Administracinė byla Nr. A-354-556/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00151-2017-0
Procesinio sprendimo kategorija 21.3.7
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. kovo 6 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas R. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2017 m. sausio 2 d. sprendimą Nr. (23.31-08)-491-6 (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Sprendimas yra nemotyvuotas, jis prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 daliai. Teigė, kad jis niekada nėra buvęs Norvegijos Karalystėje, ten įsteigęs įmonės ar užsiėmęs kitokia veikla, iš kurios galėjo kilti mokestinė prievolė, kurią sumokėti reikalauja VMI. Atsakovas, priimdamas ir vykdydamas Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos prašymą, nesiaiškino mokestinės prievolės kilmės. Sprendime nėra duomenų apie tai, ar mokestinė prievolė patenka į dvišalės Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės sutarties dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo (toliau – ir Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės sutartis) taikymo sritį. Pareiškėjui nei raštu, nei žodžiu nebuvo paaiškinta, kaip susidarė prašoma išieškoti mokestinė prievolė, kokie išieškotinos sumos nustatymo faktiniai ir teisiniai pagrindai, už kokį laikotarpį ji susidarė. Pareiškėjo manymu, Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnyba galimai padarė klaidą ir nusprendė išieškoti susikaupusias mokestines nepriemokas ne iš to asmens, o VMI neturi pagrindo tenkinti tokį Norvegijos Karalystės prašymą ir priimti sprendimą, kuriuo išieškoma neva susidariusi skola.
3. Teismui 2017 m. vasario 23 d. pateiktame papildomame paaiškinime pareiškėjas nurodė, kad Norvegijos Karalystės 2017 m. vasario 2 d. atsiųstame laiške nurodytas asmens kodas nesutampa su pareiškėjo asmens kodu, nurodyta skola – 96 695 (valiuta nenurodyta), ši skolos suma skiriasi nuo nurodytos anksčiau, o jos pasikeitimo priežastis nenurodyta.
4. Atsakovas VMI atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti.
5. Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės sutartyje susitariančioms šalims nėra įtvirtinta teisė tikrinti pateikto prašymo teisėtumą. VMI, gavusi Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos prašymą, jį laikė priimtinu ir vykdytinu, nes prie jo buvo pateikti su juo susiję dokumentai, patvirtinantys, jog visi teisiniai reikalavimai mokestinei skolai yra įvykdyti, o mokestinė nepriemoka išieškotina nuo 2016 m. spalio 4 d., t. y. praėjus 14 dienų po to, kai, vadovaujantis Norvegijos Karalystės teisės aktais, mokesčių mokėtojui buvo išsiųstas pranešimas dėl įsiskolinimo. VMI priėmė Sprendimą iš pareiškėjo pagal užsienio valstybės prašymą išieškoti 11 620,27 Eur, kadangi pareiškėjas neįvykdė mokestinės prievolės. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybai gali pateikti pareiškimą dėl apskaičiuotų mokesčių pagrindimo bei mokestinės nepriemokos nuginčijimo, o nepasinaudojęs šia teise, jis nepagrįstai siekia nutarukti priverstinio išieškojimo procedūras. Lietuvos Respublikos mokesčių administratoriui nėra nustatyta pareiga pagrįsti Norvegijos Karalystės mokesčių administratoriaus apskaičiuotus mokesčius.
II.
6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 2 d. sprendimu pareiškėjo R. S. skundą tenkino. Panaikino VMI 2017 m. sausio 2 d. sprendimą Nr. (23.31-08)-491-6. Priteisė pareiškėjui iš VMI 394 Eur bylinėjimosi išlaidų. Likusią prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų dalį atmetė.
7. Teismas pažymėjo, kad ginčas kilo dėl VMI Sprendimo, kuriuo nuspręsta iš pareiškėjo išieškoti 11 620,27 Eur sumą, teisėtumo ir pagrįstumo.
