Civilinė byla Nr. 3K-3-483/2013 (S)
Teisminio proceso Nr. 2-01-3-08385-2011-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 50; 51
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. spalio 14 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Algio Norkūno ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Konstitucijos pr. 9 daugiabučio namo savininkų bendrijos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 27 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Konstitucijos pr. 9 daugiabučio namų savininkų bendrijos ieškinį atsakovui AB ,,Hanner“, trečiasis asmuo BUAB ,,Ranga IV“, dėl pažeistų teisių gynimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas prašė įpareigoti atsakovą leisti Konstitucijos pr. 9 daugiabučių namų savininkų bendrijos nariams ir kitiems daugiabučio, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), gyventojams neribotą laiką nemokamai naudotis automobilių stovėjimo vietomis automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje adresu (duomenys neskelbtini). Jis nurodė, kad daugiabučio namo gyventojai, sudarydami gyvenamųjų patalpų pirkimo–pardavimo sutartis su BUAB „Ranga IV“, įsigijo ne tik butus, bet ir teisę nemokamai naudotis automobilių stovėjimo aikštele, kurią BUAB „Ranga IV“ yra išsinuomojusi iš atsakovo 99 metams. Ieškovas teigė, kad atsakovas neleidžia bendrijos nariams ir daugiabučio namo gyventojams naudotis automobilių stovėjimo aikštele, taip pažeisdamas jų teises.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2012 m. sausio 9 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, įpareigojo atsakovą leisti Konstitucijos pr. 9 daugiabučių namų savininkų bendrijos nariams ir kitiems daugiabučio, esančio (duomenys neskelbtini), gyventojams iki 2103 m. rugpjūčio 26 d. nevaržomai bet kuriuo metu nemokamai naudotis 167 automobilių stovėjimo vietomis automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini). Teismas nustatė, kad BUAB „Ranga IV“ butų pirkimo–pardavimo pardavimo sutartimis pardavė gyvenamąsias patalpas, esančias daugiabučiame name (duomenys neskelbtini) su teise nemokamai ir neterminuotai naudotis automobilio stovėjimo aikštele (duomenys neskelbtini), kurios savininkas yra atsakovas. 2004 m. rugpjūčio 26 d. BUAB „Ranga IV“ ir AB „Hanner“ sudarė nuomos sutartį, kuria atsakovas 99 metams išnuomojo trečiajam asmeniui 167 automobilių stovėjimo vietas, esančias automobilių stovėjimo aikštelėje, siekiant leisti jomis naudotis daugiabučio namo savininkams ir naudotojams. Teismas padarė išvadą, kad daugiabučio namo patalpų savininkų trečiajam asmeniui butų pirkimo–pardavimo sutarčių pagrindu sumokėtos sumos apėmė ne tik butų pardavimo, bet teisės naudotis automobilių stovėjimo aikštele kainą. Teismas nustatė, kad butų pirkimo–pardavimo sutartyse nėra jokių sąlygų, susijusių su pareiga mokėti automobilių stovėjimo aikštelės išlaikymo kaštus, priešingai, sutarčių 2.1 punkte aiškiai nurodyta, kad buto pirkėjui teisė naudotis automobilių stovėjimo aikštele suteikiama nemokamai. Teismas nurodė, kad iš atsakovo ir trečiojo asmens 2004 m. rugpjūčio 26 d. sudarytos nuomos sutarties turinio matyti, kad BUAB „Ranga IV“ prisiėmė visas nuomininko pareigas, o daugiabučio namo patalpų savininkai ir naudotojai įvardyti tik kaip naudos pagal nuomos sutartį gavėjai. Teismas padarė išvadas, kad nuomininko pareiga išlaikyti nuomos objektą tenka tik trečiajam asmeniui, nuomos sutartimi naudos gavėju numačius daugiabučio namo patalpų savininkus ir naudotojus, atsakovui atsirado prievolė sudaryti sąlygas pastariesiems nemokamai naudotis nuomos objektu, daugiabučio namo patalpų savininkai ir naudotojai turi teisę naudotis automobilių stovėjimo aikštele (167 parkavimo vietomis) nemokėdami jos išlaikymo kaštų. Teismas sprendė, kad atsakovas, apribojęs daugiabučio namo butų savininkų ir naudotojų galimybę naudotis automobilių stovėjimo aikštele bei reikalaudamas aikštelės išlaikymo išlaidų kompensavimo, pažeidė daugiabučio namo butų savininkų ir naudotojų teisėtus interesus. Atsižvelgęs į nuomos sutarties 2 punktą, kuriame nustatyta, kad automobilių aikštelės nuomos terminas yra 99 kalendoriniai metai, teismas padarė išvadą, jog daugiabučio namo patalpų savininkai ir naudotojai turi teisę nemokamai naudotis automobilių stovėjimo aikštelės 167 parkavimo vietomis tik iki 2103 m. rugpjūčio 26 d.