| Administracinė byla Nr. eI2-8863-484/2023
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05486-2023-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3
(S)
|
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. spalio 18 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Arūno Kaminsko ir Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. T. (S. T.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“) dėl sprendimo panaikinimo.
Teismas
nustatė:
Pareiškėjas S. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas ar Migracijos departamentas) 2023 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. 23S36489, kuriuo panaikintas jam išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2024 m. gruodžio 2 d., (toliau – ir Sprendimas).
Pareiškėjas skunde nurodo, kad Migracijos departamentas 2022 m. gruodžio 2 d. jam išdavė leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas pažymi, kad su uždarąja akcine bendrove (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė) sudarė darbo sutartį, kurios 1.3.1 punkte nurodyta, jog darbdavys įsipareigoja mokėti darbuotojui 1 220 Eur mėnesinį darbo užmokestį neatskaičius mokesčių. Lietuvos Respublikos Vyriausybei nuo 2023 m. nustačius 840 Eur dydžio minimalų mėnesinį atlyginimą, darbo sutartis buvo pakeista ir darbdavys įsipareigojo pareiškėjui mokėti 1 420,00 Eur mėnesinį darbo užmokestį neatskaičius mokesčių.
Pareiškėjas, remdamasis Bendrovės pateikta pažyma apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas, tvirtina, kad jam už 2022 metus priskaičiuotas 7 988,44 Eur darbo užmokestis, t. y. vidutiniškai 726,22 Eur per mėnesį, o per 2023 m. 3 mėnesius priskaičiuotas 5 681,62 Eur darbo užmokestis, t. y. vidutiniškai 1 893,87 Eur per mėnesį. Pareiškėjo tvirtinimu, priskaičiuoto ir jam išmokėto darbo užmokesčio dydžiai leidžia pagrįstai teigti, kad tiek teikiant dokumentus atsakovui dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, tiek vykdant išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje sąlygas, jo gaunamų pajamų dydis atitiko Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) reikalavimus ir šiuo aspektu Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 5 punkto nuostatos bei juose įtvirtinti reikalavimai pažeisti nebuvo.
Pareiškėjas, nesutikdamas su skundžiamu Sprendimu, pripažįsta, kad Valstybinė darbo inspekcija prie Lietuvos Republikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VDI) 2021 m. gruodžio 14 d. priėmė nutarimą, kuriuo Bendrovės vadovui paskyrė administracinę nuobaudą už Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – Užimtumo įstatymas) 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą pažeidimą. Anot pareiškėjo, šis nutarimas įsiteisėjo 2023 m. kovo 21 d., Lietuvos Aukščiausiajam Teismui administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-14-511/2023 priėmus 2023 m. kovo 21 d. nutartį, kuria VDI 2021 m. gruodžio 14 d. nutarimas paliktas nepakeistas.
Pareiškėjas skunde atkreipia dėmesį, kad VDI nutarimą skirti administracinę nuobaudą už Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimą Bendrovei taip pat priėmė 2021 m. gruodžio 14 d., kuris yra apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui ir iki šiol nėra įsiteisėjęs. Tuo tarpu
leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui buvo išduotas anksčiau, nei Bendrovės vadovui buvo skirta administracinė nuobauda.
Pažymi, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio normos negalima aiškinti niekaip kitaip, kaip tik tokiu būdu, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas tik tuo atveju, kai darbdavys už leidimą dirbti nelegalų darbą, nedeklaruotą darbą ar užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimus pagal Užimtumo įstatymo nuostatas yra nubaudžiamas iki leidimo laikinai gyventi išdavimo. Priešingu atveju būtų visiškai nepateisinami atsakovo veiksmai – leidimo užsieniečiui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimas pažeidžiant įstatymus.
Be to, pareiškėjo vertinimu, jo atžvilgiu pritaikyta poveikio priemonė yra neproporcinga, akivaizdžiai per didelė ir neadekvati padarytam pažeidimui. Todėl prašo Migracijos departamento Sprendimą panaikinti.
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas atsiliepime nurodo, kad Migracijos departamentas priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dvejiems metams tuo pagrindu, kad jis ketina dirbti Bendrovėje tarptautinių krovinių vežimo transporto vairuotoju (profesija, kuri įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašus), t. y. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu.
