Pirmosios instancijos teismo teisėja                                 Civilinė byla Nr. 2A-711-544/2015

Sigita Kulbienė                                                    Teisminio proceso Nr. 2-08-3-07873-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

2.3.2.2;2.3.2.9.1;3.2.4.11; 3.3.1.18;

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 22 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Laimutės Sankauskaitės ir Birutės Valiulienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. Š. ir H. Š. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-322-956/2015 pagal ieškovų ieškinį atsakovams V. K., A. K., A. S. ir atsakovų priešieškinį ieškovams dėl pastato naudojimosi tvarkos nustatymo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

ieškovai patikslintu ieškiniu kreipėsi į Panevėžio miesto apylinkės teismą prašydami nustatyti pastato – daržinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) r., naudojimosi tvarką pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ paruoštą šio pastato pasidalinimo naudojimui projektą, pagal kurį ieškovams paskirti naudotis pastato projekte pažymėta 3 dalimi, atsakovams V. ir A. K. – 2 dalimi, atsakovui A. S. – 1 dalimi, priteisti iš atsakovų visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad kartu su atsakovais valdo bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – daržinę, unikalaus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) r. Daržinė stovi ant valstybinės žemės. Prie daržinės rytinės dalies, kurią ir prašo paskirti jiems naudotis, ant valstybei priklausančios žemės savo lėšomis, pastangomis, privežę smėlio ir žvyro, išlyginę vietovę įrengė tvirtą pagrindą ir privažiavimo aikštelę. Prie rytinės pastato dalies ant privataus žemės sklypo, kuris nepriklauso ieškovams nuosavybės teise, yra įsirengę statybos aikštelę, į kurią veža ir kurioje sandėliuoja žvyrą ir skaldą, kuriuos paskui parduoda. Daržinės rytinėje dalyje laiko skaldą, malkas. Daržinės vakarinę dalį yra užėmęs ir naudojasi atsakovas A. S., o rytine dalimi naudojasi ieškovai ir atsakovas V. K.. Nori naudotis daržinės rytine dalimi, kadangi tokia nusistovėjusi tvarka. Daržinėje ieškovai jokių ženklesnių pagerinimų neatliko.

Patikslintu priešieškiniu atsakovai V. K., A. K. ir A. S. prašė ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti – nustatyti pastato – daržinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) r., naudojimosi tvarką pagal jų pateiktus pastato pasidalijimo projektus 2015-01-04 Nr. 1 ar 2015-03-18 Nr. 2, priteisti iš ieškovų visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovai nebandė išspręsti ginčo tarpusavio derybų keliu, apie ginčą sužinojo tik gavę procesinius dokumentus iš teismo. Ieškovų siūloma nustatyti naudojimosi tvarka neatitinka nuo seno nusistovėjusios tvarkos, ieškovai galimai siekia naudotis daržinės dalimi virš kurios yra V. K. lėšomis suremontuotas stogas. Vienas iš jų siūlomų pastato naudojimosi tvarkos projektų yra parengtas pagal ieškovų pageidavimus, kurie buvo išsakyti parengiamojo posėdžio metu.

Skundžiamu apylinkės teismo sprendimu buvo nuspręsta ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti. Teismas nustatė naudojimosi pastatu – daržine, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančia (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) r., tvarką pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ paruoštą šio pastato pasidalinimo naudojimui projektą 2015-03-18 Nr. 2.: ieškovams A. Š. ir H. Š. skirta naudotis pastato dalimi, plane pažymėta 1-421,07, atsakovui A. S. - pastato dalimi, plane pažymėta 2-86,74, atsakovams V. K. ir A. K. - pastato dalimi, plane pažymėta 3-496,16. Teismo sprendimu buvo  nustatytos, paskirstytos ir priteistos bylinėjimosi išlaidos tarp šalių ir valstybei, o prašymas skirti ieškovams baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis buvo atmestas.

Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą motyvavo tuo, kad atsakovų pasiūlyta daržinės naudojimosi tvarka Nr. 2 yra tinkamesnė siekiant įgyvendinti bendraturčių interesų pusiausvyros principą bei leis sumažinti konfliktų, galinčių kilti tarp ieškovų ir atsakovų, tikimybę. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, sprendė, kad atsakovas V. K. į bendram naudojimui priskirto valstybinės žemės sklypo darbus investavo žymiai daugiau piniginių lėšų nei ieškovai. Nustačius, kad ieškovai naudosis vakarine pastato dalimi, nenukentės jų interesai dėl privažiavimo prie šios pastato dalies galimybių, kadangi prie vakarinio įėjimo (įvažiavimo) į daržinę žemės danga yra geresnė nei prie rytinio įėjimo (įvažiavimo). Skundžiamame sprendime teismas atsižvelgė bei įvertino tai, jog atsakovas V. K. pakeitė daržinės stogą rytinėje dalyje, prie šios daržinės pusės jis yra pasistatęs vagonėlį bei lauke laiko statybines medžiagas. Nustačius atsakovui V. K. teisę naudotis vakarine daržinės dalimi jam labai pasunkėtų malkų vežimas į šalia esančias gamybines patalpas, kadangi atsakovas malkas naudoja kasdien, o ieškovai patys pripažino malkas išsivežantys automobiliu. Teismo nuomone, ieškovų siūlomame projekte  nurodytas bendraturčiams tenkantis daržinės plotas neatitinka jų valdomam plotui.

Apeliaciniu skundu ieškovai A. Š. ir H. Š. prašo panaikinti skundžiamą Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį tenkinti visiškai: nustatyti pastato – daržinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) r., naudojimosi tvarką pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ paruoštą šio pastato pasidalijimo projektą, pagal kurį ieškovams paskirti naudotis pastato projekte pažymėta 3 dalimi, viso 421,62 m2 ploto, atsakovams V. K. ir A. K. paskirti naudotis pastato projekte pažymėta 2 dalimi, viso 496,30 m2 ploto; atsakovui A. S. paskirti naudotis pastato projekte pažymėta 1 dalimi, viso 86,05 m2, o priešieškinį atmesti.

Apeliaciniame skunde ieškovai, išdėstę faktines įvykio aplinkybes, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymu, dėl ko priėmė nepagrįstą sprendimą. Mano, jog buvo būtina įvertinti tai, kad būtent jie pirmi yra pradėję naudotis ginčo daržine ir būtent ta dalimi, kuria teismas nustatė naudotis atsakovui V. K.. Bendrovės pajininkų 1995 m. kovo 31 d. susirinkimo protokolas patvirtina, kad dar 1995 metais dalis šios daržinės teko ieškovo H. Š. tėvams už jų turėtą pajų (duomenys neskelbtini) ŽŪB ir nuo tada ginčo daržinės rytine dalimi jie naudojasi savo reikmėms. Atsakovas V. K. šia daržinės dalimi naudojasi tik nuo 2005 m. Atsakovo A. S. interesai šioje byloje yra neesminiai, nes jam ginčo daržinėje priklauso labai maža dalis ploto, kurios dydis eliminuoja galimybę jam realiai naudotis ginčo daržine be kitų bendrasavininkų geranoriškumo. Ieškovų vertinimu, apylinkės teismas visiškai nepagrįstai atsižvelgė į aplinkybę, kad V. K. naudojasi šalia ginčo daržinės esančia veršide. Ši veršidė bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis priklauso daugeliui asmenų, įskaitant ir juos pačius (apie 80 m2), tačiau atsakovas yra užėmęs žymiai didesnę nei jam priklauso veršidės dalį ir neteisėtai ja naudojasi. Toks atsakovo V. K. elgesys yra akivaizdus piktnaudžiavimas savo teisėmis, tačiau teismas taip  jo elgesio nevertino, pažeidė  Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.137 str. 3 d. ir net gynė jo elgesį nurodydamas,  kad  atsakovui V. K. yra reikalinga karučiais atsivežti malkas į gamybines patalpas.  Atsakovas V. K. šiuo metu jų neįleidžia į veršidę, o pirmos instancijos teismas dėl šių aplinkybių nepasisakė. Mano, kad tai procesiniai pažeidimai, turėję įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui (CPK 270 str. 4 d., 3-4 p., 329 str. 1 d.).

