Administracinė byla Nr. A-4406-756/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00352-2018-4

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. liepos 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. K. (I. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas I. K. (I. K.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2017 m. lapkričio 30 d. sprendimą Nr. (15/5-7)11U-1952(02053) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Rusijos Federacijos piliečiui I. K., panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui išduotas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, leidimo išdavimo metu pareiškėjas ir uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) (duomenys neskelbtini) atitiko Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) reikalavimus, t. y. ginčo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo teisėtumo nėra. Nepaisant to, Departamentas Sprendime akcentuoja, jog Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintos sąlygos nebuvo laikomasi Sprendimo priėmimo metu. Pareiškėjas su tokiu vertinimu nesutiko, pažymėjo, kad nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. UAB (duomenys neskelbtini) buvo įdarbinti keturi asmenys – trys Lietuvos Respublikos piliečiai ir vienas leidimą laikinai Lietuvos Respublikoje gyventi turintis užsienietis. Vienam iš darbuotojų nuo gegužės 29 d. iki 2017 m. birželio 26 d. buvo suteiktos kasmetinės atostogos, o nuo 2017 m. liepos 26 d. jam suteiktos vienerių metų tėvystės atostogos. Tiek kasmetinių, tiek tėvystės atostogų metu darbuotojo darbo vieta yra paliekama, todėl Departamento pozicija, kad toks asmuo faktiškai bendrovėje nedirba, yra nepagrįsta. Departamentas, priimdamas Sprendimą, netinkamai įvertino susiklosčiusią situaciją bei faktines aplinkybes, skundžiamas Sprendimas nėra adekvati priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti Šengeno erdvės valstybių narių interesus ir užkirsti kelią nepageidaujamiems asmenims atvykti į Lietuvos Respubliką bei Šengeno erdvę.
3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
4. Nurodė, kad vykdydamas užsieniečių kontrolę Departamentas patikrino, ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą. Patikrinus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) informacinę sistemą, nustatyta, kad UAB (duomenys neskelbtini) įdarbinti keturi asmenys: vienas užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, bei trys Lietuvos Respublikos piliečiai. Vienam Lietuvos Respublikos piliečiui nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. nėra mokamas darbo užmokestis. Taigi įmonė nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo. Minėta Įstatymo nuostata turėtų būti suprantama taip, kad įmonėje turi būti sukurtos bent trys darbo vietos, kuriose faktiškai visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai tam, kad būtų užkirstas kelias deklaratyviai ir formaliai veikiančių įmonių veiklai. Aplinkybės, kad vienas iš UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojų pasinaudojo teise į atostogas vaikui prižiūrėti, jo darbo užmokestis dengiamas Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšomis, o įmonė nepriėmė nė vieno papildomo darbuotojo esamam darbo krūviui padengti, suponuoja, kad UAB (duomenys neskelbtini) siekia tik formaliai atitikti Įstatymo reikalavimus. Departamentas taip pat pažymėjo, jog vien formalus Įstatymo 45 straipsnyje įtvirtintų sąlygų egzistavimas savaime nereiškia, kad užsieniečiui turi būti išduotas atitinkamas leidimas arba kad šis leidimas nebus panaikintas iki pasibaigiant jo galiojimo terminui. Ginčijamas Sprendimas pareiškėjui nustatyta tvarka 2017 m. gruodžio 1 d. buvo išsiųstas jo nurodytu elektroninio pašto adresu (duomenys neskelbtini), todėl pareiškėjas yra praleidęs jo apskundimo terminą.    

