Administracinė byla Nr. A146-2691/2011
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02606-2010-0
Procesinio sprendimo kategorija 6.4.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. rugsėjo 12 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,
sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,
atsakovo atstovei Jurgitai Čepaitienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. P. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Pareiškėja J. P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą skundu (b. l. 1-3), kuriame prašė:
- panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius, atsakovas) 2010 m. birželio 16 d. sprendimą Nr. 6-12N-1835;
- panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDF valdyba, trečiasis suinteresuotas asmuo) 2010 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą Nr. (11.1) I-4817;
- įpareigoti VSDF valdybą išnagrinėti skundą ir skirti pareiškėjai motinystės pašalpą.
Skunde ir nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios instancijos teismo posėdyje (b. l. 48-50) pareiškėja paaiškino, kad skundžiamais sprendimais atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo nusprendė neskirti jai motinystės pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2010 m. birželio 1 d. iki 2010 m. spalio 4 d., nes ji neturi 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo.
Pareiškėjos nuomone, VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. birželio 16 d. sprendimas Nr. 6-12N-1835 priimtas nesilaikant Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų (VAĮ 2 str. 9, 11 d., 8 str.), nes yra nepagrįstas objektyviais duomenimis ir tinkamai nemotyvuotas. Sprendime nepasisakyta dėl jos darbo Anglijoje (nuo 2009 m. liepos 14 d. iki 2009 m. gruodžio18 d.), tik konstatuojama, kad ji neturi 12 mėnesių ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo, anot atsakovo, pareiškėjos stažas per šį laikotarpį yra tik 1 mėnuo 1 diena. Paaiškino, kad, grįžusi iš Anglijos 2010 vasario mėnesį, ji įsiregistravo darbo biržoje, o 2010 m. gegužės 17 d. įsidarbino UAB (duomenys neskelbtini), kurioje dirbdama 2010 m. birželio 1 d. išėjo nėštumo ir gimdymo atostogų.
VSDF valdybos 2010 m. rugpjūčio 13 d. sprendimas grindžiamas visiškai kitais motyvais nei VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. birželio 16 d. sprendimas Nr. 6-12N-1835, nors jis yra priimtas dėl to paties klausimo ir esant toms pačioms aplinkybėms bei faktiniams duomenims. VSDF valdyba savo sprendime nurodo ir kitą motinystės pašalpos neskyrimo priežastį, t. y. kad pertrauka nuo pareiškėjos mokslų pabaigos (2009 m. liepos 3 d. ji baigė Vilniaus Varpo suaugusiųjų vidurinės mokyklos dieninį skyrių) iki to momento, kai ji tapo apdraustąja, viršija tris mėnesius. Tai, pareiškėjos manymu, rodo, kad atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens pozicija motinystės pašalpos skyrimo klausimu yra neaiški, prieštaringa, paaiškinimai nenuoseklūs.
Pareiškėja taip pat pažymėjo, kad pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 15 punktą į ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą įskaitomi darbo užsienyje laikotarpiai. VSDF valdyba, pripažindama pareiškėjos darbo užsienyje laikotarpį, skaičiuojant socialinio draudimo stažą, dėl pareiškėjai nesuprantamų priežasčių nepripažįsta jos tapus apdraustąja (ligos ir motinystės socialiniu draudimu) darbo užsienyje laikotarpiu. Vadovaujantis 2004 m. balandžio 29 d. Europos parlamento ir tarybos reglamento (EB) Nr. 883/2004 „Dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo“ (toliau – ir Reglamentas (EB) Nr. 883/2004), kuris tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse, 6 straipsniu, reglamentuojančiu laikotarpių sumavimą, valstybės narės, pagal kurios teisės aktus teisės į išmokas įgijimas, teisės aktų taikymas, galimybė apsidrausti priklauso nuo draudimo, darbo pagal darbo sutartį, savarankiško darbo arba gyvenimo laikotarpių, kompetentinga įstaiga įskaito reikiamo dydžio draudimo, darbo pagal darbo sutartį, savarankiško darbo ir gyvenimo laikotarpius, įgytus pagal bet kurios kitos valstybės narės teisės aktus, tartum jie būtų įgyti pagal jos teisės aktus.