Atsakovas atsiliepime pažymi, kad, patikrinus duomenis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – Sodra) informacinėje sistemoje, buvo nustatyta, kad pareiškėjas Bendrovėje įdarbintas 2022 m. grudžio 2 d., tačiau nei vieną mėnesį pareiškėjui nebuvo mokamas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo bei Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodytas mokėtinas mėnesinis darbo užmokestis – 1 220 Eur. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjui darbo užmokestis visus darbo Bendrovėje mėnesius buvo mokamas mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas minimalus mėnesinis atlyginimas (toliau – MMA).
Atsakovas atsiliepime atkreipia dėmesį, kad tarptautinių krovinių vežimo transporto vairuotojams yra nustatytas reikalavimas mokėti ne mažesnį atlyginimą nei MMA, padaugintą iš koeficiento 1,652. Atsakovas nurodo, kad 2022 m. buvo nustatytas 730 Eur MMA. Atsakovo vertinimu, tiek pareiškėjui, tiek Bendrovei buvo žinoma, kad tarptautinių krovinių vežimo transporto vairuotojams negali būti mokamas atlyginimas mažesnis nei 1 204,5 Eur.
Atsakovas taip pat nurodo, kad Migracijos departamentas kreipėsi į Bendrovę dėl papildomų duomenų, kuriuos išnagrinėjęs, padarė išvadą, kad pareiškėjui buvo mokamas atlyginimas mažesnis nei MMA ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsienietis negauna (prašyme dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo nurodė, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis Bendrovėje), todėl konstatavo, kad užsienietis neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje.
Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjo skundo argumentais dėl jam mokėto darbo užmokesčio dydžio, vadovaudamasis Sodros informacinės sistemos duomenimis, tvirtina, kad pareiškėjui buvo išmokėtos ženkliai mažesnės sumos, nei nurodo pareiškėjas. Be to, atsakovas atsiliepime atkreipia dėmesį, kad Bendrovė jokių paaiškinimų ir papildomų duomenų apie pareiškėjui mokėtą darbo užmokestį nepateikė. Atsakovo tvirtinimu, pareiškėjui mokamas atlyginimas nėra stabilus ir nėra mokamas pagal darbo sutartyje sulygtas sąlygas bei Migracijos departamentui Bendrovės pateiktą tarpininkavimo raštą. Todėl mano, kad Migracijos departamentas pagrįstai vadovavosi valstybinių institucijų turimais duomenimis, o ne pareiškėjo pavėluotai pateiktomis pažymomis.
Atsakovas atsiliepime taip pat paaiškina, kad VDI 2021 m. gruodžio 14 d. nutarimu Nr. ROIK 21150334726 Bendrovės direktoriui pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 95 straipsnio 1 dalį pasirta 3 000 Eur bauda už Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 42 straipsnio 2 dalies ir Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimą.
Atsakovas atsiliepime pažymi, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl to, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jam buvo išduotas iki Bendrovės vadovo nubaudimo, nėra reikšmingi vertinant ginčijamo Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nes nagrinėjamu atveju jie nepaneigia nustatyto ir paties pareiškėjo neginčijamo fakto, t. y. VDI 2021 m. gruodžio 14 d. nutarimo Nr. ROIK 21150334726, kuriuo Bendrovės direktorius nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį už DK 42 straipsnio 2 dalies ir Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimą, teisėtumo ir pagrįstumo. Atsakovo tvirtinimu, įstatymo leidėjas Įstatyme numatytus leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindus susiejo ir su darbdavio įsipareigojimų įvykdymo konkrečiu terminu (vienerių metų), t. y. nuo dienos, kurią skirta bauda sumokėta ar įpareigojimas įvykdytas. Duomenų, kad Bendrovės vadovas jam paskirtą baudą sumokėjo, nėra.
Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014, tvirtina, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus.
