Administracinė byla Nr. I1-2474-279/2020

              Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00005-2020-6

                                                                               Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1.;

                      51.4.; 55.1.3

      (S) 

REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

            S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 23 d.

Panevėžys

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Nijolė Čekanauskienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. (J. S.) skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus.

Teismas

n u s t a t ė :

šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką joms pranešta teisės aktų nustatyta tvarka, byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Pareiškėjas J. S. (J. S.) (toliau – pareiškėjas) skundu (b. 1-2) kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Kauno TI), priteisti 5000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Kauno TI, laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 25 d. iki 2018 m. birželio 25 d. Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo kalinamas Kauno TI kamerose, kurios buvo perpildytos ir jose pareiškėjui teko mažesnis plotas, nei numatyta teisės aktuose minimali norma. Nurodė, kad buvo tik įtariamasis, todėl jo teisinė padėtis negalėjo būti prilyginama nuteistojo, kuriam priklauso 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma, o turėjo būti prilyginama arešto bausmę atliekančiam asmeniui, kuriam priklauso 5 kv. m gyvenamojo ploto norma. Teigė, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką asmeniui priklauso 4 kv. m gyvenamojo ploto norma. Nurodė, kad kamerose esantys papildomi baldai dar labiau mažino kameros plotą. Nurodė, kad kamerose esantys valgomieji stalai buvo skirti naudotis tik 2 asmenims, tačiau dažnai juo teko naudotis žymiai daugiau asmenų. Kameroje blogai veikė ventiliacija, buvo netinkamas natūralus apšvietimas. Kamerose esantys tualetai nebuvo atskirti nuo gyvenamosios patalpos, buvo tik atitverti nedidele sienele. Nurodė, kad naudojantis tualetais buvo pažeidžiamas jo privatumas. Nurodė, kad kartą per savaitę 15 min. pasinaudoti dušu neužteko. Pareiškėjas teigė, kad Kauno TI turėjo teisę į tik vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje. Teigė, kad remiantis Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimu, turi teisę ne mažiau kaip 8 val. per dieną praleisti lauke. Pažymėjo, kad Kauno TI negalėjo dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, nes jis yra rusiakalbis, o visos socialinės reabilitacijos programos vyksta lietuvių kalba. Dėl nurodytų veiksnių pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, diskomfortą.

Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantis Kauno TI su pareiškėjo skundu nesutiko (b. l. 10-14). Nurodė, kad pareiškėjas Kauno TĮ laikomas nuo 2017 m. spalio 2 d. Pareiškėjui Kauno TI buvo užtikrintas 3,6 kv. m teisės aktuose nustatytas minimalus asmeniui kameroje tenkantis plotas. Pareiškėjo teiginys, kad jo teisinė padėtis turėjo būti prilyginama arešto bausmę atliekančiam asmeniui, todėl jam turėjo priklausyti 5 kv. m. gyvenamojo ploto norma, yra nepagrįstas, nes pareiškėjui buvo skirtas suėmimas. Pareiškėjo nurodytos 4 kv. m gyvenamojo ploto normos Europos Sąjungos teisės aktai nenurodo. Nurodė, kad teisės aktai nereglamentuoja koks turi būti valgomojo stalo dydis, kiek prie jo turi būti taburečių (suoliukų). Nurodė, kad Kauno TĮ kamerose langai atsidaro pilnai arba turi orlaides, taip pat veikia mechaninė ventiliacijos sistema. Nurodė, kad Higienos norma nereglamentuoja natūralios apšvietos normos. Sanitariniai mazgai kamerose yra atitverti 2,1 m aukščio metalinėmis sienelėmis, taip pat turi duris. Kauno TĮ užtikrina asmenims teisę kartą per savaitę nusiprausti, kaip tą numato teisės aktai. Nurodė, kad Kauno TĮ užtikrina suimtųjų teisę kasdien 1 val. pasivaikščioti gryname ore. Kauno TĮ suimtiesiems (nuteistiesiems) yra siūlomas platus spektras užimtumo programų. Atsakovės atstovo teigimu pareiškėjo teiginiai, kad jis nemoka lietuvių kalbos vertintini kritiškai, nes kaip matyti skundą pareiškėjas surašė lietuvių kalba. Pažymėjo, kad pareiškėjas nurodė nepagrįstas aplinkybes, neįrodė kalinimo sąlygų sukeltos neturtinės žalos fakto.

Pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Kauno TĮ, atlyginimo.