8. Byloje nustatyta, kad: VMI 2016 m. spalio 19 d. gautas Norvegijos Karalystės 2016 m. spalio 11 d. prašymas dėl pagalbos išieškant mokesčius (toliau – 2016 m. spalio 11 d. prašymas), kuriuo, remiantis Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės sutartimi, prašoma iš R. S. išieškoti 104 077 Norvegijos kronų (b. l. 27–48, 58–65); VMI 2016 m. spalio 27 d. raštu Nr. (23.1-08)-RNA-32747 pareiškėją informavo apie Norvegijos Karalystės prašymą iš pareiškėjo išieškoti 11 620,27 Eur (104 077 NOK) nesumokėtų mokesčių ir jų delspinigių skolą, susidariusią 2014 m. (pridėjo turimus dokumentus ir jų vertimą), nurodė, kad, jeigu mokestinė prievolė nebus įvykdyta per 30 dienų nuo šio rašto gavimo dienos, ji bus išieškoma iš pareiškėjo kredito (mokėjimo) įstaigose esančių lėšų ir (ar) turto, taip pat paaiškino, kad prašoma išieškoti skola gali būti ginčijama, pateikiant skundą Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybai (b. l. 66); Sprendimu nuspręsta iš pareiškėjo išieškoti 11 62,27 Eur sumą (b. l. 67–68).
9. Pareiškėjas, be kita ko, teigė, kad Sprendimas yra nepakankamai motyvuotas ir prieštarauja VAĮ 8 straipsnio 1 daliai. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad VMI, kaip viešojo administravimo subjektas, yra saistoma gero administravimo principo imperatyvų (šis principas įtvirtintas svarbiausiuose nacionalinio lygmens (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms) bei tarptautiniuose (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnis ir kt.) dokumentuose), kuris lemia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų.
10. Nustatyta, kad VMI skundžiamą Sprendimą priėmė vykdydama Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos pateiktą 2016 m. spalio 11 d. prašymą. VMI vadovavosi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 33 straipsnio 8 punktu, Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymu, Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės sutartimi. Teismas, vadovaudamasis MAĮ 33 straipsnio 8 punktu, 28 straipsnio 2 dalies 5 punktu, Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 10 straipsnio 4 dalimi, Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės sutarties 28 straipsniu, pažymėjo, kad nurodytą teisinį reguliavimą vertinant sistemiškai nagrinėjamos bylos kontekste, matyti, kad VMI, prieš priimdama Sprendimą, turėjo pritarti Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos reikalaujamų mokesčių išieškojimui. Toks pritarimas turėjo būti pagrįstas tiek faktiniais duomenimis, tiek ir teisės normomis, be kita ko, VMI turėjo įsitikinti, kad iš Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos pateikto 2016 m. spalio 11 d. prašymo ir prie jo pridėtų dokumentų galima nustatyti mokesčio mokėtojo (šiuo atveju – pareiškėjo R. S.) tapatybę, jo nesumokėtų mokesčių dydį.
11. Jokių objektyvių duomenų apie tai, kad VMI Sprendime būtų vertinusi nurodytas aplinkybes, byloje nenustatyta. Teismas pabrėžė, kad VMI Sprendime tik nurodė teisinį pagrindą ir nusprendė iš pareiškėjo išieškoti Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos pateiktame 2016 m. spalio 11 d. prašyme nurodytą sumą. VMI nesprendė, ar yra faktinis pagrindas (jei yra – koks) pritarti Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos reikalaujamų mokesčių išieškojimui. Šiame kontekste teismas paminėjo, kad liudytojai D. S., J. S. teismo posėdyje paliudijo, jog pareiškėjas niekada nėra buvęs Norvegijos Karalystėje, jokios veiklos ten nevykdė. Teismas neturėjo jokio pagrindo šiais liudytojų parodymais netikėti. Teismas pabrėžė, kad Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos 2016 m. spalio 11 d. prašyme ir prie jo pridėtuose dokumentuose (žr., pvz., b. l. 31, 44, 46) nurodomas R. S. asmens kodas Nr. (duomenys neskelbtini), kuris, kaip patvirtina rašytiniai įrodymai (žr., pvz., b. l. 19–20), nesutampa su pareiškėjo asmens kodu. Tokiu būdu Sprendimas iš esmės priimtas neįsitikinus, ar Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos pateiktame 2016 m. spalio 11 d. prašyme nurodytas asmuo ir pareiškėjas R. S., kurio atžvilgiu priimtas skundžiamas Sprendimas, yra tas pats asmuo. Ši aplinkybė, kuri, teisėjų kolegijos nuomone, yra itin svarbi vertinant, ar yra pagrindas pritarti Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos reikalaujamų mokesčių išieškojimui būtent iš pareiškėjo R. S., Sprendime niekaip nėra įvertinta.