Atsakovo vertinimu, pareiškėjo skundo argumentai, jog dėl Migracijos departamento sprendimų panaikinti leidimus laikinai gyventi ir kitiems Bendrovėje dirbantiems užsieniečiams bus paralyžiuota Bendrovės veikla bei pažeisti teisėtų lūkesčių principai, pažymi, kad Bendrovės direktoriaus baustumo aplinkybės nustatymas buvo teisėtas imperatyvaus pobūdžio pagrindas panaikinti pareiškėjui ir kitiems užsieniečiams išduotus leidimus laikinai gyventi. Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, todėl nustatęs, kad pareiškėjo darbdavys yra baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą, ar užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimus, privalėjo panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Atsakovas atsiliepime atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 patvirtintose Lietuvos migracijos politikos gairėse nurodė, kad atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, kai užsienietis tik formaliai atitinka leidimo išdavimo pagrindus, yra viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių: Lietuvos teisinė bazė neturi sudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje; būtina teisiškai užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos kontrolę, mažinti piktnaudžiavimo teisėtais migracijos būdais galimybes.
Atsakovas atsiliepime taip pat pažymi, kad ginčijamas Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Ginčijamame Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl mano, kad ginčijamas Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 10 straipsnio nuostatas, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ pareiškėjo skundą prašo tenkinti, iš esmės atsiliepime pritardama pareiškėjo skunde nurodytiems argumentams.
Teismas
konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. 23S36489, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2024 m. gruodžio 2 d., teisėtumo ir pagrįstumo.
Nustatyta, kad pareiškėjas, ketindamas dirbti Bendrovėje tarptautinių krovinių vežimo transporto vairuotoju (profesija, kuri įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašus), 2022 m. rugsėjo 21 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.
Migracijos departamentas 2022 m. lapkričio 28 d., vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu, priėmė sprendimą Nr. 22S157302 išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dvejiems metams. Leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2024 m. gruodžio 2 d., pareiškėjui išduotas 2022 m. gruodžio 2 d. ir jam įteiktas 2022 m. gruodžio 8 d.
Migracijos departamentas, įvertinęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenis, t. y., kad pareiškėjui buvo mokamas atlyginimas mažesnis nei MMA ir tai, kad jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas negauna, o taip pat, kad Bendrovė, įdarbinusi užsienietį pagal darbo sutartį, yra bausta už leidimą dirbti nelegalų darbą ir užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimus pagal Užimtumo įstatymo nuostatas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais bei 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto (a) papunkčiu, 2023 m. kovo 27 d. primėmė sprendimą Nr. 23S36489, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2024 m. gruodžio 2 d.
Nagrinėjamoje byloje susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikytinos Įstatymo nuostatos. Įstatymo 26 straipsnyje (2006 m. lapkričio 28 d. įstatymo Nr. X-924 redakcija) nurodyta, kad leidimas gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis: 1) atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas (2008 m. vasario 1 d. įstatymo Nr. X-1442 redakcija); 2) turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka turi patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas; 3) turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 4) pateikia rašytinį pasižadėjimą, kad deklaruos savo gyvenamąją vietą gyvenamojoje patalpoje, kurios gyvenamasis plotas, tenkantis kiekvienam pilnamečiam asmeniui, deklaravusiam joje gyvenamąją vietą, bus ne mažesnis kaip 7 kvadratiniai metrai (2020 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr. XIII-3412 redakcija) ; 5) pateikia išvykų ir gyvenimo užsienio valstybėse sąrašą (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1894 redakcija); 6) pateikia išsamią informaciją apie save, ryšius (buvusius ir (ar) esamus) su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis (įskaitant kitų užsienio valstybių piliečius, gyvenančius Lietuvos Respublikoje), taip pat ryšius su užsienio valstybių žvalgybos, saugumo ir (ar) karinėmis institucijomis (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1894 redakcija).
Pagal Įstatymo (redakcija, galiojusi leidimo išdavimo metu) 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui; b) pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, jos atitiktį darbo vietai ir ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį pagal turimą kvalifikaciją per pastaruosius 5 metus, išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytus atvejus; c) Užimtumo tarnyba socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus.
Pabrėžtina, kad vien formalus Įstatymo 44 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas per se (lot. – savaime) nereiškia, kad užsieniečiui turi būti išduotas atitinkamas leidimas arba, kad šis leidimas nebus panaikintas iki pasibaigiant jo galiojimo terminui.