Pareiškėjas skunde (b. l. 1) nurodė, kad netinkamomis sąlygomis Kauno TĮ buvo laikomas laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 25 d. iki 2018 m. birželio 25 d. Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų (b. l. 11, 17, 21) nustatyta, kad pareiškėjas Kauno TĮ laikomas nuo 2017 m. spalio 2 d. Byloje esant tokiems duomenims, byloje sprendžiama dėl pareiškėjo teisės į neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2017 m. spalio 2 d. iki 2018 m. birželio 25 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis). Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas CK 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Kauno TI buvo laikomas patalpose, kuriose vienam asmeniui teko mažesnis plotas, negu numatyta teisės aktuose.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124) 1.3 punktu nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Bylos duomenimis (b. l. 21-27) nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Kauno TI nuo 2017 m. spalio 2 d. iki 2017 m. gruodžio 12 d. buvo laikomas kameroje Nr. 345 (kameros plotas 16,02 kv. m), kameroje buvo laikomi 3-4 asmenys (įskaitant pareiškėją), todėl pareiškėjui teko nuo 4,01 kv. m iki 5,34 kv m gyvenamojo ploto; nuo 2017 m. gruodžio 12 d. iki 2018 m. kovo 29 d. buvo laikomas kameroje Nr. 352 (kameros plotas 31,92 kv. m), kameroje buvo laikomi 4-8 asmenys (įskaitant pareiškėją), todėl pareiškėjui teko nuo 3,99 kv. m iki 7,98 kv m gyvenamojo ploto; nuo 2018 m. kovo 29 d. iki 2018 m. birželio 21 d. buvo laikomas kameroje Nr. 214 (kameros plotas 14,91 kv. m), kameroje buvo laikomi 2-4 asmenys (įskaitant pareiškėją), todėl pareiškėjui teko nuo 3,73 kv. m iki 7,46 kv m gyvenamojo ploto; nuo 2018 m. birželio 21 d. iki 2018 m. birželio 25 d. buvo laikomas kameroje Nr. 141 (kameros plotas 14,05 kv. m), kameroje buvo laikomi 2 asmenys (įskaitant pareiškėją), todėl pareiškėjui teko 7,03 kv. m gyvenamojo ploto.

Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas apie pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Remiantis minėtais Kauno TI pateiktais duomenimis, darytina išvada, kad teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl pareiškėjui tekusio minimalaus ploto – 3,6 kv. m. nebuvo pažeistas.

LVAT nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žiūrėti, pavyzdžiui LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Kadangi nagrinėjamu atveju minimalios ploto normos pažeidimas nekonstatuotas, teismas nevertina pareiškėjo argumentų dėl baldų bei įrenginių užimamo ploto.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis buvo tik įtariamasis, todėl jo teisinė padėtis negalėjo būti prilyginama nuteistojo, kuriam priklauso 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma, o turėjo būti prilyginama arešto bausmę atliekančiam asmeniui, kuriam priklauso 5 kv. m gyvenamojo ploto norma.

Teismas tokį pareiškėjo skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą. Iš bylos medžiagos (b. l. 15-16) nustatyta, kad pareiškėjui buvo skirtas suėmimas, o ne arešto bausmė. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) 12 straipsnio 1 dalį, asmuo, kuriam paskirtas suėmimas yra laikomas tardymo izoliatoriuje.