12. Sprendimo turinį įvertinęs MAĮ, Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo, Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės sutarties, VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo ir gero administravimo principo imperatyvų kontekste, teismas, vadovaudamasis protingumo principu, konstatavo, kad faktiniai Sprendimo pagrindai neatitinka motyvų išdėstymo adekvatumo, aiškumo ir pakankamumo reikalavimų. Teismo nuomone, nustatyti individualaus administracinio akto – Sprendimo – trūkumai yra esminiai. Todėl pareiškėjo skunde išdėstytas prašymas panaikinti Sprendimą tenkintas. Teismas pažymėjo, kad nors atsakovas ir pareiškėjas procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau jie nėra teisiškai reikšmingi ir jų teismas nenagrinėjo.
13. Pareiškėjas teismui pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kuriame nurodė, kad yra patyręs 700 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 30 Eur žyminis mokestis, 64 Eur išlaidos vertėjo paslaugoms apmokėti, 606 Eur advokato suteiktoms teisinėms paslaugoms.
14. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 ir 5 dalimis, 39 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir pažymėjo, kad nuo 2016 m. gruodžio 8 d. iki 2017 m. kovo 2 d. pareiškėją atstovavo advokatas Petras Matažinskas, kuris parengė pagrindinius procesinius dokumentus teismui (b. l. 1–6, 25, 77–78). Nuo 2017 m. kovo 3 d. – advokatas Jonas Petrikas (žr. atstovavimo sutartį (b. l. 87), kuris pareiškėją atstovavo 2017 m. gegužės 17 d. vykusiame teismo posėdyje (b. l. 100–103) ir pateikė prašymą dėl bylos nagrinėjimo išlaidų atlyginimo (b. l. 90). Kaip matyti iš pateiktos detalizuotos išlaidų apskaičiavimo pažymos (b. l. 93), sąskaitos už teisines paslaugas Nr. 17-2017 (b. l. 94) ir pinigų priėmimo kvito LAT Nr. 718292 (b. l. 95), pareiškėjas 606 Eur sumą prašė priteisti tik už advokato Jono Petriko suteiktas teisines paslaugas, t. y. teisinių paslaugų suteikimą pareiškėją atstovaujant 2017 m. gegužės 17 d. vykusiame teismo posėdyje ir parengiant prašymą dėl bylos nagrinėjimo išlaidų atlyginimo.
15. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 98 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-7 redakcija, įsigaliojusi 2015 m. kovo 20 d.) 7, 2, 8, 9 punktais ir pažymėjo, kad pareiškėjui už prašymo dėl bylos nagrinėjimo išlaidų atlyginimo surašymą priteistina maksimali suma lygi 329,12 Eur (822,8 Eur * 0,4). Teismo posėdis, kuriame buvo nagrinėjama ši administracinė byla, truko 36 min. (b. l. 100–103), todėl maksimali pareiškėjui už atstovavimą teismo posėdžiuose priteistina suma – 82,28 Eur (822,8 * 0,1). Taigi iš viso maksimali pareiškėjui priteistina bylinėjimosi išlaidų suma advokato suteiktoms teisinėms paslaugoms atlyginti – 411,4 Eur. Atsižvelgdamas į tai, kad, kaip nustatyta, pagrindinius procesinius dokumentus šioje byloje parengė nuo 2016 m. gruodžio 8 d. iki 2017 m. kovo 2 d. pareiškėją atstovavęs advokatas Petras Matažinskas, taip pat įvertinus tai, kad byla iš esmės nėra sudėtinga, pareiškėjui priteistina maksimali bylinėjimosi išlaidų suma advokato Jono Petriko suteiktoms teisinėms paslaugoms atlyginti sumažinta iki 300 Eur.
16. Atsižvelgdamas į Rekomendacijų 3 punktą ir įvertinęs tai, kad pareiškėjas advokatą iš kitos vietovės pasirinko savo iniciatyva, teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo priteisti pareiškėjo patirtas išlaidas, susijusias su advokato atvykimu iš Kretingos į Vilnių ir grįžimu atgal.
17. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti 30 Eur žyminis mokestį, 64 Eur išlaidas vertėjo paslaugoms apmokėti. Teismui pateikti dokumentai, patvirtinantys, kad pareiškėjas šias teismo išlaidas patyrė (b. l. 26, 49, 91, 92), todėl jos taip pat priteistos pareiškėjui.
18. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir į tai, kad pareiškėjo skundas buvo patenkintas, pareiškėjui iš atsakovo VMI priteista 394,00 Eur (300 Eur + 30 Eur + 64 Eur) bylinėjimosi išlaidų.
III.
