Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmenintas sprendimas byloje [I-485-583-2010].doc
Bylos nr.: I-485-583/2010
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Klaipëdos apygardos administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

     Administracinė byla Nr. I-485-583/2010

     Proceso Nr. 3-63-3-00309-2010-0

     Teismo procesinio sprendimo kategorija 22; 74

 



 

 

 

KLAIPĖDOS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

S P R E N D I M A S 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. birželio 23 d.

Klaipėda

 

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino (pirmininkaujantis ir pranešėjas), Vidos Stonkuvienės, Irenos Stulpinienės,  sekretoriaujant Neringai Keršienei, dalyvaujant pareiškėjui D. F., jo atstovui advokato padėjėjui Linui Mažoniui, atsakovo atstovui Artūrui Rimkui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. F. skundą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilutės rajono policijos komisariatui dėl 2010 m. balandžio 7 d. oficialaus perspėjimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė  :

 

pareiškėjas D. F. nurodo, kad 2010 m. balandžio 7 d. jam buvo pareikštas oficialus perspėjimas pagal Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymą. Pareiškėjo manymu jam pareikštas oficialus perspėjimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, pažeidžiantis jo teises ir laisves bei orumą. Pareiškėjas nėra susijęs su asmenimis, priklausančiais organizuotoms grupėms ir/ar nusikalstamiems susivienijimams, todėl kelia pagrįstų abejonių tiek pats informacijos apie jį rinkimo teisėtumas, tiek ir toks faktinių ryšių ar faktinių aplinkybių nustatymas, kurių pagrindu atsakovas pareiškė jam oficialų perspėjimą.

Pareiškėjas šiais ir išsamiau patikslintame skunde išdėstytais argumentais mano, kad atsakovas nepagrįstai pareiškė oficialų perspėjimą  ir prašo teismą :

- panaikinti 2010 m. balandžio 7 d. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilutės rajono policijos komisariato pareiškėjui pareikštą oficialų perspėjimą;

- įpareigoti atsakovą per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sunaikinti apie D. F. surinktą informaciją.

Pareiškėjo atstovas advokato padėjėjas L.Mažonis, išdėstęs tuos pačius reikalavimą pagrindžiančius argumentus, prašo skundą patenkinti. Teisminio nagrinėjimo metu taip pat nurodė, jog D.F. neginčija, kad jis yra paleistas iš įkalinimo įstaigos anksčiau laiko, tačiau jis atliko bausmę, jokių nusikalstamų veikų nėra įvykdęs, jis nėra susijęs su nusikalstamais susivienijimais. Pareiškėjui oficialus perspėjimas grindžiamas prielaidomis, dėl kurių pagrįstumo pareiškėjas negali pasisakyti, nes tokie duomenys jam nėra žinomi ir neteikiami jam susipažinti nurodant, kad tokia informacija yra valstybės paslaptis. Valstybės paslaptį sudaranti informacija negali būti įrodymais byloje, kol ji nėra išslaptinama, todėl šiais duomenimis negali būti grindžiamas oficialaus perspėjimo pareiškimo pagrįstumas.

Atsakovas atsiliepime nurodo, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymi, kad Organizuoto nusikalstamumo užkardymo 4 straipsnyje numatyti prevencinių poveikio priemonių taikymo pagrindai, t. y. prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Atsakovo teigimu, Klaipėdos apskrities VPK Šilutės rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos pareigūnas išanalizavęs įstatymų nustatyta tvarka gautus ir turėtus duomenis, konstatavo, jog pareiškėjas D.F. gali būti susijęs su organizuota nusikalstama grupe ar jų nariais ir yra pagrindas manyti, kad minėtas asmuo gali pats vykdyti sunkius nusikaltimus arba labai sunkius nusikaltimus, nuo ko gali nukentėti valstybės interesai, visuomenės nariai bei gali būti pažeistos jų teisės ir laisvės. Teigia, kad siekdami užtikrinti valstybės, visuomenės ir jos atskirų narių teisėtus interesus bei saugumą Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo pagrindu pareiškėjui taikė prevencinę poveikio priemonę – oficialų perspėjimą. Nurodo, kad oficialus perspėjimas nėra bausmė, o prevencinė priemonė, taikoma siekiant riboti ir mažinti organizuotą nusikalstamumą. Pagal Operatyvinės veiklos įstatymą, operatyvinės veiklos subjektai siekdami įgyvendinti šio įstatymo nustatytus tikslus ir uždavinius gali naudoti operatyvinius veiksmus prieš operatyvinės veiklos objektus jiems nežinant apie tokių veiksmų atlikimą ir tokių veiksmų atlikimo metu buvo gauta ir įforminta neviešo pobūdžio informacija apie D.F. Akcentuoja, jog įslaptinta operatyvinė informacija dėl D.F. sudaro valstybės paslaptį, todėl išslaptinimas negalimas. 