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą (b. l. 22-24) ir atsakovo atstovė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teismo posėdyje (b. l. 48-50) paaiškino, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Ligos ir motinystės įstatymas) 16 straipsnio 1 dalimi ir Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (toliau – ir Ligos ir motinystės pašalpų nuostatai) 38 punktu, teisę gauti motinystės pašalpą turi ligos ir motinystės socialiniu draudimu apdraustieji asmenys, kuriems suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos, jeigu jie iki pirmosios nėštumo ir gimdymo atostogų dienos turi ne trumpesnį kaip 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą. Pagal Ligos ir motinystės nuostatų 15 punktą į ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą įskaitomi darbo užsienyje laikotarpiai (jeigu tai numatyta tarptautinėse sutartyse, Europos Sąjungos teisės aktuose ar kai asmuo draudžiasi pagal Europos Bendrijų bendrąją sveikatos draudimo sistemą, vadovaujantis Europos Bendrijų pareigūnų tarnybos nuostatais, nustatytais 1968 m. vasario 29 d. Tarybos reglamento (EEB, EURATOMAS, EAPB) Nr. 259/68) (toliau – ir Reglamentas Nr. 259/68), tačiau tik tuo atveju, kai jie nesutampa su laiku, dirbtu Lietuvos Respublikoje. Vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSD įstatymas) 10 straipsnio 3 dalimi, visos socialinio draudimo išmokos skaičiuojamos pagal duomenis, turimus Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre (toliau – ir Registras).
Paaiškino, kad pareiškėja 2010 m. balandžio 29 d. raštu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, nurodydama, jog 2009 m. birželio mėnesį ji baigė vidurinę mokyklą, po to įsidarbino užsienyje, bei prašė paaiškinti, ar ji turės teisę gauti motinystės pašalpą. VSDFV Vilniaus skyrius 2010 m. gegužės 11 d. raštu Nr. (10.72) 3-31216 išaiškino pareiškėjai bendras motinystės pašalpos skyrimo sąlygas ir tvarką bei nurodė atvejus, kai darbas užsienyje įskaitomas į ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą. 2010 m. birželio 7 d. VSDFV Vilniaus skyrius gavo pareiškėjos prašymą skirti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 1 d. iki 2010 m. spalio 4 d. Pagal Registro duomenis teisės į motinystės pašalpą atsiradimo momentu, t. y. 2010 m. birželio 1 d., pareiškėja neturėjo Ligos ir motinystės įstatymo nustatyto 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo, todėl 2010 m. birželio 16 d. buvo priimtas sprendimas Nr. 6-12N-1835, kuriuo atsisakyta skirti pareiškėjai motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 1 d. iki 2010 m. spalio 4 d. Sprendime nurodyti teisės aktai, kuriais vadovaujantis atsisakyta skirti pareiškėjai motinystės pašalpą, šis sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis bei nurodyta jo apskundimo tvarka, todėl, atsakovo manymu, pareiškėja nepagrįstai teigia, jog skundžiamas sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnyje individualiam teisės aktui keliamų reikalavimų.