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2013 m. kovo 27 d. sprendimu panaikino Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. sausio 9 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kolegija, įvertinusi nuomos bei butų pirkimo–pardavimo sutarčių turinį, sprendė, kad nuomos teisiniai santykiai susiklostė tik tarp atsakovo ir trečiojo asmens, o tarp atsakovo ir faktinių parkavimo vietų naudotojų – panaudos teisiniai santykiai, nes atsakovui mokėti nuomos mokestį įsipareigojo trečiasis asmuo, perleidęs teisę naudotis parkavimo vietomis butų pirkėjams nemokamai. Nurodžiusi, kad panaudos gavėjas privalo išlaikyti ir saugoti jam pagal sutartį perduotą daiktą, taip pat daryti turto einamąjį ir kapitalinį remontą bei apmokėti visas daikto išlaikymo išlaidas, jeigu sutartis nenumato ko kita, kolegija konstatavo, jog butų ir kitų patalpų pirkimo–pardavimo sutarties sąlyga ,,nemokamai“ naudotis turi būti aiškinama tik kaip prievolės mokėti nuomos mokestį nebuvimą, tačiau neatleidžia parkingo naudotojų nuo pareigos rūpintis naudojamu turtu. Kolegija nurodė, kad šalių teisinių santykių kvalifikavimas ir aiškinimas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu tapo nebeaktualus, nes 2012 m. gruodžio 20 d. atsakovas ir trečiasis asmuo sudarė susitarimą nutraukti 2004 m. rugpjūčio 26 d. nuomos sutartį nuo 2013 m. sausio 4 d. Atsižvelgusi į tai kolegija sprendė, kad, pasibaigus nuomotojo AB ,,Hanner“ ir nuomininko BUAB ,,Ranga VI“ nuomos santykiams, pasibaigė ir automobilių stovėjimo aikštelės naudotojų teisė naudotis stovėjimo vietomis, nes nebegaliojant nuomos sutarčiai pagal CK 6.490 straipsnio 5 dalį nutrūko ir panaudos teisiniai santykiai, todėl ieškovų reiškiamas atsakovui reikalavimas negali būti tenkinamas, nes nėra jokio teisinio pagrindo, kuriuo remiantis atsakovas privalėtų suteikti teisę ieškovams nemokamai neterminuotai naudotis jam nuosavybės teises priklausančiomis parkavimo vietomis.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 27 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. sausio 9 d. sprendimą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 182 straipsnio 2 punktą, nes neatsižvelgė į prejudicinius faktus, nustatytus įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2521-866/2012. Šiuo sprendimu teismas atmetė AB „Hanner“ ieškinį, kuriuo buvo prašoma papildyti 2004 m. rugpjūčio 26 d. nuomos sutartį, pripažįstant AB „Hanner“ teisę reikalauti iš Konstitucijos pr. 9 daugiabučio namo savininkų bendrijos narių ir kitų šio namo patalpų savininkų automobilių stovėjimo aikštelės išlaikymo išlaidų proporcingai valdomų parkavimo vielų skaičiui bei kt. Teismas konstatavo, kad sutartiniai nuomos santykiai siejo UAB „Ranga IV“ ir AB „Hanner“, o UAB „Ranga IV“ ir bendrijos narius bei kitus namo patalpų savininkus – panaudos teisiniai santykiai. Nuomininkas UAB „Ranga IV“ yra tinkamai įvykdęs visas savo pareigas pagal nuomos sutartį, o bendrijos nariai ir kiti daugiabučio namo patalpų savininkai neturi prievolės mokėti automobilių stovėjimo aikštelės išlaikymo ar naudojimosi išlaidų, nes tam nėra nei sutartinio, nei įstatymo pagrindo. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad BUAB „Ranga IV“ ir bendrijos narius bei kitus namo patalpų savininkus sieja panaudos santykiai, padarė visiškai priešingą išvadą, t. y. nurodė, jog faktiniai aikštelės naudotojai privalo rūpintis naudojamu turtu ir jį išlaikyti.
2. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 13 d., nutartis, priimta civilinėje byloje S. T. v. S. B., bylos Nr. 3K-3-481/2008; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K.-N. v. A. L., bylos Nr. 3K-3-534/2008) panaudos davėjas gali reikalauti nutraukti terminuotą panaudos sutartį prieš terminą tik esant CK 6.641 straipsnio 1 dalyje nurodytiems pagrindams. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas priėmė AB „Hanner“ ir BUAB „Ranga IV“ 2012 m. gruodžio 20 d. sudarytą dvišalį susitarimą dėl 2004 m. rugpjūčio 26 d. nuomos sutarties nutraukimo ir vadovaudamasis CK 6.490 straipsnio 5 dalimi panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas neanalizavo, ar panaudos davėjas turėjo teisę nutraukti šalis siejusius panaudos santykius be panaudos gavėjo sutikimo, todėl toks apeliacinės instancijos teismo sprendimas nepagrįstas, nes buvo pažeistos CK 6.641 straipsnio nuostatos bei nukrypta nuo kasacinio teismo formuojamos teismų praktikos dėl panaudos teisinių santykių nutraukimo.