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui leidimas gyventi buvo panaikintas, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu dėl to, kad pareiškėjas Departamentui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, nes UAB (duomenys neskelbtini) neturėjo reikalaujamo skaičiaus visą darbo dieną dirbančių darbuotojų, šis laikotarpis truko ne keletą dienų, o keletą mėnesių,  t. y. pareiškėjas neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies  imperatyvių reikalavimų (kad būtų įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai). Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (Įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvaus pobūdžio, Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo. Atsižvelgdamas į tai, kad vienam iš UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojų nuo 2017 m. gegužės 1 d. buvo mokamas mažesnis, negu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas minimalus mėnesinis darbo užmokestis, o nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. minėtam asmeniui apskritai nėra mokamas darbo užmokestis, teismas padarė išvadą, kad bendrovė nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo dėl ne mažiau kaip trijų darbo vietų, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, įsteigimo. Teismas atkreipė dėmesį, jog darbuotojo vaiko priežiūros atostogų metu jam darbo užmokestis nebuvo mokamas,  jis gaudavo išmokas iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto, UAB (duomenys neskelbtini) nepriėmė nė vieno papildomo darbuotojo esamam darbo krūviui padengti, bent terminuota darbo sutartimi, taigi bendrovė siekė tik formaliai atitikti Įstatymo reikalavimus.
7. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslai yra kitokie nei oficialiai deklaruoti, pareiškėjas siekė atitikti Įstatyme nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, o ne užsiimti ūkine-komercine veikla Lietuvoje, nes byloje surinkta įrodymų visuma (Valdybos informacinės sistemos duomenimis UAB (duomenys neskelbtini) nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. nebuvo trijų dirbančių asmenų) leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje.
8. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad, nustatant Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą pagrindą, užsieniečio valia nėra esminis elementas. Pagrindo panaikinti leidimą laikinai gyventi nustatymas apsiriboja juridinio fakto, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės arba yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas ar kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi,  konstatavimu, o tai, ar asmuo vykdė veiklą, ar norėjo ją vykdyti, yra faktinė aplinkybė, kuri bendrai vertinama visų aplinkybių kontekste. Pareiškėjo pateikti argumentai neišsklaido atsakovo įtarimų, todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų paneigiančių atsakovo padarytą išvadą. Leidimo panaikinimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui vykdyti bendrovės akcininko pareigas (pasitelkiant įgaliotus atstovus).

III.

9. Pareiškėjas I. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
10. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, jog nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad UAB (duomenys neskelbtini) faktiškai Įstatymo reikalaujamos trys darbo vietos, kuriose dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai, buvo įsteigtos. Pirmosios instancijos teismo nurodomas reikalavimas darbuotoją pakeisti kitu vieno iš darbuotojų atostogų metu Įstatyme nėra nustatytas. Be to, pirmosios instancijos teismas išplėtė skundo nagrinėjimo ribas bei nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, paneigiančių Departamento išvadą dėl UAB (duomenys neskelbtini) pripažinimo fiktyvia, kadangi skundžiamame Sprendime įmonės fiktyvumas nebuvo konstatuotas. Pareiškėjas pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamam atvejui negali būti taikoma, kadangi iš esmės skiriasi faktinės bylų aplinkybės, t. y. nagrinėjamoje byloje darbo užmokestis darbuotojui negalėjo būti mokamas dėl objektyvių priežasčių – tėvystės atostogų. Praktika tokiose administracinėse bylose dar nėra susiformavusi.  
11. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytą poziciją, apeliacinį skundą prašo atmesti.    