Pareiškėjai nebuvo pritaikyta Ligos ir motinystės įstatymo 16 straipsnio 2 dalies nuostata, nes jį mokyklą baigė 2009 m. liepos 3 d., o apdraustąja ligos ir motinystės socialiniu draudimu pagal Registro duomenis tapo tik 2010 m. gegužės 17 d. Pagal Jungtinės Karalystės kompetentingos įstaigos 2010 m. liepos 1 d. išduotą E 104 formos pažymą nustatyta, kad ligos ir motinystės socialiniu draudimu pareiškėja buvo draudžiama laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 27 d. iki 2009 m. gruodžio 18 d.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą (b. l. 10-12) ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovė teismo posėdyje (b. l. 48-50) rėmėsi iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos išdėstė pirmosios instancijos teismui atsakovas. Be to, prašė skundžiamų atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens sprendimų motyvus teisiškai vertinti kartu, nes VSDF valdybos 2010 m. rugpjūčio 13 d. sprendime Nr. (11.1) I-4817 buvo papildomai paaiškinta priežastis, kodėl pareiškėjai negali būti skiriama motinystės (tėvystės) pašalpa.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2011 m. sausio 3 d. sprendimu (b. l. 52-55) pareiškėjos J. P. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas, ištyręs ir įvertinęs įrodymus, nustatė, kad pareiškėja 2010 m. birželio 7 d. pateikė VSDFV Vilniaus skyriui prašymą skirti jai motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 1 d. iki 2010 m. spalio 4 d. (b. l. 27). Kartu su prašymu pateikė 2009 m. liepos 3 d. jai išduotą brandos atestatą V Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 28-33). VSDFV Vilniaus skyrius 2010 m. birželio 16 d. sprendimu Nr. 6-12N-1835 nusprendė neskirti pareiškėjai motinystės pašalpos už prašomą laikotarpį (nuo 2010 m. birželio 1 d. iki 2010 m. spalio 4 d.), nes ji neturi 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo (stažas per šį laikotarpį yra tik 1 mėn. 1 diena) (b. l. 37-38). Iš VSDFV Vilniaus skyrius 2010 m. birželio 16 d. sprendimo priedo „Ligos ir motinystės socialinio draudimo stažas bei draudžiamosios pajamos“ matyti, kad teisė į pašalpą pareiškėjai atsirado nuo 2010 m. birželio 1 d., pareiškėjai apskaičiuotas stažas įgytas per 12 mėn. iki teisės į pašalpos datos (nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2010 m. gegužės 31 d.) 15 dienų, stažas įgytas per 24 mėn. iki teisės į pašalpos datos (nuo 2008 m. birželio 1 d. iki 2010 m. gegužės 31 d.) 1 mėn. 1 diena. Nuo 2010 m. gegužės 17 d. pareiškėja įsidarbino UAB (duomenys neskelbtini) (b. l. 38).
Teismas taip pat nustatė, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. birželio 16 d. sprendimą Nr. 6-12N-1835 pareiškėja 2010 m. liepos 16 d. apskundė VSDF valdybai(b. l. 15-16). 2010 m. liepos 29 d. prie skundo pareiškėja pridėjo E 104 UK formos pažymą, patvirtinančią jos socialinio draudimo ir sveikatos draudimo laikotarpius, įgytus Jungtinėje Karalystėje (b. l. 17, 19-20). VSDF valdyba 2010 m. rugpjūčio 13 d. raštu Nr. (11.1) I-4817 pareiškėjos skundą atmetė, nurodžiusi, kad neturi pagrindo naikinti skundžiamo sprendimo, taip pat paaiškino, kad pareiškėjos užsienio valstybėje įgytas darbo stažas laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 27 d. iki 2009 m. gruodžio 18 d., remiantis 2010 m. liepos 1 d. Jungtinės Karalystės kompetentingos institucijos išduota pažyma, yra įskaitytas į pareiškėjos ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą, tačiau jo nepakanka motinystės pašalpai skirti, nes bendras pareiškėjos ligos ir motinystės socialinio draudimo stažas, įgytas Lietuvos Respublikoje ir užsienio valstybėje per paskutinius 24 mėnesius yra tik 6 mėnesiai ir 23 dienos (b. l. 13-14).
Teismas vadovavosi Ligos ir motinystės įstatymo 16 straipsnio 1 dalies, 2 dalies, 3 straipsnio 1 dalies, Ligos ir motinystės pašalpų nuostatų 38 punkto, 38.4 punkto, 15 punkto, VSDĮ 10 straipsnio 3 dalies, taip pat Reglamento (EB) Nr. 883/2004 (Lietuvoje įsigaliojusio nuo 2010 m. gegužės 1 d.) 6 straipsnio nuostatomis.