Atsakovo Klaipėdos miesto  vyriausiojo policijos komisariato atstovas, išdėstęs tuos pačius argumentus, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Teisminio nagrinėjimo metu papildomai paaiškino, kad krata D.F. bute buvo atliekama ikiteisminio tyrimo byloje, kurioje jam  įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl pasikėsinimo sunaikinti turtą visuotinai pavojingu būdu, tačiau teigia, kad su šiais įvykiais oficialus perspėjimas nėra susietas.

Teismas konstatuoja:

Skundas netenkintinas. 

2010 m. balandžio 7 d. Klaipėdos apskrities VPK Šilutės rajono PK nutarimu Nr. 30-94-IL1-11, atsižvelgiant į įstatymų nustatyta tvarka gautus duomenis apie D.F. elgesį, atitinkantį Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnį, pareiškėjui nutarta pritaikyti prevencinio poveikio priemonę - oficialų perspėjimą. Vykdydamas minėtą nutarimą ir veikdamas pagal 2010 m. balandžio 7 d. įgaliojimą Nr. 30-94-JL-453 (b.l.26), Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos skyriaus tyrėjas, nurodydamas, kad D.F. veiksmai varžo kitų žmonių teises ir laisves, vadovaudamasis Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 1, 4, 5 straipsniais, pareiškė D.F. oficialų perspėjimą, kadangi jo veiksmai vertinami kaip keliantys grėsmę visuomenės saugumui. Lietuvos Respublikos įstatymo vardu buvo pareikalauta laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių bei laisvių, nedaryti teisės pažeidimų, oficialiai perspėjant, kad jeigu jis savo elgesiu tiesiogiai ar netiesiogiai rems organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo veiklą arba jam priklausys, teiks organizuotai grupei ar nusikalstamam susivienijimui finansinę arba materialinę paramą bei informaciją, naudingą nusikalstamai veiklai plėtoti, rengsis padaryti arba padarys nusikaltimus arba vykdys kitokią neteisėtą veiklą, keliančią didelę žalą valstybės, visuomenės ar asmenų interesams, slėps, taip pat nepraneš teisėsaugos institucijoms apie šiuos nusikaltimus ir kitokią organizuotos grupės, nusikalstamo susivienijimo neteisėtą veiklą, jam bus taikomos šio įstatymo numatytos teisinio poveikio priemonės, taip pat jis įstatymo nustatyta tvarka bus traukiamas administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn.

Pareiškėjas teigia, kad oficialus perspėjimas nepagrįstas ir turi būti panaikintas, nes jis neatliko veiksmų, dėl kurių jam galėtų būti skiriamas oficialus perspėjimas. Šiuo metu jis yra bedarbis, sukūręs šeimą ir jam nesuvokiama dėl kokių priežasčių ribojamos jo teisės ir laisvės. Pareiškėjo nuomone, įstatymo nustatyta tvarka nėra gauta jokių duomenų, liudijančių jo ryšius su nusikalstamomis grupėmis, susivienijimais ar jų nariais. Oficialus perspėjimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, žeidžia jo garbę ir orumą, grubiai pažeidžia jo, kaip žmogaus ir piliečio, teises, įtvirtintas ir ginamas įstatymų.

Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymas nustato organizuoto nusikalstamumo užkardymo priemones, jų taikymo principus, pagrindus, skyrimo tvarką (1 straipsnis). Oficialus perspėjimas yra prevencinio poveikio priemonė, kuri gali būti taikoma esant šio įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams (3 straipsnis). Pagal Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnį, šio įstatymo 3 straipsnyje numatytos prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 5 straipsnyje yra pateikta oficialaus perspėjimo sąvoka, pagal kurią oficialus perspėjimas - tai įgalioto policijos pareigūno rašytinis reikalavimas asmeniui būtinai laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir supažindinimas su galimomis teisinėmis pasekmėmis.