Nesutinka su teismo išvada, kad atsakovui V. K. nustačius teisę naudotis vakarine daržinės dalimi žymiai pasunkėtų, o gal pasidarytų ir nebeįmanoma, karučiais atsivežti malkas į gamybines patalpas, kadangi tokia teismo išvada yra tik prielaida. Be to, šiam atsakovui priklauso 27 metrai daržinės ilgio (visos daržinės ilgis yra 55 metrai), todėl nustačius, kad  jis naudosis vakarine daržinės dalimi, galimas važinėjimas atsivežti malkas karučiu pailgėtų tik apie 20 metrų. Kartu ieškovai nurodo, kad, nustačius teisę jiems naudotis rytine daržinės dalimi, nebūtų pažeistas ir socialinio teisingumo principas. Atsakovas V. K. savavališkai savo malkas susikrovė tarp jų iš ankščiau laikomų malkų ir skaldos, nesiekia susitarti ir civilizuotu būdu išspręsti ginčą, negerbia bendro gyvenimo taisyklių ir geros moralės principų. Be to, atsakovas vienasmeniškai ir jiems nežinant nusprendė suremontuoti daržinės stogo dalį, kuri buvo virš jo malkų. Todėl tai, kad jis be jų sutikimo ar pritarimo investavo kažkokias lėšas į savo turto (malkų) apsaugą, negali būti argumentas siekiant nustatyti jo teisę naudotis ta daržinės dalimi. Mano, kad teismas šiuo atveju netinkamai taikė CK 4.76 str. nuostatą ir neteisėtai bei nepagrįstai padarė išvadą, kad ieškovų siūloma daržinės naudojimosi tvarka tėra jų siekis sudaryti sau palankesnes naudojimosi bendru turtu sąlygas. Kadangi daržinės rytinėje pusėje yra įsirengę statybinių medžiagų aikštelę, todėl būtų logiška naudotis ta nekilnojamojo turto dalimi, kuri betarpiškai ribojasi su žemės sklypu, naudojamu verslo reikalais, kuri ketino įsigyti ateityje. Jei bus tokia naudojimosi turto tvarka, kaip nustatė teismas, sklypo įgijimas nebetenka prasmės. Todėl nepagrįsta teismo išvada, kad dėl naudojimosi daržinės vakarine dalimi jie nepatirs neigiamų pasekmių dėl įsirengtos statybinių medžiagų aikštelės ir ten laikomų statybinių medžiagų. Ieškovų vertinimu, teismas neįvertino aplinkybės, kokias dideles išlaidas jie patirs perveždami didelį kiekį skaldos, malkų. Tuo tarpu patenkinus jų ieškinį, atsakovai iš esmės nepatirtų jokių išlaidų, kadangi jie leistų atsakovo V. K. malkas, kol jos bus sunaudotos, laikyti toje pačioje vietoje, kur jos yra šiuo metu.

Nurodė, kad  byloje buvo įrodyta, jog tiek jie, tiek atsakovai ginčo daržinę ir aplink esantį žemės sklypą ir pastatus naudoja savo verslo tikslams, bet žemė nėra šalių nuosavybė. Todėl, jeigu šalys nusprendė ne savo nuosavybę pagerinti savo verslo tikslais, tai toks sprendimas yra tik jų asmeninis reikalas ir negali būti naudojamas kaip argumentas šioje civilinėje byloje dėl naudojimosi ginčo daržine tvarkos nustatymo. Taigi šiuo atveju nesvarbu, kokias pinigines lėšas investavo šalys į svetimo turto pagerinimą. Atsakovas V. K. investavo į privažiavimo prie savo gamybinių pastatų (veršides) kelio tvarkymą, bet ši investicija nėra susijusi su naudojimosi ginčo daržine tvarkos nustatymu. Tuo tarpu jie investavo į statybinių medžiagų saugojimo aikštelės įrengimą būtent prie rytinės ginčo daržinės dalies, tikėdamiesi, kad galės tą aikštelę naudoti viename komplekse su turimu nekilnojamuoju turtu prie tos aikštelės.