Nustatė, kad pareiškėja prašo skirti jai motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2010 m. birželio 4 d. iki 2010 m. spalio 4 d. Pagal pateiktus dokumentus pareiškėja 2009 m. birželio mėn. baigė Vilniaus „Varpo“ suaugusiųjų vidurinę mokyklą (2010 m. liepos 3 d. išduotas brandos atestatas; b. l. 28-32) ir nuo 2009 m. birželio 27 d. iki 2009 m. gruodžio 18 d. dirbo užsienyje (tai patvirtina E 104 UK formos pažyma; b. l. 19-20). 2010 vasario mėn. pareiškėja, grįžusi į Lietuvą, įsiregistravo darbo biržoje ir 2010 m. gegužės 17 d. įsidarbino UAB (duomenys neskelbtini). Teismas pažymėjo, kad nuo 2009 m. gruodžio 18 d. iki 2009 m. gegužės 17 d. pareiškėjos darbo stažas pagal Ligos ir motinystės įstatymo 3 straipsnio 1 dalį buvo nutrūkęs (už ją nebuvo mokamos socialinio draudimo įmokos Lietuvoje). Nuo 2010 m. birželio 1 d. ji išėjo nėštumo ir gimdymo atostogų (b. l. 34).
Vadovaudamasis paminėtu teisiniu reglamentavimu ir VSDFV pateiktais duomenimis, teismas nustatė, kad pareiškėjos bendras darbo stažas iki 2010 m. birželio 1 d., t. y. pirmosios nėštumo ir gimdymo atostogų dienos, per paskutinius 24 mėnesius (nuo 2008 m. birželio 1 d. iki 2010 m. gegužės 31 d.), įskaičius darbo užsienyje laikotarpį, yra 6 mėnesiai ir 24 dienos. Atsižvelgęs į tai, konstatavo, kad pareiškėjos ligos ir motinystės socialinio draudimo stažas trumpesnis kaip 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius, todėl ji neturi teisės gauti motinystės pašalpą pagal Ligos ir motinystės įstatymo 16 straipsnio 1 dalį.
Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja baigė Vilniaus „Varpo“ suaugusiųjų vidurinę mokyklą 2009 m. liepos 3 d., o apdraustąja ligos ir motinystės socialiniu draudimu tapo 2010 m. gegužės 17 d., kai įsidarbino UAB (duomenys neskelbtini), t. y. pertrauka nuo mokslo pabaigos (pagal mokslo baigimą įrodantį dokumentą) iki pareiškėjai tapus apdraustąja (pagal Ligos ir motinystės įstatymo 3 straipsnio 1 dalį) viršija 3 mėnesius, teismas konstatavo, kad pareiškėjai negali būti pritaikyta ir Ligos ir motinystės įstatymo 16 straipsnio 2 dalis. Pareiškėja skundą grindžia Reglamento (EB) Nr. 883/2004 6 straipsniu, kuriame nustatyta, kad valstybės narės, pagal kurios teisės aktus, teisės į išmokas įgijimas, teisės aktų taikymas, galimybė apsidrausti priklauso nuo draudimo, darbo pagal darbo sutartį, savarankiško darbo arba gyvenimo laikotarpių, kompetentinga įstaiga įskaito reikiamo dydžio draudimo, darbo pagal darbo sutartį, savarankiško darbo ir gyvenimo laikotarpius, įgytus pagal bet kurios kitos valstybės narės teisės aktus, tartum jie būtų įgyti pagal jos teisės aktus, tačiau šis teisės aktas Lietuvoje įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 1 d., o pareiškėjai dirbant užsienyje, galiojo 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimų nariams, judantiems Bendrijoje (toliau – ir Reglamentas (EEB) Nr. 1408/71), kuriame tokių nuostatų nėra. Teismas konstatavo, jog pareiškėja, dirbdama užsienyje, nebuvo laikoma apdraustąja pagal Ligos ir motinystės įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, todėl jai netaikoma Ligos ir motinystės įstatymo 16 straipsnio 2 dalis.
Įvertinęs byloje nustatytas teisines ir faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, priimti tinkamai pritaikius teisės aktų nuostatas, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos skundo reikalavimų, ir pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
III.
Pareiškėja J. P. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu (b. l. 57-59) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.
Apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teisme. Be to, apeliantė nurodo, kad jai nėra suprantama, kodėl teismo sprendime, kaip ir ginčijamuose sprendimuose, jos užsienio valstybėje įgytas darbo stažas, kuris patvirtintas Jungtinės Karalystės kompetentingos institucijos, yra įskaitomas į ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą, tačiau nepripažįstama, kad ji, dirbdama užsienyje, buvo apdrausta ligos ir motinystės socialiniu draudimu ir laikoma apdraustąja tik 2010 m. gegužės 17 d., kai įsidarbino Lietuvoje.
Apeliantės nuomone, teismas nepagrįstai netaikė jai Reglamento (EB) Nr. 883/2004 (įsigaliojo Lietuvoje nuo 2010 m. gegužės 1 d.) 6 straipsnio. Juo remiantis motinystės pašalpa jai turėtų būti skiriama už laikotarpį nuo 2010 m. birželio 1 d. iki 2010 m. spalio 4 d.. Apeliantė nesupranta, kodėl teismas minėto Reglamento taikymą sieja su jos darbo laikotarpiu užsienyje, o ne su sprendimo skirti motinystė pašalpą priėmimo data. Atsižvelgdama į tai, prašo apeliacinės instancijos teismo taikyti Reglamento Nr. 883/2004 nuostatas arba stabdyti bylą ir kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 66-68) su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovo nuomone, teismas pilnai ir visapusiškai išnagrinėjo bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, todėl naikinti teismo sprendimo nėra teisinio pagrindo. Mano, jog teismas pagrįstai nustatė, kad nagrinėjamoje byloje negali būti taikomas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004, kadangi šis teisės aktas Lietuvoje įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 1 d., o pareiškėjai dirbant užsienyje, galiojo Reglamentas (EEB) Nr. 1408/71, kuriame tokių nuostatų, kuriomis remiasi pareiškėja, nebuvo. VSDFV Vilniaus skyriaus nuomone, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėja, dirbdama užsienyje, nebuvo laikoma apdraustąja pagal Ligos ir motinystės įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, todėl pareiškėjai netaikomos šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalies nuostatos.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su apeliaciniu skundu taip pat nesutinka ir prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 69-71) išdėsto tuos pačius argumentus, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teisme. Taip pat pabrėžia, kad išskirtinis Europos Sąjungos Reglamentų socialinės apsaugos srityje bruožas yra tas, kad jie ne harmonizuoja, o koordinuoja ES valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, t. y. jie nepakeičia skirtingų nacionalinių sistemų viena bendra ES sistema. VSDF valdybos nuomone, Vilniaus apygardos administracinis teismas teisingai nurodė, jog pareiškėjos atveju (t. y. vertinant jos 2009 m. birželio 27 d. įsidarbinimą ir socialinio draudimo pradžią užsienyje) nėra taikomas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004, įsigaliojęs nuo 2010 m. gegužės 1 d. Pareiškėjai buvo pritaikytas Reglamento 1408/71/EEC, kuriam galiojant pareiškėja įsidarbino užsienyje, 18 straipsnis, numatantis valstybių narių pareigą sumuoti draudimo laikotarpius, įgytus kitoje valstybėje narėje. Mano, kad teismas tinkamai įvertino ginčo faktines aplinkybes ir teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančius teisės aktus, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamo teismo sprendimo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Pareiškėja apskundė VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. birželio 16 d. sprendimą Nr.6-12N-1835, kuriuo nuspręsta neskirti jai motinystės pašalpos už laikotarpį nuo 2010 m. birželio 1 d. iki 2010 m. spalio 4 d. šiam viešojo administravimo subjektui nusprendus, kad pareiškėja neturi Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyto ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo. Pareiškėja taip pat prašo panaikinti VSDF valdybos 2010 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą Nr. (11.1) I - 4817, priimtą išnagrinėjus pareiškėjos skundą šios kategorijos ginčams nustatyta privaloma išankstinio nagrinėjimo ne teismo tvarka. Minėtu sprendimu VSDF valdyba teritorinio skyriaus sprendimą Nr.6-12N-1835 paliko nepakeistą. VSDF valdyba nustatė, kad pareiškėjos ligos ir motinystės socialinio draudimo stažas iki pirmosios nėštumo ir gimdymo atostogų dienos (2010 m. birželio 1 d.) yra ilgesnis (6 mėnesiai ir 23 dienos) nei buvo nustatęs teritorinis skyrius (1 mėnuo ir 1 diena), tačiau šis stažas nėra pakankamas tam, kad paskirti pareiškėjai motinystės pašalpą.
Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalis (2008 m. gruodžio 18 d. įstatymo Nr.XI-71 redakcija) nustato bendrąją taisyklę, kad teisę gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu turi pagal šio įstatymo 4 straipsnio 1–3 dalis apdrausti asmenys, kuriems suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos, jeigu jie iki pirmosios nėštumo ir gimdymo atostogų dienos turi ne trumpesnį kaip 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių arba ne trumpesnį kaip 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą, išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytus atvejus. Nuo 2009 m. liepos 1 d. – ne trumpesnį kaip 9 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius, nuo 2009 m. spalio 1 d. – ne trumpesnį kaip 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą, išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytus atvejus.
Nagrinėjama ginčui taip pat yra aktualus Ligos ir motinystės įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas, kuris nustato išimtį iš šio straipsnio 1 dalyje nustatytos bendrosios taisyklės. Ligos ir motinystės įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teisę gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu turi apdraustieji asmenys iki 26 metų, jeigu jie iki nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios neįgijo šio straipsnio 1 dalyje nustatyto stažo dėl to, kad nurodytais laikotarpiais mokėsi nustatyta tvarka įregistruotų aukštųjų, profesinių, bendrojo lavinimo mokyklų dieniniuose skyriuose ir pertrauka nuo mokslo pabaigos (pagal mokslo baigimą įrodantį dokumentą), kol jie tapo apdraustaisiais asmenimis, neviršija 3 mėnesių. Minėtos Ligos ir motinystės įstatymo 16 straipsnio nuostatos perkeltos į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų į Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (bylai aktuali 2009 m. balandžio 8 d. nutarimo Nr. 258 redakcija) 38.3 ir 38.4 punktus.
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo praktiką (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis: 2010 m. birželio 28 d. Nr. A756-304/2010; 2010 m. liepos 15 d. Nr.A502-777/2010, 2011 gegužės 27 d. Nr.A146-1417/2011) įstatymų leidėjas asmens teisės gauti motinystės pašalpą nesieja su įgyta kvalifikacija ar mokymosi pasiekimais, kuriuos patvirtina nustatyta tvarka išduotas diplomas. Kad asmuo įgytų teisę gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu, Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme ir Nuostatuose įtvirtintas reikalavimas ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo mokslo pabaigos tapti apdraustuoju asmeniu. Minėtose nutartyse taip pat yra išaiškinta, jog tuo atveju, jei šios įstatymo normos sąlygas atitinkantis asmuo įsidarbina anksčiau negu jam įteikiamas mokslo baigimą patvirtinantis diplomas, ši aplinkybė negali būti pagrindas neskirti motinystės pašalpos pagal šį įstatymo straipsnį.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėja 2010 m. birželio 7 d. prašymu prašydama skirti jai motinystės pašalpą VSDFV Vilniaus skyriui pateikė 2009 m. liepos 3 d. išduotą brandos atestatą, patvirtinantį, kad ji 2009 metais baigė Vilniaus suaugusiųjų vidurinę mokyklą, taip pat įrodymus, kad baigusi šią mokyklą nuo 2009 m. birželio 27 d. iki 2009 m. gruodžio 18 d. dirbo vienoje iš Europos Sąjungos valstybių - Jungtinėje Karalystėje pagal darbo sutartį. Pirmosios instancijos teismo posėdžio protokole užfiksuoti pareiškėjos paaiškinimai, kad ji mokėsi suaugusiųjų vidurinės mokyklos dieniniame skyriuje. Jungtinės Karalystės kompetentinga institucija, remdamasi Tarybos Reglamento Nr.1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje (EEB) 9 straipsnio 2 dalimi, 18 straipsnio 1 dalimi, 38 straipsnio 1 dalimi, 64 straipsniu, bei Tarybos Reglamento (EEB) 574/72, nustatančio Tarybos Reglamento Nr.1408/71 įgyvendinimo tvarka, 6 straipsnio 2 dalimi, 16 straipsniu, 79 straipsniu, 2010 m. liepos 1 d. išdavė pažymą (E 104) patvirtinančią, jog laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 29 iki 2009 m. gruodžio 18 d. dirbdama Jungtinėje Karalystėje pareiškėja buvo apdrausta nuo atitinkamų socialinių rizikų. Nors ši pažyma išduota praėjus beveik mėnesiui po skundžiamo sprendimo priėmimo, tačiau faktas, kad pareiškėja dirbo vienoje iš Europos Sąjungos valstybių, atsakovui buvo žinomas iš kitų pareiškėjos pateiktų dokumentų ir sprendžiant prašymą dėl motinystės pašalpos paskyrimo turėjo būti vertinamas. Atsakovas skundžiamą sprendimą priėmė neįvertinęs minėtų aplinkybių Tarybos reglamentų, nustatančių valstybių narių asmenų socialinės apsaugos klausimus jų laisvo judėjimo Bendrijoje sąlygomis, ir šiuos Reglamentus įgyvendinančių nacionalinių teisės aktų kontekste, t.y. nepatikrinęs šio teisinio reguliavimo visumos kontekste nuo kada būtent pareiškėja laikytina apdraustąja, ar jos įsidarbinimo laikas baigus mokyklą nesuteikia pagrindo taikyti Ligos ir motinystės įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje numatytą išimtį. Kadangi VSDFV teritorinis skyrius priėmė sprendimą neįvertinęs minėtų aplinkybių, šis sprendimas, priešingai nei nusprendė pirmosios instancijos teismas, negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu.
VSDF valdyba, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą dėl teritorinio skyriaus sprendimo, 2010 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu Nr. (11.1) I-4817 nenustatė pagrindo keisti šį teritorinio skyriaus sprendimą. Nors VSDF valdyba atsižvelgė į faktines aplinkybes, kad pareiškėja iki pirmosios nėštumo ir gimdymo atostogų dienos dirbo vienoje iš Europos Sąjungos valstybių narių ir kad pareiškėjos darbo ir socialinio draudimo laikotarpį Jungtinėje Karalystėje patvirtina šios valstybės kompetentingos institucijos išduota pažyma (forma E 104), tačiau neatliko pareiškėjai reikšmingų faktinių aplinkybių vertinimo konkrečių Tarybos Reglamentų, reguliuojančių valstybių narių asmenų socialinės apsaugos Europos Sąjungoje klausimus, kontekste, t.y. nenagrinėjo, ar faktas, kad pareiškėja tapo apdraustąja vienoje iš Europos Sąjungos valstybių (Jungtinėje Karalystėje) per 3 mėnesius nuo mokyklos baigimo, gali būti pripažintas (nepripažintas) pagrindu pagal Europos Sąjungos ir Lietuvos nacionalinės teisės nuostatas taikyti pareiškėjai Ligos ir motinystės įstatymo 16 straipsnio 2 dalies nuostatas. Atlikti tokį vertinimą VSDF valdyba nepavedė ir teritoriniam skyriui, kuris pagal kompetenciją turi priimti sprendimą dėl motinystės pašalpos skyrimo, nors, kaip pirmiau minėta, teritorinis skyrius pareiškėjos darbo Europos Sąjungos valstybėje narėje ir draudimo faktų iš viso nevertino. Dėl minėtų priežasčių VSDF valdybos 2010 m. rugpjūčio 13 d. sprendimas Nr. (11.1) I-4817 taip pat negali būti laikomas pagrįstu.
Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą pažeidė procesinės teisės normas (ABTĮ 9 str.2 d., 57 str., 79 str.1 d., 86 str.2 d.) ir dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad įrodymų leistinumo taisyklių nesilaikymas, taip pat teismo sprendimo pagrindimas teismo posėdyje neištirtais įrodymais yra pripažįstami procesinės teisės pažeidimais dėl kurių gali būti neteisingai išspręsta byla (žr.Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis: A10-504/2007; A442-466/2009; A442-648/2009;A442-1245/2009;A438-1177/2010 ir kt.).