3. AB „Hanner“ ir BUAB „Ranga IV“ sudarytas dvišalis sandoris dėl nuomos sutarties nutraukimo yra niekinis ir negaliojantis nuo jo sudarymo momento (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), nes nebuvo CK 6.641 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytų aplinkybių, nebuvo išklausyta bendrijos narių bei namo patalpų savininkų nuomonė ir nebuvo šių sutikimo, jis (sandoris) prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, gerai moralei ir viešajai tvarkai. Juo buvo pažeisti daugiau kaip 130 daugiabučio namo patalpų savininkų ir bendrijos narių teisėti interesai, atimta teisė nevaržomai naudotis daugiaaukšte automobilių stovėjimo aikštele, už kurią šie asmenys jau yra sumokėję atitinkamas sumas, įsigydami patalpas iš BUAB „Ranga IV“. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sutartiniuose teisiniuose santykiuose prioritetas turi būti teikiamas sutarties išsaugojimui, o ne jos nutraukimui, taip pat išaiškinęs, jog imperatyviosioms įstatymo nuostatoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. S. v. I. R. ir kt., bylos Nr.3K-3-287/2009; 2012 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos v. L. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-109/2012; kt.). Apeliacinės instancijos teismas privalėjo patikrinti, ar susitarimas dėl nuomos sutarties nutraukimo neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei, tačiau to nepadarė, taip pažeisdamas CPK 185 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus, viešąjį interesą bei nukrypdamas nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos dėl įrodymų vertinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kotesa“ v. UAB „Autoera“, bylos Nr. 3K-3-102/2011; kt.).
4. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, todėl nebuvo sudarytos sąlygos atkurti pažeistą viešąjį interesą (daugiau kaip 130 daugiabučio namo patalpų savininkų ir bendrijos narių teises, kurias valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra įpareigota užtikrinti ir tenkinti). Bylą nusprendus nagrinėti rašytinio proceso tvarka, ieškovas (kasatorius) neturėjo galimybės išdėstyti savo pozicijos bei nuomonės, taip pat visų bylai reikšmingų aplinkybių, negalėjo teismui pateikti argumentų dėl AB „Hanner“ ir BUAB „Ranga IV“ sudaryto susitarimo nutraukti nuomos sutartį. Taip buvo apribota kasatoriaus teisė į tinkamą ir viešą teismo procesą, pažeisti lygiateisiškumo bei teisingumo principai.
5. Kasatorius ieškinyje nurodė, kad atsakovas nuo 2011 m. kovo 1 d. neleidžia nevaržomai ir nemokamai statyti automobilių ginčo automobilių stovėjimo aikštelėje, reikalauja nuomos mokesčio, todėl gyventojai patiria nuostolių, nes turi statyti savo transporto priemones šalia namo esančiose mokamose automobilių stovėjimo aikštelėse. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą ir konstatuodamas, kad kasatorius nuo 2013 m. sausio 4 d. neturi teisės naudotis pirmiau nurodyta aikštele, nepateikė jokių išvadų dėl šio ribojimo nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2013 m. sausio 4 d. Tai leidžia daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra neišsamus ir ydingas (CPK 331 straipsnio 4 dalies 2–4 punktai), sudarantis prielaidas ginčams kilti ateityje. Vadinasi, priimdamas sprendimą apeliacinės instancijos teismas tinkamai neišsprendė šalių ginčo, neapgynė viešojo intereso, jo sprendimas yra neišsamus.
Atsakovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimu nekonstatavo, kad naudotojai neprivalo mokėti aikštelės išlaikymo išlaidų ir tam nėra nei sutartinio, nei įstatymo pagrindo. Šiame sprendime pasakyta tik tai, kad AB „Hanner“ negali perkelti nuomininko BUAB „Ranga IV“ pareigų aikštelės naudotojams. AB „Hanner“ ieškinys buvo atmestas, nes buvo pareikštas netinkamiems atsakovams. UAB „Ranga IV“ patiriamų išlaidų dėl aikštelės išlaikymo atlyginimo klausimas reguliuojamas jos sutartimis su aikštelės naudotojais bei CK 6.636 straipsnio normomis. Reikalauti atlyginti tokias išlaidas iš aikštelės naudotojų – BUAB „Ranga IV“ pasirinkimo teisė, tai iš esmės ir buvo konstatuota. Prieštaravimų tarp kasaciniu skundu ginčijamos nutarties ir 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimo nėra. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad CK 6.629 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog panaudos teisiniams santykiams taikytinas CK 6.478 straipsnis. Pagal šio straipsnio 2 dalį nekilnojamųjų daiktų nuomos sutartis (šiuo atveju panaudos) sutartis prieš trečiuosius asmenis gali būti panaudota tik tuo atveju, jeigu ji įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešame registre. Nagrinėjamu atveju BUAB ,,Ranga IV“ ir naudotojų sutartys nebuvo išviešintos, todėl negali būti panaudotos prieš trečiąjį asmenį AB „Hanner“ ir jų pagrindu negalima reikalauti AB „Hanner“ imtis atitinkamų veiksmų.