Atsiliepimu į pateiktą apeliacinį skundą atsakovai  prašo jį atmesti, o  skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Tvirtina, kad apeliaciniame skunde yra pateikiama tik ieškovų nuomonė, nes jie nenurodė jokių motyvų, kodėl apylinkės teismas padarė materialinės ir proceso teisės pažeidimus, nepagrindė, kodėl, jų vertinimu, byloje esantys įrodymai buvo vertinti netinkamai. Ieškovų nurodyta aplinkybe, kad jie daržine naudojasi nuo 1995 m., vadovautis negalima, kadangi nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ieškovai šios aplinkybės neįrodinėjo. Ginčas dėl daržinės naudojimosi tvarkos yra reikšmingas ir bendraturčiui A. S., nes jis taip pat naudojasi šia daržine. 2006-01-10 veršidės bendrasavininkų pasirašytas susitarimas patvirtina, kad atsakovas V. K. teisėtai naudojasi šiuo pastatu, jam veršidėje priklauso 1163,57 m2, V. P. – 47,90 m2, J. P. – 32,56 m2, ieškovams – 79,29 m2, todėl ieškovų teiginys apie itin gausią ir didelių gabaritų techniką bei norą ją laikyti tokiame plote, koks priklauso jiems šioje veršidėje, yra nepagrįstas. Atsakovų vertinimu, nepagrįstas ir apeliacinio skundo teiginys, kad V. K. savavališkai įsiterpė į ieškovų naudojamą daržinės dalį ir joje patalpino savo malkas, kadangi tuo metu, kai V. K. iš asmeninių lėšų pagerino dalį daržinės, ten jokių ieškovų daiktų, kuriems būtų kilusi kokia nors grėsmė, nebuvo. Priešingai, toje vietoje, kuria naudotis dabar reikalauja ieškovai, buvo tik V. K. daiktai. Negana to, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pats H. Š. nurodė, jog statybinių medžiagų aikštelę ne savo žemėje yra įsirengęs savavališkai, o skalda yra sandėliuojama tik laikinai, todėl akivaizdu, kad išsiveždami skaldą ieškovai praktiškai nepatirtų nuostolių.

Apeliacinis skundas atmetamas, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 12 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).

Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis byloje surinktais ir įvertintais įrodymais, tiksliai nustačius faktines aplinkybes ir turi atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamas apylinkės teismo sprendimas priimtas nepažeidžiant materialinės ir proceso teisės normų, todėl yra pagrįstas ir teisėtas.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo, ieškovai nesutinka su pirmosios instancijos teismo  atliktu byloje esančių įrodymų vertinimu bei tvirtina, jog, siekiant užtikrinti socialinio teisingumo principo įgyvendinimą, būtent jiems turėtų būti paskirta naudotis rytine virš minėtos daržinės dalimi.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, bylos dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo yra ypatingos tuo, kad teismas naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarką nustato tik bendraturčiams nesusitarus (CK 4.75 str. 1 d.) ir, spręsdamas bendraturčių ginčą dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos nustatymo, nepriklausomai nuo to, pagal kurio bendraturčio ieškinį nagrinėjama byla, turi paisyti visų bendrosios dalinės nuosavybės dalyvių įstatymų saugomų interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos  nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2003). Teismo pareiga yra priimti abiem pusėms priimtiniausią sprendimą, atsižvelgiant į ginčo šalių turimas dalis bendrojoje nuosavybėje, įvertinant šalių nesutarimo priežastis, siekiant, kad nustatoma naudojimosi tvarka būtų patogi bendraturčiams, racionali ir tarnautų geresniam nuosavybės valdymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos  nutartis  civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2006, 3K-3-291/2007, Nr. 3K-3-13/2010 ir kt.). Tuo atveju, kai bendraturtis prieštarauja kompromisiniams naudojimosi bendru daiktu variantams, siekdamas tik savo interesų patenkinimo, teismas tokius veiksmus gali vertinti kaip piktnaudžiavimą savo teise ir į tokius reikalavimus neatsižvelgti bei parinkti optimaliausią naudojimosi bendru daiktu tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-780/2003, Nr. 3K-3-572/2004). Tuo atveju, kai, teismo nuomone, nė vienas iš šalių pateiktų naudojimosi tvarkos nustatymo pasiūlymų neužtikrina proporcingos bendraturčių teisių bei teisėtų lūkesčių apsaugos ir egzistuojančių susitarimų darnos, teismas gali atmesti abiejų šalių reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos  nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-563/2007). Taigi tokiose bylose nagrinėjimo dalykas yra naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarka, o ne klausimas dėl konkretaus vienos iš šalių pateikto tokios tvarkos nustatymo plano ar projekto patvirtinimo.