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 9 straipsnyje yra įtvirtintas valstybinės kalbos proceso principas. Nustatyta, kad administracinių bylų procesas vyksta, sprendimai priimami ir skelbiami lietuvių kalba. Dokumentai, surašyti kitomis kalbomis, teikiami ir skelbiami išversti į lietuvių kalbą ir nustatyta tvarka patvirtinti. Bylą nagrinėti teisme rengiančiam teisėjui ar ją nagrinėjančiam teismui nutarus, kita kalba surašytą dokumentą teismo posėdyje gali išversti vertėjas (ABTĮ 9 str. 1, 2, 3 d.). Byloje nustatyta, kad VSDF valdyba ir trečiasis suinteresuotas asmuo pateikė į bylą neišverstus į lietuvių kalbą dokumentus apie pareiškėjos darbo Jungtinje Karalystėje ir socialinio draudimo faktus (b.l. 19-20, 30-33). Pirmosios instancijos teismas, kaip, matyti iš sprendimo motyvuojamosios dalies, šiais dokumentais rėmėsi (yra nuorodos 19-20 ir 30-33 bylos lapus) nors jie į lietuvių kalbą neišversti, o vertėjas teismo posėdyje nedalyvavo. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų leistinumo taisykles (ABTĮ 9 str. 2 d.), t.y. reikalavimą, kad dokumentai, surašyti kitomis kalbomis, teikiami ir skelbiami išversti į lietuvių kalbą ir nustatyta tvarka patvirtinti.
ABTĮ 79 straipsnyje įtvirtintas bylos nagrinėjimo teisme betarpiškumas, kuris, be kita ko, reiškia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo ištirti byloje įrodymus: išklausyti proceso šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų, specialistų paaiškinimų ir ekspertų išvadų, susipažinti su rašytiniais įrodymais, apžiūrėti daiktinius įrodymus. ABTĮ 82 straipsnio, kuris reglamentuoja teismo posėdžio tvarką, 6 dalyje nustatyta, kad po šalių pasisakymų ištiriami kiti įrodymai: išklausomi liudytojų parodymai, specialistų paaiškinimai ir ekspertų išvados, apžiūrimi daiktiniai įrodymai, paskelbiami rašytiniai įrodymai. ABTĮ 86 straipsnio 1 dalis reikalauja, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Pagal aptariamo straipsnio 2 dalį tai reiškia, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas turi įvertinti ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoti, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Minėtos įstatymo normos draudžia teismo sprendimo grįsti įrodymais, kurie nebuvo ištirti teismo posėdyje. Kadangi pirmosios instancijos teismas, kaip matyti iš teismo posėdžio protokolo (b.l.48-50), teismo posėdyje netyrė byloje esančių rašytinių įrodymų, todėl priimdamas sprendimą neturėjo teisės jais remtis. Išvardyti procesinės teisės normų pažeidimai yra esminiai, dėl kurių galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str. 1 d.) ir tai yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują. Dėl pirmiau aptartų priežasčių turi būti panaikinti ir pareiškėjos skundžiami VSDF valdybos ir VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimai įpareigojant atsakovą pareiškėjos prašymą dėl motinystės pašalpos paskyrimo išnagrinėti iš naujo ir priimti sprendimą, pagrįstą prašymo išsprendimui reikšmingų faktinių aplinkybių visuma ir teisės aktų normomis. Remiantis išdėstytais argumentais pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a :
pareiškėjos J. P. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjos skundą patenkinti iš dalies. Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. birželio 16 d. sprendimą Nr. 6-12N-1835 bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2010 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą Nr. (11.1) I-4817 ir įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių pareiškėjos J. P. prašymą dėl motinystės pašalpos paskyrimo išnagrinėti iš naujo ir priimti sprendimą.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Laimė Baltrūnaitė
Arūnas Sutkevičius