2. Apeliacinės instancijos teismas teisingai aiškino panaudos, kaip šalutinės prievolės, kylančios iš nuomos teisinių santykių, pasibaigimą. BUAB „Ranga IV“ neturėjo pareigos atskirai nutraukinėti su naudotojais sudarytų panaudos sutarčių. Nesant pagrindinės nuomos sutarties, panaudos sutartys negali būti vykdomos, nes BUAB „Ranga IV“ nebeturi panaudai suteikiamo objekto. Kadangi panaudos teisiniai santykiai nutrūko CK 6.490 straipsnio 4 dalies, o ne CK 6.641 straipsnio pagrindu, tai kasatoriaus argumentai šiuo aspektu nenagrinėtini. Kasatoriaus argumentai, kad 2004 m. rugpjūčio 26 d. nuomos sutartis dvišaliu 2012 m. gruodžio 20 d. susitarimu negalėjo būti nutraukta, nes nebuvo CK 6.641 straipsnyje nustatytų pagrindų, ir dėl to toks susitarimas laikytinas niekiniu, yra nepagrįsti, nes AB „Hanner“ ir BUAB „Ranga IV“ nutraukė jas siejusią nuomos sutartį, o ne panaudos sutartis, todėl CK 6.641 straipsnio nuostatos netaikytinos. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad UAB „Ranga IV“ yra bankrutuojanti ir nuomos sutartis, net ir nesant 2012 m. gruodžio 20 d. susitarimo, būtų pasibaigusi, kai UAB „Ranga IV“ būtų likviduota.
3. Teigiant, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 185 straipsnio nuostatas, nes ex officio netyrė 2012 m. gruodžio susitarimo teisėtumo, kasaciniame skunde nepateikiama argumentų, patvirtinančių, jog teismas įrodymus ištyrė nevisapusiškai ir nesivadovaudamas savo vidiniu įsitikinimu. Teismui pateiktas šalių susitarimas atitiko jų valią, todėl nebuvo pagrindo abejoti jo teisėtumu. Teismas ex officio tikrina, ar sandoriai neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei, kai tokio sandorio neteisėtumas yra akivaizdus. Tuo atveju, kai sandoris nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį negaliojančiu. Kadangi kasatoriaus nurodomos CK 6.641 straipsnio 1 ir 2 dalys šiuo atveju netaikytinos, o kitų imperatyviųjų normų, kurias šalių susitarimas nutraukti nuomos sutartį pažeidė, kasatorius nenurodė, tai nėra ir susitarimo neteisėtumo. Kasatoriaus teiginiai dėl viešojo intereso pažeidimo yra nepagrįsti, nes: aikštelės naudotojų skaičius niekada nesiekė 130; naudotojai, įsigydami butus ar kitas patalpas iš BUAB „Ranga IV“, už teisę naudotis aikštele nemokėjo, šią teisę gavo neatlygintinai, kasatorius klaidina teismą, nurodydamas, kad už naudojimąsi buvo sumokėta; konkretaus vieno namo gyventojų ir konkrečios vienos bendrijos narių privačių interesų tenkinimas nėra susijęs su viešuoju interesu.
4. Kasatorius yra atstovaujamas profesionalaus teisininko (advokato), kuris žino šalių teises, gali susipažinti su nagrinėjamos bylos medžiaga ir pan. Tai, kad kasatorius ar jo atstovas nepateikė jokių paaiškinimų, prašymų ar kitų dokumentų teismui bylos nagrinėjimo metu, parodo tik jo nesidomėjimą byla. Be to, kasatorius nebuvo pateikęs prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
5. Ieškiniu buvo prašoma įpareigoti atsakovą leisti Konstitucijos pr. 9 daugiabučių namų savininkų bendrijos nariams ir kitiems daugiabučio, esančio (duomenys neskelbtini), gyventojams neribotą laiką nemokamai naudotis automobilių stovėjimo vietomis automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini) esminis kasatoriaus reikalavimas buvo leisti neribotą laiką nemokamai naudotis aikštele. Apeliacinės instancijos teismas sprendime nurodė, kad butų ir kitų patalpų pirkimo-pardavimo sutarties sąlyga „nemokamai naudotis“ turi būti aiškinama tik kaip prievolės mokėti nuomos mokestį nebuvimas, tačiau neatleidžia naudotojų nuo pareigos rūpintis naudojamu turtu. Taigi apeliacinės instancijos teismas aiškiai konstatavo, kad ieškinio reikalavimas suteikti teisę naudotis aikštele neatlygintinai yra nepagrįstas, įskaitant ir kasatoriaus nurodomą laikotarpį.