Be to, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog įrodymų vertinimas pagal CPK 185 str. reiškia, kad bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-340/2011, Nr. 3K-3-89/2013 ir kt.). Kartu pabrėžtina ir tai, jog aplinkybė, kad vienai iš byloje dalyvaujančių šalių yra priimamas nepalankus sprendimas, neįrodo, jog buvo padarytos įrodymų vertinimo ar teisės taikymo klaidos.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovams ir atsakovams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso pastatas – daržinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) r. 2014 m. lapkričio 5 d. ieškovai A. Š. ir H. Š. kreipėsi į Panevėžio miesto apylinkės teismą prašydami nustatyti šios daržinės naudojimo tvarką. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo nustatyta, jog ieškovai, prieš kreipdamiesi į teismą, nebuvo pateikę atsakovams savo pasiūlymų dėl naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarkos nustatymo, jiems nepranešė apie ketinimą kreiptis į teismą,  iš karto ėmėsi teisinių priemonių. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad tiek ieškovai, tiek atsakovai V. K. ir A. K., siekia naudotis rytine daržinės dalimi. Pirmosios instancijos teismas, be kitų aplinkybių, atsižvelgdamas ir į tai, jog V. K. atliko rytinės daržinės dalies stogo pagerinimą bei investavo į kelio, leidžiančio privažiuoti prie daržinės, gerinimą, nusprendė, jog būtent V. K. ir A. K. turi naudotis rytine pastato dalimi. Teisėjų kolegijos nuomone, teismas itin detaliai ir išsamiai ištyrė  ir įvertino ir kitus byloje esančius bei teisingo sprendimo priėmimui reikšmingus įrodymus, išanalizavo bei įvertino bendraturčių elgesį iki ginčo iškėlimo teisme, atsižvelgė į aplinkybes, susijusias su ieškovų įrengta statybinių medžiagų aikštele, privažiavimu prie daržinės, atsakovo V. K. laikomų malkų naudojimo gretimai esančiame pastate faktą. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į aptartas aplinkybes, o taip pat išnagrinėjęs byloje esančius įrodymus, pateiktą apeliacinį skundą bei atsiliepimą į jį, visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, argumentais ir motyvais, kurių pagrindu buvo priimtas skundžiamas sprendimas.

Vertinant apeliacinio skundo argumentus pažymėtina, kad  apeliantų pateikti įrodymai  nepatvirtina, jog nuo seno yra nusistovėjusi naudojimosi daržine tvarka, pagal kurią tik jie naudojasi rytine pastato dalimi, kad jie daržine pradėjo naudotis pirmieji nuo 1995 m. 1995 m. kovo 31 d. įvykusio (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės visuotinio pajininkų susirinkimo protokolo išrašo kopija tik patvirtina, jog byloje esantis ginčo objektas – daržinė, buvo padalintas 20 žmonių grupei, kurioje buvo ir J. Š. bei E. Š., bet jų nuosavybės dalis nebuvo žymiai didesnė nei kitų asmenų ar didžiausia (114 b. l.). Tai, kad ieškovai nuo 1995 m. galimai pradėjo naudotis daržinės dalimi, priklausiusia jų tėvams, nėra esminė ir absoliučiai lemiama aplinkybė sprendžiant klausimą dėl naudojimo tvarkos nustatymo, nes taip pat reikšmingos aplinkybės  yra tos, kad abi šalys naudojosi ir rytine daržinės dalimi, kad į teismą ieškovai dėl naudojimosi tvarkos nustatymo kreipėsi netrukus po to, kai atsakovas V. K. savo lėšomis suremontavo rytinę daržinės stogo dalį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovai visiškai nepagrįstai tvirtina, jog atsakovo A. S. interesas  naudotis daržinės dalimi dėl valdomo mažo ploto šioje byloje nereikšmingas. Išties atsakovui A. S. priklauso pakankamai nedidelė 86,74 m2, daržinės dalis, nes ieškovams priklauso 421,07 m2, o atsakovams – 496,16 m2 (6 – 8, 57 – 59 b. l.). Nepaisant to, CK 4.72 str. 1 d. įtvirtinta, jog bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti. Nei šioje, nei kitose civilinio kodekso nuostatose, reglamentuojančiose bendrosios nuosavybės teisės klausimus, nėra nurodoma, jog bendraturtis, kurio nuosavybės dydis yra mažesnis, savo nuosavybe gali naudotis tik esant kitų bendraturčių, turinčių didesnę dalį turto, sutikimui ar geranoriškumui. Priešingai, toks aiškinimas yra ydingas bei pažeidžiantis ne tik CK IV knygos nuostatas, tačiau ir bendruosius teisės principus.