Įstatymo 50 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, 1 dalies 2 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Šio įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiui laikinai gyventi atsisakoma, jei duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai (2 punktas); neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (5 punktas).
Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto (a) papunktį, leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jei darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, arba vienas iš darbdavių, kurie įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo keliems darbdaviams sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą, nedeklaruotą darbą ar užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimus pagal Užimtumo įstatymo nuostatas ir nuo dienos, kurią skirta bauda sumokėta ar įpareigojimas įvykdytas, praėjo mažiau kaip vieneri metai.
Įstatymo 62 straipsnio 4 dalis numato, kad užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi šio Įstatymo 44 straipsnyje nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus. Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų.
Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – Aprašas), 8.3 papunktis nustato, kad užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui – bent vieneriems metams.
Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 papunktį, pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – 1 MMA. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjo patikrinimo metu MMA buvo 730 Eur. Tarptautinio krovinių vežimo transporto vairuotojams yra nustatytas reikalavimas mokėti ne mažesnį atlyginimą nei MMA, padaugintą iš koeficiento 1,65 (teisinis pagrindas – Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 99 (2022 m. sausio 3 d. redakcija) 2,5 papunktis)). Taigi, ginčo laikotarpiu aktualus darbo užmokestis, kuris atitinka nurodytą prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir tarpininkavimo rašte, turėjo būti me mažesnis kaip 1 204,5 Eur (730 Eur x 1,65).
Remiantis Sodros informacinės sistemos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Bendrovėje įdarbintas nuo 2022 m. gruodžio 2 d. Sodros informacinės sistemos duomenys taip pat patvirtina, kad nei vieną mėnesį pareiškėjui nebuvo mokamas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo Lietuvos Respublikoje nurodytas 1 205 Eur bei tarpininkavimo rašte nurodytas mėnesinis darbo užmokestis – 1 220 Eur.
Šie oficialios institucijos informacinės sistemos duomenys nepaneigti. Duomenis apie pareiškėjui mokamą darbo užmokestį Sodrai teikė pati Bendrovė. Todėl teismas jais netikėti neturi jokio pagrindo. Vėlesnės Bendrovės suformuotos pažymos apie pareiškėjui priskaičiuotą ir mokėtą darbo užmokestį, kurios yra pateiktos teismui, nagrinėjamai bylai visiškai nėra reikšmingos.
Teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis, susijusius su jam mokėtinu darbo užmokesčiu ir tokiu būdu pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, kas sudarė pagrindą Migracijos departamentui panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu.
Pareiškėjas 2022 m. rugsėjo 21 d. prašyme nurodė, kad jo pragyvenimo šaltinis – Bendrovėje gautas darbo užmokestis, kurio dydis 1 220 Eur. Minėta, kad užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje – 1 MMA.
Byloje ginčo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo mokamas mažeisnis nei MMA darbo užmokestis, nėra (MMA 2022 m. nustatytas 730 Eur; 2023 m. – 840 Eur). Į bylą pateikti Sodros duomenys patvirtina, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo mokamas nereguliarus ir mažesnis nei MMA darbo užmokestis. Be to, nei prašyme dėl leidimo išdavimo, nei tarpininkavimo rašte nebuvo nurodyta, kad pareiškėjas dirbs nepilną darbo laiką bei negaus pragyvenimui reikalingų minimalių Lietuvoje pajamų. Darbinės pajamos nurodytos kaip vienintelis šaltinis Lietuvoje. Pareiškėjui duomenų apie kitas gaunamas pajamas nepateikus, Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neturi pakankamai reguliarių pajamų pragyventi Lietuvoje ir todėl pagrįstai jo atžvilgiu taikė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktą.