  Kadangi įstatymas oficialaus perspėjimo taikymą sieja su Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje apibrėžto turinio informacijos (duomenų) apie asmenį turėjimu  policijos įstaigoje bei su sąlyga, kad ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka (Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnis), kilus ginčui dėl oficialaus perspėjimo skyrimo pagrįstumo bei teisėtumo kiekvienu konkrečiu atveju pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 straipsnis) turi būti patikrinta, ar oficialu perspėjimas buvo paskirtas esant Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams. Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatyta informacija apie asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais gali būti surinka vadovaujantis specialiaisiais minėtos informacijos rinkimą reglamentuojančiais įstatymais (Operatyvinės veiklos įstatymu). Tokios informacijos turinys nėra viešas. Pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punktą valstybės paslaptį gali sudaryti detalūs duomenys apie operatyvinės veiklos veiksmų metu gautą informaciją bei jos pagrindu parengtą analitinę informaciją. Iš minėto teisinio reguliavimo seka, kad asmeniui, kuriam pateikiamas oficialus perspėjimas, Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje išvardyti duomenys  negali ir neturi būti pateikti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatyta informacija gali būti gauta dėl aplinkybių, nebūtinai tiesiogiai susijusių su oficialų perspėjimą gavusiu asmeniu. Tačiau šios informacijos turinys turi aiškiai parodyti, kad oficialiai perspėtas asmuo turi ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir kad dėl tokių ryšių bei paties asmens elgesio yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A143-803/2008, 2008 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A63-1338/2008 ir kt.).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalis nustato, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Šios įstatymo normos konstrukcija leidžia daryti išvadą, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Teisės normoje pavartota sąvoka paprastai rodo, kad galimi atvejai, kai tokie duomenys gali būti laikomi įrodymais ir tuo pačiu teismo turi būti įvertinami pagal įrodymų įvertinimo taisykles, nustatytas Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad minėtoje įstatymo normoje yra įtvirtinta taisyklė, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, kaip įrodymai administracinėje byloje gali būti naudojami tik juos išslaptinus įstatymo (būtent Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo) nustatyta tvarka, t.y. iš esmės yra draudžiama minėta tvarka neišslaptintus duomenis naudoti kaip įrodymus. Tačiau toks draudimas nėra absoliutus. Tai, ar konkrečioje nagrinėjamoje administracinėje byloje faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus įrodymai, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes. Minimame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija)  negalima daryti išvados, kad kriterijai, kuriais vadovaudamasis bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, ar faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, gali būti įrodymai toje byloje, gali priklausyti nuo kokių nors subjektyvių aplinkybių. Sprendimą, ar minėti faktiniai duomenys gali būti įtraukti į bylą kaip įrodymai, teismas gali priimti tik atsižvelgęs į atitinkamos bylos medžiagą ir įvertinęs, ar jis be tų faktinių duomenų galės įvykdyti teisingumą. 

Įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas rengiantis bylos nagrinėjimui 2010 m. gegužės 24 d. nutartimi atsakovui pasiūlė įvertinti, ar nagrinėjamu atveju ginčijamas 2010 m. balandžio 7 d. oficialus perspėjimas, pareikštas D.F., nebus grindžiamas šalims nežinoma vien valstybės paslaptį sudarančia informacija ir jeigu būtų nustatyta, kad ginčijamas oficialus perspėjimas grindžiamas vien valstybės paslaptį sudarančia informacija, pasiūlyta spręsti klausimą dėl galimybės nustatyta tvarka informaciją išslaptinti, o jei ji nebus išslaptinta, pateikti tą medžiagos dalį, kuri yra vieša (b.l.15). 2010 m. birželio 7 d. atsakovas pateikė atsiliepimą, kuriuo nurodė, kad informacija nebus išslaptinta. Teisminio nagrinėjimo metu atsakovo atstovas teismui papildomai pateikė viešus duomenis, kuriais taip pat buvo grindžiamas sprendimas dėl oficialaus perspėjimo pareiškimo – policijos įskaitos duomenis apie D.F., žinybinio registro duomenis apie D.F. Su šiais duomenimis teisminio nagrinėjimo metu susipažino pareiškėjas bei jo atstovas. Teismas 2010 m. gegužės 24 d. nutartimi (b.l.16-17) taip pat nusprendė, kad būtina susipažinti ir su įslaptinta informacija. 2010 m. birželio 15 d. teismo posėdžio metu teismui buvo pateikta ir teismas susipažino su atsakovo atstovo pateikta įslaptinta operatyvinės veiklos medžiaga. 2010 m. birželio 15 d. nutartimi teismas konstatavo, kad susipažino su šia bylos medžiaga ir nutarė jos turinio neatskleisti, o vertinti kaip įrodymus bendrame bylos kontekste kartu su pateikta į bylą vieša bylos medžiaga (ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis).