Teisėjų kolegija nesutinka su  apeliacinio skundo argumentais, kad apylinkės teismas visiškai nepagrįstai atsižvelgė į aplinkybes, jog atsakovas V. K. naudojasi šalia ginčo daržinės esančia veršide, kad jis veršidę yra užėmęs savavališkai, kad teismas gynė asmens, piktnaudžiaujančio savo teisėmis, interesus. Byloje sprendžiamas šalims dalinės nuosavybės teise priklausančios daržinės naudojimosi tvarkos nustatymo klausimas, o ne atsakovo naudojimosi veršide teisėtumo klausimas. 2006 m. sausio 20 d. sudarytas susitarimas  tarp atsakovo V. K., kuriam, jo tvirtinimu, priklauso  1163,57 m2 veršidės, ir kitų bendraturčių J. P. ir V. P. patvirtina, jog yra susitarimas dėl to, kad atsakovas V. K. teisėtai naudosis veršide (194 b. l.), todėl apeliantai be pagrindo tvirtina priešingai ir kaltina atsakovą bei teismą piktnaudžiavimu teise. Fakto, kad atsakovas V. K. naudojasi greta daržinės esančia veršide, kad joje yra įsirengęs gamybines patalpas ir vykdo gamybinę veikla,  apeliantai leistinais ir patikimais įrodymais nenuginčijo (CPK 178 str.). Ieškovai, jų pačių tvirtinimu, malkas iš daržinės išsiveža automobiliu. Bylos nagrinėjimo metu nustačius, kad atsakovas V. K. į minėtoje veršidėje įrengtas gamybines patalpas kasdien karučiu iš daržinės rytinės dalies veža malkas patalpų šildymui, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kurią iš daržinės dalių teisingiau ir protingiau paskirti naudotis bendraturčiams, pagrįstai ir teisėtai sprendė, jog naudojimasis rytine daržinės dalimi yra aktualesnis ir reikalingesnis atsakovui V. K..

Apeliantai tvirtina, kad atsakovas V. K. savavališkai ir be jų sutikimo atliko bendro turto daržinės stogo ir kito, ne jam priklausančio, turto (kelio) pagerinimus, todėl tai negalėjo turėti esminės reikšmės sprendžiant dėl naudojimosi tvarkos daržine nustatymo. Atsakovas V. K. tvirtina priešingai – kad jis siūlė apeliantams prisidėti prie jų bendrai valdomos daržinės avarinės stogo būklės taisymo, tačiau šie nesutiko. Kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.). Nei viena šalis  kitokių  įrodymų šiai aplinkybei pagrįsti nepateikė.  Tai, kad  apeliantai neabejotinai matė, jog 2014 metais buvo taisomas daržinės stogas, kad jie jokių pretenzijų atsakovui dėl to, kad jis, taisydamas stogą, elgiasi neteisėtai ir pažeidžia jų interesus, nereiškė, o patys naudojosi suremontuotos daržinės dalimi, duoda pagrindą labiau tikėti, kad  apeliantams buvo pranešta ir siūlyta  prisidėti prie stogo remonto, kas yra ir apeliantų, kaip statinio bendraturčių, pareiga. Pažymėtina, kad apeliantai siekia, kad tik jiems vieniems būtų paskirta naudotis rytinė daržinės dalis, kurios stogas suremontuotas atsakovo V. K. asmeninėmis lėšomis ir nesutinka su atsakovo pasiūlymu daržinės dalimi su suremontuotu stogu naudotis lygiomis dalimis. Tačiau  apeliantai nenurodo, kaip jie atsiskaitytų su bendraturčiu V. K. už bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančios, bet tik jiems paskirtos naudotis bendrai valdomos daržinės dalį su suremontuotu stogu, ar suremontuotų atsakovui skirtos vakarinės daržinės dalies stogą ar kokiu kitu būdu spręstų klausimus šiuo aspektu.

Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad  teismas neįvertino to, jog daržinės rytinėje pusėje ieškovai yra įsirengę statybinių medžiagų aikštelę, kad, vykdydami skundžiamą teismo sprendimą, patirtų nuostolių, nes turės į kitą vietą pervežti didelį kiekį skaldos ir malkų. Iš sprendimo motyvų matyti, kad ir šią aplinkybę, ir abiejų šalių galimus praradimus vykdant teismo sprendimą, teismas tyrė ir  vertino bei motyvavo išvadą, kodėl ieškovų argumentas, kad jie yra įsirengę statybinių medžiagų aikštelę, savaime nesudaro pagrindo  apeliantams paskirti naudotis rytine daržinės dalimi. Galimi  nuostoliai perkeliant daiktus grindžiami prielaida ir nėra esminis argumentas nustatant pastato naudojimo tvarką, nes neįrodyta, ar apeliantai tuos daiktus iš viso perkėlinės į kitą vietą, ar  tai neteks daryti dėl kitų priežasčių (sklypo savininkui atsisakius leisti naudotis žemės sklypo dalimi) ir pan. Apeliantai  skunde nurodo tas pačias aplinkybes,  tuos pačius motyvus ir argumentus, kuriuos pateikė pirmosios instancijos teismui, kuriuos teismas tyrė, vertino ir padarė atitinkamas išvadas. Teismas, priimdamas  skundžiamą sprendimą, rėmėsi byloje esančių duomenų visuma, nė vienam iš įrodymų nesuteikė prioritetinės galios, todėl ir nė viena iš atsakovų nurodytų aplinkybių nebuvo lemianti. Šiuo atveju pirmiau aptartų ir apylinkės teismo nustatytų įrodymų pagrindu buvo padaryta išvada, jog teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principai bus įgyvendinti ieškovams nustatant naudotis vakarine daržinės dalimi Su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka ir papildomai jo nekartoja. Apeliantai interpretuoja byloje esančius duomenis sau naudinga linkme, tačiau tai pirmosios instancijos teismo išvadų teisėtumo ir pagrįstumo nepaneigia.

Apeliantų argumentai, susiję su jų galimybe patekti į V. K. naudojamą veršidę bei joje laikyti ir remontuoti techniką, nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas ir neturi esminės reikšmės sprendžiant klausimą dėl naudojimosi tvarkos daržine nustatymo.

Atsižvelgiant į virš išdėstytą, į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, o kiti argumentai teisiškai nereikšmingi ir neturi įtakos apskųsto pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumui, todėl kolegija dėl jų plačiau nepasisako.

Vadovaudamasis virš išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į CPK  314 str. reikalavimus, nutarė priimti  tiek prie apeliacinio skundo, tiek prie atsiliepimo į jį pateiktus naujus įrodymus, kuriuos  įvertino kartu su kitais įrodymais pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas.

Kadangi apeliacinis skundas atmetamas, atsakovui V. K. iš ieškovų  priteisiama  po 150,00 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai pamokėti apeliacinės instancijos teisme už tinkamą atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, nes jų dydis neviršija  (yra mažesnis) už Lietuvos Respublik?s teisingumo ministro įsakymu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nurodytus maksimalius dydžius (196 b. l., CPK 93, 98 str.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 d. 1 p.,

n u t a r i a:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovų A. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini)ir H. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovui V. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) išlaidų už advokato teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Teisėjų kolegija:                                                         Ramunė Čeknienė

                                                                      Laimutė Sankauskaitė

                                                                      Birutė Valiulienė