismas nurodė, kad, pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, vien ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos prievolės pažeidimo konstatavimas negali būti pakankamas tyčiniam bankrotui preziumuoti, tačiau sprendė, kad nagrinėjamu atveju UAB „Deiginta“, būdama nemokia, pažeidinėjo CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsikaitymų su kreditoriais eiliškumą. Teismas atmetė trečiojo asmens argumentus, kad jo atžvilgiu netaikomi CK 6.9301 straipsnyje numatyti reikalavimai ir nurodė, kad, nors trečiasis asmuo, vykdydamas bendrovės prievoles kreditoriams, atliko atsiskaitymus iš savo asmeninių lėšų, šie atsiskaitymai buvo atliekami pagal bendrovės, ne pagal trečiojo asmens asmenines prievoles, jo sumokėtos skolos užfiksuotos bendrovės buhalterijoje. Kaip bendrovės vadovui trečiajam asmeniui turėjo būti žinomi duomenys apie skolų dengimo eiliškumą, todėl jis privalėjo laikytis CK 6.9301 straipsnyje numatytų reikalavimų. Priešingu atveju, teismo vertinimu, įstatymo nuostatos dėl atsiskaitymų eiliškumo neteiktų prasmės.
11. Teismas pažymėjo, kad trečiasis asmuo neginčija, jog laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. sausio 19 d. atliko mokėjimus už bankrutuojančią bendrovę jos kreditoriams, o bylos duomenimis, pareiškėjai paskutinis 1 000 Eur mokėjimas atliktas 2015 m. lapkričio 11 d., todėl akivaizdu, kad UAB „Deiginta“ pažeidinėjo CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsikaitymų su kreditoriais eiliškumą.
12. Teismas nustatė, kad 2016 m. rugpjūčio 24 d. buvo įsteigta UAB „Sanrola“, kurios buveinės adresas sutampa su atsakovės adresu, abiejų bendrovių akcininkas ir vadovas yra R. K., abi bendrovės užsiima durpių briketų prekyba. Abi bendrovės nuomojosi tą pačią transporto priemonę, UAB „Sanrola“ dirba 14 darbuotojų, iš jų septyni darbuotojai, kurie dirbo ir UAB „Deiginta“. Teismas nurodė, kad dėl to, jog visi BUAB „Deiginta“ dokumentai yra perduoti FNTT, nėra galimybės patikrinti, kokias nebaigtas vykdyti sutartis ar reikalavimo teises UAB „Deiginta“ galėjo perduoti UAB „Sanrola“, tačiau sutiko su pareiškėja, kad šiuo atveju labiau tikėtina, jog buvęs atsakovės vienasmenis akcininkas ir vadovas įsteigė naują įmonę UAB ,,Sanrola“ atsakovės UAB „Deiginta“ veiklos tęsimui, kad galėtų išvengti skolos padengimo pareiškėjai ir susikaupusių mokestinių prievolių vykdymo. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad trečiasis asmuo nepateikė jokių paaiškinimų, kodėl steigė naują įmonę vykdyti tą pačią veiklą, o nesiekė tęsti veiklą UAB „Deiginta“. 
13. Nustatęs, kad dėl apgaulingos buhalterinės apskaitos vedimo ir įmonės veiklos FNTT pradėtas ikiteisminis tyrimas, tyrimo atlikimui paimti visi bankrutuojančios UAB „Deiginta“ buhalteriniai dokumentai, teismas sprendė, jog, neturint UAB „Deiginta“ buhalterinės apskaitos dokumentų ir kitų įrodymų, šioje proceso stadijoje nėra pagrindo daryti išvadą, kad UAB „Deiginta“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

14. Atskiruoju skundu trečiasis asmuo R. K. prašo sustabdyti šios civilinės bylos nagrinėjimą iki įsiteisės Šiaulių apygardos teismo civilinėje byloje Nr. eB2-538-856/2018 priimtas sprendimas dėl R. K. finansinio reikalavimo UAB ,,Deiginta“ patvirtinimo, Šiaulių apygardos teismo 2018 m. kovo 22 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjo prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Nagrinėjama byla turėtų būti sustabdyta, kol Šiaulių apygardos teisme bus priimtas ir įsiteisės sprendimas dėl R. K. 255 847,09 Eur dydžio finansinio reikalavimo patvirtinimo UAB ,,Deiginta“ bankroto byloje. Patvirtinus šį finansinį reikalavimą, R. K. būtų didžiausias bendrovės kreditorius. Tik išsprendus klausimą dėl apelianto finansinio reikalavimo patvirtinimo, būtų galima spręsti dėl tyčinio bankroto. Akivaizdu, jog patvirtinus R. K. finansinį reikalavimą, skundžiama nutartis, kuria bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu, prieštarautų teisingumo, protingumo kriterijams, kasacinio teismo praktikai. Nustačius, kad trečiasis asmuo investavo 255 847,09 Eur asmeninių lėšų į bendrovę, o ne siekė pabloginti bendrovės turtinę padėtį, pasitvirtintų, jog atsakovės bankrotą lėmė verslo nesėkmė ir kreditorės UAB ,,Belfuel“ veiksmai.