Dėl pareiškėjo teiginio, kad vertinant gyvenamojo ploto dydį, taikytinas EŽTT praktikoje nustatyta gyvenamojo ploto norma – 4 kv. m, teismas pažymi, jog LVAT praktikoje yra nurodyta, kad  Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 papunktyje numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija), vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje ar areštinėje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato (LVAT 2019 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-793-629/2019). Kitose bylose LVAT yra konstatavęs, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo bei kitų su tuo susijusių klausimų (pavyzdžiui, ieškinio senaties, konkrečių ploto normų kamerų tipo (ar palatos) patalpoms ar kitų konkrečių reikalavimų kamerų įrengimui, ginčų dėl žalos atlyginimo nacionaliniuose teismuose nagrinėjimo tvarkos ir panašiai), o pats EŽTT suteikia nacionalinėms valstybėms nuožiūros laisvę nustatyti, kokių priemonių ketinama imtis norint užtikrinti efektyvų naudojimąsi konkrečia teise ar laisve ir tai lemia inter alia nacionalinės teisės vertinimą ir taikymą (LVAT 2019 m. sausio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2649-624/2018, 2017 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3627-502/2017); pati Konvencija nenumato nei konkrečių ploto normų kamerų tipo (ar palatos) patalpoms ar kitų konkrečių reikalavimų kamerų įrengimui, nei ginčų dėl žalos atlyginimo nacionaliniuose teismuose nagrinėjimo tvarkos. Tai numato tik kiekvienos valstybės narės, Konvencijos dalyvės nacionalinės teisės aktai (LVAT 2017 m. gegužės 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-850-261/2017). Todėl nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgdamas į šią LVAT praktiką, nustatydamas pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusį gyvenamąjį plotą, vadovaujasi Lietuvos Respublikos teisės aktu – iki 2019 m. kovo 6 d. galiojusiu (tai yra ginčo laikotarpiu galiojusiu) Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124, kurio 1.3.1 papunktis nustatė, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose esantys valgomieji stalai buvo skirti naudotis tik 2 asmenims, tačiau dažnai juo teko naudotis žymiai daugiau asmenų.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 14.6–14.8 papunkčiuose yra išvardinti baldai, kurie turi būti kameroje: pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti; viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti; spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti. Nurodytos teisės normos nustato, kad kameroje turi būti vienas stalas, tačiau nenustato, kiek kameroje turi būti taburečių (suoliukų). Teismas sprendžia, kad taburečių (suoliukų) skaičius turėtų atitikti kameroje laikomų asmenų skaičių. Iš tipinių kamerų nuotraukų (b. l. 43) matyti, kad kiekvienoje kameroje yra stalas ir keli suoliukai. Teismo vertinimu, ant suoliukų, tuo pačiu ir prie stalo, gali sėdėti iki 4 asmenų. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 12 d. iki 2018 m. kovo 29 d. (išskyrus keletą dienų), kameroje Nr. 352 buvo laikomi nuo 5 iki 8 asmenų (įskaitant pareiškėją), todėl pareiškėjo skundo teiginys, kad prie valgomojo stalo trūko vietos atsisėsti, laikomas pagrįstu. Atsižvelgiant į tai, kad išdėstyta, analizuojamu aspektu, pareiškėjo atžvilgiu kontatuotini neteisėti atsakovės atstovo veiksmai.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kameroje blogai veikė ventiliacija.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015) 16 punkte numatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas.

Higienos normos HN 134:2015 17 punkte numatyta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 11-12) nurodė, kad Kauno TĮ kamerose langai atsidaro pilnai arba turi orlaides, taip pat veikia mechaninė ventiliacijos sistema. Atsakovės atstovo į bylą pateiktos foto nuotraukos (b. l. 28-29, 41) patvirtina, kad Kauno TI kamerose yra langai, jose yra įrengta mechaninė ventiliacija. Atsižvelgiant į tai, kad išdėstyta, teismas neturi pagrindo išvadai, kad kamerų vėdinimas, neatitiko galiojusių higienos normų reikalavimų.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose buvo netinkamas natūralus apšvietimas.

Pagal Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.3 punktą, kamerose privalo būti įrengtas tiek dieninis, tiek ir naktinis apšvietimas.

Higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja natūralaus apšvietimo koeficiento. 

Duomenų apie kamerų, kuriuose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, natūralią apšvietą į bylą nepateikta. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Kauno TI pareigūnus, administraciją ar į Kauno visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamos kamerų apšvietos nesikreipė, pareiškėjas teismui nenurodė, kokios aplinkybės jam trukdė pasinaudoti šia teise, nepateikė jas patvirtinančių įrodymų, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų faktų dėl netinkamos kamerų Nr. 141, 214, 345, 352  apšvietos jo buvimo minėtose kamerose laikotarpiais dėl praėjusio per ilgo laiko negalima nustatyti, todėl nurodyti pareiškėjo argumentai dėl kamerų, kuriose jis kalėjo ginčui aktualiu laikotarpiu, netinkamo apšvietimo atmestini kaip nepagrįsti. Tokios pozicijos laikosi ir LVAT, formuodamas vienodą teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose (žiūrėti, pavyzdžiu 2016 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1886-492/2016).

Pareiškėjs skunde nurodė, kad kamerose esantys tualetai nebuvo atskirti nuo gyvenamosios patalpos, jie buvo tik atitverti nedidele sienele. Nurodė, kad naudojantis tualetais buvo pažeidžiamas jo privatumas.

          Pagal Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktą, tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas.

Kauno TI pateiktos foto nuotraukos (b. l. 42) leidžia teigti, kad kamerose įrengti sanitariniai mazgai nuo kameros gyvenamojo ploto atskirti sienelėmis, kuriose yra įrengtos durys. Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 12) nurodė, jog šių sienelių aukštis yra 2,10 m. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad nustatytas sanitarinių mazgų įrengimas Kauno TI kamerose atitinka Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkto reikalavimus ir užtikrino pareiškėjui privatumą naudojantis sanitariniu mazgu.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kartą per savaitę 15 min. pasinaudoti dušu jam neužtenka.

Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 107 punktą, šiose įstaigose kalinamiems asmenims galimybė pasinaudoti dušu suteikiama ne rečiau kaip kartą per savaitę. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Higienos normos HN 134:2015 44 punkte.

Teismas pažymi, kad pareiškėjas skunde pripažino, kad jam buvo sudaryta galimybė dušu pasinaudoti vieną kartą per savaitę. Byloje nebuvo pateikta duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją su skundais dėl negalėjimo pasinaudoti dušu ar motyvuotais prašymais leisti papildomai pasinaudoti dušu. Taip pat iš byloje esančių foto nuotraukų (b. l. 42) matyti, kad Kauno TI kamerose yra įrengti sanitariniai mazgai, yra kriauklė, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas pagal poreikius galėjo nusiprausti ir kameroje. Remiantis tuo, kas nurodyta, pareiškėjo skundo teiginiai dėl teisės į dušą pažeidimo atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Kauno TI turėjo teisę į tik 1 val. pasivaikščiojimą kiemelyje. Teigė, kad remiantis Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimu, turi teisę ne mažiau kaip 8 val. per dieną praleisti lauke.

Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę ne mažiau kaip 1 val. kasdien pasivaikščioti gryname ore.

Teismas pažymi, kad pareiškėjas skunde pripažino, kad jam buvo suteikta teisė ne mažiau kaip 1 val. kasdien pasivaikščioti gryname ore. Sprendžiant dėl pareiškėjo teisės į ilgesnės trukmės pasivaikščiojimą, atsižvelgiama į tai, jog Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą Antrojoje bendrojoje ataskaitoje [CPT/Inf (92)3] 8 ir daugiau valandų laikotarpis rekomenduojamas ne kardomojo kalinimo įstaigose laikomų asmenų pasivaikščiojimams lauke, o jų užimtumui tam tikromis veiklomis ne jų kamerose. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl pasivaikščiojimų trukmės, atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Kauno TI negalėjo dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, nes ji yra rusiakalbis, o visos socialinės reabilitacijos programos vyksta lietuvių kalba.

Byloje yra pateiktas Kauno TI direktoriaus 2015 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 1-280 patvirtinta Suimtųjų ir laikinai atvežtų nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa (b. l. 30-36). Spręstina, jog pareiškėjas įvairiose programose galėjo dalyvauti savo noru, tačiau teismui nepateikė jokių duomenų apie tai į kokias programas pareiškėjas užsirašė, nepateikė duomenų ar kreipėsi į administraciją dėl dalyvavimo programoje ar kitame užsiėmime. Teismas pritaria atsakovės atstovo atsiliepime nurodytam argumentui, kad pareiškėjo teiginiai, kad jis nemoka lietuvių kalbos vertintini kritiškai, nes kaip matyti skundą pareiškėjas surašė lietuvių kalba. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl negalėjimo dalyvauti užimtumo programose, atmestini kaip nepagrįsti.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) formuoja praktiką, kad teismo pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimas byloje Mushegh Saghatelyan prieš Armėniją (pareiškimo Nr. 23086/08), 205 punktas; 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimas byloje Paliutis prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 34085/09), 40 punktas, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), 55 punktas). LVAT taip pat ne kartą pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2019 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-60-261/2019, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009).

Byloje buvo nustatyta, kad Kauno TĮ neužtikrino pareiškėjui kameros aprūpinimu tinkamų kiekių taburečių (suoliukų) prie valgomojo stalo. Pripažintina, jog tokios laikymo sąlygos pareiškėjui galėjo sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai (CK 6.246 straipsnis), žala (CK 6.249 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.247 straipsnis).

  CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Pareiškėjas prašė priteisti 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą bei dydį, teismas atsižvelgia į pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę. Nustatyta, kad kamera, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, tinkamų kiekių taburečių (suoliukų) prie valgomojo stalo nebuvo aprūpinta apie 3,5 mėnesio. Tačiau byloje teismas nenustatė, kad Kauno TĮ pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikri apribojimai ir su tuo susiję pareiškėjo nurodomi neigiami išgyvenimai, patyrimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Byloje nėra duomenų nustatyta, kad pareiškėjas dėl netinkamų gyvenimo sąlygų kreipėsi į sveikatos priežiūros specialus, psichologus.

Teismas, įvertinęs aukščiau paminėtas aplinkybes, sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas Kauno tardymo izoliatoriuje (kameros aprūpinimu tinkamų kiekių taburečių (suoliukų) prie valgomojo stalo), o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a:

pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista J. S. (J. S.) teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas Kauno tardymo izoliatoriuje, reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Kitą skundo dalį atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.

Teisėja                                                                                                Nijolė Čekanauskienė