Trečiasis asmuo atsiliepimu į kasacinį skundą prašo apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Su kasacinio skundo argumentais dėl prejudicinių faktų, nustatytų kitoje byloje, trečiasis asmuo nesutinka, nes, jo vertinimu, aplinkybė, kam tenka pareiga mokėti stovėjimo aikštelės išlaikymo mokesčius, teisiškai nereikšminga ir nėra įrodinėjimo dalykas nagrinėjamoje byloje, kurioje sprendžiamas ginčas dėl atsakovo veiksmų, užkertančių galimybę bendrijos nariams ir kitiems namo gyventojams naudotis ginčo parkavimo vietomis, teisėtumo bei įpareigojimo juos nutraukti. Teismai abiejose bylose šalių teisinius santykius kvalifikavo vienodai: AB „Hanner“ ir BUAB „Ranga IV“ sieja nuomos teisiniai santykiai, o bendrijos nariai ir kiti namo gyventojai ginčo automobilių stovėjimo aikštele disponuoja panaudos sutarties pagrindu. Dėl šių priežasčių kasatoriaus nurodomas Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-2521-866/2012 neturi prejudicinės galios.
2. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovui ir trečiajam asmeniui 2012 m. gruodžio 20 d. susitarimu nutraukus 2004 m. rugpjūčio 26 d. nuomos sutartį, tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimas ir aiškinimas tapo nebeaktualus, nes pasibaigus nuomos teisiniams santykiams tarp atsakovo ir trečiojo asmens pasibaigė ir parkavimo vietų naudotojų teisė naudotis parkavimo vietomis. Ieškovų reiškiamas atsakovui reikalavimas negali būti tenkinamas, nes nes nėra jokio teisinio pagrindo, kuriuo remiantis atsakovas privalėtų suteikti teisę ieškovams nemokamai neterminuotai naudotis jam nuosavybės teises priklausančiomis parkavimo vietomis.
3. Nagrinėjamas ginčas pagal teisinių santykių turinį nesusijęs su viešojo intereso apsauga ir nepatenka į viešojo intereso veikimo sritį. Aplinkybė, kad nagrinėjamas ginčas susijęs su didesniu asmenų skaičiumi, nesudaro pagrindo pripažinti, jog byloje egzistuoja viešasis interesas. Susitarimas dėl nuomos sutarties nutraukimo yra teisėtas, sudarytas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Teisės aktai nedraudžia, esant šalių valiai, abipusiu susitarimu nutraukti nuomos teisinius santykius. Nagrinėjamu atveju nuomos sutarties šalys neturėjo nei įstatymo, nei sutartyje nustatytos pareigos derinti nuomos sutarties nutraukimą su bendrijos nariais. Atsakovui pareiškus finansinį reikalavimą trečiajam asmeniui atlyginti aikštelės eksploatavimo išlaidas, šio kreditoriai sprendė, kad tolesnis nuomos sutarties vykdymas prieštarautų bankroto proceso tikslams. Nuomos sutartis buvo nutraukta trečiojo asmens kreditorių susirinkimo sprendimu, kaip ekonomiškai nenaudinga bankrutuojančiai bendrovei.
4. Trečiajam asmeniui nėra žinoma, kad kasatorius ar atsakovas apeliacinės instancijos teismui būtų pateikę prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tokių prašymų nesant, teismas neturėjo pagrindo skirti žodinio proceso. Be to, iš faktinių bylos aplinkybių matyti, jog tai, kad apeliacinis skundas buvo išnagrinėtas rašytinio proceso tvarka, neturėjo įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
Dėl prejudicinių faktų
Pagal CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsitesėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims; tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai. Ši taisyklė yra teismo sprendimo privalomumo individualios bylos atžvilgiu išraiška. Aiškindamas CPK normas dėl prejudicinių faktų taikymo, kasacinis teismas laikosi šių pagrindinių nuostatų: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. D. S., bylos Nr. 3K-3-282/2012; kt.). Taigi prejudicinių faktų taisyklė reiškia, kad nebereikia įrodinėti faktų, nustatytų įsiteisėjusius teismo sprendimu civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys.