2. Pirmosios instancijos teismas jokių kitų pažeidimų, išskyrus atsiskaitymų eiliškumo pagal CK 6.9301 nesilaikymą, nenustatė. Vien aplinkybė, kad trečiasis asmuo laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo ir tuo pažeidė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį, pati savaime negali būti pakankamas pagrindas tyčiniam bankrotui preziumuoti.
3. Siekiant tęsti atsakovės veiklą, UAB ,,Deiginta“ gaunamos lėšos negalėjo būti skirtos vien tik atsiskaitymui su ankstesniais tiekėjais, su kuriais pradelsta atsiskaityti. Dalis lėšų turėjo būti skirta ir naujoms atsargoms įsigyti (kurias realizavus, dalis lėšų būtų skiriama atsiskaitymui su tiekėjais), nes, priešingu atveju, bendrovės veikla būtų sustojusi. Dėl to trečiasis asmuo savo asmeninėmis lėšomis (255 847,09 Eur) atsiskaitinėjo su naujais prekių atsargų tiekėjais ir ankstesniais kreditoriais. Teismas nepateikė motyvų, kodėl trečiasis asmuo, atsiskaitydamas už bendrovę savo asmeninėmis lėšomis, turėjo prievolę būtinai atsiskaityti su bendrovės kreditoriais laikantis CK 6.9301 straipsnyje nustatyto eiliškumo. Kadangi R. K. pats nebuvo skolininkas, jam neturėjo būti taikoma minėta CK nuostata, todėl trečiojo asmens atliktų mokėjimų teismas negalėjo traktuoti kaip pagrindo tyčiniam bankrotui preziumuoti.
4. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad trečiasis asmuo privedė bendrovę prie bankroto tyčia, siekdamas skolinius įsipareigojimus palikti skolininkei, o veiklą perkelti į kitą įmonę (ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Keleto atsakovės darbuotojų įsidarbinimas UAB ,,Sanrola“ negali būti pagrindu preziumuoti tyčinį atsakovės bankrotą. Pats teismas pripažino, jog negalima daryti išvados, kad atsakovės atsargos (durpių briketai) buvo perduotos UAB ,,Sanrola“, kito perduoto turto turto teismas nenustatė. Teismas nepatvirtino ir to, kad UAB ,,Sanrola“ perėmė atsakovės nebaigtas vykdyti sutartis ir / arba reikalavimo teises. 
5. Teismas neatsižvelgė į trečiojo asmens argumentus bei įrodymus, jog UAB ,,Deiginta“ bankrotą lėmė kreditorės UAB ,,Belfuel“ netinkamas sutartinių įsipareigojimų vykdymas. Teismui buvo pateikti įrodymai, kad dalis UAB ,,Belfuel“ teikiamų prekių buvo nekokybiškos, neatitiko nustatytų standartų, keliamų eksportuojamiems durpių briketams. Kreditorei kreipusis į teismą dėl skolos priteisimo iš atsakovės, buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – areštuotas UAB ,,Deiginta“ turtas, banko sąskaitos, o tai ženkliai apsunkino bendrovės veiklą bei atsiskaitymą su kreditoriais. Nors šalys sudarė taikos sutartį, dėl laikinųjų apsaugos priemonių atsakovė patyrė veiklos sunkumų, finansinių srautų sutrikimų.