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

12. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant pareiškėjo apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.
13. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Departamento 2017 m. lapkričio 30 d. sprendimo Nr. (15/5-7)11U-1952(02053) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Rusijos Federacijos piliečiui I. K., panaikinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.
14. Byloje nustatyta, kad Rusijos Federacijos pilietis I. K., būdamas UAB (duomenys neskelbtini) dalyvis, tuo pagrindu, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, 2016 m. lapkričio 29 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Departamento Imigracijos skyrius 2017 m. liepos 3 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
15. Ginčijamu Departamento Sprendimu panaikintas leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas pagal jo 2016 m. lapkričio 29 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. prašymą, paduotą iki 2017 m. sausio 1 d., todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymas Nr. XII-2609) 29 straipsnio 2 dalimi, nagrinėjamam ginčui spręsti taikoma Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d. 
16. Vadovaujantis iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusios Įstatymo redakcijos 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo. Įstatymo 50 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
17. Nagrinėjamu atveju Departamentas Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nustatęs, kad UAB (duomenys neskelbtini) neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo dėl įsteigtų ne mažiau kaip trijų darbo vietų, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Ginčijamame Sprendime Departamentas nurodė, kad Kontrolės skyrius nustatė, jog UAB (duomenys neskelbtini) nuo 2017 m. spalio 31 d. įdarbinti keturi asmenys: trys Lietuvos Respublikos piliečiai ir vienas leidimą laikinai gyventi turintis užsienietis. Nors sprendime ir konstatuota, kad vienam iš bendrovėje įdarbintų Lietuvos Respublikos piliečių nuo 2017 m. gegužės 1 d. mokamas mažesnis negu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas minimalus mėnesinis darbo užmokestis, o nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. minėtam asmeniui iš vis nėra mokamas darbo užmokestis, todėl galima teigti, kad minėtas asmuo faktiškai bendrovėje šiuo metu nedirba, nes jam nėra mokamas darbo užmokestis, tačiau konkretaus asmens neįvardijo. Sprendime naudojamos frazės ,,galima teigti“, ,,galima konstatuoti“ suponuoja išvadą, kad savo sprendimą panaikinti I. K. leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, atsakovas grindė prielaidomis.
18. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2009 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756‑422/2009 ir kt.). Administraciniai aktai, kuriuose sprendžiami asmens teisių ir pareigų klausimai, visais atvejais turi būti ne tik pagrįsti įstatymais, bet ir asmeniui taikomi jo teisių apribojimai turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, taikomos priemonės turi būti proporcingos pagrįstiems administravimo tikslams, jos neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (pvz., 2009 m. spalio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1226/2009).
19. Migracijos departamento sprendime, nors ir nurodyta, kad UAB (duomenys neskelbtini) neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo dėl įsteigtų ne mažiau kaip trijų darbo vietų, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, bet jame nėra išdėstyti aiškūs ir pakankami faktai, argumentai ir įrodymai, jų analizė bei vertinimas, sudarantys proporcingą pagrindą tokiam sprendimui priimti. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad visi argumentai ir juo pagrindžiantys įrodymai turi būti aiškiai ir suprantamai išdėstyti būtent administraciniame akte, o ne atsiliepime į asmens skundą ar atsiliepime į apeliacinį skundą.
20. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių tinkamai neįvertino ir padarė nepagrįstą išvadą, kad Migracijos departamento 2018 m. vasario 15 d. sprendimas Nr. (15/2-4) 10K-5773 atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus.
21. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas atsiliepimą į pareiškėjo I. K. apeliacinį skundą pateikė nepateisinamai ilgai praleidęs ABTĮ 139 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą. Atsiliepime išdėstytas prašymas atnaujinti praleistą terminą netenkintinas, kadangi atsakovo nurodytos aplinkybės (darbuotojų trūkumas) nėra tokios objektyvios ir nuo atsakovo valios nepriklausančios priežastys, kurios pagrįstų pakankamai ilgą valstybinės institucijos pareigų nevykdymą. Be to, prie atsiliepimo pridėti papildomi dokumentai – duomenys iš Sodros galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, galėjo ir turėjo būti analizuojami ir Migracjos departamento sprendime.
22. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime (žr. sprendimo 11 pastraipą) nurodė, kad pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo panaikintas ne dėl to, kad  bendrovė yra fiktyvi, o dėl to, kad pareiškėjas Departamentui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis dėl UAB (duomenys neskelbtini) visą darbo dieną dirbančių darbuotojų skaičiaus. Teisėjų kolegija pažymi, kad Migracijos departamentas sprendime tik išvardino Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytas alternatyvias sąlygas, dėl ko gali būti panaikinamas leidimas laikinai gyventi užsieniečiui, tačiau nenurodė, kad pareiškėjui leidimas panaikinamas dėl to, kad jis Migracijos departamentui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Pirmosios instancijos teismas analizavo ir vertino ir kitas aplinkybes, dėl kurių Migracijos departamentas sprendime visiškai nebuvo pasisakęs. Tokiu būdu, kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, teismas išplėtė nagrinėjamo ginčo ribas.
23. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs ginčijamą Migracijos departamento sprendimą teisėtu ir dėl to atmetęs pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas, kuriuo atmestas pareiškėjo I. K. reikalavimas panaikinti Migracijos departamento 2017 m. lapkričio 30 d. sprendimą Nr. (15/5-7)11U-1952(02053), naikintinas, o pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas, priimant naują sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo I. K. (I. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo I. K. (I. K.) skundą tenkinti. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos kontrolės skyriaus 2017 m. lapkričio 30 d. sprendimą Nr. (15/5-7)11U-1952(02053) ,,Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Rusijos Federacijos piliečiui I. K., panaikinimo“ panaikinti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai                                                        Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Dalia Višinskienė