Vertindama kasacinio skundo argumentus dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto pažeidimo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2521-866/2012 motyvuojamąją dalį, konstatuoja, kad nurodytame teismo sprendime nėra konstatuota, jog bendrijos nariai ir kiti daugiabučio namo patalpų savininkai apskritai neturi prievolės mokėti automobilių stovėjimo aikštelės išlaikymo išlaidų, o yra toje byloje nagrinėto ginčo dalyko aspektu konstatuota, kad ieškiniu AB „Hanner“ iš esmės siekia UAB „Ranga IV“ tenkančias prievoles perkelti, nesant tam teisinio pagrindo, aikštelės naudotojams, taip pat, remiantis CK 6.493 straipsniu, nurodyta, jog būtent nuomininkas turi atlyginti daikto išlaikymo išlaidas, jeigu ko kita nenustatyta įstatyme ar sutartyje, bei padaryta išvada, kad AB „Hanner“, kaip nuomotojo, ieškinys yra pareikštas netinkamiems atsakovams. Nurodytoje byloje nagrinėto ginčo kontekste teismo konstatuota aplinkybė, kad panaudos gavėjai neturi nei pagal įstatymą, nei pagal sutartį prievolės nuomotojui, su kuriuo jų nesieja jokie sutartiniai santykiai, mokėti automobilių stovėjimo aikštelės išlaikymo išlaidų, šioje byloje nagrinėto ginčo kontekste, atsižvelgiant į įrodinėjimo dalyką ir nustatytas faktines bylos aplinkybes, nekliudė apeliacinės instancijos teismui padaryti išvadą, jog butų ir kitų patalpų pirkimo–pardavimo sutarties sąlyga, leidžianti stovėjimo aikštele naudotis nemokamai, turi būti aiškinama tik kaip atleidžianti nuo pareigos mokėti nuomos mokestį, tačiau neatleidžianti naudotojų nuo pareigos rūpintis naudojamu turtu. Ši apeliacinės instancijos teismo išvada atitinka sutarčių aiškinimo taisykles, CK 6.636 straipsnio nuostatas. Dėl to kasacinio skundo argumentai, kuriais nurodoma į CPK 182 straipsnio 2 punkto pažeidimą apeliacinės instancijos teisme, atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl nuomos sutarties nutraukimo jos šalių susitarimu ir šio sandorio pripažinimo niekiniu ex officio
CK 6.154 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo kitų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Taigi, sutarties esmė – šalių consensus ad idem, t.y. šalių bendra nuomonė, valios sutapimas. Sutarties laisvės principas reiškia, kad šalys gali laisvai sudaryti sutartis, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, yra privaloma ir turi būti vykdoma (CK 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnis). Sutarties laisvės principas apima ir sutarties šalių teisę bet kada nutraukti sutartį jų bendru sutarimu (CK 6.125 straipsnio 1 dalis, 6.154 straipsnio 3 dalis). Šia teise disponuoja ir nuomos sutarties šalys. Kai nuomos sutarties šalys bendru susitarimu nutraukia jų sudarytą nuomos sutartį, o nuomininkas dėl išsinuomoto daikto buvo sudaręs panaudos sutartį (sutartis) su kitais asmenimis, tai ši panaudos sutartis (sutartys) pasibaigia, nes tokiu atveju pagrindinės – nuomos – sutarties galiojimas lemia šalutinės – panaudos – sutarties galiojimą (CK 6.490 straipsnio 4, 5 dalys).
Šioje byloje nustatyta, kad atsakovą ir trečiąjį asmenį siejo sutartiniai nuomos santykiai dėl 167 automobilių stovėjimo vietų automobilių stovėjimo aikštelėje, be to, trečiąjį asmenį ir atitinkamus faktinius nurodytų automobilių stovėjimo vietų naudotojus – sutartiniai panaudos santykiai. Iš bylos duomenų matyti, kad AB ,,Hanner“, kaip nuomotojui, pareiškus finansinį reikalavimą atlyginti automobilių stovėjimo aikštelės eksploatacines išlaidas atlyginimo trečiajam asmeniui BUAB ,,Ranga VI“, kaip nuomininkui, šio bankroto byloje, pastarojo kreditorių susirinkimas sprendė, kad tolesnis nuomos sutarties vykdymas prieštarautų bankroto proceso tikslams, ir priėmė sprendimą nutraukti nuomos sutartį. Įgyvendinant šį trečiojo asmens kreditorių susirinkimo sprendimą 2004 m. rugpjūčio 26 d. nuomos sutartis, kaip ekonomiškai nenaudinga bankrutuojančiam trečiajam asmeniui, nutraukta jos šalių 2012 m. gruodžio 20 d. susitarimu nuo 2013 m. sausio 4 d.
Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino atsakovo ir trečiojo asmens teisę bendru susitarimu nutraukti jų sudarytą nuomos sutartį bei pagrįstai, tinkamai taikydamas CK 6.490 straipsnio 4, 5 dalis, sprendė, kad nutraukus nuomos sutartį pasibaigė trečiąjį asmenį ir faktinius automobilių stovėjimo vietų naudotojus sieję panaudos teisiniai santykiai. Atsižvelgdama į faktines šios bylos aplinkybes teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.641 straipsnio nuostatas. Taip pat nėra pagrindo konstatuoti apeliacinės instancijos teismo nukrypimo nuo kasacinio teismo formuojamos teismų praktikos dėl panaudos teisinių santykių nutraukimo, nes šios bylos ir bylų, kuriose priimtose kasacinio teismo nutartyse pateiktais išaiškinimais kasatorius grindžia saavo argumentus apie nukrypimą nuo teismų praktikos, faktinės aplinkybės nėra analogiškos arba labai panašios.
CK 1.78 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja savo iniciatyva (ex officio). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl pagrindo sandorį ex officio pripažinti negaliojančiu, yra nurodęs, kad savo iniciatyva, nesant ginčo šalies reikalavimo, teismas pripažįsta sandorį niekiniu ir taiko niekinio sandorio teisinius padarinius tik tada, kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį niekiniu tampa akivaizdus. Tuo atveju, kai sandoris nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma. Jeigu teismas, nesant šalies ieškinio reikalavimo pripažinti sandorį negaliojančiu, imtųsi savo iniciatyva nagrinėti ir spręsti sandorio, kuris nėra akivaizdžiai niekinis, negaliojimo klausimą, tirti su tuo susijusius įrodymus, būtų pažeidžiami civilinio proceso dispozityvumo ir rungimosi principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. R. v. M. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-89/2006; 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „If draudimas“ v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-252/2009; kt.). Kasacinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad teismas savo iniciatyva (ex officio) konstatuoja sandorį niekiniu tik tada, kai niekinis sandoris yra tiesiogiai susijęs su byloje pareikštais reikalavimais, toks konstatavimas yra būtinas, ginant asmens pažeistas teises ir taikant niekinio sandorio padarinius, ir nereikia rinkti papildomų įrodymų, nes tokio sandorio negaliojimo pagrindas yra akivaizdus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. vasario 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. VšĮ ,,Kauno paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centras“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-73/2011).
Vertindama kasacinio skundo argumentus dėl atsakovo ir trečiojo asmens 2012 m. gruodžio 20 d. susitarimo nutraukti nuomos sutartį pripažinimo niekiniu sandoriu, teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad: nagrinėjamas ginčas nesusijęs su viešojo interteso apsauga (susijęs su privačiais interesais) ir nepatenka į viešojo intereso veikimo sritį; teisės normose nėra tiesiogiai nustatyto draudimo dėl nuomos sutarties nutraukimo jos šalių bendru susitarimu; susitarimas nutraukti nuomos sutartį buvo nulemtas bankroto procedūrų trečiajam asmeniui taikymo; pagal CK prievolės gali pasibaigti įvairiais pagrindais, vienas iš kurių – juridinio asmens (kreditoriaus arba skolininko) likvidavimas, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai prievolę turi įvykdyti kiti asmenys (CK 6.128 straipsnio 3 dali). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kas nurodyta bei į faktinius bylos duomenis, nėra galimybės padaryti pagrįstą išvadą, kad pagrindas pripažinti atsakovo ir trečiojo asmens 2012 m. gruodžio 20 d. susitarimą niekiniu yra akivaizdus. Dėl to nėra pagrindo pripažinti pagrįstais ir kasacinio skundo argumentų, kuriais apeliuojama į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, savo iniciatyva (ex officio) nekonstatavęs sandorio niekiniu, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, netinkamai taikė materialiosio ir proceso teisės normas.
Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka
Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Dėl to kasatorius neturėjo galimybės išdėstyti savo pozicijos bei nuomonės, taip pat visų bylai reikšmingų aplinkybių, negalėjo teismui pateikti argumentų dėl AB „Hanner“ ir BUAB „Ranga IV“ sudaryto susitarimo nutraukti nuomos sutartį. Taip buvo apribota kasatoriaus teisė į tinkamą ir viešą teismo procesą, pažeisti lygiateisiškumo bei teisingumo principai.
CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Pagal CPK 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas; dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Taigi, apeliacinės instancijos teismas bylą apeliacine tvarka nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai savo iniciatyva arba (ir) dalyvaujančio byloje asmens (asmenų) prašymu pripažįsta, kad, atsižvelgiant į bylos esmę, žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Nagrinėti bylą apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka, net ir esant dalyvaujančio byloje asmens (asmenų) prašymui, nėra teismo pareiga.