15. Pareiškėja UAB ,,Belfuel“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti, skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Šiaulių apygardos teisme nagrinėjamoje byloje sprendžiant apelianto finansinio reikalavimo patvirtinimo klausimą, trečiasis asmuo nepateikė paaiškinimų, įrodymų iš kur galėjo turėti atitinkamą sumą. Tariamai trečiojo asmens lėšomis nebuvo dengiami bendrovės kreditorių reikalavimai, o buvo mokama naujiems tiekėjams, taip trečiasis asmuo tik didino bendrovės įsipareigojimus. Pritartina teismui, kad, įmonei esant nemokumo būsenoje (ar arti jos), pradeda vyrauti nebe įmonės, o kreditorių interesai. Kadangi trečiasis asmuo nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei apytiksliai 3 metus, bendrovei esant nemokumo būsenoje, yra pagrindas pripažinti atsakovės bankrotą tyčiniu (ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalis).
2. Trečiojo asmens teiginiai, kad CK 6.9301 straipsnyje nustatyta atsiskaitymų tvarka nebuvo pažeista, nes neva su tiekėjais atsiskaitinėjo ne pati bendrovė, o jos vadovas neturi teisinės reikšmės. Pagal avanso apyskaitose, iš kurių trečiasis asmuo kildina savo finansinį reikalavimą atsakovės atžvilgiu, esančius duomenis R. K. vykdė ne savo, o bendrovės prievoles, kurių apmokėjimui taikoma CK 6.9301 straipsnio nuostata.
3. Pagal Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179, 19 punktą, įmonė gali išmokėti pinigus atskaitingiems asmenims, kad šie galėtų įvykdyti finansines operacijas už įmonę. Atskaitingas asmuo pateikia įmonei dokumentus, patvirtinančius kaip buvo panaudotos lėšos. Priešingai nei teigia trečiasis asmuo, avanso apyskaitose nėra fiksuojamos įmonės skolos atskaitingiems asmenims. Akivaizdu, kad trečiasis asmuo organizavo bendrovės veiklą ir buhalterinę apskaitą, siekdamas išvengti CK 6.9301 straipsnyje nustatytos atsiskaitymų tvarkos. Taip buvo vengiama mokėti kreditoriams, apeinami turto areštai, toliau tęsiama bendrovės veikla, didinat finansinius įsipareigojimus.
4. Trečiasis asmuo nepateikė teismo reikalaujamų dokumentų – UAB ,,Sanrola“ didžiosios knygos išrašo, pelno (nuostolių) ataskaitos, balanso, apyvartų suvestinės, kurie galėjo paneigti UAB ,,Belfuel“ poziciją dėl atsakovės veiklos perkėlimo į kitą įmonę. Atsižvelgiant į tai sutiktina su teismo išvada, kad labiau tikėtina, jog trečiasis asmuo sąmoningai UAB ,,Deiginta“ privedė prie bankroto.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria BUAB „Deiginta“ bankrotas pripažintas tyčiniu, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
17. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalį, tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki tapusi įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokia tapusios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013) tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo.
18. Kasacinio teismo praktikoje, kuria vadovavosi ir pirmosios instancijos teismas, taip pat pažymėta, jog ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu. Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).
19. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu sukelia itin reikšmingas teisines pasekmes asmenims, pripažintiems atsakingais už tyčinį bankrotą (ĮBĮ 20 straipsnio 6-8 dalys), todėl įrodinėjimo standartas šios kategorijos bylose yra aukštesnis ir lemia didesnę teismo aktyvumo pareigą siekiant nustatyti visas aplinkybes, reikšmingas sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu. Įmonės bankrotas turėtų būti pripažįstamas tyčiniu tik tuo atveju, jei teismui nelieka pagrįstų abejonių, kad įmonės bankrotą lėmė tyčiniai jos valdymo organų veiksmai, kuriais buvo sukeltas įmonės nemokumas ar iš esmės pabloginta nemokios bendrovės turtinė padėtis. Atsižvelgiant į nemokumo teisėje vyraujantį reabilitacinį tikslą bei neigiamas įmonės bankroto sukeliamas pasekmes, tyčinį bankrotą reglamentuojančios nuostatos taip pat neturi būti aiškinamos ir taikomos tokiu būdu, kuris atgrasytų įmonės valdymo organus nuo protingumo kriterijų neviršijančios rizikos, siekiant atkurti mokumo problemų turinčios įmonės veiklą ir išvengti bankroto.
20. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ginčijama nutartimi pripažino BUAB ,,Deiginta“ bankrotą tyčiniu sprendęs, jog apeliantas netinkamai vykdė savo pareigas, susijusias su bendrovės valdymu, t. y. nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir, bendrovei esant nemokiai, vykdė atsiskaitymus su kreditoriais pažeisdamas CK 6.9301 įtvirtintą atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumą. Teismas taip pat rėmėsi ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta tyčinio bankroto prezumpcija, vertinęs, jog labiau tikėtina, kad apeliantas įsteigė UAB ,,Sanrola“ atsakovės UAB „Deiginta“ veiklos tęsimui. Pareiškėjos įrodinėto ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio (teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai) teismas nekonstatavo, nurodęs, kad neturi šiam klausimui spręsti reikalingų atsakovės buhalterinių dokumentų. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties motyvus ir atskirojo skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, sprendžia, kad paminėtos pirmosios instancijos teismo išvados padarytos visapusiškai neišsiaiškinus nagrinėjamam klausimui spręsti reikšmingų aplinkybių, todėl ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis negali būti pripažinta pagrįsta.

Dėl apelianto kaip įmonės vadovo netinkamo pareigų vykdymo

21. Kasacinis teismas, aiškindamas tyčinio bankroto požymius, yra pažymėjęs, kad jeigu įmonei esant faktiškai nemokiai jos vadovas nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o toliau didina įmonės įsipareigojimus, tai tokia įmonės vadovo veikla gali būti vertinama kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto. Tačiau aplinkybė, kad įmonės finansinė padėtis pablogėjo ir įmonė tapo galbūt nemoki, savaime nereiškia tyčinio bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-346/2012; 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013).
22. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta įmonės vadovo (ar kitų asmenų pagal kompetenciją) pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo visų pirma siejama su asmenine atsakomybe atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl laiku neįvykdytos prievolės padidėjus kreditorių reikalavimams (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis). Vien šios prievolės pažeidimo konstatavimas negali būti pakankamas tyčiniam bankrotui preziumuoti. ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta bankroto pripažinimo tyčiniu prezumpcija įpareigoja teismą konstatuoti ne tik įstatymo nustatyto reikalavimo dėl privalomo bankroto bylos inicijavimo pažeidimą, bet ir atsiskaitymų iki bankroto bylos iškėlimo vykdymą pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą bei tai, kad daugiau kaip 3 mėnesius iš eilės įmonės darbuotojui (darbuotojams) nebuvo mokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios įmokos. Kitų atvejų, teikiančių pagrindą teismui konstatuoti tyčinio bankroto požymius vien dėl aplinkybės, jog buvęs įmonės vadovas laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, įstatymas nenustato (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017).
23. Vertinant pirmosios instancijos teismo išvadas, susijusias su apelianto pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo pažeidimu, pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovės nemokumo momento, išimtinai vadovavosi Šiaulių apygardos teismo 2017 m. sausio 24 d. nutartyje, kuria iškelta atsakovės bankroto byla, analizuotais bendrovės 2015 m. balanso duomenimis, iš kurių nustatė, kad 2015 m. bendrovės įsipareigojimai beveik du kartus viršijo į balansą įrašyto turto vertę (atsakovė turto turėjo už 143 892 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekė 241 191 Eur sumą). Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad, pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 punktą, įmonės nemokumas nustatomas vertinant ne visus turimus įsipareigojimus, o tik pradelstus. Teismų praktikoje taip pat nurodoma, kad įmonės nemokumas yra nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte ir įmonės ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014). Taigi, pirmosios instancijos teismas dėl ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos apelianto pareigos pažeidimo sprendė faktiškai nenustatęs UAB ,,Deiginta“ nemokumo momento, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas vėliausiai 2015 m. turėjo kreiptis dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo, stokoja pagrįstumo.
24. Antra, kaip pagrįstai nurodė ir pats pirmosios instancijos teismas, ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos pažeidimas pats savaime nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti. Šiuo aspektu itin reikšmingos teismo išvados dėl atsakovės atsiskaitymų vykdymo pažeidžiant CK6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, kadangi tyčinis bankrotas dėl ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos pažeidimo teismo gali būti konstatuotas tik tada, jei būtų nustatyta, kad, apeliantui nesikreipiant dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo, atsakovės kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Taigi, ĮBĮ nuostatos tyčinį bankrotą sieja ne vien su formaliu CK 6.9301 straipsnyje įtvirtinto atsiskaitymų eiliškumo pažeidimu, bet su sąmoninga bendrovės valdymo organų veikla, siekiant išvengti atsiskaitymo su visais ar dalimi bendrovės kreditorių.