19. Atsakovas VMI (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
20. Apeliaciniame skunde atsakovas pažymi, kad teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką yra įtvirtinta MAĮ 33 straipsnio 8 punkte, todėl VMI viršininkas turėjo teisę priimti Sprendimą pagal užsienio valstybės prašymą. Šis Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-1273/2013; 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. Nr. A556-336/2011) . Norvegijos mokesčių administracija prašyme padėti surinkti mokesčius garantavo, kad prašymas išieškoti atitinka Norvegijos Karalystės teisinius ir administracinius reikalavimus bei kad visi teisiniai reikalavimai mokestinei skolai išieškoti yra įvykdyti. Jeigu pateiktas prašymas jį gavusios šalies laikomas priimtinu ir atitinkančiu Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės sutarties 28 straipsnio 1–3 dalies nuostatas, jis vykdomas be jokių kitų procedūrų. Mokesčių administratorius neturi nei teisės, nei pareigos vertinti ar tikrinti Norvegijos Karalystės kompetentingų institucijų apskaičiuotų mokesčių pagrįstumo.
21. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjas nepateikė duomenų ir įrodymų, kad Norvegijos Karalystės mokesčių išieškojimo tarnybos sprendimas yra apskųstas ar panaikintas, todėl abejoti Sprendimo teisingumu nėra pagrindo. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) yra pažymėjęs, kad valstybės narės, į kurią kreipiamasi, institucija neturi teisės nagrinėti, ar pretenzijos vykdymą leidžiantis dokumentas yra vykdytinas (žr. ESTT 2010 m. sausio 14 d. sprendimą Milan Kyrian byloje, C-233/08). Atsakovas akcentuoja, jog šiuo atveju mokesčių administratorius neturėjo pagrindo priimti atskirą sprendimą, o turėjo atlikti išieškojimą vadovaujantis Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės sutarties 28 straipsniu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-1273/2013). Be to, Norvegijos Karalystės prašyme vykdyti reikalavimą nurodytas pareiškėjo vardas ir pavardė, gimimo data sutampa su pareiškėjo, nurodytas adresas susijęs su pareiškėju. Todėl, atsakovo vertinimu, prašyme pateikti duomenys leidžia tinkamai identifikuoti asmenį, kurio atžvilgiu yra prašoma pagalbos vykdant išieškojimą.
22. Pareiškėjas R. S. pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kuriame prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašoma priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
23. Pareiškėjas nurodo, kad pagrindinis kriterijus, kurį turėjo vertinti VMI – asmens kodas. Prašyme nurodytas asmens identifikacinis numeris ir pareiškėjo asmens kodas nesutapo. Šis faktas turėjo būti vizualiai pastebėtas VMI ir įvertintas dar prieš priimant Sprendimą. Adresas taip pat buvo nurodytas neteisingas, nes faktiškai pareiškėjas gyvena Šiaulių mieste. Dėl kito elemento – nesumokėto mokesčio dydžio – pareiškėjas pažymi, kad VMI jo tinkamai neidentifikavo ir negalėjo identifikuoti. Mokesčių administratorius iš Norvegijos Karalystės gavo pranešimą dėl išieškomos sumos sumažinimo, tačiau VMI nesiėmė jokių veiksmų dėl Sprendimo pakeitimo. Pareiškėjo vertinimu, Sprendimas yra lakoniškas ir nemotyvuotas.
24. Pareiškėjas akcentuoja, kad mokesčių administratorius yra viešojo administravimo subjektas, todėl turėjo pareigą teikti pagalbą pareiškėjui ir suteikti informaciją, pasiūlyti problemos sprendimą, to nepadarius buvo pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas principas, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Pareiškėjo vertinimu, apeliaciniame skunde minima Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nėra pagrindo remtis, nes bylų faktinės aplinkybės nesutampa.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
25. Vilniaus apygardos administracinis teismas Sprendimą pagal užsienio valstybės prašymą panaikino, iš esmės konstatavęs pastarojo neatitikimą VAĮ 8 straipsnio reikalavimams.
26. 2010 m. kovo 16 d. buvo priimta nauja Tarybos direktyva 2010/24/ES dėl savitarpio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su mokesčiais, muitais ir kitomis priemonėmis (toliau – ir Direktyva). Vadovaujantis Direktyvos 28 straipsnio 1 dalies 1 pastraipa, valstybės narės turėjo ne vėliau kaip 2011 m. gruodžio 31 d. priimti ir paskelbti įstatymus ir kitus teisės aktus, būtinus šiai direktyvai įgyvendinti.