Iš šios bylos medžiagos matyti, kad kasatorius nebuvo apeliacinės instancijos teismui pateikęs prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, taip pat kad jis byloje yra atstovaujamas profesionalaus teisininko (advokato), kuriam žinomos civilinio proceso teisės normų nuostatos, teisės ir pareigos, civilinių bylų nagrinėjimo tvarka. Bylos medžiaga nepatvirtina, kad kasatorius nedisponavo galimybe laisvai naudotis jam priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Teisėjų kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nėra pagrindo pripažinti, kad, atsižvelgiant į šios bylos esmę, AB „Hanner“ ir BUAB „Ranga IV“ susitarimą nutraukti nuomos sutartį, kasatoriaus teisę būti išklausytam, šioje byloje apeliacinės instancijos teismas privalėjo nuspręsti, jog yra būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad nenustatyta, jog apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą rašytinio proceso tvarka, būtų pažeidęs bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje proceso taisykles. Kasatoriaus argumentai šiuo aspektu pripažintini nepagrįstais ir atmestini. Sutiktina su trečiojo asmens atsiliepimo į kasacinį skundą argumentu, kad tai, jog apeliacinis skundas buvo išnagrinėtas rašytinio proceso tvarka, neturėjo įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui
Dėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinio
CPK 331 straipsnyje išdėstyti reikalavimai apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) turiniui ir jame nurodyta, kad motyvuojamojoje sprendimo (nutarties) dalyje glausta forma turi būti nurodytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, įstatymai ir kiti teisės aktai bei kiti teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas (CPK 331 straipsnio 4 dalis). Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismo procesinis dokumentas turi būti argumentuotas. Motyvuojamosios teismo sprendimo (nutarties) dalies paskirtis – pagrįsti apeliacinės instancijos teismo išvadas, išdėstytas rezoliucinėje apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) dalyje. Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs Europos Ž. T. Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. R. T. v. Spain and H. B. v. Spain, judgments of 9 December 1994, Series A. N. 303 – A and 303 – B, p. 12, par. 29, ir p. 29-30, par. 27; Higgins and Others v. France judgment of 19 February 1998, Reports of Judgments and Decisions 1998-I, p. 60, par. 42). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgment of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61).
Šioje byloje ieškovas prašė įpareigoti atsakovą leisti Konstitucijos pr. 9 daugiabučių namų savininkų bendrijos nariams ir kitiems daugiabučio, esančio (duomenys neskelbtini) gyventojams neribotą laiką nemokamai naudotis automobilių stovėjimo vietomis automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini). Šis ieškovo reikalavimas grindžiamas aplinkybėmis, kad bendrijos nariai ir kiti daugiabučio, esančio (duomenys neskelbtini), gyventojai turi atitinkamą teisę, tačiau atsakovas tą teisę pažeidžia. Reikalavimu prašoma atkurti iki teisės pažeidimo buvusią padėtį, įpareigoti vykdyti pareigą, tačiau juo nėra prašoma taikyti civilinę atsakomybę. Taigi, šioje byloje nagrinėjamam ginčui išspręsti esminis klausimas yra tas, ar egzistuoja ieškovo nurodoma atitinkama teisė, ar ta teisė gintina. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje priimtame apeliacinjės instancijos teismo sprendime yra išdėstyti motyvai, pagrindžiantys apeliacinės instancijos teismo išvadą atmesti ieškinį. Kasacinio skundo argumentais nėra pagrindo pripažinti, kad apskųstas apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra neišsamus ir ydingas, sudarantis prielaidas ginčams kilti ateityje. Kasatoriaus argumentai šiuo aspektu pripažintini nepagrįstais ir atmestini.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatas bylinėjimosi išlaidos, tarp jų ir išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jas priteisiant iš antrosios šalies. Atsakovas prašo priteisti iš kasatoriaus turėtas išlaidas kasaciniame teisme, pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad kasaciniame teisme turėjo 3404 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėt. Šios atsakovo prašomos priteisti išlaidos viršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 ir 8.14 punktuose nurodytą rekomenduojamą priteisti užmokestį. Dėl to, vadovaujantis CPK 98 straipsnio 2 dalimi, nurodytų Rekomendacijų 7 ir 8.14 punktais, atsakovo prašymas tenkintinas iš dalies, jo naudai iš ieškovo priteistinas 2000 Lt išlaidų advokato pagalbai atlyginimas.
Kasaciniame teisme patirta 36,64 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo Konstitucijos pr. 9 daugiabučio namo savininkų bendrijos (duomenys neskelbtini) 2000 (du tūkstančius) Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovo AB „Hanner“ (duomenys neskelbtini) naudai.
Priteisti iš ieškovo Konstitucijos pr. 9 daugiabučio namo savininkų bendrijos (duomenys neskelbtini) 36,64 Lt (trisdešimt šešis litus 64 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai. Valstybės naudai priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Birutė Janavičiūtė
Algis Norkūnas
Antanas Simniškis