25. Nors ginčijama nutartimi pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsiskaitymų eiliškumo pažeidimas šiuo atveju yra akivaizdus, tačiau, vertinant teismo motyvus bei argumentus šiuo aspektu, nėra aišku, kokių duomenų pagrindu teismas padarė tokią išvadą. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, su kokiais kreditoriais atsakovė vykdė atsiskaitymus, kokių konkrečiai kreditorių teisės, atliekant atsiskaitymus, CK 6.9301 straipsnio prasme buvo pažeistos. Iš ginčijamos nutarties turinio galima daryti išvadą, kad teismas apie atsiskaitymų eiliškumo pažeidimą sprendė nustatęs, jog atsakovė turėjo mokestinių prievolių (PVM ir gyventojų pajamų mokesčio nepriemoką), taip pat įsiskolinimą pareiškėjai, tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsiskaitymai su pareiškėja ginčo laikotarpiu taip pat buvo vykdomi, be to, nenustačius, su kokiais konkrečiai kitais kreditoriais buvo vykdomi atsiskaitymai, nėra pagrindo daryti išvadą, jog jiems buvo suteikta pirmenybė pareiškėjos atžvilgiu CK 6.9301 straipsnio prasme. Nenustačius, su kokiais konkrečiai kreditoriais ir kokia apimtimi buvo vykdomi atsiskaitymai, taip pat liko neįvertinti apelianto argumentai, kad atsiskaitymai su dalimi kreditorių galimai buvo vykdomi siekiant užtikrinti atsakovės veiklos tęstinumą ir šie apelianto veiksmai nebuvo įvertinti pagal rūpestingo ir atidaus vadovo elgesio standartą konkrečioje situacijoje.
26. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, priešingai nei teigia apeliantas, ta aplinkybė, jog atsiskaitymus už atsakovę apeliantas galimai vykdė asmeninėmis lėšomis, savaime neatima galimybės konstatuoti CK 6.9301 straipsnio pažeidimą. Kadangi apeliantas yra kartu ir atsakovės vadovas bei akcininkas, t. y. asmuo, veikiantis skolininkės vardu, priešingas aiškinimas leistų išvengti CK 6.9301 straipsnio nuostatų taikymo ir sudaryti prielaidas skolininkės atsiskaitymui su pasirinktiniais kreditoriais. Kita vertus, ta aplinkybė, jog apeliantas į atsakovės veiklą investavo asmenines lėšas, jei tokia būtų byloje nustatyta, galėtų būti reikšminga teismui vertinant apelianto elgesį ir ketinimus pagal rūpestingo ir atidaus vadovo elgesio standartą, siekiant nustatyti, ar tokiais veiksmais, kaip teigia apeliantas, buvo siekiama užtikrinti atsakovės veiklos tęstinumą ir išvengti bankroto, taip pat ar atsakovės veiklos tęsimas konkrečioje situacijoje iš esmės nepablogino atsakovės turtinės padėties (pastaruoju atveju atsakovo veiksmai neatitiktų rūpestingo ir atidaus vadovo elgesio standarto).
27. Trečia, nors pareiškėja savo reikalavimą dėl tyčinio bankroto, be kita ko, grindė ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintu tyčinio bankroto požymiu, pirmosios instancijos teismas dėl apelianto pareigų, susijusių su tinkamu atsakovės buhalterinės apskaitos tvarkymu, iš esmės nepasisakė, motyvuodamas tuo, kad apie šią aplinkybę neturi galimybės spręsti dėl FNTT paimtų atsakovės dokumentų. Apeliacinės instancijos teismas negali sutikti su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija. Viešojo intereso egzistavimas bankroto bylose, kaip jau buvo minėta, lemia teismo aktyvumo pareigą, kuri apima ir teisę rinkti įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2014). Nagrinėjamu atveju, byloje nėra duomenų, kad pirmosios instancijos teismas buvo aktyvus, ėmėsi veiksmų siekiant susipažinti su atitinkamais bendrovės dokumentais, pvz., kreipėsi į FNTT dėl reikiamų dokumentų gavimo, nors atitinkami dokumentai buvo reikalingi tiek sprendžiant dėl atsiskaitymų su kreditoriais vykdymo, teik dėl galimo atsakovės veiklos perkėlimo į kitą bendrovę. Spręsdamas dėl atsakovės tyčinio bankroto be šių reikšmingų duomenų, teismas iš esmės savo procesinį sprendimą pagrindė spėjimu dėl neteisėtų apelianto veiksmų, sąlygojusių tyčinį atsakovės bankrotą.