27. Lietuvos Respublikos pagalbos Europos Sąjungos valstybių narių institucijoms išieškant reikalaujamas skolas, susijusias su rinkliavomis, muitais, mokesčiais ir kitomis pinigų sumomis, teikimo ir naudojimosi kitų Europos Sąjungos valstybių narių institucijų teikiama pagalba išieškant minėtas pinigų sumas įstatymas neteko galios nuo 2011 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2012 m. sausio 1 d., įgyvendinant Direktyvos nuostatas, įsigaliojo Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymas (toliau – ir Įstatymas).
28. Aiškinant Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 16 straipsnį galima daryti išvadą, jog atsisakymas teikti pagalbą yra teisiškai galimas iš principo tik trimis atvejais: 1) jeigu priverstinai išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu; 2) nesilaikyta senaties terminų (5 arba 10 metų); 3) prašoma išieškoti suma nesiekia 1 500 eurų. Tai reiškia, kad teikianti pagalbą institucija, priimdama sprendimą dėl išieškojimo pagal užsienio valstybės prašymą turėtų patikrinti ką tik įvardytas aplinkybes, o jų nenustačiusi turi teikti pagalbą pagal užsienio valstybės prašymą – priimti sprendimą išieškoti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1298-556/2017).
29. Administracinėje byloje surinkti faktiniai duomenys neleidžia daryti išvados, kad buvo nustatytos aplinkybės, nurodytos šio baigiamojo akto 28 punkte.
30. Tačiau, įgyvendinant viešąjį administravimą (Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktas) turi būti paisoma ir įstatymo viršenybės principo, kuris reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje detalizuota, kad individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009).
31. Vilniaus apygardos administracinis teismas nurodė, kad priimant Sprendimą buvo privalu įsitikinti, ar Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos pateiktame 2016 m. spalio 11 d. prašyme nurodytas asmuo ir pareiškėjas R. S., kurio atžvilgiu priimtas skundžiamas Sprendimas, yra vienas ir tas pats asmuo. Nepašalinta abejonė dėl asmens tapatybės iš esmės ir nulėmė pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimą pareiškėjo naudai.
32. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad nepaisant asmens kodo neatitikimo tarp pareiškėjo ir asmens, kurio atžvilgiu paprašyta pagalbos vykdant išieškojimą, nekilo problemų tinkamai identifikuoti asmenį, kurio atžvilgiu paprašyta pagalbos vykdant išieškojimą, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, aptariamas neatitikimas, turint omenyje ir kitas pirmosios instancijos teismo nurodytas aplinkybes (žr. nutarties 11 p.), Vilniaus apygardos administraciniam teismui buvo pakankamas pagrindas prieiti prie išvados, kad VAĮ 8 straipsnio reikalavimai buvo pažeisti – Sprendimo trūkumai yra esminiai (žr. nutarties 12 p.).
33. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo visiškai patenkinti pareiškėjo skundą. Tokią poziciją lemia tai, jog iš užsienio valstybės gautuose dokumentuose nurodomas skolininko vardas bei pavardė, gyvenamoji vieta iš tikro sutampa su pareiškėjo vardu, pavarde bei gyvenamąja vieta. Dėl asmens kodo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas negali nei patvirtinti, nei paneigti, ar užsienio valstybės pateiktuose Lietuvos Respublikai dokumentuose nurodomas skolininko kodas yra būtent asmens kodas, naudojamas Lietuvos Respublikos asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose. Ši aplinkybė turi būti išsiaiškinta, kartu pašalinant ir abejones dėl išieškotinos sumos bei įsitikinant dėl pareiškėjo realaus buvimo (lankymosi) Norvegijos Karalystėje. Tam viešojo administravimo subjektui yra būtina atlikti papildomus veiksmus ir tik tada nuspręsti, ar teikti pagalbą pagal užsienio valstybės prašymą – priimti sprendimą išieškoti priskaičiuotus mokesčius. Taip būtų realiai įgyvendintas ir įstatymo viršenybės principas. Priešingas sprendimas (bendrine prasme) nebūtų nei teisėtas, nei teisingas – asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimo dalį, ta apimtimi, kuria buvo panaikintas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2017 m. sausio 2 d. sprendimas Nr. (23.31-08)-491-6, palikti nepakeistą, tačiau klausimą dėl Norvegijos Karalystės 2016 m. spalio 11 d. prašymo dėl pagalbos išieškant mokesčius perduoti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos spręsti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Ričardas Piličiauskas
Veslava Ruskan
Arūnas Sutkevičius