Iš atsakovo pateiktos viešos bylos medžiagos – policijos įskaitos, žinybinio registro duomenų, kuriais patvirtinama apie asmens anksčiau įvykdytas nusikalstamas veikas, teisminio nagrinėjimo metu pačio pareiškėjo pateiktų duomenų apie 2010 m. balandžio 7 d. pareikštus įtarimus apie galimai įvykdytą nusikalstamą veiką, neviešos bylos medžiagos, akivaizdu, kad Lietuvos Respublikos Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje nustatyti prevencinės poveikio priemonės taikymo pagrindai yra. Pagal policijos žinybinio registro duomenis nustatyta, kad pareiškėjas yra teistas, 2009 m. rugpjūčio 25 d. lygtinai paleistas iš įkalinimo įstaigos neatlikus 1 metų 1 mėnesio ir 8 dienų paskirtosios laisvės atėmimo bausmės, 2010 m. balandžio 7 d. jam pareikštas įtarimas padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje. Lietuvos Respublikos Operatyvinės veiklos įstatymo nustatyta tvarka gauti duomenys taip pat leidžia pagrįstai manyti, jog D.F. yra susijęs ryšiais su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus. Atsakovo pateikti duomenys apie pareiškėją atitinka Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatytus reikalavimus, šie duomenys gauti įstatymų nustatyta tvarka, prevencinė poveikio priemonė paskirta vadovaujantis įstatymo reikalavimais, jos paskyrimo procedūra nepažeista. Aplinkybių, leidžiančių teigti, kad oficialiu perspėjimu nepagrįstai pažeistos pareiškėjo konstitucinės teisės, teismas nenustatė ir bylos aplinkybės nesuteikia pagrindo daryti išvadą, jog buvo pažeista pusiausvyra tarp būtinybės apsaugoti valstybės paslaptį sudarančią (ar kitą įslaptintą) informaciją (viešojo intereso) ir pareiškėjo teisių apsaugos. Ginčijamas oficialus perspėjimas grindžiamas ne vien įslaptinta medžiaga, bet ir viešais duomenimis, kuriuos atsakovas pateikė teisminio nagrinėjimo metu ir šių duomenų visuma juos vertinant įrodymų pakankamumo aspektu yra pakankama daryti išvadą, jog pareiškėjui prevencinio poveikio priemonė - oficialus perspėjimas pritaikyta esant Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams. Būtent tokia teisminė praktika yra formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, nagrinėjant analogiško pobūdžio bylose (žr.: nutartis administracinėse bylose Nr. A556-567/2009;  Nr. A146-499/2010; Nr. A525-597/2010).

Taigi įrodymų (tiek įslaptintų, tiek neslaptų) visuma, bylojanti ne pareiškėjo naudai, suponuoja teiginį, jog oficialus perspėjimas buvo paskirtas pagrįstai. Konstatavus, kad buvo teisinės prielaidos oficialaus perspėjimo pareiškimui akivaizdu, kad nėra teisinių prielaidų pripažinti, kad atsakovas kaip operatyvinės veiklos subjektas neteisėtai naudojo operatyvinius veiksmus prieš operatyvinės veiklos objektus ir rinko informaciją apie jį. Todėl netenkintinas ir pareiškėjo skundo reikalavimas dėl įpareigojimo atsakovą sunaikinti apie jį surinktą informaciją.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalimi, 86 -87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

 

n u s p r e n  d ė :

 

pareiškėjo D. F. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Klaipėdos apygardos administracinį teismą.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                               Remigijus Arminas

 

 

                                                                                                                        Vida Stonkuvienė

 

 

                                                                                                                         Irena Stulpinienė