Dėl atsakovės veiklos perkėlimo

28. ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punktas įtvirtina prezumpciją, kad bankrotas yra tyčinis, jeigu veikla ir turtas buvo perkelti į kitą įmonę, įmonę reorganizavus arba įmonės dalį atskyrus, kai veiklą vykdo ir finansinius įsipareigojimus prisiima turto nevaldanti įmonė, kita veikianti ar naujai įsteigta įmonė perėmė įmonės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises ir į šią įmonę perėjo dirbti darbuotojai ir (arba) vadovai ir (arba) su jais susiję asmenys. Taigi, sprendžiant dėl nurodytos tyčinio bankroto prezumpcijos nepakanka nustatyti vien tai, kad į kitą, veikiančią ar naujai įsteigtą, įmonę perėjo dirbti įmonės darbuotojai ir (arba) vadovai ir (arba) su jais susiję asmenys. Šios prezumpcijos taikymui turi egzistuoti ir kita būtina sąlyga – kita įmonė turi perimti įmonės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises.
29. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl UAB ,,Deiginta“ veiklos perkėlimo, pastarosios sąlygos nekonstatavo, sprendęs, jog dėl FNTT paimtų bendrovės dokumentų nėra galimybės patikrinti UAB ,,Deiginta“ perduotų UAB ,,Sanrola“ vykdyti sutarčių ar reikalavimo teisių ir vadovaudamasis tikimybių pusiausvyros principu. Tačiau tokia pirmosios instancijos teismo išvada neatitinka nei pirmosios instancijos teismo aktyvumo pareigos (šios nutarties 27 punktas), nei tyčinio bankroto bylose taikytino įrodinėjimo standarto (šios nutarties 19 punktas). Pažymėtina, kad vien ta aplinkybė, jog apeliantas įsteigė naują įmonę vykdyti tą pačią veiklą, o nesiekė tęsti veiklą UAB „Deiginta“, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, pati savaime negali lemti išvados dėl tyčinio bankroto, kadangi tam tikrais atvejais tęsti nemokios bendrovės veiklą dėl turimo turto ir įsipareigojimų santykio yra objektyviai nebeįmanoma.

Dėl procesinės bylos baigties

30. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacines instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kai nustatomos šioje teisės normoje nustatytos jos taikymo sąlygos, būtent, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir, kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmes išnagrinėti apeliacines instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtu pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2009).
31. Atsižvelgdamas į šioje nutartyje išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas BUAB ,,Deiginta“ bankrotą tyčiniu, tokio savo procesinio sprendimo tinkamai nepagrindė, neišanalizavo ir nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, t. y. neatskleidė bylos esmės. Įvertinus naujai tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimtį ir pobūdį, ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Dėl bylos sustabdymo

32. Nustatęs pagrindą grąžinti klausimą dėl atsakovės tyčinio bankroto iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teismas nesprendžia apelianto prašymo sustabdyti šios bylos nagrinėjimą, kol bus išspręstas klausimas dėl jo finansinio reikalavimo patvirtinimo BUAB ,,Deiginta“ bankroto byloje, kadangi dėl bylos sustabdymo poreikio šiuo atveju turi spręsti bylą iš naujo nagrinėjantis pirmosios instancijos teismas. Papildomai pažymėtina, kad negalėjimas išnagrinėti civilinės bylos, kol nebus išnagrinėta kita byla, reiškia, jog teismui, siekiančiam išspręsti byloje pareikštą reikalavimą, reikalingi tam tikri faktai, kuriuos būtina nustatyti kitoje byloje, ir bylą nagrinėjantis teismas pats negali jų nustatyti. Jei teismas visus teisiškai reikšmingus faktus gali nustatyti pats nagrinėjamoje byloje, kai tarp bylų nėra prejudicinio ar kito teisinio ryšio, teismas neturi pagrindo sustabdyti bylos ir savo kompetencijos perkelti kitam teismui ar kitai institucijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-51-695/2017).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

33. Panaikinęs apskųstą teismo nutartį ir perdavęs bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teismas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nepasisako, nes šis klausimas turės būti iš naujo išspręstas pirmosios instancijos teismo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2018 m. kovo 22 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėja                                                                                               Goda Ambrasaitė-Balynienė