Byloje nėra ginčo, kad VDI 2021 m. gruodžio 14 d. nutarimu Nr. ROIK 21150334726 Bendrovės direktorių A. K. už Darbo kodekso 42 straipsnio 2 dalies bei Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų pažeidimus pripažino kaltu padarius ANK 95 straipsnio 1 dalies pažeidimą ir jam skyrė 3 000 Eur baudą. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. gegužės 23 d. priėmė nutartį, kuria paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 24 d. nutarimą dėl administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens skundo atmetimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. liepos 20 d. nutartimi administracinio nusižengimo bylą atnaujino ir 2023 m. kovo 21 d. nutartimi Nr. 2AT-14-511/2023 paliko nepakeistą VDI 2021 m. gruodžio 14 d. nutarimą. Duomenų, jog bauda būtų sumokėta, nėra.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto (a) papunkčio nuostatą, yra konstatavęs, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui gali būti panaikinamas, kai: 1) darbdavys ar jo atstovas (fizinis asmuo), kuris įgyvendina vienasmenio valdymo organo funkcijas (direktorius), susijusias su personalo valdymu, pažeidžia ANK 95 straipsnio nuostatas ir jam skiriama bauda; arba 2) darbdavys, kai personalo valdymą įgyvendina kolegialus valdymo organas (pvz. valdyba, dalyvių susirinkimas ar kita) ir jam skiriama bauda pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio nuostatas (žr., pvz., 2019 m. spalio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-5394-1062/2019, 2019 m. spalio 23 d. nutartį Nr. eA-5343-624/2019).
Pareiškėjo skundo teiginys, kad jam leidimas gyventi buvo išduotas prieš tai, kai darbdavys buvo nubaustas, šiame kontekste neturi jokios teisinės reikšmės, kadangi teisės nuostatų pažeidimo, už kurį direktoriui pritaikyta administracinė atsakomybė, padarymo metu A. K. buvo Bendrovės atstovas, įgyvendinantis vienasmenio valdymo organo funkcijas (direktorius), susijusias su personalo valdymu. Atsižvelgdamas į tai, teismas neturi teisinio ir faktinio pagrindo nesutikti su atsakovo išvada, jog nagrinėjamu atveju neabejotinai yra nustatytas darbdavio nubaudimo faktas, todėl yra pagrindas konstatuoti Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto (a) papunktyje įtvirtintą leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą. Šios nuostatos taikymo pagrindą taip pat sudaro ir tai, kad byloje nėra duomenų, jog direktorius būtų sumokėjęs jam VDI nutarimu paskirtą baudą, nors įstatymas vienerių metų terminą būtent ir sieja su diena, kurią skirta bauda sumokėta ar įpareigojimas įvykdytas.
Taip pat nustatyta, kad pati Bendrovė yra bausta administracine tvarka už įdarbinimo tvarkos pažeidimus: 2021 m. gruodžio 14 d. nutarimu Nr. NUĮPBI 20159 dėl Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų pažeidimo (dėl Baltarusijos Respublikos piliečio nelegalaus darbo fakto). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. liepos 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-2732-535/2022 atmetė Bendrovės skundą. Šiuo metu byla nagrinėjama apeliacine tvarka (Nr. eA-869-789/2023). Duomenų apie reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą nurodytoje administracinėje byloje nėra.
Teismas, atsižvelgęs į nustatytas faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, daro išvadą, kad Migracijos departamentas Sprendime pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo darbdavys ir darbdavio vadovas yra bausti už įdarbinimo tvarkos pažeidimus, nelegalų darbą (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto (a) papunktis). Neatitiktis Įstatymo reikalavimams yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio bylose (2019 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5344-556/2019; 2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5394-1062/2019). Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punktu (a) papunkčiu, įvertinęs visą surinktą medžiagą, pagrįstai skundžiamu Sprendimu nusprendė panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Jokių išimčių Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte nenustatyta, todėl atsakovo priimtas sprendimas yra proporcingas ir adekvatus.
Pažymėtina, kad kiekvienas iš nustatytų Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.
Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovas tinkamai taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, nustatyti pažeidimai pagrįsti aktualiu teisiniu reglamentavimu), todėl skundžiamo Sprendimo naikinti nėra teisinio pagrindo, atsakovo Sprendimas pripažintinas pagrįstu, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Kiti pareiškėjo skunde nurodyti argumentai bylos procesinei baigčiai jokios įtakos neturi, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo S. T. (S. T.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjai Jūratė Gaidytė-Lavrinovič
Arūnas Kaminskas
Ina Kirkutienė